Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Algimanto Valantino,

gynėjams advokatams Loretai Guižauskienei, Rimantui Prėskieniui, Vidmantui Baumilai, Kristinai Sandaraitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo V. A. ir jo gynėjo Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose;

M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje, 147 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 20 (dvidešimt) parų areštu;

pagal BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1a punktu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 15 (penkiolikai) dienų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš M. L. priteista nukentėjusiajai S. L. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. L. ir V. A. priteista valstybei po 155,48 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.

M. L. išteisintas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. L. išteisinta pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

A. V. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį už tai, kad kitaip perleido žmogų, pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomumu ir žinodamas, kad nukentėjusioji bus išnaudojama prostitucijai, o būtent: V. A. iki 2016 m. gegužės 21 d., pasinaudodamas S. L. materialiniu priklausomumu, nes ji neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, apgaule, melagingai žadėdamas įdarbinti ją viešbutyje kambarine bei gerą užmokestį, įkalbėjo ją iš Kelmės miesto (tiksli vieta nenustatyta) vykti į Klaipėdos miestą pas jo pažįstamus, kurie turėjo suteikti jai gyvenamąjį plotą ir padėti įsidarbinti. S. L. sutikus ir nieko blogo neįtarus, V. A. iš anksto susitaręs su M. L., turėdami bendrą tikslą pelnytis iš S. L. prostitucijos, 2016 m. gegužės 21 d. prie prekybos centro ,,(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), perleido S. L. M. L., kad jis sudarytų sąlygas jai teikti seksualines paslaugas už piniginį atlygį bei dalį pelno perduotų jam. Tokiu būdu S. L., laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės mėnesio pabaigos iki 2016 m. spalio 21 d., buvo išnaudojama prostitucijai M. L. ir V. L. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), už tai V. A. turėjo gauti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto dydžio pajamas, kurias jam perduos M. L. už S. L. klientams suteiktas seksualines paslaugas.

2. M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis įgijo žmogų panaudojant apgaulę, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, siekdamas, kad nukentėjusioji būtų išnaudojama prostitucijai, bei organizavo, vadovavo prostitucijai ir turėjo nenustatyto dydžio pajamų iš kito asmens prostitucijos, o būtent: M. L. iki 2016 m. gegužės 21 d. susitarė su V. A., kad jis už pažadėtą sutartą atlygį perleis jam merginą tam, kad jis galėtų ją išnaudoti pelnydamasis iš jos prostitucijos. Po to, kai V. A., pasinaudodamas S. L. socialiniu pažeidžiamumu dėl jos sunkios materialinės padėties, nes ji neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, apgaule, melagingai žadėdamas įdarbinti ją viešbutyje kambarine bei gerą užmokestį, įkalbėjo ją iš Kelmės miesto vykti į Klaipėdos m. pas jo pažįstamus, kurie turėjo suteikti jai gyvenamąjį plotą ir padėti įsidarbinti, o nukentėjusiajai S. L. sutikus su V. A. pasiūlymu, nukentėjusioji 2016 m. gegužės 21 d. buvo atgabenta prie prekybos centro ,, (duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), kur M. L. susitiko su V. A. bei S. L. Susitikimo metu, vykdydamas iš anksto aptartą planą, turėdamas tikslą išnaudoti nukentėjusiąją prostitucijai bei pelnytis iš jos prostitucijos, dalį pelno atiduodant V. A., M. L. iš V. A. įgijo S. L..

3. Be to, M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, įgijęs S. L., turėdamas tikslą nukentėjusiąją išnaudoti bei gauti iš to pajamų, įkalbėjo ją teikti seksualines paslaugas. S. L., neturint jokio kito priimtino pasirinkimo, sutikus teikti seksualines paslaugas, iš jos buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas, taip pat ji buvo nuolat stebima M. L., kad niekur nepabėgtų. Po to M. L. laikraštyje ,,Vakarų ekspresas“ bei internetiniuose portaluose dėjo skelbimus apie teikiamas seksualinio pobūdžio paslaugas. Seksualinių paslaugų teikimui M. L. sudarė sąlygas savo ir M. L. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), suteikė savo ryšio priemones, kad nukentėjusioji galėtų atsiliepti į skambinančiųjų pagal skelbimus skambučius. Stebėjo ateinančius ir išeinančius asmenis, kuriems buvo suteikiamos seksualinės paslaugos, paimdavo pinigus. Taip pat nustatė seksualinių paslaugų įkainius, t. y. 50 eurų už pusvalandį seksualinių paslaugų, iš kurių 10 arba 20 eurų pagal susitarimą turėjo likti nukentėjusiajai, tačiau visus S. L. gautus pinigus paimdavo M. L.. Esant nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusioji buvo išnaudojama prostitucijai iki 2016 m. spalio 21 d. Tokiu būdu M. L. apgaule, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, įgijo žmogų, žinodamas, kad nukentėjusioji bus išnaudojama prostitucijai, be to, suteikdamas ryšio priemones, parūpindamas gyvenamąjį plotą seksualinių paslaugų teikimui, kontroliuodamas S. L. gautas pajamas iš prostitucijos, sąvadavo, organizavo, vadovavo prostitucijai ir turėjo nenustatyto dydžio pajamų iš kito asmens prostitucijos.

4. Taip pat M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, o būtent: jis 2016 m. spalio mėnesio viduryje, tiksli data ir laikas tyrimo nenustatyti, prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), už 15 eurų iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo vieną plastikinį maišelį, kuriame buvo ne mažiau kaip 0,020 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią, įsidėjęs į piniginę, laikė bei gabeno su savimi, kol šį plastikinį maišelį, kuriame buvo nedidelis kiekis, t. y. 0,020 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 2016 m. gruodžio 14 d., apie 14.30 val., kratos metu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities VPK policijos pareigūnai.

5. M. L. buvo kaltinamas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį dėl to, kad neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, o būtent: jis iki 2016 m. gruodžio 11 d., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, savo gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini)., viename iš kambarių, kur jo sutuoktinė V. L. teikė seksualines paslaugas už piniginį atlygį, įmontuota vaizdo kamera darė slaptus vaizdo įrašus apie privatų tyrimo metu nenustatytų asmenų gyvenimą – lytinį aktą, jiems apie tai nežinant, po to minėti įrašai buvo dedami ir saugomi jam priklausančio mobiliojo ryšio telefono ,,Samsung Y. N. 4“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), atmintyje. Tokiu būdu M. L. neteisėtai rinko informaciją apie privatų tyrimo metu nenustatytų asmenų gyvenimą, kol 2016 m. gruodžio 14 d. minėtą mobiliojo ryšio telefoną su išsaugotais vaizdo įrašais kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities VPK policijos pareigūnai.

6. V. L. buvo kaltinama pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį dėl to, kad ji įgijo žmogų panaudojant apgaulę, pasinaudodama nukentėjusiosios pažeidžiamumu, siekdama, kad nukentėjusioji būtų išnaudojama prostitucijai, bei sąvadavo prostitucijai ir turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos, o būtent: V. L. iki 2016 m. gegužės 21 d., veikdama bendrininkų grupe su M. L., susitarė įgyti merginą, kurią jie išnaudos pelnydamiesi iš jos prostitucijos. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus M. L. susitarė su V. A., kad šis už pažadėtą sutartą atlygį perleis jam ir V. L. merginą tam, kad jie galėtų ją išnaudoti pelnydamiesi iš jos prostitucijos. Po to, susitaręs su M. L., V. A., pasinaudodamas S. L. socialiniu pažeidžiamumu dėl jos sunkios materialinės padėties, nes ši neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų auginančių vaikus apskaitą, neturėjo socialinių įgūdžių, buvo piktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, neturėjo gyvenamosios vietos, ir apgaule, melagingai žadėdamas įdarbinti ją viešbutyje kambarine bei gerą užmokestį, įkalbėjo nukentėjusiąją iš Kelmės miesto vykti į Klaipėdos m. pas jo pažįstamus, kurie turėjo suteikti jai gyvenamąjį plotą ir padėti įsidarbinti. Nukentėjusiajai S. L. sutikus su V. A. pasiūlymu, pastaroji 2016 m. gegužės 21 d. buvo atgabenta prie prekybos centro ,, (duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), kur V. L. kartu su M. L. susitiko su V. A. bei S. L. Susitikimo metu, vykdant iš anksto aptartą planą, turėdami tikslą išnaudoti nukentėjusiąją prostitucijai bei pelnytis iš jos prostitucijos, dalį pelno atiduodant V. A., V. L. ir M. L. iš V. A. įgijo S. L.. Tokiu būdu, V. L. veikiant bendrininkų grupe su M. L. įgijus S. L., turint tikslą nukentėjusiąją išnaudoti, sąvadauti, organizuoti, vadovauti prostitucijai bei gauti iš to pajamų, įkalbėjo ją teikti seksualines paslaugas. S. L., neturint jokio kito priimtino pasirinkimo, sutikus teikti seksualines paslaugas, V. L. ir M. L. iš jos atėmė mobiliojo ryšio telefoną ir nuolat ją stebėjo, kad niekur nepabėgtų. Po to M. L. laikraštyje ,,Vakarų ekspresas“ bei internetiniuose portaluose įdėjo skelbimus apie teikiamas seksualinio pobūdžio paslaugas. Seksualinių paslaugų teikimui V. L. ir M. L. sudarė sąlygas savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Jie suteikė S. L. savo ryšio priemones, kad nukentėjusioji galėtų atsiliepti į pagal skelbimus skambinančiųjų skambučius. Stebėjo ateinančius ir išeinančius asmenis, kuriems buvo suteikiamos seksualinės paslaugos, paimdavo pinigus. Taip pat nustatė seksualinių paslaugų įkainius, t. y. 50 eurų už pusvalandį seksualinių paslaugų, iš kurių 10 arba 20 eurų pagal susitarimą turėjo likti nukentėjusiajai, tačiau visus S. L. gautus pinigus V. L. ir M. L. pasiimdavo sau. Esant nurodytoms aplinkybėms nukentėjusioji buvo išnaudojama prostitucijai iki 2016 m. spalio 21 d. Tokiu būdu V. L., veikdama bendrininkų grupe, panaudojant apgaulę, pasinaudojant nukentėjusiosios pažeidžiamumu įgijo žmogų, žinodama, kad nukentėjusioji bus išnaudojama prostitucijai. Be to, ji, veikdama bendrininkų grupe, suteikdama ryšio priemones, parūpindama gyvenamąjį plotą seksualinių paslaugų teikimui, kontroliuodama S. L. gautas iš prostitucijos pajamas, sąvadavo, organizavo, vadovavo prostitucijai ir turėjo nenustatyto dydžio pajamų iš kito asmens prostitucijos.

7. A. V. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl to, kad pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į saugomą teritoriją, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. liepos 19 d., tikslesnė data nenustatyta, pro neužrakintus vartus įsibrovė į nenustatytam tyrimo metu asmeniui priklausančio nuosavo namo aptvertą teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), tikslesnė vieta nenustatyta, kur iš aptvaro pagrobė jorkšyro terjero veislės šunį.

8. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžiu išteisino: M. L. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, V. L. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį ir A. V. pagal BK 178 straipsnio 2 d.

9. Išteisindamas M. L. dėl kaltinimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo netikėti M. L. parodymais, kad vaizdo kameros buvo skirtos seksualines paslaugas teikiančio asmens saugumui užtikrinti. Nėra jokių duomenų apie tai, kad M. L. identifikavo vaizdo įraše fiksuotus asmenis, ar kad jie nukentėjo nuo M. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nesant tikslo rinkti informaciją apie konkretaus fizinio asmens privatų gyvenimą, jo padarytoje veikoje nėra BK 167 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Dėl to nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

10. Išteisindamas V. L. dėl kaltinimų pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pakankamai įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad V. L., veikdama bendrininkų grupe su M. L., panaudojant apgaulę, pasinaudodama nukentėjusiosios pažeidžiamumu, įgijo žmogų, žinodama, kad nukentėjusioji bus išnaudojama prostitucijai, be to, veikdama bendrininkų grupe, suteikdama ryšio priemones, parūpindama gyvenamąjį plotą seksualinių paslaugų teikimui, kontroliuodama S. L. gautas pajamas iš prostitucijos, sąvadavo, organizavo, vadovavo prostitucijai ir turėjo nenustatyto dydžio pajamų iš kito asmens prostitucijos. Dėl to neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

11. Išteisindamas A. V. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negalima nustatyti nusikaltimo padarymo vietos, laiko, nukentėjusio asmens. Nesant pavogto šuns, nežinomas padarytos žalos dydis. Iš kaltinamųjų M. L. ir V. L. parodymų matyti, kad jie nurodė skirtingas A. V. galbūt pavogto šuns nepažįstamiems asmenims pardavimo sumas: 50 eurų, 100 eurų ar 150 eurų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei tai, kad atsakomybė už turto pagrobimą diferencijuojama pagal turto vertę, nesant nustatytos pavogto šuns vertės negalimas veikos kvalifikavimas ir pagal kitas BK 178 straipsnio dalis. Dėl to nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinių skundų argumentai

12. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalį, kurioje M. L., V. L. ir A. V. išteisinti dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų, ir priimti jų atžvilgiu naują nuosprendį:

12.1. M. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 167 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 15 (penkiolikai) dienų.

12.2. V. L. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti: pagal BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

12.3. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant A. V. neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirti A. V. 15 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

12.4. Apelianto nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl M. L., V. L. ir A. V. išteisinimo turi būti panaikintas dėl teismo padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir šioje dalyje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

12.5. Pirmosios instancijos teismas išteisindamas V. L. iš kaltinimų, numatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.

12.6. Apeliantas tvirtina, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp V. L. ir M. L. nebuvo susitarimo įgyti merginą, turint tikslą ją išnaudoti prostitucijai, ir kad ji nežinojo apie M. L. ir V. A. susitarimą gauti pelną iš nukentėjusiosios prostitucijos, nes tai įrodo pačios V. L., M. L. ir nukentėjusiosios S. L. parodymai bei jų telefoninių pokalbių turinys. Ikiteisminio tyrimo metu V. L. buvo apklausta tris kartus. Duodama parodymus teisme V. L. parodė, kad negalima tikėti pirminiais jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o vėlesni parodymai yra teisingi. Antrosios apklausos metu, kuri vyko 2017 m. rugpjūčio 3 d., V. L. parodė, kad „2016 m. gegužės mėnesį, kai M. susiskambino su V. A., jie kartu nuvažiavo prie „(duomenys neskelbtini)“ pasiimti atvežtos merginos vardu S.. Sutartoje vietoje prie jų priėjo V. A. ir pasakė, kad ta mergina dirbs prostitute, siūlė dar kelias merginas atvežti ir tokiu būdu prasukti verslą. S. tuo metu sėdėjo automobilyje prie „(duomenys neskelbtini)“ ir pokalbio negirdėjo. Išgirdusi šį pokalbį, V. L. nustebo, nes prieš tai tokios kalbos tarp jos ir M. nebuvo. Ar M. buvo žinomas toks V. A. pasiūlymas, ji nežino. M. jai apie tai nieko nesakė, todėl ji manė, kad ta mergina susiras kokį darbą ir tuo prisidės prie jų buto nuomos. Dar šio pokalbio metu V. A. paminėjo, kad jis iš M. norės gauti po 500 eurų kas savaitę už tai, kad neva surado jiems žmogų tokiam darbui, ir jie turės iš to pelno. Kelis kartus vis paminėjo, kad niekur nedingtų, kad jis juos vis tiek susiras, nes pinigus V. A. reikės mokėti. Sakė, kad ta S. už 20 eurų galės padaryti ką reikės. Tai ją labai nustebino. Nežinodama, kaip toliau viskas klostysis, V. L. sutiko, kad S. važiuotų su jais“ (t. 3, b. 1. 51–57). Nuteistasis M. L. teisme parodė, kad apie merginos, kuri užsiims prostitucija, atvežimą žinojo ir V. L.. Ikiteisminio tyrimo metu, 2017 m. lapkričio 27 d. apklausoje apklausiamas kaip įtariamasis M. L. taip pat parodė, kad „2016 metais gegužės mėnesį, tiksliai datos neprisimena, jis atsitiktinai (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „IKI“, kur yra (duomenys neskelbtini) viešbutis susitiko su pažįstamu V. A., kuris pokalbio metu paminėjo, kad gali jam atvežti darbui merginą. M. L. suprato, kad ji norės dirbti prostitute, todėl pasakė, kad visų pirma pasikalbės apie tai su savo žmona V., nes reikalingas ir jos sutikimas. M. L. tai aptarė su V., ir ji sutiko. V. puikiai žinojo, kad ta mergina dirbs prostitute ir kad tiek jis, tiek ji iš to turės pajamų, kad galėtų susimokėti už butą, kurį nuomojo“ (t. 4, b. 1. 51–53). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji S. L. taip pat parodė, kad „aš į (duomenys neskelbtini) atvykau per V. A.. Jis man pasiūlė dirbti viešbutyje kambarine, bet gavosi taip, kad mane pardavė V. L. ir M. L.“ (t. 2, b. 1. 48–52). Nukentėjusioji S. L. teisme parodė, kad „kai L. ją parsivežė į butą, iš karto nepasakė, ką reikės daryti. Kai pailsėjo, vakare pasakė, kad reikės aptarnauti vyrus. Apie tai pirma pasakė V.“. Tokie parodymai akivaizdžiai įrodo buvus V. L. susitarimą su M. L. ir, kad ši žinojo, kad jie panaudojant apgaulę įgis merginą, kurią išnaudos prostitucijai.

12.7. Prokuroras nesutinka su apygardos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad M. L. veikė bendrininkų grupe su V. L.. Apeliantas tvirtina, jog ta nustatyta aplinkybė, kad V. L. taip pat, kaip ir nukentėjusioji S. L., teikė seksualines paslaugas klientams ir turėjo iš to pajamų, nešalina M. L. ir V. L. atsakomybės dėl jų nusikalstamų veiksmų S. L. atžvilgiu. Prokuroro teigimu, 2016 m. spalio 23 d. 06.30.36 val. išeinantis pokalbis (V. L. skambina M. L.), kurio metu V. L. sako: ,,gali melstis ir pareiškimas bus... Už tai, kad yra dvi žaizdos, ir rytoj ekspertizė bus 100 procentų... Su šratais mane pašovei...“, ,,tu jau sėsi į kalėjimą 100 procentų. Tave Renata jau sunaikino, tu esi niekas, tu esi suteneris, daugiau niekas “, ,,tu pardavinėji ją ir mane, daugiau niekas“, M. L. atsako: ,,o kas tu? O kas tu? Tu vaiko neteksi, pamiršk vaiką“, nepatvirtina teismo išvados, kad V. L. neveikė bendrininkų grupe su M. L. sąvadaujant, organizuojant ir vadovaujant S. L. prostitucijai ir iš to gaunant nenustatyto dydžio pajamas.

12.8. V. L. vaidmenį nusikaltimų padaryme įrodo ir kita rašytinė bylos medžiaga. Iš 2016 m. lapkričio 27 d. 20:52:20 val. įeinančios SMS žinutės matyti, kad V. L. rašo M. L.: „ raudonų prezikų paimk eisiu dirbt nes ir man reikia pinigu“ (t. 1, b. l. 113). Teismo minimas telefoninis pokalbis vyko 2016 m. spalio 23 d., o beveik po mėnesio 2016 m. lapkričio 27 d., ji pati, niekieno neverčiama, prašė M. L. nupirkti jai prezervatyvų, kurių jai reikia, siekiant užsidirbti pinigų iš prostitucijos. Be to, prokuroro teigimu, turėjimas pajamų iš savo pačios prostitucijos, nėra pagrindas V. L. veiksmus, išnaudojant kitą asmenį prostitucijai, laikyti nenusikalstamais.

12.9. Byloje yra pakankamai ir kitų duomenų, pagrindžiančių V. L. kaltę veikiant bendrininkų grupe su M. L. sąvadaujant prostitucijai. Nukentėjusioji S. L. ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. gruodžio 14 d. apklausoje parodė, kad „parvažiavus į jų butą, tiek V. tiek M. su manim elgėsi draugiškai, kalbėjo apie visokius niekus. Paskui užvedė kalbą apie tai, kad aš galėsiu gerai uždirbti, ir po truputį leido suprasti, kad jo žmona V. iki man atvykstant, pati klientams už atlygį teikdavo seksualines paslaugas. V. sakė, kad į dieną uždirba po 300 eurų. Pasiūlė ir man tokiu darbu užsiimti“. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad „tą pačią dieną V. pasakė M., kad nukentėjusiosios reikia paimti SIM kortelę, kad niekam nepaskambintų. M. paaiškino, kad klientas už puse valandos turės sumokėti 50 eurų. Toks buvo jo ir V. verslo planas. Kaip suprato, V. tiek klientai mokėdavo iki kol ji atvyko. V. pasakė, kad pradžioje ją pamokys, kaip elgtis su klientais, tai yra kaip teikti seksualines paslaugas. M. žadėjo jai garantuoti apsaugą nuo nepageidaujamų klientų, rūpintis, kad jai būtų sumokėti pinigai ir panašiai. Taip pat paaiškino, kaip viskas turės vykti, tai yra, kad V. atsilieps į telefono skambučius, kai skambins klientas ir susitars dėl laiko ir paslaugų“. „Nei M., nei V. jos atžvilgiu fizinio smurto nevartojo, o tik psichologiškai gąsdino. V. vis sakydavo, jei kur dings, kad ją vis tiek suras, o tada blogai baigsis“ (t. 1, b. 1. 182–187). Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. 1. 48–52). S. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad „V. jai negrasino, bet kontroliavo“, „ji į klubus, barus su V. važiuodavo taip pabūti, o V. ieškodavo klientų. Klientų surasdavo, paslaugas teikti veždavosi į namus. V. L. iškviesdavo taksi, o M. L. važiuodavo paskui taksi. S. L. su V. įsivesdavo klientą į butą, o M. L. laukdavo, kol jis išeis. Paslaugas teikdavo ji viena“. Kaip minėta, nuteistasis M. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad V. L. kartu su juo pelnėsi iš S. L. prostitucijos. Pati V. L. ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus 2017 m. rugpjūčio 3 d. paaiškino, kad „panašiai apie savaitę laiko su S. nepavyko užmegzti jokio ryšio ir aš nerasdavau, kaip jai pasakyti, kad jau gal reikėtų pradėti dirbti. M. S. iš pradžių irgi nevertė užsiimti prostitucija, bet kai reikėjo susimokėti nuomą, tai jau tada pradėjom ją įkalbinėti, kad vis dėl to reikia kažkaip jai už butą atsiskaityti. Su S. sutarėme, kad jai nuo kliento už puse valandos liks 30 eurų, o jiems – 20 eurų. S. sutiko. Aš su M., prieš S. pradedant užsiimti prostitucija, nupirkom jai įvairių rūbų, kad būtų panaši į žmogų. Sutarėm, kad pinigus atiduos, kai jų užsidirbs iš klientų“. V. L. tvirtino, kad jos „ kaltė yra tik tokia, kad ji padėjo S. užsiimti prostitucija, tai yra, kad atsiliepdavo į skambučius, tačiau ji asmeniškai iš to jokio pelno sau neturėjo, visus pinigus valdė M.. Jai nauda buvo tik tokia, kad jie abu sutuoktiniai ir pinigai buvo leidžiami bendriems tikslams, tai yra buto nuomai, maistui, rūbams, vaiko išlaikymui“. „Panašiai nuo rugsėjo mėnesio ji iš vis nuo S. ir M. atsiribojo, ir jie užsiėmė tais reikalais patys. Ji tiesiog nenorėjo būti tarpininkė, kaip kokia sąvadautoja, ir apie tai pasakė M. ir S.. Pasakė, kad į telefonų skambučius daugiau neatsakinės“ (t. 3, b. 1. 51–57).

12.10. Pirmos instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo netikėti jos parodymais. Teismas motyvavo, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad S. L. turėjo kokį nors motyvą, tikslą apkalbėti kaltinamuosius V. A. ir M. L.. Jos parodymai nėra prieštaringi ar nenuoseklūs, nes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo. Liudytoja D. B. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nukentėjusiąją, jos parodymai abejonių nekėlė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad S. L. nėra registruota nei psichiatrijos, nei narkologinio kabinetų įskaitoje.

12.11. Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji parodymus davė ne tik apie V. A. ir M. L., bet ir apie V. L., nors teismas to neįvertino ir nepasisakė, kodėl šioje dalyje jos parodymais netiki. Nukentėjusioji S. L. tiek M. L., tiek išteisintąją V. L. įvardijo kaip asmenis, kurie ją įsigijo iš V. A., o vėliau išnaudojo prostitucijai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu šie faktiniai duomenys nebuvo paneigti, todėl apygardos teismas neturėjo pagrindo V. L. išteisinti.

12.12. Aplinkybę, jog V. L. sąvadavo prostitucijai patvirtina ir kiti tarp M. L. ir V. L. užfiksuoti telefoniniai pokalbiai. Iš pokalbio Nr. 66, užfiksuoto 2016 m. liepos 5 d. 03:03-20 (išeinantis pokalbis iš tel. Nr. 8 6 79 44574, kur M. L. skambina V. L. į tel. Nr. 37060811645), matyti, kad M. L. informuoja žmoną, kad taksi vairuotojas irgi laukia, V. L. atsako, kad “to laukia”, M. L. liepia V. L. taksistą išvaryti, o “tą” vesti į dušą. V. L. sutinka su vyru, tačiau praneša, kad “ta” gali nesutikti. M. L. necenzūriniais žodžiais atsako, kad jam vienodai (t. 1, b. l. 50). Iš pokalbio Nr. 444, užfiksuoto 2016 m. liepos 9 d. 03:03-20 val. (išeinantis pokalbis, V. L. skambina M. L.), matyti, kad V. L. praneša, jog ,,nu, negalėjau atsiliepti, nes klientas skambino“, o M. L. jai atsako: ,,<...> paskambink jam ė-ė tu nešnekėk telefonu tokių dalykų. Perskambink, pasakyk už 20 minučių, pusvalandžio tegul būna“ (t. 1, b. l. 51). Iš pokalbio Nr. 190, užfiksuoto 2016m. rugpjūčio 22 d. 06:07:10 val.(įeinantis pokalbis, nenustatytas vyriškis skambina į M. L. telefono numerį, atsiliepia moteris V. arba S.), matyti, kad vyriškis teiraujasi: ,,a, galėsiu pas jus nuogas vaikščioti?, o moteris atsako: „nu užuolaida būtų užtraukta aišku, bet tai būtų draugė“. Vyriškis sutinka, o moteris atsako: „<...> aha šalia, nes jeigu su dvejom norėtum tai būtų 200 puse valandos“ (t. 1, b. l. 81). Iš pokalbio Nr. 305, užfiksuoto 2016 m. spalio 12 d. 21:59:43 val. (įeinantis pokalbis, nenustatytas vyriškis skambina į V. L. tel. Nr.), matyti, kad vyriškis teiraujasi paslaugos kainos, o V. L. atsako: ,,puse valandos nuo 40 iki 50“ (t. 1, b. l. 99–100).

12.13. Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas, išteisindamas V. L., padarė savo sprendimui prieštaraujančią išvadą, kad anksčiau aptartais kaltinamųjų M. L., V. L. ir nukentėjusiosios S. L. parodymais nustatyta, kad po to, kai nukentėjusiosios S. L. valia jau buvo palaužta dėl jos pažeidžiamumo ir apgaulės, kaltinamieji įkalbėjo ją teikti seksualines paslaugas savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Tokių faktų konstatavimu teismas visiškai pripažino V. L. kaltę, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių priėmė sprendimą ją išteisinti.

12.14. Apeliaciniame skunde aptardamas kasacinio teismo praktiką dėl BK 307 ir 147 straipsnių aiškinimo, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad BK 307 ir 147 straipsniuose numatytos veikos atribojamos ne pagal pajamų iš prostitucijos gavimą (šis požymis būtinas abiem nusikalstamoms veikoms), o pagal prievartos elementą. BK 147 straipsnio norma neapima pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, nes atsakomybę už šią veiką numato BK 307 straipsnis. Todėl tuo atveju, kai padaromi nusikaltimai prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, jie kvalifikuojami pagal BK 147 ir 307 straipsnių sutaptį. Tuo pačiu nurodoma, kad pagal teismų praktiką visi dėl bendrininkų veikos kilę padariniai inkriminuojami kiekvienam bendrininkui, neatsižvelgiant į kiekvieno vaidmenį, veiksmų pobūdį bei intensyvumą ir indėlį į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2012, Nr. 2K- 275/2007. Nr. 2K-235/2001 ir kt.). Nagrinėjamu atveju objektyviai nustatyta, kad V. A., M. L. ir V. L. padarė jiems inkriminuojamus nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnio 1 dalyje, veikdami bendrininkų grupe, nes V. A. kitaip perleido ir gabeno nukentėjusiąją, o M. L. ir V. L. įgijo nukentėjusiąją, siekdami ją išnaudoti prostitucijai. V. A., pasinaudodamas nukentėjusios priklausomumu, taip pat su M. L. ir V. L., pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir panaudodami apgaulę, kas apibūdinama kaip valios palenkimo būdas, ją išnaudojo prostitucijai.

13. Prokuroras nesutinka ir su M. L. išteisinimu pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Tvirtina, jog nepagrįsta teismo išvada, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog M. L. rinko informaciją apie konkretaus asmens privatų gyvenimą. Be to, tokia teismo išvada prieštarauja tuo klausimu suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

13.1. Objektyviai šis nusikaltimas pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu. Tokią informaciją rinkti draudžiama, išskyrus atvejus, kai tai leidžia įstatymas ar teismas. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas visų pirma sietinas su informacijos gavimo būdo bei pažeisto asmens privatumo įvertinimu. Jokių padarinių, kaip būtino požymio, neįtvirtinimas BK 167 straipsnio 1 dalies sudėtyje, veikos aprašymas formalia nusikaltimo sudėtimi nereiškia, jog sprendžiant dėl konkrečios veikos kvalifikavimo pagal šį straipsnį nereikalaujama įvertinti panaudotų konkrečių neteisėto informacijos rinkimo priemonių, nustatyti, kaip ir į kokią privataus asmens gyvenimo sritį jomis buvo įsiterpta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018).

13.2. Teismas nustatė, kad M. L. priklausančiame mobiliojo ryšio telefone buvo rasti du nespalvoti vaizdo įrašai, kurie buvo įrašyti 2016 m. gruodžio 11 d. laikotarpiu nuo 04.24 val. iki 04.26 val. ir nuo 09.12 val. iki 09.14 val., kur nufilmuota V. L. su tyrimo nenustatytu asmeniu, atliekantys lytinį aktą. Prokuroro teigimu, tokio pobūdžio jautrios informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimas, galimas tik asmeniui sutikus ir jam žinant. Šiuo atveju tai buvo daroma slapta ir sistemingai, tuo labiau minėta informacija buvo kaupiama. Todėl įvertinus išdėstytų įrodymų visumą, konstatuotina, jog M. L. neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą.

14. Prokuroro teigimu, teismas nepagrįstai išteisino A. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už šuns iš privataus kiemo vagystę konstatavęs, kad nebuvo nustatytas nusikaltimo padarymo laikas, vieta, nuo nusikaltimo padarymo galbūt nukentėjęs asmuo, o nesant pavogto šuns, nežinomas padarytos žalos dydis. Prokuroro teigimu, šios aplinkybės nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes visi faktiniai duomenys, apsprendžiantys nusikaltimo padarymą, yra nustatyti.

14.1. Prokuroras pažymi, kad A. V. pilnai pripažino savo kaltę dėl vagystės ir nurodė, jog Klaipėdos rajone (tiksliau nurodyti negali) nuėjo į tvora aptverto namo kiemą, kur iš aptvaro paėmė jorkšyro terjero veislės šuniuką, kurį atidavė S. L.. Šias faktines aplinkybes patvirtino M. L., V. L. ir S. L.. Pats A. V. teigė supratęs, kad įvykdė vagystę.

14.2. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015).

14.3. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuotos vagystės sudėtis. Nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualus alternatyvus nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – turto pagrobimas iš saugomos teritorijos. A. V. parodė, kad pagrobė svetimą turtą, užėjęs į tvora aptverto namo kiemą, kur iš aptvaro paėmė šunį. Kaip minėta, šią aplinkybę patvirtino ir kiti proceso dalyviai. Remiantis susiformavusia teismų praktika aptverta namų valda atitinka saugomos teritorijos sąvoką, kas ir buvo inkriminuota A. V.. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, tyrimo metu nebuvo nustatyta tiksli pagrobto turto vertė, tačiau šiuo atveju nusikalstamos veikos kvalifikavimui yra reikšminga ne pagrobto turto vertė, o turto pagrobimas iš saugomos teritorijos. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

15. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo argumentus dėl M. L., V. L. ir A. V. skirtinos bausmės dydžio, pasisakydamas dėl visų BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad M. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, jo padaryti nusikaltimai savanaudiški. Prokuroras nurodo, jog būtina atsižvelgti į M. L. vaidmenį įvykdant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ankstesnį teistumą, įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir sunkumo laipsnį, t. y. jis kaltinamas sunkaus, apysunkio, nesunkaus nusikaltimų ir baudžiamojo nusižengimo padarymu. Skiriant bausmę V. L., atsižvelgtina į tai, kad V. L. įgijo žmogų panaudojant apgaulę, pasinaudodama nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir siekdama, jog nukentėjusioji būtų išnaudojama prostitucijai bei sąvadavo prostitucijai ir turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos. V. L. pagal pareikštus kaltinimus kalta prisipažino iš dalies, tačiau remiantis surinktais įrodymais byloje yra pakankamai duomenų leidžiančių teigti, kad ji padarė jai inkriminuojamas nusikaltimas veikas. Skiriant bausmę būtina atsižvelgti ne tik į V. L. dalinį prisipažinimą, bet ir į tai, kad jos atsakomybę lengvinančių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje. Svarbu ir tai, kad nusikaltimai savanaudiški, ji anksčiau neteista, taip pat į jos vaidmenį nusikaltimų padaryme ir įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir sunkumo laipsnį, t. y. kad ji kaltinama sunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymu. A. V. pareikštas kaltinimas, kad jis pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į saugomą teritoriją. Skiriant bausmę atsižvelgtina į tai, kad A. V. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Svarbu ir tai, kad nusikaltimas savanaudiškas, jis praeityje buvo teistas, kaltinamas apysunkio nusikaltimo padarymu.

16. Nuteistasis V. A. ir jo gynėjas R. Dobrovolskis apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalį dėl V. A. nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. A. išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

16.1. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. A. kaltės padarius jam inkriminuojamą BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra nepagrįstas, priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, pažeidžiant nekaltumo prezumcijos principą.

16.2. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, jo kaltę grindė abejotinais kito nuteistojo M. L. parodymais, prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, neskyrė nukentėjusiajai psichologinio tyrimo dėl jos socialinio ir psichologinio vertinimo, o tai sukliudė priimti teisingą sprendimą

16.3. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, jog neturi pagrindo abejoti M. L. parodymais dėl jo ir V. A. susitarimo pelnytis iš kito asmens prostitucijos. Toks teismo įvertinimas prieštarauja bylos duomenims. Iš pareikštų kaltinimų matyti, jog M. L. nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. spalio mėnesio galo pelnėsi iš S. L. prostitucijos, tačiau teismo nustatytas tariamas jų dviejų susitarimas taip ir nebuvo įgyvendintas, nors V. A. ir buvo susitikęs tiek su S. L., tiek su M. L..

16.4. Teismas, remdamasis M. L. parodymais padarė išvadą, kad M. L. nebuvo jokio tikslo slėpti nuo V. A., jog mergina jam reikalinga tam, kad galėtų pelnytis iš jos prostitucijos. M. L. parodė, jog V. A. pirmas pasiūlė jam užsidirbti iš merginų prostitucijos. Tačiau šie M. L. parodymai prieštarauja ne tik bylos duomenims, kad iki S. L. tariamo įgijimo nuteistasis pelnėsi iš V. L. prostitucijos, bet ir vėliau teismo daromai išvadai, kad M. L. turėjo tikslą įgyti merginą prostitucijai, dėl ko kreipėsi į V. A..

16.5. Apeliantai nesutinka su nuosprendyje aptartų telefoninių pokalbių įvertinimu. Skunde nurodoma, jog nukentėjusioji teisme keitė parodymus ir negalėjo paaiškinti dalies aplinkybių, kurias buvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusioji elgėsi ne tik emocionaliai, tačiau ir šaukė, atsisakydama atsakinėti į klausimus, dėl ko teismas ją ramino. Tai patvirtina teisiamojo posėdžio garso įrašas. Dėl to apeliantai mano, kad buvo būtina paskirti nukentėjusiajai psichikos tyrimą dėl galimų sveikatos sutrikimų, jos mąstymo, suvokimo, galimo įvykio neteisingo vertinimo ar net polinkio meluoti. Nors visiems proceso dalyviams kilo abejonių dėl nukentėjusiosios elgesio, tačiau prokuroras tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nenorėjo, kad nukentėjusiajai būtų skirtas ekspertinis tyrimas. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras nesiekė išsamiai ir visapusiškai surinkti visus bylai reikšmingus duomenis, tiek V. A. kaltinančius, tiek jį teisiančius. Dėl to tyrimą dėl psichologinės būklės įvertinimo nukentėjusiajai turi paskirti apeliacinis teismas.

16.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. A. pasinaudojo S. L. noru pakeisti gyvenimą, ištrūkti iš skurdo, pavartojo prieš ją apgaulę, įtikindamas, kad ji dirbs viešbutyje kambarine, gaus gerą 300-400 Eur atlyginimą, gyvens pas jo gerus pažįstamus. Nukentėjusioji S. L. apgaule buvo išvežta iš Kelmės į Klaipėdą, nes buvo paimta staiga, be jokių asmeninių daiktų ir dokumentų (paso). Tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pažymi, jog V. A. net nebuvo Kelmės mieste, kai nukentėjusioji vyko į Klaipėdą, jis niekaip neprisidėjo prie jos apsisprendimo, be to, S. L. nebuvo priklausoma nuo nuteistojo.

16.7. Teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika ir neatskleidė nukentėjusiosios valios palenkimo būdo. Toks teismo padarytos galutinės ir esminės išvados nemotyvavimas, leidžia spręsti apie padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 303-307 straipsnių reikalavimų pažeidimus. Tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 147 straipsnio 1 dalies – taikymą.

16.8. Apeliantų nuomone, netinkamai motyvuotas nuosprendis yra nesuprantamas ir užkerta galimybę tinkamai apsiginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. kovo 5 d. nutartyje Nr. 2K-P-36/2010 nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje. Šio straipsnio 3 dalies a punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o b punkte – teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz., Pėlissier and Sassi v. France, no. 25444/94, judgement of 25 March 1999; Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, judgement of 21 February 2002). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo „pagrindą“, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą. Ši informacija turi būti detali (Dalios v. Hungary, no. 29082/95, 2001-03-01, p. 47). Apie tai pasisakyta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Sipavičius prieš Lietuvą (2002-02-21 sprendimas).

16.9. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nacionalinių teismų sprendimuose turi būti tinkamai nurodyti motyvai, nes tik tuomet galima konstatuoti, kad byloje įvykdytas teisingumas (Hirvisaari prieš Suomiją, Van der Hurk prieš Nyderlandus). Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje ne kartą pažymėta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, visi prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Nr. 2K-P- 221/2008). Apeliantų manymu, šioje byloje nuteistasis V. A. turėjo įrodinėti, kad jis nežinojo apie M. L. sumanymą ir siekį pelnytis iš S. L. prostitucijos, nesiekė jokio atlygio, o S. L. nebuvo nuo V. A. materialiai priklausoma, t. y. nuteistasis pats turi paneigti ir įrodyti, kad jis šios inkriminuotos veikos neįvykdė, nors įrodyti nusikaltimo padarymo faktą yra kaltinimą palaikančio prokuroro pareiga. Tuo neabejotinai yra pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

17. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. A. ir jo gynėjas prašė nuteistojo V. A. ir jo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji V. L. ir jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo M. L. gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo V. A. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

18. Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nuteistojo V. A. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl V. L. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį

19. V. L. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su M. L., panaudodami apgaulę ir pasinaudodami nukentėjusiosios S. L. pažeidžiamu, įgijo nukentėjusiąją, žinodama, kad ji bus išnaudojama prostitucijai, bei sąvadavo, organizavo, vadovavo prostitucijai ir turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos.

20. Šie kaltinimai buvo grindžiami iš dalies pačios nuteistosios V. L., nuteistojo M. L., nukentėjusiosios S. L. parodymais, telefoninių pokalbių išklotinėmis ir kitais rašytiniais duomenimis.

21. Apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nepakanka objektyvių faktinių duomenų konstatuoti, jog V. L. dalyvavo padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas ir ją pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį išteisino.

22. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir tvirtina, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina kaltinime nurodytas nusikaltimų, numatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes. Šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai, apeliacinės instancijos teisėjų vertinimu, yra pagrįsti.

23. Išteisintoji V. L. 2017 m. rugpjūčio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, kad jai buvo žinoma, jog S. L. buvo atvežta į Klaipėdą prostitutės darbui. Šias aplinkybes ji sužinojo, kai V. A. atvežė nukentėjusiąją iki prekybos centro ,, (duomenys neskelbtini)“. V. A. pokalbio metu su M. L. sakė, kad S. L. dirbs pas juos prostitute ir už 20 Eur galės padaryti, ką reikės. Ji sutiko, kad S. L. važiuotų kartu. Už merginos suradimą V. A. norėjo gauti po 500 Eur kas savaitę. Taip pat jis siūlė dar kelias merginas atvežti ir užsiimti prostitucijos verslu. Nukentėjusioji tuo metu sėdėjo automobilyje ir nieko negirdėjo. Kai nukentėjusiąją atsivežė namo, ji niekaip negalėjo prakalbinti S. L., todėl pasiūlė nueiti į klubą atsipalaiduoti. Nukentėjusiajai V. L. pasakė, jog ji taip pat verčiasi prostitucija. V. L. ir M. L. iš pradžių nukentėjusiosios nevertė užsiimti prostitucija, tačiau atėjo laikas susimokėti už buto nuomą, todėl abu su M. L. pradėjo įkalbinėti S. L. pradėti dirbti ir mokėti už nuomą. Jie su S. L. susitarė, kad jai nuo kliento liks 30 Eur, o jiems – 20 Eur. Ji su M. L. nupirko nukentėjusiajai įvairių rūbų, kad atrodytų panaši į žmogų. M. L. dėdavo skelbimus apie S. L. į internetą, o ji (V. L.) koreguodavo. Pati su nukentėjusiąja kartu dirbo prostitute ir atsiliepdavo į skambučius. Visus pinigus atiduodavo M. L., nes buvo bendras biudžetas. Pinigus leisdavo bendriems poreikiams tenkinti: buto nuomai, maistui, rūbams, vaiko išlaikymui.

24. Vėliau 2017 m. lapkričio 28 d. ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji V. L. nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, paaiškindama, jog apie tai, kad S. L. dirbs prostitute, iš pradžių nežinojo. Apie tai sužinojo, kai V. A. atvežė nukentėjusiąją į Klaipėdą ir perdavė jiems. Ji tiksliai nežinojo, koks buvo M. L. ir V. A. susitarimas dėl atlygio už S. L., pamena tik tiek, kad M. L. turėjo V. A. mokėti po 500 Eur kas savaitę. Prieš S. L. prievartos niekas nenaudojo, prostitucija ji užsiėmė dėl pinigų. Nukentėjusioji galėjo pabėgti, jeigu būtų norėjusi. S. L. uždirbtus pinigus kontroliavo M. L.. Ji pati tų pinigų neėmė. Už iš prostitucijos gautus pinigus jie remontuodavo šeimos automobilį, sumokėdavo už buto nuomą, komunalines paslaugas. M. L. ir ji kartu su S. L. pirko S. L. saugiam seksui reikalingas priemones (t. 3, b. l. 60–62).

25. Teisminio nagrinėjimo metu išteisintoji V. L. paaiškino, kad ji, išskyrus pirmąją jos apklausą, ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus ir nurodė iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes.

26. Taigi, išteisintosios V. L. parodymai dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nors ikiteisminio tyrimo metu, duodama pirminius parodymus, V. L. nenurodė, kad jai buvo žinoma, jog S. L. į Klaipėdą buvo atvežta prostitucijos darbui, tačiau vėliau šią aplinkybę pripažino ir papasakojo jai žinomas aplinkybes.

27. V. L. nurodytas aplinkybes patvirtina nuteistojo M. L. parodymai. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2016 m. gegužės mėnesį, tikslios datos neprisimena, Klaipėdoje, parduotuvėje ,,IKI“ atsitiktinai susitiko su V. A.. Pokalbio metu V. A. pasakė, kad gali jam atvežti darbui merginą, kuri, kaip jis suprato, nori dirbti prostitute. M. L. pasakė, kad nori pasikalbėti apie tai su žmona V. L. ir paklausti, ar ji sutinka. V. L. sutiko. Ji puikiai žinojo, kad ta mergina dirbs prostitute ir jie iš to gaus pajamų, jog galėtų susimokėti už butą, kurį nuomojo (t. 4, b. l. 51–53). Tą aplinkybę, kad V. L. žinojo apie merginos, kuri užsiims prostitucija, atvežimą, M. L. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu.

28. Išteisintosios V. L. ir nuteistojo M. L. nurodytos aplinkybės atitinka ir nukentėjusiosios S. L. parodymus, iš kurių matyti, jog ji nuosekliai tvirtino, kad buvo perduota M. L. ir V. L., tikslu išnaudoti prostitucijai, o užsiimti prostitucija pirma pasiūlė V. L.. Išteisintoji V. L. pokalbio metu pasakė, kad pati užsiima prostitucija, per dieną uždirba po 300 Eur ir pasiūlė jai užsiimti prostitucija. M. L. iš jos paėmė telefoną, išėmė sim kortelę ir įdėjo naują, kur buvo įvesti du telefono numeriai – jo ir V. L.. M. L. paaiškino, kad klientas už puse valandos turės sumokėti 50 Eur, jai liks 10 ar 20 Eur, o jis su V. L. pasiims kitą dalį pinigų. Pirmą kartą su klientu ji dirbo kartu su V. L., kuri ją mokė, kaip aptarnauti klientą. Visus jos uždirbtus pinigus pasiėmė M. L., jai nieko nedavė. Byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios suinteresuotumą nepagrįstai apkalbėti V. L. ar M. L.. Jos parodymai apie esmines aplinkybes yra nuoseklūs ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, sutampa su kitais įrodymais.

29. Taigi, aptarti duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad V. L. buvo tik šių įvykių stebėtoja, kuri nieko nežinojo apie M. L. ketinimą įgyti S. L. prostitucijai ir patvirtina, kad ji, siekdama pasipelnyti iš kito asmens prostitucijos, bendrininkavimo su M. L. išnaudojimo prostitucijai tikslu įgyjant S. L. ir kartu su M. L. sąvadavo jos prostitucijai ir ją organizavo bei turėjo pajamų iš S. L. prostitucijos. Nuteistasis M. L. buvo šių nusikalstamų veikų iniciatoriumi, kuris pasitelkė bendrininkę – V. L., po to abu kryptingomis pastangomis perėmė iš V. A. S. L. ir įkalbėjo ją užsiimti prostitucija, žadėdami nemažą užmokestį ir aprūpinimą. Taigi V. L., kaip bendrininkės, tyčia, perimant S. L., buvo nukreipta į pelnymąsi iš nukentėjusiosios prostitucijos, suprantant, kad ji bus išnaudojama. Tos aplinkybės, kad dar iki S. L. įgijimo, M. L. klausė V. L. sutikimo dėl merginos įgijimo prostitucijai ir V. L. sutiko, tik patvirtina nuteistųjų V. L. ir M. L. nusikalstamų veiksmų tyčios kryptingumą, jų tarpusavio ryšį, įgyvendinat vieną ir tą patį nusikalstamą sumanymą – pelnytis, išnaudojant prostitucijai kitą asmenį. Taigi V. L. su M. L. veikė kaip vykdytojai suderintai, vienas kito veiksmams pritarė, turėjo sutartą nusikalstamų veiksmų vykdymo planą ir kiekvienas iš jų realizavo objektyviuosius šių nusikaltimų požymius. Abu jie suprato, kad nustatytomis aplinkybėmis veikdami, pasinaudodami apgaule ir nukentėjusiosios pažeidžiamumu ją įgiję, išnaudos prostitucijai kitą žmogų ir to siekė. Ta skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad pati S. L. vertėsi prostitucija ir vykdė sutuoktinio M. L. nurodymus, nedaro įtakos V. L. nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui, nes šiuo konkrečiu atveju aplinkybę, kad S. L. yra prekybos žmonėmis auka, įgyta išnaudojimui prostitucijai, V. L. žinojo, tokiems veiksmams pritarė ir kartu su M. L. ją kontroliavo, sąvadavo jos prostitucijai ir ją organizavo bei iš to pelnėsi.

30. Kaip matyti iš nukentėjusiosios S. L. parodymų, jai nuteistieji sakė, kad bus įdarbinta viešbutyje kambarine. Šis pastarosios aiškinimas neprieštarauja V. A. nurodytai aplinkybei, kad jie žadėjo nukentėjusiajai surasti teisėtą darbą. Kad S. L., sutikdama važiuoti į Klaipėdą, nežinojo, kad teks dirbti prostitute, patvirtina ir pačios V. L. parodymai apie tai, kad nukentėjusioji pradžioje nebuvo pasirengusi dirbti tokį darbą, todėl abu su M. L. ją įkalbinėjo. S. L. tik apsistojus L. bute, V. L. pirma jai pasiūlė užsiimti prostitucija, pasakojo, kad ji taip pat dirba prostitute ir uždirba po 300 Eur kas savaitę, stengėsi užmegzti ryšį su nukentėjusiąją, nuvedė ją į klubą, nupirko jai drabužių, pamokė kaip teikti seksualines paslaugas klientams, atsiliepdavo į klientų skambučius, prižiūrėjo nukentėjusiąją ir kt.

31. Šie faktiniai duomenys patvirtina V. L. kaltinime inkriminuotą aplinkybę, kad jie su M. L., įgydami nukentėjusiąją S. L. išnaudojimui prostitucijai, kaip jos palenkimo būdą panaudojo apgaulę – žadėjo darbą viešbutyje kambarine, o įdarbino prostitute.

32. Byloje pasitvirtino, kad nukentėjusioji S. L. buvo pažeidžiama, o V. L. kartu su M. L., tai žinodami, tuo pasinaudojo nusikalstamiems tikslams pasiekti.

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. L., kurią įgijo V. L. kartu su M. L., buvo socialiai pažeidžiama dėl jos prastos materialinės padėties. Šios aplinkybės nustatytos nukentėjusiosios S. L., liudytojos V. A. parodymais, rašytiniais įrodymais.

34. Aptarti duomenys tvirtina, kad S. L. buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, jos materialinė padėtis sunki, neturi jokio pragyvenimo šaltinio, socialinių įgūdžių, gyvenamosios vietos, piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Taigi akivaizdu, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusiosios materialinė ir socialinė padėtis buvo sunki, jai reikėjo pinigų elementariems poreikiams patenkinti.

35. Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai buvo apsunkinta galimybė priimti teisingą sprendimą dėl V. L. ir M. L. jai teikiamo pasiūlymo. Nukentėjusioji sutiko dirbti prostitute, tačiau jos sutikimas buvo apspręstas jos pažeidžiamumu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sutikimas būti išnaudojamam (šiuo atveju prostitutės darbui), duotas pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, ar bet kuria kita valios palenkimo forma, negali būti laikomas savanorišku.

36. V. L. šios aplinkybės buvo gerai žinomos, nes apie tai liudija pačios elgesys. Iš išteisintosios V. L. parodymų matyti, jog pas juos atvykusi S. L. atrodė baisiai. Ji net suabejojo, ar nukentėjusioji galės dirbti tokį darbą (prostitute). V. L. kartu su M. L. nupirko nukentėjusiajai drabužių, kad atrodytų panaši į žmogų, žinojo, kad ji neturi jokio pragyvenimo šaltinio ir gyvenamosios vietos. Taigi visos šios aplinkybės rodo, kad V. L. puikiai suvokė, kad S. L. yra pažeidžiama ir tuo naudojosi siekdama pelnytis iš jos prostitucijos.

37. Nukentėjusiosios S. L., išteisintosios V. L. ir nuteistojo M. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtina, kad V. L. su M. L. patys ieškojo S. L. klientų, seksualines paslaugas teikti leido savo bute, nustatė seksualinių paslaugų įkainius už valandą – 50 eurų, iš kurių 10–20 eurų turėjo likti nukentėjusiajai, o likusieji V. L., M. L. bei V. A.. V. L. ir M. L. pažadėjus gerą uždarbį ir jos aprūpinimą (gyvenamoji vieta, maistas, drabužiai ir kiti reikmenys), S. L. sutiko dirbti prostitute ir nuo sutikimo momento iki 2016 m. spalio 21 d., V. L. kartu su M. L. ją kontroliavo, surasdami klientus, derindami su jais vietą, laiką, kainą už suteiktas seksualines paslaugas, nustatydami darbo vietą, apmokė nukentėjusiąją teikti seksualines paslaugas, pirko tam reikalingas priemones, paimdavo nukentėjusiosios iš prostitucijos gautas pajamas. Taip V. L. bendrai su M. L., pasinaudodami nukentėjusiosios S. L. pažeidžiamumu ir pasinaudodami apgaule ne tik įgijo nukentėjusiąją jos išnaudojimo prostitucijai tikslu, bet ir sąvadavo jos prostitucijai, ją organizavo bei gavo iš S. L. prostitucijos nenustatyto dydžio pajamų. Išteisintoji V. L. žinojo ir siekė, kad nukentėjusioji, nesvarbu, kad ji sutiko, būtų išnaudojama prostitucijai, nes norėjo iš to pelnytis ir pelnėsi. Taigi ji veikė tiesiogine tyčia. Nors V. L. aiškino, kad iš S. L. gautus iš prostitucijos pinigus valdė M. L., tačiau toks pastarosios aiškinimas nepaneigia jos kartu su M. L. bendrininkavimo šių nusikaltimų padaryme. Tam neprieštarauja ir jos pačios nurodytos aplinkybės, kad M. L. iš nukentėjusiosios paimtus pinigus naudojo jų abiejų šeimyniniams poreikiams tenkinti.

38. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ir nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, juos vertindamas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai juos vertino V. L. pareikštų kaltinimų kontekste, nesiejo jų tarpusavyje, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl išteisintosios V. L. nekaltumo dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo, o tai turėjo įtakos netinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio jos atžvilgiu priėmimui.

39. Apygardos teismas nustatė aplinkybę, kad V. L. ir pati dirbo prostitute ir kad jai M. L. duodavo nurodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad inkriminuoto pelnymosi iš kito asmens prostitucijos kontekste nurodymų davimas sąvadavime ir prostitucijos organizavime bendrininkaujančiam asmeniui atitinka vadovavimo prostitucijai požymį. Nors telekomunikacijų tinklais gauti duomenys rodo, kad V. L. ir M. L. asmeniniai tarpusavio santykiai nebuvo itin geri, tačiau jie nepatvirtina, kad M. L. V. L. privertė nusikalstamai veikti S. L. atžvilgiu. Tokią išvadą paneigia ne tik nukentėjusiosios S. L., nuteistojo M. L., bet ir pačios išteisintosios nurodytos nusikaltimų padarymo aplinkybės bei M. L. apeliacinės instancijos teisme pateikti video įrašai, iš kurių matyti, jog abu sutuoktiniai inkriminuojamų įvykių metu gan linksmai leisdavo laiką bei kartu ne tik betarpiškai, bet ir mobilaus ryšio priemonėmis kontroliavo nukentėjusiąją S. L.. Taigi M. L. nevaržė V. L. laisvės pasirinkti teisėtą savo elgesio variantą. Tiek iki inkriminuotų įvykių, tiek jų metu išteisintoji turėjo visas galimybes savarankiškai veikti, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią jos akivaizdoje daromai nusikalstamai veikai, ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jos nuomone, kitų asmenų vykdomus nusikalstamus veiksmus, tačiau priešingai – V. L. pati pasirinko nusikalstamą savo elgesio modelį ir bendrininkavo su M. L. inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatytą aplinkybę, kad M. L. duodavo nurodymus V. L., o ji taip pat vertėsi prostitucija, įvertino, kaip paneigiančią pirmiau nuosprendyje aptartų, pirmosios instancijos teismo ištirtų V. L. kaltės įrodymų visetą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, vertinant jas V. L. pareikštų kaltinimų kontekste, nebuvo pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį.

40. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių faktinių duomenų visuma ir nustatytos faktinės įvykių aplinkybės patvirtina, kad V. L. iki 2016 m. gegužės 21 d., veikdama bendrininkų grupe su M. L., susitarė įgyti merginą, kurią jie išnaudos pelnydamiesi iš jos prostitucijos. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, M. L. susitarė su V. A., kad šis už pažadėtą sutartą atlygį perleis jam ir V. L. merginą tam, kad jie galėtų ją išnaudoti pelnydamiesi iš jos prostitucijos. Po to, veikdamas pagal susitarimą su M. L. V. A., pasinaudodamas S. L. pažeidžiamumu, dėl jos sunkios materialinės padėties, nes ši neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, neturi socialinių įgūdžių, piktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, neturi gyvenamosios vietos, apgaule, melagingai žadėdamas įdarbinti ją viešbutyje kambarine bei gerą užmokestį, įkalbėjo ją iš Kelmės miesto vykti į Klaipėdos m. pas jo pažįstamus, kurie turėjo suteikti jai gyvenamąjį plotą ir padėti įsidarbinti. Nukentėjusiajai sutikus su V. A. pasiūlymu, ji 2016 m. gegužės 21 d. buvo atgabenta prie prekybos centro ,,(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), kur V. L. kartu su M. L. susitiko su V. A. bei S. L.. Susitikimo metu, vykdant iš anksto aptartą planą, turėdami tikslą išnaudoti nukentėjusiąją prostitucijai bei pelnytis iš jos prostitucijos, dalį pelno atiduodant V. A., pasinaudojant apgaule ir nukentėjusiosios pažeidžiamumu, V. A. perleido, o V. L. ir M. L., veikdami pagal susitarimą su V. A., įgijo S. L.. Tokiu būdu V. L., veikiant bendrininkų grupe su M. L., įgijus S. L. tikslu nukentėjusiąją išnaudoti prostitucijai, sąvadauti, organizuoti, vadovauti prostitucijai bei gauti iš to pajamų, įkalbėjo ją teikti seksualines paslaugas. S. L., neturint jokio kito priimtino pasirinkimo, sutikus teikti seksualines paslaugas, iš jos buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas, taip pat ji buvo nuolat stebima V. L. ir M. L., kad niekur nepabėgtų. Po to, M. L. laikraštyje ,,Vakarų ekspresas“ bei internetiniuose portaluose įdėjo skelbimus apie teikiamas seksualinio pobūdžio paslaugas. Seksualinių paslaugų teikimui V. L. ir M. L. sudarė sąlygas savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), suteikė savo ryšio priemones, kad nukentėjusioji galėtų atsiliepti į pagal skelbimus skambinančiųjų skambučius. Stebėjo ateinančius ir išeinančius asmenis, kuriems buvo suteikiamos seksualinės paslaugos, paimdavo pinigus. Taip pat nustatė seksualinių paslaugų įkainius, t. y. 50 eurų už pusvalandį seksualinių paslaugų, iš kurių 10 arba 20 eurų pagal susitarimą turėjo likti nukentėjusiajai, tačiau visus S. L. gautus pinigus V. L. ir M. L. pasiimdavo sau. Esant nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusioji buvo išnaudojama prostitucijai iki 2016 m. spalio 21 d. Šie V. L. nusikalstami veiksmai atitinka subjektyviuosius ir objektyviuosius nusikaltimų, numatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 307 straipsnio 2 dalyje, požymius. Atsakomybės pagal BK 147 straipsnį už prekybą žmonėmis pagrindas siejamas ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus kontroliuojamas ir išnaudojamas prostitucijai. Taigi BK 147 straipsnio norma neapima pelnymosi iš kito asmens prostitucijos. Todėl prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos kvalifikuojami pagal BK 147 ir 307 straipsnius kaip veikų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014).

41. Teisėjų kolegijai konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, apygardos teismo nuosprendis V. L. išteisinimo dalyje naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl V. L. skirtinos bausmės

42. Bausmė už nusikalstamą veiką skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

43. V. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas ji padarė veikdama bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

44. V. L. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurį įstatymas numato išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dešimties metų, ir vieną apysunkį nusikaltimą, už kurio padarymą numatytas laisvės atėmimas iki šešerių metų. Dėl šių nusikaltimų padarymo neatstatomos pasekmės neatsirado. V. L. serga epilepsija, jai buvo diagnozuotas F06.4. sutrikimas dėl to nustatytas keturiasdešimt procentų darbingumas, turi mažametį vaiką, šeima yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos, nusikalto turėdama neišnykusį teistumą už tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą (t. 5, b. l. 95–105). M. L. buvo šių nusikaltimų iniciatorius, kuris į nusikaltimų padarymą įtraukė ir V. L.. Abu jie veikė kaip nusikaltimų vykdytojai. V. L. vaidmuo nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, padaryme buvo mažiau aktyvus, todėl jai, įvertinus visas pirmiau aptartas aplinkybes, už šį nusikaltimą skirtina sankcijoje numatyta švelnesnė laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant lygų sankcijoje numatytai minimaliai šios bausmės ribai. Nusikaltimo, numatyto BK 307 straipsnio 2 dalyje, padaryme V. L. vaidmuo buvo pakankamai aktyvus, todėl, atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, jai skirtina sankcijoje numatyta, artima, tačiau mažesnė už vidurkį laisvės atėmimo bausmė.

45. Visus nusikalstamus veiksmus V. L. padarė, turėdama tikslą pelnytis iš S. L. prostitucijos, juos sieja vieninga tyčia, todėl bendrinant bausmes, paskirtas už inkriminuotus nusikaltimus, taikytinos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos ir bausmės bendrinamos apėmimo būdu.

46. Byloje nėra išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą V. L. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jai švelnesnę bausmę, negu numatyta sankcijoje baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytus nusikalstamus veiksmus.

47. BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims.

48. Šio nusikaltimo padarymo metu galiojo BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554, įsigal. 2015 m. kovo 24 d. (TAR, 2015-03-23, 2015-04087) redakcija), kuris asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus) numatė galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

49. Iš V. L. teistumo pažymos matyti, kad ji buvo ne kartą teista už vagystes, sukčiavimą ir vėl nusikalto. Po šioje byloje nustatytų nusikaltimų padarymo darė vėl kitus nusikaltimus (t. 3, b. l. 103-107, 109-­114). Esant tokiems duomenims, nėra pagrindo išvadai, kad paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

50. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, V. L. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Dėl V. A. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį

51. V. A. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas gauti pelną iš kito asmens prostitucijos, perleido nukentėjusiąją S. L. prostitucijai, pasinaudodamas jos materialiniu priklausomumu, nes ji neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas ją įdarbinti viešbutyje kambarine bei gerą uždarbį, sakydamas, kad pažįstami ją aprūpins gyvenamuoju plotu ir padės įsidarbinti, tačiau žinodamas, jog nukentėjusioji bus kontroliuojama, išnaudojama prostitucijai.

52. Nuteistasis V. A. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija, kad V. A. bendravo su nukentėjusiąja S. L. ir pasiūlė jai darbą viešbutyje, tačiau tvirtina, kad, nuteistojo suvokimu, jis nieko nusikalstamo nepadarė. Žinojo, jog S. L. ieško darbo, todėl norėjo jai padėti. Apie M. L. ar kitų asmenų ketinimus pasipelnymo tikslu ją išnaudoti kaip socialiai pažeidžiamą asmenį prostitucijai nežinojo, pats jokių nusikalstamų veiksmų nepadarė, naudos neturėjo.

53. Pažymėtina, kad asmens pardavimas ar kitoks perleidimas kaip veika, įeinanti į prekybos žmonėmis sudėtį, tai nusikalstamas sandoris, kuris sudarytas išnaudojimo tikslais ir kurio metu kaltininkas perleidžia nukentėjusį asmenį iš savo kontrolės kito asmens kontrolei. Esant šiai prekybos žmonėmis išraiškos formai galima sakyti, jog nukentėjusysis tik pakeičia savo „savininką“. Taigi asmens pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio metu yra disponuojama jau nelaisvu žmogumi. Kalbant apie šių požymių taikymą Lietuvos teismų praktikoje, atkreipiamas dėmesys į tai, kad paprastai prekybos žmonėmis nusikaltimas yra inkriminuojamas tiems, kurie įgijo ar perleido asmenis prostitucijai į užsienį. Tačiau pagal Palermo protokolo, ES Tarybos Pamatinio sprendimo 2002/629/TVR nuostatas, prekyba žmonėmis nėra apribota aukų eksportu, t. y. išvežimu į užsienį. Nusikalstami sandoriai dėl žmonių išnaudojimo gali būti (ir yra) sudaromi ir vienos valstybės ribose.

54. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis, nukentėjusiojo palenkimo būdas, gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad ji vežama darbui viešbutyje, kavinėje, bare, fabrike, aukle, modeliu ir pan., o iš tikrųjų yra gabenama seksualiniam išnaudojimui), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., ji žino, kad gabenama prostitutės darbui, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada nustoti verstis prostitucija ir pan.). Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi, apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms.

55. Nors nuteistasis V. A. neigia veikęs nusikalstamai ir tvirtina, kad jokio susitarimo tarp jo ir M. L. dėl S. L. perdavimo išnaudoti prostitucijai nebuvo, nes jis norėjo padėti S. L. įsidarbinti viešbutyje, tačiau tokius jo skundo argumentus paneigia jau aptarti bylos duomenys.

56. Nukentėjusioji S. L. nuosekliai aiškino, kad V. A. jai pasiūlė dirbti Klaipėdoje viešbutyje kambarine. Jis sakė, kad darbas bus geras, gyvens pas jo pažįstamus. Į Klaipėdą, prie prekybos centro ,, (duomenys neskelbtini)“ ją atvežė V. A. draugas. Ten jos jau laukė V. A., M. L. ir V. L.. Po to L. ją atsivežė į butą, adresu: (duomenys neskelbtini). Ji girdėjo, kaip M. L. V. A. sakė, jog ,,dabar bus atsiskaitę“. Tuo metu nesuprato, ką M. L. turėjo omenyje, tačiau vėliau, išgirdusi telefoninį pokalbį, suprato, jog V. A. už ją gavo kažkokį piniginį atlygį. Telefoninio pokalbio metu M. L. V. A. sakė, kad daugiau neskambintų, nes pinigus gavo. Taigi, nukentėjusiosios parodymai, kitų įrodymų kontekste, neabejotinai patvirtina, jog V. A. puikiai suprato, kad nukentėjusiąją perleidžia išnaudojimui prostitucijai ir tam naudojo apgaulę, aiškindamas, kad pastaroji dirbs viešbutyje kambarine, bei pats iš to tikėjosi pajamų.

57. Nepagrįstas nuteistojo V. A. ir jo gynėjo skundo argumentas, kad nukentėjusiosios parodymai negalėjo būti vertinami kaip jo kaltę patvirtinantis įrodymas, nes ji teisiamojo posėdžio metu elgėsi emocionaliai, kas kelia abejonių dėl jos psichikos ir sugebėjimo duoti teisingus parodymus.

58. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji sirgo ar serga kokiomis nors psichinėmis ligomis, dėl kurių nesugebėtų duoti teisingus parodymus. Nukentėjusiosios parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Taigi, apygardos teismas, nukentėjusiosios parodymus vertindamas atskirai ir kitų įrodymų kontekste, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

59. Nukentėjusiosios S. L. nurodytas aplinkybes apie V. A. veiksmus jos atžvilgiu iš dalies patvirtina ir liudytojos D. B. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji jai sakė, jog V. A. ją apgavo sakydamas, jog dirbs Klaipėdoje kambarine. Iš tiesų V. A., kaip ji vėliau suprato iš telefoninio pokalbio, ją pardavė L. dirbti prostitute. Nukentėjusioji labai bijojo L., todėl nepranešė policijai ir socialinėms darbuotojams Kelmėje. Visas aplinkybes apie įvykius S. L. pasakojo nuosekliai, jokio poveikio, duodant parodymus, jai nebuvo daroma.

60. Iš 2017 m. sausio 5 d. apžiūros protokolo matyti, kad mobiliajame telefone ,,Samsung Galaxy S4“ buvo užfiksuotos M. L. ir V. A. susirašinėjimas dėl S. L. laikotarpiu nuo 2016-05-16 iki 2016-06-08. Susirašinėjimo turinys tvirtina, kad V. A. už piniginį atlygį apgaulės būdu atvežė į Klaipėdą ir perdavė M. L. S. L. dirbti prostitute. Štai, pavyzdžiui, 2016-05-21 V. A. rašo M. L.: ,,tai panele jau nori susitikti, pasuk“, ,,tai pasuk arba privažiuok prie (duomenys neskelbtini)“. 2016-05-25 V. A. vėl rašo M. L.: ,,M. pasuk, ar nesupranti. Jeigu taip stumiate, tai rišime bendravimą ir grąžinate žmogų (pagal bylos duomenis S. L.)“, ,,pasuk, yra problemų“, ,,man reikia su S. pakabėti, nes ieško. Jeigu nepasuksi, duodu tavo numerį, jei balvonas esi. Tu rimtai nori problemų, reikia susitikt, pakalbėti, pasakyk, kad S. pasuktų, nes kėlė dėl jos vėjus. Netempk gumos, bus per vėlu“. 2016-06-04 M. L. V. A. rašo: ,,ji sakė, kad kambarioke jai pažadėjai, todėl nenori tavęs matyt nei girdėt. Aiškinkitės tarpusavy, manęs į savo purvą nekiškit“ (t. 3, b. l. 164-198).

61. Šie duomenys neprieštarauja ir nuteistojo M. L. parodymams, kad V. A. buvo susitaręs su M. L. pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos ir dėl to V. A. organizavo S. L. atvykimą į Klaipėdą. V. A. už merginos suradimą buvo pažadėjęs piniginį atlygį. V. L. tvirtino, kad V. A. buvo pažadėta dalis iš S. L. prostitucijos gaunamų lėšų.

62. Taigi, aptarti nukentėjusiosios, liudytojos, nuteistojo M. L., V. L. parodymai, užfiksuotų sms žinučių turinys neabejotinai patvirtina nuteistojo V. A. pastangas palenkti nukentėjusiąją vykti į Klaipėdą dirbti prostitute, žinant, kad ji bus perduota kitų asmenų kontrolei ir išnaudojama prostitucijai, o ne norą nukentėjusiajai padėti susirasti teisėtą darbą. Nuteistojo V. A. duoti pažadai surasti kambarinės darbą nebuvo realūs (byloje nėra tokių duomenų, kad S. L. būtų ieškomas ne prostitutės, o kitas darbas, ar būtų asmenų, kurie ieškotų merginos kambarinės darbui), o mergina buvo kalbinama vykti į Klaipėdą dirbti, siekiant ją perduoti kitų asmenų kontrolėn ir pajungti būsimam išnaudojimui. Šiuo atveju buvo siekiama apgaulės būdu išgauti aukos sutikimą dalyvauti neteisėtuose veiksmuose (M. L. ir V. L. įgyti nukentėjusiąją prostitucijai ir po to turėti galimybę merginą ateityje išnaudoti prostitucijai bei ją kontroliuoti). Tai V. A. darė meluodamos dėl darbo pobūdžio, pasakodamos apie palankias gyvenimo sąlygas, galimybę užsidirbti. V. A. iniciatyva moteris į Klaipėda buvo atvežta apgaulės įtakoje, todėl ji jau buvo kontroliuojama V. A. ir nebuvo laisva savo sprendimuose.

63. Nuteistojo V. A. ir jo gynėjo skundo argumentas, jog nuteistasis nežinojo, kad yra daromas nusikaltimas, vertinant visus išdėstytus faktinius duomenis ir nustatytas nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybes, kolegijos manymu, yra neįtikinantis. Nuteistojo atlikti veiksmai, jo elgesys (neatskleidė S. L., kad dirbs prostitute, bandė nukentėjusiąją įtikinti, jog bus kambarinė, gerai uždirbs, turės, kur gyventi, organizavo merginos atvežimą iki Klaipėdos, vėlesni pokalbiai tarp V. A. ir M. L., kurių metu V. A. reikalavo grąžinti S. L., o M. L. primena, kad V. A. apgavo nukentėjusiąją dėl kambariokės, dėl ko ji nenori su nuteistuoju kalbėti, o V. A. reikalauja pinigų) patvirtina, jog V. A. akivaizdžiai suvokė, kad jis iš savo kontrolės perduoda nukentėjusiąją kitų asmenų kontrolėn tikslu nukentėjusiąją išnaudoti prostitucijai bei ir pats iš to turėti pajamų.

64. Nuteistasis V. A. ir jo gynėjas skunde nurodo, kad nuteistasis negali atsakyti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, nes jis nekartą buvo susitikęs su M. L., tačiau nebuvo užfiksuoti pinigų jam perdavimo faktai. Iš tiesų, byloje nėra BPK nustatyta tvarka užfiksuoti pinigų mokėjimo faktai, susitarimų dėl merginos perdavimo turinys, tačiau pagal teismų praktiką žmogaus perdavimas įrodomas ne tik užfiksuojant už jį perduodamų pinigų faktą, bet pakanka nustatyti, kad nukentėjęs asmuo perduodamas į kito asmens faktinę kontrolę. Šioje byloje neginčijamai įrodyta, jog Klaipėdoje V. A. perleido M. L. ir V. L. S. L., žinodamas ir suprasdamas, jog ji bus šių asmenų kontroliuojama ir išnaudojama prostitucijai. Šios aplinkybės pakanka V. A. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, nes, kaip jau minėta nutartyje, prekyba žmonėmis neapima pelnymosi iš kito asmens prostitucijos. Be to, už nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, V. A. nebuvo nuteistas.

65. Nuteistasis V. A. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji nebuvo nuo V. A. priklausoma, todėl jis nenaudojo šio S. L. palenkimo būdo. Šis apeliantų argumentas iš dalies pagrįstas.

66. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymo būdas – pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu – konstatuotas, nustačius, kad nukentėjusioji neturėjo pajamų pragyvenimui, piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, norėjo išvažiuoti iš Kelmės, pradėti dirbti, pakeisti gyvenimo būdą. Taigi, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, priežastis, dėl kurių nukentėjusioji sutiko vykti į Klaipėdą, buvo susijusi su patiriamu nepritekliumi, noru iš jo ištrūkti, prasta socialine padėtimi, kuri jau pirmiau aptarta šiame nuosprendyje.

67. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką visos šios teismo nustatytos aplinkybės apibūdiną asmens pažeidžiamumą, o ne jo priklausomumą.

68. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas. Pagal teismų formuojamą praktiką pažeidžiamumas – tai padėtis, kai asmuo neturi kito priimtino pasirinkimo, todėl priima prekeivio žmonėmis sąlygas. Pažeidžiamumą apibūdina vienas ar keli tokios padėties požymiai: sunki materialinė padėtis; mažametystė ar nepilnametystė; jaunystė (pagal Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme pateiktą „jauno žmogaus“ sąvoką, jaunas žmogus – tai asmuo iki 29 metų); įvairūs psichikos ir elgesio sutrikimai; menkas išsilavinimas; socialinių įgūdžių stoka; įvairios priklausomybės (pvz., narkotikams, alkoholiui); buvimas šalyje nelegaliai; būdas ištrūkti iš skurdo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-43-942/2016, 2K-156-699/2018 ir kt.). Tuo tarpu pasinaudojimas priklausomumu – specifinis prekybos žmonėmis aukos valios palenkimo būdas, kai jai tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, kad norėdama išvengti tam tikrų nemalonumų ji privalo paklusti kaltininko, nuo kurio priklauso, valiai, taip pat grasinimas panaudoti teisines priemones ar jų panaudojimas, kai prieš prekybos žmonėmis auką panaudojamos ar grasinama panaudoti administracines, civilines, baudžiamąsias ar kitas įstatymuose nurodytas priemones, bet kokiu būdu ar bet kokiam tikslui, kuriam toks įstatymas nėra sukurtas, siekiant įbauginti prekybos žmonėmis auką, kad ši atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų.

69. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinis šių veikos padarymo būdų skirtumas yra tai, kad nukentėjusiojo pažeidžiamumas beveik visados susiklosto savaime – t. y. be kaltininko įsikišimo ir jam telieka tikslingai pasinaudoti tokia padėtimi, o štai asmens priklausomumo būklė įprastai yra nulemta tam tikro kaltininko veikimo (pavyzdžiui, dokumentų, kelionės bilietų atėmimas, santuokos sudarymas ir vertimas vykti į užsienį užsiimti prostitucija ir t.t.) arba kylanti iš užsimezgusio tarpusavio santykio, todėl nukentėjusysis suvokia, kad be kaltininko žinios, leidimo, sutikimo ir pan. jis negali pasirinkti jam priimtino elgesio varianto – yra priklausomas nuo kaltininko valios.

70. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, atitinkančias pažeidžiamumo, kaip nukentėjusiosios palenkimo būdo, turinį, tačiau suklydo, nuosprendyje nurodydamas nusikalstamos veikos padarymo būdo formą. Nagrinėjamoje byloje neabejotinai pasitvirtino, kad nukentėjusioji neturėjo pakankamai lėšų pragyventi, nedirbo, išgyveno ekonominį nepriteklių, turėjo problemų su alkoholiu, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo. Visos šios aplinkybės apibūdina nukentėjusiosios pažeidžiamumą.

71. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad šios aplinkybės V. A. buvo žinomos. Tai patvirtina bylos duomenys. Nukentėjusioji prašė nuteistojo surasti darbą, sakė, jog neturi iš ko pragyventi. V. L. patvirtino, jog tuo metu S. L. atrodė baisiai, nes kilo abejonės, ar pastaroji prostitute galės dirbti. M. L. parodė, kad V. A. tvirtino, jog nukentėjusioji už menką atlygį galės padaryti bet ką. Šie duomenys neabejotinai tvirtina, jog V. A. suprato, kad nukentėjusioji yra pažeidžiama ir tuo pasinaudojo, ją perleisdamas M. L. ir V. L., žinodamas, kad ji bus išnaudojama prostitucijai.

72. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalina pasinaudojimą nukentėjusiosios S. L. priklausomumu ir nustato, kad V. A. naudojosi pastarosios pažeidžiamumu. Pažeidžiamumą patvirtinančios aplinkybės buvo nurodytos kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, t. y. nukentėjusiosios palenkimo turinys išliko tas pats ir dėl jo nuteistasis turėjo galimybę gintis, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta tvarka jam buvo išaiškinta, kad gali būti inkriminuotas kitas nukentėjusiosios palenkimo būdas – pasinaudojimas jos pažeidžiamumu. Dėl to nuteistajam buvo suteikta teisė pasisakyti. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. A. teisė į gynybą buvo užtikrinta.

73. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo V. A. veiksmai atitinka jam inkriminuoto, BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nuteisdamas V. A. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, nes jis, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu ir panaudodamas apgaulę, perleido S. L. M. L. ir V. L., žinodamas, kad ji bus kontroliuojama bei išnaudojama prostitucijai, ir tikėjosi iš to gauti pajamų.

Dėl A. V. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

74. A. V. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugomą teritoriją.

75. Šis kaltinimas buvo grindžiamas A. V. prisipažinimu, V. L., M. L., S. L. parodymais.

76. Apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad šioje byloje nenustatyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas, nuo padaryto nusikaltimo nukentėjęs asmuo ar asmenys, nežinomas padarytos žalos dydis, todėl nepakanka objektyvių faktinių duomenų konstatuoti, jog A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog atsakomybė už turto pagrobimą diferencijuojama pagal turto vertę, o pagrobto šuns vertė nenustatyta, konstatavo, kad negalima spręsti, ar jo veiksmai sudaro BK 178 straipsnio kitose dalyse numatytų nusikaltimų sudėtį.

77. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas asmens veikoje, todėl apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstant asmenį kaltu padarius atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina konstatuoti tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą.

78. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. liepos 19 d., tikslesnė data nenustatyta, A. V. paėmė svetimą šunį, tačiau norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti kitus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.

79. Iš A. V. suformuluoto kaltinimo matyti, kad jis buvo kaltinamas pagrobęs svetimą turtą įsibrovęs į saugomą teritoriją.

80. Prokuroras skunde nurodo, kad A. V. parodymų pakanka konstatuoti, jog buvo pavogtas svetimas turtas iš saugomos teritorijos.

81. Iš tiesų, A. V., duodamas parodymus patvirtino, kad jis nuėjo į tvora aptverto namo kiemą, iš kur paėmė jorkšyro terjero veislės šuniuką. Kitą vertus, nagrinėjamoje byloje nei pats A. V., nei kiti byloje dėl šuns vagystės apklausti asmenys negalėjo nurodyti tikslios vietos, iš kur buvo pavogtas šuo, nurodė, kad tai galėjo būti (duomenys neskelbtini) kaime. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi jokių procesinių veiksmų, siekiant nustatyti galimo nusikaltimo padarymo vietą. Taigi, nusikaltimo padaryto vieta ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta bei neapžiūrėta įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad šiuo atveju nepakanka objektyvių duomenų spręsti, kad A. V. nurodyta vagystės vieta atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto kvalifikuojančio požymio –saugomos teritorijos sąvoką. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, o įrodinėjimo našta negali būti perkelta galimam kaltininkui.

82. Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustačius tikslios nusikaltimo padarymo vietos, A. V. veiksmai nustatytų aplinkybių kontekste negali būti vertinami kaip svetimo turto pagrobimas įsibrovus į saugomą teritoriją ir kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Kadangi A. V. veikoje nėra įrodytas BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – įsibrovimas į saugomą teritoriją, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nenustačius šuns vertės, A. V. veiksmai negali būti vertinami, kaip BK 178 straipsnyje numatytas nusikaltimas, nes už svetimo turto vagystę yra numatyta ir administracinė atsakomybė.

83. Kaip matyti iš bylos duomenų, objektyviai nebuvo nustatyta šuns veislė ir vertė bei jo savininkas. Byloje nėra duomenų, kam ir ar iš viso A. V. veiksmais buvo padaryta žala. Šiuo metu tai padaryti nėra galimybės, nes nuo įvykio praėjo daug laiko, įvykio vieta nenustatyta, paties šuns buvimo vieta nežinoma, jo galimas įvykio metu buvęs šeimininkas nežinomas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, kad A. V. padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, todėl konstatuoja, jog apygardos teismas, išteisindamas A. V. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl M. L. nuteisimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį

84. M. L. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą.

85. Apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog M. L. identifikavo vaizdo įraše fiksuotus asmenis, ir kad nėra nustatyti nuo M. L. nusikalstamos veikos nukentėję asmenys. Taigi neįrodytas tikslas rinkti informaciją apie konkretaus fizinio asmens privatų gyvenimą, todėl jo padarytoje veikoje nėra BK 167 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties.

86. Prokuroras skunde nurodo, kad tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Tokie prokuroro skundo argumentai yra pagrįsti.

87. BK 167 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Šios nusikalstamos veikos objektas yra asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu.

88. Privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi ir pan. Informacija apie privatų asmens gyvenimą BK 167 str. prasme turi būti vertinama atsižvelgiant į kaltinamųjų ir nukentėjusiojo santykius, į nukentėjusiojo lūkesčius dėl privatumo, taip pat į nurodytos informacijos svarbą jo teisėms užtikrinti.

89. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų, kuriomis asmens privatus gyvenimas saugomas ne tik nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, bet ir nuo kitų asmenų neteisėto kišimosi. CK 2.23 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad neteisėtas asmens stebėjimas laikomas privataus gyvenimo pažeidimu. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje.

90. Konstitucinis Teismas dėl privatumo (privataus gyvenimo) kaip vertybės, į kurią žmogus turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę, sampratos ne viename nutarime yra pasisakęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti konfidencialią informaciją ir kt. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama ir su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

91. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pasisakęs dėl privataus gyvenimo sąvokos aiškinimo, dėl to, kokia informacija ir kokiais būdais renkama net ir viešame kontekste gali patekti į asmens privataus gyvenimo sferą. Pavyzdžiui, EŽTT yra pažymėjęs, kad duomenys, siejami su intymiausiais ir labiausiai asmeniniais individo asmenybės aspektais, pavyzdžiui, duomenys apie sveikatą; religinės pažiūros; seksualinė orientacija; etninė ar rasinė kilmė; DNR informacija; taip pat įrašuose apie teistumą esantys duomenys, yra ypatingi privataus gyvenimo elementai, patenkantys į Konvencijos 8 straipsnio apsaugos sritį; tokių duomenų apsauga nuo bet kokio piktnaudžiavimo yra itin svarbi (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Magyar H. B. prieš Vengriją, par. 192, su tolesnėmis nuorodomis; Didžiosios kolegijos sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, par. 76, 103; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas byloje E.B. ir kiti prieš Austriją, peticijų Nr. 31913/07, 38357/07, 48098/07, 48777/07 ir 48779/07, par. 75). Kaip griežtai privatūs, net intymūs, EŽTT praktikoje įvertinti ir, pavyzdžiui, duomenys, susiję su seksualiniu gyvenimu ir santykiais su partneriu (finansiniu priklausomumu nuo jo) (2017 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Y prieš Šveicariją, peticijos Nr. 22998/13), nukentėjusiųjų baudžiamajame procese dėl seksualinės prievartos tapatybės duomenys (pvz., 2012 m. sausio 17 d. sprendimai bylose K. Z. und D. G. prieš Austriją, peticijos Nr. 3401/07; K. V. GmbH & Co KG ir K. M. GmbH & Co KG prieš Austriją, peticijos Nr. 33497/07), kt.

92. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. L. priklausančiame mobiliojo ryšio telefone buvo rasti du nespalvoti vaizdo įrašai, kurie buvo įrašyti 2016-12-11 laikotarpiu nuo 04.24 val. iki 04.26 val. ir nuo 09.12 val. iki 09.14 val., kur buvo nufilmuota V. L. su tyrimo nenustatytu asmeniu atliekanti lytinį aktą. Iš nuteistojo M. L. parodymų matyti, kad jis pats įrengė vaizdo kameras kambaryje, koridoriuje ir filmavo, kambaryje V. L. atliekant lytinius aktus su klientais, kurių apie tai, kad bus filmuojami neinformavo.

93. Iš byloje pateiktų įrašų, darytų kambaryje nustatyta, jog juose užfiksuoti duomenys atskleidžia privataus pobūdžio informaciją apie nenustatyto asmens seksualinį gyvenimą. Kolegijos nuomone, akivaizdu, jog asmenys pagrįstai tikėjosi, jog jie nėra stebimi, intymaus pobūdžio informacija apie juos nėra renkama. Svarbu akcentuoti ir tai, jog filmavimas buvo slaptas, tai nuslepiant nuo privataus gyvenimo saugumu suinteresuoto asmens. Taigi klientas, kuriam buvo teikiamos seksualinės paslaugos, apie jo tiesioginį filmavimą lytinio akto metu net negalėjo įtarti. M. L., žinodamas, kad kambario patalpos yra filmuojamos, kliento, kuriam buvo teikiamos seksualinės paslaugos, apie tai neinformavo, o padarytus įrašus laikė savo mobilaus telefono laikmenoje. Taigi jis, kitam asmeniui nežinant, siekė surinkti informaciją apie jo intymaus seksualinio gyvenimo detales ir ją rinko. Informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą rinkti draudžiama, išskyrus atvejus, kai tai leidžia įstatymas ir motyvuotas kompetentingos institucijos sprendimas. To nesant, informacijos rinkimas yra neteisėtas. Nors žmogus turi teisę pats spręsti, ką ir kiek apie savo privatų gyvenimą leidžia atskleisti viešai, tačiau šiuo konkrečiu atveju informacija apie lytinį gyvenimą buvo renkama slaptai. Nusikaltimo, numatyto BK 167 straipsnio 1 dalyje sudėtis yra formalioji. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Nesvarbu, ar pavyko tokią informaciją surinkti. Todėl ta aplinkybė, kad video įrašuose aiškiai nesimato V. L. namuose lytiškai santykiaujančių asmenų veidų, neturi įtakos nuteistojo nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui. Nepagrįstas pirmos instancijos teismo argumentas, kad M. L. negali būti nuteistas už šio nusikaltimo padarymą, nes nenustatyta, ar konkrečiam asmeniui buvo padaryta žala. Kaip jau minėta, nusikaltimo, numatyto BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formalioji, todėl įrodyti dėl nusikalstamų veiksmų kilusias pasekmes nėra būtina.

94. Nors M. L. teigia, kad kameros kambaryje ir koridoriuje buvo įrengtos, siekiant užtikrinti V. L. ir jos vaiko saugumą, tačiau šis jo aiškinimas nepaneigia byloje nustatytų neteisėtų jo tikslų – rinkti informaciją apie kitų asmenų, kurie pirko seksualines paslaugas, privatų gyvenimą, kitaip jis įrašų nebūtų saugojęs. Tokiais veiksmais jis tyčia pažeidė asmenų privatumą kaip vertybę. Toks asmenų stebėjimas bei duomenų apie tokio pobūdžio privatų gyvenimą rinkimas negali būti pateisintas. Nenustatytų asmenų slaptas stebėjimas bei įrašų darymas vyko nuolat, surinkta informacija tam tikrą laiką buvo saugoma telefone ir iškart nebuvo naikinama. Nors M. L. teigia, kad ši surinkta informacija niekur nebuvo panaudota, tačiau šiuo atveju tai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes baudžiamajai atsakomybei pagal BK 167 straipsnio 1 dalį pakanka, kad būtų nustatyta, jog M. L. neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą.

95. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų duomenų bei nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad M. L. nenustatytus asmenis, kurie lankėsi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), viename iš kambarių, kur M. L. sutuoktinė V. L. už piniginį atlygį teikė jiems seksualines paslaugas, neteisėtai stebėjo bei apie jų privataus gyvenimo detales rinko informaciją, kuri buvo labai asmeninio, intymaus pobūdžio. Tokiu būdu M. L. neteisėtai įsikišo į asmeninį šių asmenų gyvenimą ir pažeidė jų privataus gyvenimo neliečiamumą, o tai neatitiko jų lūkesčių. Šie M. L. nusikalstami veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 167 straipsnio 1 dalyje, požymius.

96. Esant nustatytiems duomenims ir aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, o tai sukliudė teismui teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Dėl to apygardos teismo nuosprendis dalyje, kurioje M. L. išteisintas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl M. L. skirtinos bausmės

97. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. L. pripažinus kaltu pagal BK 167 straipsnio 1 dalį spręstinas ir bausmės nuteistajam paskyrimo klausimas.

98. Už BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą baudžiamajame įstatyme nustatytos kelios alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

99. M. L. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

100. M. L. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Kitą vertus, jis praeityje nekartą teistas, baustas administracine tvarka. Esant nustatytų aplinkybių visumai, įvertinus tai, kad jis 2019 m. spalio 7 d įsidarbino UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, dirba metalo paruošėju, turi mažametį vaiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti M. L. už šio nusikaltimo padarymą paskiriant baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant artimą sankcijos minimumui.

101. Nusikalstamos veikas, numatytas BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje, apima vieninga tyčia, o nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, 167 straipsnio 1 dalyje, labai skiriasi pagal pavojingumą nuo minėtų nusikalstamų veikų ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, todėl M. L. šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrintinos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktuose numatytomis bausmių bendrinimo taisyklėmis, t. y. apėmimo būdu.

102. Paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, bendrintina su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžiu paskirta bausme, taikant BK 65 straipsnio 1 dalies 1 a punkte numatytas bausmių keitimo taisykles.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. L. išteisinta pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį, o M. L. išteisintas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. L. pripažinti kalta pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

V. L. pripažinti kalta pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia – jos sulaikymo vykdant nuosprendį diena.

M. L. pripažinti kaltu pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, šią bausmę ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir M. L. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1a punktu, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 15 (penkiolikai) dienų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia – jo sulaikymo vykdant nuosprendį diena.

Vadovaujantis BPK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. A. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinį skundą atmesti.