Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-114-372/2008 pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Jonynė“ ir kaimiškos muzikos klubui ,,Juonė pastuogė“ dėl įpareigojimo nutraukti veiklą ir pašalinti statinius bei žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, nutraukdamas bylą dalyje pagal ieškovės reikalavimą nugriauti statinius, esančius ieškovei priklausančiame žemės sklype, nurodė, kad nagrinėjant bylą, ieškovė pripažino, jog atsakovai jos reikalavimą įvykdė, ir šio reikalavimo atsisakė.

Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad minėta preliminarioji sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, todėl pagal CK 1.75 straipsnio antrąją dalį, ieškovė praranda teisę reikalauti kokių nors nuostolių atlyginimo iš atsakovų.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atmetė ieškovės prašymą priteisti išlaidas, turėtas antstolio paslaugoms apmokėti. Teismas nurodė, jog ieškovės kreipimasis į antstolį V. D. dėl faktinių aplinkybių konstatavimo bei jos išlaidavimas buvo perteklinis ir neprotingas, be šių išlaidų buvo galima apsieiti (CPK 88 str. 1 d. 8 p.). Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog antstolio konstatuotos faktinės aplinkybės nebuvo būtinas įrodymas ieškinio pateikimo metu, nes atsakovai turėjo teisę ieškovei priklausančiame žemės sklype laikyti statinius ir vykdyti veiklą, todėl šis įrodymas neturėjo įrodomosios galios, o jo surinkimo išlaidos negali būti atlyginamos iš atsakovų lėšų. Be to, byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovai savo statinius buvo pastatę ant ieškovei priklausančios žemės sklypo, atsakovai neginčijo pareigos nugriauti statinius.

Teismas nemotyvavo ir nepagrindė savo išvados, jog tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis dėl naudojimosi ieškovei priklausančiu žemės sklypu. Nekilnojamojo daikto panaudos sutarčiai turi būti taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir žemės nuomos sutarčiai, o šiuo atveju šių reikalavimų laikytasi nebuvo, todėl turi būti laikoma, jog panaudos sutartis nebuvo sudaryta. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.75 straipsnio antrąją dalį ir neįvertino teisiškai šiam ginčui reikšmingos aplinkybės, jog 2007 m. liepos 28 d. ieškovė raštu informavo atsakovus apie sudarytą preliminariąją sutartį. Atsakovai buvo išsamiai tiesiogiai, o ne per viešojo registro duomenų bazę, raštu informuoti apie preliminariosios sutarties sudarymą ir jos sąlygas, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad viešame registre neįregistravus preliminarios sutarties ieškovė prarado teisę reikalauti priteisti turėtus nuostolius. Be to, CK 6.165 straipsnis, reglamentuojantis preliminariųjų sutarčių sudarymą, nenustato privalomo reikalavimo registruoti preliminariąją sutartį bei nenumato, kad tokios sutarties sudarymo faktas ir iš jos kylančios teisės prieš trečiuosius asmenis negali būti panaudoti, jei sutartis nėra įregistruota. Preliminariosios sutarties, kaip juridinio fakto, registravimo galimybės nenumato ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas, kurio 15 straipsnio antrojoje dalyje pateikiamas baigtinis sąrašas juridinių faktų, kurie gali būti registruojami registre. Dėl to Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl CK 1.75 straipsnio antrosios dalies aiškinimo ir taikymo, tai yra pozicija, jog neįregistravusi preliminariosios sutarties sandorio šalis negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis, yra ydinga. Teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovui išlaidų, turėtų už antstolio veiksmus konstatuojant tam tiktas aplinkybes. Ieškovė, kreipdamasi į teismą, privalėjo įrodyti jos teisių pažeidimo pobūdį ir apimtį, kad būtent atsakovai pažeidžia jos teises, ir, atsižvelgiant į ieškovės teisių pažeidimo specifiką, šioms aplinkybėms įrodyti pasitelkė antstolį. Išlaidos įrodymams surinkti, tai yra išlaidos antstolio paslaugoms apmokėti, turi būti laikomos būtinomis ir pagrįstomis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teises normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias šio ginčo išsprendimui, ir pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl, atmesdamas ieškovės M. M. ieškinį, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, tai yra faktinę jo dalį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko būtinu išnagrinėti byloje nustatytas aplinkybes, kurias mini ginčo šalys savo procesiniuose dokumentuose ir kurios yra svarbios jų tarpusavio santykių apibūdinimui.

Visų pirma, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog šalys bendravo dar iki to laiko, kai ginčo žemės sklypo (esančio (duomenys neskelbtini)) savininke paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu (2007 m. vasario 12 d., Nr. 2010) tapo ieškovė (t. 1, b. l. 8). Pati ieškovė teismui paaiškino, kad su atsakovais bendravo nuo 2001 metų. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė atsakovų dalyviams yra pardavusi dalį šalia ginčo žemės sklypo esančios žemės, į kurią nuosavybės teises ji buvo įgijusi anksčiau. Atsakovai teigia, kad su ieškove bei jos vyru A. M. preliminariai buvo tariamasi taip pat ir dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo po to, kai ieškovei atiteks jo nuosavybės teisės, ir tuo tikslu buvo sumokėtas avansas. Šią aplinkybę atsakovai įrodinėja pateikdami rašytinius įrodymus, pagal kuriuos atsakovų interesais ieškovės vyrui A. M. dar 2004 m. buvo mokami pinigai - 39 100 Lt, nurodant, jog mokama avansu už ginčo žemės sklypą (t. 1, b. l. 83-88). Atsakovai šiai aplinkybei patvirtinti taip pat pateikė 2008 m. vasario 21 d. ieškinio pareiškimą, adresuotą Klaipėdos apylinkės teismui (t. 2, b. l. 9-12), iš kurio matyti, kad ieškovai E. G. , V. G. , P. T. prašo priteisti iš atsakovų M. M. ir A. M. minimus pinigus, kaip lėšas, sumokėtas pagal preliminarų susitarimą dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo, kuris neįvyko. Nagrinėjamoje byloje ieškovė bei apklausiamas liudytoju jos vyras A. M. atsisakė teismui paaiškinti, kokiu tikslu buvo sumokėti minėti pinigai (t. 2, b. l. 17-25, 59-68), tačiau iš Lietuvos teismų informacinėje bazėje LITEKO esančių duomenų matyti, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu minimas ieškinys buvo patenkintas (civilinė byla Nr.2-3782-512/2008), o teismo sprendime nurodyta, kad atsakovai nuo jiems pareikšto ieškinio gynėsi teigdami, jog dalis šių pinigų jiems buvo sumokėta pagal 2001 m. kovo 15 d. sutartį dėl kito žemės sklypo pirkimo-pardavimo, nes faktiškai žemė buvo parduota už didesnę kainą nei nurodyta sutartyje, o kita dalis jiems buvo paskolinta neterminuotam laikui. Kaip matyti iš LITEKO duomenų bazės, atsakovai dėl minimo teismo sprendimo yra padavę apeliacinį skundą ir apeliacinis procesas dar nėra pasibaigęs. Teisėjų kolegija nesiremia minėtame teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, tačiau M. M. bei A. M. pozicija nurodytoje byloje ir kitos anksčiau minėtos aplinkybės patvirtina atsakovų teiginius šioje byloje, kad dar iki kylant šiam ginčui šalys tarpusavyje bendravo, jas siejo įvairaus pobūdžio sutartiniai bei komerciniai santykiai.

Antra, byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo teiginius, jog ginčo žemės sklypu jis faktiškai naudojosi dar iki to laiko, kai šio sklypo savininke paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu (2007 m. vasario 12 d., Nr. 2010) tapo ieškovė (t. 1, b. l. 8). Iš pačios ieškovės ieškinio pareiškime išdėstytų aplinkybių, o taip pat kitų byloje esančių įrodymų, matyti, jog ginčo žemės sklype buvo atsakovui priklausantys iš medinių rastų bei lentų pastatyti laikino pobūdžio statiniai (pavėsinė, stoginės, pakyla, šokių aikštelė ir kt.), kurie buvo naudojami kaip atsakovui priklausančios kaimiškos muzikos klubo ,,Juonė pastogė“ smuklės, įrengtos šalia esančiuose sklypuose (duomenys neskelbtini), priklausiniai. Ieškovė teigia, kad atsakovas šiuos statinius pastatė, pažeisdamas jos nuosavybės teises, tačiau byloje, kaip minėta, nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad jie buvo pastatyti po to, kai šios žemės sklypo savininke tapo ieškove, jai prieštaraujant ir atsakovui žinant šią aplinkybę, o duomenų, patvirtinančių, jog ankstesnis šio turto savininkas reiškė atsakovui pretenzijas dėl naudojimosi ginčo sklypu, reikalavo, atlaisvinti žemės sklypą ar pan., nėra (t. 1, b. l. 140-152, t. 2, b. l. 17-24, 44-89). Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, duoda pagrindą spręsti, kad atsakovo veiksmai buvusio ginčo žemės sklypo savininko nebuvo traktuojami kaip savavališki, tuo tarpu, kaip žinoma, vien savininko pasikeitimo faktas pats savaime negali būti pagrindu juos vertinti kitaip (CPK 185 str.).

Trečia, atsakovai, nesutikdami su apeliaciniu skundu ir teigdami, kad ir po to, kai ginčo žemės sklypas perėjo ieškovės nuosavybėn, juo buvo naudojamasi su ieškovės žinia ir leidimu, tai yra ne savavališkai, remiasi 2007 m. kovo 15 d. ieškovės pasiūlymu pirkti šį sklypą (t. 1, b. l. 60). Iš šio pasiūlymo turinio matyti, kad ieškovei buvo žinomas faktas, jog atsakovas naudojasi šiuo turtu, jog ant jo stovi atsakovo statiniai, tačiau ji nereiškė reikalavimo atlaisvinti sklypą, o siūlė sklypą pirkti jam priklausančia pirmumo tvarka už 300 000 Lt. Atsakovas, 2007 m. kovo 20 d. atsakydamas į šį pasiūlymą, nurodė, kad sutinka turtą pirkti už 100 000 Lt, kaip, atsakovo žodžiais tariant, buvo susitarta anksčiau, o ieškovei nesutinkant, prašė grąžinti sumokėtą avansą (t. 1, b. l. 58). Teisėjų kolegija, vertindama šią aplinkybę ir atkreipdama dėmesį į tai, jog 2007 m. gegužės 22 d. raginimą atsakovui atlaisvinti šį žemės sklypą iki birželio 1 d. ieškovė grindžia taip pat ne atsakovo neteisėtu elgesiu, o pradedamais statybos darbais, sprendžia, jog toks apeliantės elgesys leidžia daryti išvadą, kad ji pati tuo metu nelaikė atsakovo elgesį, tai yra naudojimąsi žeme, neteisėtu ir savavališku. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus šiuo klausimu, kuriuos ji grindžia nurodytų liudytojų paaiškinimais, nes byloje nėra ginčo dėl to, kad rašytinė sutartis, apie kurios sudarymą kalbėjo šie liudytojai, tarp šalių nebuvo sudaryta.

Taigi, atsižvelgiant į visas anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, susijusias su tarp ginčo šalių buvusiais ūkiniais – komerciniais santykiais, su tuo, kad atsakovai naudojosi ginčo žemės sklypu dar iki to laiko, kai to sklypo savininke tapo ieškovė, bei su tuo, jog tarp šalių vyko derybos dėl ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo, darytina išvada, kad atsakovai ginčo žemės sklypu naudojosi teisėtai (CPK 185 str.). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog šis naudojimasis žeme nebuvo įformintas kokia nors rašytine šalių sutartimi. Dėl to apibūdinant šalių teisinių santykių prigimtį, būtina vertinti ir kvalifikuoti konkrečią faktinę situaciją. Nagrinėjamu atveju ši situacija specifinė, nes yra susijusi su ginčo žemės sklypo savininko pasikeitimu. Kaip buvo minėta, byloje nėra duomenų apie tai, kad buvęs žemės savininkas būtų prieštaravęs atsakovų naudojimuisi žeme. Tuo tarpu pasikeitus žemės savininkui, teisiniai santykiai tarp naujojo savininko ir ginčo turto teisėto naudotojo turi būti nustatomi nauju šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju yra duomenų apie tai, jog šalys ir derėjosi dėl tokių santykių: pirma tarėsi dėl turto pirkimo – pardavimo, tačiau vėliau ieškovė, žinodama, kad ant jai priklausančios žemės stovi atsakovo statiniai ir kad šį turtą atsakovas naudoja savo komercinėje veikloje, pareikalavo atsakovų išsikelti.

Žinoma, ieškovė, kaip teisėta naujoji ginčo žemės sklypo savininkė, turi teisę išreikalauti jai priklausantį daiktą iš svetimo tiek neteisėto, tiek teisėto valdymo (CK 4.95, 4.96 str.). Tačiau ši teisė, kaip ir kitos asmens turimos teisės, privalo būti įgyvendinama sąžiningai, proporcingai bei nepiktnaudžiaujant šia teise, tai yra draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalą kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra pagrindo atsakovus laikyti nesąžiningais ginčo žemės sklypo naudotojais. Atsižvelgiant į tai, ieškovė, kaip sklypo savininkė, reikalaudama atsakovų atlaisvinti minėtą sklypą, privalėjo šią savo teisę įgyvendinti sąžiningai, protingai, nepagrįstai nepažeisti naudotojo teisių bei teisėtų interesų. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip buvo paminėta, ieškovė žinojo, kaip naudojamas ginčo žemės sklypas, ieškovė, reikalaudama atlaisvinti sklypą, privalėjo nustatyti tam protingus ir realiai įgyvendinamus terminus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei į atsakovams priklausančių ginčo sklype buvusių statinių pobūdį: nors jie nebuvo nuolatiniai, tačiau tai ir nebuvo lengvai perkeliami daiktai, o taip pat įvertinusi tai, kad atsakovai buvusio žemės sklypo savininko sutikimu naudojosi šiuo turtu bei derėjosi dėl turto įsigijimo iš ieškovės, tai yra pagrįstai galėjo tikėtis, kad yra galimybė įsigyti šią žemę bei toliau vykdyti joje veiklą, sprendžia jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtus protingumo bei sąžiningumo kriterijus atitiktų trijų mėnesių išsikėlimo terminas (CK 1.5 str.). Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog savo pobūdžiu panašius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, numatančios išsikėlimo terminus nuomos ar panaudos atveju, taip pat įtvirtina tokios trukmės terminus, kurie privalo būti suteikti sąžiningam turto naudotojui (CK 6.564, 6.642 str.).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, teismas nustatė, jog pirmasis ieškovės 2007 m. gegužės 22 d. reikalavimas išsikelti atsakovams buvo įteiktas 2007 m. gegužės 24 d. Šiame rašte ieškovė, motyvuodama pradedamais statybos darbais ginčo sklype, nurodė ieškovams terminą atlaisvinti jį iki 2007 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 12). Antru 2007 m. liepos 28 d. raštu ieškovė reikalavo išsikelti iki 2007 m. rugpjūčio 2 d., nurodydama, jog yra sudariusi preliminariąją sutartį dėl ginčo sklypo pirkimo – pardavimo (t. 1, b. l. 57). Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie ieškovės, kaip turto savininkės, reikalavimai bei nustatyti terminai atsakovui išsikelti, neatitinka anksčiau aptartų kriterijų ir negali būti laikomi sąžiningu savininko teisių gynimo būdu prieš sąžiningą turto naudotoją.

Remdamasi paminėtu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai turėjo teisę pagal analogiją remtis teisės normomis, reglamentuojančiomis žemės nuomą bei panaudą, bei teisingai nurodė, jog protingas atsakovams suteiktinas terminas išsikelti turi būti laikomas trys mėnesiai nuo pareikalavimo išsikelti, tai yra nuo 2007 m. gegužės 24 d. iki 2007 m. rugpjūčio 24 d. (CPK 185 str.).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, sudarydama preliminariąją sutartį dėl ginčo sklypo pirkimo – pardavimo, veikė savo rizika ir neigiamos pasekmės dėl šios sutarties neįvykdymo negali būti perkeliamos ant atsakovų pečių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, minima preliminari sutartis tarp ieškovės bei L. L. buvo sudaryta 2007 m. liepos 18 d., tuo tarpu pagal bylos medžiagą atsakovams pirmą kartą apie šią sutartį ieškovė pranešė tik 2007 m. liepos 28 d. raštu, nes pirmasis jos raštas dėl išsikėlimo buvo grindžiamas ne šia sutartimi, o pradedamomis statybomis. Be to, preliminaria sutartimi ieškovė sutiko su labai griežtomis sąlygomis, tai yra įsipareigojo iki 2007 m. rugpjūčio 3 d. pašalinti kliūtis naudotis sklypu, o neįvykdžius šios sąlygos įsipareigojo sumokėti 100 000 Lt baudą, kas, atsižvelgiant į tai, jog visa sandorio kaina turėjo būti 320 000 Lt, yra labai didelė bauda (t. 1, b. l. 13). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovai buvo apie tai informuoti tik 2007 m. liepos 28 d., tai yra likus tik šešioms dienoms iki tos dienos, kai turėjo būti atlaisvintas sklypas pagal preliminariąją sutartį, toks ieškovės įsipareigojimas ir jo įgyvendinimas (pranešimas atsakovams po dešimt dienų nuo sutarties sudarymo), neduoda pagrindo priešingai išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovė pati elgėsi neapdairiai ir savo laisva valia prisiėmė tokių griežtų pasekmių už preliminariosios sutarties sulaužymą atsiradimo riziką (CPK 178, 185 str.).

Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti nuostolius, susijusius būtent su preliminarios sutarties, sudarytos 2007 m. liepos 18 d. tarp ieškovės bei L. L. dėl ginčo sklypo pirkimo – pardavimo, neįvykdymu (CPK 263 str.).

Teisėjų kolegija taip pat iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, susijusiais su minimos žemės pirkimo-pardavimo preliminarios sutarties, kuria ieškovė grindžia savo reikalavimą, įregistravimu. Akivaizdu, kad tokia sutartimi turto savininkės prisiimti įsipareigojimai yra susieti su daiktinės teisės suvaržymu, todėl teismas teisingai nurodė, jog neįregistruoto tokio sandorio faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 str. 2 d., 4.9 str.). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais minimu klausimu.

Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, teisingai išnagrinėjo šį ginčą, todėl apelianto argumentas, kad teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, nepasisakė dėl visų ieškovės teiginių ir nenurodė išsamių motyvų, negali būti pagrindu spręsti, jog nebuvo atskleista bylos esmė, ir naikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovės teiginius, jog teismas nepagrįstai atsisakė priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su antstolio aplinkybių konstatavimu. Kaip teisingai nurodė teismas, byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovai savo statinius buvo pastatę ant ieškovei priklausančios žemės sklypo, atsakovai taip pat neginčijo savo pareigos nugriauti statinius, todėl antstolio konstatuotos faktinės aplinkybės nebuvo būtinas įrodymas ieškinio pateikimo metu. Dėl to pagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjant bylą šis įrodymas nebuvo būtinas (CPK 88 str. 1 d. 8 p.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Teisėjų kolegija, atmesdama ieškovės apeliacinį skundą ir palikdama nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio nuostatas, priteisia iš ieškovės atsakovui UAB ,,Jonynė“ 2 958,36 Lt išlaidoms, susijusioms su advokato pagalba, kurias ši šalis turėjo apeliacinės instancijos teisme, atlyginti (t. 2, b. l. 117-126), nes tokių išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą teismas yra išnagrinėjęs skundžiamame sprendime, remdamasis CPK 98 straipsnio pirmosios dalies nuostatomis ir dėl to apeliacinis skundas nėra paduotas. Remdamasi CPK 88, 93 straipsniais teisėjų kolegija priteisia iš ieškovės valstybei 10, 05 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti (t. 2, b. l. 114).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB ,,Jonynė“ (įmonės kodas 144689377) 2958,36 Lt (du tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt aštuoni litai 36 ct) išlaidoms, susijusioms su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti iš ieškovės M. M. valstybei 10,05 Lt (dešimt litų 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.