- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-15
- Bylos Nr.
- eI3-613-872/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00138-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian tours“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Karolis Kurapka
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian tours“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Lithuanian tours“ kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimą (toliau – ir 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimas) ir 2021 m. gruodžio 9 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) Panevėžio apygardos skyriaus sprendimą Nr. AG4-70/22-2021 (toliau – ir 2021 m. gruodžio 9 d. LAGK Panevėžio apygardos skyriaus sprendimas); 2) įpareigoti VMI įvertinti pareiškėjos 2021 m. balandžio 22 d. nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės subsidijos paraišką ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės aktų atitikimą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teigia, kad subsidijų nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusioms įmonėms skyrimo sąlygos, institucijos, atsakingos už šios priemonės įgyvendinimą, jų funkcijos bei įgaliojimai yra nustatyti Vyriausybės nutarimu patvirtintame Priemonės „Subsidijos nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusioms įmonėms“ lėšų skyrimo ir administravimo tvarkos apraše (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr. 230 „Dėl Priemonės „Subsidijos nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusioms įmonėms“ lėšų skyrimo ir administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo) (toliau – ir Aprašas).
Nurodo, jog VMI, vadovaudamasi Aprašo 40 punktu, 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimu įvertino pareiškėjos atitikimą Aprašo reikalavimams ir nustatė, kad 2021 m. balandžio 22 d. nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės subsidijos paraišką (forma KIT720) (toliau – ir Paraiška) nėra tenkinama, kadangi pareiškėja neatitinka Aprašo 14.1. papunkčio sąlygos, t. y. bendrovės Paraiškos vertinimo metu pagal bendrovės VMI pateiktas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijas ir / ar nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės subsidijos paraiškos KIT720 formą, Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 6.1. papunktyje apibrėžtu laikotarpiu nenustatytas ne mažesnis kaip 50 proc. įmonės apyvartos kritimas.
Pareiškėja pažymi, kad esminis argumentas ginčijant VMI 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimą yra tai, jog VMI netinkamai taikė Aprašo 14.1. papunkčio nuostatą, vadovaudamasi PVM deklaracijų duomenimis, neatsižvelgdama į tai, jog 2019 m. lapkričio - 2020 m. sausio laikotarpiu PVM deklaracijose buvo deklaruojamos ne pardavimo pajamos, o sandorių marža.
Taip pat pareiškėja teigia, jog jos atžvilgiu turėtų būti atsižvelgta į tai, kad kelionių organizatoriams yra taikomos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 101-105 straipsnio nuostatos, kuriose apibrėžiama turizmo paslaugų apmokestinimo schema.
Paaiškina, kad PVM deklaracijos 16 laukelyje pateikiama turizmo paslaugų apmokestinamoji vertė yra tik kelionių organizatoriaus marža, apskaičiuota PVMĮ 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjos pateiktose PVM deklaracijose nėra duomenų (informacijos) apie jos pajamas. Atsižvelgiant į tai teigia, kad pareiškėjos atžvilgiu turėtų būti vadovaujamasi Aprašo 14.1 papunkčio nuostata, jog reikia remtis subsidijų paraiškoje deklaruotais (patvirtintais) duomenimis (informacija), užpildytais vadovaujantis duomenimis (informacija), kurie būtų nurodomi įprastose mėnesinėse PVM deklaracijose, jeigu jos būtų teikiamos, arba turėtų būti remiamasi bendromis PVMĮ nuostatomis.
Akcentuoja, jog iš 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimo turinio matyti, kad vertindama pareiškėjos atitiktį Aprašo reikalavimams, VMI nevertino pareiškėjos paraiškoje nurodytų duomenų (realių vidutinių mėnesio pajamų (apyvartos), todėl jos nurodytas skaičiavimas yra netinkamas ir klaidingas.
Mano, kad pardavimo pajamų maržos už 2019 m. lapkričio – 2020 m. sausio mėn. laikotarpį (deklaruojama pagal spec. apmokestinimo schemą 16 deklaracijos eilutėje) ir pardavimo pajamų 2020 m. lapkričio – 2021 m. sausio mėn. laikotarpiu (deklaruojama PVM deklaracijos 11 eilutėje) lyginimas, yra neteisingas, kadangi turėtų būti lyginamos, kaip nurodyta Aprašo 14.1. papunktyje, įmonės ekonominės veiklos vidutinės vieno mėnesio pajamos (apyvarta), o ne marža ir pajamos.
Atkreipia dėmesį, jog VMI 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendime visiškai nepagrindė, kad jos atliktas lyginimas (kai lyginami visiškai skirtingi duomenys: vieno laikotarpio sandorių marža su atitinkamo laikotarpio pajamomis) būtų teisingas ir atspindėtų realų vidutinį mėnesio apyvartos kritimą. Tuo labiau, VMI 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendime visiškai nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjos kaip kelionių organizatoriaus, atžvilgiu yra taikomas specialus reglamentavimas, pagal kurį PVM deklaracijos 16 laukelyje pateikiama turizmo paslaugų apmokestinamoji vertė yra tik kelionių organizatoriaus marža, apskaičiuota PVM įstatymo 102 straipsnio 2 dalyje, ir neatspindi realių pareiškėjos pajamų, neabejotinai sudaro pagrindą taikyti papildomus šaltinius (subsidijų paraiškoje deklaruotus (patvirtintus) duomenis (informaciją)) vidutinių vieno mėnesio pajamų kritimui nustatyti.
Pareiškėja pažymi, jog yra kelionių organizatorius, kuris vykdo veiklą dar nuo 1991 m. Bendrovės veikla – atvykstamojo turizmo paslaugos, kurios apima viešbučių rezervavimą, ekskursijų, seminarų, konferencijų organizavimą, transporto nuomą. Akivaizdu, jog dėl visame pasaulyje esančios pandemijos pareiškėjos veikla itin nukentėjo, kadangi atvykstamojo turizmo paslaugos nebebuvo teikiamos. Būtent dėl šios priežasties pareiškėja per EDS sistemą pateikė VMI nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės subsidijos paraišką.
Teigia, kad šiuo nagrinėjamu atveju spręstinas ir 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimo teisėtumo klausimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) aspektu.
Nurodo, kad VMI 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nevertino specifinės pareiškėjos veiklos t. y., jog PVM įstatymo 101-105 straipsnio nuostatose apibrėžiama turizmo paslaugų apmokestinimo schema, o pareiškėjos VMI pateiktos PVM deklaracijos 16 laukelyje yra nurodyta kelionių organizatoriaus marža paskaičiuota būtent PVM įstatymo 102 str. 2 d. nustatyta tvarka. Teigia, kad kelionių organizatoriaus marža nėra ūkinės veiklos apyvarta, todėl nėra jokių galimybių nustatyti apyvartos kritimo galimybių. Pažymi, jog 2019 m. lapkričio mėn. – 2020 m. sausio mėn. laikotarpiu teikė turizmo paslaugas todėl ir nurodė PVM deklaracijos 16 eilutėje PVM apmokestinamąją vertę pagal maržos schemą. Tuo tarpu 2020 m. lapkričio mėn. – 2021 sausio mėn. laikotarpiu turizmo paslaugų suteikta nebuvo, bet įmonė turėjo renginį nuotoliniu būdu, kuris ir buvo apmokestinamas 21 proc. tarifu. Atsižvelgiant į tai, VMI pateiktas skaičiavimas yra klaidingas, kadangi VMI 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimu tiesiog palygino vieno laikotarpio suteiktų turizmo paslaugų maržą su kito laikotarpio apmokestinamąja verte ir taip netinkamai nustatė 38 proc. apyvartos kritimą.
Be kita ko, pareiškėja atkreipia dėmesį, kad 2021 m. rugpjūčio 8 d. ir 2021 m. gruodžio 9 d LAGK Panevėžio apygardos skyriaus sprendimai iš esmės vienas kitam prieštarauja.
Paaiškina, kad dar 2021 m. rugpjūčio 8 d. LAGK Panevėžio apygardos skyrius nagrinėdamas ginčą nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl, jog pareiškėjos Paraiška nebuvo tenkinama, kadangi neatitiko Aprašo 14.1. papunktyje nustatytos sąlygos. Taigi ginčo esmė – ar VMI tinkamai taikė Aprašo 14. 1 p. nuostatas. Pareiškėja teigia, kad tuo metu pateikė savo skaičiavimus Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriui ir nurodė, kad vadovaujantis Apraše nustatyta tvarka, VMI netinkamai palygino vieno laikotarpio suteiktų turizmo paslaugų maržą su kito laikotarpio apmokestinamąja verte ir nustatė apyvartos kritimą apie 38 proc., kai tuo tarpu tikrais ir realus pajamų kritimas sudaro 87.64 proc.
Atkreipia dėmesį, jog 2021 m. rugpjūčio 8 d. LAGK Panevėžio apygardos skyrius sprendime labai aiškiai nurodė, kad pareiškėjos skundą tenkino dėl to, jog VMI negalėjo vadovautis PVM deklaracijų duomenimis, kadangi PVM deklaracijų 16 eilutėje nurodoma apmokestinamoji sandorių, kuriems taikoma spec. apmokestinamoji schema, marža, todėl VMI netinkamai palygino vieno laikotarpio suteiktų turizmo paslaugų maržą su kito laikotarpio apmokestinamąja verte. Taip pat pabrėžia, kad 2021 m. rugpjūčio 8 d. LAGK Panevėžio apygardos skyrius sprendime atsižvelgė į tai, jog Atsakovė netinkamai taikė Aprašo 14.1. papunkčio nuostatą, vadovaudamasi PVM deklaracijų duomenimis, neatsižvelgdama į tai, jog 2019 m. lapkričio - 2020 m. sausio PVM deklaracijose buvo deklaruojamos ne pardavimo pajamos, o sandorių marža.
Tačiau nurodo, kad 2021 m. gruodžio 9 d. sprendime LAGK Panevėžio apygardos skyrius klaidingai įvertino pareiškėjos VMI teiktų PVM deklaracijų duomenis ir padarė klaidingą išvadą, dėl 38,2 proc. vidutinės mėnesio apyvartos kritimo 2020 m. lapkričio 1 d. – 2021 m. sausio 31 d. laikotarpiu. Pažymi, jog tiek 2021 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, tiek 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos atitiktis Aprašo reikalavimams buvo įvertinta remiantis mėnesinių PVM deklaracijų duomenimis lyginant pardavimo pajamų maržą už 2019 m. lapkričio – 2020 m. sausio laikotarpį ir pardavimo pajamas 2020 m. lapkričio -2021 m. sausio laikotarpiu.
Akcentuoja, jog būtent dėl šios aplinkybės 2021 m. rugpjūčio 8 d. LAGK Panevėžio apygardos skyrius sprendimu panaikino VMI 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 9.44-GE-1157994 „Dėl labiausiai nukentėjusių įmonių subsidijų paraiškos“. Tuo tarpu 2021 m. gruodžio 9 d. sprendime ši aplinkybė dėl nesuprantamų priežasčių apskritai nebėra aktuali, o pareiškėjos pateikti skaičiavimai nebėra vertinami.
Pažymi, kad LAGK turėjo vertinti tai, jog būtent mokesčių administratorius privalo nustatyti tikrąjį santykių turinį, o ne vadovautis formalumais. Esminę reikšmę turi faktinės aplinkybės, šiuo atveju tai, kad būtent PVM įstatymo 101-105 straipsnio nuostatose apibrėžiama turizmo paslaugų apmokestinimo schema, todėl PVM deklaracijos 16 eilutėje nurodoma PVM apmokestinamoji vertė pagal maržos schemą. Atsižvelgiant į tai, mano, kad 2021 m. gruodžio 9 d. LAGK Panevėžio apygardos skyriaus sprendimas turėtų būti naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.
Atkreipia dėmesį, kad pagal VMI 2021 m. rugsėjo 17 d. ir 2021 m. gruodžio 9 d. LAGK Panevėžio apygardos skyriaus sprendimą Aprašo 14.1 papunktis iš esmės prieštarauja PVMĮ 102 straipsnio nuostatoms. Teigia, jog būtent Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnis įtvirtina prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla. Asmenys gali prašyti, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas arba pats pradėtų norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, arba kreiptųsi į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio tyrimo. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju Aprašas, kaip norminis administracinis aktas, yra susijęs su šia nagrinėjama byla ir pareiškėjos teise gauti jai priklausančią subsidiją, todėl pareiškėja neatmeta galimybės teikti prašymą dėl Aprašo teisėtumo tyrimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja teismui taip pat pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės aktų atitikimą. Mano, jog šiuo metu galiojantis Aprašo 14.1 papunktis, taip, kaip jį aiškina VMI, pažeidžia subjektų, siekiančių gauti subsidijas, teises, bei teisinės valstybės principą, kurį saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija. Paaiškina, kad pareiškėjai kyla pagrįstų abejonių, ar Aprašo 14.1. papunktis atitinka PVMĮ 102 straipsnio 2 dalies nuostatas bei teisinės valstybės principą.
Atsiliepimas
Teigia, kad VMI atsiliepime aiškiai nurodė savo poziciją į pareiškėjos skundą, t .y. taip, kaip ji supranta Aprašo 14.1. papunkčio taikymą teigdama, kad, jos manymu, Aprašo 14.1. papunktis numato tik vieną duomenų šaltinį, kuris gali būti naudojamas vertinant pareiškėjų, kurie yra PVM mokėtojai, paraiškas – mėnesines PVM deklaracijas (formas FR0600). Nei Aprašo 14.1. papunktis, nei kitos Aprašo nuostatos, neva nesuteikia VMI teisės pasirinkti, kokius duomenų šaltinius ji naudos siekdama nustatyti vidutinį mėnesinį pareiškėjos pajamų kritimą.
Atsižvelgiant į šį reguliavimą, nurodo, jog dėl Aprašo 14.1 papunkčio sąlygų, taip kaip jas suprato VMI, VMI vertino tik PVM deklaracijas, nors pagal PVMĮ 102 str. 2 d., kelionių organizatoriai PVM deklaracijose nurodo tik maržą, o ne pajamas, todėl pagal šį skaičiavimą nėra įmanoma nustatyti, ar pareiškėjos, kaip įmonės, apyvarta buvo ne mažesnė nei 50 proc. Taigi pažymi, kad pagal esamą reguliavimą, taip, kaip jį supranta VMI, nėra įmanoma apskaičiuoti pareiškėjos pajamų kritimo.
Teigia, kad pareiškėjos, kaip kelionių organizatoriaus, atžvilgiu yra taikomas specialus reglamentavimas, pagal kurį PVM deklaracijos 16 laukelyje pateikiama turizmo paslaugų apmokestinamoji vertė yra tik kelionių organizatoriaus marža, apskaičiuota PVMĮ 102 straipsnio 2 dalyje, ir neatspindi realių pareiškėjos pajamų, neabejotinai sudaro pagrindą taikyti papildomus šaltinius (subsidijų paraiškoje deklaruotus (patvirtintus) duomenis (informaciją)) vidutinių vieno mėnesio pajamų kritimui nustatyti. Nepaisant to, VMI savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog pagal Aprašo 14.1. papunkčiu galima vadovautis neva tik vieninteliu šaltiniu – PVM deklaracijomis.
Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju matyti, jog Vyriausybei 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 230 patvirtinus Aprašą, nebuvo atsižvelgta į tai, kokiu būdu subsidijas gaus kelionių organizatoriai, kuriems yra taikomos PVMĮ 101-105 straipsnio nuostatos, kuriose apibrėžiama turizmo paslaugų apmokestinimo schema. Mano, jog nagrinėjamu atveju, priimant skubius sprendimus dėl subsidijų dėl nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės subsidijos gavimo, nebuvo atsižvelgta į specifinės veiklos Lietuvos įmones, kurios užsiima turizmo paslaugomis kas lemia ginčus dėl Aprašo 14.1. papunkčio atitikties PVMĮ 102 straipsnio 2 daliai.
Atkreipia dėmesį, jog Aprašo 14.1 papunktis prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinam teisinės valstybės principui. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus ginčijamo Aprašo 14.1 papunktį, neištyrus realios esamos situacijos buvo neatsižvelgta į tai, kokiu būdu subsidijas gaus kelionių organizatoriai, kuriems yra taikomos PVMĮ 101-105 straipsnio nuostatos, kuriose apibrėžiama turizmo paslaugų apmokestinimo schema, į šį teisinį reglamentavimą patekusių asmenų ratui - Lietuvos įmonėms, kurios užsiima turizmo paslaugomis, buvo ne tik nesuteikiamos teisės gauti subsidijas, bet ir grubiai paminta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išplėtota teisinės valstybės principo esmė.
Atsiliepimas
VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VMI nurodo, kad Aprašo 14.1 papunktis numato tik vieną duomenų šaltinį, kuris gali būti naudojamas vertinant pareiškėjų, kurie yra PVM mokėtojai, paraiškas — mėnesines PVM deklaracijas (formas FR0600). Nei Aprašo 14.1 papunktis, nei kitos Aprašo nuostatos, nesuteikia VMI teisės pasirinkti, kokius duomenų šaltinius jis naudos, siekdamas nustatyti vidutinį mėnesinį pajamų kritimą.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė tenkinti skundą. Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl VMI 2021-09-17 sprendimo „Dėl labiausiai nukentėjusių įmonių subsidijų paraiškos“, LAGK Panevėžio apygardos skyriaus 2021-12-09 sprendimo ir įpareigojimo atsakovei iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraišką dėl subsidijos skyrimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal bylos rašytinius duomenis nustatyta, jog pareiškėja, vadovaudamasi Priemonės „Subsidijos nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusioms įmonėms“ lėšų skyrimo ir administravimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021-04-15 nutarimu Nr. 230, (toliau - Aprašas) 2021-04-22 atsakovei pateikė Paraišką, kuria siekė gauti subsidiją kaip labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusi įmonė (Komisijos byla Nr. AG4-136/19-2021, b. 1. 9-10).
Atsakovė 2021-05-18 sprendimu Nr. RSUB-42770 (Komisijos byla Nr. AG4-136/19-2021, b. 1. 11) informavo pareiškėją, kad jos paraiška nėra tenkinama, kadangi paraiškos vertinimo metu, pagal pareiškėjos atsakovei pateiktų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų duomenis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau - Nutarimas Nr. 1226) 6.1 papunktyje apibrėžtu laikotarpiu nenustatytas ne mažesnis kaip 50 proc. pareiškėjos apyvartos kritimas (pareiškėja neatitiko Aprašo 14.1 papunktyje numatyto reikalavimo).
Nesutikdama su atsakovės sprendimu netenkinti paraiškos, pareiškėja kreipėsi į LAGK, kuri 2021-08-10 sprendimu Nr. 21R4-101 (AG4-70/22-2021) panaikino atsakovės 2021-05-18 sprendimą Nr. RSUB-42770 ir įpareigojo atsakovę įvertinti pareiškėjos 2021-04-22 paraišką ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą (Komisijos byla Nr. AG4-136/19-2021, b. 1. 34-39).
Vykdydama LAGK Sprendimą, atsakovė atliko pakartotinį pareiškėjos 2021-04-22 paraiškos Nr. 9.44-GE-1157994 vertinimą ir 2021-09-17 per „Mano VMI“ informacinę sistemą informavo pareiškėją, kad jos paraiška nėra tenkinama, kadangi pagal pareiškėjos atsakovei pateiktų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų duomenis Nutarimo Nr. 1226 6.1. papunktyje apibrėžtu laikotarpiu nenustatytas ne mažesnis kaip 50 proc. pareiškėjos apyvartos kritimas (t. y. pareiškėja neatitiko Aprašo 14.1 papunktyje numatyto reikalavimo).
Pareiškėja vėl kreipėsi į LAGK su skundu, prašydama panaikinti 2021-09-17 atsakovės sprendimą Nr. 17.17-40 RES-159863. LAGK 2021-12-09 sprendimu Nr. AG4-70/22-2021 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėja nesutinka su atsakovės bei LAGK priimtais sprendimais, teigdama, kad įmonė neatitinka teisės aktų numatytų sąlygų subsidijai gauti. Nurodo, kad atsakovė turėtų atsižvelgti į tai, kad kelionių organizatoriams yra taikomos PVM įstatymo 101-105 straipsnių nuostatos. Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos (formos FR0600) 16 laukelyje, be kita ko, deklaruojama PVM įstatymo 101-105 straipsniuose nustatytais atvejais kelionių organizatoriaus pirkėjui (klientui) suteiktų turizmo paslaugų apmokestinamoji vertė - kelionių organizatoriaus teigiama marža, apskaičiuota PVM įstatymo 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjos nuomone, toks PVM įstatyme numatytas specialus teisinis reguliavimas sudaro pagrindą taikyti papildomus šaltinius (t. y. pareiškėjos 2021-04-22 paraišką) vidutinių vieno mėnesio pajamų kritimui nustatyti. Teigia, kad atsakovės atliktas pareiškėjos vidutinių vieno mėnesio pajamų kritimo apskaičiavimas atliktas netinkamai taikant Aprašo 14.1 papunktį. Pareiškėja pateikia savo skaičiavimus, pagal kuriuos Pareiškėjos vidutinė mėnesio apyvarta vertinamuoju laikotarpiu nukrito 87,64 procento. Taip pat nurodo, jog atsakovės 2021-09-17 sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau - LR VAI) keliamų reikalavimų administraciniams sprendimams, yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsakovė pateiktame atsiliepime su pareiškėjos argumentais nesutinka ir prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl išankstinės ginčų sprendimo institucijos (šiuo atveju Komisijos) sprendimų, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., LVAT 2020-03-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020). Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai dėl LAGK Panevėžio apygardos skyriaus priimtų sprendimų, dėl, jos nuomone, netinkamų motyvų ar įrodymų vertinimo nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų nenagrinėja ir dėl to plačiau nepasisako.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Priemonės „Subsidijos nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusioms įmonėms“ lėšų skyrimo ir administravimo tvarkos aprašas. Aprašas nustato reikalavimus, kuriuos atitinkančios nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės gali kreiptis dėl negrąžinamosios subsidijos (toliau - ir subsidija) pagal Priemonę „Subsidijos nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusioms įmonėms“ (toliau - Priemonė), subsidijų pareiškėjams skyrimo ir administravimo tvarką, reikalavimus subsidijai ir jos panaudojimui, taip pat įgyvendinant Priemonę dalyvaujančių institucijų funkcijas (Aprašo 1 p.).
Aprašo 40 p. nustatyta, kad VMI, gavusi subsidijų paraišką, nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, išskyrus Aprašo 42 p. nurodytą atvejį, įvertina, ar pareiškėjas atitinka Aprašo 4.1 ir 14.1 arba 14.2 arba 14.3 arba 14.4 p., taip pat Aprašo 15, 16 ir 17 p. nustatytus reikalavimus bei apskaičiuoja galimos skirti subsidijos dydį, vadovaudamasi Aprašo 24, 27-30 p. nustatytais reikalavimais. Aprašo 41 p. numatyta, kad jeigu Aprašo 14.1 p. nurodytą reikalavimą VMI įvertina, remdamasi subsidijų paraiškoje deklaruotais duomenimis (informacija), VMI atitiktį Aprašo 14.1 p. reikalavimui patikrina pakartotinai, remdamasi pareiškėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais VMI pateiktose mėnesinio laikotarpio PVM deklaracijose (formos FR0600) deklaruotais duomenimis (informacija). Aprašo 44 p. numatyta, kad jeigu VMI Aprašo 40 ir 41 p. nustatyta tvarka įvertina, kad pareiškėjai neatitinka Aprašo 14.1 arba 14.2 arba 14.3 arba 14.4 p., 15, 16 ir 17 p. nustatytų reikalavimų, jų subsidijų paraiškos netenkinamos. VMI ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šiame punkte nustatytų reikalavimų įvertinimo dienos per „Mano VMI“ išsiunčia pareiškėjui informacinį pranešimą, kuriame nurodo subsidijų paraiškos netenkinimo priežastį, teisinį pagrindą ir atlikto subsidijų paraiškos vertinimo apskundimo tvarką. Aprašo 14 p. nustatyti reikalavimai, kuriuos atitinkantys pareiškėjai yra laikomi nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusiomis įmonėmis.
Nagrinėjamam ginčui yra aktuali Aprašo 14.1 p. nuostata, kuri numato, kad tinkami pareiškėjai yra įmonės, kurių ekonominės veiklos vidutinės vieno mėnesio pajamos Nutarimo Nr. 1226 6.1 p. nustatytu laikotarpiu sumažėjo ne mažiau kaip 50 proc. Šis reikalavimas nustatomas pagal VMI pateiktose mėnesinėse PVM deklaracijose (formose FR0600), patvirtintose VMI viršininko įsakymu, deklaruotus duomenis (informaciją), o jei pareiškėjas teikia kitokias nei mėnesines PVM deklaracijas (formas FR0600) arba neprivalo teikti PVM deklaracijų - pareiškėjo teikiamoje subsidijų paraiškoje deklaruotais (patvirtintais) duomenimis (informacija), užpildytais vadovaujantis duomenimis (informacija), kurie būtų nurodomi mėnesinėse PVM deklaracijose (formose FR0600), jeigu jos būtų teikiamos, arba remiantis bendromis PMĮ nuostatomis.
Komisijos bylos ir administracinės bylos duomenys patvirtina, kad 2021-04-22 pareiškėja pateikė nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės subsidijos paraišką. Atsakovė, vadovaudamasi Aprašo 40 p., įvertino pareiškėjos atitikimą Aprašo reikalavimams ir ginčijamu 2021-09-17 Sprendimu atsisakė pareiškėjai skirti subsidiją nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusioms įmonėms, kadangi pareiškėja neatitinka Aprašo 14.1 p. nustatytos sąlygos, t. y. atsakovė, įvertinusi Bendrovės pateiktas PVM deklaracijas, nustatė, kad pareiškėja per Vyriausybės Nutarimo Nr. 1226 6.1 p. apibrėžtą laikotarpį nepatyrė ne mažesnio kaip 50 proc. Bendrovės apyvartos kritimo. Iš 2021-09-17 Sprendimo turinio matoma, jog atsižvelgiant į tai, kad, vadovaujantis Nutarimo Nr. 1226 nuostatomis, pagrindinei Bendrovės vykdomai veiklai „Ekskursijų organizatorių veikla“ (kodas 79.12.00) apribojimai pradėti taikyti nuo 2020-11-07, todėl, vadovaujantis Nutarimo 1226 6.1 p., pareiškėjos ūkinės veiklos vidutinė vieno mėnesio apyvarta skaičiuota už laikotarpį nuo 2020-11-01 iki 2021-01-31 ir palyginta su 2019-11-01-2020-01-31 laikotarpio vidutine vieno mėnesio apyvarta. Atsakovė vertino pareiškėjos pateiktas PVM mėnesines deklaracijas, iš kurių nustatė, kad Bendrovės 2019-11-01-2020-01-31 (3 mėn.) vidutinė mėnesio apyvarta sudarė 3 399 Eur. 2020-11-01— 2021-01-31 laikotarpiu vidutinė mėnesio apyvarta sudarė 2 102 Eur. Apskaičiuotas vidutinis mėnesio apyvartos kritimas sudarė 38,2 proc. Remiantis tuo, atsakovė nustatė, kad Bendrovė neatitinka Aprašo p. sąlygos, t. y. Paraiškos vertinimo metu pagal pareiškėjos atsakovei pateiktas PVM deklaracijas nenustatytas ne mažesnis kaip 50 proc. įmonės apyvartos kritimas. Teismas, įvertinęs pareiškėjos teiktų PVM deklaracijų duomenis, sutinka su atsakovės 2021-09-17 Sprendime pateiktu apskaičiavimu dėl 38,2 proc. vidutinės mėnesio apyvartos kritimo minimu laikotarpiu.
Pareiškėja teigia, kad atsakovė, vertindama pareiškėjos atitiktį Aprašo reikalavimams, nepagrįstai nevertino Paraiškoje nurodytų duomenų (realių vidutinių mėnesio pajamų (apyvartos). Šį teiginį pareiškėja grindžia Aprašo 14.1 p. nuostata, kurioje nurodoma, kad jeigu pareiškėjas teikia kitokias nei mėnesines PVM deklaracijas arba neprivalo teikti PVM deklaracijų, reikalavimas nustatomas pagal pareiškėjo teikiamoje subsidijų paraiškoje deklaruotais (patvirtintais) duomenimis (informacija), užpildytais vadovaujantis duomenimis (informacija), kurie būtų nurodomi mėnesinėse PVM deklaracijoje, jeigu jos būtų teikiamos arba remiantis bendromis PMĮ nuostatomis.
Vadovaujantis ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Aprašo nuostatomis, tokie pareiškėjos argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Kaip jau minėta, Aprašo 14.1 p. numato, kad tinkami pareiškėjai yra įmonės, kurių ekonominės veiklos vidutinės vieno mėnesio pajamos Nutarimo Nr. 1226 6.1 p. nustatytu laikotarpiu sumažėjo ne mažiau kaip 50 proc. Šis reikalavimas nustatomas pagal VMI pateiktose mėnesinėse PVM deklaracijose (formose FR0600), patvirtintose VMI viršininko įsakymu, deklaruotus duomenis (informaciją), o jei pareiškėjas teikia kitokias nei mėnesines PVM deklaracijas (formas FR0600) arba neprivalo teikti PVM deklaracijų - pareiškėjo teikiamoje subsidijų paraiškoje deklaruotais (patvirtintais) duomenimis (informacija), užpildytais vadovaujantis duomenimis (informacija), kurie būtų nurodomi mėnesinėse PVM deklaracijose (formose FR0600), jeigu jos būtų teikiamos, arba remiantis bendromis PMI nuostatomis. Taigi, Aprašo 14.1 p. numato tik vieną duomenų šaltinį, kuris gali būti naudojamas vertinant pareiškėjų, kurie yra PVM mokėtojai, paraiškas, t. y. PVM deklaracijas. Be to, iš Aprašo 14.1 p. nuostatos turinio matoma, kad ši nuostata numato galimybę pareiškėjų vidutinių mėnesio pajamų kritimo pokytį vertinti pagal kitų nei mėnesinių PVM deklaracijų šaltinių duomenis tik tuo atveju, jei pareiškėjai teikia kitokias nei mėnesines PVM deklaracijas arba neprivalo teikti PVM deklaracijų.
Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina ir dėl šios aplinkybės nėra ginčo, kad pareiškėja VMI ginčui aktualiu laikotarpiu teikė mėnesines PVM deklaracijas. Todėl darytina išvada, kad atsakovė pagrįstai vertino pareiškėjos pateiktas PVM deklaracijas, o ne kitus duomenis (informaciją), sprendžiant dėl nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės subsidijos skyrimo pareiškėjai.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 d. 1 p., viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti numatyti teisės aktuose. Aprašo 14.1 p. esant aiškiai įtvirtintai nuostatai, kad reikalavimas, jog ekonominės veiklos vidutinės vieno mėnesio pajamos sumažėjo ne mažiau kaip 50 proc. nustatomas pagal VMI pateiktose mėnesinėse PVM deklaracijose (formose FR0600), patvirtintose VMI viršininko įsakymu, deklaruotus duomenis (informaciją), leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neturėjo vertinti kitų nei mėnesinių PVM deklaracijų šaltinių duomenų (informacijos), kadangi, kaip jau minėta, pareiškėja VMI teikia PVM mėnesines deklaracijas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Paraiškos pateikimo momentu, įvertinus VMI pateiktų PVM deklaracijų duomenis, atsakovė pagrįstai nustatė, kad Bendrovė neatitinka Aprašo 14.1 p. nustatyto reikalavimo, t. y. ataskaitiniu laikotarpiu nenustatytas ne mažesnis kaip 50 proc. Bendrovės apyvartos kritimas.
Nesutiktina su pareiškėjos teiginiu, jog skundžiamas VMI sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundžiamame VMI 2021-09-17 Sprendime nurodyti aiškūs pareiškėjos Paraiškos netenkinimo motyvai. Pateikta informacija yra aiški ir informatyvi, iš jos pakankamai suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu atsakovė priėmė sprendimą netenkinti šios Paraiškos ir tai pagrindė teisės aktų nuostatomis, todėl 2021-09-17 Sprendimas vertintinas kaip atitinkantis VAĮ 10 str. 5 d. nustatytus reikalavimus.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei aktualias teisinio reglamentavimo nuostatas, teismas konstatuoja, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti VMI 2021-09-17 Sprendimą bei Komisijos 2021-12-09 sprendimą, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjos skundo pagrindinio reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Pareiškėja nagrinėjamoje byloje taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 14.1. papunktis atitinka PVMĮ 102 straipsnio 2 dalies nuostatas bei teisinės valstybės principą.
Nurodo, jog pareiškėjos, kaip kelionių organizatoriaus, atžvilgiu yra taikomas specialus reglamentavimas, pagal kurį PVM deklaracijos 16 laukelyje pateikiama turizmo paslaugų apmokestinamoji vertė yra tik kelionių organizatoriaus marža, apskaičiuota PVMĮ 102 straipsnio 2 dalyje, ir neatspindi realių pareiškėjos pajamų, neabejotinai sudaro pagrindą taikyti papildomus šaltinius (subsidijų paraiškoje deklaruotus (patvirtintus) duomenis (informaciją)) vidutinių vieno mėnesio pajamų kritimui nustatyti. Nepaisant to, VMI savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog pagal Aprašo 14.1. papunkčiu galima vadovautis neva tik vieninteliu šaltiniu – PVM deklaracijomis. Teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 230 patvirtinus Aprašą, nebuvo atsižvelgta į tai, kokiu būdu subsidijas gaus kelionių organizatoriai, kuriems yra taikomos PVMĮ 101-105 straipsnio nuostatos, kuriose apibrėžiama turizmo paslaugų apmokestinimo schema. Mano, jog nagrinėjamu atveju, priimant skubius sprendimus dėl subsidijų dėl nuo COVID-19 labiausiai nukentėjusios įmonės subsidijos gavimo, nebuvo atsižvelgta į specifinės veiklos Lietuvos įmones, kurios užsiima turizmo paslaugomis, kas lemia ginčus dėl Aprašo 14.1. papunkčio atitikties PVMĮ 102 straipsnio 2 daliai.
Pažymėtina, kad administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Aiškinant šią proceso teisės normą, LVAT praktikoje yra akcentuota, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą.
Nagrinėjamu atveju, teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Aprašo 14.1. papunkčio atitikties PVMĮ 102 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjos prašymas netenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėja prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, nėra teisinio pagrindo atlyginti jai bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian tours“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.