- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-16
- Bylos Nr.
- 2S-688-154/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-01983-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Matiukienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Matiukienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-92-941/2014, kuria atsisakyta pareiškėjai iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja A. M. kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Prašė iškelti jos atžvilgiu fizinio asmens bankroto bylą, paskirti bankroto administratoriumi UAB „Principo reikalas“.
Nurodė, kad tapo nemoki, nes laidavo už savo tėvų sudarytą paskolos sandorį, vykdė komercinę veiklą ir, nežinodama Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, nesumokėjo privalomų mokėti mokesčių. Nuo 2011-05-03 registruojasi darbo biržoje ir iš gaunamų pajamų negali vykdyti finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Ji yra skolinga UAB „Bitė Lietuva“ 3065,35 Lt, V. J. 72815,00 Lt, UAB „Tele2“ 795,00 Lt, Valstybinei mokesčių inspekcijai 137132,10 Lt, UAB „MCB Finance“ 2296,00 Lt, iš viso pradelsti mokėti kreditoriams įsiskolinimai be procesinių palūkanų ir vykdymo išlaidų sudaro 216103,45 Lt. Taip pat nurodė, jog jos gaunamas pajamas sudaro 350,00 Lt kas mėnesį gaunama socialinė pašalpa, pritrūkus lėšų pragyvenimui, finansinę pagalbą gauna iš savo brolio. Kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto neturi, kitų prievolių užtikrinimo būdų nėra suteikusi, jai skolingų asmenų nėra, išlaikomų asmenų neturi, santuokos ir/ar vedybų sutarties nėra sudariusi. Jos būtiniesiems poreikiams tenkinti kas mėnesį reikalinga 950,00 Lt suma, kurią sudaro: 400,00 Lt išlaidos gyvenamųjų patalpų nuomai ir komunaliniams mokesčiams, 150,00 Lt transporto išlaidos, 250,00 Lt išlaidos maistui, 50,00 Lt išlaidos vaistams ir asmens higienos prekėms, 100,00 Lt rūbams. Kas mėnesį planuojamas mokėti atlyginimas bankroto administratoriui sudarys apie 200,00 Lt.
I. P. instancijos teismo nutarties esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą A. M..
Teismas nurodė, kad LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 str. 2 d. nustatyta, kad fizinio asmens nemokumas yra tokia būklė, kai jis ne tik turi įsipareigojimų, kurie viršija 25 minimaliąsias mėnesio algas ir kurių mokėjimo terminai yra suėję, bet ir negali šių įsipareigojimų vykdyti. Pažymėjo, kad FABĮ 5 str. 8 d. numatyti atvejai, kada teismas privalo atsisakyti iškelti bankroto bylą, kurių dalis siejami su fizinio asmens nesąžiningumo konstatavimu. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.). Teismas nustatė, kad didžioji ieškovės įsiskolinimų, dėl kurių pareikštas reikalavimas iškelti jai bankroto bylą, sudaro skolos dviem kreditoriams – valstybei – 63,5 procentus ir V. J. – 33,7 procentus. Atmetus šiuos įsiskolinimus pradelstų įsiskolinimų suma sudaro 6156,35 Lt, t. y. 2,8 procentų visų ieškovės nurodytų įsiskolinimų sumos. Teismas konstatavo, kad ieškovė akivaizdžiai vengė pateikti duomenis apie vykdytą komercinę veiklą. Vengimas pateikti svarbius bylai dokumentus bei vengimas paaiškinti bylai svarbias aplinkybes, taip pat tikrovės neatitinkantys paaiškinimai, laikytini nesąžiningais civiline teisine ir procesine prasme. Teismas pažymėjo, kad ieškovės mokestinis tyrimas atliktas 2011-02-15 ir patikrinimas pradėtas 2011-04-04. Paprastasis vekselis išduotas ir laidavimo sandoris sudarytas 2011-04-12, t. y. netrukus po to, kai buvo padėtas mokestinis patikrinimas. O jei tikėti ieškovės paaiškinimais, kad šeima labai sunkai vertėsi, didelių įsipareigojimų (21000 eurų) įvykdymui nustatytas itin trumpas terminas (1 mėnuo), vėlgi kelia abejonių dėl sandorio sąžiningumo ir atitikimo gerai moralei bei imperatyvioms viešosios teisės normoms. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, atsakydama į teisėjos klausimus, paaiškino, kad asmens, kuriam laidavo už tėvus – V. J., iki sandorio nepažinojo, jokiais ryšiais su ja nėra susijusi ir jokių daugiau sandorių nėra buvusi sudariusi. Teismas konstatavo, kad šiuos paaiškinimus vienareikšmiškai ir akivaizdžiai paneigia patikrinimo aktu nustatytos aplinkybės. Būtent tai, kad A. M. pagal 2009-03-05 sutartį iš V. J. už 300 Lt įsigijo gyvenamąjį namą su priestatu bei kiemo statiniais (duomenys neskelbtini). Be to, kad šis sandoris kaip anksčiau minėta, kelia abejonių dėl sąžiningumo ir atitikimo viešosios teisės normoms, akivaizdus melavimas teismui taip pat rodo ieškovės nenuoširdumą ir nesąžiningumą. Teismas pažymėjo, kad iš ieškovės pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad ieškovei laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2014-02-18 ne mažiau kaip 16 kartų buvo pervesti pinigai už prekes, nuomą ir nenurodant, už ką, ieškovė paaiškino, kad tai pajamos už per internetą parduodamus panešiotus pačios drabužius. Teismas konstatavo, kad nepaneigta tikimybė, kad ieškovė užsiima kita neįregistruota individualia veikla. Nustatė, kad vartojimo kredito sutartis su UAB „MCB Finance“ sudaryta 2012-04-30, vartojimo kreditas paimtas 180 dienų su didele palūkanų norma, jau esant dideliems pradelstiems kreditoriniams įsiskolinimams. Ieškovė paaiškino, kad vartojimo kreditą panaudojo pragyvenimui ir kasdieniniams poreikiams tenkinti. Teismas konstatavo, kad ieškovė, turėdama didelių finansinių įsipareigojimų, sudarė sandorį, kurio būtinumą jokie objektyvūs įrodymai nepagrindžia. Teismas konstatavo, kad vartojimo kreditas buvo paimtas savo poreikiams tenkinti, o ne sumažinti jau turimus kreditorinius įsipareigojimus, todėl toks elgesys taip pat nelaikytinas sąžiningu. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė nepagrindė aplinkybių, kad ji galės atkurti savo mokumą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja A. M. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria patenkinti pareiškėjos pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. FABĮ 5 str. 8 d. yra nurodytos sąlygos, kurioms egzistuojant teismas privalo atsisakyti iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui. Šis sąlygų sąrašas yra baigtinis, t. y. sąraše nenurodoma, kad teismas privalo atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, esant ir kitoms FABĮ 5 str. 8 d. neįvardintoms sąlygoms. Teigia, kad nebuvo sąlygų, kurioms egzistuojant teismas turėjo atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjai.
2. Pareiškėja niekada nevykdė įregistruotos individualios veiklos, pareiškėjos vardu atliktų sandorių dokumentai nėra išsaugoti, būtent todėl pareiškėja teismui negalėjo pateikti duomenų apie vykdytą komercinę veiklą (veiklos laikotarpius, finansinius rezultatus ir kt.), todėl teismo nutartyje nepagrįstai teigiama, kad pareiškėja akivaizdžiai vengė pareigos pateikti duomenis apie vykdytą komercinę veiklą (pareiškėja teismui negalėjo pateikti tai, ko neturi). Komercinė veikla, kurią vykdžius pareiškėją pripažino valstybinės institucijos, ir individuali veikla, kuria asmuo vykdo įsiregistravęs Valstybinės mokesčių inspekcijos registre, yra du skirtingi dalykai, tačiau Telšių rajono apylinkės teismas šias veiklas sutapatino.
Šalies argumentai
3. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą nurodė nemokumą sukėlusias priežastis. Pareiškėja tapo nemokia, nes laidavo už savo tėvų sudarytą paskolos sandorį, vykdė komercinę veiklą ir nežinodama Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų nesumokėjo privalomųjų mokėti mokesčių. Pareiškėja jau kreipdamasi į teismą informavo, jog vykdė komercinę veiklą ir nežinodama Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų nesumokėjo privalomųjų mokėti mokesčių, teismo posėdyje paaiškino, jog ši veikla buvo vykdoma iš esmės tėvų iniciatyva, t. y. teismui buvo nuoširdi ir nieko neslėpė. Naudotų automobilių sandoriai buvo vykdomi tuo metu, kai pareiškėja dar niekam nebuvo skolinga (2006-01-01 - 2010-12-28 laikotarpiu, t.y. prieš 3,5 metų).
4. Pareiškėja nedalyvavo paskutiniame teismo posėdyje, nes tuo metu dalyvavo pokalbyje dėl darbo, posėdyje dalyvavo pareiškėjos atstovas. CPK 314 str. nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėja kartu su šiuo atskiruoju skundu pateikia apeliacinės instancijos teismui darbo sutartį ir prašo ją prijungti prie bylos medžiagos. Šios sutarties pateikti pirmos instancijos teismui nebuvo galimybės, nes ji sudaryta 2014-05-15.
5. Teismo nutartyje nurodyta, jog pareiškėja vengė pateikti svarbius bylai dokumentus ir tokie pareiškėjos veiksmai yra nesąžiningi civiline ir procesine prasme. Pareiškėja nesutinka su tokia teismo padaryta išvada. FABĮ 4 str. 4 d. nustato informacijos sąrašą, kuri turi būti pateikta teismui pareiškėjo, šią informaciją pareiškėja teismui pateikė, papildomai teismui paprašius įrodymų, pareiškėja juos taip pat pateikė, o dėl tų įrodymų, kurių pateikti negalėjo, pateikė teismui prašymą juos išreikalauti iš informaciją teikiančių asmenų.
6. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą tiesiog pamiršo, jog yra skolinga ir VSDFV Telšių skyriui ir šio kreditoriaus nenurodė kreditorių sąraše. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus šiai aplinkybei, pareiškėjos atstovas paprašė šį kreditorių įtraukti į nagrinėjamą bylą. Pareiškėjai nebuvo jokio tikslo ar naudos tyčia nuslėpti vieną iš kreditorių, kurio kreditorinio reikalavimo suma yra nedidelė, lyginant su kitais kreditorių reikalavimais, be to, VSDFV Telšių skyriaus interesai nenukentėjo, nes pareiškėjos klaida buvo pastebėta dar bylos iškėlimo stadijoje.
7. Pareiškėjai nesuprantama, kokiu tikslu teismas savo iniciatyva kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamentą su prašymų pasiūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą. FABĮ 11 str. 2 d. nustato, jog bankroto administratoriaus kandidatūrą turi teisę pasiūlyti fizinis asmuo ir (ar) kreditorius (kreditoriai). Jeigu fizinis asmuo bankroto administratoriaus kandidatūros nepasiūlo, teismas skiria bankroto administratorių, kurio kandidatūra pasiūlo šio įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas kreiptis į bankroto valdymo departamentą su prašymu pasiūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą turi tik tuo atveju, jeigu kandidatūros nepasiūlo fizinis asmuo.
8. Pareiškėja yra nemoki, nėra FABĮ 5 str. 8 d. nustatytų sąlygų, dėl kurių teismui būtų pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėja yra 25 metų amžiaus, siekia aukštojo mokslo, iki šiol buvo socialinių išmokų gavėja, tačiau 2014-05-15 susirado darbą, deda maksimalias pastangas atkurti fizinio asmens mokumą ir bent iš dalies padengti įsiskolinimus kreditoriams. Pareiškėjai atkūrus mokumą (t. y. po bankroto bylos pabaigos), ne visi jos bankroto proceso metu nepadengti įsiskolinimai būtų nurašyti, t. y. liktų nenurašytos valstybinių institucijų pareiškėjai paskirtos baudos (FABĮ 29 str. 7 d.), baudos būtų dengiamos ir po bankroto bylos pabaigos, naudą iš to gautų Lietuvos Respublika, o pareiškėja pasimokytų iš neatsakingai jaunystėje padarytų klaidų. Suteikus galimybę pareiškėjai atkurti mokumą būtų gauta nauda visuomenei, o nesuteikus tokios galimybės pareiškėja liktų galimai visą gyvenimą skolinga kreditoriams (pradelsti mokėjimai sudaro 217510,31 Lt sumą), nėra aišku kokia apimtimi tokiu atveju būtu padengti įsiskolinimai kreditoriams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo palikti nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantės teiginys, jog nebuvo sąlygų, kurioms egzistuojant teismas turėjo atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjai, yra nepagrįstas. Pareiškėja teigdama, kad teismas nenustatė CK 6.67 str. aplinkybių, sudarančių pagrindą preziumuoti nesąžiningumą, nenurodė ir nepaneigė skundžiamoje teismo nutartyje nurodytų argumentų dėl jos veiksmų vertinimo sąžiningumo aspektu. Teismas, vertindamas pareiškėjos sąžiningumą, pasisakė, kad A. M., neįregistravusi individualios veiklos, ne mažiau nei 5 metus vykdė komercinę veiklą, gavo iš jos pajamas, veiklos apimtis buvo didelė, pasiekė ir viršijo ribą, lemiančią pareigą registruotis PVM mokėtoju ir mokėti šį mokestį valstybei. Teismo nutartyje nurodyta, kad pareiškėjos pozicija dėl vykdytos veiklos nenuosekli. Pradiniame procesiniame dokumente ji nurodo, kad vykdė komercinę veiklą, vėliau, kad ji niekada individualios veiklos nebuvo įregistravusi, teismo posėdyje paaiškino, kad realiai veiklos ir nevykdė, o ją jos vardu vykdė tėvai. Teismo nutartyje nurodyta, kad pareiškėja paaiškino, kad jos vardu automobilius registravo dėl to, kad neprarastų invalidumo išmokų, mokamų iš valstybės biudžeto, ir ji tai žinojo, suprato ir su tuo sutiko. Toks ieškovės elgesys pažeidė viešąjį interesą, todėl laikytinas nesąžiningu civiline teisine prasme. Teismas pagrįstai konstatavo, kad mokestinės nepriemokos, kurios sudaro 63,5 procentus pareiškėjos nurodytų mokestinių įsipareigojimų, kurių vykdymo terminas yra suėjęs, atsirado dėl pareiškėjos nesąžiningumo civiline teisine prasme.
2. Teismo nutartyje nurodyta, kad pareiškėja teismui pateiktame pareiškime nurodė, jog viena nemokumo priežasčių yra tai, kad laidavo už savo tėvų sudarytą paskolos sandorį. Pareiškėja teismo posėdyje teigė, kad paskolos ir laidavimo sutartys, pagal kurias atsirado skola, yra neišsaugotos, tėvai skolinosi pinigus verslui, o ji laidavo. Pagal trečiojo asmens V. J. pateikus dokumentus, teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja laidavo už savo tėvų A. M. ir V. M. 2011-04-12 išduotą paprastąjį vekselį, kuriuo jos tėvai įsipareigojo iki 2011-05-12 sumokėti 21000 eurų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad vengimas pateikti svarbius bylai dokumentu bei prieštaringas pareiškėjos ir jos atstovo skolos susidarymo aplinkybių aiškinimas iki ir po aukščiau minėto dokumento pateikimo į bylą, yra nesąžiningi civiline teisine ir procesine prasme.
3. Teismo nutartyje pasisakyta, kad pareiškėja, vykdydama Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį pateikti duomenis apie vykdytą komercinę veiklą, teismui pateikė tik Telšių apskrities VMI 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Paties patikrinimo akto, iš kurio matyti, kad atliktas fizinio asmens A. M. mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 4 d. ir nustatyta, kad šiuo laikotarpiu, siekdama gauti pajamų ir ekonominės naudos, neįregistravusi individualios veiklos, prekiavo naudotais automobiliais, teismui nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 str. 2 d.).
FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:
1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti;
2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais;
3) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų);
4) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus;
5) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus;
6) paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla.
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjai bankroto bylą, konstatavo, kad pareiškėja neatitinka FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąžiningumo sąlygos.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatomas vertinant ne tik aplinkybes, ar buvo sudaryti nesąžiningi sandoriai, nurodyti CK 6.67 straipsnyje. Bendroji sąžiningumo prezumpcija galioja ir sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo. Vertintini trys sąžiningumo aspektai: sąžiningumas dėl nemokumo priežasčių, sąžiningumas teikiant pareiškimą (atskleidžiant pilną informaciją), sąžiningumas bylos nagrinėjimo metu (neslepiant pajamų, vykdant FABĮ nustatytas skolininko pareigas). Šiuo atveju pajamų slėpimas, nerealių pajamų nurodymas gali rodyti asmens nesąžiningumą, kas sudarytų pagrindą atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).
Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos kreditoriniai įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.
Iš byloje esančio Telšių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 4 d. Patikrinimo akto bei Telšių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja A. M., siekdama ekonominės naudos, tęstiniu laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-2010-12-28 vykdė naudotų automobilių pirkimo pardavimo sandorius su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Iš viso įsigijo 72 automobilius už 835953,00 Lt, kurie parduoti už 708980 Lt. Tokiu būdu vykdė individualią veiklą jos neįregistravusi, dėl ko A. M. priskaičiuota mokestinė nepriemoka. Pareiškėja A. M., neįregistravusi individualios veikos, ne mažiau nei 5 metus vykdė komercinę veiklą, gavo iš jos pajamas. Veiklos apimtis buvo didelė, pasiekė ir viršijo ribą, lemiančią pareigą registruotis PVM mokėtoju ir mokėti šį mokestį valstybei (t. 1, b. l. 141-156, 157-164). Pažymėtina, kad individualiai veiklai priskiriama savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, t. y. savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius (LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. 1 p.), todėl atmesti atskirojo skundo argumentai, kad komercinė veikla, kurią vykdžius pareiškėją pripažino valstybinės institucijos, ir individuali veikla, kuria asmuo vykdo įsiregistravęs Valstybinės mokesčių inspekcijos registre, yra du skirtingi dalykai.
Svarbus aspektas byloje yra tai, kad pareiškėja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2014-04-24 vykusiame teismo posėdyje nurodė, kad vykdė veiklą tėvai, jie pirkdavo automobilius ir juos registruodavo pareiškėjos vardu, nurodė, kad tėvai jos vardu automobilius registravo dėl to, kad neprarastų invalidumo išmokų, mokamų iš valstybės biudžeto, ir ji tai žinojo, suprato ir su tuo sutiko (t. 1, b. l. 184-186), todėl neabejotinai pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad tokie pareiškėjos veiksmai pripažintini nesąžiningais, sudarančiais pagrindą atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą, turėję įtakos jai priskaičiuotų mokestinių nepriemokų dydžiui. Nagrinėjamu atveju reikšmės neturi, kad naudotų automobilių sandoriai buvo vykdomi tuo metu, kai pareiškėja dar niekam nebuvo skolinga, t. y. laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-12-28 laikotarpiu, nes dėl automobilių pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo susidarė didžiulė skola valstybės biudžetui, sudaranti net 63,5 proc. pradelstų pareiškėjos įsiskolinimų, t. y. net 137132,10 Lt, kas pareiškėjai neturint jokio registruotino turto (t. 1, b. l. 47, 49), buvo viena pagrindinių pareiškėjos nemokumo priežasčių.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjos pasirašytas laidavimas už savo tėvų (vekselio davėjų) A. M. ir V. M. 21000 eurų išduotą vekselį kreditorei V. J. (t. 1, b. l. 181), kai jau 2011 m. vasario 15 d. buvo atliekamas pareiškėjos A. M. teminis mokestinis patikrinimas, kurio metu tikrintas gyventojų pajamų mokestis, pridėtinės vertės mokestis ir valstybinio socialinio drausimo įmokos už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2010-12-31, privalomojo sveikatos draudimo įmokos už laikotarpį nuo 2006-07-01 iki 2010-09-04 (t. 1, b. l. 63), vertintinas kaip veiksmas, didinant savo kreditorinius įsipareigojimus, todėl tokie pareiškėjos A. M. veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 str. 1 d., 5 str. 8 d. 2 p. prasme.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję.
Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja A. M. FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas fizinis asmuo, o jai iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai prieštarautų LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslui – atkurti sąžiningų asmenų mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Pareiškėja su apeliaciniu skundu nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas dėl jos nesąžiningumo Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme. Tai, kad pareiškėja nuo 2014 m. gegužės 15 d. įsidarbino, nustatytas darbo užmokestis 1000 Lt (t. 2, b. l. 5), nepaneigia nustatytų faktų, jog nesąžiningais pripažinti pareiškėjos veiksmai turėjo esminės įtakos jos pradelstoms skoloms atsirasti.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl išdėstyto, Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.