Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovams R. G., V. B. ir adv. V. N., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Justui Vaitiekaičiui, atsakovui V. B., jo atstovui adv. Zenonui Naus, atsakovei V. B., jos atstovui adv. Dainiui Urbonui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S.B. „Žara“ ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. B. ir V. B., tretieji asmenys – notarės D. B. ir L. Š., VĮ Registrų centras, dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

- panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-11-12 įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-3711 dėl žemės sklypo Nr. 341, esančio Vilniaus r., Dūkštų sen., Brinkiškių k., (duomenys neskelbtini), S.B. „Žara“, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo ir pan.;

- pripažinti negaliojančią 2014-01-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį;

- pripažinti negaliojančią 2014-01-30 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. B. ir V. B.;

- taikyti restituciją natūra – įpareigoti atsakovus Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, V. B. ir V. B. atstatyti teritoriją (kurioje buvo neteisėtai suformuotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniaus r., Dūkštų sen., Brinkiškių k., (duomenys neskelbtini)) į iki Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2013-11-12 įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3711 priėmimo buvusią padėtį ir šios teritorijos valdymo, naudojimo ir disponavimo teises grąžinti ieškovui, t.y. S.B. „Žara“;

- priteist bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Pažymėtina ir tai, kad ginčo žemės sklype stovi pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. 4400-3801-7746, kuris priklauso atsakovei V. B.. Šio namo baigtumas yra 100 proc.; vidutinė rinkos vertė – 25 700 Eur. Kadastrinių duomenų nustatymo data – 2015-04-24.

Antra, byloje nustatyta, kad atsakovas V. B. 2014-01-16 prašymu kreipėsi į ieškovą, prašydamas pateikti sandorio sudarymui pažymą apie atsiskaitymą su bendrija, atlikti kt. veiksmus, nurodytus prašyme. Taip pat prie šio prašymo pridėjo skundžiamą įsakymą, 2014-01-03 valstybės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ir kt. dokumentus. Tad neabejotinai laikytina, kad ieškovas apie ginčijamą įsakymą sužinojo gavęs šį prašymą su priedais. Iš S.B. „Žara“ 2014-02-10 vykusio valdybos susirinkimo matyti, kad šiame susirinkime buvo svarstomas atsakovo V. B. minėtas prašymas. Tad laikytina, kad ieškovas skundžiamą įsakymą gavo ne vėliau kaip 2014-02-10 (pažymėtina ir tai, kad S.B. „Žara“ 2014-07-23 visuotiniame susirinkime buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo sandorio nuginčijimo). Tuo tarpu ieškovas į teismą dėl jo kreipėsi tik 2015 m. balandžio 8 d., t.y. akivaizdžiai ir ženkliai praleidęs įstatymo nustatytą 1 mėnesio apskundimo terminą. Tai, kad ieškovas visų pirma kreipėsi į prokuratūra dėl viešojo intereso gynimo, nekeičia termino kreiptis į teismą dėl minėto administracinio akto panaikinimo tvarkos ir termino. Be to, prokuratūra 2014-04-11 priėmė nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, tačiau ieškovas ir po to delsė kreiptis į teismą.

Trečia, ieškovas neprašo atnaujinti praleisto minėto vieno mėnesio termino, nustatyto ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje. Be to, nėra ir jokio pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Ketvirta, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimas reiškia, kad administracinis teisinis reikalavimas byloje gali būti atmestas vien šiuo pagrindu (žr., pvz., Lietuvos A. T. 2010-10-25 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

Apibendrinant konstatuotina, kad ieškovas yra praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą apskųsti ginčijamą administracinį aktą - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-11-12 įsakymą, termino neprašo atnaujinti, be to, nėra pagrindo jį atnaujinti, tad ieškinio reikalavimas dėl šio įsakymo panaikinimo atmestinas vien šiuo pagrindu.

3. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl valstybinės žemės įsigijimo teisėtumo reikia vadovautis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo mėgėjiško sodo teritorijoje“ patvirtintomis taisyklėmis. Šių teisės aktų nuostatos ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė, kad valstybinės žemės sklypai mėgėjiško sodo teritorijoje galėjo būti parduodami trimis būdais – ne aukciono, atvirojo aukciono ir uždarojo aukciono būdais, priklausomai nuo valstybinės žemės suteikimo ir naudojimo pagrindų. Fiziniams asmenims mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu galėjo būti parduodami žemės sklypai, kurie suteikti teisės aktų nustatyta tvarka (bendrijos nariams), taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojami valstybinės žemės sklypai (jų naudotojams). Sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijos nariams ir naudotojams iki 1995-05-18, prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Mėgėjų sodo teritorijoje naudojami valstybinės žemės sklypai parduodami ir išnuomojami pagal sodo suplanavimo projektą (genplaną), parengtą ir patvirtintą iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos – 1996-01-01.

Ieškovas teigia, kad atsakovas V. B. nebuvo S.B. „Žara“ narys (nuo pat bendrijos įsteigimo atsakovas V. B. nėra pateikęs jokio prašymo tapti bendrijos nariu ar prašymo dėl naudojimosi sklypu) ir jam nebuvo suteiktas sklypas Nr. 341, tad jis negalėjo jo privatizuoti.

Tačiau teismas su tokiais ieškovo argumentais nesutinka. Pagal S.B. „Žara“ įsteigimo metu (bendrijos įstatai patvirtinti 1991-11-27) galiojusio 1990-10-25 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-715 „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ 2 straipsnio nuostatas sodininkų bendrijos nariu buvo tampama nuo teisės naudotis žemės sklypu įgijimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. B. S.B. „Žara“ buvo suteiktas žemės sklypas Nr. 287. Šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats ieškovas. Taigi, tam, kad tapti bendrijos nariu nebuvo būtina pateikti prašymo dėl priėmimo į bendriją ir pan., svarbu, jog asmuo būtų įgijęs teisę naudotis žemės sklypu, t.y. kad jam būtų suteiktas atitinkamas žemės sklypas naudotis. Kadangi byloje neginčijamai nustatyta, to neneigia ir pats ieškovas, kad atsakovui V. B. buvo suteiktas bendrijoje kitas žemės sklypas, kurio Nr. 287, tad laikytina, jog atsakovas buvo bendrijos nariu. LR Vyriausybės 1991-05-21 nutarimu Nr. 205 „Dėl sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ buvo patvirtinti Sodininkų bendrijos laikinieji pavyzdiniai įstatai (toliau – Pavyzdiniai įstatai). Pagal šiuos Pavyzdinius įstatus sodininkų bendrijos atitinkamai pasitvirtindavo savo įstatus. Taigi, šių Pavyzdinių įstatų 6 punktas nustatė, kad narius į bendriją priimdavo ir šalindavo iš jos, žemės sklypus skirdavo bendrijos valdyba. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad V. B. būtų pašalintas iš bendrijos narių ar nutraukta jo teisė naudotis žemės sklypu. Pažymėtina ir tai, kad Pavyzdinių įstatų 7 punktas reglamentavo, jog bendrijos narys turėjo teisę keisti jam skirtą žemės sklypelį į kitą sklypelį. Atsakovas V. B. teigia, kad jis būtent ir pasinaudojo šia teise, t.y. savo sklypelį pasikeitė į ginčo sklypą Nr. 341. Ieškovo atstovė R. G. (bendrijos valdybos pirmininkė nuo 2008 m.) nurodė, kad jai nebuvo perduoti ankstesni bendrijos dokumentai; pagal bylos duomenys jie nėra išlikę. Tačiau teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog S.B. „Žara“ neišsaugoti dokumentai, tame tarpe dėl V. B. žemės sklypelio pakeitimo, nesudaro pagrindo neigti V. B. teisę įsigyti žemės sklypą. Kita vertus, byloje esantys netiesioginiai įrodymai, susiję su sklypu Nr. 341, iš esmės leidžia padaryti išvadą, kad atsakovo žemės sklypelio pakeitimas buvo tinkamai įformintas.

Byloje esančiu Vilniaus rajono valdybos 1992-09-04 potvarkio Nr. 1233p priedėliu Nr. 20 „Sodininkų bendrijos „Žara“ parduodamų sklypų sąrašas“ V. B. buvo leista įsigyti 1200 kv.m. ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį S.B. „Žara“. Šis potvarkis buvo priimtas vadovaujantis LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos“ ir jo patvirtintomis atitinkamomis taisyklėmis. Taisyklės nustatė nuoseklią procedūrų seką, kuria buvo įgyvendinama asmenų teisė įsigyti nuosavybėn naudojamus valstybinės žemės sklypus. Taigi, atsakovas iš esmės visą Taisyklėse numatytą procedūrą buvo praėjęs. Buvo parengtas valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projektas, žemės sklypo įkainojimo aktas, mokėjimo pranešimas, pagal kurį V. B. už perkamą žemės sklypą sumokėjo 1612 rublių; tačiau valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Tad atsakovas vėliau, t.y. 2013-11-04, kreipėsi į Vilniaus rajono skyrių su prašymu leisti privatizuoti minėtą žemės sklypą.

2014-01-03 parduodant ginčo žemės sklypą atsakovui be kita ko buvo vadovautasi ir S.B. „Žara“ generaliniu (suplanavimo) planu (su 1991-09-02 padarytais pakeitimais), patvirtintu tuometinės Vilniaus rajono valdybos; minėtame genplane taip pat yra pažymėtas ginčo sklypas Nr. 341. Nors ieškovas teigia, kad jų turimame bendrijos generaliniame plane sklypo Nr. 341 nėra, tačiau teismas pažymi, jog šiuo atveju turi būti vadovaujamasi planu, kuriuo disponuoja atitinkamos valstybės institucijos. Neatmestina galimybė, kad ieškovų turimas planas yra pirminis, be vėliau padarytų pakeitimų.

Taigi, Vilniaus rajono valdybos 1992-09-04 potvarkio ir S.B. „Žara“ generalinio plano pagrindu buvo priimtas Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-11-12 įsakymas. Šio įsakymo pagrindu pagrįstai su V. B. buvo sudaryta 2014-01-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja, kad perleidžiant valstybinę žemę (nors ir esančią sodininkų bendrijos teritorijoje) apie tai turėtų būti informuojama pati bendrija.

Apibendrinant konstatuotina, kad ginčo žemės sklypas parduotas atsakovui V. B. laikantis teisės aktų nuostatų.

Trečia, dėl S.B. „Žara“ rengiamo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto pasakytina, kad pagal bylos duomenis šis projektas niekada nebuvo patvirtintas, tad jis nėra galiojantis. Tuo pačiu nėra ir pagrindo juo vadovautis. Dar daugiau, pagal bylos duomenis, minėto projekto patikrinimas šiai dienai apskritai yra nutrauktas; byla grąžinta rengėjui.

LR sodininkų bendrijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, prieš perleisdami savo sklypą ar jo dalį kitam asmeniui, privalo pranešti bendrijai jos įstatų nustatyta tvarka bei terminais ir gauti pažymą apie atsiskaitymą už prievoles bendrijai. Pažyma pateikiama notarui sudarant sodo sklypo pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitą sodo sklypo perleidimo sutartį.

Tačiau teismas nesutinka, kad šiuo pagrindu ginčijama dovanojimo sutartis gali būti pripažinta negaliojanti. Visų pirma, kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl imperatyvaus reikalavimo nesilaikymo padarinių sutarčių galiojimui, atsižvelgtina į šio reikalavimo paskirtį. Jei pasekmės nėra numatytos pačioje imperatyviojoje normoje, šalys gali naudoti tokius sutartinius gynybos būdus, kurie šioje situacijoje yra protingi. Vertinant, kas konkrečioje situacijoje atitinka protingumo principą, ypač atsižvelgtina į: normos, kuri buvo pažeista, tikslą; asmenų kategoriją, kurių interesų apsaugai ši norma yra skirta; sankcijas, numatytas už normos pažeidimą; pažeidimo laipsnį (rimtumą); ar šalys žinojo arba turėjo žinoti apie normos pažeidimą (viena ar abi); ar sandorio vykdymas pažeidžia normą ir šalių ketinimus. Teismo sprendimas turi būti proporcingas pažeidimui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant taisyklės, kuri buvo pažeista, tikslą; asmenų, kurių apsaugai taisyklė įtvirtinta, kategoriją, sankciją, taikomą už taisyklės pažeidimą; pažeidimo sunkumą; ar pažeidimas buvo tyčinis; ir santykio tarp normos pažeidimo ir sandorio artumą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).

Antra, pažymėtina, kad nei LR sodininkų bendrijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatytos šio reikalavimo nesilaikymo teisinės pasekmės. Tad šiuo atveju vertintina, ar dėl šio reikalavimo nesilaikymo būtų protinga pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu.

Trečia, LR sodininkų bendrijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos tikslas iš esmės yra informavimo – apsauginio pobūdžio, t.y. kad bendrija ir bendrijoje įsigyjantys sklypus asmenys gautų (žinotų) atitinkamą informaciją apie narius, jų pasikeitimą, sumokėtus bendrijai mokesčius - ar nėra skolų, jeigu jos yra, tai kokio dydžio, ir pan.

Ketvirta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas V. B. įsigijęs iš valstybės ginčo žemės sklypą ir ketindamas jį padovanoti savo dukrai V. B., 2014-01-16 prašymu kreipėsi į ieškovą be kita ko informuodamas apie savo ketinimus ir prašydamas išduoti jam pažymą apie atsiskaitymą už prievoles bendrijai. Tačiau S.B. „Žara“ neišdavė LR sodininkų bendrijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos pažymos. Taigi, dėl minėtos pažymos nebuvimo sudarant ginčijamą sandorį iš esmės yra kaltas ieškovas (o ne atsakovas V. B.), kuris nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti pažymą apie atsiskaitymus už prievoles bendrijai. Jeigu V. B. turėjo skolų bendrijai, tai pažymoje atitinkamai ir turėjo būti nurodyta, tuo tarpu ieškovas minėtos pažymos iš viso neišdavė.

Penkta, byloje nenustatyta, kad ieškovas dėl minėto pažeidimo būtų patyręs kokių nors nuostolių (bendrijos nario nesumokėti mokesčiai gali būti išreikalaujami įstatymo nustatyta tvarka). Atsakovai taip pat nereiškia jokių pretenzijų dėl minėtos pažymos nebuvimo. Tad pažeidimas iš esmės nėra reikšmingas. Pažymėtina ir tai, kad sandorio vykdymas nepažeidžia jokios teisės normos ir šalių ketinimų.

Šešta, teismas sutinka su atsakovų atstovų argumentu, kad reikalavimo turėti pažymą apie atsiskaitymą už prievoles bendrijai pažeidimas šiuo konkrečiu atveju tiesiogiai nesusijęs su ginčijama dovanojimo sutartimi, nes sutarties nuostatos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų; kitaip sakant, nėra santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumo.

Apibendrinant konstatuotina, kad šioje byloje reikalavimo turėti pažymą apie atsiskaitymą už prievoles bendrijai pažeidimas nepripažįstamas pagrindu sudarytą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančią; priešingu atveju būtų neproporcingas sprendimas padarytam pažeidimui, kuriam iš esmės įtakos turėjo paties ieškovo neteisėti veiksmai.

6. Teismas pažymi, kad šioje byloje svarbus ir proporcingumo principas bei šalių interesų pusiausvyra. Byloje nustatyta, minėta, kad ginčo žemės sklype stovi atsakovės pilnai pastatytas ir įrengtas gyvenamasis namas, kurio vidutinė rinkos vertė yra 25 700 Eur; byloje nėra jokių duomenų, kad šis pastatas būtų pastatytas neteisėtai. Ieškovas šio turto atžvilgiu neformuluoja jokio reikalavimo, tad net ir tenkinus ieškovo ieškinį jis negalėtų įgyvendinti savo teisės dėl vandenvietės įrengimo. Kita vertus, vėliau galimai iškiltų žalos atlyginimo klausimas, jeigu atsakovė V. B. turėtų nugriauti teisėtai pastatytą gyvenamąjį namą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, žinodamas apie pradėtas namo statybas, laiku nesiėmė priemonių, jog šios statybos būtų sustabdytos; ieškovas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio mėnesį, t.y. iš esmės kai jau buvo pastatytas gyvenamasis namas. Tai reiškia, kad ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Tad V. B. keliant žalos atlyginimo klausimą neabejotina, kad dalis atsakomybės tektų ir pačiam ieškovui. Teismo nuomone, esamoji padėtis (status quo) labiausiai atitinka proporcingumo principą ir šalių interesų pusiausvyrą.

7. Apibendrinant darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog yra pagrindas panaikinti ginčijamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-11-12 įsakymą (be to, praleistas terminas jo ginčijimui), taip pat pripažinti negaliojančiomis 2014-01-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ir 2014-01-30 dovanojimo sutartį. Taigi, konstatuotina, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, tad jis atmestinas.

8. LR CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovo S.B. „Žara“ ieškinys atmestas, tad akivaizdu, kad sprendimas yra priimtas atsakovų naudai. Tai reiškia, kad atsakovai turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

A. V. B. patyrė 605 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, o atsakovė V. B. atitinkamai – irgi 605 Eur išlaidų. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą (byla pakankamai sudėtinga), apimtį ir trukmę (bylos nagrinėjimas tęsėsi beveik metai laiko), advokatų darbo ir laiko sąnaudas (jos yra pakankamai reikšmingos), į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu, nurodytus dydžius, atsakovų patirtos išlaidos advokatų teisinei pagalbai apmokėti laikytinos racionaliomis, pagrįstomis ir būtinomis; tad būtent tokio dydžio minėtos išlaidos (po 605 Eur) ir priteistinos atsakovams iš ieškovo (CPK 93 str., 98 str.).

Atsakovas - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius, taip pat tretieji asmenys, nepateikė įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas.

Teismas patyrė iš viso 8,52 Eur procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo išlaidų; šios išlaidos iš ieškovo priteistinos valstybei (CPK 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR (duomenys neskelbtini) straipsniu,

nusprendė:

S.B. „Žara“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo S.B. „Žara“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo S.B. „Žara“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo S.B. „Žara“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), 8,52 Eur (aštuonis eurus ir 52 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.