- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-13
- Bylos Nr.
- 2A-537-739/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00535-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Vygintas Mažuika, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- žemės ūkio bendrovės „Fintera“
- Atsakovas
- R. A.
- Kategorijos
- 2.6.6.2Įskaitymas
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Vyginto Mažuikos ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės žemės ūkio bendrovės „Fintera“ ir atsakovo R. A. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2022 m. gegužės 24 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-277/2022 pagal ieškovės žemės ūkio bendrovės „Fintera“ ieškinius R. A. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje O. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė žemės ūkio bendrovė „Fintera“ (toliau – ir ieškovė) 2019 m. rugsėjo 12 d. ieškiniu dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovo R. A. (toliau – ir atsakovas, ir R. A.) 17390 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 311 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad su atsakovu 2017 m. sausio 2 d. sudarė Gyvulių priežiūros sutartį (toliau ir – Sutartis), kuria susitarė, jog ieškovė Sutartyje nustatyta tvarka prižiūrės ir šers nuosavais pašarais ūkininkui R. A. priklausančius gyvulius, o atsakovas už paslaugą atsiskaitys iki kiekvienų metų balandžio 1 d. už gyvulius gautomis išmokomis ir papildomai ieškovės ūkio ganyklose gimusiomis telyčaitėmis, bet atsakovas sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir už gyvulių bandų priežiūrą nesumokėjo 17390 Eur: pagal 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 20011496 už 2018 m. I ketvirtį 2500 Eur; pagal 2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 20011498 už 2018 m. I ketvirtį 2790 Eur; pagal 2019 m. liepos 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 201911 už 2019 m. I pusmetį 12100 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
2. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. vasario 18 d. galutiniu sprendimu preliminarus sprendimas nepakeistas.
3. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo R. A. apeliacinį skundą, 2020 m. liepos 2 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. vasario 18 d. galutinį sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
4. Be to, žemės ūkio bendrovė „Fintera“ 2019 m. rugsėjo 25 d. ieškiniu dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovo R. A. 5082 Eur skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 76 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad 2018 m. liepos 9 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 20011502 už 1210 Eur atsakovui pardavė telyčią, o 2019 m. vasario 6 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 201903 už 3872 Eur atsakovui pardavė 10 telyčių. Gyvuliai atsakovui buvo perduoti. Jis deklaravo juos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre, bet pinigų už įsigytus gyvulius pardavėjui nesumokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. vasario 18 d. galutiniu sprendimu preliminarus sprendimas nepakeistas.
6. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo R. A. apeliacinį skundą, 2020 m. liepos 1 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. vasario 18 d. galutinį sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė
7. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2022 m. gegužės 24 d. galutiniu sprendimu Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš R. A. žemės ūkio bendrovei „Fintera“ 14047,60 Eur skolą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. rugsėjo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat pakeitė Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš R. A. žemės ūkio bendrovei „Fintera“ 1668 Eur skolą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš R. A. žemės ūkio bendrovei „Fintera“ 454,65 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei iš R. A. priteisė 37,36 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, iš žemės ūkio bendrovės „Fintera“ – 16 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
8. Teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu, kuriame nustatyta, kad 2016–2019 metais žemės ūkio bendrovės „Fintera“ vadovė A. S., padedant šios įmonės darbuotojui atsakovui R. A., apgaulingai tvarkė žemės ūkio bendrovės „Fintera“ buhalterinę apskaitą. Nurodė, kad nuosprendyje yra duomenys apie atsakovo, pagal darbo sutartį dirbusio pas ieškovę gamybos vadovu, per laikotarpį nuo 2016 m. sausio mėnesio iki 2019 m. birželio mėnesio sau ir kitiems įmonės darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį, neapskaitytą bendrovės darbo užmokesčio žiniaraščiuose ir kasos išlaidų orderiuose.
9. Spręsdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 17390 Eur skolą už gyvulių priežiūrą pagal šalių 2017 m. sausio 2 d. sudarytą gyvulių priežiūros sutartį teismas nustatė, kad atsakovo teiginius dėl atsiskaitymo su ieškove pagal 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 2001496 2500 Eur sumai, mokant savo lėšomis už bendrovės pirktas prekes ir gautas paslaugas, įrodo atsakovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros ir dokumentai, patvirtinantys jų apmokėjimą atsakovo lėšomis, o lėšų pervedimą į O. S. banko sąskaitą patvirtina atsakovo pateikti mokėjimo nurodymai.
10. Sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog tarp O. S. ir atsakovo buvo paskolos teisiniai santykiai, todėl teismas vertino, jog yra įtikinamas atsakovo aiškinimas, kad pagal 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2001496 jis su ieškove atsiskaitė, savo lėšomis sumokėdamas už bendrovės įsigytas prekes, gautas paslaugas ir bendrovės vadovės nurodymu pervesdamas 1940 Eur į O. S. banko sąskaitą. Tokią išvadą teismas darė remdamasis ir ieškovės atsakovui adresuotu 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštu „Dėl galvijų priežiūros sutarties nutraukimo“, kuriame, kalbant apie skolą pagal sutartį dėl galvijų priežiūros, nurodytos dvi neapmokėtos sąskaitos ir reikalaujama jas apmokėti iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., tai: 2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra FNT Nr. 20011498 už 2018 m. I ketvirtį 2790 Eur sumai ir 2019 m. liepos 23 d. PVM sąskaita-faktūra FNT Nr. 201911 už 2019 m. I pusmetį 12100 Eur sumai. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas įrodė, jog pagal 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 2001496 su ieškove atsiskaitė, todėl reikalavimą priteisti šioje sąskaitoje nurodytą 2500 Eur sumą atmetė.
11. Teismas vertino, kad teiginio, jog pagal 2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 20011498 už 2018 m. I ketvirtį 2790 Eur sumai su bendrove atsiskaitė, sumokėdamas bendrovės darbuotojams darbo užmokestį už 2018 m. gegužės mėnesį, atsakovas neįrodė, nes nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad darbo užmokestį darbuotojams 2018 m. gegužės mėnesį mokėjo savo asmeninėmis lėšomis. Priešingai, ieškovė, pateikdama savo banko sąskaitos išrašą, įrodė, kad 2018 m. gegužės 14 d. pervedė į atsakovo sąskaitą avansams 3800 Eur. Nurodė, kad atsiskaitymo pagal aptariamą sąskaitą nepatvirtina ir ieškovės pateiktas 2018 m. balandžio 30 d. kasos pajamų orderio Nr. 187 kvitas, kuriame įrašyta, kad pagal dokumentą Nr. 2001498 2018 m. balandžio 30 d. UAB „Fintera“ gavo iš R. A. 2790 Eur, nes pats atsakovas pripažino, jog faktiškai pagal šį kasos pajamų orderį pinigai nebuvo mokami, o taip atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, tai yra dokumentas suklastotas, nes jame įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Teismas nurodė, kad faktai negali būti įrodinėjami suklastotais dokumentais. Teismas sprendė, jog atsakovas pagal 2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 20011498 skolingas ieškovei 2790 Eur, todėl šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovo.
12. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo už gyvulių priežiūrą 2019 m. I pusmetį priteisti 12100 Eur pagrįstumo, teismas vertino aplinkybę, kad atsakovas iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. dirbo pas ieškovę pagal darbo sutartį gamybos vadovu ir privalėjo tinkamai organizuoti gyvulių priežiūrą. Sprendė, kad atsakovo pateiktas veterinarijos gydytojo R. A. raštas, kad 2019 m. vasario 20 d. atliktu suaugusių galvijų ir veršelių kraujo tyrimu nustatytas mineralinių medžiagų trūkumas, tik patvirtina, kad šis trūkumas susidarė atsakovo darbo gamybos vadovu laikotarpiu, bet nėra duomenų, jog tuo laikotarpiu atsakovas būtų pareiškęs ieškovės vadovei kokį nors priekaištą dėl netinkamos jo gyvulių priežiūros. Nors įrodinėdamas netinkamą gyvulių priežiūrą, atsakovas rėmėsi liudytojų parodymais apie ieškovės vadovės A. S. darbuotojams duotą nurodymą neprižiūrėti jo gyvulių – negirdyti ir netverti aptvarų, pagal liudytojo D. Š. parodymus toks nurodymas buvo gautas 2019 metų šienapjūtės metu, kuri paprastai prasideda birželio mėnesį, todėl sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovės vadovės nurodymu atsakovo gyvuliai nebuvo prižiūrimi visą 2019 m. I pusmetį.
13. Tačiau, įvertinęs tai, kad atsakovas, vykdydamas veterinarijos gydytojo rekomendacijas dėl gyvulių papildomo šėrimo, 2019 m. balandžio mėnesį savo lėšomis įsigijo ir gyvulių šėrimui panaudojo kombinuotus pašarus už 842,40 Eur (Civilinė byla teisminio proceso Nr. 2-16-3-00535-2019-7, 2 tomas, b. l. 28-29), šia suma teismas sumažino ieškovei priteisiamą atlyginimą už gyvulių priežiūrą 2019 m. I pusmetį, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteisė ne 12100 Eur, o 11257,60 Eur.
14. Teismas nurodė, kad dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 5082 Eur skolą už parduotus gyvulius pagal 2018 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą FNT Nr. 2001502 1210 Eur sumai ir 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą FNT Nr. 201903 3872 Eur sumai, teiginio, kad 2018 m. gegužės mėnesį negavo darbo užmokesčio ir telyčia už 1210 Eur jam buvo perduota nuosavybėn kaip kompensacija už negautą darbo užmokestį, atsakovas neįrodė. Teismas konstatavo, kad ieškovės pateiktas kasos išlaidų orderis patvirtina, kad 416 Eur darbo užmokestis už 2018 m. gegužės mėnesį atsakovui išmokėtas 2018 m. birželio 18 d., o įvertinus ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu nustatytą faktą, kad atsakovas per laikotarpį nuo 2016 m. sausio mėnesio iki 2019 m. birželio mėnesio sau išmokėjo 33088,15 Eur dydžio darbo užmokestį, neapskaitytą bendrovės darbo užmokesčio žiniaraščiuose ir kasos išlaidų orderiuose, tai yra vidutiniškai per mėnesį po 788 Eur, teismas sprendė, kad deklaruojamą 1160 Eur darbo užmokestį atsakovas 2018 m. gegužės mėnesį gavo.
15. Teismas taip pat nurodė, kad, atsakovo teigimu, pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą FNT Nr. 201903 3872 Eur sumai atsiskaitė su ieškove jos vadovės A. S. prašymu savo lėšomis sumokėdamas už bendrovės įsigytą gyvulį, gautas paslaugas, sumokėdamas fiziniams asmenims ieškovei nuomojamos žemės nuomos mokestį ir pervesdamas pinigus į bendrovės vadovės dukters O. S. sąskaitą banke. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo teiginiu, kad šiuos mokėjimus jis atliko savo lėšomis taip ieškovės vadovės nurodymu atsiskaitydamas pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 201903. Nors atsakovas teigė, kad 480 Eur žemės nuomos mokestį nuomotojui E. G. grynais pinigais taip pat sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, teismas, įvertinęs šalių aiškinimą, kad atsakovas disponavo ir ieškovei priklausančiais grynaisiais pinigais, sprendė, kad ši aplinkybė neįrodyta.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovas R. A. prašo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2022 m. gegužės 24 d. galutinį sprendimą nurodytose dalyse panaikinti ir priimti naują sprendimą – ŽŪB „Fintera“ ieškinį atmesti ir apelianto naudai priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
16.1. Teigia, kad jis teismui nurodė aplinkybes, jog pretenziją, pateiktą į bylą prie ieškinio dėl neapmokėtos 2018 m. balandžio 30 d. ŽŪB „Fintera“ PVM sąskaitos faktūros FNT Nr. 2001498 2790 Eur sumai ieškovė išsiuntė atsakovui tik 2019 m. rugpjūčio 16 d. (po metų ir trijų mėnesių), t. y. iš karto po to, kai atsakovas nutraukė darbo santykius su ŽŪB „Fintera“, iki to laiko ieškovė jam nereiškė jokių pretenzijų.
16.2. Paaiškina, kad 2790 Eur pagal ginčo sąskaitą sumokėjo taip: sąskaitoje nurodytą sumą išmokėjo ieškovės darbuotojams kaip atlyginimus savo pinigais už 2018 gegužės mėnesį, t. y. A. V. – 910 Eur; R. U. – 740 Eur; Ž. S. – 700 Eur; A. P. – 400 Eur; viso 2750 Eur, nes jie jau buvo gavę po 40 Eur (4x 40=160 Eur) avanso. Sau 1160 Eur atlyginimo už nurodytą mėnesį atsakovas teigia neišsimokėjęs, nes ieškovė neturėjo lėšų, tačiau direktorė pažadėjo greitu metu atsiskaityti. Kad 2018 m. gegužės mėnesio atlyginimams buvo išmokėta 2790 Eur suma (be atsakovo atlyginimo), ieškovė niekada neginčijo, juolab, nagrinėjant bylą pirmą kartą teisme nurodyti darbuotojai paliudijo, kokio dydžio apskaitytas ir neapskaitytas atlyginimas jiems buvo išmokėtas.
16.3. Atkreipia dėmesį, jog 2018 m. birželio 27 d. ŽUB „Fintera“ kasos išlaidų orderis serija FNT Nr. 02, pagal kurį R. A. išduota 2711 Eur kaip atskaitingam asmeniui, yra suklastotas, nes šių pinigų jis negavo. Tai, kad šis ir kitas ieškovės pateiktas į bylą 2018 m. balandžio 9 d. kasos išlaidų orderis serija FNT Nr.01 (350 eurų ) yra suklastoti, atsakovas pareiškė teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog skirtina rašysenos ekspertizė, tačiau teismas šių dokumentų nevertino ir ekspertizės klausimo nesprendė. Svarbu tai, jog byloje esantys ieškovės bei atsakovo sąskaitų bankuose išrašai patvirtina, jog 2018 m. birželio mėnesį nei ieškovė, nei susiję su ja asmenys atsakovui jokių lėšų nepervedė, ieškovė nėra pateikusi kitokių dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovui 2018 m. birželio mėnesį buvo sumokėti gryni pinigai – ne mažiau nei 2790 Eur bei tai, kad jis niekada nėra gavęs iš ieškovės grynų pinigų be dokumentų.
16.4. Nurodo, kad teismas sprendime nustatė, jog ieškovė, pateikdama savo banko sąskaitos išrašą, įrodė, kad 2018 m. gegužės 14 d. pervedė į atsakovo sąskaitą avansams 3800 Eur, t. y. įrodė, kad ieškovės lėšomis atsakovas išmokėjo ieškovės darbuotojams atlyginimus už 2018 m. gegužės mėnesį. Mano, kad teismas šią aplinkybę nustatė neteisėtai, nes nėra ginčo, kad atlyginimai bendrovėje buvo mokami už praėjusį mėnesį.
16.5. Teigia, kad ieškovė, būdama nesąžininga, esant neteisingiems/neteisėtiems finansiniams dokumentams, įgijo galimybę reikšti neteisėtus ieškinius, suprasdama, kad dėl to atsakovui tapo labai sudėtinga įrodyti savo atsikirtimus ir prieštaravimus.
Atsiliepimas
16.6. Atsakovo teigimu, 2018 m. viso iš ieškovės gauta 48 480,45 Eur, išleista – 42 833,23 Eur, išmokėta 32 263,78 Eur neapskaitytų atlyginimų, viso trūkumas 26 616,56 Eur. Šis faktas, pasak apelianto, taip pat paneigia aplinkybę, jog 2018 m. birželio mėnesį darbuotojų atlyginimai buvo išmokėti ieškovės lėšomis.
16.7. Dėl 2018 m. liepos 9 d. ŽUB „Fintera“ PVM sąskaitos-faktūros FNT Nr. 2001502 1210 Eur sumai už perduotą telyčią atsakovas teigia, kad matydamas, jog įmonė neturi galimybės atsiskaityti, paprašė ieškovės vadovės A. S., kad jam parduotų telyčią ir užskaitytų vietoje atsakovui priklausančio, bet neišmokėto, darbo užmokesčio (1160 Eur). Direktorė sutiko ir jam buvo išrašyta 2018 m. liepos 9 d. PVM sąskaita-faktūra FNT Nr. 2001502 1210 Eur sumai, pagal kurią jam buvo parduota telyčia, identifikaciniu numeriu LT000007091068. Atsakovo ir ieškovės direktorės susitarimas atsakovo asmeninėmis lėšomis sumokėti atlyginimus 2018 m. birželio mėnesį bei ieškovei nemokėti atsakovui atlyginimo, nes buvo parduota telyčia, A. S. nurodant, kad bus užskaitytos abi ginčo sąskaitos faktūros, leidžia identifikuoti tikruosius šalių ketinimus padengiant atsakovo skolą ieškovei už parduotą telyčią ir išmokėtus jo asmeninėmis lėšomis atlyginimus ieškovės darbuotojams už 2018 m. gegužė mėnesį įskaitymo būdu. Mano, kad susitarimo dėl prievolių pabaigos įskaitymo būdu buvimą ir įvykdymą patvirtina ir kita aplinkybė, kad ieškovė, kol atsakovas neišėjo iš darbo, nereikalavo apmokėjimo (beveik 1,5 metų) už suteiktas paslaugas, be to, ir ankstesniais metais tarp ieškovės ir atsakovo buvo tokių įsiskolinimų užskaitymo praktika.
16.8. Dėl 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitos-faktūros FNT Nr. 201903 3872 Eur sumai dalies, t. y. dėl 458 Eur, apeliantas teigia, kad tai, jog 2019 m. gegužės–birželio mėnesiais už ieškovę atsakovas apmokėjo 480 Eur žemės nuomos mokestį už 2018 m. nuomotojui E. G., išnuomojusiam ieškovei 8 ha žemės sklypą pagal byloje esančią 2016 m. gegužės 31 d. žemės nuomos sutartį, ginčo nekilo, nes liudytojas E. G. šią aplinkybę patvirtino. Teismo argumentas, kad atsakovas disponavo ieškovės lėšomis, todėl jomis apmokėjo už aukščiau nurodytą nuomą E. G., atmestinas, nes absoliučiai nepagrįstas.
16.9. Pasak apelianto, ieškovė vedė apgaulingą buhalteriją, ne visos buhalterinės operacijos buvo įforminamos, nebuvo teisėtai sudarytos atsakovo, kaip atskaitingo asmens, avanso apyskaitos. Teismas nevertino atsakovo ir ieškovės sąskaitų bankuose išrašų, kurie patvirtina, kad 2019 m. gegužės ir birželio mėnesiais atsakovui buvo pervestos praktiškai tik atlyginimų išmokėjimams ir darbymečio sezonui reikalingam kurui skirtos lėšos. Teismas taip pat nevertino atsakovo pateiktos lentelės, kurioje jis nurodė, kiek lėšų kiekvieną mėnesį gavo iš ieškovės ir su ja susijusių asmenų 2018 m.–2019 m. pagal byloje esančius dokumentus.
Šalies argumentai
17. Ieškovė taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2022 m. gegužės 24 d. galutinį sprendimą panaikinti, priimti naują teismo sprendimą ir ieškovės reikalavimus patenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas visas bylinėjimosi išlaidas.
17.1. Pasak apeliantės, 2018 m. kovo 13 d. ieškovė pervedė atsakovui 3 400 Eur, 2018 m. balandžio 11 d. atsakovas disponavo 7 039,96 Eur suma grynais, taigi, pirmiausia, ieškovė pervedė atsakovui pinigų sumą, kuri yra netgi didesnė už atsakovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų sumą. Ieškovė pažymi, kad atsakovas niekada neatlikdavo jokių mokėjimų ieškovės naudai iš savo asmeninių lėšų. Atsakovas jo nurodytus mokėjimus atliko ne iš savo asmeninių lėšų, šie mokėjimai buvo atlikti iš ieškovei priklausančių pinigų, buvusių pas atsakovą, kaip atskaitingą asmenį.
17.2. Ieškovė nesutinka, kad atsakovo įsiskolinimas turi būti sumažinamas 1 940 Eur suma, kurią atsakovas pervedė į ieškovės direktorės A. S. dukros O. S. banko sąskaitą. Utenos apylinkės teismas pasirėmė tik atsakovo paaiškinimais, kad ši pinigų suma yra pervedama O. S. iš asmeninių atsakovo piniginių lėšų. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė motyvų ir argumentų, kaip atsakovo atlikti bendrai 1 940 Eur sumai mokėjimai į O. S. banko sąskaitą gali sumažinti atsakovo įsiskolinimą būtent ieškovei.
17.3. Teigia, kad O. S. vaidmuo atliekant pavedimus į atsakovo R. A. banko sąskaitą buvo detaliai atskleistas kitoje Utenos rajono apylinkės teismo Ignalinos rūmų nagrinėtoje byloje Nr. 2-3151- 277/2020 (ją nagrinėjo tas pats teisėjas). Šio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. dienos galutiniame įsiteisėjusiame sprendime yra nurodyta, jog iš O. S. pervedimai į atsakovo banko sąskaitą yra ieškovės veiklai skirtos piniginės lėšos. Tame pačiame sprendime teismas konstatavo, jog teismas, įvertinęs šalių pateiktų įrodymų visumą, sprendžia, kad atsakovui atlikti mokėjimai nepatvirtina paskolos dalyko perdavimo ir atsakovo įsipareigojimo grąžinti gautus pinigus, o atsakovo R. A. O. S. pervesti 2 750 eurų suma negali būti vertinama kaip dalies gautos sumos grąžinimas. Taigi O. S. pervesdavo pinigines lėšas už ŽŪB „Fintera“, todėl ir šioje situacijoje laikytina, kad O. S. pervestos piniginės lėšos atsakovui yra laikytinos ieškovės piniginėmis lėšomis, kurių atsakovas nurodytais pavedimais dalį sugrąžino. Todėl mano, kad patikėti ir teigti, kad atsakovas 2018 m. balandžio 12 d. pervesdamas 500 Eur ir 2018 m. gegužės 2 d. pervesdamas 1 440 Eur į O. S. banko sąskaitą iš savo asmeninių lėšų atsiskaitė pagal ieškovės išrašytas sąskaitas yra nelogiška, nes tai prieštarauja nustatytiems įrodymams.
17.4. Ieškovė teigia negalinti sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo savo nuožiūra nupirkti mineralai už 842,40 Eur yra įskaitomi ir šia suma yra mažinamas atsakovo įsiskolinimas. Atsakovas, veikdamas kaip paslaugos užsakovas, niekada ir jokiomis aplinkybėmis nebuvo kreipęsis į ieškovę, kaip paslaugos teikėją, dėl nekokybiškai teikiamų paslaugų, tai yra kad atsakovui priklausanti gyvulių banda, kuri buvo perduota ieškovės priežiūrai, yra prižiūrima netinkamai, gyvuliams trūksta mineralų ir vitaminų. Teigia, kad niekas nedraudė pačiam atsakovui papildomai šerti jam priklausančių gyvulių mineralais ir vitaminais.
17.5. Dėl skolos už gyvulių pardavimą ir galimą įskaitymą pagal atsakovo vykdytus mokėjimus apeliantė teigia, kad nėra jokio loginio ryšio tarp atsakovo įsiskolinimo ir atliktų mokėjimų į O. S. banko sąskaitą. Teismas taip pat neanalizavo ieškovės bankiniais pavedimais pervestų pinigų sumų atsakovui ir kur tos piniginės lėšos buvo išleidžiamos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti byloje esančius mokėjimo pavedimus ir tada pateikti išvadas, ar tikrai atsakovas ieškovės naudai galėjo atlikinėti mokėjimus savo asmeninėmis lėšomis, ar, vis dėlto, atsakovas atlikinėjo ieškovės naudai mokėjimus iš ieškovės pervestų piniginių lėšų.
17.6. Nurodo, kad 2019 m. balandžio 23 d. į atsakovui priklausančią banko sąskaitą ieškovė perveda atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, 4 770 Eur sumą. Kaip iš banko sąskaitos išrašo galima matyti, nedelsiant po šio gauto mokėjimo atsakovas atlieka pavedimus – sumoka 1 603,25 Eur sumą J. P., bei sumoka 45 Eur sumą. Analogiškos aplinkybės ir dėl 955,75 Eur sumokėjimo L. A. – 2019 m. gegužės 23 d. į atsakovui priklausančią banko sąskaitą ieškovė perveda 5 000 Eur sumą, šie pinigai guli atsakovui priklausančioje banko sąskaitoje, o 2019 m. birželio 5 d. atsakovas savo banko sąskaitoje esančius 2000 Eur persiveda į kitą jam priklausančią banko sąskaitą ir tą pačią dieną atlieka 955,75 Eur pavedimą L. A.. Mano, kad tokiu atveju atsakovas turėjo įrodyti, jog atsakovo nurodyti pavedimai buvo atliekami iš jam priklausančių asmeninių piniginių lėšų, o ne iš piniginių lėšų, kurios buvo pervestos ieškovės atsakovui kaip atskaitingam asmeniui.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovo R. A. apeliacinį skundą ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
18.1. Teigia, kad atsakovas nepagrindė aplinkybių, jog atsakovas iš asmeninių pinigų mokėjo ieškovės darbuotojams darbo užmokestį ir kad tokiu būdu turėjo būti atliktas tarp atsakovo ir ieškovės įskaitymas. Atsakovo gynybos pozicija apie tai, kad jam buvo siųstas elektroninis laiškas su 2018 m. balandžio 30 d. dienos kasos pajamų orderiu Nr. 187, laikytina nepagrįsta, kadangi nėra aišku, kokie galėjo būti susitarimai tarp atsakovo ir ieškovės buvusio buhalterio J. S..
18.2. Nors atsakovas teigia, kad jis pagal ieškovės PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 2001502 1210 Eur yra pilnai atsiskaitęs ir nėra skolingas, ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas neįrodė, jog jis prieš tai nurodytą ieškovės PVM sąskaitą-faktūrą yra apmokėjęs. Nors atsakovas nurodo, kad jam turėjo būti sumokėtas 1160 Eur darbo užmokestis, tai yra kartu tiek oficialus, tiek ir neoficialus, oficialus darbo užmokestis buvo mokamas du kartus - paskutinę einamojo mėnesio dieną, o kita dalis iki kito mėnesio vidurio. Byloje esantys kasos išlaidų orderiai patvirtina, jog atsakovui 2018 m. gegužės pabaigoje buvo išmokėtas 40 eurų darbo užmokestis, o 2018 m. birželio 16 d. buvo išmokėtas 416 Eur darbo užmokestis. Be to, svarbi aplinkybė, kad atsakovas nuolat disponavo ieškovei priklausančiais grynais pinigais, kuriuos atsakovas gaudavo parduodant ieškovės gyvulius pirkėjams.
18.3. Pasak ieškovės, nors atsakovas nurodo, kad jis iš asmeninių lėšų sumokėjo E. G. ir kad šią aplinkybę patvirtina paties E. G. liudijimas teisme, atsakovas niekada savo asmeninėmis lėšomis nemokėdavo už ieškovę. Pirmiausia, jis sulaukdavo, kada jam buvo pervedami pinigai arba išmokami grynais, tik tada vykdydavo atsiskaitymus, t. y. avansu atsakovas niekada iš savo asmeninių pinigų nevykdė jokių atsiskaitymų.
19. Atsiliepime į ieškovės ŽŪB „Fintera“ apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
19.1. Nurodo, kad teismas teisingai nustatė, kad atsakovo teiginius dėl atsiskaitymo su ieškove pagal 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 2001496 – 2500 Eur sumai, mokant savo lėšomis už bendrovės pirktas prekes ir gautas paslaugas patvirtina atsakovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros ir dokumentai, patvirtinantys jų apmokėjimą atsakovo lėšomis, o lėšų pervedimą į O. S. banko sąskaitą patvirtina atsakovo pateikti mokėjimo nurodymai.
19.2. Pasak atsakovo, nors ieškovė ginčija teismo sprendimą dalyje, jog atsakovo nupirktus mineralus už 842,40 eurų teismas įskaitė ir šia suma sumažino įsiskolinimą, visą sutarties laikotarpį atsakovas teigia buvęs priverstas asmeniškai rūpintis savo gyvuliais – pirkti kombinuotus pašarus pagal pateiktas sąskaitas-faktūras ir jas panaudoti gyvuliams.
19.3. Teigia, kad mokėjimai 3894 Eur sumai patvirtina, jog ieškovei atsakovas nėra skolingas. Sutinka su teismo išvada sprendime, kad ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo aiškinimą, kad mokėjimai buvo atlikti jo asmeninėmis lėšomis, ar įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė šias ieškovės naudai turėtas atsakovo išlaidas kompensavo, todėl neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiu, jog šiuos mokėjimus atliko savo lėšomis. Tuo pagrindu teismas padarėpagrįstą išvadą, jog atsakovas įrodė, kad pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 201903 su ieškove iš dalies atsiskaitė savo lėšomis sumokėdamas ieškovei tenkančius mokėjimus ir ieškovės vadovės nurodymu pervesdamas savo pinigus į O. S. banko sąskaitą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų, pateiktų kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą
21. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: elektroninius laiškus, siųstus ieškovei, kuriuose nurodomas mokėtinas neapskaitytas darbo užmokestis ieškovės darbuotojams.
22. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalis atsakovo teiktų įrodymų jau yra byloje, t. y. elektroniniai laiškai, rašyti ieškovei 2019 m. balandžio–gegužės mėn., jie buvo pateikti į bylą kartu su atsakovo apeliaciniais skundais 2020 m., kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė į bylą 2022 m. kovo 10 d. teismo posėdyje. Kadangi atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl likę įrodymai negalėjo būti pateikti į bylą nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, nepagrindė, kad šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau, taigi, neįrodė jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, atsakovo naujai pateiktus įrodymus teisėjų kolegija atsisako priimti ir nevertina jų kartu su kitais byloje jau esančiais įrodymais.
Dėl ginčo esmės
24. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. A., kaip ūkininkas (bandos laikytojo Nr. (duomenys neskelbtini) bandos Nr. 10495900029) ir ieškovė ŽŪB „Fintera“ 2017 m. sausio 2 d. sudarė Gyvulių priežiūros sutartį, pagal kurią bendrovė Sutartyje nustatyta tvarka įsipareigojo prižiūrėti ir šerti nuosavais pašarais ūkininkui priklausančius gyvulius. Paslaugos gavėjas (ūkininkas R. A.) įsipareigojo atsiskaityti už paslaugą: 1) išmokomis už gyvulius kiekvienais metais iki balandžio 1 d. (2.2.2. p.) ir kas ketvirtį atsiskaityti už paslaugą gimusiomis ūkyje telyčaitėmis (2.2.3.p). Vadovaujantis tarp šalių sudaryta Sutartimi, atsakovui, kaip ūkininkui, buvo išrašytos ir pateiktos apmokėjimui trys sąskaitos: 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra FNT Nr. 2001496, 2 500 Eur sumai; 2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra FNT Nr. 2001498, 2 790 Eur sumai; 2019 m. liepos 23 d. PVM sąskaita-faktūra FNT Nr. 201911, 12 100 Eur sumai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 16 d. ŽŪB „Fintera“ atsakovui R. A. pateikė pretenziją dėl neapmokėtų sąskaitų.
25. Atsakovas R. A. dėl minėto preliminaraus sprendimo pateikė prieštaravimus, kuriuose neginčijo ieškinyje nurodytų PVM sąskaitų-faktūrų ir jose nurodytų sumų teisingumo, tačiau tvirtino, kad su ieškove yra atsiskaitęs, nes su bendrovės vadove A. S. buvo sutarta, jog bus atlikta užskaita, įvertinus jo asmeninėmis lėšomis atliktus apmokėjimus už ŽŪB „Fintera“ įsipareigojimus, taip pat apmokant ieškovės darbuotojų atlyginimus bei dalį skolos jam pervedus į ieškovės direktorės dukters O. S. asmeninę sąskaitą. Teigė, kad pagal 2019 m. liepos 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 20111 (12 100 Eur sumai) nėra skolingas, nes bendrovė 2019 m. antrąjį pusmetį nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
26. Byloje taip pat nustatyta, kad R. A., kaip ūkininkas iš ieškovės ŽŪB „Fintera“ pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, pagal 2018 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą FNT Nr. 2001502 (1 210 Eur sumai) įsigijo vieną, o pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 201903 (3 872 Eur sumai) – dešimt telyčių. Šių faktinių aplinkybių šalys neginčijo.
27. Atsakovas tvirtino, kad su ieškove yra atsiskaitęs, nes su bendrovės vadove buvo sutarta, kad skola bus padengta jam nesumokėtu darbo užmokesčiu už 2018 m. gegužės mėnesį (1 160 Eur), asmeninėmis jo lėšomis atliktu apmokėjimu už ŽŪB „Fintera“ įsipareigojimus bei dalį skolos jam pervedus į ieškovės direktorės dukters O. S. asmeninę sąskaitą.
28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo teiginius dėl atsiskaitymo su ieškove pagal 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2001496 2500 Eur sumai, mokant savo lėšomis už bendrovės pirktas prekes ir gautas paslaugas, įrodo atsakovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros ir dokumentai, patvirtinantys jų apmokėjimą atsakovo lėšomis bei lėšų pervedimas į O. S. banko sąskaitą, o teiginio, kad pagal 2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 20011498 už 2018 m. I ketvirtį 2790 Eur sumai su bendrove atsiskaitė, sumokėdamas bendrovės darbuotojams darbo užmokestį už 2018 m. gegužės mėnesį, atsakovas neįrodė, nes nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad darbo užmokestį darbuotojams 2018 m. gegužės mėnesį mokėjo savo asmeninėmis lėšomis. Teismas sprendė, kad atsakovas, vykdydamas veterinarijos gydytojo rekomendacijas dėl gyvulių papildomo šėrimo, 2019 m. balandžio mėnesį savo lėšomis įsigijo ir gyvulių šėrimui panaudojo kombinuotus pašarus už 842,40 Eur, todėl šia suma sumažino ieškovei priteisiamą atlyginimą už gyvulių priežiūrą 2019 m. I pusmetį ir iš atsakovo ieškovei priteisė ne 12100 Eur, o 11257,60 Eur.
29. Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti 5 082 Eur skolą už parduotus galvijus pagrįstumo, teismas padarė išvadą, kad teiginio, jog 2018 m. gegužės mėnesį negavo darbo užmokesčio ir telyčia už 1210 Eur jam buvo perduota nuosavybėn kaip kompensacija už negautą darbo užmokestį, atsakovas neįrodė, nes ieškovės pateiktas kasos išlaidų orderis (6 t., b. l. 89 a. p.) patvirtina, kad 416 Eur darbo užmokestis už 2018 m. gegužės mėnesį atsakovui išmokėtas.
30. Dėl skolos pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą FNT Nr. 201903 3872 Eur sumai teismas sprendė, kad atsakovo aiškinimą, jog į O. S. sąskaitą pervedė 810 Eur patvirtino 2019 m. balandžio 6 d., 2019 m. birželio 3 ir 5 d. mokėjimo nurodymai. Kadangi tarp O. S. ir atsakovo nebuvo paskolos teisinių santykių, teismas sprendė, kad yra įtikinamas atsakovo aiškinimas, jog pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 201903 iš dalies su ieškove atsiskaitė, bendrovės vadovės nurodymu pervesdamas 810 Eur į O. S. banko sąskaitą. Be to nurodė, kad atsakovo mokėjimus už iš ūkininko J. P. nupirktą bulių, už ieškovės transporto priemonių techninę apžiūrą, nuomos mokesčio sumokėjimą už žemės sklypą nuomotojai L. A. patvirtino atsakovo pateikti dokumentai, ieškovė šių atsakovo mokėjimų neginčijo ir nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo aiškinimą, kad mokėjimai atlikti jo asmeninėmis lėšomis, ar įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė šias atsakovo ieškovės naudai turėtas išlaidas kompensavo. Tačiau, nors atsakovas teigė, kad 480 Eur žemės nuomos mokestį nuomotojui E. G. grynais pinigais taip pat sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, teismas, įvertinęs šalių aiškinimą, kad atsakovas disponavo ir ieškovei priklausančiais grynaisiais pinigais, sprendė, kad ši aplinkybė neįrodyta ir iš viso šį ieškovės reikalavimą pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 201903 teismas tenkino taip - iš atsakovo ieškovei priteisė 458 Eur.
31. Apeliacinius skundus byloje pateikė tiek ieškovė, tiek atsakovas, iš esmės ginčydami tas galutinio sprendimo dalis, kuriomis joms priimtas nenaudingas galutinis sprendimas.
Dėl skolos už gyvulių priežiūrą
32. Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais, pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).
33. Vienas iš ieškovės reikalavimų pagal ieškinį buvo priteisti iš atsakovo 2500 Eur pagal 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 2001496. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė, konstatauodamas, kad atsakovas su ieškove pagal šį mokėjimo dokumentą atsiskaitė, t. y., ieškovės vardu pirko prekes, mokėjo už paslaugas bei pervedė lėšas į O. S. banko sąskaitą. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodydama, kad teigti, jog atsakovas, 2018 m. balandžio 12 d. pervesdamas 500 Eur ir 2018 m. gegužės 2 d. pervesdamas 1440 Eur į O. S. banko sąskaitą iš savo asmeninių lėšų, atsiskaitė pagal ieškovės išrašytas sąskaitas yra nelogiška, nes tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Tačiau teisėjų kolegija tokius ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi kitoje civilinėje byloje (Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų civilinė byla Nr. 2-3151-277/2020) buvo konstatuota, jog O. S. ir atsakovo jokie paskoliniai teisiniai santykiai nesiejo, dėl ko teisėjų kolegija negali šioje byloje remtis liudytoja 2020 m. sausio 30 d. apklaustos O. S. prieštaringais parodymais apie jos atsakovui suteiktas paskolas.
34. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (ieškovės banko sąskaitų išrašai, atsakovo banko sąskaitų išrašai) nepatvirtina, kad įmonėje vyravo praktika, jog lėšas atskaitingiems asmenims pervestų atsakovas, kaip įmonės darbuotojas, atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo pinigus, reikalingus įmonei, ar priklausančius įmonei, vesti į O. S. banko sąskaitą. Todėl labiau tikėtina išvada, kad atsakovo O. S. 2018 m. balandžio 12 d. bei 2018 m. gegužės 2 d. pervestos lėšos buvo ne mokamos iš įmonės jos atskaitingiems asmenims, bet atsakovo įsipareigojimų pagal sutartį ieškovei dalinis vykdymas.
35. Įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014, ir joje nurodytą praktiką).
36. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė jokiais buhaleriniais dokumentais neįrodė, kad pagal atsakovo pateiktas sąskaitas-faktūras (2018 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą-faktūrą PEP Nr. 000001632 38 Eur sumai; 2018 m. balandžio 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 1370281115 225,34 Eur sumai; 2018 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą PEP Nr. 000001729 77,50 Eur sumai; 2018 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą PEP Nr. 000001794 58 Eur sumai; 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą-faktūrą EŽER Nr. 13669 127,99 Eur sumai; 2018 m. rugpjūčio 20 d. 33,24 Eur mokėjimas už bendrovės suvartotą elektros energiją), kurios nenuginčytos, atsakovui buvo atlygintos jo patirtos išlaidos, o tai reiškia, kad atsakovas turėjo priešpriešinių reikalavimų ieškovei. Ieškovės argumentai, kad atsakovas visuomet disponavo ieškovės piniginėmis lėšos, nes jam buvo pervedinėjamos didelės sumos, yra deklaratyvūs ir pagal byloje esančius duomenis jų objektyvumo iš esmės negalima patikrinti, kadangi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu konstatuota, kad ieškovė apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra įmanoma objektyviai nustatyti, kiek kurį mėnesį atsakovas sumokėdavo darbuotojams ir kiek pinigų jam likdavo po avanso, legalaus darbo užmokesčio bei neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo darbuotojams.
37. Tuo pačiu svarbi ir ta aplinkybė, ką pažymėjo ir pirmosios intancijos teismas, kad iš pradžių ieškovė į atsakovą kreipėsi tik dėl dviejų sąskaitų-faktūrų apmokėjimo (2019 m. rugpjūčio 16 d. raštas „Dėl galvijų priežiūros sutarties nutraukimo“), nenurodydama skolos pagal sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 2001496, todėl labiau tikėtina, kad ieškovė 2019 m. nelaikė atsakovo skolingu pagal 2018 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą.
38. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jis yra pilnai atsiskaitęs su ieškove pagal 2018 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 2001498 (2790 Eur sumai), nes iš asmeninių lėšų apmokėjo bendrovės darbuotojams darbo užmokestį už 2018 m. gegužės mėnesį (2750 Eur sumai). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga. Byloje nėra jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių 2750 Eur neapskaityto darbo užmokesčio sumokėjimą išimtinai atsakovo lėšomis. Nors atsakovas teikė teismui duomenis apie lėšų judėjimą jo banko sąskaitose aktualiu laikotarpiu, net ir 2018 m. birželio 18–26 d. išgrynintų pinigų sumos (iš viso 2040 Eur) tą mėnesį nesutampa su ginčo sąskaitos suma (2790 Eur), juo labiau teismas negali patikrinti kur ir kokiais tikslais atsakovas iš tiktųjų naudojo šiuos išgrynintus pinigus. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, t. y. nei patvirtinančių buvus ieškovės vadovės ir atsakovo susitarimą dėl asmenių lėšų panaudojimo, nei leistinų duomenų apie atsakovo asmeninių lėšų faktinį panaudojimą darbuotojų atlyginimams, nei duomenų apie 2018 m. birželio mėn. paskaičiuotus neapskaitytus atlyginimus darbuotojams, pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti buvus atsakovo deklaruojamą įskaitymą pagal šią konkrečią sąskaitą-faktūrą. Nors atsakovas remiasi elektroniniu laišku, gautu iš ieškovės, bei prie jo pridėtu 2018 m. balandžio 30 d. kasos pajamų kvitu, tačiau šis dokumentas pasirašytas tik paties atsakovo, todėl neįrodo atsakovo deklaruojamų aplinkybių buvus susitarimą dėl užskaitos. Nors atsakovas teigia, kad ieškovė, vykdžiusi neteisėtą buhalterinę apskaitą, tokiu būdu įgijo teisę reikšti nepagrįstus reikalavimus, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu atsakovas, kaip ieškovės darbuotojas, pripažino prisidėjęs prie nusikaltimo vykdymo, pripažino prisidėjęs prie nelegalaus darbo užmokesčio („vokelyje“) darbuotojams mokėjimo, todėl, negalėdamas įrodyti savo atsikirtimų, turi prisiimti iš paties savo neteisėtų veiksmų kylančias neigiamas pasekmes.
39. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su teismo sprendimu sumažinti pagal 2019 m. liepos 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 201911 atsakovo ieškovei mokėtiną 12100 Eur sumą 842,40 Eur suma. Pasak apeliantės, ji gyvulių priežiūros laikotarpiu nebuvo gavusi iš atsakovo pretenzijų, be to, pasak ieškovės, atsakovas tuo metu pas ieškovę dirbo gamybos vadovu, todėl pats turėjo būti atsakingas už gyvulių priežiūrą.
40. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, atsakovas atsisakė apmokėti 2019 m. liepos 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 201911 12 100 Eur sumai, neginčydamas jos teisingumo, tačiau teigdamas, kad 2019 m. laikotarpyje ieškovė netinkamai prižiūrėjo jo gyvulius, rėmėsi ieškovės darbuotojų parodymais bei veterinarijos gydytojo prof. Dr. R. A. raštišku paaiškinimu, pagal kurį 2019 m. vasario 20 d. R. A. galvijų bandoje atlikti kraujo tyrimai, kuriais nustatyta, jog galvijams trūksta tam tikrų mineralinių medžiagų: kalcio, magnio, geležies.
41. Nustatyta, kad ieškovė ŽŪB „Fintera“ pagal 2017 m. sausio 2 d. Gyvulių priežiūros sutartį (Sutarties 4.1. punktas) įsipareigojo prižiūrėti ir šerti nuosavais pašarais R. A. priklausančius galvijus. Bylos duomenys patvirtina (liudytojų - buvusių ieškovės darbuotojų parodymai), kad galvijų priežiūrą ir šėrimą ieškovė atliko visiems galvijams vienodai, tačiau tai nepaneigia fakto, kad atsakovo galvijams buvo nustatytas mineralų trūkumas. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovas pats blogai atliko savo, kaip gamybos vadovo, pareigas, t. y. netinkamai prižiūrėjo galvijus, kad buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį su ieškove, nėra šio bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas turėjo papildomų išlaidų galvijų priežiūrai, nors pagal Sutartį šią priežiūrą savo lėšomis įsipareigojo atlikti ieškovė, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sumažino atsakovo ieškovei mokėtiną 12 100 Eur sumą jo patirtų išlaidų suma, t. y. 842,40 Eur, t. y. šią sumą įskaitė į atsakovo prievolę ieškovei.
Dėl skolos už gyvulių pardavimą
42. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. A., kaip ūkininkas, iš ieškovės ŽŪB „Fintera“ pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo: pagal 2018 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 2001502 (1210 Eur sumai), telyčią; pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 201903 (3872 Eur sumai), dešimt telyčių. Taigi pagal dvi PVM sąskaitas-faktūras už telyčių pardavimą atsakovas R. A. įsipareigojo sumokėti ieškovei ŽŪB „Fintera“ 5082 Eur sumą, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo atsiskaitymo pagal šias dvi sąskaitas-faktūras.
43. Atsakovas byloje nesutiko mokėti ieškovei 1210 Eur už telyčią, teigdamas, kad pagal PVM sąskaitą-faktūrą FNT Nr. 2001502 telyčia jam buvo perduota kaip kompensacija už 2018 m. gegužės mėnesį neišmokėtą darbo užmokestį. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nors atsakovui ir buvo mokamas jo nurodomas 1160 Eur atlyginimas (kurio dydis nesutampa su telyčios kaina), tačiau už 2018 m. gegužės mėnesį jam buvo išmokėtas apskaitytas atlyginimas 416 Eur sumai, todėl nėra pagrindo tikėti atsakovo paaiškinimais, jog pagal 2018 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą FNT Nr. 2001502 (1210 Eur sumai) buvo atliktas užskaitymas atsakovui neišmokant darbo užmokesčio. Nors atsakovas teigia, kad 2018 m. birželio 16 d. kasos išlaidų orderis taisytas, tačiau vien šio kasos išlaidų orderio sudarymo ir pasirašymo data (2018 m. birželio 16 d.), pagal paties atsakovo paaiškinimus, kad darbo užmokestis buvo mokamas už praėjusį mėnesį, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šiuo mokėjimo dokumentu atsakovui darbo užmokestis buvo mokamas būtent už gegužės mėn.
44. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas sprendė, jog atsakovas įrodė, kad pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 201903 (3872 Eur sumai) atsakovas yra atsiskaitęs iš dalies, t. y. likusi neatsiskaityta ir ieškovei priteistina suma – 458 Eur.
45. Atsakovas atskirsdamas į ieškovės reikalavimą įrodinėjo, kad pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 201903 atsiskaitė tokiu būdu: 2019 m. balandžio 6 d. mokėjimo nurodymais Nr. 470 ir Nr. 471 pervedė į O. S. sąskaitą banke atitinkamai 500 Eur ir 200 Eur; 2019 m. birželio 3 d. mokėjimo nurodymu pervedė į O. S. sąskaitą banke 50 Eur; 2019 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymu pervedė į O. S. sąskaitą banke 60 Eur; 2019 m. balandžio 23 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 1603,25 Eur už ieškovės iš ūkininko J. P. pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. JP006 nupirktą limuzinų veislė bulių; 2019 m. balandžio 23 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 45 Eur už ieškovės transporto priemonių techninę apžiūrą; 2019 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymu už ieškovę L. A. sumokėjo 955,75 Eur už žemės nuomą; sumokėjo grynais pinigais 480 Eur E. G. už žemės nuomą.
46. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo aiškinimą, jog į O. S. sąskaitą pervedė 810 Eur, patvirtino 2019 m. balandžio 6 d., 2019 m. birželio 3 ir 5 d. mokėjimo nurodymai, o atsakovo mokėjimus už iš ūkininko J. P. nupirktą bulių, už ieškovės transporto priemonių techninę apžiūrą, nuomos mokesčio sumokėjimą už žemės sklypą nuomotojai L. A. patvirtino atsakovo pateikti dokumentai: PVM sąskaita faktūra, žemės nuomos sutartis ir lėšų pervedimo nurodymai. Tačiau sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog 480 Eur žemės nuomos mokestį nuomotojui E. G. grynais pinigais sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka atsakovas.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei viena iš ginčo šalių apeliacinių skundų argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų teisėtų ir pagrįstų išvadų.
48. Visų pirma, šioje byloje jau konstatuota, kad atsakovas, kaip ieškovės darbuotojas, neturėjo teisinio pagrindo disponuoti ieškovės piniginėmis lėšomis, pervedant jas O. S. (nutarties 33–34 punktai), iš banko sąskaitų išrašų matyti, kad tokia praktika tarp atsakovo, kaip ieškovės darbuotojo, ir kitų atskaitingų asmenų nebuvo susiklosčiusi, todėl teismas visiškai pagrįstai atsakovo 2019 m. balandžio 6 d., 2019 m. birželio 3 d. bei 2019 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymus O. S. laikė kaip dalinį sutartinių prievolių įvykdymą ieškovei. Ieškovė teigia, kad atsakovui 2019 m. balandžio bei gegužės mėn. buvo pervesta atitinkamai 4770 Eur bei 5000 Eur ir būtent šiomis lėšomis, pasak ieškovės, atsakovas atliko nurodytus mokėjimus už prekes, paslaugas, nuomos mokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai apie ieškovės darbuotojams 2019 m. kovo bei balandžio mėn. mokėtus neapskaityto darbo užmokesčio dydžius ir jų mokėjimui atsakovo ieškovei elektroniniu laišku nurodytas sumas (2019 m. balandžio 16 d. laiške nurodyta reikalinga 4770 Eur suma, 2019 m. gegužės 16 d. laiške nurodyta, kad viso yra 4770 Eur plius dar kokie 300 Eur detalėms pirkti) leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovės nurodomos sumos nebuvo skirtos atsakovo atsikirtimuose nurodomiems mokėjimas atlikti. Kadangi ieškovė apeliaciniu skundu nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų, kad ieškovė nekompensavo atsakovui jo patirtų išlaidų 3414 Eur sumai, nėra pagrindo keisti teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo ir priteisti ieškovei visos pagal 2019 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 201903 prašytos sumos.
49. Nors atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria laikyta, kad atsakovas neįrodė, jog 480 Eur žemės nuomos mokestį nuomotojui E. G. grynais pinigais sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, apeliaciniame skunde pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, nepateikė. Priešingai nei prieš tai minėti mokėjimai, kuriuos atsakovas atliko pervedimais iš savo asmeninių banko sąskaitų, mokėjimas E. G. atliktas grynais pinigais, ir nors minėtas asmuo paliudijo, kad gavo pinigus iš atsakovo, ši aplinkybė neįrodo, kad grynieji pinigai asmeniškai priklausė atsakovui, byloje nėra absoliučiai jokių šią aplinkybę patvirtinančių leistinų įrodymų.
50. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
51. Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliamas materialinių teisės normų taikymo klausimas ir bylos šalys apeliaciniais skundais iš esmės nesutiko tik su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi, analizavo ne atskirus byloje esančius įrodymus, o jų visumą ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, nesuteikia pagrindo darytį išvadą, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.
52. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
53. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2022 m. gegužės 24 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.