Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą informuotas tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Trečiasis asmuo A. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

5) Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai interpretavo Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimą. Nurodė, kad minėtame teismo sprendime aptariama visiškai skirtinga situacija, kadangi žala buvo padaryta atsikabinusia priekaba. Atsakovas įsitikęs, kad ši aplinkybė neturi jokios reikšmės priekabos draudiko atsakomybei, kadangi Vokietijos teismas aiškiai pasisakė, jog transporto priemonių junginio padarytą žalą per pusę apmoka tas transporto priemones apdraudę draudikai, t.y. tai, priekaba autoįvykio metu nebuvo atsiskyrusi nuo vilkiko nesuteikia priekabos draudikui galimybės išvengti draudimo sutartimi prisiimtos atsakomybės. Vokietijos teismas savo sprendime pasisakė, kad vilkiko vairuotojas, dėl kurio neteisingo elgesio, t.y. neįvertinus atstumų manevruojant, įvyko eismo įvykis ir kuris tokiu būdu žymiai padidino viso junginio naudojimo riziką, kartu yra priekabos vairuotojas. Jo klaidingas elgesys turi būti priskirtas ir prie priekabos atsakomybės.

6) Pirmos instancijos teismas taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nė vienos Vokietijos materialiosios teisės normos ir (ar) jos turinio, t. y. nenustatė, koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba.

7) Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams.

8) TPVCAPDĮ nuostatose nenurodyta, kad atlyginus kitos šalies nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, biurui iš žalą padariusio asmens sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo.

9) Draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose.

10) Ieškovas nepateikė įrodymų kaip reglamentuojamas žalos administravimas ir jos išmokėjimas nukentėjusiajai šaliai, kai žala padaroma transporto priemonių junginio Vokietijos teritorijoje.

11) Atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.

12) Kadangi nagrinėjamu atveju užsienio teisės turinys sudaro faktinį ieškinio pagrindą ir turi būti įrodinėjamas byloje, bylą nagrinėjęs teismas, nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko bei nepasiūlydamas ieškovui pateikti papildomus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Rusijos draudimo bendrovėje, todėl ieškinys turi būti atmestas.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 134 straipsnyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Kai pareigą sudaryti draudimo sutartį numato Lietuvos Respublikos įstatymai (šiuo atveju tokią pareigą numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau -TPVCAPDĮ) 4 straipsnis), ji nelaikoma tinkamai įvykdyta, jei sudaryta draudimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, taikomų tokiam draudimui, nuostatų. Remiantis TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatomis, atsakingas už sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas, dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t.y. dėl transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė draudimo sutartis, su kuria tik ir gali būti išduodama žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8, 9, 18 dalys, 6 straipsnio 4, 6 dalys).

2) Biurų taryba pasisako, kad rusiškos žaliosios kortelės gali būti išduodamos tik dėl Rusijoje įregistruotų transporto priemonių. Be to, Rusijos nacionalinis draudikų biuras rašte, adresuotame Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ bei Biurui, nurodė, kad rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms bei Lietuvos nacionaliniams teisės aktams ir yra Rusijos draudimo tarpininkų, kurie sudarė nusikalstamą (slaptą) susitarimą su tam tikrais Lietuvos vežėjais, siekiant pasipelnyti, nusikalstama veika. Dėl šios priežasties, tokiomis transporto priemonėmis padarytą žalą turi atlyginti patys vežėjai.

3) Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės (TPVCAPDĮ 28 straipsnis) duomenimis, dėl transporto priemonės MERCEDES BENZ 1841 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo, eismo įvykio dienai nei vienas draudikas - Biuro narys, nebuvo sudaręs draudimo sutarties.

4) (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu MERCEDES BENZ 1841 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudaryta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis, todėl Biuras privalėjo sumokėti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą. Sumokėjęs reikalaujamą sumą, Biuras įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į apeliantą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu.

5) Kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštas buvo parengtas dar 2011-07-07. Apeliantas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, šį dokumentą galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl teismas turėtų atsisakyti priimti šį įrodymą.

7) Apelianto pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. taikytinoms tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Nagrinėjamu atveju apdrausta tik priekabos valdytojo civilinė atsakomybė. Be to, skiriasi situacijos.

8) Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos bylą administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu.

9) Priekaba (puspriekabė) - tai transporto priemonė, kurią velka motorinė transporto priemonė. Priekaba (puspriekabė) negali savarankiškai dalyvauti viešajame eisme. Todėl už vilkiko ir priekabos junginiu padarytą žalą atsakingas vilkiko draudikas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

3) Nors priekaba SCHMITZ SCS 24/L (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buvo Draudiko apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau ji savarankiškai viešajame eisme negali dalyvauti, o neapdraudus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu vilkiko (kaip vienos iš transporto priemonių junginį sudarančių transporto priemonių), aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei į apeliantą bei priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

4) Apeliantas painioja du dalykus - išmokos mokėjimą nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir apelianto, nevykdančio teisės aktuose numatytos pareigos apdrausti transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, prievolę atlyginti ieškovui dėl tokios pareigos nevykdymo atsiradusią žalą.

Kaip numato TPVCAPDĮ 17 str. 5 d., Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Biurų tarybos vidaus nuostatus (Bendradarbiavimo nuostatai), bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo atveju Vokietijos nacionalinis draudikų biuras eismo įvykio metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis Vokietijoje galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiems asmenims bei privalomąjį draudimą. Apelianto pareigą atlyginti ieškovui šio patirtus nuostolius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai, konkrečiai - TPVCAPDĮ 23 str. 1 ir 5 dalys, kurios numato, kad Biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmens (Apelianto).

5) Biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais.

6) Eismo įvykio metu priekaba buvo sukabinta su velkančia transporto priemone (vilkiku). Žala buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudiminę apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo. Todėl Draudikas neturėjo ir neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos dėl eismo įvykio metu padarytos žalos, kadangi išmoka turi būti mokama pagal velkančios transporto priemonės (t.y. vilkiko) draudimo sutartį.

7) Apelianto pateiktas 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas ginčo atveju nėra aktualus, kadangi minėtas sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms, o ieškovas yra biuras, kuris nėra prilyginamas draudikui. Be to, aptariamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

8) Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.44 str., reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Tačiau pagal Konvencijos 2 str. 4 ir 5 p., Konvencija nėra taikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų bei atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis.

9) Įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais, šiuo konkrečiu atveju - Draudimo sutartimi.

10) CK 1.37 str. 6 d. nurodyta, jog draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. „If P&C Insurance AS“ savo veiklą vykdo per Lietuvos Respublikoje įsteigtą filialą. Filialo veikla yra nuolatinio pobūdžio, todėl nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidarios Draudiko, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi TPVCAPDĮ įstatymo 16 str. 5 d., numatančia, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.

11) Kiekviena žala yra administruojama individualiai, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, todėl pavieniai raštai atskirose žalose neduoda pagrindo teigti, jog, administruodamas bei išmokėdamas draudimo išmokas, Draudikas vadovaujasi Vokietijos teisės aktais bei teismų praktika.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Eismo įvykyje dalyvavusi priekaba SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti atsakovui, eismo įvykio dieną, t.y. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu UAB DK „PZU Lietuva“. Su UAB DK „PZU Lietuva“ 2012-03-20 sudaryta įprastinės privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės (toliau – TPVCAP) draudimo sutartis (draudimo liudijimas Serija AYA Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigaliojo 2012-04-29.

2) Eismo įvykio dieną minėta priekaba buvo drausta draudimo bendrovėje „If P&C Insurance AS“. Tačiau eismo įvykis įvyko, kai priekaba buvo sukabinta su transporto priemone MERCEDES BENDZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) todėl taikytinas TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. bei LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 25 p.

3) Priekaba nėra laikytina savarankiška transporto priemone, kadangi ji, kaip atskira transporto priemonė, funkcionuoti negali, todėl ji yra velkamoji transporto priemonė, kuriai vairuotojas nebūtinas, už kurios padarytą žalą atsako velkančioji transporto priemonė. Todėl nepagrįsti atsakovės pateiktame apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog priekaba turi būti laikoma savarankiška transporto priemone.

4) Atsakovės cituojamos Biurų tarybos Vidaus nuostatų Bendrųjų taisyklių (toliau – taisyklės) 2 str. 5 dalies nuostatos reiškia, kad jog priekaba laikoma atskiru, savarankišku draudimo objektu, o ne atskira transporto priemone, galinčia savarankiškai dalyvauti kelių eisme. Todėl už žalą, padarytą velkamąja transporto priemone, kuri eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančiąja, atsakingas yra velkančiosios transporto priemonės valdytojas, šiuo atveju MERCEDES BENDZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas.