- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- e2-930-241/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00064-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutuojančios R. G. individualios įmonės atstovės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones bankrutuojančios įmonės savininkų turtui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Bankrutuojanti R. G. individuali įmonė, kurios bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, kreipėsi į teismą prašydama areštuoti visą R. G. ir B. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą su statiniais, esantį Lepšių g. 12, Šilagalio km., Panevėžio sen., Panevėžio raj. sav.
Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. R. G. įmonės kreditorių susirinkimas iškėlė bankroto bylą R. G. įmonei ne teismo tvarka laikantis ĮBĮ 12 straipsnio 4 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatų. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvuojamas tuo, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, o jos savininkų atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles yra subsidiari. Kadangi atsakovai yra bankrutuojančios įmonės savininkai tikslinga areštuoti jiems priklausantį turtą, nes jeigu paaiškėtų, kad įmonė neturi turto, išieškojimą gali tekti nukreipti į jos savininkų turimą turtą. R. G. įmonės 2016 m. vasario 8 d. kreditorių susirinkimas patvirtino kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, kurių bendra suma sudaro 526 962,40 Eur, o bankrutuojančios įmonės vienintelis turtas yra 5 730,84 Eur kreditorinis reikalavimas, patvirtintas Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-2286-828/2016. Be to, sudaryti taikos sutartį šiame bankroto procese neketinama.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėja pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau reikalavimo leisti išieškoti iš įmonės savininko turto nepareiškė ir priežasčių, dėl kurių toks reikalavimas nepareikštas, nenurodė (CPK 147 str. 3 d.). Pareiškėjai nenurodžius, kokį konkretų reikalavimą ji teiks, bei jo nepateikus, teismas sprendė, kad nėra galimybės įvertinti, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių išieškojimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad pareikšti materialiniai reikalavimai lemia areštuotino turto mastą. Be to, įvertinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, teismas nustatė, kad atsakovų turtas areštuotas dar 2014 metais.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sprendimas leisti pardavinėti individualios įmonės savininkų turtą priklauso ne teismo, o kreditorių susirinkimo kompetencijai, todėl nepagrįstas teismo motyvas, kad pareiškėja nepareiškė reikalavimo leisti išieškoti iš įmonės savininkų turto.
2. Tikslaus areštuotino turto masto šiuo metu objektyviai nėra galimybės nustatyti, kadangi nėra aišku už kiek pavyks realizuoti turimą įmonės turtą. Be to, nėra aišku, kokio dydžio kreditoriniai reikalavimai bus tuo metu, kai bus realizuojamas bankrutuojančios įmonės savininkų turtas, nes jie gali būti tikslinami tol, kol teismas priims sprendimą dėl įmonės pabaigos.
3. Nepaisant to, kad šiuo metu nėra žinoma, į kokią konkrečią savininkų turimo turto sumą bus nukreipiamas išieškojimas, neabejotina, kad tai daryti reikės, nes bankrutuojančios įmonės turimo turto vertė yra 5 730,84 Eur, o patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 526 692,84 Eur.
4. Kadangi atsakovų turtas jau yra areštuotas egzistuoja reali grėsmė, jog šis turtas netrukus bus realizuotas ir iš jo realizavimo gautomis lėšomis bus atsiskaitoma su pavieniais kreditoriais, o ne pagal ĮBĮ 34 ir 35 straipsniuose nustatytas taisykles.
5. Prašomas areštuoti turtas nuosavybės teise priklauso ne bankrutuojančiai įmonei, o įmonės savininkams, todėl jis neturi būti perduotas valdyti administratoriui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, o tais atvejais, kai ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 147 str. 3 d.). Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį paduodamas tokį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo turtiniams interesams bei egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, kad ateityje galbūt kils grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo, tikėtina palankaus ieškovui, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pateikusi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikalavimo leisti išieškoti iš įmonės savininko ir jo sutuoktinės turto pareiškėja nepateikė ir nenurodė tokio reikalavimo nepareiškimo priežasčių, todėl teismui nežinant, kokį konkretų reikalavimą pareiškėjas teiks, nėra galimybės nuspręsti, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių išieškojimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas apeliantės argumentas, jog sprendimas leisti pardavinėti individualios įmonės savininkų turtą priklauso ne teismo, o kreditorių susirinkimo kompetencijai. ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo ir jeigu įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo, administravimo išlaidoms apmokėti, kreditorių reikalavimams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nutarties leisti išieškoti iš įmonės savininko turto priėmimas priklauso teismo kompetencijai, nepriklausomai nuo to, ar individualios įmonės bankroto procedūros vykdomos teismo, ar ne teismo tvarka. Todėl bankroto administratorė turėjo kreiptis į teismą dėl leidimo išieškoti iš privatiems asmenims priklausančio turto arba, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki tokio kreipimosi, nurodyti vėlesnio kreipimosi priežastis. Pažymėtina, jog tik esant teismo procesiniam sprendimui leisti jame nustatytos pinigų sumos išieškojimą nukreipti į privatų turtą, bankroto administratoriui teks pareiga įstatymo nustatyta tvarka organizuoti tokio teismo sprendimo realizavimą laikantis ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytos turto realizavimo tvarkos.
Nors individualios įmonės savininko atsakomybė už įmonės turtines prievoles yra subsidiari, t. y. išieškojimas į savininkui priklausantį turtą gali būti nukreiptas tik tuo atveju, jei kreditorių reikalavimų patenkinimui nepakanka įmonės turto, tačiau vien individualiai įmonei pradėtas bankroto procesas pats savaime nereiškia, kad reikalavimai bus nukreipti į įmonės savininko turtą. Kiekvienas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas bei pagrįstas, jame turi būti nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai, kodėl konkrečiu atveju yra būtina areštuoti įmonės savininko turtą, taip pat įrodymai, kad egzistuoja pagrindas kreiptis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko turto. Priešingu atveju, būtų nepagrįstai apribotos bankrutuojančios įmonės savininko nuosavybės teisės, tokiu būdu pažeidžiant šalių procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.). Be to, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja nenurodė kokie konkretūs atsakovų veiksmai leidžia teigti, jog atsakovai yra nesąžiningi ir turimą turtą sieks perleisti ar kitaip suvaržyti išieškojimo iš jo galimybes. Tokių veiksmų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vien prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimas, pareiškėjai nepateikus įrodymų, jog atsakovai vengs vykdyti būsimą teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesant duomenų apie atsakovų nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovų teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismas be kita ko atkreipia dėmesį, jog pareiškėja prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne tik bankrutuojančios R. G. individualios įmonės savininko R. G. turto atžvilgiu, bet areštuoti ir jo sutuoktinės B. G. turimą turtą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Taigi individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad R. G. individuali įmonė priklauso abiems sutuoktiniams, o prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėja neįrodinėjo fakto, kad bankrutuojančios įmonės veikla buvo šeimos verslas, kuriam buvo naudojamas ne tik abiejų sutuoktinių turtas, tačiau ir fizinis bei intelektinis darbas.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai procesiniam teisiniam bylos rezultatui ir teisingam išnagrinėjimui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas kiekvieno iš jų atskirai nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pagrįsta ir teisėta teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį nepakeistą.
Nutarties kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.