- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-02
- Bylos Nr.
- eI3-3352-821/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01475-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos apsaugos ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Lukšių pieninė“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Odeta Gecevičienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Violetos Petkevičienės,
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lukšių pieninė“ atstovei advokatei Odetai Gecevičienei,
atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovui Irenijui Kaluškevičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lukšių pieninė“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Lukšių pieninė“ teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. AS-103 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas).
Paaiškina, kad Departamentas patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėja 2017 m. – 2019 m. laikotarpiu Jurbarko skyriaus (duomenys neskelbtini) ceche vykdydama gėlo požeminio vandens gavybą, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, pažeidė Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalies, 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl apskaičiavo mokesnį didesniu tarpi už be leidimo išgautą kito požeminio vandens kiekį dauginant iš koeficiento 10.
Atsiliepimas
Atsakovas Sprendimu nurodė pareiškėjai sumokėti 23524 Eur mokestį.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutikdama su ginčijamu Sprendimu nurodo, jog teisėtai naudojo požeminio vandens vandenvietę pagal TIPK leidimą, išduotą 2006 m. spalio 2 d. ir jo vėlesnes korekcijas, kadangi nesikeitė geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Pareiškėjos atžvilgiu turi būti taikoma įstatymo Nr.XII-960 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, kadangi pareiškėja teisėtai naudojo požeminio vandens vandenvietę. Patikrinimo akte nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėja neturėjo Geologijos tarnybos išduoto leidimo, kadangi ji teisėtai naudojo požeminio vandens vandenvietę pagal TIPK leidimą. Pareiškėja jau 2009 metais buvo numačiusi paimti ne daugiau kaip 32,90 m³ vandens per parą ir ne daugiau kaip 8390 m³ vandens per metus ir aiškiai suprato, kad TIPK leidimas bus reikalingas, jeigu įmonei iškiltų poreikis paimti daugiau kaip 100 m³ vandens per parą. 2017 m. buvo pakeista tik TIPK leidimo dalis „Aplinkos oro taršos valdymas“ ir leidimo pavadinimas (Taršos leidimas), o kitos TIPK leidimo dalys liko galioti tokios, kokios buvo nustatytos 2012 metais.
Sprendime ir Patikrinimo akte neteisingai teigiama, kad pareiškėjos atžvilgiu turėtų būti taikomas didesnis mokesčio tarifas, dauginant iš koeficiento 10, už neva be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, kadangi pareiškėja sąžiningai mokėjo nustatytą mokestį. Nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos padarytam pažeidimui.
TIPK leidimo pagrindu pareiškėja deklaravo ir teikė ataskaitas už sunaudotą vandenį, apmokėdavo už gamtos išteklius. Tai patvirtina pateiktos deklaracijos ir ataskaitos, kuriose nustatytais terminais buvo deklaruotas išgautas požeminio vandens kiekis, ir už jį sumokėtas nustatytas mokestis. Pareiškėja įvykdė visus jai keliamus reikalavimus ir sąžiningai deklaravo ir mokėjo mokesčius už išgautą požeminį vandenį. Pareiškėjos manymu, paskirta 23524 Eur bauda nėra proporcinga nurodomiems pažeidimams, todėl turėtų būti panaikinta. Jei teismas matytų, kad pareiškėja turi sumokėti mokestį padidintu tarifu, prašo jį sumažinti įvertinus šias aplinkybes ir argumentus. Pareiškėja mokestį su 2017 -2019 metais išgautą vandenį vandenvietėje yra sumokėjusi įprastu tarifu, todėl jokios žalos valstybei nėra padariusi (išgavo 22035 m³ požeminio vandens, už kurį sumokėjo 2368 Eur). Tai pirmasis pareiškėjos tokio pobūdžio pažeidimas. Pareiškėja sąmoningai niekada nesiekė nuslėpti mokesčio. Teisės aktai reglamentuojantys gamtos išteklių mokėjimą po pasikeitimo neaiškūs ir neapibrėžti. Sprendimas, kurio pagrindu pareiškėja turi sumokėti 23524 Eur mokesčio sukuria reikšmingas neigiamas pasekmes įmonei ir apsunkintų jos veiklą.
Pareiškėja iš esmės laikėsi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimo tvarkos, todėl jai nepagrįstai siekiama taikyti atsakomybę, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 241 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėja 2017 -2019 metais išgavo 22035 m³ gėlo požeminio vandens. Taip pat nėra ginčo, kad požeminį vandenį minėtu laikotarpiu pareiškėja išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo (leidimą Nr. duomenys neskelbtini) Lietuvos geologijos tarnyba pareiškėjai išdavė 2020 m. lapkričio 12 d.).
Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėja TIPK leidimą turėjo, bet TIPK leidime sąlygų reglamentuojančių požeminio vandens gavybą nustatyta nebuvo. Reikalavimas požeminio vandens išgavimui turėti TIPK leidimą galiojo iki 2014 m. liepos 1 d., o nuo 2014 m. liepos 1 d. požeminio vandens išteklių naudotojai požeminio vandens išgavimui privalėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą.
Įstatymas numatė ir išimtį - iki šio įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 2014 m. liepos 1 d., išduoti leidimai naudoti požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Atsižvelgiant į šią nuostatą, TIPK leidimas, veiklos vykdytojui išduotas iki 2014 m. liepos 1 d., laikomas leidimu naudoti požeminį vandenį, jeigu į šį leidimą buvo įrašyta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimą, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Būtent tai skunde akcentuoja pareiškėja, teigdama, jog teisėtai naudojo požeminį vandenį pagal TIPK leidimą, išduotą 2006 m. spalio 2 d. ir jo vėlesnes korekcijas, kadangi nesikeitė geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.
Atsiliepimas
Atsiliepime pabrėžiama, jog pareiškėjai 2006 m. spalio 2 d. išduotame TIPK leidime buvusi vandens paėmimo dalis, 2009 m. gegužės 22 d. koreguojant TIPK leidimą, buvo panaikinta, nes veikla neatitiko konkretaus kriterijaus (vandens buvo paimama mažiau nei 100 m³ per parą) ir šią leidimo dalį turėti tapo neprivaloma.
TIPK leidimas (2017-02-13 Aplinkos apsaugos agentūros pakeistas į Taršos leidimą) negali būti laikomas leidimu naudoti gėlą požeminį vandenį, tikrinamuoju 2017 - 2019 m. laikotarpiu suteikusiu teisę pareiškėjai išgauti požeminio vandens išteklius.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad <...> už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį yra taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pareiškėjos atveju, mokėtinas mokestis apskaičiuotas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priede nustatytą tarifą dauginant iš koeficiento 10.
Atsakovas nedisponuoja jokia jam suteikta teise sumažinti mokestį pareiškėjai už be nustatyta tvarka išduoto leidimo išgautus valstybinius gamtos išteklius - požeminį vandenį, o didesnio mokesčio tarifo pritaikymas, apskaičiuojant minėtą mokestį, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad pareiškėja, kaip teigia, mokesčius deklaravo ir juos mokėjo, neturi reikšmės taikant Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d. numatytą mokesčio paskaičiavimo tvarką, nes valstybiniai gamtos ištekliai šiuo atveju išgauti neteisėtai, t.y. neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo.
Lietuvos geologijos tarnyba neturėjo teisės ir negalėjo sustabdyti ir/ar panaikinti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir/ar informuoti RAAD apie tokio leidimo galiojimo sustabdymą ir panaikinimą, kaip ir negalėjo teikti kitos skunde minimos informacijos, nes ji tokio leidimo pareiškėjai ir nebuvo išdavusi, o pareiškėja tokio LGT išduoto leidimo ir neturėjo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba sprendimą dėl pareiškėjos skundo prašo priimti teismo nuožiūra. Nurodė, jog Tarnyba pareiškėjai 2020 m. lapkričio 12 d. išdavė leidimą naudoti požeminio vandens išteklius. Iki 2020 m. lapkričio 12 d. pareiškėja Tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius neturėjo. Asmuo, norintis nuo 2014 m. liepos 1 d. naudoti geriamojo ir gamybinio požeminio vandens išteklius, privalėjo turėti iki 2014 m. birželio 30 d. išduotą leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens išteklių naudojimo sąlygos.
Tarnybos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo j a:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. AS-103, kuriuo didesniu mokesčio tarifu apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, panaikinimo. Teismas nagrinėjamoje byloje taip pat vertins, ar egzistuoja teisinės prielaidos sumažinti pareiškėjos atžvilgiu apskaičiuotą mokestį.
Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad Departamentas, atlikęs patikrinimą (2021-02-25 patikrinimo aktas Nr. (7.2)-PA-512), užfiksavo, jog pareiškėja 2017 m. I-IV ketv., 2018 m. I-IV ketv. ir 2019 m. I-IV ketv. valstybinius gamtos išteklius (kitas požeminis vanduo) išgavo be leidimo. Pareiškėjai už be leidimo išgautą 22 035 m³ gėlo požeminio vandens kiekį taikant didesnį mokesčio tarifą buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis - 23 524 Eur.
Pareiškėja, reaguodama į patikrinimo akte užfiksuotus duomenis, pateikė rašytines pastabas. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktas pastabas, patvirtino 23 524 Eur didesniu tarifu paskaičiuotą valstybinių gamtos išteklių mokestį, mokėtiną už 2017-2019 metais pareiškėjos be leidimo išgautą požeminį vandenį.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemės gelmių ištekliai ir ertmės gali būti naudojami tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; pagal 7 straipsnio 2 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį; 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Nedeklaravus ar deklaravus mažesnį išgautų gamtos išteklių kiekį ir (ar) už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, atsiranda teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, ir už išgauto, bet nedeklaruoto ir už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10.
Nesutikdama su sprendimu pareiškėja nurodo, jog teisėtai naudotojo valstybinius gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį) pagal TIPK leidimą Nr. 3/3-06, išduotą 2006 m. spalio 2 d. ir jo vėlesnes korekcijas, kadangi nesikeitė geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.
Pažymėtina, jog 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XII-960 buvo numatyta išimtis nustatanti, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.
Pareiškėjos manymu, jai taikytina ši išimtis, kadangi požeminio vandens paėmimui (naudojimui) ji turėjo 2006 m. spalio 2 d. metais išduotą TIPK leidimą ir per visą laikotarpį nesikeitė požeminio vandens naudojimo sąlygos.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2006 m. spalio 2 d. buvo išduotas TIPK leidimas, kuriame dalyje „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ buvo įrašyta požeminio vandens paėmimo veikla.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės (toliau – TIPK taisyklės) (redakcija galiojusi nuo 2005 m. rugpjūčio 26 d. iki 2006 m. lapkričio 9 d.) nustatė, jog TIPK leidimą turi turėti veiklos vykdytojai, kurie iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paima ar planuoja imti 10 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens (2 priedo kriterijų 1 punktas). Pareiškėja paraiškoje TIPK leidimui gauti buvo nurodžiusi, kad didžiausias planuojamas išgauti vandens kiekis per parą – 32,90 m³, todėl pagal šį reguliavimą TIPK leidimas vandens išgavimui buvo reikalingas.
Pagal 2007 m. sausio 14 d. įsigaliojusius TIPK taisyklių pakeitimus, TIPK leidimas buvo reikalingas veiklos vykdytojams, kurie iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paima ar planuoja imti 100 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens (2 priedo kriterijų 1 punktas). Kadangi pareiškėja nebeatitiko šio kriterijaus, 2009 m. gegužės 22 d. koreguojant TIPK leidimą leidimo dalis „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ buvo panaikinta padarant įrašus, jog panaikintos vandens paėmimo ir atliekų tvarkymo dalys. Minėta nuostata galiojo iki 2014 m. liepos 1 d.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XII-960 iki tol buvusi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis buvo išdėstyta nauja redakcija, nustatant, kad „Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį“. Taigi nuo 2014 m. liepos 1 d. požeminio vandens išteklų naudotojai šiai veiklai turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos leidimą.
Dėl pareiškėjos argumento, jog jai taikytina išimtis, t.y. iki įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai galioja neterminuotai, teismas pažymi, jog TIPK leidimą požeminio vandens išgavimui pareiškėja turėjo laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 2 d. iki 2009 m. gegužės 22 d. Laikotarpiu 2009 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. liepos 1 d. jos išgaunamam požeminio vandens kiekiui (iki 100 m³ per parą vandens) toks leidimas nebuvo reikalingas ir pareiškėja jo neturėjo. Pareiškėjai išduotame TIPK leidime dalis dėl vandens paėmimo, vartojimo ir tiekimo buvo panaikinta 2009 m. gegužės 22 d. koreguojant TIPK leidimą. Tačiau nuo 2014 m. liepos 1 d. požeminio vandens išgavimui pareiškėjai buvo būtinas Lietuvos geologijos tarnybos leidimas.
Taigi patikrinimo akte nurodytu laikotarpiu – 2017 – 2019 metais pareiškėja neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, o jos nuo 2006 m. turėtas TIPK leidimas nesuteikė teisės išgauti požeminio vandens išteklius.
Kaip matyti iš bylos medžiagos Lietuvos geologijos tarnybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) naudoti UAB „Lukšių pieninė“ (duomenys neskelbtini) sūrinės vandenvietės (kodas žemės gelmių registre (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) Jurbarko r., gėlo požeminio vandens išteklius, pareiškėja gavo 2020 m. lapkričio 22 d.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja 2017-2019 m. vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes, o šį leidimą gavo 2020 m. lapkričio 22 d., todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Sprendimą negali būti tenkinamas.
Nesutikdama su sprendimu pareiškėja taip pat nurodo, jog juo nepagrįstai siekiama taikyti atsakomybę, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 241 straipsnio 1 dalyje. Su šiuo pareiškėjos argumentus teismas nesutinka, kadangi minėtos aplinkybės dėl deklaravimo tvarkos nurodytos patikrinimo akte, tačiau ginčijamu Sprendimu administracinė atsakomybė pagal minėtą kodekso straipsnį nėra taikyta.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, jog nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas MUGVIĮ 1, 2 ir 3 punktų nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir tai yra imperatyvus reikalavimas (LVAT 2016-09-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016). Taigi remiantis LVAT praktika, vien dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius neturėjimo, pareiškėjai taikomas didesnis mokesčio tarifas.
LVAT praktikoje didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (LVAT 2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-09-17 nutarimas).
LVAT, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti (LVAT 2016-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016); ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).
Pareiškėja skunde taip pat išdėstė argumentus dėl nustatytos poveikio priemonės proporcingumo padarytam pažeidimui.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vertindamas pareiškėjai paskirtos ekonominės sankcijos dydį, atsižvelgia, kad pareiškėjai ekonominė sankcija dėl vandens išteklių išgavimo be leidimo taikoma pirmą kartą. Pareiškėja ėmėsi veiksmų pažeidimams pašalinti, kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo gavimo ir jį gavo. Teismas nenustatė, kad dėl pareiškėjos padarytų teisės pažeidimų būtų kilusių žalingų padarinių aplinkai ir žmonėms. Be to, pareiškėja yra deklaravusi ir sumokėjusi mokesčius už paimtą požeminį vandenį iš ginčo vandenviečių įprastu tarifu. Departamentas patikrinimo metu nenustatė, kad pareiškėja 2017-2019 m. būtų nuslėpusi (nedeklaravusi) gėlo požeminio vandens.
LVAT praktikoje taip pat pasisakyta, kad aplinkybė jog bendrovė nei slėpė faktinius išgautų gamtos išteklių kiekius, nei vengė už juos mokėti priklausančius mokesčius, o tik padarė formalias klaidas, o imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas nebuvo sąmoningas, todėl taikyti pareiškėjui tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga (LVAT 2021-01-27 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1136-662/2021).
Įvertinęs pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį darytina išvada, kad pareiškėja nebuvo pakankami aktyvi ir atidi įgyvendindama prievolę laikytis teisės aktų reikalavimų ir žemės gelmių išteklius išgauti tik su Lietuvos geologijos tarnybos leidimu. Tačiau, teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimus būtų padariusi turėdama tikslą nuslėpti išgautą gamtos išteklių kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja pažeidinėjusi teisės aktus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismo nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, šioje situacijoje pareiškėjai taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas.
Todėl teismas, vadovaudamasis proporcingumo, teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir Įstatymu numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2017-2019 m. laikotarpį padidinti 1,5 karto. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. AS-103 apskaičiuotas 23 524 Eur. mokestis už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį mažintinas iki 3528,60 Eur. Taigi pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (23 Eur žyminio mokesčio ir 3016 Eur teisinei pagalbai apmokėti).
Teismas šiuo sprendimu konstatavo, kad Departamentas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, o mokesčio suma buvo sumažinta teismo iniciatyva, todėl nėra jokio procesinio pagrindo pareiškėjos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lukšių pieninė“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. AS-103 - apskaičiuotą didesnio mokesčio tarifu už valstybinius gamtos išteklius 23524 Eur mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį mažinant iki 3528,60 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų dvidešimt aštuonių eurų 60 euro centų).
Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.