Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties, kuria T. P. skundas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato 2012-05-16 nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 68NT-1662336-12 panaikinimo netenkintas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos rajono policijos komisariatas 2012-05-16 nutarimu nutraukė (nepradėjo) administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal pareiškėjo T. P. pareiškimą dėl M. B. priklausančio šuns įkandimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 110 str. 1 d. numatyta, jog gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimas – užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų šimtų litų.

Gyvūnų globos, laikymo ir priežiūros Klaipėdos rajone taisyklių 69 punkte nustatyta, jog atsakingi asmenys privalo garantuoti, kad agresyvių šunų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ir kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, ramybei ir nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų.

Pažymėtina, jog organas, prieš surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, privalo įsitikinti, ar tam yra pagrindas. ATPK 250 str. 1 d. numato, kad viena iš sąlygų, kai administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, yra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nebuvimas. Kadangi bylos duomenų pagrindu konstatuotina, jog nenustatyta ATPK numatytų pažeidimų požymių, Institucija pagrįstai atsisakė pradėti administracinės bylos teiseną.

ATPK 257 straipsnyje įtvirtinta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teismo nuomone, tiek Institucija priimdama nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, tiek ir pirmosios instancijos teismas atmesdamas T. P. skundą išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes.

Kaip matyti iš liudytojo apylinkės įgaliotinio T. K. parodymų, jis patvirtino, kad T. P. yra žinomas kaip nuolat konfliktuojantis asmuo su kaimynais dėl šunų laikymo. Liudytojas paaiškino, kad dėl paties T. P. elgesio yra gautų skundų dėl jo laikomų šunų, be to, jis dėl to yra baustas administracine tvarka. Suinteresuoti asmenys M. B. ir Ž. B. taip pat patvirtino šio liudytojo nurodytas aplinkybes. Jie paaiškino, jog T. P. yra konfliktiškas asmuo, nuolat konfliktuoja su kaimynais dėl laikomų šunų, pats vedžioja juos be antsnukių, be pavadėlių. M. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog kelias pro kurį ėjo T. P. yra 4,5 metro pločio, todėl jis galėjo laisvai praeiti. Šuo buvo pririštas prie jų namo tvoros apie 2 m. ilgio pavadžiu. M. B. paaiškino, kad tą dieną valė šuns voljerą, todėl laikinai ir pririšo ten šunį. T. P. tuo metu grįžo iš miško, su savo šuniu, kuris buvo be pavadėlio ir be antsnukio. Jos sūnus priėjo prie tvoros ir kažką kalbėjosi su T. P.. Tikriausiai aiškinosi, kodėl jo šuo nuolat yra vedžiojamas be pavadėlio ir antsnukio. Po to, T. P. su šunimi nuėjo ir vėl sugrįžo, tačiau be šuns. Pats būdamas neblaivus priėjo prie jų šuns, kišo koją, jį erzino. Tada pradėjo šaukti, jog jam įkando, pradėjo gąsdinti, kad paskambino policijai, jog prasidės karas. Ž. B. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes (b. l. 38).

Pastebėtina, jog pats apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, kad kiek yra ėjęs pro šalį, kaimynų šuo visada būdavo laikomas voljere. Tą dieną jis buvo pririštas ant servitutinio kelio. Todėl jis norėjo tai nufotografuoti. Pamatę kaimynai šunį norėjo įtemti per tvorą, jis priėjo, tačiau neapskaičiavo pririšimo prie tvoros ilgio ir šuo jam įkando.

Taigi, dėl paties fakto, jog M. B. šuo įkando T. P. ginčo byloje nėra, tai patvirtina net tik T. P. paaiškinimai, medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, bet ir M. B. bei Ž. B. parodymai, kad T. P. buvo priėjęs prie jų šuns ir šis galėjo jam įkasti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog šuns savininkė – M. B. yra kalta dėl T. P. sužalojimo ir ATPK 110 str. numatyto pažeidimo padarymo. Nors byloje nustatyta, kad T. P. įkando būtent M. B. šuo, negalima daryti išvados dėl tyčios šeimininkės šuns M. B. veikoje buvimo. Nors apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog šuo buvo pririštas ant servitutinio kelio, tačiau akivaizdu, kad jis buvo pririštas toje vietoje tik laikinai ir be to jis buvo pririštas prie jiems nuosavybės teise priklausančio pastato tvoros. Byloje surinkti įrodymai tik patvirtina, jog M. B. šuo visada būna voljere, o ne pririštas ant servitutinio kelio. Tačiau akivaizdu, kad T. P. pats savo iniciatyva ėjo prie pririšto šuns, todėl konstatuojama, jog šuo T. P. įkando dėl jo paties kaltės – jis, būdamas neblaivus, matydamas ir žinodamas, kad šuo yra pririštas prie tvoros, savo iniciatyva ėjo prie jo, savo elgesiu šunį provokavo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad T. P. pats ir turi prisiimti riziką dėl sužalojimo. Kiekvienas suaugęs pakankamai gyvenimiškos patirties turintis žmogus turi tinkamai įvertinti elementarias aplinkybes, būti atsargus ir numatyti galimas savo nepakankamo rūpestingumo pasekmes. Pažymėtina, jog vien tai, kad šuo buvo laikinai pririštas ne ant M. B. nuosavybės teise priklausančios teritorijos, pro kurį beje buvo galima laisvai praeiti, nėra pagrindas pripažinti, kad M. B. neužtikrino tinkamo šuns laikymo ir dėl jos kaltės šuo įkando T. P. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad M. B. ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad jos šuo neįkąstų kitiems asmenims – šunį pririšo prie tvoros, tarpas praėjimui buvo protingas bei saugus, T. P. turėjo galimybę laisvai praeiti pro šunį ir šis jo nebūtų sužalojęs. Tačiau to nepadarė, o grįžo atgal ir pats ėjo prie šuns. Akivaizdu, jog tarp kaimynų susiklostę santykiai yra konfliktiški, kas tam tikra dalimi patvirtina galimą suinteresuotumą.

Nors apeliaciniame skunde T. P. teigia, jog nėra baustas už gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimus, tačiau bylos medžiaga liudija priešingai. Iš 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimo matyti, jog T. P. nubaustas pagal ATPK 110 str. 4 d., kadangi per metus padarė trečią tokios pat rūšies pažeidimą (b.l. 49).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamai objektyvių ir neabejotinų duomenų, kad M. B. būtų padariusi kokį nors administracinės teisės pažeidimą. Institucija šiuo atveju atliko objektyvų tyrimą ir, vadovaudamasi ATPK 250 str. 1 p., įtvirtinančiu, jog administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, pagrįstai nepradėjo administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos. Toks Institucijos sprendimas yra visiškai pagrįstas ir neprieštarauja administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniams.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis, kaip teisėta ir pagrįsta, paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teisėjas

nutaria:

T. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.