Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal V. P. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Antrojo veikos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu (toliau – ir Institucijos nutarimas) V. P. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji, 2021 m. balandžio 29 d. 00 val., Vilniuje, P. Vileišio g. 20C, būdama viešoje vietoje, tai yra, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato patalpose (laukiamojoje salėje) pakeltu tonu įžeidinėjo ir kabinėjosi prie S. V., tokiais savo veiksmais trikdė viešąją tvarką ir rimtį. Jai paskirta 85 eurų bauda.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3.2. Apylinkės teismo nutartis, kuria patvirtinamas Institucijos nutarimas, turi būti naikintina, nes veika nepasižymi administraciniam nusižengimui (ANK 481 str. 1 d.) būdingais požymiais, be to, dokumentas, grindžiamas nenuosekliais ir prieštaringais liudininkų parodymais.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymima, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

6. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino nepažeisdamas ANK 569 straipsnio (įrodymai ir jų vertinimas) reikalavimų ir pagrįstai V. P. apskųstą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas žodinio bylos nagrinėjimo metu apklausė visus įvykio vietoje buvusius asmenis, ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl V. P. kaltės grindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu.

10. ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo trisdešimties iki vieno šimto keturiasdešimties eurų. Administracinei atsakomybei pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtina nustatyti bent vieną iš šių alternatyvių veikų: 1) necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose; 2) įžeidžiamą kibimą prie žmonių; 3) kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Šio administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti konkrečių pasekmių kilimo. Tam, kad kaltininko veiksmus būtų galima kvalifikuoti pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad dispozicijoje numatytais veiksmais buvo siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, tačiau siekiamų pasekmių kilimas nėra būtinas šio nusižengimo sudėties požymis.

11. Institucijos nutarime ir skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje nustatytas administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes patvirtina liudytojų (pareigūnų) V. K., G. B., J. C. parodymai duoti teisme, liudytos S. V. nurodytos aplinkybės pareiškime bei jos teisme duoti parodymai dėl jos atžvilgiu policijos komisariate įžeidžiamo kibimo V. P. veiksmais, kurių turinys išsamiai išanalizuotas ir įvertintas pirmosios instancijos teismo nutartyje. Apklaustas teismo posėdžio metu pareigūnas V. K. nurodė, kad V. P. būtent S. V. reiškė pretenzijas dėl daiktų, vadino šią vagimi. Liudytoja (pareigūnė) J. C. parodė, jog V. P. komisariate pakeltu tonu sakė S. V. – „vagile vagile, grąžinkit daiktus“. Liudytoja S. V. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad V. P. ją, išėjusią po akistatos, užsipuolė, vadino vagile, šūkavo ir prie jos kibo, kalbėdama įvairias užgaulias frazes, kaip antai, jog G. V. S. V. sudorojo. Liudytoja (pareigūnė) J. C. paaiškino, kad komisariatas dirba iki 22 val. ir pareiškėjos šūkavimas buvo gerai girdimas, kiti tyrėjai atsisukinėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Taigi, tokie aptarti liudytojų parodymai patvirtina S. V. parodymus, jog V. P. 2021 m. balandžio 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato patalpose (laukiamojoje salėje) pakeltu tonu įžeidinėjo ir kabinėjosi prie S. V., pastarąją vadindama vagimi. Atsižvelgiant į tai, jog V. P. teiginiai, kad ji neįžeidinėjo S. V., o tik išsakė teisinį aplinkybių vertinimą pareigūnei, netgi ne pačiai S. V., prieštarauja liudytojų policijos pareigūnų V. K. ir J. C. bei liudytojos S. V. parodymams, kurie tarpusavyje dėl esminių aplinkybių sutampa ir vieni kitus papildo, o tik vienintelis apklaustas liudytojas G. V. tvirtino, jog įvykio metu V. P. iš viso nieko nesakė S. V., pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent pareigūnų parodymais ir juos pripažino įrodymais. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nustatyta, kad G. V. ir apeliantę V. P. sieja šeimyniniai ryšiai, o su S. V. G. V. besitęsiančius ginčus ne pirmus metus sprendžia teismuose, be to, jo parodymai prieštarauja kitų, nešališkų liudytojų parodymams, teismas pagrįstai šio liudytojo parodymais nesivadovavo kaip suinteresuoto asmens, siekiančio apeliantei padėti išvengti atsakomybės už padarytus veiksmus.

12. Apeliantė V. P. viso proceso metu, taip pat ir pirmosios instancijos teisme bei apygardos teismui akcentavo, kad įvykio metu komisariatas buvo uždarytas, todėl jis nelaikytinas vieša vieta. Nors viešosios vietos sąvoka įstatymuose nėra pateikta, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog viešąja vieta laikoma tokia vieta, kurioje teisės pažeidimo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Tam tikrais atvejais viešąja vieta gali būti laikomas ir privatus asmens kiemas, kai asmens elgesys būnant jame pažeidžia kitų asmenų, esančių už to kiemo ribų, rimtį, trukdo jiems, tai yra kai nustatomas atitinkamas šio nusižengimo veikos (veiksmų) pobūdis bei dėl jų kilę padariniai (kasacinės nutartys: Nr. 2K-820/2005; 2K-122/2008). Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, aptariamas įvykis vyko apie 16-17 val., kai komisariato pagrindinės durys galėjo būti užrakintos. Tačiau teismo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai nurodė, jog komisariate ir po šių valandų vyksta apklausos, pareigūnai kabinetuose dirba ir po 17 valandos, o aptariamo įvykio metu V. P. šauksmai trikdė tiek komisariate buvusių pareigūnų darbą, tiek galėjo būti girdimi ir komisariato patalpose vis dar buvusiems pašaliniams asmenims. Nors apeliantė, kaip ir pirmosios instancijos teisme, tvirtino, jog pareigūnė J. C. užrakino komisariato duris, tačiau teismo posėdžio metu apklausta J. C. nurodė to tikrai nedariusi ir pažymėjo, kad komisariato patalpų užrakinimas neįeina į jos pareigas. Institucijos atstovas paaiškino, kad komisariatas veikė net iki 21.30 val., pažymėdamas, kad į komisariato patalpas patenkama pro kitas duris. Be to, liudytoja J. C. taip pat nurodė, kad dėl pareiškėjos keliamo triukšmo kiti tyrėjai atsisukinėjo pasižiūrėti, kas vyksta, o triukšmas buvo gerai girdimas. Todėl akivaizdu, jog šiuo atveju V. P. įžeidžiamas kibimas prie S. V., šioms esant policijos komisariato patalpose, priešingai nei vertina apeliantė, atitiko viešosios vietos sąvoką.

13. Atsižvelgiant į jau aptartas aplinkybes, bei įvertinus liudytojų (pareigūnų) nurodytas aplinkybes, jog: po akistatos S. V. išėjo į koridorių ir kartu su pareigūne J. C. stovėjo pirmo aukšto koridoriuje bei kalbėjosi, kaip G. V. perduoti jo daiktus; kad tuo metu S. V. buvusio vyro sugyventinė V. P., kuri prisistato, kaip G. V. teisininkė ir atstovė (kuriai buvo paaiškinta, jog baudžiamajame procese atstovavimas įgaliojimo pagrindu negalimas), sėdėjo tame pačiame koridoriuje ir išėjus G. V. iš karto prie jo priėjo ir garsiai pradėjo jam sakyti „nu ką sudorojai ją?“ juokėsi ir atsisukusi į S. V. pradėjo rėkti sakydama „pamatysi kas tavęs laukia“, „vagie“, „tu vagis, viską pavogei, jo daiktus pavogei“; kad apeliantė visą laiką pašaipiai kartojo šias frazes, pakeltu tonu per visą koridorių; tai, jog S. V. nurodė V. P. nusiraminti ir nerėkti, tačiau pastaroji tai ignoravo, po ko V. P. pradėjo raminti ir G. V. bei pareigūnė J. C. – konstatuojama, jog toks apeliantės elgesys vertintinas kaip įžūlus, kuriuo buvo siekiama priešpastatyti save, pademonstruoti niekinamą požiūrį į S. V. bei aplinkinius, tai yra akivaizdžiai parodyta nepagarba žmogui ir visuomenei. V. P. išsakytų frazių turinys ir emocinė išraiška nekelia abejonių, kad ji (V. P.) siekė pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti aplinkinių asmenų rimtį, todėl jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį.

14. Apeliantės smulkiai dėstomos aplinkybės susijusios su ikiteisminių tyrimų pradėjimu ir nutraukimu dėl galimai neteisėtai užvaldyto G. V. turto, plačiai aprašant S. V. veiksmų bei priimtų procesinių sprendimų šiuo klausimu vertinimą, nesutikimas su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais ikiteisminiuose tyrimuose, kuriuose yra priimti įsiteisėję ir nekvestionuojai sprendimai, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, todėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas nevertina ir dėl jų nepasisako.

15. Apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas skundžiama nutartimi pripažinęs, jog Institucijos pareigūnė surašydama administracinio nusižengimo protokolą padarė grubius procesinius pažeidimus, o apylinkės teismas atmesdamas apeliantės skundą dėl Institucijos nutarimo pažeidė ANK 641 straipsnio reikalavimus, reglamentuojančius bylos nagrinėjimo ribas bei manymas, jog apylinkės teismas dėl to privalėjo Institucijos nutarimą, kuriuo buvo patvirtintas neteisėtas administracinio nusižengimo protokolas, naikinti – vertintini tik kaip subjektyvi, nieko neparemta, apeliantės pozicija. Iš esmės analogiški argumentai buvo nurodomi ir apylinkės teismui, tačiau kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, joje išsamiai atsakyta į šiuos pareiškėjos keliamus klausimus. Pažymėtina, jog būtent pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam apeliacinį skundą dėl Institucijos nutarimo ir tenka pareiga išsiaiškinti bei įvertinti visas bylos aplinkybes, o jų pirmosios instancijos teismui neišsiaiškinus ir neįvertinus, neatsakius į esminius skundo argumentus, tik tuomet iš esmės toks procesinis sprendimas apribotų pareiškėjos teises į gynybą bei į apeliaciją. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjos pateiktą skundą ir nustatęs Institucijos padarytus procesinius pažeidimus, atliko visą įrodymų tyrimą iš naujo, apklausė liudytojus, ištyrė kitus duomenis, pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos išdėstyti visus bylai reikšmingus argumentus, užduoti klausimus liudytojams, dėl to, pasitvirtinus Institucijos nutarime konstatuoto administracinio nusižengimo padarymo faktui, teismas pagrįstai atmetė V. P. apeliacinį skundą.

16. Pasisakant dėl apeliantės manymo, jog apylinkės teismas nagrinėjo ne priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis) bet iš esmės iš naujo išnagrinėjo bylą ir priėmė naują nutarimą, t.y. išplėtė administracinio nusižengimo ribas, pažymėtina, jog nagrinėjant apeliantės skundą pirmosios instancijos teisme, bylos nagrinėjimo ribos pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį nepasikeitė, t. y. nebuvo išplėstas šio pažeidimo esminių faktinių ir teisinių aplinkybių turinys, taip pat nesikeitė skundą padavusio asmens veiksmų teisinis kvalifikavimas. Tai, kad apylinkės teismas, pagrįsdamas ANK 481 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos padarymą patikslino administracinio nusižengimo padarymo laiką ir kaltinimo aplinkybę dėl įžeidimo, priešingai nei mano apeliantė, vertintina ne kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, o kaip pagrįstas administracinio nusižengimo protokole ir Institucijos nutarime nurodytų administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių patikslinimas (sukonkretinimas), kuris nekeičia kaltinime nurodytų neteisėtų veiksmų esmės ir neplečia kaltinimo ribų.

17. Apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryti esminiai proceso teisės normų pažeidimai, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusižengimo požymius, tinkamai pritaikė ANK normas ir išdėstė išsamius argumentus dėl veikos kvalifikavimo, todėl administracinėn atsakomybėn patrauktos V. P. apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. P. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutartį nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.