Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. V.-S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Pajūrio regioninio parko direkcija ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

IV. Dėl proceso apeliacinės instancijos teisme, dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

26. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas pareiškėjos A. V.-S. pareiškimas, t. y. nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. V.-S. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba (gyvenamasis namas su pagalbiniais statiniais), be to, nurodyta, kad juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėja galėtų gauti leidimą vykdyti statybas jai priklausančiame žemės sklype. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, jog byloje esančių duomenų nepakako konstatuoti sodybos buvimą. Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė yra ta, ar pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu rasti pamatai ir kiti radiniai, gali būti laikomi pakankamais įrodymais nustatyti, kad tai buvo gyvenamojo namo pamatai įrodinėjamos buvusios sodybos komplekse, atsižvelgiant į tai, kad nei kartografiniuose žemėlapiuose, nei pateiktoje aerofotografinėje nuotraukoje nėra užfiksuotas sodybos buvimo faktas.

Faktinės bylos aplinkybės

27. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plotas 7,1299 ha, įgytas 2013 m. spalio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi.

28. Prašomas nustatyti faktas siejamas su turtinių teisių, nustatytų Saugomų teritorijų įstatyme, atsiradimu, nes pareiškėjos žemės sklypo kadastro duomenys įrodo, kad jos sklypas yra kraštovaizdžio draustinio, nacionaliniame ir regioniniame parke bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje, todėl nustatant juridinę reikšmę turintį faktą taikytinas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, tačiau ta pati įstatymo nuostata minėtam statybų draustiniuose draudimui turi ir tam tikrų statybos esamose ir buvusiose sodybose išlygų.

29. Buvusios sklypo savininkės M. T. prašymu 2005 metais buvo atlikti sklypo istoriniai tyrimai. Iš 2005 metų istorikės J. V. istorinės pažymos nustatyta, kad M. T. 15,73 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra istorinėje buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, Pajūrio regioninio parko (duomenys neskelbtini). Istorinėje pažymoje nurodyta, kad sklypas suplanuotas (duomenys neskelbtini) šiaurės vakarų dalyje, kuri intensyviau apstatyta nuo XIX a. II pusės, didžioji dalis sodybų nugriauta II Pasaulinio karo pabaigoje. Arčiau jūros vyravo mažos žvejų sodybos, atokiau, į šiaurę, šiaurės rytus nuo (duomenys neskelbtini) ežero – ūkininkų sodybos. Sklypo vietos apstatymo padėtis iki XX a. pradžios, neturint tikslesnės kartografijos, lieka nežinoma. Pagal XX a. I pusės žemėlapius, kurių dauguma schematiški ir juose sklypas lokalizuotas apytiksliai, išskyrus 1936 m. žemėlapį, XX a. I pusėje sklypo teritoriją užėmė pieva. Jos pietvakarių dalyje, priešais gretimame sklype buvusią kūdrą, fragmentiškai išlikę stambūs akmenys, molio plytų nuolaužos, kurių pokaryje būta daugiau. Tai galbūt yra iki XX a. pradžios sunykusio apstatymo (buvusios atskiros sodybos) požymiai ir liekanos (t. 1, b. l. 10–19).

30. Pareiškėja pareiškime nurodo, jog tai galbūt iki XX a. pradžios sunykusio apstatymo – buvusios atskiros sodybos liekanos.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype sodyba stovėjo iki 1912 m., nes priešingu atveju sodyba būtų buvusi pažymėta kartografiniuose žemėlapiuose, dėl ko pareiškėjai nebūtų reikėję kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

32. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2017 m. lapkričio 6 d. archeologo D. Z. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažyma, kurioje konstatuota, kad 2017 m. spalio 31 d. žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), vyko archeologiniai žvalgomieji tyrimai, fiksuojami antstolės G. Ž., 2017 m. lapkričio 15 d., faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. F17-022 (1 t., e. b. l. 40–44), suformuotame šurfe Nr. 1, nuėmus velėnos sluoksnį, buvo atidengtas pastato pamatas: lauko riedulių 42x38x25–55x43x27 cm dydžio, tarpais užpildytas moliu, plytų griuvenomis. Aplink pamatą taip pat rasta raudonų degtų molinių plytų, datuojamų XIX–XX a. pradžia. Šurfe taip pat aptikta dubens šukė, keletas metalinių radinių – durų vyris, durų sklendės, laikiklis, kirvis. Pagal pamatų masyvumą matyti, kad pastatas buvo gyvenamosios paskirties, tai liudija ir pastato viduje matoma molio linzė (galbūt plukto molio asla), tai rodo, kad statybos buvo vykdomos kruopščiai, pasirūpinta hidroizoliacija (1 t., e. b. l. 32–39).

33. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi architekto G. A. S. 2018 m. vasario 9 d. išvada, kurioje nustatyta, kad pareiškėjai priklausančiame sklype rastos liekanos, turinčios architektūrinei struktūrai priskiriamų bruožų, priklauso gyvenamajam namui, o šalia rastos plytos pagamintos iki antrojo pasaulinio karo (1 t., e. b. l. 45–48).

34. Iš byloje esančio 2018 m. liepos 22 d. antstolės G. Ž. F18-014 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad dalyvaujant archeologui D. Z. ir architektui G. A. S. apžiūrėtas pareiškėjai priklausantis žemės sklypas ir radus vietą, kurioje 2017 m. spalio 31 d. buvo atkasta riedulių linija, kasimo teritorija buvo išplėsta, siekiant pamatyti aiškesnį galimą pamatų vaizdą. Išplėtus kasimo teritoriją, greta ankščiau rastų riedulių rastas dar vienas riedulys, trys plytos, jų nuolaužos, matoma, kad riedulių eilė tęsiasi toliau, taip pat rastas apdegusios anglies gabaliukas, metalinis daiktas, galbūt durų apkaustas, plačiau atidengta pastato asla (1 t., e. b. l. 132–138).

35. 2020 m. gegužės 8 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo atliekamas pagal apeliantės pareiškimą dėl galimo pamatų ir kitokių tariamai buvusių sodybų liekanų klastojimo Pajūrio regioniniame parke nenustačius, jog padaryta nusikalstama veika (vokas su nevieša bylos medžiaga).

Dėl įrodymų pakankamumo nustatant juridinę reikšmę turintį faktą dėl sodybos buvimo pareiškėjos sklype

36. Juridinę reikšmę turinčiam (sodybos buvimo) faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Ši aplinkybė – sodybos buvimo žemės sklype faktas, yra esminė ir suteikianti statybos teisę (nustačius juridinę reikšmę turintį faktą). Tokią praktiką (statybos galimybę siejant su sodybos fakto nustatymu) formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009). Sodybos buvimo faktas visų pirma siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu.

37. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų aiškinimo, pagal kurį: tuo atveju, kai nustatoma, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra saugomoje teritorijoje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto, ir pareiškėjai dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas, nes pagal paminėtą teisinį reglamentavimą privalu užtikrinti, kad be pakankamo pagrindo nebūtų didinamas draustinio teritorijos užstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008).

38. Taigi faktas, ar saugomoje teritorijoje yra buvę statinių (statinys), sukelia teisines pasekmes – galimybę atkurti (atstatyti) buvusį statinį toje vietoje (t. y. tame žemės sklype), kur jis anksčiau stovėjo. Tačiau minėtos teisinės pasekmės negali atsirasti pareiškėjai. Nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas turi užtikrinti balansą tarp esamo žemės savininko intereso atkurti buvusią sodybą ir visuomenės intereso išsaugoti teritorijas, įstatymų nustatyta tvarka priskirtas prie saugomų, o tai reiškia, jog, nustatant tokio pobūdžio faktus, turi būti itin kruopščiai ir išsamiai ištirtos reikšmingos bylai aplinkybės, surinkti bei įvertinti įrodymai, nustatytas jų tarpusavio ryšys. Pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 str. 1 d.).

39. Tokia reikšminga nustatinėtina aplinkybė šiuo atveju yra faktas, ar sodyba (jos pagrindiniai pastatai) atitinkamoje vietoje egzistavo praeityje, nes atstatymo teisę įgyja dabartinis teisėtas žemės savininkas, o ne buvę pastatų savininkai ar jų įpėdiniai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat joje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi paminėtus įrodymus daro išvadą, kad nėra pakankamų įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad ginčo sklype buvo sodyba (gyvenamasis namas).

40. Iš „Vikipedijos“ duomenų apie (duomenys neskelbtini) darytina išvada, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje yra duomenų apie statinius. (duomenys neskelbtini) suteiktas kurorto statusas. 1926 m. kaimas užėmė 1296 ha. 1926 m. kaimas užėmė 1296 ha. 1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams, įsteigtas sovietų armijos poligonas. Senosios sodybos buvo sunaikintos. Iki XX a. vidurio kaimas buvo žinomas kaip (duomenys neskelbtini), 1923–1938 m. prigijo (duomenys neskelbtini)vardas. Iki 1871 m. Klaipėdos apskritis priklausė Prūsijai, po to iki 1919 m. – Vokietijai, todėl darytina išvada, kad įrodinėjamos sodybos egzistavimo metu toje teritorijoje galiojo Vokietijos įstatymai, t. y. 1896 metų Vokietijos imperijos bundesrato ir reichstago patvirtintas Civilinis kodeksas, įsigaliojęs 1900 m. sausio 1 d. Todėl paminėti istoriniai faktai leidžia padaryti daugiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėjos įrodinėjamu laiku ši teritorija buvo urbanizuota ir sodybos buvo užfiksuotos bei įteisintos, nes toje teritorijoje galiojo Vokietijos įstatymai.

41. Paminėti viešai prieinami duomenys iš esmės yra patvirtinti ir 2005 metų istorikės J. V. istorinės pažymos aprašomojoje dalyje (pažymos 4 lapas). Šios pažymos 3 lape yra nurodyta, kad XIX a. pabaigoje–XX a. I pusėje kaime buvo apie 152 sodybos, iš jų 132 turėjo aiškias ribas ir susiformavusią planinę struktūrą, apie 20 sodybų buvo pavieniai pastatai be aiškesnių kiemo ribų. Teritorija, kurioje suplanuotas minimas sklypas, priklauso vienai iš labiausiai sunykusių (duomenys neskelbtini) kaimo vietų. Jei sklype būta sodybos, ji stovėjo iki XX a. pradžios.

42. Iš nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą užfiksuotų liudytojos J. V. parodymų nustatyta, jog rengdama istorinę pažymą archeologine pažyma ji nesirėmė, buvo vadovautasi 2005 metų istorinių tyrimų nuorodose pateiktais šaltiniais, taip pat ir gyventojų prisiminimais. Pažymoje pateikė išvadą, kad sklypo pietvakarių dalyje, priešais gretimame sklype, tuo metu priklausiusiame T., apie buvusią kūdrą fragmentiškai išlikę stambūs akmenys, molio plytų nuolaužos, kurių pokaryje būta daugiau. Padarė prielaidą, kad tai galbūt yra iki XX amžiaus pradžios sunykusio apstatymo (buv. atskiros sodybos?) požymiai ir liekanos. Prielaidą pateikė remdamasi senojo gyventojo R. A. T., gim. (duomenys neskelbtini) m., prisiminimais ir savo ją pabrėžė skliausteliuose su klaustuku. Su T. pati yra bendravusi ir dariusi tos vietovės fotografijas. Istorinių duomenų apie galimą užstatymą neišlikę. Iš kartografinių šaltinių matyti, jog XX a. I pusėje sklypo teritoriją užėmė pieva (nutarimo p. 91, 80 lapas).

43. Nors šioje byloje pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojo R. A. T. parodymais, tačiau ruošiant istorinę pažymą šio asmens parodymais buvo vadovautasi, nors jo gimimo data nurodyta (duomenys neskelbtini) metai ir jis pats asmeniškai negalėjo matyti sodybos įrodinėjamu XX a. pradžios laikotarpiu. Svarbu įvertinti ne tik tai, kad statinių galėjo būti, bet ir tai, ar jie atitiko sodybai keliamus reikalavimus, byloje pakankamų įrodymų nėra.

44. Istorinėje pažymoje tik padaryta prielaida, kad tai galbūt yra iki XX amžiaus pradžios sunykusio apstatymo (buv. atskiros sodybos?) požymiai ir liekanos. Todėl pagal įrodymų pakankamumo taisyklę teismas negalėjo nustatyti prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, tuo labiau kad istorinėje pažymoje pateikta tik tikėtina išvada dėl sodybos buvimo pareiškėjos sklype. Vien statybinių medžiagų užfiksavimas neįrodo sodybos, kaip statinių grupės, kurioje dominavo gyvenamasis namas, buvimo, o įrodinėjamos sodybos apželdinimas neįrodo sodinių, būdingų sodybai, nes, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, turi būti įrodytas visos sodybos buvimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-05-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008 pažymėjo, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Statybos techninio reglamento „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (patvirtinto aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289) 5.38 punkte išvardyti sodybą sudarantys objektai: gyvenamasis namas ir jo priklausiniai. Aptariamam faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais. Šiam faktui konstatuoti pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad yra išlikę buvusių statinių liekanų ir (ar) sodų liekanų arba kad sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, tačiau tokių įrodymų byloje nepakanka, net įvertinus bylos žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymą bei pirmosios instancijos teisme nurodomų specialistų paaiškinimus.

45. Iš nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą užfiksuotų liudytojo D. Z. parodymų nustatyta, kad jis nerado toje vietoje nieko, kas paneigtų, jog toje vietoje nebuvo gyvenamojo namo, t. y. nerado malkų, skiedrų, kas liudytų buvus ūkinės paskirties pastatą, ir pan. Radiniai negalėjo būti suvežtos šiukšlės, nes jos per daug vienodo konteksto. Rastos plytos galėjo būti nuo pečiaus, pastatas, greičiausiai, buvo medinis, o viena jo siena galėjo būti išmūryta dėl pečiaus. Radinių kompleksas rodo ne pokario, o ankstesnį laikotarpį. Tikėtina, kad pastatai buvo nugriauti pokario laikotarpiu, tačiau tai nėra faktas, galėjo būti nugriauti XX a. pirmoje pusėje. Tiksliai nustatyti to negalima. Esant tarp planų 10 metų skirtumui, gali būti, kad namo nebebus per tą laikotarpį, reikia suprasti dinamiką, kad viskas kinta (nutarimo 79 lapas). Tačiau šie parodymai ir specialisto paruošta pažyma nėra pakankamas įrodymas visos sodybos egzistavimo faktui nustatyti pagal paminėtą Lietuvos kasacinio teismo išaiškinimą, nes byloje 2020 m. birželio 17 d. pateiktoje istorinėje kartografijoje nefiksuojamos jokios sodybos ribos.

46. 2020 m. birželio 17 d. pateiktame Klaipėdos universiteto atliktame kartografinių šaltinių tyrime, padarytame išimtinai pareiškėjos sklype, nustatyta, kad pareiškėjos sklypas yra pelkėtoje vietoje ir dirvonuojančiuose laukuose, R sklypo dalis ribojasi su upeliu, per jį buvo nutiesti melioracijos grioviai. Šios vietos kartografinė medžiaga žinoma nuo XVIII ir XIX a. sandūros. Pateikti kartografiniai žemėlapiai įrodo, jog šioje teritorijoje buvo kartografinė medžiaga 1906 m., 1910, 1936 metais, t. y. 4 metų laikotarpiu nuo 1906 iki 1910 metų, nors iš šios nutarties 44 p. nurodytų D. Z. parodymų nustatyta, kad jis planus vertino esant tarp planų 10 metų skirtumui. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs galimą sodybos egzistavimo faktą apie 1912 metus, nesirėmė kartografine medžiaga, kurios įrašai įrodo, jog 1906 m. pareiškėjos sklype buvo kelias ir pievos, 1910 metais – pievos, neužstatyta teritorija ir 1936 metais – pievos, neužstatyta teritorija.

47. Pagrįsta pareiškėjos 2020 m. birželio 31 d. nuomonėje dėl pateikto kartografinio tyrimo pozicija, jog jei būtų topografinėse nuotraukose pažymėta sodyba, tai nereikėtų kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau išlikusioje istorinėje kartografijoje kas 4 metai, 16 metų nefiksuojamos jokios sodybos ribos, laikotarpiu nuo 1796 m iki pat 1983 metų nefiksuojamas joks užstatymas. Šis kartografinis tyrimas vertintinas kartu su bylos istorine pažyma, kurioje taip pat padaryta prielaida dėl sodybos buvimo, nurodant šią išvadą su klaustuku. Įvertinus paminėtus motyvus dėl šioje teritorijoje galiojusio Vokietijos teisinio reglamentavimo įrodinėjamu laikotarpiu darytina labiau tikėtina išvada, jog per visą laikotarpį iki II pasaulinio karo turėjo būti kartografiniuose žemėlapiuose bent pažymėtos užstatymų ribos.

48. Iš 1944 m. aerofotografinės nuotraukos nustatyta, kad ieškovei priklausančio sklypo teritorijoje nebuvo užfiksuotas sodybos buvimo faktas (1 t., e. b. l. 108–112), todėl nustatyta, kad sodybos taip pat nebuvo ir II pasaulinio karo pabaigoje, todėl ji negalėjo būti nugriauta 1954 m. šią teritorijos dalį atidavus kariškiams. Taip pat ši nuotrauka paneigia D. Z. išvadą, kad įrodinėjamas namas galėjo būti nugriautas po II pasaulinio karo (t. 1, b. l. 33).

49. Atkreiptinas dėmesys, jog 2020 m. birželio 17 d. pateiktas Klaipėdos universiteto atliktas kartografinių žemėlapių tyrimas įrodo, jog ir 1936 metais bei 1940 metais ši teritorija užstatyta nebuvo, nežymimos jokių statinių ribos.

50. 2017 m. lapkričio 6 d. archeologo D. Z. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymoje taip pat pateikta tik tikėtina išvada dėl galbūt plūktos molio aslos gyvenamajame name. Pagal pamatų masyvumą matyti, kad pastatas buvo gyvenamosios paskirties, tai liudija ir pastato viduje matoma molio linzė (galbūt plukto molio asla), tai rodo, kad statybos buvo vykdomos kruopščiai, pasirūpinta hidroizoliacija (1 t., e. b. l. 32–39). Todėl šioje byloje ši pažyma nėra pakankamas įrodymas visos sodybos buvimo faktui nustatyti. Įrodinėjamų pamatų akmenų rišamoji medžiaga nebuvo ištirta, nėra jokios archyvinės pažymos apie įrodinėjamos sodybos gyventojus, šeimos galvą ar pan., todėl padaryti išvados, kad šioje byloje įrodytas sodybos buvimo faktas XX a. pradžioje, nepakanka įrodymų.

51. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog istorinėje pažymoje nurodyta, kad jei sklype būta sodybos, ji stovėjo iki XX a. pradžios (t. 1, b. l. 13), o D. Z. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymoje padaryta išvada, jog įrodinėjamas namas buvo nugriautas arba II pasaulinio karo metais, arba iš karto po jo (1 t., e. b. l. 33). Šis prieštaravimas byloje turėtų būti pašalintas archyvine pažyma, įrodančia gyvenusių sodyboje asmenų sudėtį ar bent kokiu nors išlikusiu topografiniu žemėlapiu, leidžiančiu padaryti išvadą, kad bent kokiu laikotarpiu ši teritorija buvo užstatyta.

52. Tuo atveju, jei buvusios sodybos faktas neįrodinėjamas tos teritorijos planais, žemėlapiais ar panašiais dokumentais, teismas turi vertinti pateiktus įrodymus (istorinius-archyvinius dokumentus ir kitus įrodymus) patikimumo ir pakankamumo aspektais.

53. Iš nutarties 46 punkte nurodytų D. Z. parodymų nustatyta, jog, jo nuomone, esant tarp planų 10 metų skirtumui, gali būti, kad namo nebebus per tą laikotarpį, tačiau 10 metų laikotarpis sodybai kaip statinių kompleksui įprastai ir XX amžiaus pradžioje nėra didelis laiko tarpas. Įvertintina tai, kad šis specialistas 2017 m. lapkričio 6 d. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymoje nurodė, kad statybos buvo vykdomos kruopščiai, pasirūpinta hidroizoliacija (1 t., e. b. l. 32–39).

54. Paminėtais motyvais darytina išvada, kad šioje byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad pareiškėjos žemės sklype XX a. pradžioje buvo sodyba. Sodyba – tai juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Taigi, sodyba, nepriklausomai nuo to, kada ji pastatyta ar rengiamasi ją statyti, apima vientisą kompleksą atitinkamame žemės sklype išsidėsčiusių nekilnojamųjų daiktų: gyvenamąjį namą, įvairius pastatus ir statinius, todėl šis juridinę reikšmę turintis faktas turi būti įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais, kuriuose nebūtų daromos prielaidos.

53 Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog buvusios sodybos buvimo faktas yra įrodytas, nes tokiam faktui konstatuoti byloje nepateikti istoriniai-archyviniai dokumentai, neįrodyta, kad sodyboje yra išlikę buvusių sodų liekanų, kitų priklausinių laikotarpiu nuo XX a. pradžios iki II pasaulinio karo. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta pakankamais ir patikimais įrodymais, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmestinas (CPK 326 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti ir A. V.-S. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmesti.

.