Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „NEO Finance“ ieškinį atsakovui M. L. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovui ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Per teismo nustatytą laikotarpį atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jei per teismo nustatytą terminą nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį. Esant šioms aplinkybėms, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285 ir 286 straipsniai).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 285 str. 2 d., teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2019-03-22 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K711472753 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 3731,54 Eur vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo jį grąžinti ieškovei sutartyje nustatyta tvarka, taip pat sumokėti 914,62 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma 22 proc.) ir 227,65 Eur tarpininkavimo mokestį su nuolaida (b. l. 16-37). Atsakovas netinkamai vykdė sutartį, todėl ieškovė 2020-06-02 sutartį nutraukė (b. l. 12). Byloje duomenų apie tai, kad atsakovas atsiskaitė su ieškove, nėra (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs sutarties sąlygas, kredito suteikimo faktą ar sutarties nutraukimo teisėtumą, taip pat nėra įrodymų apie gauto kredito grąžinimą, vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, ieškovės reikalavimai dėl 2378,22 Eur negrąžinto kredito ir 165,50 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki 2020-06-02 (sutarties nutraukimo dienos), laikytini pagrįstais, todėl tenkintini.

Dėl nuostolių priteisimo.

Ieškovas nurodo, kad dėl atsakovo kaltės nutraukus sutartį, turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Todėl ieškovas prašo priteisti 22,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2378,22 Eur nuo vartojimo kredito nutraukimo dienos (2020-06-02) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021-03-25).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai.

Nagrinėjamu atveju, atsakovui tinkamai vykdant sutartį, kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarties mokėjimo plane nurodytas mokėjimo (pelno) palūkanas (b. l. 29, 36). Sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, todėl po Sutarties nutraukimo (2020-06-02) mokėjimo plane nurodytos ir nesumokėtos palūkanos pripažintinos dėl atsakovo veiksmų atsiradusiais kreditoriaus nuostoliais.

Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad sutartis sudaryta 2019-03-22, kreditas turėjo būti grąžintas per 24 mėnesines įmokas iki 2021-03-25, taigi nuo 2020 m. birželio (sutarties nutraukimo) iki 2021 m. kovo turėjo būti atlikta 10 mėnesinių įmokų. Iš mokėjimų plano matyti, kad skolininkui tinkamai vykdant sutartį, jis paskutinėmis 10 mėnesinių įmokų turėjo sumokėti iš viso 181,76 Eur palūkanų (32,16 + 29,20 + 26,19 +23,12 + 20,00 + 16,81 + 13,57 + 10,27 + 6,91 + 3,53) (b. l. 29). Atitinkamai kreditoriaus reikalavimas priteisti 22,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito nutraukimo dienos (2020-06-02) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021-03-25), tenkinamas iš dalies, neviršijant sutarties mokėjimo plane numatytų 181,76 Eur.

Dėl tarpininkavimo mokesčio ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priteisimo.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 585,46 Eur tarpininkavimo mokestį. Sutarties 1.29 punktu šalys susitarė, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Į bendrą vartojimo kredito kainą įeina visos išlaidos, be kita ko, įskaitant palūkanas, taip pat – tarpininkavimo mokestis, kuris yra apskaičiuotas vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3. punkte. Tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: 1) vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas; 2) 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1. punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 (trisdešimt) eurų. Pagal bendrųjų sąlygų 5.4. punktą vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl šalys susitarė, kad sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt) dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Sutarties 5.11. punkte numatyta, jog bet kokios nuolaidos yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu, t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai klientams, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Pažeidus šį reikalavimą ir vėluojant mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų, nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam sutarties laikotarpiui. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuotas iš anksto, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę. Iš sutarties specialiųjų sąlygų ir ieškinio matyti, kad tarpininkavimo mokesčio suma su nuolaida (nekintama tarpininkavimo mokesčio dalis pagal sutarties 5.3.1 punktą) yra 227,65 Eur.

Iš kredito sutarties specialiųjų sąlygų matyti, kad tarpininkavimo mokesčio suma su nuolaida buvo įskaičiuota į bendrą vartojimo kredito sumą – 4873,81 Eur (3731,54 Eur kreditas, 914,62 Eur palūkanos ir 227,65 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida). Įvertinus aptartas kredito sutarties nuostatas, darytina išvada, kad toks mokestis iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimus. Taigi ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų sutartą 227,65 Eur tarpininkavimo mokestį.

Ieškovė šiuo atveju prašo priteisti iš atsakovo tarpininkavimo mokesčio įsiskolinimą be nuolaidos - 585,46 Eur. Tokį reikalavimą ieškovė motyvuoja tuo, kad, pažeidęs savo įsipareigojimus, atsakovas neteko teisės į nurodyto mokesčio nuolaidą (sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 ir 5.11 punktai).

Iš ieškovės argumentų ir aptarto sutarties turinio matyti, kad tarpininkavimo mokesčio padidinimą, jeigu skolininkas netinkamai vykdo sutartines prievoles, ieškovė sieja su poreikiu kompensuoti papildomas išlaidas (kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktas). Pastarosios pagal savo turinį ir esmę yra dėl netinkamo skolininko įsipareigojimų vykdymo ieškovės patiriami nuostoliai. Skolininko teisės į nuolaidą praradimas siejamas su vėlavimu sumokėti mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 dienų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tarpininkavimo mokesčio padidėjimas, t. y. nuolaidos netaikymas, kai skolininkas pažeidžia pareigą laiku mokėti einamąsias įmokas, atitinka visus formaliuosius netesybų požymius (CK 6.71 straipsnio 1 dalis).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susietas su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma, o tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais (Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-268-924/2020, 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-924/2020; Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-110-796/2020, 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-181-459/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-367-855/2020, 2020 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-440-661/2020, 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-565-779/2020 ir kt.). Todėl konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytą tarpininkavimo mokesčio nuolaidą (kintamą dalį) turi būti kvalifikuojamas kaip reikalavimas priteisti netesybas, o sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktas atitinkamai turi būti vertinamas kaip numatantis netesybas (baudą).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo kompensacines palūkanas: 16,82 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020-01-26, iki sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02) ir 22 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2378,22 Eur, nuo sutarties termino pabaigos 2021-03-25 iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Reikalavimus priteisti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas ieškovė grindžia sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktu, kuris numato, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos (t. y. 22 proc. dydžio metinės palūkanos) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies iki visiško skolos sumokėjimo dienos.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartis iš esmės numato dvigubas netesybas Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies prasme: baudą (tarpininkavimo mokesčio nuolaidos panaikinimą) už vėlavimą mokėti įmokas (sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktas) ir kompensacines palūkanas (sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktas).

Nagrinėjamu atveju, remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, maksimali prievolė, kuri galėtų būti nustatyta vartojimo kredito sutartyje ir mokama dėl prievolių vykdymo terminų pažeidimo (nesvarbu, ar ji pavadinta delspinigiais, kompensuojamosiomis palūkanomis, tarpininkavimo mokesčio nuolaida ar kitaip), yra 0,05 proc. mokestis už kiekvieną pradelstą dieną nuo nesumokėtos sumos už 180 dienų.

Sutartyje numatyta 22 procentų metinė kompensuojamųjų palūkanų norma, t. y. daugiau nei 0,06 procento palūkanų normą per dieną (22 proc. / 365). Be to, sutartyje nenumatytas 180 dienų ribojimas skaičiuojant kompensacines palūkanas. Taigi susitarimas dėl kompensacinių palūkanų neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatų.

Vertinant susitarimą dėl baudos (sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 p.), atsižvelgtina į tai, kad negrąžinta bendra vartojimo kredito suma šiuo atveju pagal ieškinio reikalavimus yra 2771,37 Eur (2378,22 Eur negrąžintas kreditas + 165,50 Eur mokėjimo palūkanos iki sutarties nutraukimo + 227,65 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida). Taigi maksimalios netesybos pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį tokiu atveju galėtų būti 249,42 Eur (2771,37 Eur * 0,05 proc. * 180 dienų / 100).

Pagal sutartį terminą grąžinti skolą praleidęs skolininkas privalo mokėti sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytą baudą, šiuo atveju, kaip galima suprasti iš ieškinio reikalavimų, 357,81 Eur (585,46 Eur prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis - sutartyje numatyta 227,65 Eur nekintama mokesčio dalis). Iš to akivaizdu, kad prašoma priteisti bauda pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktą viršija maksimalias leistinas netesybas pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį.

Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Teismų praktikoje priimta, kad jeigu netesybos viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, tai tokios netesybas nustatančios sąlygos turi būti pripažįstamos nesąžiningomis, negaliojančiomis ab initio, o ne mažinamos iki įstatyme nustatyto 0,05 proc. dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; taip pat žr. 2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą, Teismų praktika Nr. 52).

Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartis numato dvigubas netesybas – baudą ir kompensacines palūkanas (sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 ir 6.1 punktai), kurios tiek kiekviena atskirai, tiek kartu paėmus viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytus ribojimus, todėl, atsižvelgiant į aptartą reglamentavimą ir teismų praktiką, atitinkamos sutarties nuostatos pripažintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Tokiu atveju kreditoriaus reikalavimai priteisti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas remiantis sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktu atmetami kaip nepagrįsti. Reikalavimas priteisti tarpininkavimo mokestį tenkinamas iš dalies, priteisiant sutartyje numatytą 227,65 Eur sumą ir atmetant likusią reikalavimo dalį, grindžiamą sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktu.

Dėl kitų reikalavimų ir kitų klausimų išsprendimo.

Pagal CK 6.37 str. 2 d., skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1-2 dalimis, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovė sumokėjo 71 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 200 Eur išlaidų teisinei pagalbai (b. l. 13-14, 50), iš viso patyrė 271 Eur bylinėjimo išlaidų. Ieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies (ieškinio suma 3146 Eur, priteista 2771,37 Eur, t. y. 88,09 proc.), todėl ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 238,72 Eur (88,09 procento * 271 Eur).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistu kolegialių institucijų 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2, nustatytą minimalią (5 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš bylą pralaimėjusios šalies nepriteisiamos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-287 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei AB „NEO Finance“, į.k. 303225546, iš atsakovo M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 1) 2378,22 Eur (du tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus, 22 ct) negrąžinto kredito; 2) 165,50 Eur (šimtą šešiasdešimt penkis eurus, 50 ct) mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki 2020-06-02 (sutarties nutraukimo dienos); 3) 227,65 Eur (du šimtus dvidešimt septynis eurus, 65 ct) tarpininkavimo mokesčio; 4) 22 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą 2378,22 Eur kreditą nuo sutarties nutraukimo dienos 2020-06-02 iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021-03-25) ir ne daugiau kaip 181,76 Eur (šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą 76 ct); 5) 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2771,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-06-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) 238,72 Eur (dviejų šimtų trisdešimt aštuonių eurų 72 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 (dvidešimt) dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nustatyta tvarka.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.