Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2012-03-29 · Byla Nr. Ik-934-561/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-934-561/2012Nutartis · 2012-03-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2012-06-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-552-26-13Nutartis · 2013-01-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-29
Bylos Nr.
Ik-934-561/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01638-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Mefodija Povilaitienė, Nijolė Žalnieriūnienė, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
K. V.
Trečiasis asmuo
T. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 70.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-934-561/2012Proceso Nr. 3-61-3-01638-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 16.8; 70.6; 73 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Mefodijos Povilaitienės ir Nijolės Žalnieriūnienės, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, dalyvaujant pareiškėjui K. V., pareiškėjo atstovui Virgilijui Kaupui, atsakovės atstovei Daivai Alechnavičienei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui T. K., jo atstovui V. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo, įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo T. K.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas K. V. su skundu, kurį vėliau du kartus tikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: pripažinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras) 2011-06-10 sprendimą Nr. 17.9-1266 (toliau – 2011-06-10 Sprendimas), 2011-05-16 įsakymą Nr. P-365 (toliau – 2011-05-16 Įsakymas) bei 2010-06-10 įsakymą Nr. P-444 (toliau – 2010-06-10 Įsakymas) neteisėtais ir juos panaikinti; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – Generalinė prokuratūra) paskelbti naują atranką į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis: į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT) su prašymu ištirti, ar Prokurorų karjeros tvarkos aprašo, patvirtinto generalinio prokuroro 2010-07-29 įsakymu Nr. I-99, 40 straipsnio nuostata neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams (institucijų administravimo skaidrumo principui) ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – Prokuratūros įstatymas) 26 str. 8 punkto nuostata neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

Skunde K. V. paaiškino, kad Generalinis prokuroras D. Valys 2011-05-25 įsakymu Nr. I-127 sudarė Prokurorų karjeros komisiją (toliau – Komisija) pretendentams į laisvas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas atrinkti. Pareiškėjas, būdamas Generalinės prokuratūros Valdymo skyriaus prokuroru, pateikė prašymą dalyvauti šioje atrankoje. Komisija, 2011-06-02 posėdyje išklausiusi tris pretendentus bei įvertinusi jų gebėjimus, surašė išvadą, kurią K. V. apskundė Generaliniam prokurorui. 2011-06-10 Sprendimu Generalinis prokuroras netenkino K. V. prašymo ir 2011-06-10 Įsakymu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju paskyrė T. K..

Dėl Generalinio prokuroro 2010-06-10 Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

K. V. laikosi pozicijos, kad 2011-06-10 Sprendimas yra neteisėtas, nes buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų bylos aplinkybių įvertinimą ir sprendimo priėmimą.

Šalies argumentai

K. V. nurodė, kad 2011-06-01 jis pareiškė nušalinimą dviems Komisijos nariams, tačiau šie nenusišalino ir nebuvo nušalinti. Bendro Komisijos sutarimo dėl nušalinimo pagrįstumo ar nepagrįstumo nebuvo, protokole nėra nurodyta, kokiais motyvais grįstas sprendimas nenušalinti Komisijos narių, nors Prokurorų karjeros tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 35.2 straipsnis imperatyviai pabrėžia, kad turi būti nurodyti motyvai, į kuriuos buvo atsižvelgta priimant sprendimą. Nesutikdamas su tokiu neteisėtu ir nemotyvuotu Komisijos sprendimu, 2011-06-03 raštu Nr. 17.10-780 jis kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydamas panaikinti Komisijos 2011-06-03 išvadą ir paskelbti naują atranką į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę bei sudaryti naują Komisiją. Generalinis prokuroras 2011-06-10 Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydamas, kad atranka į laisvas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas buvo organizuota ir vykdoma nepažeidžiant Tvarkos aprašo reikalavimų. K. V. įsitikinimu, Generalinio prokuroro 2011-06-10 Sprendimas yra be pagrįstos motyvuojančiosios dalies, todėl savo turiniu neatitinka individualiems teisės taikymo aktams keliamų reikalavimų. Ginčydamas 2011-06-10 Sprendimą, taip pat atkreipė dėmesį, kad Tvarkos aprašo nuostatos nenumato galimybės Generaliniam prokurorui dalyvauti (stebėti) Komisijos posėdį, todėl D. Valio stebėjimas kaip vyksta Komisijos narių balsavimas dėl Komisijos sprendimų iki termino, per kurį pretendentas gali Generaliniam prokurorui apskųsti Komisijos išvadas, negali būti toleruojamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 punkto požiūriu, nes, esant tokiai situacijai, gavęs pretendento skundą, Generalinis prokuroras yra saistomas savo jau išreikšto apsisprendimo ir dėl šios priežasties objektyvus visų aplinkybių įvertinimas nėra užtikrinamas. Pareiškėjo teigimu, atrankos procesas vyko pažeidžiant ir Tvarkos aprašo 34 straipsnio reikalavimus dėl kandidatų individualaus vertinimo.

Dėl Generalinio prokuroro 2011-05-16 įsakymo ir Generalinio prokuroro 2011-06-10 įsakymo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

K. V. įsitikinimu, šie individualūs administraciniai aktai yra neteisėti, nes jie savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Prokuratūros įstatymui, konkrečiai – jo 27 ir 29 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms. Mano, kad pretendento T. K. kandidatūra neatitiko įstatymo reikalavimų. Tokį argumentą pareiškėjas pagrindė paaiškindamas, kad Generalinio prokuroro 2008-02-04 įsakymu Nr. I-26 Generalinės prokuratūros Valdymo skyriaus prokuroras T. K., remiantis sutartimi su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (toliau – OLAF), buvo deleguotas į šią tarnybą. 2008-02-20 Generalinio prokuroro įsakymu Nr. P-193 ankstesnio įsakymo nuostatos pakeistos – prokuroro T. K. delegavimas į tarnybos prokuroru stažą neįskaitomas, o jo paskutinė darbo diena Generalinėje prokuratūroje nurodyta 2008-03-15, nors delegavimo laikotarpiu jam garantuojamos Generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro pareigos. Mano, kad deleguojant T. K. į OLAF, nebuvo laikytasi imperatyvios tuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytos tokiai procedūrai taikomos tvarkos, o 2008-02-04 ir 2008-02-20 įsakymų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad T. K. 2008 metais tarnybą prokuratūroje nutraukė ir su OLAF sudarė samdos sutartį kaip individualus fizinis asmuo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, daro išvadą, jog T. K., 2008 metais baigus tarnybą prokuratūroje, ir 2011 metais vėl siekiant užimti Vilniaus apygardos prokuroro pareigas, turėjo būti taikomi Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio (priėmimo į tarnybą prokuratūroje ir skyrimo į prokurorus tvarka) reikalavimai, o būtent, Generalinis prokuroras, skirdamas šį asmenį į prokuroro pareigas, turėjo turėti Komisijos teikimą. Kadangi Generalinė prokuratūra tokių duomenų teismui nepateikė, 2011-05-16 Įsakymas, kuriuo T. K. paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas, neatitinka norminio teisės akto reikalavimų ir turi būti pripažintas netekusiu galios bei panaikintas. Atkreipė dėmesį, kad situacija dėl T. K. Komisijai 2011-06-02 posėdyje turėjo būti žinoma, nes jos nariai pagal kompetenciją ir įgalinimus turėjo galimybę disponuoti T. K. asmens byloje esančiais dokumentais. Apie tai turėjo žinoti ir pats Generalinis prokuroras D. Valys, pasirašęs įsakymą dėl T. K. paskyrimo Vilniaus apygardos prokuroru. K. V. manymu, neištyrus nurodytų faktinių aplinkybių dėl pretendento T. K. atitikimo įstatymo reikalavimams, iš esmės neturėjo būti pradėtas antrasis atrankos etapas, o Komisija, be nurodytų aplinkybių papildomo tyrimo leidusi T. K. toliau dalyvauti atrankos procese, ne tik pažeidė Tvarkos aprašo reikalavimus, bet ir sudarė pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad 2011-06-10 Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Mano, kad nurodyti pažeidimai negali būti vertinami kaip formalūs procedūriniai pažeidimai, nes turėjo tiesioginės įtakos ginčijamo konkurso rezultatams ir įtakojo Generalinio prokuroro 2011-06-10 Įsakymo turinį.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, kiekvienas prokuroro tarnybos etapas: tiek pretendento į prokuroro pareigas atrankos kolegialus Komisijos sprendimas – išvada Generaliniam prokurorui, tiek individualiu teisės aktu – Generalinio prokuroro įsakymu išreikštas asmens paskyrimas į konkrečias prokuroro pareigas – turi būti pagristas skaidrumo ir atitikimo kitiems konstituciniams principams turiniu. Šių prokurorų tarnybos pamatinių principų, vykdant atrankos į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, nebuvo laikytasi, todėl buvo pažeistos pareiškėjo, kaip asmens, teisės, įstatymo saugomi interesai bei teisėtų lūkesčių, tikintis objektyvios ir nešališkos atrankos, principas.

K. V. manymu, sprendžiant šį ginčą, turi būti analizuojama Tvarkos aprašo, patvirtinto Generalinio prokuroro 2010-07-29 įsakymu Nr. I-99, 40 straipsnio norma, teigianti, jog „kandidatų sąrašas yra rekomendacinis ir generalinio prokuroro nesaisto priimant sprendimą dėl prokuroro paskyrimo į laisvas ar tapsiančias laisvomis pareigas“. Pareiškėjo įsitikinimu, toks šios normos turinys akivaizdžiai prieštarauja ne tik Konstitucinio Teismo suformuluotai konstitucinei doktrinai, skelbiančiai, jog valstybės tarnyba yra grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais, bet ir nuostatai, kad priimami sprendimai turi būti aiškūs. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju formaliai 2011-06-10 Įsakymas buvo siejamas su Komisijos 2011-06-03 išvada Nr. 17.9.-1210 – „į ją atsižvelgiant“, tačiau faktiškai be motyvų Generalinio prokuroro sprendimu pasirinktas antras pagal balų skaičių surinkęs kandidatas, t. y. ne G. D., o T. K.. Generaliniam prokurorui tokia forma išreikšti savo kandidato pasirinkimą leido ginčijama Tvarkos aprašo 40 straipsnio redakcija. Atkreipė dėmesį, jog Tvarkos aprašo ir Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2002-06-24 nutarimu Nr. 966 su vėlesniais pakeitimais, nuostatos daugeliu atvejų remiasi ta pačia atsakingų asmenų karjeros organizavimo konkurso būdu procedūra ir principais, tik galutinis rezultatas nustatomas skirtingai. Tokia aplinkybė pareiškėjui suponuoja išvadą, kad objektyviai negali būti pateisinamas toks nevienodas teisinis reguliavimas asmenims, kurių karjeros vykdymo procedūra grįsta tais pačiais valstybės tarnybos organizavimo (skaidrumo) principais. Pareiškėjo manymu, neišsprendus Tvarkos aprašo 40 straipsnio nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams, bus iš esmės pažeistos jo teisės ir teisėti lūkesčiai, tikintis nešališkos atrankos ir tolesnės tarnybos prokuratūroje. Todėl prašo kreiptis į LVAT su prašymu ištirti, ar Tvarkos aprašo 40 straipsnio nuostatos neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

Taip pat nurodė, kad Generalinis prokuroras 2011-12-30 įsakymu Nr. I-346 panaikino įsakymą, kuriuo patvirtintas Tvarkos aprašas, nes nuo 2012-01-01 įsigaliojo Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 punkto redakcija, teigianti, kad „į pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Komisijos išvadas, kurios generalinio prokuroro nesaisto“. Toks analogiško turinio nuostatos perkėlimas į įstatymą, pareiškėjo įsitikinimu, užkerta kelią jam tikėtis teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo. Todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 punkto nuostatos atitiktį teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

K. V. mano, kad jis nepraleido termino skundo dėl 2011-06-10 Sprendimo ir 2010-06-10 Įsakymo paduoti. Paaiškino, kad nuo 2011-06-06 iki 2011-07-01 atostogavo, o ginčijamų aktų turinys jam tapo žinomas tik 2011-07-04, t. y., kai jis grįžo į tarnybą. Apie 2011-05-16 Įsakymo turinį tvirtina sužinojęs tik 2011-07-14, kai raštu Nr. 17.10.-956 kreipėsi į Generalinį prokurorą dėl leidimo susipažinti su Komisijos medžiaga, todėl mano, kad nuo 2011-07-14 ir turėtų būti skaičiuojamas terminas skundui dėl šio Įsakymo paduoti. Visgi, jeigu teismas terminus skundui paduoti skaičiuotų nuo skundžiamų aktų išleidimo datos, pareiškėjas prašė juos atnaujinti dėl svarbios priežasties.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas K. V. ir jo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjo K. V. skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl 2011-06-10 Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakydama į pareiškėjo teiginius, jog 2011-06-02 vykusi atranka dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų buvusi neteisėta, Generalinė prokuratūra pabrėžė, kad Prokuratūros įstatymas nenumatė pareigos Generaliniam prokurorui nustatyti atrankos į laisvas prokuroro pareigas skelbimo, organizavimo ir vykdymo tvarką. Atranka į laisvas prokuroro pareigas iki 2012-01-01 galėjo būti vykdoma tik pagal Prokuratūros įstatymą. Tvarkos aprašas yra prokuratūros vidaus teisės aktas, skirtas tik procedūroms reglamentuoti ir šiuo vidiniu administravimo aktu nustatytos procedūros jokių teisinių pasekmių atrankose dalyvaujantiems asmenims nesukuria ir negali sukurti.

Nurodė, jog, nepaisant to, kad Tvarkos apraše nebuvo nustatyta Komisijos narių nušalinimo tvarka, pareiškėjas šia teise pasinaudojo. Jo pareiškimas dėl nušalinimo buvo išnagrinėtas, K. V. Komisijos posėdžio metu buvo papildomai šiuo klausimu išklausytas ir po įvykusių diskusijų buvo priimtas sprendimas bendru sutarimu, kad nušalinti prokurorus nėra pagrindo. Apie šį sprendimą pareiškėjui buvo pranešta. Pareiškėjas taip pat pasinaudojo galimybe sprendimą dėl nušalinimo netenkinimo apskųsti administracine tvarka Generaliniam prokurorui. Nesutinka ir su pareiškėjo nuomone, kad Komisijos posėdžio protokole turėjo būti nurodyta, kokiais motyvais buvo pagrįstas sprendimas nenušalinti Komisijos narių, nes Tvarkos aprašo 35.2 punkte, kuriuo remiasi K. V., nustatyti reikalavimai Komisijos išvados turiniui, o ne protokolui.

Nesutinka ir su pareiškėjo argumentais, kad Generalinio prokuroro dalyvavimas 2011-06-02 Komisijos posėdyje darė įtaką tarnybiniu pavaldumu nuo jo priklausantiems Komisijos nariams.

Atsakovė nurodė, jog K. V. 2011-06-03 skundas dėl Komisijos sprendimo, paduotas Generaliniam prokurorui Tvarkos aprašo 47 punkto nustatyta tvarka, buvo išnagrinėtas ir pareiškėjui atsakyta 2011-06-10 Sprendimu, kuris atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus, jame iš esmės atsakyta į pareiškėjo argumentus, susijusius su atrankos organizavimo teisėtumu, išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka, tad nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, kad sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Be to, pažymėjo, kad Generalinio prokuroro 2011-06-10 Sprendimas priimtas kaip išankstinis ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, o pagal ABTĮ 32 str. 1 dalies nuostatas, tokio pobūdžio sprendimui apskųsti nustatytas 20 dienų terminas. Pareiškėjas pripažįsta, kad ginčijamą 2011-06-10 Sprendimą gavo 2011-07-04, o pirminį skundą teismui pateikė tik 2011-07-28. Tai rodo, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti ir yra pagrindas administracinės bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutraukti ABTĮ 101 str. 1 d. 6 punkto pagrindu.

Dėl Generalinio prokuroro 2011-05-16 Įsakymo ir 2011-06-10 Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Generalinė prokuratūra nesutinka su K. V. skunde išdėstytais 2011-05-16 Įsakymo ir 2011-06-10 Įsakymo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindais, pabrėždama, kad pareiškėjo ginčijami Generalinio prokuroro įsakymai priimti juose nurodytų Prokuratūros įstatymo nuostatų pagrindu. K. V. nepateikė įrodymų, patvirtinančių ginčijamų įsakymų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams. Ginčijamu Generalinio prokuroro 2011-05-16 Įsakymu trečiasis suinteresuotas asmuo laikomas grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į OLAF laikotarpiui, ir jo sutikimu paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas. Pareiškėjo argumentai, kad T. K. neturėjo teisės sugrįžti į tarnybą prokuratūroje, nes Generalinio prokuroro 2008-02-04 įsakymu Nr. I-26 ir 2008-02-20 įsakymu Nr. P-193 jį delegavus į OLAF jo tarnyba prokuratūroje nutrūko, yra nepagrįsti. Paaiškino, kad 2008-02-04 ir 2008-02-20 įsakymuose nurodyta, jog T. K. delegavimo laikotarpiu garantuojamos jo eitos pareigos, kas reiškia, kad iš tarnybos prokuratūroje jis nebuvo atleistas. Todėl visiškai nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, kad priimant 2011-05-16 Įsakymą T. K. turėjo būti taikoma Prokuratūros įstatymo 26 straipsnyje nustatyta priėmimo į tarnybą prokuratūroje ir skyrimo į prokuroro pareigas tvarka. Generalinio prokuroro 2008-02-04 ir 2008-02-20 priimti įsakymai yra individualūs administraciniai aktai, sukėlę teisines pasekmes trečiajam suinteresuotam asmeniui, jie yra nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka ir nepanaikinti. Galiojant minėtiems įsakymams, Generalinis prokuroras neturėjo teisinio pagrindo, pasibaigus T. K. delegavimo į OLAF laikotarpiui, nepriimti 2011-05-16 Įsakymo. T. K. grąžintas į prokuroro pareigas ne Generalinėje prokuratūroje, bet Vilniaus apygardos prokuratūroje jo sutikimu. Šis įsakymas jokios įtakos K. V. subjektinėms teisėms ir interesams neturi ir negali turėti.

Nurodė, kad T. K. atitiko Prokuratūros įstatymo 34 str. 5 dalyje nustatytus reikalavimus Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigoms užimti, todėl Generalinio prokuroro 2011-06-10 Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Gavęs Komisijos išvadas, Generalinis prokuroras 2011-06-10 Įsakymu į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas paskyrė trečiąjį suinteresuotą asmenį, nes tokią teisę jam suteikė Prokuratūros įstatymas. Taigi, priimant ginčijamą įsakymą, Prokuratūros įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo.

Remdamasi ABTĮ 5 str. 1 dalimi, Generalinė prokuratūra tvirtina, jog K. V. ginčijami įsakymai dėl T. K. tarnybos prokuratūroje nepažeidžia pareiškėjo subjektinių teisių ar teisėtų interesų ir jie, kaip individualūs administraciniai aktai, jam tiesioginių teisių ar pareigų nesukuria. Vadovaujantis ABTĮ, šie pareiškėjo reikalavimai priskirtini prie reikalavimų, kuriais siekiama ne išspręsti administracinį ginčą ar apginti pažeistas teises (interesus), o tik konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus. Konstatavimas, kad administracinis aktas yra neteisėtas ir naikintinas gali būti motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą dėl šio administracinio akto panaikinimo, bet negali būti ginčo dalykas. Todėl ir dėl šių argumentų pareiškėjo reikalavimai atmestini. Be to, ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatyta, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ginčijami įsakymai priimti 2011-05-16 ir 2011-06-10, o K. V. pirminio skundo padavimo teismui data – 2011-07-28. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti ir yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti ABTĮ 101 str. 1 d. 6 punkto pagrindu.

Su pareiškėjo reikalavimu įpareigoti Generalinę prokuratūrą paskelbti naują atranką į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas nesutinka, nes atrankos procedūra vyko teisėtai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų procedūrų, skaidrumo ir teisėtumo principų.

Generalinė prokuratūra laikosi pozicijos, kad pareiškėjo teisėtų lūkesčių, o kartu teisinio saugumo ir tikrumo principų ji nepažeidė, nes priimant šioje byloje ginčijamus Generalinio prokuroro 2011-06-10 Sprendimą, 2011-05-16 Įsakymą ir 2011-06-10 Įsakymą, nebuvo pažeistos Prokuratūros įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatos. Tad, prokuratūros nuomone, nebuvo pažeisti ir konstituciniai teisinio saugumo bei teisinio tikrumo principai. Nagrinėjamu atveju, pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus, Generalinė prokuratūra nebuvo prisiėmusi įsipareigojimų paskirti pareiškėją į konkrečias aukštesniojo prokuroro pareigas. Savo ruožtu pareiškėjas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad teisė būti perkeltam į aukštesnes pareigas bus realiai įgyvendinta, nes ši teisė tiesiog nebuvo pareiškėjo įgyta. Vien tik dalyvaudamas pretendentų į Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas atrankos procese, K. V. šios teisės neįgijo ir negalėjo įgyti. Nesant įtvirtintų garantijų nėra ir teisėtų lūkesčių, todėl pareiškėjo įvardijami kaip teisėti lūkesčiai tėra jo tariami lūkesčiai.

Atsakovės manymu, pareiškėjo prašymas kreiptis į LVAT dėl Tvarkos aprašo 40 straipsnio nuostatos atitikties teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams neatitinka ABTĮ 20 str. 1 d. 3 punkte, 111 str. 3 dalyje ir 112 str. 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, nes pareiškėjas teismo neprašo ištirti, ar Tvarkos aprašas neprieštarauja konkrečiam įstatymui ar Vyriausybės teisės aktui, bet siekia patikrinti atitikimą bendriesiems teisės principams.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, Generalinės prokuratūros manymu, taip pat yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Nurodė, jog pagal ABTĮ 4 str. 2 dalį, į Konstitucinį Teismą administracinis teismas kreipiasi tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo nurodytos kaip galimai prieštaraujančios Konstitucijai Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 dalies nuostatos įsigaliojo tik 2012-01-01, o pareiškėjas savo patikslintu skundu ginčija Generalinio prokuroro 2011-05-16 ir 2011-06-10 priimtus įsakymus ir 2011-06-10 sprendimą. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu nurodytos Prokuratūros įstatymo nuostatos negaliojo, todėl jos šioje administracinėje byloje netaikytinos. Pareiškėjo ginčijamas 2011-06-10 sprendimas priimtas pagal tuo metu galiojusio Tvarkos aprašo nuostatas, o ginčijami įsakymai priimti, vadovaujantis tuo metu galiojusio Prokuratūros įstatymo nuostatomis.

Atsiliepimas

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės Generalinės prokuratūros atstovė su skundu nesutiko ir, palaikydama atsiliepimuose išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. K. atsiliepime į pareiškėjo K. V. skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

T. K. teigimu, K. V. nepagrįstai teigia, kad tarnybą prokuratūroje 2008 metais T. K. buvo nutraukęs. Tai, kad tarnyba nebuvo nutrūkusi, patvirtina Generalinio prokuroro 2008-02-04 įsakymas Nr. I-26 ir 2008-02-20 įsakymas Nr. P-193, kuriais T. K. nuo 2008-03-15 buvo deleguotas į OLAF, sutarties su šia tarnyba laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip trejiems metams. Šiais Generalinio prokuroro įsakymais T. K. buvo garantuotos Generalinėje prokuratūroje einamos prokuroro pareigos. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad 2008-02-04 ir 2008-02-20 įsakymai yra teisėti, jie yra įvykdyti, nebuvo nuginčyti ir nėra ginčijami šioje byloje. Prijungti prie šios bylos įrodymai – OLAF 2011-10-21 raštas ir 2008-03-26 sutartis, sudaryta su Europos Komisija, OLAF, patvirtina, kad T. K. buvo deleguotas į šią Europos Sąjungos instituciją, vadovaujantis standartinėmis Europos Komisijos procedūromis. Minėtame OLAF rašte nurodoma, kad OLAF visuomet žinojo, jog T. K. į postą OLAF buvo deleguotas savo šalies prokuratūros ir, kad pasibaigus sutarčiai, privalės grįžti į nacionalinę tarnybą savo šalyje.

Nesutiko T. K. su pareiškėjo skundo teiginiais, jog, siekiant užimti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas, jam turėjo būti taikomi Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio reikalavimai. Pabrėžė, kad šie reikalavimai yra taikomi tik naujai į tarnybą prokuratūroje priimamiems asmenims, o jis iš tarnybos prokuratūroje niekada nebuvo atleistas. Atsižvelgiant į tai, skiriant T. K. į pareigas Vilniaus apygardos prokuratūroje, Komisijos teikimas buvo nereikalingas.

Nesutinka T. K. ir su pareiškėjo skundo teiginiu, kad Komisija turėjo ištirti aplinkybes dėl jo skyrimo Vilniaus apygardos prokuroru ir pabrėžė, jog, esant priimtam 2011-05-16 Įsakymui, kuriame nurodyta, kad T. K. laikomas grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į OLAF laikotarpiui ir skiriamas nuo 2011-05-17 į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas, Komisija, vykdydama konkurso procedūras, neturėjo jokio teisinio pagrindo šį Įsakymą kvestionuoti.

Dėl K. V. skundo teiginių, susijusių su 2011-06-10 Įsakymo neteisėtumu ir nepagrįstumu, T. K. palaikė Generalinės prokuratūros atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir pabrėžė, kad Generalinis prokuroras, išleisdamas šį Įsakymą, veikė pagal Prokuratūros įstatyme nustatytą savo kompetenciją.

Palaiko T. K. ir Generalinės prokuratūros atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, kad pareiškėjo ginčijami teisės aktai dėl T. K. tarnybos prokuratūroje nesukuria pareiškėjui jokių teisių ar pareigų, jis neturi teisinio suinteresuotumo. Taip pat palaikė atsakovės argumentus, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą teisės aktams ginčyti. Pabrėžė, jog K. V., pats dirbdamas Vilniaus apygardos prokuratūroje kartu su T. K. tame pačiame prokuratūros pastato aukšte gerai žinojo, kad, pasibaigus delegavimo laikotarpiui, Generalinio prokuroro 2011-05-16 Įsakymu T. K. buvo grąžintas į darbą šioje prokuratūroje, tačiau šio Įsakymo, taip pat kitų skunde nurodytų aktų įstatymo nustatytu terminu neginčijo. Kadangi K. V., prašydamas atnaujinti terminą, nenurodė objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, dėl kurių skundas nebuvo paduotas laiku, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 6 punktu, byla turi būti nutraukiama.

T. K. nuomone, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir atmestinas, nes tokiai teismo iniciatyvai pareikšti reikalinga teisiškai motyvuota abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, o šiuo atveju tokių sąlygų pareiškėjo prašymas neatitinka. Svarbu ir tai, kad Prokuratūros įstatymo nuostatos, dėl kurių konstitucingumo patikrinimo pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, įsigaliojo tik nuo 2012-01-01 ir tiesiogiai netaikomos šioje administracinėje byloje, sprendžiant pareiškėjo skundžiamų aktų teisėtumo klausimą.

Teisminio nagrinėjimo metu T. K. ir jo atstovas palaikė atsiliepime į K. V. skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Byloje kilęs ginčas dėl Generalinio prokuroro 2011-06-10 Sprendimo, 2011-05-16 Įsakymo ir 2011-06-10 Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl Generalinės prokuratūros pareigos paskelbti naują atranką į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę.

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2011-06-02 Generalinėje prokuratūroje įvyko atrankos į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Komisijos posėdis. Posėdžio protokole nurodyta, kad į šias pareigas pretenduoja: G. D., Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, T. K., Vilniaus apygardos Trečiojo skyriaus prokuroras, ir K. V., Generalinės prokuratūros Valdymo skyriaus prokuroras. Taip pat nurodyta, kad pretendentai prisistatė, papildė motyvaciniuose raštuose išdėstytas mintis, išsamiai atsakė į Komisijos narių užduotus klausimus. Nutarta: kiekvieno Komisijos nario užpildytas pretendentų į laisvas prokuroro pareigas individualaus vertinimo balais lenteles pateikti sekretorei, kuri pateiks Generaliniam prokurorui Komisijos išvadą (t. 1, b. l. 51-52). 2011-06-03 Komisija surašė išvadą Nr. 17.9-1210, kurioje nurodė, jog kandidatų sąrašas pagal surinktų balų skaičių yra: G. D. 87,58; T. K. 86,0; K. V. 58,86 (t. 1, b. l. 54-55).

K. V., nesutikdamas su Komisijos išvada, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 47 straipsniu, 2011-06-03 raštu Nr. 17.10-780 kreipėsi į Generalinį prokurorą su prašymu ją panaikinti ir paskelbti naują atranką į laisvą prokuroro pareigybę, sudarant naują Komisiją (t. 1, b. l. 17-18).

Generalinis prokuroras, išnagrinėjęs K. V. 2011-06-03 skundą, pareiškėjui atsakė 2011-06-10 Sprendimu, kad tenkinti skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Išaiškinta, jog, vadovaujantis Tvarkos aprašo 47 punktu, šį Sprendimą K. V. gali skųsti teismui ABTĮ nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 19).

Generalinis prokuroras, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo nuostatomis, Komisijos 2011-06-03 išvada ir T. K. sutikimu, 2011-06-10 Įsakymu perkėlė T. K., Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorą, 2011-06-13 į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentą ir skyrė į šio departamento vyriausiojo prokuroro pavaduoto pareigas (t. 1, b. l. 50).

Pareiškėjas K. V. su Generalinio prokuroro 2011-06-10 Sprendimu ir Generalinio prokuroro 2011-06-10 Įsakymu nesutiko ir prašė juos panaikinti. Pareiškėjas taip pat ginčija Generalinio prokuroro 2011-05-16 Įsakymą, kuriuo nuspręsta laikyti T. K., Generalinės prokuratūros skyriaus prokurorą, 2011-05-17 grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į OLAF laikotarpiui, ir kuriuo T. K. nuo 2011-05-17 paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas (t. 1, b. l. 49).

ABTĮ 5 straipsnis kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į administracinį teismą, siekiant jas apginti, tačiau ši teisė kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Įstatymas įpareigoja asmenį minėtą savo teisę realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 32 str. 1 ir 2 dalys, 33 str. 1 ir 2 dalys). Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 34 str. 1 dalis).

Pagal ABTĮ 33 str. 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Tais atvejais, kai įstatymai numato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, turi būti vadovaujamasi ABTĮ 32 str. 1 dalimi, kuri nustato, jog dėl sprendimo, kurį priima išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, į administracinį teismą galima kreiptis per 20 dienų nuo šios institucijos sprendimo gavimo dienos.

Ginčams dėl prokurorų atrankos į laisvas prokurorų pareigas skelbimo, organizavimo, vykdymo tvarkos, Komisijos sudarymo ir veikimo principų, dėl pretendentų vertinimo kriterijų, dėl prokurorų, siekiančių karjeros, sąrašo ir kitų panašių klausimų sprendimui taikytinas Prokuratūros įstatymas ir Tvarkos aprašas.

Ginčams dėl Komisijos išvadų spręsti yra numatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tvarkos aprašo 48 punktas nustato, jog atrankoje dalyvaujantis prokuroras Komisijos išvadas dėl šio aprašo nuostatų įgyvendinimo gali apskųsti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas Generaliniam prokurorui, o Generalinio prokuroro sprendimą dėl šių išvadų – teismui ABTĮ nustatyta tvarka (t. 2, b. l. 42-51).

ABTĮ 101 str. 6 punktas nustato, jog jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas bylą nutraukia.

Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas K. V. į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2010-06-10 Sprendimą, 2011-05-16 Įsakymą ir 2011-06-10 Įsakymą, kreipėsi 2011-07-29 (t. 1, b. l. 1). Pareiškėjas K. V. skunde paaiškino, jog apie tai, kad yra priimti 2011-06-10 Sprendimas ir 2011-06-10 Įsakymas sužinojo tik 2011-07-04, nes nuo 2011-06-06 iki 2011-07-01 atostogavo. Atsižvelgiant į tai, K. V. mano, kad ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas terminas skundui dėl minėtų administracinių aktų teismui paduoti skaičiuotinas nuo 2011-07-04 ir yra nepraleistas. Tvirtina, kad apie 2011-05-16 Įsakymo turinį sužinojo tik 2011-07-14, t. y., kai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl leidimo susipažinti su Komisijos medžiaga, todėl terminas skundui dėl 2011-05-16 Įsakymo panaikinimo teismui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2011-07-14.

Teismas daro išvadą, kad šioje byloje svarbu nustatyti, ar K. V., 2011-07-29 kreipdamasis į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti 2011-06-10 ir 2011-05-16 priimtus administracinius aktus, nepraleido ABTĮ nustatytų terminų skundui į teismą paduoti. Teismas konstatuoja, kad, šiuo atveju, svarbu nustatyti, kuri konkrečiai diena laikytina atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuotinas terminas pareiškėjo K. V. skundui teismui paduoti.

Dėl 2011-06-10 Sprendimo.

Administracinėje byloje pateikti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad Generalinio prokuroro 2011-06-10 Sprendimas priimtas, sprendžiant ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Tokią Komisijos išvadų apskundimo tvarką imperatyviai nustato Tvarkos aprašo 48 punktas. Atsižvelgdamas į tai, ir vadovaudamasis ABTĮ 32 str. 1 dalimi, teismas daro išvadą, kad Generalinio prokuroro 2011-06-10 Sprendimą, kuris buvo priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, K. V. teismui galėjo skųsti per 20 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos.

Pareiškėjas K. V. skunde nurodo, jog apie 2011-06-10 Sprendimą sužinojo 2011-07-04, t. y., kai po atostogų grįžo į tarnybą prokuratūroje, todėl teismas daro išvadą, kad ši diena laikytina atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojamas 20 dienų terminas skundui dėl 2011-06-10 Sprendimo paduoti. Skaičiuojant, kad terminas skundui dėl 2011-06-10 Sprendimo į teismą paduoti prasideda 2011-07-04, paskutinė diena skųsti šį Sprendimą buvo 2011-07-25 (2011-07-24 buvo nedarbo diena). Kadangi pareiškėjas K. V. su skundu, prašydamas panaikinti 2011-06-10 Sprendimą, į teismą kreipėsi tik 2011-07-29, jis praleido ABTĮ 32 str. 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl šio Sprendimo paduoti.

Dėl 2011-06-10 Įsakymo.

Pareiškėjas K. V. laikosi pozicijos, kad nepraleido termino 2011-06-10 Įsakymui apskųsti, nes šio administracinio akto turinys jam tapo žinomas tik 2011-07-04.

Teismas daro išvadą, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad K. V. laikotarpiu nuo 2011-06-06 iki 2007-07-01 imtinai atostogavo (t. 1, b. l. 25). Tačiau Generalinės prokuratūros atstovės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2011-06-10 Įsakymo turinys tą pačią dieną buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos prokuratūros internetiniame tinklalapyje www.prokuraturos.lt (t. 3, b. l. 16-17). Teismo vertinimu, viešas skundžiamo akto turinio paskelbimas jo priėmimo dieną suponuoja išvadą, jog apie 2011-06-10 Įsakymą pareiškėjas K. V. turėjo galimybę sužinoti 2011-06-10, t. y. informacijos apie jo turinį paskelbimo dieną, todėl ši diena laikytina atskaitos tašku, nuo kurio turi būti skaičiuojamas terminas skundui dėl 2011-06-10 Įsakymo paduoti. Kadangi skundą teismui dėl 2011-06-10 Įsakymo panaikinimo pareiškėjas K. V. padavė tik 2011-07-29, jis praleido ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Tai, jog tuo metu, kai ši informacija buvo paskelbta internete, K. V. atostogavo, negali būti laikoma svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, nes K. V., būdamas pakankamai rūpestingas ir apdairus, be to, žinodamas, kad 2011-06-03 Komisija priėmė išvadą, po kurios turi sekti vieno iš pretendentų, kuriuo jis taip pat buvo, skyrimas į pareigas, galėjo aktyviai domėtis priimamais sprendimais ir laiku apginti savo teises bei teisėtus interesus, tačiau to nepadarė. Be to, K. V. nepateikė įrodymų, kad atostogų metu buvo kažkur išvykęs ir, kad neturėjo galimybės naudotis internetu. Kitų svarbių priežasčių, kodėl praleido terminą kreiptis į teismą dėl 2011-06-10 Įsakymo panaikinimo, K. V. taip pat nenurodė.

Dėl 2011-05-16 Įsakymo.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2011-07-14 raštu Nr. 17-10.-956 K. V. kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydamas leisti susipažinti su Komisijos posėdžio protokolu ir rašytine išvada (t. 1, b. l. 26). Pareiškėjo įsitikinimu, jis nepraleido termino skundui dėl 2011-05-16 Įsakymo teismui paduoti, nes apie jo turinį sužinojo tik 2011-07-14, t. y., kai minėtu raštu kreipėsi į Generalinį prokurorą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo K. V. ginčijamu 2011-05-16 Įsakymu nuspręsta laikyti T. K., Generalinės prokuratūros skyriaus prokurorą, 2011-05-17 grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į OLAF laikotarpiui, ir T. K. nuo 2011-05-17 paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas (t. 1, b. l. 49). Grąžinus T. K. į pareigas prokuratūroje, jis įgijo teisę dalyvauti atrankoje į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduoto pareigas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad T. K. kartu su kitais dviem pretendentais, tarp kurių buvo ir K. V., 2011-06-02 dalyvavo Komisijos posėdyje, kaip vienas iš pretendentų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta pareiškėjo K. V. skundo argumentus, kad 2011-05-16 Įsakymo turinys jam tapo žinomas tik 2011-07-14. Akivaizdu, jog jau 2011-06-02 Komisijos posėdyje K. V. žinojo, kad T. K. yra grąžintas į tarnybą prokuratūroje, nes, priešingu atveju, jis nebūtų galėjęs dalyvauti atrankoje į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Kadangi byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad apie 2011-05-16 Įsakymo turinį pareiškėjas K. V. galėjo žinoti dar anksčiau nei 2011-06-02 (nors T. K. nurodo, kad pareiškėjas apie jo sugrįžimą žinojo dar anksčiau, nes jie dirba tame pačiame pastato aukšte), atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojamas terminas skundui paduoti laikoma 2011-06-02, t. y. diena, kada K. V. dalyvavo Komisijos posėdyje, kuriame kaip kandidatas į tas pačias pareigas dalyvavo ir T. K..

Atsižvelgiant į tai, kad į teismą su skundu dėl 2011-05-16 Įsakymo, apie kurį žinojo jau 2011-06-02, panaikinimo K. V. kreipėsi tik 2011-07-29, jis praleido ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindu šiam terminui atnaujinti.

Kaip minėta, pareiškėjas K. V. skunde prašo atnaujinti terminus skundui paduoti, jei teismas juos skaičiuos nuo skundžiamų aktų išleidimo datos, nurodydamas, kad terminą praleido dėl svarbios priežasties.

Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo.

Pareiškėjas K. V. teismui dėl termino paduoti skundą praleidimo nepateikė jokių įrodymų, o jo nurodytos priežastys yra subjektyvios, priklausančios nuo paties pareiškėjo K. V. valios. Todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti K. V. termino skundui dėl 2011-06-10 Sprendimo, 2011-05-16 Įsakymo ir 2011-06-10 Įsakymo paduoti ir byla dalyje dėl reikalavimų panaikinti šiuos administracinius aktus, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 6 punktu, nutrauktina.

Kadangi pareiškėjo K. V. reikalavimas dėl įpareigojimo Generalinei prokuratūrai paskelbti naują atranką į Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti minėtus administracinius aktus, administracinė byla dalyje dėl šio reikalavimo nutrauktina tuo pačiu ABTĮ 101 str. 6 punkto pagrindu.

Dėl prašymo kreiptis į LVAT ir Konstitucinį Teismą.

K. V. skunde prašė kreiptis: į LVAT su prašymu ištirti, ar Prokurorų karjeros tvarkos aprašo, patvirtinto Generalinio prokuroro 2010-07-29 įsakymu Nr. I-99, 40 straipsnio nuostata neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams (institucijų administravimo skaidrumo principui) ir į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 punkto nuostata neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

ABTĮ 111 str. 1 dalyje nustatyta, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 str. 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teismas gali kreiptis į LVAT su prašymu ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą tik tuo atveju, jei teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl skundą padavusio asmens teisių pažeidimo. Kadangi nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo K. V. skundą nutrauktina pareiškėjui praleidus terminą skundui paduoti, byloje nebelieka nagrinėjamo ginčo, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į LVAT pagal ABTĮ 111 straipsnį.

Subjektai, turintys teisę su abstrakčiu prašymu kreiptis į administracinį teismą, prašydami ištirti, ar norminis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar kitą Vyriausybės norminį aktą, įvardinti ABTĮ 110 str. 1 ir 2 dalyse. Pareiškėjas yra prokuroras ir šiai subjektų grupei priklauso. Tačiau šiuo atveju pažymėtina tai, kad ABTĮ 110 str. 1 dalis suteikia teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, o pareiškėjas šiuo atveju neprašo ištirti, ar Aprašo 40 punkto nuostatos prieštarauja konkrečiam įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, o tik prašo ištirti jo atitikimą bendriesiems teisės principams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas kreiptis į LVAT laikomas nepagrįstu ir netenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 63 str. 1 d. 1 punktą, Konstitucinis teismas nagrinėja bylas dėl įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Konstitucijai, Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Nagrinėdamas šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas bylas, Konstitucinis Teismas tiria tiek viso akto, tiek ir jo dalies atitikimą Konstitucijai ar įstatymams.

ABTĮ 4 str. 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją.

Atsižvelgdamas į minėtų teisės aktų nuostatų analizę, teismas daro išvadą, jog tenkinti pareiškėjo K. V. prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 punkto nuostata neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams nėra pagrindo, nes, nutraukus bylą, pareiškėjo K. V. skundo reikalavimų pagrįstumas nebėra sprendžiamas iš esmės, o tai reiškia, kad nebėra taikoma ir prašoma ištirti Prokuratūros įstatymo nuostata.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 101 str. 6 punktu, 102 straipsniu, 106 straipsniu, teismas

nutarė:

administracinę bylą Nr. I-934-561/2012 pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo, įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Pareiškėjo K. V. prašymų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinti.

Ši nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasMefodija PovilaitienėNijolė Žalnieriūnienė