Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, ir realizuoti jam priklausantį pistoletą įstatymų nustatyta tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš pareiškėjo D. K. bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pareiškėjui atsakovas 2013 m. rugsėjo 3 d. išdavė leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2018 m. rugsėjo 3 d., kuriuo leidžiama laikyti ir nešiotis ginklą BERETTA 84 F, 9 mm Browning, (duomenys neskelbtini).

Pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašą apie fizinį asmenį (b. l. 16–17) ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bei įsiteisėjusio 2018m. sausio 9d. Panevėžio apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. I-218-389/2018(b. l. 18–43) nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta galutinė bausmė – 136 MGL (5 121,96 Eur) dydžio bauda.

Atsakovas, atlikęs patikrinimą, ir nustatęs minėtą aplinkybę, jog pareiškėjas 2018 m. sausio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje, ir turi teistumą, įvertino, jog pareiškėjas pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, o pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Dėl to atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti (nešiotis) ginklus, ir pareiškėjui priklausantį pistoletą BERETTA Nr. (duomenys neskelbtini) realizuoti įstatymų nustatyta tvarka (b. l. 7).

Nesutikdamas su tokiu Sprendimu, pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė Sprendimą panaikinti.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – bauda.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslas yra reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio seka, kad vienas šio įstatymo tikslų – užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai). Taigi, iš Konstitucinio Teismo nutarimų seka, kad visuomenės ir valstybės saugumas yra konstitucinė vertybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1848-575/2016).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, atsiradus šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Tokia pat nuostata įtvirtinta Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – Taisyklės), 59.3 punkte. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 7 dalį, sprendimą panaikinti leidimą nešiotis (laikyti) ginklus priima leidimą išdavusios policijos įstaigos vadovas. Pagal Taisyklių 5 punktą, leidimus laikyti (nešiotis) ginklus panaikina teritorinės policijos įstaigos. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintų Panevėžio AVPK nuostatų 12.3 punkte yra įtvirtinta Panevėžio AVPK funkcija prižiūrėti, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, laikant, saugant, perduodant šaunamuosius ginklus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, kurio tikslas reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 p.), savaime neapibrėžia, kas yra asmuo, laikomas turinčiu teistumą, palikdamas tai nustatyti BK bendrajai daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2564-520/2016, taip pat 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1794-143/2015). Pagal BK bendrąją dalį – BK 97 straipsnio 1, 3, 5 dalis, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis; teistumas trunka tam tikrą laiką. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 41 straipsnis nustato, kad teismo baudžiamasis įsakymas yra nuosprendis, kurį teismas priima nerengdamas bylos nagrinėjimo teisme. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, dėl pareiškėjo priimtas baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2018 m. vasario 2 d. (b. l. 18). Pagal BK 11 straipsnio 1, 2, 4 dalis, nusikalstamos veikos, už kurias minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas pareiškėjas, yra tyčiniai apysunkiai nusikaltimai. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktį, 5 dalį, asmenys, nuteisti už tyčinį apysunkį nusikaltimą ir realiai atlikę paskirtą bausmę, laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. To paties straipsnio 6 dalis nustato, kad kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. To paties straipsnio 7 dalis nustato, kad kai sueina ne mažiau kaip pusė teistumo termino, teismas nuteistojo prašymu gali sutrumpinti teistumo laiką arba panaikinti teistumą. Bylos medžiagoje ir teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra duomenų, ar pareiškėjas sumokėjo jam paskirtą baudą, t. y. atliko bausmę. Tačiau atsižvelgiant į teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo ir įsiteisėjimo datas galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teistumas pagal teismo baudžiamąjį įsakymą ginčijamo Sprendimo priėmimo metu dar nebuvo išnykęs ir negalėjo būti panaikintas, nes praėjo per mažai laiko nuo minėtų datų (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis, 6 dalis, 7 dalis). Taigi pareiškėjas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo (ir šiuo metu yra) laikomas turinčiu teistumą, byloje ginčo dėl to nėra.

Pareiškėjas mano, jog asmuo, teistas už tokias veikas, kurios neturi tiesioginio ryšio su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, nepagrįstai yra nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Teismas pažymi, kad ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte nėra nurodyta, už kokios rūšies nusikaltimo padarymą turintis teistumą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu – ekonomikai ir verslo tvarkai, žmogaus gyvybei, žmogaus sveikatai, visuomenės saugumui ar kitokį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamą, jei yra nustatomas kuris nors iš 40 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų (2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-11-415/2018).

Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis bei aptartu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2018 m. vasario 9 d., nebuvo nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, nes turėjo teistumą. Dėl to atsakovas teisingai įvertino, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos.

Pareiškėjas teigia, kad Sprendimu nepagrįstai suvaržomos asmens teisės turėti, laikyti ginklą. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo (apelianto) interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog pagal Konstitucinio Teismo doktriną teismas turi teisę nuspręsti netaikyti įstatyme nustatytos sankcijos, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, kai individualioje byloje nustato itin svarbių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog asmeniui taikytina sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas tokią išvadą gali padaryti tik įvertinęs teisinių santykių bei padaryto teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1794-143/2015). Nors pareiškėjas ir nurodo, jog jam ginklas reikalingas asmens ir šeimos apsaugai, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ginklo laikymas būtų susijęs su pareiškėjo ar jo šeimos sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu – kad yra reali grėsmė pareiškėjo ar jo šeimos sveikatai, gyvybei. Dėl to ši aplinkybė nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Pareiškėjo skunde nurodyta kita aplinkybė, kad jo darbinėms funkcijoms atlikti jam yra reikalinga teisė laikyti (nešiotis) ginklus, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimus. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo. Todėl teismas daro išvadą, kad proporcingumo požiūriu pareiškėjui paskirta sankcija negali būti pripažinta neteisinga.

Pareiškėjo argumentai, kad jis nėra baustas administracine tvarka, nėra turėjęs jokių pastabų, pažeidimų, susijusių su ginklo laikymu, nešiojimu, nėra teisiškai reikšmingi. Pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinius apysunkius nusikaltimus ir turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, vien šio fakto pakanka, jog pareiškėjas pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir dėl to jis negali turėti B ir C kategorijų ginklų ir šaudmenų.

Pareiškėjas skunde teigia, jog tuo metu, kai teistumas išnyks ir jis vėl galės laikyti (nešiotis) ginklą, iš jo paimtas ginklas jau gali būti realizuotas, taigi jis turės įsigyti kitą ginklą, dėl to patirs turtinę žalą. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad policija ar kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis paima, panaikinus licencijos, rašytinio sutikimo, leidimo nešiotis ginklus, leidimo laikyti ginklus, šaudmenis galiojimą. To paties straipsnio 1–4 dalys numato paimtų ginklų realizavimą. Taisyklių 62 punktas nustato, kad panaikinus neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, leidimas ir ginklas (-ai) paimami, jei tai anksčiau nebuvo padaryta teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka; ginklai, šaudmenys realizuojami, perdirbami ar sunaikinami šių taisyklių XV skyriuje nustatyta tvarka. Taigi, nei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, nei Taisyklių nuostatos nenumato, jog ginklas nėra paimamas ir realizuojamas tokiu atveju, kai leidimas jį laikyti (nešiotis) yra panaikinamas dėl teistumo, ir nenumato kitų išimčių. Pagal BK 97 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Visi įstatymai yra skelbiami viešai, Teisės aktų registre. Pareiškėjas darydamas nusikaltimus galėjo numanyti, jog jį nuteisus, jis įstatymuose numatytais atvejais neatitiks „nepriekaištingos reputacijos“ kriterijaus ir dėl pareiškėjui galės būti panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus ir šie ginklai bus iš jo paimti bei realizuoti. Todėl pareiškėjo argumentas dėl galimos žalos yra nepagrįstas..

Teismas, atsižvelgęs į kilusio ginčo esmę, byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui Panevėžio AVPK išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini) ir realizuoti pareiškėjui priklausantį pistoletą BERETTA Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl to nėra pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjui iš atsakovo nepriteistinos bylos nagrinėjimo išlaidos (žyminis mokestis), nes pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.