Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-364-651/2015

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00007-2015-2

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 189 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5647,50 EUR) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-07-27 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad įgijo ir realizavo turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, t. y. žinodamas, kad transporto priemonė yra gauta nusikalstamu būdu, 2012 m. vasario mėnesio pradžioje, tiksli data tyrimo metu nenustatyta, Klaipėdos mieste iš nenustatyto asmens įgijo 24 600 Lt vertės automobilį AUDI A4 S LINE, VIN (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2011 m. gruodžio 8 d. Didžiojoje Britanijoje ieškomas kaip vogtas, ir tęsdamas nusikalstamus veiksmus 2012 m. vasario 3 d. Klaipėdos mieste šį automobilį realizavo, t. y. už ne mažiau kaip 12 000 Lt pardavė Ž. U..

Kadangi V. P. parodymai buvo aiškūs ir nuoseklūs, priešingai nei Ž. U., nebuvo nustatyti jokie asmenys, pavogę ir realizavę V. P. automobilį, teismas nepagrįstai konstatavo jo kaltę. Pažymėjo, kad įsigydamas automobilį, nematė jokių įtartinų ženklų, kuriems esant būtų galima manyti, jog automobilis vogtas (nesugadintos užvedimo bei durų spynelės, gavo raktelius ir dokumentus).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Iš nuteistojo V. P. apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo. Apelianto manymu, teismas, remdamasis abejotinais Ž. U. parodymais bei nesant įrodymų, jog kaltinamasis suvokė ir žinojo, kad automobilis yra vogtas, nepagrįstai pripažino jį kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje.

Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo yra pagrįstos. Remiantis byloje surinktų duomenų visuma pagrįstai konstatuota, kad V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.), t. y. įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Todėl, kaltinant nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu ir naudojimu, turi būti nustatyta šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai pasireiškia iš anksto nepažadėtu svetimo turto, žinant, kad jis gautas nusikalstamu būdu, įgijimu, naudojimusi juo arba realizavimu, t. y. būtina nustatyti, kad kaltininko įgyjamas turtas iki patekimo pas jį kito asmens yra gautas nusikalstamu būdu, o kaltininkas įgydamas, naudodamasis ar realizuodamas tokį turtą žino apie nusikalstamą jo gavimo būdą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-895/2015; 2K-284/2014, 2K-362/2013, 2K-259/2008). Įstatymų leidėjas nustato, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, jeigu gaunamas iš neteisėto valdytojo, padariusio vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą. Įgijimas yra bet kokios formos atlygintinis ar neatlygintinis sandoris. Pagal konstrukciją šio nusikaltimo sudėtis formalioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo. Esminis subjektyviosios pusės požymis kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Šiam nusikaltimui svarbu tai, kad kaltininkas žino, jog turtą jam perdavė asmuo, kuris gavo jį padarydamas nusikaltimą nuosavybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2008).

Nagrinėjamu atveju yra įrodyta, jog automobilis AUDI A4 S LINE buvo vogtas. Dėl to ginčo nėra. Apelianto teigimu, jis nežinojo, jog įgyja vogtą automobilį, tačiau tai paneigia byloje esančių duomenų visuma.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Ž. U. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir abejotini, duoti, siekiant apkalbėti kaltinamąjį bei naudos sau. Kolegija nesutinka su tokiu apelianto vertinimu, nes bylos medžiaga patvirtina, kad Ž. U. parodymai sutampa su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais. Kaip nurodė Ž. U., V. P. pats pasakė, jog automobilio paieška paskelbta apie 2011 m. gruodžio mėnesį (t. 12, b. l. 60–68). Nors, apelianto manymu, liudytojo Ž. U. parodymai yra abejotini, tačiau šis faktas patvirtintas kitais objektyviais įrodymais. Ž. U. nurodyta automobilio paieškos data sutampa su Interpolo duomenų bazėje užfiksuota informacija. Interpolo duomenų bazėje apie ieškomas transporto priemones užfiksuota, kad Jungtinėje Karalystėje 2011-12-08 paskelbta automobilio AUDI A4 S LINE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), variklio numeris (duomenys neskelbtini), paieška (t. 2, b. l. 14).

Faktą, kad V. P. tikrai žinojo, jog įsigijo ir realizuoja nusikalstamu būdu įgytą automobilį, patvirtinta ir tai, kad automobilį įsigijo už itin žemą kainą – 10 000 Lt, kai tuo metu automobilio rinkos kaina buvo apie 24 600 Lt (t. 4, b. l. 197). Iš ko įsigijo automobilį, V. P. nenurodė. Nors V. P. teigia, jog įsigijus automobilį, buvo dokumentai, tačiau šis faktas paneigtas byloje esančiais įrodymais. Dokumentai atsirado būtent po Ž. U. apklausos, ką patvirtino ir pats V. P., patvirtina tai, jog įsigyjant automobilį jų nebuvo. Be to, Ž. U. paaiškino, jog V. P., pardavęs automobilį, dokumentų nedavė, nes neturėjo, juos žadėjo padaryti Kaune pas pažįstamą. V. P. automobilio AUDI A4 S LINE dokumentus pateikė tyrėjai po Ž. U. suėmimo neva kaip įrodymą, kad automobilis nevogtas, tačiau bylos duomenimis patvirtinta, kad automobilio dokumentai suklastoti. Nors apeliantas nurodo, kad nežinojo ir nesuprato, kad automobilio dokumentai yra suklastoti, tačiau įvertinus tai, kad jis vertėsi automobilių pardavimu, jų remontu, abejotinas argumentas, kad galėjo neatskirti suklastoto dokumento nuo originalo. Kolegija nesutinka su kaltinamuoju, jog savanoriškas automobilio dokumentų pateikimas tyrėjui įrodo faktą, kad jis nežinojo, kad dokumentai yra suklastoti, o manė, kad yra tikri. Kolegija, įvertinusi visų byloje esančių duomenų visumą, turi pagrindą manyti, kad kaltinamasis taip elgėsi, siekdamas išvengti galimos atsakomybės.

Apelianto argumentai, jog Ž. U. teiginiai, kad nebuvo dokumentų ir kad juos V. P. žadėjo padaryti, yra netiesa ir taip Ž. U. siekia jį apkalbėti, nes liko skolingas 10 000 Lt už automobilį AUDI A4 S LINE, nepatvirtinti jokiais pagrįstais įrodymais. Byloje pateikti užfiksuoti asmenų, susijusių su automobilio pardavimu, ardymu, pokalbiai bei liudytojo Ž. U. parodymai paneigia apelianto teiginį. 2012-02-03 užfiksuoto pokalbio tarp V. M., A. B. metu V. M. aiškiai gailisi sumokėjęs visus pinigus už automobilį (t. 11, b. l. 12). Taip pat 2012-02-02 užfiksuotas pokalbis, kuris patvirtina, jog V. M. skaičiavo pinigus, kad atsiskaitytų už automobilį AUDI A4 S LINE. Nurodė 3800 Eur sumą, o tai atitinka sumą, už kurią V. P. pardavė automobilį Ž. U. (t. 11, b. l. 7).

Kaltinamasis vertėsi automobilių verslu, todėl turėjo žinoti automobilių rinkos kainas bei nusimanyti apie jų dokumentus. Argumentai, jog nežinojo ar neatskyrė, kad dokumentai suklastoti, yra abejotini ir nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad V. P. su Ž. U. bendravo ne kartą dėl automobilių pardavimo. Tarėsi dėl „draudiminių“ automobilių pardavimo tik iš užsienio. V. P. pradėjo siūlyti jam automobilius iš užsienio valstybių. 2012-01-19 Ž. U. telefone užfiksuota SMS žinutė patvirtina, kad jam buvo siūlomi automobiliai iš užsienio, prašoma nurodyti, kokių reikia ir už kiek paimtų (t. 10, b. l. 48–83). Dėl automobilio AUDI A4 S LINE taip pat buvo tariamasi. Tai, kad kaltinamasis įsigijo nusikalstamu būdu įgytą automobilį, patvirtina užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp V. P. ir Ž. U.. Pokalbiai fiksuoti nuo 2011-10-18 iki 2012-02-02. Automobilį AUDI A4 S LINE iš V. P. Ž. U. įsigijo tik 2012 m. vasario pradžioje. Telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina faktą, kad V. P. ir Ž. U. bendravo ne vieną kartą, tai reiškia, jog abu buvo pažįstami ir bendradarbiavo ne vieną kartą. Įvertinus Ž. U. ir V. P. telefoninius pokalbius, matyti, jog pokalbio detalės buvo slepiamos, vengiama kalbėti aiškiai. 2012-02-02 14.52.45 val. pokalbio metu su Ž. U. dėl automobilio AUDI A4 SLINE įsigijimo V. P. nurodo, kad automobilį reikia parsivaryti iš Kryžkalnio, tačiau atsisakoma, nes nakties metas. Aiški nevykimo priežastis akivaizdžiai nutylima, tačiau iš pokalbio akivaizdu, kad V. P. ji suprantama ir žinoma, Ž. U. nurodė, jog nevyks dėl to, kad naktis „<...> kad nu tikrai ne naktį, žinai“. Visų pokalbių turinys patvirtina aplinkybę, kad tikslingai buvo siekiama nutylėti svarbias pokalbio aplinkybes ir tariamasi viską aptarti tik susitikus.

Nesutiktina su kaltinamuoju, kad tai, jog automobilis rastas faktiškai neišardytas, nesudaro pagrindo išvadai, jog V. P. žinojo, kad įsigijo vogtą automobilį. Nagrinėjamu atveju įrodinėjant žinojimo faktą apie įsigytą automobilį, esminę reikšmę turi ne realus automobilio išardymas, o faktas, kad jį buvo ruošiamasi išardyti ir kaltinamasis apie tai žinojo. Kad automobilį AUDI A4 S LINE buvo siekiama išardyti, patvirtinta liudytojų V. M., Ž. U. parodymais bei užfiksuotais pokalbiais tarp V. M., D. R., D. V. bei tarp V. M. ir R. B. (t. 11, b. l. 7–8, 9–11, 12, 17–20). Kaltinamasis neginčija, kad su Ž. U. šį automobilį į V. M. priklausančią aikštelę varė kartu. Nurodė, kad kartu važiavo į automobilių ardymo ir naudotų dalių pardavimo aikštelę. Vadinasi, žinojo, kad šioje aikštelėje yra ardomi automobiliai. Be to, nurodė, kad yra Ž. U. pardavęs automobilių ardyti. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad kaltinamasis žinojo, kad automobilis bus ardomas.

Šių duomenų visetas patvirtina faktą, kad kaltinamasis, besiverčiantis automobilių verslu, privalėjo suprasti bei suprato, kad įsigyja automobilį, kuris gautas nusikalstamu būdu. Be to, būdamas protingas ir apdairus automobilių prekeivis, pirkdamas automobilį, privalėjo įsitikinti, jog jis nėra ieškomas. Byloje nustatyta, kad dokumentuose nurodytas valstybinis numeris ir valstybinis numeris, kuris buvo uždėtas ant automobilio, nesutapo. Kėbulo numeris taip pat nesutapo. Kad asmuo, besiverčiantis automobilių prekyba bei remontu, nepastebėtų ar nepatikrintų tokių dalykų, abejotina. Taigi aplinkybės, jog įsigijo automobilį už mažesnę nei rinkos kainą ir be dokumentų, automobilio perdavimas vyko nakties metu, pakankamai patvirtina faktą, kad kaltinamasis žinojo ir suvokė, kad automobilį gavo iš asmenų, kurie jį įgijo nusikalstamu būdu. Kolegija, remdamasi apeliacinio skundo motyvais, neturi teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų pagrįstumu, todėl nėra pagrindo jo naikinti (BPK 20 str. 5 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.