Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Papildomuose paaiškinimuose (originale – atsikirtimai) ir prašymuose M. A. nurodė, kad jam nesuprantama, dėl kokių priežasčių pataisos namuose iš nuteistųjų yra paimami čiužiniai. Pareiškėjas vertino, kad, pagal tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės aktus, čiužinio atėmimas prilygsta žmogaus kankinimui ar kitokiam nežmoniškam elgesiui, pasireiškiančiam šaldymu ir draudimu miegoti. Teigė, jog paimta patalynė Alytaus PN buvo laikoma antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas prašė išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas ir žodžių „nepatogumai“ ir „patogumai“ turinį.

Teismo posėdyje M. A., iš esmės pakartojęs skunde ir papildomai teiktuose dokumentuose nurodytus argumentus ir motyvus bei remdamasis juose išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkinti reikalavimą. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) nenumato galimybės iš nuteistųjų paimti čiužinius. Nurodė, kad paėmus čiužinį ir patalynę, jis neturi galimybės po užsiėmimų sportu prigulti ir pailsėti, yra priverstas sėdėti ant surūdijusių geležinių lovų. Tvirtino, kad Alytaus PN atsisako plauti čiužinį, motyvuodami, kad čiužinys nėra patalynė. Pabrėžė, kad, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas turi sveikatos problemų, čiužinio atėmimas yra jo kankinimas ir baudimas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovės atstovai nepaneigė skunde ir papildomuose dokumentuose nurodytų faktų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) taikymo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis bei nustatyti tokio pobūdžio bausmes taip pat yra įtvirtintas daugelyje tarptautinių dokumentų - Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Deklaracijoje, saugančioje visus asmenis nuo kankinimų ir kito žiauraus, nežmoniško ir žeminančio orumą elgesio ir baudimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. rugsėjo 15 d. ratifikuotoje Europos konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad kankinimas – tai sąmoningas nežmoniškas elgesys, sukeliantis dideles kančias; nežmoniškas elgesys arba baudimas suprantamas kaip didelių moralinių ar fizinių kančių sukėlimas, žeminantis elgesys arba baudimas – kaip elgesys, kuriuo tam, kad įžeistų, pažemintų arba palaužtų fizinį ar moralinį pasipriešinimą, aukai siekiama sukelti baimės, sielvarto ar nepilnavertiškumo jausmą. Tačiau elgesį apibūdinantis žodis "žeminantis" negali būti interpretuojamas tik kaip nemalonus ar nepriimtinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą sieja, visų pirma, su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, jog tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų. Tačiau ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu, pvz., neigiamų padarinių ir kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Minėti neigiami padariniai sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo negali kilti abejonių. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudžiamos bausmės (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas "Dėl Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės"). EŽTT jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Aiškinant pareiškėjo nurodytus žodžius „nepatogumai“ ir patogumai“, remiamasi Lietuvių kalbos žodyne pateikiamu aiškinimu (žr. adresu http://www.lkz.lt/). Lietuvių kalbos žodyne nurodyta, jog žodžio „patogu?s, -i??“ reikšmė yra „gerai pritaikytas vartoti, naudoti, lengvas, malonus vartoti, naudotis; žodis „patogu?mai“ - tai įrenginiai patogiam, kultūringam naudojimuisi. Žodžio „nepatogumai“ reikšmė šiame žodyne neapibrėžiama, tačiau žodžio konstrukcija rodo, jog šis žodis yra žodžio „patogumai“ antonimas, t. y. jo reikšmė yra priešinga žodžiui „patogumai“ ir reiškia nepritaikytą vartoti, naudoti, nelengvą, nemalonų naudoti, patogiam, kultūringam naudojimui nepritaikytus įrenginius.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Alytaus PN veiklos ir teigė, kad šios pataisos įstaigos pareigūnai nuo 2018 m. lapkričio 13 d. paimdavo iš jo čiužinį bei kitą patalynę ir išduodavo tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, t. y. patalynė būdavo surenkama 7.00 val. ryto ir grąžinama tik 23.00 val. vakaro.

Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime paaiškino, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, čiužiniai ir visa kita patalynė išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui, vykdant įsigaliojusius Taisyklių pakeitimus. Nurodė, kad Alytaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 12 d įsakymu Nr. 1-294 buvo patvirtintos nuteistųjų dienotvarkės, tarp jų – ir Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkė (1.3 punktas).

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Alytaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 31 d. nutarimu už pataisos įstaigos administracijos nurodymų nevykdymą M. A. buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams (b. l. 24). Be to, duomenys apie M. A. perkėlimus patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 31 d. iki skundo padavimo 2018 m. lapkričio 14 d. buvo perkeltas į kitas laisvės atėmimo įstaigas 2018 m. rugpjūčio 22 - 27 dienomis, 2018 m. rugsėjo 10-17 dienomis, 2018 m. spalio 15-19 dienomis ir 2018 m. spalio 31 d. - 2018 m. lapkričio 7 d. laikotarpiu (b. l. 19-20).

BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiu 2018 m. spalio 20 d., pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, įskaitant ir 220 punktą.

BVK, kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, kaip įstatymų leidėjas, nustato, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (64 straipsnis). Be to, įstatymų leidėjas BVK įtvirtino nuostatas, pagal kurias, Taisyklėse turi būti įtvirtintos teisės normos, nustatančios maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą (92 straipsnio 4 dalis); sąrašą maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos leidžiama su savimi turėti nuteistiesiems, išskyrus BVK 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus (112 straipsnio 4 dalis); nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę (112 straipsnio 6 dalis).

Teismas sprendžia, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu įstatymo galią turinčiu norminiu teisės aktu, t. y. BVK, įstatymų leidėjas delegavo Teisingumo ministerijai tvirtinti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę. Teismas sprendžia, kad Teisingumo ministras, priimdamas 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir jos neviršijo. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų, kad Taisyklės, kaip vientisas teisės aktas, ar jų 220 punktas (jo dalis) nustatyta tvarka būtų pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, konstituciniams principams.

Taisyklių 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, patalynė išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priede nustatyta, kad patalynei priskiriama čiužinys, antklodė, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis.

Pagal BVK įtvirtintas teisės normas, viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra nuteistųjų dienotvarkė (113 straipsnis); nuteistųjų dienotvarkė skirta griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyto darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinės reabilitacijos renginių, taip pat psichologinei terapijai skirtą laiką (117 straipsnio 1 dalis).

Pagal Taisyklių 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą, iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas atlikti nuobaudų, patalynė surenkama ir išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Alytaus PN direktorius 2018 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. 1-294 1.3 punktu patvirtino Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkę (b. l. 26-27). Nurodytoje dienotvarkėje numatytas laikas, kada nuteistieji, atliekantys bausmę kamerų tipo patalpose, priduoda patalynę (7 val. 00 min. – 8 val. 00 min.) ir laikas, kada patalynė išduodama nepertraukiamam miegui (22 val. 30 min. -23 val. 00 min.).

Atsižvelgus į Alytaus PN taikomą Nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkę, daroma išvada, kad ji sudaryta, vadovaujantis BVK 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais, joje aiškiai reglamentuotas šiai nuteistųjų kategorijai priskirtų asmenų elgesys visą parą, nustatant poilsiui (nepertraukiamam miegui), laisvalaikiui, buvimui gryname ore (pasivaikščiojimui), įvairioms socialinės reabilitacijos priemonėms, psichologinėms ir medicininėms konsultacijoms ir kitoms priemonėms skirtą laiką. Teismo vertinimu, pareiškėjo pageidavimas, kad jam būtų sudarytos sąlygos atsisėsti ar atsigulti ant patalyne paklotos lovos dienos metu, nėra pagrįstas nustatyta dienotvarke. Teismo vertinimu, patalynės paėmimas laikytinas priemone, skirta skatinti nuteistuosius aktyviai dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse, užsiimti savišvieta, o ne pasyviai leisti laiką. Alytaus PN 2019 m. kovo 7 d. rašto Nr. 363-287 duomenimis, pareiškėjas turėjo galimybes saviugdos tikslais susitikti su dvasininkais, naudotis bibliotekos knygų fondu ir joje esančiu kompiuteriu, užsiimti relaksacijos ir mankštos patalpoje, gauti stalo žaidimų, dalyvauti psichologų organizuojamose spalvinimo terapijos priemonėse, individualiose pataisos programose, individualiose konsultacijose (b. l. 86-87). Nustatyta, kad pareiškėjas buvo pareiškęs sutikimą dalyvauti spalvinimo terapijoje (b. l. 29). Teismo vertinimu, pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias pareikšti pageidavimą dalyvauti ir kitose pataisos įstaigoje organizuojamose priemonėse ir taip naudingai bei prasmingai išnaudoti laiką.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad Taisyklių 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro sąlygas ir prielaidas kankinimui, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad iš jo paimama patalynė buvo laikoma antisanitarinėmis sąlygomis, čiužiniai nedezinfekuojami.

Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas).

Teismas sprendžia, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad jam pirmą kartą išduotas čiužinys buvo dezinfekuotas. Pareiškėjo skundas dėl dienos metu netinkamomis sąlygomis laikomo jo čiužinio bei čiužinio dezinfekavimo Kalėjimų departamente buvo gautas 2019 m. sausio 30 d. ir atmestas kaip nepagrįstas. Kalėjimų departamentas savo sprendimą grindė Higienos normos HN 134:2015 41-43 punktų nuostatomis.

Alytaus PN nurodė, kad naudojamų čiužinių užvalkalai keičiami pagal poreikį, t. y. kai užvalkalas susitepa ar suplyšta, užvalkalų keitimas nėra fiksuojamas dokumentuose (b. l. 104). Byloje pateikta fotomedžiaga leidžia daryti išvadą, kad Alytaus PN turi įrenginius, skirtus čiužinių dezinfekavimui, iš nuteistųjų paimamą patalynę laiko tam skirtoje patalpoje įrengtose lentynose, kurios yra su tarpais ir taip sudaro sąlygas vėdintis patalynėms komplektams (b. l. 85, 109-111). Pagal Higienos normos HN 134:2015 43 punktą, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją skundais dėl nekeičiamų lovos skalbinių ir rankšluosčių. Atsižvelgus į nurodytas ir į Kalėjimų departamente 2019 m. sausio 30 d. gautame skunde M. A. išdėstytas aplinkybes apie patalynės paėmimo ir laikymo sąlygas, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui buvo skirtas nedezinfekuotas ir prastos būklės čiužinys, o iš jo paimama patalynė buvo laikoma antisanitarinėmis sąlygomis.

Nustačius, kad Alytaus PN, Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkėje numatytu laiku paimdami iš pareiškėjo patalynę ir ją išduodami dienotvarkėje nustatytam nepertraukiamo miego laikui, veikė taip, kaip nustatyta Taisyklių 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija), bei užtikrino tinkamas paimtos patalynės saugojimo sąlygas, konstatuojama, kad pataisos įstaiga neteisėtų veikų neatliko.

Sprendžiant dėl Kalėjimų departamento, kaip viešojo administravimo ir valstybės atstovo, neteisėtų veikų, atsižvelgiama į tai, kad, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58, Kalėjimų departamentas yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos, kurios paskirtis – metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą (1 punktas); Kalėjimų departamento veiklos tikslai yra dalyvauti nacionalinės bausmių vykdymo ir probacijos politikos formavimo procese organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant tinkamą ir vienodą probacijos, bausmių (išskyrus baudas), baudžiamojo poveikio priemonių (išskyrus turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą ir įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą), auklėjamojo poveikio priemonių (išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą) ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose, nepažeidžiant asmens teisių ir laisvių (7 punktas).

Be to, pagal BVK 183 straipsnį, bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančioms institucijoms ar įstaigos vadovui, o bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimo departamento direktoriui. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo kreipimasis į Kalėjimų departamentą buvo išnagrinėtas nustatyta tvarka (b. l. 69-72).

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas nenurodė tinkamais įrodymais pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą teigti, jog Kalėjimų departamentas byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nevykdė jam pavestų funkcijų ir veikė, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nustato, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjant bylą, nenustačius, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN ir Kalėjimų departamentas, kaip valstybinės valdžios institucijos, būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus, daroma išvada, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M. A. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.