Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2016-05-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-9-449/2016

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancija2014-03-19Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2016-05-13Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2016-05-13
Bylos Nr.
1A-9-449/2016
Teisminio proceso Nr.
1-30-1-00017-2010-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rūta Mickevičienė, Linas Šiukšta (pran.), Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis
T. A.
Civilinis ieškovas
AB „(duomenys neskelbtini)“
Advokatai
Kristina Balevičienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-9-449/2016Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00017-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.6.2.; 2.4.6.3.1.; 1.1.10.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Martynai Paušaitei, Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjui Mindaugui Kepeniui,nuteistajam T. A.,civilinio ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokatei Kristinai Balevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo T. A. priteista 200 869,85 Lt turtinės žalos atlyginimo AB „(duomenys neskelbtini)“ ir 62 969,94 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. A. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

T. A., 2009 m. spalio 1 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įsigijo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas, (duomenys neskelbtini), Palanga, 100 proc. akcijų, ir tapęs vieninteliu akcininku, tą pačią dieną paskyrė save įmonės direktoriumi bei turto perdavimo – priėmimo aktų pagrindu iš buvusių bendrovės direktorių R. J. ir R. V. per kelis kartus perėmė įmonei patikėtą turtą:

2008 m. gegužės 6 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (dabar – AB „(duomenys neskelbtini)“) pagrindu valdomą ir naudojamą vilkiką „(duomenys neskelbtini)“, VIN (duomenys neskelbtini), valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), kurio likutinė vertė – 100 474,69 Lt,

2008 m. gegužės 6 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu valdomą ir naudojamą automobilį „F. G.“ VIN (duomenys neskelbtini), valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kurio likutinė vertė – 19 866,78 Lt,

2008 m. birželio 18 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu valdomą ir naudojamą automobilį „O. V.“ VIN (duomenys neskelbtini), valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kurio likutinė vertė – 48 904,60 Lt,

2006 m. rugpjūčio 22 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu valdomą ir naudojamą vilkiką „MAN (duomenys neskelbtini)“, VIN (duomenys neskelbtini), valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), kurio likutinė vertė – 54 706,15 Lt.

T. A., tikslu pasisavinti lizingo bendrovėms priklausantį turtą, veikdamas bendrai su tyrimo nenustatytu asmeniu, surado apie jų nusikalstamą sumanymą – pasisavinti svetimą turtą – nieko nežinantį asmenį – T. L., kurį 2009 m. spalio 8 d. T. A. paskyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o 2009 m. spalio 9 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi perdavė jam 100 proc. įmonės akcijų, tačiau įmonei patikėtų vilkikų „MAN (duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir automobilių „F. G.“ bei „O. V.“ neperdavė, savininkams – lizingo bendrovėms įmokų pagal sutartis nesumokėjo ir turto negražino, o minėtus vilkikus ir automobilius, t. y. jam patikėtą ir jo esantį žinioje svetimą turtą, pasisavino, padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ 169 246,07 Lt, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 54 706 Lt žalą, iš viso pasisavino – 223 952,22 Lt vertės svetimą turtą.

Šalies argumentai

Nuteistasis T. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išvadas grindė prielaidomis. Teismas taip pat pažeidė procesines teisės normas, susijusias su įrodinėjimu (BPK 20 str.), nemotyvuotai atmetė gynybos poziciją, todėl padarė neteisingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingo nuosprendžio priėmimui.

Nuteistojo T. A. nuomone, jo kaltė iš esmės yra grindžiama tik vieno liudytojo T. L. parodymais, kurie negalėjo būti vertinami kaip patikimi ir turėjo būti atmesti. T. L. parodymai yra ne tik nenuoseklūs, bet ir paneigti kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis. T. L. parodymai buvo keičiami viso ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosiose apklausose nurodomas aplinkybes jis pakeisdavo: „noriu prisipažinti, kad (duomenys neskelbtini) banko atstovui viską sumelavau apie automobilių pristatymą į jo nurodytą vietą“ (2010 m. vasario 1 d. T. L. apklausos protokolas, 7 lapas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. L. melavo ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie tai, kad jis neturi jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, tačiau po atliktos kratos, suradus šios įmonės dokumentus, prispirtas nepalankių aplinkybių, T. L. parodė, jog „noriu papildyti, kad pirmos apklausos metu sumelavau, kad nežinau, kur yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai <...> juos paėmiau ir paslėpiau garaže, duobėje“ (2010 m. rugpjūčio 2 d. T. L. apklausos protokolas). 2010 m. rugpjūčio 2 d. apklausos metu T. L. parodė, kad „automobiliai man buvo perduoti, t. y. palikti, T.“ (2010 m. rugpjūčio 2 d. T. L. apklausos protokolas). Tokiu būdu T. L. iš esmės patvirtino, kad turtas, kurio pasisavinimu yra kaltinamas jis, T. A., vis tik buvo perduotas T. L..

Teisminio nagrinėjimo metu T. L. nepatvirtino jokių jam nepalankių aplinkybių, teigdamas, kad daugumos įvykių nepamena dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo įvykių, tačiau tai jokiais būdais nereiškia, jog jo parodymams turėjo būti suteikta įrodomoji vertė ir jais tikima, juolab, kad jo parodymuose minimi asmenys N., kuris neva tarpininkavo jam, T. A., padedant surasti pirkėją, bei kitas asmuo, panašus į romų tautybės asmenį, neva taip pat dalyvavęs susitikimuose, ir davęs T. L. pinigų už įmonės pirkimą, tyrimo metu taip ir nebuvo nustatyti. Jie neapklausti, todėl byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti T. L. nurodomas aplinkybes (2014 m. sausio 24 d. teisiamojo posėdžio protokolas).

Be to, T. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam buvo duoti pasirašyti įvairūs dokumentai, jis visur sudėjo parašus, tačiau jam neva nėra žinomas tokių dokumentų turinys. Šie jo parodymai nėra logiški, nes asmuo, turintis savo verslą, be abejonės susipažintų su pasirašomų dokumentų turiniu (2010 m. vasario 1 d. ir 2012 m. birželio 14 d. T. L. apklausos protokolai). Tai, kad T. L. turėjo verslą, patvirtinta bylos duomenimis – SODROS pateikta pažyma apie T. L. darbovietes, iš kurios matyti, jog jo draudėju laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. buvo T. L. įmonė. Tačiau į šių duomenų svarbą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, patikėdamas T. L. pateiktu autoportretu neva jis yra neišsilavinęs, neišprusęs, neva raidos sutrikimų turintis asmuo, kuris negalėtų vadovauti verslui. Nuteistasis T. A. kartu su apeliaciniu skundu taip pat pateikė išrašą iš juridinių asmenų registro, kuris, jo nuomone, patvirtina, jog T. L. dar iki nusikaltimo padarymo vadovavo savo individualiai T. L. įmonei, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kuri buvo įregistruota dar 1999 m. gegužės 6 d. Todėl T. L. be jokios abejonės turėjo būti žinomos visos teisinės įmonės įgijimo pasekmės, jam perduodamo turto ir dokumentų juridinė reikšmė, atsakomybė už dokumentų pasirašymą.

Teisiamojo posėdžio metu duotuose T. L. parodymuose visi esantys prieštaravimai pašalinti nebuvo, patikint jo versija apie tai, kad jis neva turėjo trumpam tapti UAB „(duomenys neskelbtini) “ savininku, o jis, nesuprasdamas savo poelgio, sutiko, pasirašė daugybę jam pateiktų dokumentų, pasiėmė saugojimui visus bendrovės dokumentus, kuriuos bandė nuslėpti nuo tyrimo. Tokie T. L. parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės, juolab jie buvo paneigti teisme apklaustos liudytojos I. N. parodymais (2013 m. rugpjūčio 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Liudytoja neturėjo jokio suinteresuotumo meluoti teismui, su juo, T. A., jos santykiai jau kelerius metus yra nutrūkę, jie jokių ryšių nepalaiko. Nuteistasis T. A. nurodo ir tai, kad jo parodymus dėl jam pareikštų kaltinimų taip pat patvirtina ir buvusių UAB „(duomenys neskelbtini) “ savininkų – R. V. ir R. J. – parodymai (2013 m. birželio 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas R. V., buvęs UAB „(duomenys neskelbtini) “ savininkas, patvirtino, kad automobilis „F. G.“ buvo perduotas T. L. (2012 m. birželio 21 d. akistatos protokolas).

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012).

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas abejonių dėl jo kaltės nepašalino, o nuosprendį grindė tik T. L. parodymais, kurie, kaip minėta, prasilenkia ne tik su logika bet ir prieštarauja byloje esantiems duomenims. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės įrodinėjimo naštą dėl nekaltumo perkėlė jam, T. A., ir jį nepagrįstai nuteisė nesant tvirtų ir patikimų jo kaltės įrodymų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį, neįsigilino į visą bylos medžiagą, neįvertino įrodymų visumos tarpusavio sąsajų ir loginio ryšio požiūriu. Teismas nesiėmė išsamesnės šioje byloje duotų T. L. parodymų analizės bei tų parodymų atitikimo kitiems įrodymams ištyrimo. Jo, T. A., kaltės klausimą sprendė besąlygiškai sutikdamas su T. L. pateikta versija bei paviršutiniškais, neargumentuotais motyvais atmetė visus kitus byloje esančius jį, T. A., teisinančius įrodymus, taip pat nesiėmė visų BPK numatytų priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, nebuvo imtasi priemonių siekiant nustatyti ir apklausti T. L. nurodomus asmenis – N. ir kitą asmenį, panašų į romų tautybės asmenį, kurie dalyvavo tvarkant įmonės pardavimo reikalus ir kt. Tokiu būdu, įrodymų išnagrinėjimas atskirai nuo kitų byloje esančių duomenų bei pastarųjų neįvertinimas bendrajame bylos kontekste kaip tik esmingai ir nulėmė pirmosios instancijos teismo išvadas bei sukliudė šiam teismui priimti teisingą sprendimą, todėl šis nuosprendis turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Šalies argumentai

Nuteistasis T. A. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis T. A. ir jo gynėjas prašo nuteistojo T. A. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistąjį išteisinti arba nuosprendį pakeisti ir neskirti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės. Prokuroras prašo nuteistojo T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 75 straipsnio 1 dalis, BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamu nuosprendžiu T. A. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

Nuteistasis T. A. apeliaciniame skunde dėsto nesutikimo argumentus dėl jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neįvertino įrodymų visumos, rėmėsi tik vienintelio liudytojo T. L. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, kuriuos paneigia liudytojos I. N. parodymai, be pagrindo atmetė kitus jį teisinančius įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik prielaidomis. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų BPK numatytų priemonių siekiant nustatyti ir apklausti liudytojo T. L. nurodytus asmenis – N. ir kitą asmenį, panašų į romų tautybės asmenį.

Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino T. A. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistojo nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

Kad T. A. tikrai padarė skundžiamame nuosprendyje aprašytą nusikalstamą veiką, patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat ir šiame nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai. Tai liudytojų R. J., R. V., T. L., S. G., K. S. parodymai, turto perdavimo – priėmimo aktai, jų kopijos bei kiti rašytiniai įrodymai, taip pat iš dalies tai patvirtina netgi ir paties nuteistojo T. A. parodymai.

Iš byloje surinktų, ištirtų ir išnagrinėtų įrodymų visumos matosi, kad T. A. tikrai 2009 m. spalio 1 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 proc. akcijų, tapo vieninteliu akcininku, ir tą pačią dieną paskyrė save minėtos įmonės direktoriumi bei iš buvusių įmonės direktorių R. J. ir R. V. perėmė įmonei patikėtą turtą, t. y. vilkikus SCANIA ir MAN bei automobilius „F. G.“ ir „O. V.“, pasirašė turto priėmimo-perdavimo dokumentus.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas R. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kai prasidėjo krizė, 2009 m. rugsėjo 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pardavė R. V., kuris sutiko bendrovę pirkti su turimu turtu bei įsipareigojimais. Jis pranešė bankams, kad nori parduoti įmonę. Kadangi buvo įsiskolinimai, įmonę pardavė simboliškai už 1 Lt. R. V. perdavė bendrovės turtą bei visus buhalterinius dokumentus, pasirašė priėmimo - perdavimo aktą. Automobiliai, kurie nurodyti turto perdavimo-priėmimo akte, buvo perduoti. Keturi vilkikai R. V. nebuvo perduoti, nes tuo metu nebuvo vairuotojų. Po 2-3 savaičių R. V. nurodė, kad įmonės direktorius bus T. A.. Buvo surašytas antras turto ir dokumentų perdavimo aktas. T. A. nusipirko įmonę iš R. V.. Po 2009 m. spalio 1 d. T. A. perėmė likusias transporto priemones – MAN ir SCANIA. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą liudytojas R. J. parodė, kad įdėjo skelbimą laikraštyje, jog parduoda įmonę. 2009 m. rugsėjo mėn. jis R. V. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, surašė turto perdavimo aktą, perdavė buhalterinius dokumentus, automobilių dokumentus. R. V. perdavė visas transporto priemones – 4 vilkikus „MAN“, vilkiką „SCANIA“ ir du vilkikus „DAF“, taip pat ir du lengvuosius automobilius ir mikroautobusą. Jis iš karto nepasiėmė visų automobilių, nes dokumentus nešė į VĮ Registrų centrą. Kol jis susitvarkė dokumentus, per tą laiką lizingo bendrovė atsisakė toliau nuomoti automobilius, atvažiavo „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai ir pasiėmė 3 ar 4 automobilius iš aikštelės. Liudytojas taip pat parodė, kad R. V. pasiėmė 2 – 3 automobilius, atidavė vilkikus „DAF“, o daugiau ką atidavė neatsimena, o T. A. perdavė 2 lengvuosius automobilius „O. V.“ ir „F. G.“ bei 2 vilkikus „SCANIA“ ir „MAN“. Pirmą kartą R. V. atvažiavo vienas, o antrą kartą jau kartu su T. A., performino įmonės dokumentus. Kai R. V. atvažiavo kartu su T. A., R. V. pasakė, kad T. A. bus naujas direktorius. Liudytojas parodė ir tai, kad jis dalyvavo įmonės pardavime Klaipėdoje, tuo metu dokumentai buvo pas juristus, juos pasirašinėjo. Pirmą kartą įmonę pardavė R. V., po to R. V. atvažiavo kartu su T. A. ir pasakė, kad reikia perrašyti įmonę, T. A. bus naujas direktorius. Įmonės pardavimo metu jis dar buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nes dokumentai iki galo nebuvo sutvarkyti, todėl gavosi taip, kad įmonę pardavė T. A., o R. V. nebaigė visos procedūros, nepridavė dokumentų VĮ Registrų centrui. Apie tai, kokias įmonė turi skolas, kalbėjo su T. A..

Liudytojas R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įmonę, 2009 m. rugsėjo 14 d. pirktą iš R. J., 2009 m. spalio 1 d. pardavė T. A.. Pirkdamas įmonę perėmė turtą (vilkikus, autobusiuką ir džipą), pasirašė priėmimo-perdavimo aktą. Transporto priemones pastatė aikštelėje Kaune. Vėliau dalį turto perdavė bankui. T. A. pasakė, kad įmonei priklauso du vilkikai bei „O.“ ir „F.“ markės automobiliai. Įmonei priklausantys du vilkikai (MAN ir SCANIA) buvo likę Kretingoje, jų R. V. nebuvo paėmęs iš R. J.. T. A. automobilis „F. G.“ perduotas vėliau, nes R. V. šį automobilį buvo pasiskolinęs, tuo metu buvo sugedęs jo automobilis. Ikiteisminio tyrimo metu R. V. buvo apklaustas įtariamuoju, tačiau 2012 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą R. V. atžvilgiu (5 t., b. l. 9-13). Apklaustas įtariamuoju jis parodė, kad interneto svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ rado skelbimą apie transporto įmonės pardavimą. Susiskambino, o vėliau 2009 m. rugsėjį susitiko su R. J., kuris paaiškino, kad jo transporto įmonė turi apie 150 000 Lt skolų, todėl akcijas parduoda už 1 Lt. Kadangi jis vertėsi krovinių vežimu ir statybomis Lietuvoje ir Europoje, jam reikėjo automobilių. Sutarė nupirkti akcijas. 2009 m. rugsėjo 14 d. Kretingoje pasirašė akcijų pirkimo – pardavimo sutartis ir turto perdavimo aktą. Akte jis pasirašė tik už automobilius „O. V.“, „F. G.“, „M. P.“, vilkikus „MAN“, v.n. (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini) ir „DAF“, v.n. (duomenys neskelbtini) v.n.(duomenys neskelbtini) Perėmė šiuos automobilius ir jų dokumentus. Žinojo, kad visi automobiliai priklauso lizingo kompanijoms. Įmonės buhalterinių dokumentų neperėmė, nes jie buvo tvarkomi. Pasidomėjęs įmonės padėtimi, sužinojo, kad realiai skolos yra apie 300 000 Lt, o lizingo kompanijoms buvo įsiskolinimai, todėl nusprendė atisakyti įmonės pirkimo. Kaune atsitiktinai sutiko T. A., su kuriuo yra dirbęs statybose. Šiam paaiškino, kad pirko įsiskolinusios transporto įmonės akcijas, kurias ketina grąžinti. T. A. panoro pirkti akcijas, todėl 2009 m. spalio 1 d. T. A. pardavė akcijas ir 2009 m. spalio 1 d. turto perdavimo aktu jam perdavė automobilius „O. V.“, „F. G.“, darbų saugos dokumentus, įmonės dokumentus, banko sąskaitas, telefonus, akcininkų protokolą. Vilkikų neperdavė, nes juos buvo grąžinęs bankui (4 t., b. l. 159-160). Kitos apklaustos ikiteisminio tyrimo metu taip pat apklaustas įtariamuoju R. V. parodė, kad turtą iš R. J. perėmė ne 2009 m. rugsėjo 14 d., o vėliau per kelis kartus. Iš R. J. perėmė įmonės banko sąskaitų mokėjimo korteles su PIN kodais. Iš įmonės sąskaitos jis per kelis kartus (pirmą Kretingoje, po to Kaune) nuėmė grynuosius apie 24 000 Lt. Juos panaudojo degalams į perimtus automobilius pirkti bei išvykoms į Vokietiją tartis dėl darbo. Visus kvitus apie piltą kurą ir kelionės dokumentus perdavė T. A.. Paimti automobilio „F. G.“ atvyko T. A. su vyriškiu, kuris ir nuvairavo šį automobilį. R. V. parodė ir tai, kad jis buvo užfiksuotas viršijęs greitį automobiliu „F. G.“. Kai buvo iškviestas į policiją ir rašomas protokolas (2010 m. sausio 15 d.), automobilį jau buvo grąžinęs T. A. (4 t., b. l. 163-165). Ikiteisminio tyrimo metu R. V. buvo apklaustas ir liudytoju ir davė iš esmės tokius pačius parodymus kaip ankstesnių apklausų metu (4 t., b. l. 166-167). Visi šie R. V. parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą R. V. buvo apklaustas dar kartą. Jis parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė T. A.. Įmonę pardavė, nes kai ją pirko iš pirmo savininko, pradėjo atiminėti transportą, todėl jis pasakė, jog įmonę reikia grąžinti. Neatsimena, kiek T. A. jam sumokėjo už įmonę, tačiau tai buvo simbolinė kaina. Sudarius pirkimo – pardavimo sutartį, jis bankui perdavė vilkikus „MAN“ ir „DAF“, taip pat ir autobusiuką bei automobilį „F. G.“. Buvo likę dar du automobiliai, nepaimti iš pirmo savininko. Jam buvo perduotos transporto priemonės, o dokumentuose yra užfiksuota, kokį turtą perdavė bankui pagal perdavimo aktus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo džipą, kurį vėliau bankas pasiėmė. Jis T. A. perdavė automobilius „O. V.“ ir „F. G.“. Jis vilkikų „MAN“ ir „SCANIA“ iš R. J. perėmęs nebuvo. Perdavimo aktuose yra nurodyta, ką jis perėmė iš R. J., kokie automobiliai buvo grąžinti bankui ir kokių automobilių jis neperėmė iš R. J.. Jis buvo susitaręs su R. J., kad pasiskolina automobilį „F. G.“, kol jo automobilį pataisys. Jis nežinojo, kad įmonė buvo parduota T. L.. Liudytojas patikslino, kad jis bankui perdavė vilkikus „MAN“ ir „DAF“, o T. A. perdavė automobilius „O. V.“ ir „F. G.“.

Liudytoja S. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. rudenį dirbo teisinių paslaugų įmonėje - UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Buvo atvykęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, prašė paruošti akcijų pirkimo-pardavimo sandorio dokumentus. R. J. buvo atvykęs ne vienas, bet su kuo neprisimena. Antrą kartą atvyko ir pirkėjas, pirkęs iš R. J. įmonę ir vėliau vėl norėjęs parduoti akcijas. Paruošė reikalingus dokumentus. Šiuo atveju patys klientai pageidavo nuvežti dokumentus į Registrų centrą. Akcijų pardavimo-pirkimo sutartis buvo pasirašyta jų kontoroje, kur yra atskira patalpa, skirta klientams. Dokumentai buvo visi sugrupuoti, buvo paruoštas komplektas, tik reikėjo nuvežti į Registrų centrą. 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ruošė ne ji. 2009 m. rugsėjo 30 d. protokolas dėl bendrovės vadovo atšaukimo ir naujo vadovo paskyrimo yra paruoštas jų agentūroje. Dokumentai tikrai buvo patikrinti, kas buvo antras pirkėjas, neprisimena. Spalio 9 d. sutartis buvo paruošta jų agentūroje, o spalio 1 d. sutartis ruošta ne jų. Parduodant UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas spalio 9 d. buvo du jauni vyrai, pardavėjas sumokėjo pinigus už darbą. Jų agentūroje buvo ruošti dviejų sandorių dokumentai. Asmuo buvo tas pats, kuris nusipirko, po to tapo pardavėju. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti S. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. G. parodė, kad 2009 m. rudenį į ją kreipėsi R. J. su prašymu paruošti dokumentus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo. Parduodant įmonės akcijas buvo atvykęs R. J. ir dar du vyriškiai. Po savaitės vėl atvyko vienas iš buvusių vyrų ir dar vienas nematytas dėl tos pačios įmonės akcijų pardavimo.

Kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizingo sutarčių pagrindu valdė ir naudojosi vilkikais „SCANIA“, „MAN“ bei automobiliais „F. G.“ ir „O. V.“ patvirtina byloje esančios pirkimo – pardavimo sutartys. Iš pirkimo – pardavimo sutarčių matosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko transporto priemones savo nuosavybėn ir perdavė valdyti bei naudotis lizingo pagrindais UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Iš 2008 m. gegužės 6 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2008 m. gegužės 6 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)matosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuperka savo nuosavybėn bei perduoda valdyti ir naudotis lizingo pagrindais UAB „(duomenys neskelbtini)“ vilkiką (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 203715,20 Lt (1 t., b.l. 55-64).

Iš 2008 m. birželio 18 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2008 m. birželio 18 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)matosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuperka savo nuosavybėn bei perduoda valdyti ir naudotis lizingo pagrindais UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „F. G.“, VIN (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 31000 Lt (1 t., b.l. 32-39, 47-49).

Iš 2008 m. liepos 4 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2008 m. liepos 4 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)matosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuperka savo nuosavybėn ir perduoda valdyti ir naudotis lizingo pagrindais UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „O. V.“, VIN (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 61500 Lt (1 t., b.l. 30-31, 40-46).

Iš 2006 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo pardavimo ir lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini)matosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuperka savo nuosavybėn bei perduoda valdyti ir naudotis lizingo pagrindais UAB „(duomenys neskelbtini)“ vilkiką MAN (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 151923,20 Lt (1 t., b.l. 85-96).

Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimus, taip pat ir tai, kokiu laikotarpiu įmonei vadovavo R. J., R. V., T. A. ir T. L..

Iš VĮ Registrų centro pateiktų dokumentų matosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Palanga, įregistruota 2006 m. kovo 17 d. Nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2009 m. spalio 9 d. akcininkas T. A., o nuo 2009 m. spalio 9 d. akcininkas – T. L.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas nuo 2006 m. kovo 16 d. iki 2009 m. spalio 1 d. buvo R. J., o nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2009 m. spalio 8 d. vadovas buvo T. A., nuo 2009 m. spalio 9 d. – T. L. (1 t., b. l. 101-104, 3 t., b. l. 3-49).

Iš 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties matosi, kad R. V. iš A. J. už 1 Lt perka 51 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų (4 t., b. l. 92-93), iš 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties matosi, kad R. V. iš R. J. už 1 Lt perka 49 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų (1 t., b. l. 112-113, 4 t., b. l. 94-95).

Iš 2009 m. rugsėjo 30 d. akcininkų susirinkimo protokolo matosi, kad R. J. nuo 2009 m. spalio 1 d. atšauktas iš direktoriaus pareigų ir nuo 2009 m. spalio 2 d. direktoriumi paskirtas T. A. (3 t., b. l. 35-36, Priedas Nr. 1).

Iš 2009 m. spalio 1 d. akcininkų susirinkimo protokolo matosi, kad R. V. nusprendžia akcijas parduoti T. A. ir jį paskirti direktoriumi (1 t., b. l. 186, Priedas Nr. 1).

Iš 2009 m. spalio 1 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties matosi, kad R. V. T. A. pardavė 100 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų (t. 1, b. l. 179, Priedas Nr. 1).

Iš 2009 m. spalio 1 d. akcininkų susirinkimo protokolo matosi, kad T. A. nusprendžia save paskirti direktoriumi (t. 1, b. l. 186, 4 t., b. l. 90).

Iš 2009 m. rugsėjo 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto perdavimo – priėmimo akto dviejų skirtingų kopijų matosi, kad R. J. perdavė R. V., o R. V. perėmė turtą, tuo pačiu ir vilkikus „MAN“, „SCANIA“ bei automobilius „O. V.“, „F. G.“. 2009 m. rugsėjo 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto perdavimo – priėmimo akte dviejuose skirtingose kopijose nurodyta, kad vienoje kopijoje stulpeliuose „perdavė“ ir „priėmė“ grafos „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buhalteriniai dokumentai, „F. D.“ nepasirašytos, o kitoje iš esmės identiškoje kopijoje užfiksuota, jog direktorius R. J. perduoda naujam savininkui R. V. turtą: automobilius „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (parašas vizualiai skiriasi), „DAF“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „DAF“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „SCANIA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (parašas vizualiai skiriasi), „O. V.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „F. G.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „M. P.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) darbų saugos dokumentus, įmonės dokumentus, banko sąskaitas, buhalterinius dokumentus (parašas vizualiai skiriasi), šaldytuvą „W.“, telefonus 8 vnt., akcininkų protokolą, akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, automobilį „F. D.“. Perdavimo – priėmimo akte nenurodyta, kokio laikotarpio ir kokie konkrečiai buhalteriniai dokumentai (kasos, banko, pirkimo, pardavimo PVM sąskaitos, avansinės apyskaitos, registrai) buvo perduoti (1 t., b. l. 177-178, 4 t., b. l. 89).

Taip pat ir iš 2009 m. spalio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto perdavimo – priėmimo akto matosi, kad R. V. perdavė T. A., o T. A. priėmė įmonės turtą, tuo pačiu ir automobilius „O. V.“ ir „F. G.“. 2009 m. spalio 1 d, turto perdavimo – priėmimo akte nurodyta, kad R. V. perduoda, o T. A. priima turtą: „O. V.“, „F. G.“, darbų saugos dokumentus, įmonės dokumentus, šaldytuvą „W.“, telefonus 8 vnt., akcininkų protokolą. Perdavimo – priėmimo akte nenurodyta, kokie konkrečiai buhalteriniai dokumentai (kasos, banko, pirkimo, pardavimo PVM sąskaitos, avansinės apyskaitos, registrai) buvo perduoti (1 t., b. l. 178 ).

Tai, kad po automobilio „F. G.“ perdavimo T. A. dar automobiliu kurį laiką naudojosi R. V. patvirtina ir 2012 m. spalio 23 d. (duomenys neskelbtini)apskrities VPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio pranešimas, duomenų bazės (ROIK) išrašas ir administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentai, kuriuose nurodyta, jog 2009 m. lapkričio 13 d., 13 val. 47 min., kelio (duomenys neskelbtini)18 km., R. V., vairuodamas automobilį „F. G.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė kelių eismo taisykles – viršijo leistiną greitį. 2010 m. sausio 15 d. surašytas Administracinių teisės pažeidimų protokolas ir jam paskirta nuobauda (4 t., b. l. 139-147).

Apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėti dokumentai paimti 2010 m. vasario 19 d. kratos metu pas T. L.. Nustatyta, kad 2009 m. spalio 8 d. turto perdavimo aktas be parašų, apžiūrėtos 2009 m. spalio 1 d., 2009 m. spalio 9 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartys, akcininkų sprendimai, bei kiti gauti dokumentai iki 2009 m. spalio 15 d. 2009 m. spalio 8 d. turto perdavimo akte nurodyta, kad pagal aktą T. A. numato perduoti T. L. vilkiką „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „SCANIA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), automobilius „O. V.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir „F. G.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) darbų saugos dokumentus, įmonės dokumentus, banko sąskaitas, buhalterinius dokumentus, 8 vnt. telefonų, akcininkų protokolą, akcijų pirkimo pardavimo sutartį, tačiau nei stulpelyje „perdavė“, nei „priėmė“, nei po aktu jokių parašų nėra (Priedas Nr. 1) (3 t., b.l. 130-134).

T. A., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius perėmė iš buvusių direktorių įmonei patikėtą turtą, t. y. vilkikus „MAN“ ir „SCANIA“ bei automobilius „O. V.“, „F. G.“, su kitu asmeniu, surado T. L., kurį 2009 m. spalio 8 d. T. A. paskyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o 2009 m. spalio 9 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė jam 100 proc. įmonės akcijų, tačiau įmonei patikėtų vilkikų „MAN“ ir „SCANIA“ bei automobilių „O. V.“, „F. G.“ neperdavė, lizingo bendrovėms įmokų pagal sutartis nesumokėjo ir turto negrąžino, o minėtus vilkikus ir automobilius pasisavino, padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ žalą.

Nuteistasis T. A. ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino, pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino iš dalies, o apeliacinės instancijos teisme kaltu vėl neprisipažino. Pirmosios instancijos teisme T. A. parodė, kad R. V. jam pasiūlė įsigyti įmonę, sakė, kad įmonė turi skolų, tačiau jis sutiko pirkti įmonę. Jis tapo direktoriumi ir perėmė visą bendrovės turtą, žinojo, kad transporto priemonės priklauso bankui. Lizingo sutarčių neskaitė. Vėliau, po pokalbio su R. J., sužinojo apie įmonės skolas Lizingo bendrovėms ir nusprendęs, kad jam bus per sunku, nutarė įmonę parduoti. Internete paskelbė apie parduodamą įmonę, greitai atsirado asmuo, norintis ją pirkti. Įmonę už 1 Lt pardavė T. L.. Pardavimo dokumentus tvarkė Klaipėdoje už įmonės lėšas, kurias davė R. V.. T. L. pasakė, kad jam bus perduotas bendrovės turtas – du vilkikai ir dar du automobiliai. Registrų centre klausė T. L., ar jis supranta kokią bendrovę perka, pasakė kokie jos finansiniai įsipareigojimai. T. L. pasakė, kad jam nesvarbu. Po kelių dienų T. A. perėmė iš R. J. automobilius – du vilkikus bei „O. V.“ ir juos nuvarė T. L., tai padarė turbūt tą pačią dieną. J. į krovininį automobilį buvo sudėjęs visus bendrovės dokumentus. Pas T. L. atvyko vakare, pasakė, kad jis turi saugoti dokumentus. Vienas automobilis – „F. G.“, buvo likęs Kaune. Šį automobilį T. L. paėmęs iš R. V. nuvarė A. B.. Nuvaręs vilkikus, juos bei bendrovės dokumentus perdavė T. L., pasirašė priėmimo-perdavimo aktą, vieną egzempliorių davė T. L., kitą pasiliko sau, tačiau vėliau šio dokumento neberado. Taip pat T. A. parodė, kad T. L. prašė nuomos sutarčių, prašė paskelbti laikraštyje apie nuomojamus automobilius. Jis pinigų T. L. nemokėjo. Suprato, kad T. L. bus tik direktorius, o akcininkais bus kiti asmenys. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas T. A. parodė, kad su R. V. susipažino 2008 m. Kaune, dirbdamas statybose. 2009 m. rugsėjį R. V. jam paskambino ir pasiūlė susitikti. Susitikus pasiūlė pirkti įmonę, kuri yra ant bankroto ribos. Sakė, kad įmonė turi automobilių „O. V.“, „F. G.“ ir vilkikų. Sutikus pirkti, jis su R. V. važiavo į Klaipėdą, kur kavinėje prie magistralės, susitiko su buvusiu direktoriumi– J., apie 40 m. amžiaus vyras. Kitą dieną susitiko Klaipėdoje, kažkokioje kontoroje, kur moteris užpildė dokumentus, galimai akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Dokumentus pasirašė jis ir J. arba R. V.. Vėliau šiuos dokumentus perdavė T. L.. Po to trise Klaipėdoje nuvyko į VĮ Registrų centrą. Po savaitės nuvyko į Kretingą pas J., kur šis surašė turto perdavimo aktą ir jis jame pasirašė. Akte jau buvo daug parašų. Kaune R. V. jam perdavė automobilį „O. V.“. Šiuo automobiliu su dvejais nepažįstamais asmenims nuvažiavo pas J. vilkikų. Pasiėmė du vilkikus, t. y. „MAN“ ir „SCANIA“, bei dokumentus, kurie buvo dėžėse. Pasirašė dokumentus, kad perėmė vilkikus. Juos nuvarė į Kauną. Kaune susitiko su R. V. ir šis atidavė jam banko korteles. Tada R. V. paprašė leidimo naudotis „F. G.“. 2009 m. rugsėjo 14 d. turto perdavimo akte prie dviejų vilkikų ir buhalterinių dokumentų yra jo parašai, taip pat ir 2009 m. spalio 1 d. prie gautų daiktų yra jo parašai. Įdėjo skelbimą, kad parduoda bankrutuojančią įmonę už 1 000 Lt. Jam paskambino nepažįstamas asmuo ir pasakė, kad yra žmogus, kuris nori pirkti įmonę. Prie Šiaulių susitiko su pirkėjais. Jie buvo trise su automobiliu „BMW“. Kalbėjo su vairuotoju. Vairuotojas jam pristatė iš automobilio išlipusį vaikiną, kaip tą, kuris nori pirkti įmonę. Tai buvo T. L.. Kitą dieną su T. L., kurį atvežė tas pats vairuotojas, susitiko Klaipėdoje. Jis su T. L. nuvyko pas tą pačią moterį, kuri tvarkė įmonės pardavimo dokumentus. Po to T. L. jis parvežė į Šiaulius ir T. L. jam sumokėjo 1 000 Lt. Pakvitavimo nesurašė. Kai važiavo su T. L. tvarkyti dokumentų į VĮ Registrų centrą buvo ir J., kuris padėjo sutvarkyti dokumentus. Kai pardavė akcijas T. L., perdavė jam įmonės turtą. Perdavimo aktą nukopijavo kompiuteriu. Po savaitės, po dokumentų sutvarkymo VĮ Registrų centre, vilkikus „MAN“ ir „SCANIA“ nuvarė į Šiaulius T. L.. Vilkiką „SCANIA“ vairavo jis pats, o vilkiką „MAN“ – A. B., I. N. vairavo automobilį „O. V.“, su kuriuo visi grįžo į Kauną. Vilkike buvo buhalteriniai dokumentai. T. L. pasirašė, kad gavo vilkikus, tai matė I. N.. Buvo du perdavimo akto egzemplioriai, vieną pateikė T. L., o kitą pasiliko sau, tačiau jo neišsaugojo. Kitą dieną atvarė „O. V.“ ir T. L. prašymu atvežė jam automobilių nuomos sutarčių blankus, už tai T. L. sumokėjo 500 Lt. Automobilio „F. G.“ realiai neperdavė T. L.. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą nuteistasis T. A. irgi buvo apklaustas. Nuteistasis buvo įspėtas apie tai, kad pasikeitus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams, teismas gali svarstyti klausimą dėl kaltinimo pakeitimo, t. y. gali būti svarstoma galimybė nuteistojo T. A. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 184 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis parodė, kad kaltu prisipažįsta dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, jog neatsakingai perdavė turtą, taip pat, kad perdavimo metu pradingo turto perdavimo aktas, kuris tikrai buvo. Nuteistasis T. A. parodė, kad sutinka su liudytojų R. J. ir R. V. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis parodė, kad neatsimena, kaip susirado R. V., galbūt atsitiktinai, tačiau atsimena, jog su juo nuomojamo buto kieme kalbėjo ir R. V. pasiūlė pirkti įmonę. Jis su R. V. iki įvykio buvo pažįstami 2 – 3 metus. Kai jis išėjo iš pataisos namų, nebuvo darbo, pinigų, todėl nusipirko įmonę, kuri kainavo 1 Lt. Galvojo, kad su automobiliais bus galima dirbti, tik reikės įdėti daug darbo. Tačiau po 7 dienų darbo įmonėje sužinojo visas smulkmenas, kad reikia kontroliuoti visus automobilius, kiekvieną krovinį, atidavimą, taip pat sužinojo apie įmonės skolas, todėl įsitikino, jog „nepatemps“ ir įmonę pardavė. Nuteistasis parodė ir tai, kad iš R. J. buvo paėmęs du vilkikus, o iš R. V. – automobilį „O. V.“. Dėl automobilio „F. G.“ paėmimo nuteistasis parodė, kad jis tik buvo pasirašęs automobilio perdavimo dokumentus, tačiau A. B., kuris šiuo metu miręs, kaip vairuotojas, turėjo nuvaryti šį automobilį ir jį perduoti. Visus automobilius perdavė T. L., tik automobilis „F. G.“ buvo perduotas netiesiogiai, ne „per jo rankas“. T. L. patvirtino, kad gavo minėtą automobilį. Nuteistasis T. A. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad turtą perdavė T. L., tuo metu buvo įmonės direktorius. Dokumentus perdavė T. L., jie buvo sudėti vilkike. T. L. paėmė šiuos dokumentus, jis jam dar kelis kartus pasakė, kad dokumentus būtinai nusineštų į vidų pas save, jog jų neatsakingai nepaliktų automobilyje. Po to sužinojo, kad jie buvo rasti kažkur užkasti. Nuteistasis parodė, kad pasirašė, jog perdavė įmonės turtą. Šį dokumentą laikė nuomojamame bute, po to išvyko ir grįžęs pamatė, kad buvusi jo draugė persikraustė, o dokumentais taip ir dingo. Jai kelis kartus yra kartojęs, kad šis dokumentas yra labai svarbus. Nuteistasis T. A. parodė ir tai, kad K. S. jam neskambino ir su juo nekalbėjo dėl vilkiko.

Liudytojas T. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pažįstamas jam pasiūlė keletą dienų „pabūti“ direktoriumi, jam nesakė, kad jis bus įmonės savininkas. Jis nesidomėjo net kokia tai firma. Jis suprato, kad trumpą laiką pabus firmos direktoriumi. Jam buvo pažadėta sumokėti, o tuo metu trūko pinigų, todėl sutiko. Jį nuvežė į Klaipėdą, kur susitiko su T. A. ir važiavo pas notarą, kur buvo sutvarkyti dokumentai. Po to dar kelis kartus su T. A. ir jo mergina važiavo į Klaipėdą, į Registrų centrą. Registrų centre viskuo rūpinosi T. A., jis tik pasirašė jam paduotus dokumentus. Už dokumentų tvarkymą mokėjo T. A.. Po to T. A. jam atvežė įmonės dokumentus ir daugiau jis T. A. nematė ir nebendravo. Atvežti dokumentai buvo dėžėse, jas sudėjo garaže. Niekur nepasirašė, kad gavo bendrovės dokumentus. T. L. transporto priemonių nematė ir jų neperėmė. Jam skambindavo dėl automobilių nuomos, bet jis duodavo T. A. telefono numerį, taip pat pasakydavo, kad jis pats automobilių nenuomoja. Jis neprašė atspausdinti nuomos sutarčių blankus. T. A. buvo davęs tris savo telefonų numerius. Taip pat liudytojas T. L. parodė, kad jam skambino bankų, mokesčių inspekcijos atstovai. Apie tai pranešė T. A. ir šis nurodė, ką reikia sakyti apie transporto priemones. Vėliau davė T. A. telefono numerį, kad skambintų tiesiogiai jam. T. A. važinėjo automobiliu „O. V.“, galvojo, jog tai jo asmeninis automobilis. Liudytojas parodė, kad jis atsimena automobilį „O. V.“, sidabrinės spalvos, kuriuo jį vežė T. A.. Jis galvojo, kad tai T. A. automobilis, tačiau jam jokių automobilių niekas neperdavė ir niekur jis nepasirašė, kad gavo automobilius bei įmonės dokumentus. Liudytojas teisme parodė ir tai, kad prieš teismo posėdį T. A. pasakė, jog jis turi sakyti, kad automobilius jis, T. L., buvo išnuomojęs, kad palengvintų T. A. padėtį. Realiai automobilių nematė, jų neperėmė. Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo T. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu T. L. buvo apklaustas įtariamuoju, tačiau 2012 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą T. L. atžvilgiu (5 t., b. l. 9-13). Apklaustas įtariamuoju T. L. parodė, kad 2009 m. spalio mėn. dirbo automobilių plovykloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ Šiauliuose. Ten dirbo ir N.. Šis jam pasiūlė keletą savaičių pabūti įmonės direktoriumi, už tai pasiūlė 800 Lt. Po kelių dienų Šiauliuose susitiko su N. broliu, su juo buvo dar vienas vaikinas. Nuvažiavo į Klaipėdą. Prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančioje degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, juos pasitiko Tomas, kuris pasakė, kad reikia pabūti įmonės direktoriumi. Tomo automobiliu „O. V.“ nuvažiavo į notaro kontorą. Notarei surašius dokumentus jis pasirašė. Sužinojo, kad tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Jokio turto perdavimo akto nepasirašė. Jokių dokumentų kopijų jis negavo. Tomas parvežė jį iki degalinės, kur buvo Nerijus. Nerijus jam sumokėjo 400 Lt. Po savaitės paskambino Tomas ir pasakė, kad reikia susitikti. N. nuvežė iki Kryžkalnio, o Tomas į Klaipėdą, kur VĮ Registrų centre vėl pasirašė kažkokius dokumentus. Kartu važiavo T. draugė. T. sumokėjo 400 Lt. Daugiau su T. susitikęs nebuvo. 2009 m. spalio pabaigoje jam pradėjo skambinti iš „(duomenys neskelbtini)“ dėl vilkikų ir autobusiukų. Skambinusiam asmeniui jis davė T. telefono numerį. Tada jis paskambino ir apie tai pranešė T., kuris pasakė, kad reikia sakyti, jog automobiliai yra Rusijoje, Vokietijoje, o vienas Lietuvoje. Jis pasakė, kad yra išvykęs iš Lietuvos, o kai po kelių dienų grįš, viską sutvarkys. Pas jį į darbą buvo atėję atstovas iš „(duomenys neskelbtini)“, kuriam jis papasakojo kaip tapo direktoriumi ir davė T. telefonų numerius. Jam vėl skambino iš „(duomenys neskelbtini)“, antstolė, iš „(duomenys neskelbtini)“ ir jis išsigandęs pradėjo meluoti. (4 t., b. l. 186-191). Pirmosios instancijos teisme T. L. patikslino, kad jam pasiūlė 800 Lt, taip pat patvirtino, jog jam skambino iš „(duomenys neskelbtini)“, o po to jo namuose buvo atlikta krata. Pirmosios instancijos teisme buvo perskaitytas ir įtariamojo T. L. papildomos apklausos protokolas. Jis papildomai apklaustas įtariamuoju parodė, kad pirmosios apklausos metu sumelavo, kad nežino kur yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai. 2009 m. gruodžio mėn. jam paskambino T. ir pasakė, jog nori atiduoti dokumentus. Grįžęs namo, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, už tvoros rado vieną kelioninį krepšį ir 3 maišelius su dokumentais, kuriuos paslėpė garažo duobėje, kad motina nesužinotų. Dalį dokumentų pasiėmė, kai kraustėsi gyventi pas tėvą į (duomenys neskelbtini). Dokumentus jis ir motina atidavė kratų metu. (5 t., b. l. 3-4). Pirmosios instancijos teisme liudytojas patvirtino, kad šie parodymai teisingi (6 t., b. l. 94). Taip pat teisme buvo perskaitytas ir kitas įtariamojo T. L. papildomos apklausos protokolas. Jis papildomai apklaustas įtariamuoju parodė, kad T. A. jokių pinigų už akcijas jis nemokėjo. Klaipėdoje T. A. tvarkant dokumentus buvo ir apie 40 metų vyras. Kai T. A. atvežė buhalterinius dokumentus, jis buvo su raudonos spalvos „Audi“ automobiliu. Jokių automobilių jis neperėmė. Kai T. A. atvežė dokumentus, jis pasirašė kažkokį dokumentą. Nuomos sutarčių atspausdinti neprašė, pinigų T. A. nemokėjo (5 t., b. l. 6). Pirmosios instancijos teisme patikslino, kad daug ko neprisimena, ar pasirašė kokį nors dokumentą (6 t., b. l. 94). Ikiteisminio tyrimo metu T. L. buvo apklaustas ir liudytoju. Šie jo parodymai taip pat buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme, kuriuos T. L. patvirtino. T. L. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju parodė, kad pirmą kartą į susitikimą su T. A. jis važiavo kartu su N. ir dar vienu vyru, kuris vairavo „BMW“ automobilį. Vairuotojas buvo romų tautybės, bet kalbėjo lietuviškai. Suprato, kad jis neseniai išėjo iš laisvės atėmimo vietos. Vėliau būtent šis vyras vežė jį į Klaipėdą susitiki su T. A.. Jo nuomone, T. A. ir tas vyriškis buvo pažįstami. Po dokumentų pasirašymo kontoroje ir VĮ Registrų centre T. A. jam sumokėjo po 200 Lt. 2009 m. lapkričio mėn. jam paskambino T. A. ir pasiūlė atvykti prie jo motinai priklausančio namo Šiauliuose. T. A. atvyko „Audi“ automobiliu. Kartu su juo buvo jo draugė ir dar vienas nepažįstamas vyras. T. A. padavė jam kažkokius dokumentus, kurie buvo popierinėse dėžėse ir paaiškino, kad dokumentai turi būti pas jį. Dėžių buvo daugiau nei dvi. T. A. padavė dar 200 Lt. Dokumentus jis suėjo į plastikinius maišus ir padėjo garažo duobėje. Po to, kai T. A. atvežė dokumentus, jam pradėjo skambinti nepažįstami žmonės ir teirautis, ar jis nenuomoja automobilių. Daugiau T. A. sutikęs nebuvo. Laikraštyje patalpino skelbimą, kad ieško darbo. Jam paskambino nepažįstamas vyras ir pasiūlė įkurti įmonę bei jį įdarbinti. Jis sutiko ir pasirašė kažkokius dokumentus. Tačiau jo taip ir neįdarbino, o vėliau (duomenys neskelbtini)policija ieškojo to nepažįstamo vyro kaip sukčiaus (5 t., b. l. 7-8). Nors apeliacinės instancijos teismas buvo nusprendęs į teismo posėdį kviesti ir apklausti liudytoją T. L., tačiau išnaudojus visas galimybes, šio liudytojo apklausti nepavyko.

Liudytoja I. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. gyveno su T. A., kuris sakė, jog nusipirko firmą ir ją parduos. Kam pirko ir kiek laiko turėjo firmą ji nesiaiškino, nes buvo neįdomu. Iš kur atsirado automobilis „O. V.“ nežino, T. A. sakė, kad automobilis firmos ir pardavus firmą reikės atiduoti. T. A. pirko įmonę, kurią pardavė T. L.. Bendrovės pardavimo dokumentai buvo tvarkomi Klaipėdoje Registrų centre. T. L. už įmonę sumokėjo 2000 Lt. Po įmonės pardavimo, tą pačią dieną, T. L. prašė atspausdinti nuomos sutartis, taip pat prašė paskelbti internete apie nuomojamus vilkikus. Vėliau, praėjus 2-3 dienoms, iš Kauno du vilkikai, kuriuose buvo sudėti ir bendrovės dokumentai, buvo nuvaryti iki T. L. namų Šiauliuose. T. L. nurodė, kur pastatyti vilkikus. I. N. perdavė T. L. atspausdintas nuomos sutartis, jis sumokėjo 200 ar 500 Lt. Buvo sudarytas turto perdavimo-priėmimo aktas, jame buvo šalių parašai. Šio dokumento kopijas pasiėmė T. A. ir T. L.. T. L. tą pačią dieną buvo perduoti ir automobiliai „O. V.“ ir „F. G.“, kaip perdavė pastarąjį automobilį, ji nematė, žino, kad šį automobilį T. L. turėjo atvaryti A. B.. Liudytoja I. N. teisme parodė, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme, teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. N. parodė, kad ji žinojo, jog T. A. buvo įsigijęs UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2009 m. rudenį T. A. grįžo automobiliu „O. V.“. Su T. A. įdėjo skelbimą interneto svetainėje „(duomenys neskelbtini)“, kad parduoda firmą. Ji su T. A. važiavo į Šiaulius, kur T. A. susitiko su pirkėjais – trimis vyrais. Po to ji su T. A. vyko į Klaipėdą, kur pastarasis su T. L. ir senuoju savininku tvarkė įmonės pardavimo dokumentus. Vėliau ji vėl vyko į Šiaulius. Tada T. A. ir A. B. varė du vilkikus, o ji vairavo automobilį „O. V.“. Vilkikus perdavė T. L.. Viename vilkike buvo kažkokie dokumentai. Buvo perduoti rakteliai ir pasirašyti kažkokie dokumentai. Kitą kartą į Šiaulius T. L. atvarė automobilį „O. V.“. Tada T. L. paprašė, kad jie internete įdėtų skelbimą, jog jis nuomoja automobilius, už tai pažadėjo 500 Lt. Ji skelbimus įdėjo į internetinę svetainę „(duomenys neskelbtini)“ ir dar kelias internetines svetaines. Vėl buvo Šiauliuose ir perdavė T. L. nuomos sutarčių blankus, o T. L. sumokėjo 500 Lt. 2009 m. rudenį ji matė kaip T. A. perdavė automobilio „F. G.“ raktelius A. B., kuris automobilį nuvarė T. L. (4 t., b. l. 112-113). Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą apklausta liudytoja I. N. parodė, kad T. L. paprašė įdėti skelbimus apie tai, kad jis nuomoja sunkvežimius, ir atspausdinti nuomos sutartis. T. L. jai davė 200 – 300 Lt, tikslios sumos neatsimena. Jis gyrėsi, kad išnuomojo sunkvežimius ir turi pinigų, todėl gali su ja atsiskaityti. Ji pati spausdino automobilių perdavimo – priėmimo aktus, pati rašė ir visą turtą. Atsimena, kad rašė sunkvežimius, lengvuosius automobilius. Jie pasirašė, buvo dvi kopijos, viena buvo pas juos, kitą atidavė T. L.. Jie pasirašė, kad perdavė sunkvežimius. Dokumentas dingo kraustymosi metu, tikriausiai gal pati išmetė. Visus buhalterinius dokumentus, dėžes sudėjo į sunkvežimius. Kai važiavo juos perduoti, viską nunešė į sunkvežimius ir visi dokumentai buvo tuose automobiliuose. Visus dokumentus sudėjo į sunkvežimius, tačiau žino, kad vienas dokumentas buvo pas ją, jis buvo stalčiuje. Kai ji su T. A. pykosi, ji iš pykčio visus popierius išmetė. Nežiūrėjo, ar jis yra, ar dingo. Liudytoja parodė, kad T. A. paprašė atspausdinti pirkimo dokumentus, atspausdino dviem egzemplioriais, pasirašė. Vienas liko pas ją, kitas – pas T. L.. Priėmimo – perdavimo aktas buvo namuose, viena kopija – pirkėjui, kita – pardavėjui.

Liudytojas K. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. dirbo AB „(duomenys neskelbtini)“, turėjo įgaliojimą veikti lizingo vardu. Jo darbas buvo organizuoti turto perėmimą, prisiteisti skolas, vykdyti priverstinį išieškojimą. Po sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukimo, ėmėsi paminėtų veiksmų. 2009 m. spalio pabaigoje paskambino bendrovės direktoriui T. L., kuris nurodė, kad vilkikas SCANIA grįžta iš Rusijos, „O. V.“ - iš Vokietijos, o „F. G.“ yra Lietuvoje. Nurodė kreiptis į atsakingą už turto perdavimą asmenį T.. Paskambinęs T. A. sužinojo, kad vilkikas stovi Panevėžyje, „F. G.“ - Kaune, o „O. V.“ už kelių dienų grįžta iš Vokietijos. Sutarė dėl viso turto perdavimo, tačiau vėliau, su nė vienu iš jų, susisiekti nepavyko, telefonai buvo išjungti. Antstolė V. D. 2009 m. gruodžio 4 d. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. T. L. neigė žinojęs apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, be to, teigė, kad galėjo būti pasinaudota jo duomenimis. Kreipėsi į „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilių suradimo, tačiau jie surasti nebuvo. 2009 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini)VPK. Automobiliai nesurasti, buvo pareikštas civilinis ieškinys. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo K. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. K. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokant įmokų pagal tris lizingo sutartis, 2009 m. spalio 12 d. įmonei buvo išsiųstas pranešimas apie sutarčių nutraukimą. Į šį pranešimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsakė, todėl nuo 2009 m. spalio 23 d. sutartys laikomos nutrauktos. Telefonu R. J. paaiškino, kad įmonės akcijas pardavė ir turtą perleido naujam savininkui. R. J. davė naujo akcininko R. V. telefono numerį. Šis telefonu paaiškino, kad įmonę ketino pirkti, bet nepirko. Kadangi naujuoju direktoriumi buvo nurodytas T. L., 2009 m. spalio pabaigoje paskambino jam ir šis paaiškino, kad vilkikas „SCANIA“ grįžta iš Rusijos, automobilis „O. V.“ iš Vokietijos, o automobilis „F. G.“ yra Lietuvoje. T. L. informavo, kad lizingo sutartys yra nutrauktos ir automobilius reikia grąžinti. T. L. nurodė, kad dėl automobilių reikia bendrauti su T. ir nurodė du telefonų numerius. Paskambinus T., šis paaiškino, kad vilkikas „SCANIA“ yra Panevėžyje, automobilis „F. G.“ – Kaune, o automobilis „O. V.“ po kelių dienų, t. y. 2009 m. spalio 30 – 31 dienomis, grįžta iš Vokietijos. Tomui paaiškino, kur reikia atvaryti automobilius, šis pažadėjo tai padaryti lapkričio pradžioje. Kadangi automobilių niekas neatvarė, skambino T., bet telefonas buvo išjungtas, o T. L. paaiškino, kad pats ieško T.. Po 2009 m. lapkričio 6 d. nė vienas iš jų į skambučius neatsakė. 2009 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į antstolę V. D.. Automobilių ieškojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Automobilių rasti nepavyko (4 t., b. l. 53-58). Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą liudytojas K. S. taip pat buvo apklaustas. Jis parodė, kad dirba „(duomenys neskelbtini)“, bendrauja telefonu, prašant grąžinti lizingo turtą po sutarčių nutraukimo. 2009 m. spalio mėn. pabaigoje pavyko paskambinti direktoriui T. L., kuris nurodė, kad vilkikas „SCANIA“ grįžta iš užsienio. T. L. nurodė ir telefono numerį bei pasakė, kad už turto perdavimą atsakingas T.. Liudytojas parodė ir tai, kad jeigu pareiškime nurodė, jog buvo susisiekta su direktoriumi, tai turbūt jis taip jam prisistatė. Kalbėjo ir su kitu asmeniu, tačiau neatsimena, ar šis asmuo pasakė savo pavardę. Negali pasakyti, ar žinojo, kad kalbėjo su T. A..

Iš (duomenys neskelbtini)apskrities VMI rašto dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ matosi, kad atlikusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą (duomenys neskelbtini)apskrities VMI nustatė, kad 2009 m. lapkričio 27 d. apsilankyta įmonės buveinėje, (duomenys neskelbtini), Palangoje, tačiau bendrovės šiuo adresu nerasta. Buvęs direktorius R. J. pateikė 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartis bei turto perdavimo – priėmimo aktą, pagal kuriuos įmonės akcijos už 2 Lt parduotos R. V.. T. L. pateikė paaiškinimą, kad nieko bendro su įmone neturi. R. V. paaiškino, kad 2009 m. spalio 1 d. akcijas pardavė T. A., kuriam perdavė įmonės turtą, o įmonės buhalterinių dokumentų neperdavė, nes pats nebuvo perėmęs. Pateikė 2009 m. spalio 1 d. akcininkų susirinkimo protokolus, kuriuose R. V. nusprendė akcijas parduoti T. A., o kitame T. A. save paskiria direktoriumi. (duomenys neskelbtini)apskrities VMI nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal nutrauktas lizingo sutartis 2009 m. rugsėjo mėn. gražino turtą (transporto priemones) UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 167-168).

Iš 2011 m. balandžio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimo ir priedų matosi, kad 2009 m. rugsėjo 23 d. buvo nutrauktos dvi lizingo sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tuo pagrindu R. V. 2009 m. rugsėjo 23 d. grąžino vieną, o 2009 m. spalio 16 d. antrą vilkiką DAF (3 t., b. l. 56-62). Iš 2011 m. gegužės 11 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimo matosi, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. buvo nutrauktos šešios lizingo sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tuo pagrindu 2009 m. rugsėjo 21 d. R. V. grąžino du vilkikus „MAN TGA“ bei automobilį „M. P.“, o 2009 m. rugsėjo 28 d. R. J. grąžino du vilkikus „MAN TGA“ ir automobilį „F. D.“ (2 t., b. l. 58).

2009 m. gruodžio 4 d. antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas rodo, kad vykdydama UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą, 2009 m. gruodžio 4 d. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolė bendravo su T. L., kuris nurodė, kad apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir automobilius nieko nežino. Antstolė telefonu bendravo su R. J., kuris paaiškino, kad įmonės akcijas pardavė R. V. (turi būti V.), kuris su dar vienu asmeniu, po 2009 m. rugsėjo 22-23 d. pasiėmė vilkikus, o po 1-2 savaičių kitas mašinas. Paaiškino, kad lizingo sutartys nebuvo nutrauktos. (t. 1, b. l. 67-69).

Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina apie lizingo sutarčių dėl vilkikų „SCANIA“, „MAN“ ir automobilių „F. G.“ bei „O. V.“ nutraukimą, taip pat ir apie paskelbtą minėtų transporto priemonių paiešką.

Žemesnės instancijos teismas

Iš 2009 m. spalio 12 d. pranešimo dėl lizingo sutarties nutraukimo Nr. (duomenys neskelbtini)matosi, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ praneša UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie įsiskolinimus pagal lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)ir per 10 dienų ragina sumokėti 198 642,93 Lt įsiskolinimą ir paaiškina, jog jo nesumokėjus sutartys bus vienašališkai nutrauktos ir turtas privalės būti grąžintas. Po termino pasibaigimo veiksmai su turtu (valdymas ir naudojimas) bus neteisėti (1 t., b. l. 54). Taip pat ir iš 2009 m. rugsėjo 28 d. pranešimo dėl finansinio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)nutraukimo matosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ informuoja UAB „(duomenys neskelbtini)“, jog nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutraukiama 2006 m. rugpjūčio 22 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 99). Iš 2010 m. sausio 4 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikto pareiškimo patikslinimo ir mokėjimo grafikų matosi, kad lizingo įmokos buvo mokamos nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 2009 m. birželio 26 d. ir įsiskolinimas yra 198 376,94 Lt (171047,13 Lt – likę mokėjimai, 24956,19 Lt – praleisti mokėjimai, 2373,62 Lt – delspinigiai) (1 t., b. l. 71-78). Iš 2010 m. sausio 14 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikto pareiškimo patikslinimo matosi, kad likutinė neapmokėta vertė yra: „O. V.“ – 48904,60 Lt, „F. G.“ – 19866,78 Lt, „(duomenys neskelbtini) 470 TOPLINER“ – 100474,96 Lt (1 t., b.l. 80).

Iš policijos informacinės sistemos apie ieškomas kelių transporto priemones išrašo matosi, kad 2010 m. sausio 13 d. paskelbta vilkikų „SCANIA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), automobilių „F. G.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), „O. V.“, VIN (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) paieška. Transporto priemonės nerastos (1 t., b. l. 116-124).

Iš 2012 m. spalio 23 d. (duomenys neskelbtini)apskrities VPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio pranešimo, duomenų bazės (ROIK) išrašo ir administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų matosi, kad 2009 m. lapkričio 13 d., 13 val. 47 min., kelio (duomenys neskelbtini)18 km., R. V., vairuodamas automobilį „F. G.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė kelių eismo taisykles – viršijo leistiną greitį. 2010 m. sausio 15 d. surašytas Administracinių teisės pažeidimų protokolas ir jam paskirta nuobauda (4 t., b. l. 139-147).

Iš 2012 m. spalio 11 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad interneto svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ skelbimas, kuriame naudoti duomenys (duomenys neskelbtini) ir telefonas (duomenys neskelbtini) buvo įdėtas iš kompiuterio, kurio IP (duomenys neskelbtini)ir paskutinį kartą redaguotas 2009 m. lapkričio 17 d., 15.41 val. Šis elektroninio pašto adresas priklauso T. A. sugyventinei I. N. (t. 2, b. l. 175).

Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)rodo, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimui nebuvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. rugsėjo 14 d. – 2010 m. sausio 7 d. pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, įmonės įsipareigojimų apskaitos dokumentai, sąskaitų suvestinis registras „Didžioji knyga“, sąskaitų apyvartos žiniaraščiai, bendrasis žurnalas, 2009 m. balansas, 2009 m. bendrovės turto inventorizacijos. Nepateiktos darbo sutartys, sudarytos su bendrovės vadovu ir vyr. buhalteriu, todėl nėra galimybės nustatyti, kas 2009 m. rugsėjo 14 d. – 2010 m. sausio 7 d. atsakė už buhalterinių įrašų teisingumą. Nebuvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. rugsėjo 14 d. – 2010 m. sausio 7 d. buhalterinės apskaitos dokumentai, taigi nėra duomenų, kokius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus ar suvestines bei kas tiriamuoju laikotarpiu tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 4, b. l. 7-23).

Šie bylos duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, paneigė kaltu iš dalies prisipažinusio kaltinamojo T. A. parodymus bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Išnagrinėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, taip, kaip numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012 ir kt.).

Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisės aktais nustatytos turto perleidimo tvarkos, perleidžia tretiesiems asmenims. Iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Taigi iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Tuo tarpu pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali, kaltininko suvokta galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Įrodinėjant turto pasisavinimo sudėtį nėra būtina įrodyti, kur ir kaip kaltininkas panaudojo pasisavintą turtą. O įrodinėjant turto išvaistymo nusikaltimo sudėtį, būtina įrodyti patį neteisėto svetimo turto pardavimo, dovanojimo ar kitokio perleidimo faktą.

Byloje įrodyta, kad T. A. 2009 m. spalio 1 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 100 proc. akcijų, ir tapęs vieninteliu akcininku, tą pačią dieną paskyrė save įmonės direktoriumi bei iš buvusių bendrovės direktorių R. J. ir R. V. per kelis kartus perėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal lizingo sutartis perduotą turtą: 2008 m. gegužės 6 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu valdomą ir naudojamą vilkiką (duomenys neskelbtini) 470 Topliner, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio likutinė vertė – 100 474,69 Lt; 2008 m. gegužės 6 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu valdomą ir naudojamą automobilį „F. G.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio likutinė vertė – 19 866,78 Lt; 2008 m. birželio 18 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu valdomą ir naudojamą automobilį „O. V.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio likutinė vertė – 48 904,60 Lt; 2006 m. rugpjūčio 22 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu valdomą ir naudojamą vilkiką MAN (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio likutinė vertė – 54 706,15 Lt.

Taip pat byloje įrodyta, kad T. A. 2009 m. spalio 8 d. T. L. paskyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o 2009 m. spalio 9 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė jam 100 proc. įmonės akcijų. Kaip teigė pats nuteistasis T. A., jis, 2009 m. spalio 1 d. pirkdamas įmonę, ketino vykdyti verslą, tačiau supratęs, kad įmonės finansinė padėtis bloga, nusprendė ją parduoti ir 2009 m. spalio 9 d. pardavė. Liudytojas T. L. tvirtino supratęs, kad jis bendrovės direktoriumi bus laikinai, jis pats neketino pirkti įmonės ir vykdyti veiklą. Nuteistojo parodymai dėl įmonės pardavimo T. L. nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad T. L. už įmonę sumokėjo 1000 Lt, teisme parodė, kad pardavė už 1 Lt. Liudytojos I. N. parodymai apie įmonės pardavimą bei transporto priemonių perdavimą T. L. skyrėsi nuo nuteistojo parodymų. Ši liudytoja parodė, kad T. A. įmonę T. L. pardavė už 2000 Lt, matė, kaip T. L. perdavė pinigus. Be to, nesutapo ir nurodytos aplinkybės dėl transporto priemonių buvimo vietos. Nuteistasis tvirtino, kad vilkikus paėmė iš R. J., I. N. teigė, kad vilkikai buvo Kaune. Nors byloje esančiame 2009 m. spalio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto perdavimo-priėmimo akte prie automobilių MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir SCANIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra nei perdavusio, nei priėmusio asmens parašų, tačiau nuteistasis T. A. parodė, kad jis automobilius – du vilkikus ir „O. V.“ perėmė ne iš T. V., o iš R. J.. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas R. J.. Byloje nustatyta ir tai, kad interneto svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ skelbimas, kuriame paskelbta apie transporto priemonių nuomą, naudoti duomenys (duomenys neskelbtini) ir telefonas (duomenys neskelbtini) buvo įdėtas iš kompiuterio, kurio IP (duomenys neskelbtini)ir paskutinį kartą redaguotas 2009 m. lapkričio 17 d., 15.41 val. Šis elektroninio pašto adresas priklauso T. A. sugyventinei I. N.. O tai tik patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėtas turtas T. A. nebuvo perduotas nei naujajam įmonės akcininkui, nei turto savininkams. Taigi T. A., neteisėtai užvaldęs svetimą Lizingo bendrovėms priklausantį turtą, patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėjo realią galimybę juo naudotis ir valdyti.

Nors nuteistasis T. A. tvirtino, jog transporto priemones MAN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), „F. G.“ bei „O. V.“ perdavė T. L., tačiau atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus bylos įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo T. A. nurodytų aplinkybių dėl transporto priemonių perdavimo T. L. tikrumu, šie apelianto parodymai laikytini gynybinės taktikos dalimi.

Nuteistasis T. A. apeliaciniame skunde nurodė, kad jo kaltė padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą grindžiama iš esmės vieno liudytojo - T. L. parodymais, kurie nuteistojo nuomone, yra nepatikimi.

Su tokiu apeliaciniame skunde išdėstytu įrodymų vertinimu negalima sutikti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išanalizavo liudytojo T. L. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, įvertino ir tai, kad šio liudytojo parodymai nebuvo absoliučiai nuoseklūs, juos sugretino su kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o būtent: paties kaltinamojo, liudytojų R. V., R. J., I. N. parodymais, kratos, apžiūros protokolo duomenimis bei kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kurių objektyvumu abejoti teismas nenustatė pagrindo. Apygardos teismas liudytojo T. L. parodymus įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti liudytojo T. L. parodymų leistinumu bei patikimumu tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymus. Byloje nenustatyta jokių šio asmens suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių faktų. Tai, kad šio liudytojo parodymai nesutapo su nuteistojo ir liudytojos I. N. parodymais, jų nedaro nepatikimais. Be to, iš liudytojos I. N. bei nuteistojo T. A. parodymų matyti, kad jie buvo sugyventiniais, o liudytojas T. L. nuteistojo T. A. asmeniškai nepažinojo.

Nuteistasis T. A. neneigia iš R. J. bei R. V. perėmęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėtą turtą bei buhalterinius dokumentus, tačiau tvirtina, jog po 2009 m. spalio 9 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties T. L. perdavė transporto priemones bei bendrovės buhalterinius dokumentus, bet neišsaugojo tai patvirtinančio dokumento. Nuteistasis parodė ir tai, kad transporto priemonės nebuvo perduotos tą pačią dieną. Ši aplinkybė rodo, kad, T. A. tvirtinimu, jam nuvarius vilkikus į Šiaulius, tačiau neperdavus automobilių „F. G.“ bei „O. V.“, T. L. ir negalėjo pasirašyti gavęs transporto priemones. Liudytojas T. L., apklaustas pirmosios instancijos teisme, vienareikšmiškai parodė, kad transporto priemonių T. A. jam neperdavė, jis turto priėmimo-perdavimo akto nepasirašė. Šią liudytojo nurodytą aplinkybę patvirtina ir byloje esantis, kratos T. L. gyvenamojoje vietoje metu rastas ir paimtas 2009 m. spalio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto perdavimo-priėmimo aktas, kuriame išvardintas turtas, tačiau nei ties įrašu „Perdavė“, nei ties įrašu „Priėmė“, nei po aktu nėra atsakingų asmenų, t. y. T. A. ir T. L., parašų (Priedas Nr. 1).

Taigi išdėstytos byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina T. A. versijos, jog transporto priemones (MAN, SCANIA, „F. G.“, „O. V.“) jis perdavė naujajam UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui ir direktoriui T. L., o šią versiją paneigia.

Kaip jau buvo minėta, nustatant nusikalstamos veikos – turto iššvaistymo sudėtį, būtina sąlyga įrodyti neteisėto svetimo turto pardavimo, dovanojimo ar kitokio perleidimo faktą. Aptariamu atveju, T. A. perimto UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėto turto (transporto priemonių) perdavimo tretiesiems asmenims faktas nėra įrodytas. T. A., perėmęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėtą turtą (transporto priemones), galėjo šiuo turtu naudotis ir valdyti. Jo neperduodamas naujajam UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui ir direktoriui T. L., o taip pat ir Lizingo bendrovėms suvokė, kad savinasi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėtą Lizingo bendrovių turtą ir to siekė. Byloje nenustatyta transporto priemonių (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), MAN (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „F. G.“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „O. V.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvimo vieta, tačiau tai nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Kadangi kaltininkas su jam patikėtu turtu ima elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai pasisavinamas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-788/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė T. A. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad T. A. 2009 m. spalio 1 d. tapęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, perėmęs šiai bendrovei patikėtą svetimą turtą ir vėliau UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pardavęs T. L., šiam transporto priemonių - MAN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), „F. G.“ bei „O. V.“ nepardavė, pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, jų neperdavė ir savininkams – lizingo bendrovėms AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nemokėjo ir lizingo įmokų, taigi pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėtą ir jo žinioje esantį svetimą didelės vertės turtą ir taip padarė žalą turto savininkams. Iš viso T. A. pasisavino 223 952,22 Lt (tai atitinka 64 861,05 Eur) vertės svetimą turtą. Pasisavinto turto vertė viršija 250 MGL.

Nors apeliantas neigia pasisavinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėtą turtą, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, apeliantas, tapęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, žinojo, kad bendrovei patikėtas svetimas turtas (transporto priemonės) priklauso Lizingo bendrovėms pagal Lizingo sutartis, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra prisiėmusi tam tikrus įsipareigojimus ir atsakomybę už jų nevykdymą. Byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad apeliantas nemokėjo privalomų įmokų pagal Lizingo sutartis. Patikėto turto negrąžino. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad T. A. suprato, jog pažeidžia turto savininkų interesus, daro jiems materialinę žalą. T. A. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas T. A. veiksmuose nustatė visus baudžiamajai atsakomybei pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kilti būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius, pagrįstai T. A. pripažino kaltu padarius šį nusikaltimą. Išvados dėl nusikaltimo sudėties požymių, tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų, pagrįstos išsamia įrodymų viseto analize.

Vis dėlto nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes bausmės tikslai kolegijos nuomone, bus pasiekti ir nepaskiriant T. A. realios laisvės atėmimo bausmės.

Pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. A. už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Skirdamas T. A. tokią bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju T. A. yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme BK 75 straipsnis buvo pakeistas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d. Naujoje BK 75 straipsnio redakcijoje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal susiklosčiusią kasacinio teismo praktiką laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (bei esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą iniciatyva (bet kurios instancijos). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-7-386-746/2015).

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Tačiau, atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, svarbią reikšmę turi aplinkybės, egzistuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu, nes bausmė skiriama asmeniui esamuoju laiku už jo praeityje padarytą nusikalstamą veiką. Jeigu asmuo po nusikalstamos veikos padarymo ilgą laiką laikosi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų, nepažeidinėja įstatymų, nedaro naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, stiprina socialinius ryšius, sukuria šeimą, dirba ar mokosi, galima pagrįstai manyti, kad jo asmenybės pavojingumas mažėja ir toks asmuo savo elgesiu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įrodo, jog jis siekia pasitaisyti ir ateityje nedaryti nusikalstamų veikų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015, 2K-130-648/2016).

Įvertinusi, kad nuo T. A. inkriminuoto sunkaus nusikaltimo – turto pasisavinimo padarymo praėjo jau tikrai ilgas, daugiau nei šešerių metų laiko tarpas, byloje nėra duomenų, kad po šio nusikaltimo jis būtų padaręs naują nusikalstamą veiką (nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą), bylos duomenimis, paskutinį kartą už administracinės teisės pažeidimą jis baustas tik 2009 m. gruodžio 11 d., ankstesni jo teistumai už visai kitokio pobūdžio ir mažesnio pavojingumo nusikalstamas veikas, o tai rodo ir mažesnį jo asmenybės pavojingumą bei leidžia spręsti, kad nuteistasis siekia pasitaisyti, be to, kaip teigia pats nuteistasis, jis dirbo tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamu atveju T. A. paskirtos bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Todėl pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra pagrindas atidėti, paskiriant nuteistajam BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad realios laisvės atėmimo bausmės neskyrimas T. A. sudarys palankesnes sąlygas atlyginti AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą turtinę žalą, priteistą skundžiamu nuosprendžiu. Todėl skundžiamo teismo nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti.

Pritaikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam T. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtos 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, įpareigoti nuteistąjį T. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Rūta MickevičienėVioleta Ražinskaitė