Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-13172-375/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei I. O. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai nepriteisė visos palūkanų sumos. Vartojimo kredito sutartyje numatytos 8 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo ir sąžiningumo principams. Lietuvos teismų jurisprudencijoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo arba pelno palūkanos), palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios arba procesinės palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies, bet taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai).

Teismas nepagrįstai nusprendė sumažinti iš atsakovės priteistinas palūkanas, ieškovei nesiėmus priemonių išieškoti skolą. Ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje ji nurodė, kad neregistruotu paštu siuntė pranešimus dėl įsiskolinimo, skambino telefonu, siuntė SMS žinutes ir kt. Ieškovė vykdė skolos išieškojimą. Tai patvirtina teismai nagrinėdami analogiškas bylas (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015, Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta Civilinio proceso kodekse (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vartojimo kredito sutartį atsakovė sudarė 2007 m. vasario 15 d., galiojant 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvai dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnio 3 dalį, kuri numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Direktyva ir CPK 6.887 straipsnis nereglamentavo metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalių ribų. Taigi, vartotojui leido apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį.

Teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Metinė kredito grąžinimo norma sudaro 8,76 procentus per metus, tai yra daug mažesnis dydis nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamu atveju netaikoma 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis, kuria preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Sprendžiant šalių ginčą, ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant šiam įstatymui yra teisėtas, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymų leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria nepriteistas 904,19 Eur palūkanos, iš atsakovės papildomai priteisti 904,19 Eur palūkanų.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino iš skolininkės pagal vartojimo kredito sutartį priteistinas palūkanas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal AB banko ,,Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-571/2003; teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua“, bylos Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-357/2007; kt.). ). Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga AC-37-1).

Apeliantė pagrįstai teigia, kad apeliacine tvarka ginčijamos palūkanos yra mokėjimo (pelno) palūkanos, todėl šalių sutartas jų dydis gali būti mažinamas ne pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį, bet taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai, kt.). Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas palūkanas, nenurodė jokios įstatymo normos. Sutiktina su apeliante, jog apeliacine tvarka vertinamu sprendimu iš atsakovės priteistinos 11808,38 Eur palūkanos nepagrįstai sumažintos dėl to, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą.

Ieškinio pagrindu esančios vartojimo kredito sutarties 2.4 punktu yra įtvirtintos 8 procentų metinės palūkanos.

CK 6.228 straipsnio 1 dalis suteikia šaliai teisę atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju nukentėjusioji šalis turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikras jos sąlygas. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010 pagal ieškovo E. Ž. ieškinį atsakovei R. J. dėl baudos, palūkanų priteisimo bei pagal atsakovės R. J. priešieškinį ieškovui E. Ž. dėl sutarties sąlygų panaikinimo).

Apeliacine tvarka vertinamoje byloje tokie atsakovės reikalavimai nebuvo pareikšti. Atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti per darbovietę. Žinodama apie pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį, atsakovė nustatytu terminu jo nepateikė (b.l. 31, 32). Po to, kai buvo priimtas sprendimas už akių, ji pateikė rašytinius paaiškinimus. Šį procesinį dokumentą teismas atsakovei grąžino, siųdamas paaiškinimuose nurodytu adresu, tačiau nei paaiškinimai, nei už akių priimtas sprendimas jai nebuvo įteikti. Pašto žymose nurodyta, jog adresatė siuntų neatsiima (b.l. 60, 61). Remiantis CPK 121 straipsnio 1, 2 dalimis laikytina, kad grąžinami paaiškinimai ir teismo sprendimas jai buvo įteikti. Žinodama apie bylą, atsakovė privalėjo domėtis jos eiga (CPK 7 straipsnio 2 dalis), tačiau ji nepateikė prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, jokiu įstatyme numatytu būdu teisme nereiškė reikalavimų dėl kredito sutarties sąlygų, nustatančių palūkanų normą, modifikavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors atsakovė kaip vartotoja yra silpnesnioji sandorio šalis, nesant atsakovės reikalavimo, vien ši aplinkybė negali būti pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tokia papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-500/2014 pagal ieškovo Bigbank, AS, ieškinį atsakovėms A. B. ir B. J. dėl skolos priteisimo).

Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo esminės šalių nelygybės sutarties sudarymo metu, spręsdamas klausimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų dydžio pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – N. P. ir G. J. J., bei pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį ieškovui G. P. ir trečiajam asmeniui N. P. dėl palūkanų bei delspinigių priteisimo).

Minėta, kad, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją CK 6.228 straipsnio pagrindu atitinkamai pakeisti tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Šioje byloje atsakovė buvo pasyvi, nesinaudojo rungimosi teise, nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarties sąlygos pakeitimo, nepateikė prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nagrinėjamos kategorijos bylose teismai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekia modifikuoti šalių sutartį, jis privalo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir šalių sutartį keisti tik grindžiant CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015; 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-2444-527/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015, kt.). Apeliacine tvarka vertinamoje byloje pirmosios instancijos teismas tokių veiksmų neatliko ir nėra teisinio bei faktinio pagrindo kredito sutartį modifikuoti apeliacinio proceso metu.

Nors pirmosios instancijos teismas savo išvados įstatymu negrindė, jo argumentai sumažinti palūkanas dėl to, kad ieškovė ilgą laiką (nuo 2009 m. lapkričio 6 d.) nereiškė ieškinio, nesiėmė priemonių skolą išieškoti kuo ekonomiškiau, faktiškai atitinka CK 6.259 straipsnio nuostatas, pagal kurias, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo įstatyminiu pagrindu pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas, nes reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, o CK 6.259 straipsnio nuostatos taikytinos sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės, neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartines prievoles.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo per pusę sumažino sutartines pelno (mokėjimo) palūkanas, todėl sprendimas pakeistinas, šias palūkanas padidinant iki 1808,38 Eur (CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atitinkamai padidintinos ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis nuo 6336,62 Eur sumos sudaro 190,09 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovei priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 20 Eur žyminis mokestis (CPK 93 str. 1–3 dalys).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą už akių pakeisti. Padidinti juo priteistas palūkanas iki 1808,38 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuonių Eur 38 ct), žyminį mokestį – iki 190,09 (vieno šimto devyniadešimt) Eur. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 20 (dvidešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (įmonės kodas 125164834).