Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lipeikio įmonės „Egzotika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2899-160/2015 pagal ieškovės SP Brand Holding EEIG ieškinį atsakovei Lipeikio įmonei „Egzotika“ dėl uždraudimo naudoti prekių ženklą ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismo sprendimas yra nekonkretus. Atsakovei nėra žinoma, kurių padangų, pažymėtų prekių ženklais „Dunlop ir „D“, ieškovė nėra išleidusi ar davusi sutikimo išleisti į ES ar EEE valstybių narių rinką. Ieškovė tokios informacijos nepateikė, o pati atsakovė jos sužinoti neturi galimybių, ji nėra skelbiama ieškovės interneto svetainėje.Draudimą, kuris yra ieškinio reikalavimas, numato ir įstatymas, todėl tokiu atveju užtenka paties savininko draudimo, kaip ir buvo padangos Dunlop Grandtrek SJ6 XL 255 50 R19 107Q atveju, kai atsakovė nutraukė prekybą ieškovei pareiškus draudimą.Teismui tenkinus ieškinį, atsakovei yra nepagrįstai suvaržoma teisė vykdyti teisėtą originalių prekių paralelinį importą ir atsakovė bus priversta pirkti padangas tik iš ieškovės ar jos išimtinio prekybos atstovo.Ieškovės prašomi priteisti nuostoliai susidarė dėl ieškovės kaltės jai pačiai perkant ginčo padangas, taip siekiant imituoti jai daromą žalą, kadangi nebuvo būtina įsigyti šių padangų.Ieškovės pateikti duomenys neįrodo jos bylinėjimosi išlaidų, kadangi PVM sąskaitose faktūrose nenurodyta, už kokias konkrečiai paslaugas jos buvo išrašytos, taip pat neaišku, kaip kai kurios nurodytos paslaugos susijusios su nagrinėjama byla (užmokestis antstoliui), sąskaitose nurodyta suma nesutampa su mokėjimuose nurodymuose esančia suma, vienoje iš sąskaitų nurodyta paslauga suteikta 2013 m., nors ieškinys pareikštas 2014 m. Be to, už paslaugas apmokėjo ne ieškovė, o kitas juridinis asmuo.

Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimas nekonkretus, kadangi teismų praktikoje išaiškinta, jog tai, kad atsakovas negali objektyviai nustatyti prekės rinkos, kuriai ji skirta, nepanaikina ieškovo teisės drausti atsakovui prekiauti prekėmis, kurios į ES rinką yra išleistos ne paties ieškovo ar neturint jo sutikimo (žr., pvz, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-249/2011). Be to, atsakovė turi teisę iš savo pardavėjų pareikalauti pateikti prekių ženklo savininko leidimą (sutikimą) prekiauti šiomis padangomis ES ar EEE rinkoje arba pasiteirauti ieškovės atstovų, ar konkretaus modelio ir matmenų padangos yra išleistos į ES ar EEE rinką ieškovės ar su jos sutikimu. Atsakovė teigdama, jog ieškovė nepateikė jai sąrašo padangų, kurios nėra išleistos į minėtas rinkas, pažeidžia įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę.Ieškovė savo teises bandė ginti neteisminiu keliu siųsdama atsakovei pretenzijas. Kadangi ieškovės teisę kreiptis į teismą su prevenciniu ieškiniu užtikrina tiek Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), tiek Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas (toliau – PŽĮ), o atsakovė nenutraukė ieškovės teises pažeidžiančių veiksmų, atsakovės teiginiai, kad draudimą, kuris yra ieškinio reikalavimas, numato ir įstatymas, todėl atskirai nereikia teismo sprendimo, yra nelogiški ir nepagrįsti. Atsakovės teiginiai, kad sprendimu yra nepagrįstai suvaržoma jos teisė vykdyti teisėtą originalių prekių paralelinį importą, yra nepagrįsti, kadangi teismo sprendime ir įtvirtintas regioninis prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas bei nurodyta, kad atsakovei draudžiama prekiauti tik tomis padangomis, kurios į ES ar EEE rinkas išleistos ne ieškovės ar nesant jos sutikimo.Atsakovės teiginiai dėl jos atleidimo nuo atsakomybės (nuostolių atlyginimo) yra nepagrįsti, kadangi patirti nuostoliai susidarė ne tik ieškovei pačiai nupirkus tris padangas, bet ir už 169 ginčo padangų vienetus, kurie buvo parduoti tretiesiems asmenims.Atsakovės teiginiai dėl bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo yra neteisingi. Ieškovė yra pateikusi bylinėjimosi išlaidų detalizaciją (2015 m. gegužės 19 d. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo 1 priedas), kurioje nurodytos suteiktos paslaugos. Bylinėjimosi išlaidos už ieškinio parengimą susidarė 2013 m., tačiau dėl bandymų susitarti taikiai, ieškinys buvo paduotas tik 2014 m. Antstolis šioje byloje yra atlikęs veiksmus (turto areštą), apie kuriuos atsakovei yra pranešta. Bylinėjimosi išlaidos yra apmokėtos ne ieškovės, kadangi sąskaitas apmokėjęs juridinis asmuo yra Goodyear Dunlop įmonių grupės asmuo, kuris, apmokėjęs šias išlaidas už dukterinę bendrovę (ieškovę), vėliau atlieka tarpusavio skolų įskaitymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių nurodytus argumentus.

Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį

Byloje nustatyta, kad ieškovė Lietuvos Respublikos patentų biure yra įregistravusi prekių ženklus DUNLOP“ (reg. Nr. 12602) ir „D“(fig.) ( reg. Nr. 12604) 12-tos klasės prekėms „kaučiuko padangos arba padangos kaučiuko pagrindu“ bei „padangos“ nuo 1994 m. spalio 20 d. (b. l. 6-7, t. I). Ieškovės teisės į nurodytus prekių ženklus nėra nuginčytos, todėl ji turi teisę įgyvendinti savo, kaip šių prekių ženklų savininkės teises (PŽĮ 38, 50 straipsniai). Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškinio reikalavimui sutampant su draudimu, numatytu PŽĮ, teismo sprendimas nereikalingas ir toks ieškinio reikalavimas nenagrinėtinas, nepagrįsti, kadangi, ieškovei pareiškus pretenziją dėl savo kaip prekių ženklų savininkės teisių gynimo, atsakovė nenutraukė prekybos ginčo padangomis. Be to, prekių ženklo savininko teisė reikšti ieškinį, reikalaujant nutraukti teises pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos atlikti ateityje, aiškiai įtvirtinta PŽĮ 50 straipsnyje ir pripažįstama teismų praktikoje (Žr. pvz.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-248/2015).

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo teismui sprendžiant dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo (išnaudojimo)

Tiek 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) ir 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija), tiek PŽĮ, nustato, kad ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į Europos Bendrijos rinką, išskyrus, jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo (PŽĮ 40 straipsnis).

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktiką, viena iš pagrindinių taisyklių ginčuose dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo yra ta, kad bylos šaliai, teigiančiai, jog išimtinės teisės yra pasibaigusios, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga (Žr. pvz., ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-244/00 ). Teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką nepreziumuojamas, ir būtent ta ginčo šalis, kuri remiasi teisių pasibaigimu, turi tai įrodyti (ESTT 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose C-414/99-C-416/99). Tai, kad tais atvejais, kai ieškovas reiškia ieškinį dėl savo, kaip prekių ženklo savininko, teisių gynimo, o atsakovo atsikirtimų į ieškinį pagrindą sudaro tai, kad ieškovo teisės į prekių ženklus yra pasibaigusios, būtent atsakovas turi procesinę pareigą įrodyti, kad ieškovo, kaip prekių ženklų savininko, teisės yra pasibaigusios, akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-248/2015).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė nepateikė įrodymų apie ieškovės teisių į konkrečias prekes (nagrinėjamu atveju – padangas), pažymėtas ieškovei priklausančiais prekių ženklais, išsėmimą (pasibaigimą), todėl pagrįstai, atsižvelgdamas į šalims byloje tenkančią įrodinėjimo pareigą, ieškinį tenkino. Apeliantės pozicija, kad būtent ieškovė turėjo pateikti įrodymus apie padangas, pažymėtas prekių ženklais „Dunlop“ ir „D“, kurių ji nėra išleidusi ar davusi sutikimo išleisti į ES ar EEE valstybių narių rinką, prieštarauja ESTT ir kasacinio teismo formuojamai praktikai, todėl negali būti pripažinta pagrįsta. Nors teismų praktikoje pripažįstama galimybė šios kategorijos byloje įrodinėjimo pareigą perkelti ieškovui, tačiau tai gali būti daroma tik tais atvejais, kai atsakovas įrodo, jog tuo atveju, jeigu įrodinėjimo našta perkeliama jam, yra reali nacionalinių rinkų padalijimo rizika, ypač jeigu prekių ženklo savininkas savo prekėmis EEE prekiauja naudodamasis išimtinės distribucijos sistema. Nagrinėjamu atveju atsakovė minėtomis ar panašiomis aplinkybėmis nesirėmė ir jų neįrodinėjo.

Apeliantė taip pat teigia, kad tenkinus ieškinį nepagrįstai suvaržoma jos teisė vykdyti teisėtą originalių prekių paralelinį importą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad paralelinis importas savaime nėra neteisėta veikla, tačiau prekių ženklo (ženklų) savininkui teigiant, kad atitinkami prekių vienetai ES (EEE) rinkoje yra nesant jo sutikimo, o atsakovui neįrodžius priešingai, ieškovas turi teisę įgyvendinti savo, kaip prekių ženklo (ženklų) savininko, teises, nustatytas PŽĮ 38 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-248/2015). Kaip jau minėta, apeliantė neįrodė ieškovės kaip prekių ženklų savininkės teisių išsėmimo (pasibaigimo). Be to, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, ginčijamu sprendimu apeliantei neužkirstas kelias be jokių apribojimų Lietuvos Respublikos teritorijoje prekiauti visomis padangomis, pažymėtomis ieškovei priklausančiais prekių ženklais, prieš tai įsitikinus, kad jos į ES (EEE) rinką yra išleistos su ieškovės sutikimu.

Dėl teismo sprendimu nustatyto draudimo apimties

Apeliantė nurodo, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nekonkretus, kadangi atsakovei nėra žinoma, kurių padangų, pažymėtų prekių ženklais „Dunlop ir „D“, ieškovė nėra išleidusi ar davusi sutikimo išleisti į ES ar EEE valstybių narių rinką. Su šiuo apeliantės argumentu taip pat nėra pagrindo sutikti. Ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyto draudimo apimtis (tik padangoms, pažymėtoms ieškovės prekių ženklais „DUNLOP“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (fig.) (reg. Nr. 12604), kurios į ES ir (ar) Europos EEE rinką yra išleistos ne ieškovės arba neturint ieškovės sutikimo) yra konkreti ir aiški. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl analogiško teismo sprendimo turinio byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, nurodė, kad būtent atsakovui, vykdančiam teismo sprendimą, tenka pareiga įsitikinti, kad padangos, pažymėtos ieškovui priklausančiais prekių ženklais, kuriomis ketinama prekiauti, į ES (EEE) rinką yra išleistos su ieškovo sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-248/2015).

Dėl nuostolių atlyginimo

Apeliantė taip pat ginčija teismo ieškovės naudai priteistą 1 825,30 EUR nuostolių atlyginimą, tačiau iš esmės tik toje dalyje, kurioje, apeliantės vertinimu, ieškovės nuostoliai susidarė pačiai ieškovei nuperkant iš apeliantės padangas, siekiant surinkti įrodymus. Apeliantė teigia, kad ieškovė, siekdama įrodyti patiriamus nuostolius, neprivalėjo įsigyti iš atsakovės padangų, todėl pati yra kalta dėl žalos atsiradimo.

CPK įtvirtina bendrą taisyklę, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teis­mų iš­va­dos dėl ša­lių rei­ka­la­vi­mų ir at­si­kir­ti­mų pa­grįs­tu­mo tu­ri bū­ti grin­džia­mos tik to­kiais įrody­mais, ku­rie ne­ke­lia abe­jo­nių dėl jų pa­ti­ki­mu­mo, są­sa­ju­mo ir leis­ti­nu­mo. Ar tam tik­ros ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su gin­čo dalyku, eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas spren­džia rem­da­ma­sis ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pu. Sutiktina, kad ieškovė patiriamus nuostolius galėjo įrodinėti įvairiomis priemonėmis, ne tik įsigydama iš apeliantės padangas, tačiau tai nepaneigia jos teisės rinkti tokius įrodymus, kurie, ieškovės vertinimu, savo patikimumo laipsniu neabejotinai pagrįstų reikalavimo faktinį pagrindą, o būtent – kad apeliantė faktiškai prekiauja padangomis, kurių ieškovė nėra išleidusi į ES ar EEE valstybių narių rinkas, taip pat nėra davusi sutikimo tai daryti tretiesiems asmenims. Byloje esantys ieškovės surinkti įrodymai, tarp jų patvirtinantys ginčo padangų įsigijimą iš apeliantės, leido teismui neabejotinai įsitikinti, kad būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patiria nuostolius, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad šie įrodymai buvo pertekliniai, nebūtini ir imituojantys ieškovės patiriamus nuostolius. Kita vertus tai, kad dalį padangų iš atsakovės įgijo ieškovė, o ne tretieji asmenys, nepaneigia aplinkybės, kad atsakovė iš šių veiksmų gavo naudos, kuri pagal įstatymą gali būti pripažinta ieškovės nuostoliais (PŽĮ 51 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė taip pat nesutinka su ginčijamu pirmosios instancijos sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodydama, kad ieškovės pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai yra nekonkretūs ir nepagrindžia būtent ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje. Šiuos argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

Ieškovė 2015 m. gegužės 18 d. pateikė teismui patikslintą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įvardydama, už kokius procesinius veiksmus susidarė prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (b.l. 191-194, t. I). Apeliantė neteigia, kad kurie nors iš nurodytų veiksmų ieškovės byloje nebuvo atlikti. Apeliantės nurodomos antstolio paslaugos, kaip matyti iš pateiktų dokumentų, susijusios su Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje vykdymu. Tai aiškiai matyti iš pateiktoje sąskaitoje nurodyto civilinės bylos numerio ir atsakovės pavadinimo (b.l. 75, t. I). Tai, kad advokato pagalbos išlaidų dalis šioje byloje įtraukta į bendras ieškovę atstovaujančios advokatų kontoros išrašomas sąskaitas už teisines paslaugas, nepaneigia, kad tokios išlaidos ieškovės buvo patirtos, kadangi šiai bylai tenkanti išlaidų dalis prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aiškiai identifikuota, nurodant advokato paslaugų įkainius ir atitinkamam procesiniam veiksmui skirtą laiką. Įstatymas nereikalauja, kad teisinės pagalbos paslaugos konkrečioje byloje būtų apmokamos pagal atskiras byloje dalyvaujančiam asmeniui išrašytas sąskaitas.

Apeliantė taip pat nurodo, kad pagal pateiktas sąskaitas mokėjimus vykdė ne pati ieškovė, o bendrovė Goodyear Dunlop Tires Europe BV. Tačiau, byloje esant pakankamai įrodymų, kad atitinkamos sąskaitos išrašytos ieškovei už šioje byloje suteiktas teisines paslaugas, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, kadangi, pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką (nagrinėjamu atveju – sumokėjusiam advokatų kontorai už ieškovei suteiktas paslaugas), pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, t.y. teisė nurodytų sumų reikalauti iš ieškovės. Bendrovė Goodyear Dunlop Tires Europe BV nėra šioje byloje dalyvaujančiu asmeniu ir negali reikšti savarankiško prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl, kaip pagrįstai pažymima atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovės teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą negali būti paneigiama vien dėl to, kad prievolę apmokėti už advokato paslaugas už ieškovę įvykdė trečiasis asmuo, kartu įgydamas reikalavimo teisę ieškovei.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos šios kategorijos bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliantės apeliacinis skundas netenkinamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.