Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. F. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. F. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir M. F. paskirta galutinė 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. kovo 1 d. 16:45 val. iki 2021 m. kovo 2 d. 14.01 val. (viena para). Bausmės atlikimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo, vykdant šį teismo nuosprendį, dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo M. F. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus nepaisydamas to, ar dėl jų gautas skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistasis M. F.. Nuteistasis neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, pirmosios instancijos teismo pripažintomis įrodytų jo padarymo aplinkybių, o taip pat ir veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Iš skundo matyti, kad M. F. sutinka ir su jam už šį nusikaltimą paskirtos bausmės rūšimi – laisvės atėmimu, tik prašo sutrumpinti jos terminą. Nenustačiusi kokių nors esminių BPK pažeidimų neskundžiamose nuosprendžio dalyse, teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma skunde. Tai yra, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę.

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

9. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 8 metų. Apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam už šį nusikaltimą buvo paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, atsižvelgus į tai, jog byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, ir vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant M. F. galutinę 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo sutrumpinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 1 metų ir 6 mėnesių, tačiau jame nėra sukonkretinta, ar tokio dydžio bausmės paskyrimo jis pageidauja jau pritaikius jam BK 64¹ straipsnio nuostatas, ar dar iki šių nuostatų taikymo. Jei po šių nuostatų taikymo – visiškai tenkinus nuteistojo apeliacinį skundą jam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį turėtų būti paskirta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jei iki jų, tai reikštų, jog nuteistasis prašo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirti jam mažesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę.

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas, veikdamas tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų tikslų, padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veika baigta. M. F. nuteistas net už kelias BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas alternatyvias veikas – jis ne tik laikė ir gabeno psichotropinę medžiagą – amfetaminą, turėdamas tikslą ją išplatinti įkalinimo įstaigoje, bet ir savo nusikalstamą sumanymą iš esmės įvykdė, kadangi permetė šias apyvartoje uždraustas medžiagas per (duomenys neskelbtini) pataisos namų tvorą. Neteisėtai disponuotos psichotropinės medžiagos kiekis – 13,0313 g, net šešiasdešimt penkis kartus viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatytą minimalią nedidelio amfetamino kiekio ribą, kuri yra 0,2 g. Pastebėtina, jog nusikaltimai, susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kelia pavojų vienai labiausiai įstatymų saugomų vertybių – žmonių sveikatai ir netgi gyvybei. Be to, jie netiesiogiai susiję ir su kitomis neigiamomis pasekmėmis. Pavyzdžiui, turi įtaką kitų nusikaltimų darymui, neigiamai veikia asmenų, vartojančių narkotines ar psichotropines medžiagas, bei jų šeimos ir artimųjų socialinį gyvenimą ir t. t. Nors amfetaminas pataisos namuose bausmę kaltinime nurodytu metu atlikusio adresato nepasiekė, dėl ko reali žala jokio asmens sveikatai nebuvo padaryta, tačiau tam įtakos turėjo ne nuteistojo veiksmai, o tai, kad psichotropinių medžiagų permetimo faktą pastebėjo ir jas pirmiau surado įkalinimo įstaigos darbuotojai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertinti apelianto padarytos nusikalstamos veikos ar jo paties asmenybės kaip mažiau pavojingų šiuo atveju negalima.

11. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. F. savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, kas skundžiamu nuosprendžiu pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šį tyčinį nusikaltimą apeliantas padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, t. y. būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnis), ir tai buvo pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Analizuojant nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą nustatyta, jog nors jis nebaustas administracine tvarka, tačiau dar iki nagrinėjamoje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 10 kartų. Nusikalstamas veikas apeliantas pradėjo daryti būdamas nepilnametis, jas vykdė sistemingai, esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Sunkų nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė nepraėjus nei mėnesiui po to, kai 2021 m. sausio 27 d. buvo paleistas iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, atlikus 2 metų laisvės atėmimo bausmę, jam skirtą Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu. Po to, kai 2021 m. sausio 27 d. išėjo į laisvę, iki jo suėmimo kitoje byloje M. F. nedirbo, nepaisant to, kad visais ankstesniais atvejais buvo teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, kas leidžia spręsti, jog jis nusikalsdavo būtent dėl piniginių lėšų trūkumo. Ši aplinkybė, o taip ir ankstesnių teistumų didelis skaičius, naujos sunkios tyčinės nusikalstamos veikos padarymas nepraėjus nė mėnesiui po ankstesnės jam skirtos bausmės atlikimo, suponuoja išvadą, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti asmuo, nė nesistengiantis gyventi pagal visuomenėje nustatytas privalomas elgesio taisykles, mažinti savo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo tikėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo nurodytais teiginiais apie tariamą iš esmės pasikeitusį požiūrį į nusikalstamų veikų darymą, keičiamą elgesį ir pasiryžimą išėjus į laisvę dirbti bei savo tikslų siekti tik teisėtomis priemonėmis. Aptartos aplinkybės taip pat neleidžia daryti išvados, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, šiuo atveju galėtų būti pasiekti sutrumpinus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą net ir BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijose ribose.

12. Pirmosios instancijos teismas už jo padarytą nusikaltimą paskyrė M. F. 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė yra dviem metais trumpesnė ir vienais metais ilgesnė, nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Kaip jau buvo paminėta, nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia iš savanaudiškų paskatų padarė tyčinį ir pavojingą nusikaltimą, jis charakterizuojamas išimtinai neigiamai, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatyta po lygiai – vieną, todėl šiuo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad reali žala dėl M. F. įvykdyto nusikaltimo nekilo ir jis bendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą atlikusiais pareigūnais, davė parodymus, kuriais padėjo atskleisti nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, nesudaro pagrindo skirti jam dar švelnesnę bausmę, nei, kad nustatytoji skundžiamu nuosprendžiu.

13. Taigi, įvertinusi tiek nuteistąjį, tiek ir jo padarytą nusikaltimą, jo pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog M. F. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri dar buvo sumažinta trečdaliu, priešingai nei teigiama skunde, nėra per griežta, neatitinkanti proporcingumo ir teisingumo reikalavimų. Ši bausmė tinkamai individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54, 61 straipsniai). Todėl nuteistojo skundas atmetamas.

14. Kauno apygardos teisme 2024 m. rugsėjo 10 d buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-08790. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį M. F., sudaro 45,83 Eur, ir šios išlaidos turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

15. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

16. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš M. F. klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nuteistasis jau šiuo metu atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Duomenų, kad bausmės atlikimo metu jis dirba, byloje nėra. Taip pat byloje nėra aktualių duomenų apie jo turimą turtą. Įvertinus paminėtas aplinkybes, bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo (BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas), teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už M. F. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria

nuteistojo M. F. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš M. F. valstybės naudai 45,83 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. APD-2024-08790.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.