- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-12
- Bylos Nr.
- I1-3283-428/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03235-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- N. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. Š. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 500 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 27 d. iki 2021 m. kovo 29 d. buvo suimtas ir laikomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Nurodo, jog dėl areštinės kameroje, kurioje jis buvo laikomas, vykdyto vaizdo stebėjimo buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nuolatos patirdavo emocinių, psichologinių ir dvasinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, pareiškėjas jautėsi kankinamas, buvo žeminamas jo orumas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas buvo sulaikytas 2021 m. kovo 27 d. ir į areštinės laikino sulaikymo patalpą Nr. 309 uždarytas 2021 m. kovo 28 d. 00.50 val., o išleistas 2021 m. kovo 29 d. 15.00 val. Nurodo, jog iš pridedamo vaizdo įrašo iš areštinės kameros Nr. 309 pavyzdžio matyti, kad sanitarinio mazgo zona yra atskirta nuo likusios patalpos dalies sienele, o dalis, esanti viršuje, kuri nėra dengiama sienele, yra paslėpta techninėmis priemonėmis, ją užtušuojant. Taigi, pareigūnas, vykdydamas areštinėje laikomo asmens stebėjimą, neturi galimybės matyti jį besinaudojantį sanitariniu mazgu jokia apimtimi. Vaizdo įrašas yra daromas su užtušuota dalimi. Galimybės pareigūnui pačiam pašalinti ar reguliuoti užtušavimo apimtį, nėra. Taip pat techniškai nėra įmanoma panaikinti užtušavimą apdorojant jau įrašytą vaizdo įrašą, taip atkuriant užtušuotą dalį. Taigi, šiomis priemonėmis yra besąlygiškai užtikrinamas areštinėje laikomo asmens privatumas besinaudojant sanitariniu mazgu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam būnant suimtam ir laikomam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 27 d. iki 2021 m. kovo 29 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).
Dėl neužtikrinto privatumo
Pareiškėjas neturtinės žalos kilimo priežastimi skunde nurodė privatumo neužtikrinimą naudojantis sanitariniu mazgu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameroje. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 27 d. iki 2021 m. kovo 29 d. buvo laikomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameroje, kurioje buvo vaizdo filmavimo kamera, kuri filmavo ir sanitarinį mazgą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kameroje esantis sanitarinis mazgas buvo stebimas vaizdo kamera, dėl ko jis patyrė garbės ir orumo pažeidimą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją). Pagal suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo sulaikytas 2021 m. kovo 27 d. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės laikino sulaikymo patalpoje Nr. 309 buvo laikomas nuo 2021 m. kovo 28 d. 00.50 val. iki 2021 m. kovo 29 d. 15.00 val.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015) nėra nustatyta reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Higienos normos 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl sanitarinio mazgo atribojimo nuo areštinės kameros likusios dalies tinkamumo, sanitarinio mazgo sienelių ir durų aukščio. Ginčas kyla dėl to, kad areštinės kameroje įmontuota vaizdo kamera fiksavo ne tik areštinės kameros Nr. 309 patalpą (gyvenamąjį plotą), bet ir areštinės kameroje esančio sanitarinio mazgo vidų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nenurodo, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis visais atvejais yra draudžiamas; vis dėl to toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Van der Graaf prieš Nyderlandus). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę). Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1747-442/2018). Tačiau teismas pabrėžia, kad bet koks teisių varžymas įkalinimo įstaigose turi būti proporcingas siekiamiems tikslams ir bet kokiu atveju negali viršyti žeminti kalinamų asmenų orumo.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. <...>. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės <...>.
Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (toliau – Instrukcija) nustato apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką. Instrukcijos 39 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas). Instrukcijos 3.3. papunktyje nustatyta, kad nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas ar darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan. Periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas.
Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783, 17.2 papunktyje reglamentuojama, kad budėtojų padalinio patalpoje įrengiama policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų nuotolinio stebėjimo ir areštinės budėtojo ir kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų susisiekimo ryšio sistema. Policijos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros su filmavimo galimybe ir telefonspynės, skirtos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose esantiems asmenims susisiekti su areštinės budėtojų padalinio pareigūnu. Budėtojų padalinio patalpoje įrengiamas vaizdo monitorius, skirtas šiems asmenims stebėti, ir budėtojo ir policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų ryšio palaikymo įranga. Vaizdo stebėjimo monitoriai ir susisiekimo su policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiais asmenimis ryšio sistema įrengiama ir areštinės postų teritorijose. Policijos areštinės kamerose esančios vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad, vykdant stebėjimą (filmavimą), nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Pagal Taisyklių 19.4 papunktį, kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai).
Iš paminėto teisinio reglamentavimo suprantama, jog policijos areštinės kamerose yra leidžiama naudoti vaizdo stebėjimo kameras, tačiau šios kameros negali filmuoti sanitarinio mazgo vidinės dalies.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad areštinėje esančios vaizdo stebėjimo kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir į jų stebėjimo lauką nepatenka areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų vidinės dalys, nes areštinės kameros sanitarinio mazgo zona yra uždengta nuo vaizdo stebėjimo taip, kad nėra matomas pats sanitarinis įrenginys, atitinkamai ir asmens veiksmai, juo besinaudojant. Pažymėjo, kad vaizdo stebėjimo lauko dalį, kurioje yra sanitarinis mazgas, užtušavus techninėmis priemonėmis, vaizdą stebintis asmuo neturi galimybės matyti, kaip areštinės kameroje laikomas asmuo naudojasi sanitariniu mazgu, toks vaizdas negali būti įrašytas, o padarytas ir išsaugotas vaizdo įrašas negali būti koreguojamas pašalinant užtušavimą, taigi tokių techninių priemonių įgyvendinimas yra pakankamas sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens privatumui užtikrinti.
Atsakovas pateikė teismui kompaktinį diską, iš kurio galima suprasti, kurioje areštinės kameros lokacinėje vietoje yra įmontuota nuotolinio vaizdo kamera ir kokį areštinės kameros Nr. 309 plotą ji stebi bei fiksuoja. Iš pateiktų nuotolinės vaizdo kameros duomenų aiškiai matyti, kad vaizdo kamera įmontuota taip, kad ja galima stebėti visą areštinės kameros Nr. 309 plotą, tame tarpe ir sanitarinio mazgo vidinę dalį, taip pat iš pateikto vaizdo įrašo ir atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad kameros erdvė, kurioje yra sanitarinis mazgas, yra paslėpta techninėmis priemonėmis ir nėra matoma stebinčiajam ar kitaip fiksuojama.
Teismas pažymi, kad Taisyklių 17.2 punkte numatyta, kad policijos areštinės kamerose esančios vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad vykdant stebėjimą (filmavimą), nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Pagal šių taisyklių 19.4 papunktį kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai). Tai reiškia, kad Taisyklių nuostatos iš esmės imperatyviai numato, kad sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis iš esmės neturi ir negali būti stebima (filmuojama) ir jokia apimtimi negali patekti į stebėjimo bei nuotolinės vaizdo kameros fiksavimo lauką.
Atsakovas nurodo aplinkybę, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas techninėmis priemonėmis dengiant visą sanitarinio mazgo vidų, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad areštinės kameros sanitarinio mazgo vidinė dalis yra filmuojama. Techninių priemonių naudojimas dengiant sanitarinio mazgo vidų negali būti laikoma tinkamu draudimo įrengti vaizdo kameras taip, kad nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zona. Atsakovui techninėmis priemonėmis dengiant net ir visą sanitarinio mazgo patalpą, iš esmės yra pažeistos nuostatos dėl draudimo stebėti (filmuoti) sanitarinio mazgo zoną, kadangi teisinis reglamentavimas nustato imperatyvą, reiškiantį, kad stebėjimo kamera iš esmės negali fiksuoti (filmuoti) sanitarinio mazgo patalpos vidaus jokia apimtimi. Nurodytas privatumą saugantis teisinis reguliavimas kategoriškai draudžia stebėti (filmuoti) sanitarinio mazgo vidų, todėl vaizdo stebėjimo kameros privalo būti įrengtos taip, kad jomis objektyviai nebūtų įmanoma stebėti sanitarinio mazgo patalpos vidaus. Tuo tarpu atsakovo pasirinktas būdas, kai kameros filmuoja sanitarinio mazgo patalpos vidų, tik jo vaizdas uždengiamas techninėmis priemonėmis, nėra numatytas jokiuose teisės aktuose ir akivaizdžiai prieštarauja Taisyklių 17.2 punkto ir 19.4 punkto reikalavimams, kurie draudžia įrengti kamerą taip, kad ji galėtų filmuoti sanitarinio mazgo patalpos vidų.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 28 d. 00.50 val. iki 2021 m. kovo 29 d. 15.00 val. laikino sulaikymo patalpoje Nr. 309, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi į nuotolinės vaizdo kameros stebėjimo lauką pateko kameroje Nr. 309 esančio (atskirto) sanitarinio mazgo vidinis vaizdas. Vien tai, kad atsakovas techninėmis priemonėmis galimai bando uždengti sanitarinio mazgo vidaus vaizdą nesuteikia kalinamiems asmenims, tarp jų ir pareiškėjui nagrinėjamu atveju, privatumo, nes, viena vertus, jie nežino, kad sanitarinio mazgo vaizdo kameros vaizdas yra uždengiamas techninėmis priemonėmis, o matydami į juos nukreiptą kamerą jaučia jų orumo pažeminimą būdami sanitarinio mazgo viduje, o kita vertus, techninėmis priemonėmis uždengus vaizdą visada yra galimybė tokį techninio pobūdžio vaizdo blokavimą pašalinti ir stebėti visą filmuojamą vaizdą.
Taigi, nurodytų faktinių aplinkybių sisteminis vertinimas leidžia daryti išvadą, kad sanitarinio mazgo vaizdo fiksavimas, nors ir dengiant sanitarinio mazgo vidų techninėmis priemonėmis, neužtikrino ir negalėjo užtikrinti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens privatumo ir pagarbos jo orumui. Teismui nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.
Dėl neturtinės žalos
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Teismui nustačius, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, spręstina, jog nustatytų aplinkybių veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo arešto sąlygos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariate ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Pažymėtina, jog pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, paprastai sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018; 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-230-552/2023). Teismas pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
Nors pareiškėjas areštinės kameroje buvo laikoma labai trumpai (dvi paras), tačiau teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, pažeidimai neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Atsakovui neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, atsakovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 20 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti, įvertinus trumpą pažeidimo trukmę.
Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. v Netherlands). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo N. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti N. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 20 Eur (dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.