Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-01-23 · Administracinė byla Nr. P-552-26-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-23
Bylos Nr.
P-552-26-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01638-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
K. V.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Trečiasis asmuo
T. K.
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P552-26/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01638-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS143-335/2012 pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. K. dėl sprendimo, įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras) 2011 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 17.9-1266 (toliau – ir 2011 m. birželio 10 d. Sprendimas), 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. P-365 (toliau – ir 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas) bei 2011 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. P-444 (toliau – ir 2011 m. birželio 10 d. Įsakymas) neteisėtais ir juos panaikinti; 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – atsakovas, Generalinė prokuratūra) paskelbti naują atranką į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis: į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Generalinio prokuroro 2010 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. I-99 patvirtinto Prokurorų karjeros tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 40 punkto nuostata neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams (institucijų administravimo skaidrumo principui), ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 punkto nuostata neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

Pareiškėjas nurodė, kad Generalinis prokuroras D. V. 2011 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. I-127 sudarė Prokurorų karjeros komisiją (toliau – ir Komisija) pretendentams į laisvas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas atrinkti. Pareiškėjas, būdamas Generalinės prokuratūros Valdymo skyriaus prokuroru, pateikė prašymą dalyvauti šioje atrankoje. Komisija, 2011 m. birželio 2 d. posėdyje išklausiusi tris pretendentus bei įvertinusi jų gebėjimus, surašė išvadą, kurią K. V. apskundė Generaliniam prokurorui. 2011 m. birželio 10 d. Sprendimu Generalinis prokuroras netenkino K. V. prašymo ir 2011 m. birželio 10 d. Įsakymu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju paskyrė T. K.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas atsakovo 2011 m. birželio 10 d. Sprendimas yra neteisėtas, nes buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų bylos aplinkybių įvertinimą ir sprendimo priėmimą. 2011 m. birželio 1 d. jis pareiškė nušalinimą dviem Komisijos nariams, tačiau šie nenusišalino ir nebuvo nušalinti. Bendro Komisijos sutarimo dėl nušalinimo pagrįstumo ar nepagrįstumo nebuvo, protokole nėra nurodyta, kokiais motyvais grįstas sprendimas nenušalinti Komisijos narių, nors Prokurorų karjeros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 35.2 straipsnis imperatyviai pabrėžia, kad turi būti nurodyti motyvai, į kuriuos buvo atsižvelgta priimant sprendimą. Generalinis prokuroras 2011 m. birželio 10 d. Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydamas, kad atranka į laisvas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas buvo organizuota ir vykdoma nepažeidžiant Tvarkos aprašo reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, atrankos procesas vyko pažeidžiant ir Tvarkos aprašo 34 straipsnio reikalavimus dėl kandidatų individualaus vertinimo.

Pareiškėjo nuomone, Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymas ir Generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. įsakymas yra neteisėti, nes jie savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Prokuratūros įstatymo 27 ir 29 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms. Mano, kad pretendento T. K. kandidatūra neatitiko įstatymo reikalavimų. Tokį argumentą pareiškėjas pagrindė paaiškindamas, kad Generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. I-26 Generalinės prokuratūros Valdymo skyriaus prokuroras T. K., remiantis sutartimi su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (toliau – OLAF), buvo deleguotas į šią tarnybą. 2008 m. vasario 20 d. Generalinio prokuroro įsakymu Nr. P-193 ankstesnio įsakymo nuostatos pakeistos – prokuroro T. K. delegavimas į tarnybos prokuroru stažą neįskaitomas, o jo paskutinė darbo diena Generalinėje prokuratūroje nurodyta 2008 m. kovo 15 d., nors delegavimo laikotarpiu jam garantuojamos Generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro pareigos. Mano, kad deleguojant T. K. į OLAF, nebuvo laikytasi imperatyvios tuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytos tokiai procedūrai taikomos tvarkos, o 2008 m. vasario 4 d. ir 2008 m. vasario 20 d. įsakymų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad T. K. 2008 metais tarnybą prokuratūroje nutraukė ir su OLAF sudarė samdos sutartį kaip individualus fizinis asmuo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, daro išvadą, jog T. K., 2008 metais baigus tarnybą prokuratūroje, ir 2011 metais vėl siekiant užimti Vilniaus apygardos prokuroro pareigas, turėjo būti taikomi Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio (priėmimo į tarnybą prokuratūroje ir skyrimo į prokurorus tvarka) reikalavimai, o būtent, Generalinis prokuroras, skirdamas šį asmenį į prokuroro pareigas, turėjo turėti Komisijos teikimą. Kadangi Generalinė prokuratūra tokių duomenų teismui nepateikė, 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas, kuriuo T. K. paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas, neatitinka norminio teisės akto reikalavimų ir turi būti pripažintas netekusiu galios bei panaikintas. Atkreipė dėmesį, kad situacija dėl T. K. Komisijai 2011 m. birželio 2 d. posėdyje turėjo būti žinoma, nes jos nariai pagal kompetenciją ir įgalinimus turėjo galimybę disponuoti T. K. asmens byloje esančiais dokumentais. Jo nuomone, nurodyti pažeidimai negali būti vertinami kaip formalūs procedūriniai pažeidimai, nes turėjo tiesioginės įtakos ginčijamos atrankos rezultatams ir įtakojo Generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. Įsakymo turinį.

Atkreipė dėmesį, kad sprendžiant šį ginčą, turi būti analizuojama Tvarkos aprašo, patvirtinto Generalinio prokuroro 2010 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. I-99, 40 straipsnio norma, teigianti, jog „kandidatų sąrašas yra rekomendacinis ir generalinio prokuroro nesaisto priimant sprendimą dėl prokuroro paskyrimo į laisvas ar tapsiančias laisvomis pareigas“. Pareiškėjo įsitikinimu, toks šios normos turinys akivaizdžiai prieštarauja ne tik Konstitucinio Teismo suformuluotai konstitucinei doktrinai, skelbiančiai, jog valstybės tarnyba yra grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais, bet ir nuostatai, kad priimami sprendimai turi būti aiškūs. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju formaliai 2011 m. birželio 10 d. Įsakymas buvo siejamas su Komisijos 2011 m. birželio 3 d. išvada Nr. 17.9.-1210 – „į ją atsižvelgiant“, tačiau faktiškai be motyvų Generalinio prokuroro sprendimu pasirinktas antras pagal balų skaičių surinkęs kandidatas, t. y. ne G. D., o T. K. Generaliniam prokurorui tokia forma išreikšti savo kandidato pasirinkimą leido ginčijama Tvarkos aprašo 40 straipsnio redakcija. Atkreipė dėmesį, jog Tvarkos aprašo ir Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 su vėlesniais pakeitimais, nuostatos daugeliu atvejų remiasi ta pačia atsakingų asmenų karjeros organizavimo konkurso būdu procedūra ir principais, tik galutinis rezultatas nustatomas skirtingai. Tokia aplinkybė suponuoja išvadą, kad objektyviai negali būti pateisinamas toks nevienodas teisinis reguliavimas asmenims, kurių karjeros vykdymo procedūra grįsta tais pačiais valstybės tarnybos organizavimo (skaidrumo) principais. Pareiškėjo manymu, neišsprendus Tvarkos aprašo 40 straipsnio nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams, bus iš esmės pažeistos jo teisės ir teisėti lūkesčiai, tikintis nešališkos atrankos ir tolesnės tarnybos prokuratūroje. Todėl prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Tvarkos aprašo 40 straipsnio nuostatos neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

Taip pat nurodė, kad Generalinis prokuroras 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. I-346 panaikino įsakymą, kuriuo patvirtintas Tvarkos aprašas, nes nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 punkto redakcija, teigianti, kad „į pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Komisijos išvadas, kurios generalinio prokuroro nesaisto“. Toks analogiško turinio nuostatos perkėlimas į įstatymą, pareiškėjo įsitikinimu, užkerta kelią jam tikėtis teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo. Todėl prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 punkto nuostatos atitiktį teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

K. V. manymu, jis termino skundo dėl 2011 m. birželio 10 d. Sprendimo ir 2010 m. birželio 10 d. Įsakymo paduoti nepraleido. Pabrėžė, kad nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. liepos 1 d. atostogavo, o ginčijamų aktų turinys jam tapo žinomas tik 2011 m. liepos 4 d., t. y., kai jis grįžo į tarnybą. Apie 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymo turinį tvirtina sužinojęs tik 2011 m. liepos 14 d., kai raštu Nr. 17.10.-956 kreipėsi į Generalinį prokurorą dėl leidimo susipažinti su Komisijos medžiaga, todėl mano, kad nuo 2011 m. liepos 14 d. ir turėtų būti skaičiuojamas terminas skundui dėl šio Įsakymo paduoti. Visgi, jeigu teismas terminus skundui paduoti skaičiuotų nuo skundžiamų aktų išleidimo datos, pareiškėjas prašė juos atnaujinti dėl svarbios priežasties.

Atsiliepimas

Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad atsakydamas į pareiškėjo teiginius, jog 2011 m. birželio 2 d. vykusi atranka dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų buvusi neteisėta, Generalinė prokuratūra pabrėžė, kad Prokuratūros įstatymas nenumatė pareigos Generaliniam prokurorui nustatyti atrankos į laisvas prokuroro pareigas skelbimo, organizavimo ir vykdymo tvarką. Atranka į laisvas prokuroro pareigas iki 2012 m. sausio 1 d. galėjo būti vykdoma tik pagal Prokuratūros įstatymą. Tvarkos aprašas yra prokuratūros vidaus teisės aktas, skirtas tik procedūroms reglamentuoti ir šiuo vidiniu administravimo aktu nustatytos procedūros jokių teisinių pasekmių atrankose dalyvaujantiems asmenims nesukuria ir negali sukurti. Nurodė, jog, nepaisant to, kad Tvarkos apraše nebuvo nustatyta Komisijos narių nušalinimo tvarka, pareiškėjas šia teise pasinaudojo. Jo pareiškimas dėl nušalinimo buvo išnagrinėtas, K. V. Komisijos posėdžio metu buvo papildomai šiuo klausimu išklausytas ir po įvykusių diskusijų buvo priimtas sprendimas bendru sutarimu, kad nušalinti prokurorus nėra pagrindo. Apie šį sprendimą pareiškėjui buvo pranešta. Pareiškėjas taip pat pasinaudojo galimybe sprendimą dėl nušalinimo netenkinimo apskųsti administracine tvarka Generaliniam prokurorui. Nesutinka ir su pareiškėjo nuomone, kad Komisijos posėdžio protokole turėjo būti nurodyta, kokiais motyvais buvo pagrįstas sprendimas nenušalinti Komisijos narių, nes Tvarkos aprašo 35.2 punkte, kuriuo remiasi K. V., nustatyti reikalavimai Komisijos išvados turiniui, o ne protokolui.

Atsakovas nurodė, jog K. V. 2011 m. birželio 3 d. skundas dėl Komisijos sprendimo, paduotas Generaliniam prokurorui Tvarkos aprašo 47 punkto nustatyta tvarka, buvo išnagrinėtas ir pareiškėjui atsakyta 2011 m. birželio 10 d. Sprendimu, kuris atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus, jame iš esmės atsakyta į pareiškėjo argumentus, susijusius su atrankos organizavimo teisėtumu, išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka, tad nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, kad sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Be to, pažymėjo, kad Generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. Sprendimas priimtas kaip išankstinis ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatas, tokio pobūdžio sprendimui apskųsti nustatytas 20 dienų terminas. Kadangi pareiškėjas ginčijamą 2011 m. birželio 10 d. Sprendimą gavo 2011 m. liepos 4 d., o pirminį skundą teismui pateikė tik 2011 m. liepos 28 d., todėl įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti jis praleido ir yra pagrindas administracinės bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 6 punkto pagrindu.

Pažymėjo, kad atsakovas nesutinka su K. V. skunde išdėstytais 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymo ir 2011 m. birželio 10 d. Įsakymo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindais, nurodydamas, kad pareiškėjo ginčijami Generalinio prokuroro įsakymai priimti juose nurodytų Prokuratūros įstatymo nuostatų pagrindu. K. V. nepateikė įrodymų, patvirtinančių ginčijamų įsakymų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams. Ginčijamu Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymu trečiasis suinteresuotas asmuo laikomas grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į OLAF laikotarpiui, ir jo sutikimu paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas. Pareiškėjo argumentai, kad T. K. neturėjo teisės sugrįžti į tarnybą prokuratūroje, nes Generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. I-26 ir 2008 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. P-193 jį delegavus į OLAF jo tarnyba prokuratūroje nutrūko, yra nepagrįsti. Paaiškino, kad 2008 m. vasario 4 d. ir 2008 m. vasario 20 d. įsakymuose nurodyta, jog T. K. delegavimo laikotarpiu garantuojamos jo eitos pareigos, kas reiškia, kad iš tarnybos prokuratūroje jis nebuvo atleistas. Todėl visiškai nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, kad priimant 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymą T. K. turėjo būti taikoma Prokuratūros įstatymo 26 straipsnyje nustatyta priėmimo į tarnybą prokuratūroje ir skyrimo į prokuroro pareigas tvarka. Generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. ir 2008 m. vasario 20 d. priimti įsakymai yra individualūs administraciniai aktai, sukėlę teisines pasekmes trečiajam suinteresuotam asmeniui, jie yra nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka ir nepanaikinti. Galiojant minėtiems įsakymams, Generalinis prokuroras neturėjo teisinio pagrindo, pasibaigus T. K. delegavimo į OLAF laikotarpiui, nepriimti 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymo. T. K. grąžintas į prokuroro pareigas ne Generalinėje prokuratūroje, bet Vilniaus apygardos prokuratūroje jo sutikimu. Šis įsakymas jokios įtakos K. V. subjektinėms teisėms ir interesams neturi ir negali turėti.

Nurodė, kad T. K. atitiko Prokuratūros įstatymo 34 str. 5 dalyje nustatytus reikalavimus Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigoms užimti, todėl Generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Gavęs Komisijos išvadas, Generalinis prokuroras 2011 m. birželio 10 d. Įsakymu į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas paskyrė trečiąjį suinteresuotą asmenį, nes tokią teisę jam suteikė Prokuratūros įstatymas.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 1 dalimi, pabrėžė, kad ginčijami įsakymai priimti 2011 m. gegužės 16 d. ir 2011 m. birželio 10 d., o atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundą pateikė 2011 m. liepos 28 d., padarė išvadą, kad pareiškėjas įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti praleido ir yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti ABTĮ 101 str. 1 d. 6 punkto pagrindu.

Generalinė prokuratūra laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo teisėtų lūkesčių, o kartu teisinio saugumo ir tikrumo principų ji nepažeidė, nes priimant šioje byloje ginčijamus Generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. Sprendimą, 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymą ir 2011 m. birželio 10 d. Įsakymą, nebuvo pažeistos Prokuratūros įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatos. Atsakovo manymu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) dėl Tvarkos aprašo 40 straipsnio nuostatos atitikties teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams neatitinka ABTĮ 20 str. 1 d. 3 punkte, 111 str. 3 dalyje ir 112 str. 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, nes pareiškėjas teismo neprašo ištirti, ar Tvarkos aprašas neprieštarauja konkrečiam įstatymui ar Vyriausybės teisės aktui, bet siekia patikrinti atitikimą bendriesiems teisės principams.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, Generalinės prokuratūros manymu, taip pat yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Nurodė, jog pareiškėjo nurodytos kaip galimai prieštaraujančios Konstitucijai Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 dalies nuostatos įsigaliojo tik 2012 m. sausio 1 d., todėl ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu nurodytos Prokuratūros įstatymo nuostatos negaliojo, todėl jos šioje administracinėje byloje netaikytinos.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. K. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad

Šalies argumentai

T. K. teigimu, K. V. nepagrįstai teigia, kad tarnybą prokuratūroje 2008 metais T. K. buvo nutraukęs. Tai, kad tarnyba nebuvo nutrūkusi, patvirtina Generalinio prokuroro 2008-02-04 įsakymas Nr. I-26 ir 2008-02-20 įsakymas Nr. P-193, kuriais T. K. nuo 2008-03-15 buvo deleguotas į OLAF, sutarties su šia tarnyba laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip trejiems metams. Šiais Generalinio prokuroro įsakymais T. K. buvo garantuotos Generalinėje prokuratūroje einamos prokuroro pareigos. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad 2008-02-04 ir 2008-02-20 įsakymai yra teisėti, jie yra įvykdyti, nebuvo nuginčyti ir nėra ginčijami šioje byloje. Prijungti prie šios bylos įrodymai – OLAF 2011-10-21 raštas ir 2008-03-26 sutartis, sudaryta su Europos Komisija, OLAF, patvirtina, kad T. K. buvo deleguotas į šią Europos Sąjungos instituciją, vadovaujantis standartinėmis Europos Komisijos procedūromis. Minėtame OLAF rašte nurodoma, kad OLAF visuomet žinojo, jog T. K. į postą OLAF buvo deleguotas savo šalies prokuratūros ir, kad pasibaigus sutarčiai, privalės grįžti į nacionalinę tarnybą savo šalyje.

Nesutiko T. K. su pareiškėjo skundo teiginiais, jog, siekiant užimti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas, jam turėjo būti taikomi Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio reikalavimai. Pabrėžė, kad šie reikalavimai yra taikomi tik naujai į tarnybą prokuratūroje priimamiems asmenims, o jis iš tarnybos prokuratūroje niekada nebuvo atleistas. Atsižvelgiant į tai, skiriant T. K. į pareigas Vilniaus apygardos prokuratūroje, Komisijos teikimas buvo nereikalingas.

Nesutinka T. K. ir su pareiškėjo skundo teiginiu, kad Komisija turėjo ištirti aplinkybes dėl jo skyrimo Vilniaus apygardos prokuroru ir pabrėžė, jog, esant priimtam 2011-05-16 Įsakymui, kuriame nurodyta, kad T. K. laikomas grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į OLAF laikotarpiui ir skiriamas nuo 2011-05-17 į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas, Komisija, vykdydama konkurso procedūras, neturėjo jokio teisinio pagrindo šį Įsakymą kvestionuoti.

Atsiliepimas

Dėl K. V. skundo teiginių, susijusių su 2011-06-10 Įsakymo neteisėtumu ir nepagrįstumu, T. K. palaikė Generalinės prokuratūros atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir pabrėžė, kad Generalinis prokuroras, išleisdamas šį Įsakymą, veikė pagal Prokuratūros įstatyme nustatytą savo kompetenciją.

Palaiko T. K. ir Generalinės prokuratūros atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, kad pareiškėjo ginčijami teisės aktai dėl T. K. tarnybos prokuratūroje nesukuria pareiškėjui jokių teisių ar pareigų, jis neturi teisinio suinteresuotumo. Taip pat palaikė atsakovės argumentus, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą teisės aktams ginčyti. Pabrėžė, jog K. V., pats dirbdamas Vilniaus apygardos prokuratūroje kartu su T. K. tame pačiame prokuratūros pastato aukšte gerai žinojo, kad, pasibaigus delegavimo laikotarpiui, Generalinio prokuroro 2011-05-16 Įsakymu T. K. buvo grąžintas į darbą šioje prokuratūroje, tačiau šio Įsakymo, taip pat kitų skunde nurodytų aktų įstatymo nustatytu terminu neginčijo. Kadangi K. V., prašydamas atnaujinti terminą, nenurodė objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, dėl kurių skundas nebuvo paduotas laiku, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 6 punktu, byla turi būti nutraukiama.

Šalies argumentai

T. K. nuomone, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir atmestinas, nes tokiai teismo iniciatyvai pareikšti reikalinga teisiškai motyvuota abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, o šiuo atveju tokių sąlygų pareiškėjo prašymas neatitinka. Svarbu ir tai, kad Prokuratūros įstatymo nuostatos, dėl kurių konstitucingumo patikrinimo pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, įsigaliojo tik nuo 2012-01-01 ir tiesiogiai netaikomos šioje administracinėje byloje, sprendžiant pareiškėjo skundžiamų aktų teisėtumo klausimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartimi bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo, įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė.

Teismas pažymėjo, kad ginčams dėl prokurorų atrankos į laisvas prokurorų pareigas skelbimo, organizavimo, vykdymo tvarkos, Komisijos sudarymo ir veikimo principų, dėl pretendentų vertinimo kriterijų, dėl prokurorų, siekiančių karjeros, sąrašo ir kitų panašių klausimų sprendimui taikytinas Prokuratūros įstatymas ir Tvarkos aprašas. Pabrėžė, kad ginčams dėl Komisijos išvadų spręsti yra numatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tvarkos aprašo 48 punktas nustato, jog atrankoje dalyvaujantis prokuroras Komisijos išvadas dėl šio aprašo nuostatų įgyvendinimo gali apskųsti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas Generaliniam prokurorui, o Generalinio prokuroro sprendimą dėl šių išvadų – teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Nurodė, kad administracinėje byloje pateikti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad Generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. Sprendimas priimtas, sprendžiant ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Tokią Komisijos išvadų apskundimo tvarką imperatyviai nustato Tvarkos aprašo 48 punktas. Atsižvelgdamas į tai, ir vadovaudamasis ABTĮ 32 str. 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad Generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. Sprendimą, kuris buvo priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, pareiškėjas teismui galėjo skųsti per 20 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad apie 2011 m. birželio 10 d. Sprendimą pareiškėjas sužinojo 2011 m. liepos 4 d., t. y., kai po atostogų grįžo į tarnybą prokuratūroje, todėl teismas padarė išvadą, kad ši diena laikytina atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojamas 20 dienų terminas skundui dėl 2011 m. birželio 10 d. Sprendimo paduoti. Laikė, kad paskutinė diena skųsti šį Sprendimą buvo 2011 m. liepos 25 d. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2011 m. liepos 29 d., ABTĮ 32 str. 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl šio Sprendimo paduoti jis praleido.

Dėl termino 2011 m. birželio 10 d. Įsakymui apskųsti, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Generalinės prokuratūros atstovės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2011 m. birželio 10 d. Įsakymo turinys tą pačią dieną buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos prokuratūros internetiniame tinklalapyje www.prokuraturos.lt. Pabrėžė, kad teismo vertinimu, viešas skundžiamo akto turinio paskelbimas jo priėmimo dieną suponuoja išvadą, jog apie 2011 m. birželio 10 d. Įsakymą pareiškėjas K. V. turėjo galimybę sužinoti 2011 m. birželio 10 d., t. y. informacijos apie jo turinį paskelbimo dieną, todėl ši diena laikytina atskaitos tašku, nuo kurio turi būti skaičiuojamas terminas skundui dėl 2011 m. birželio 10 d. Įsakymo paduoti. Kadangi skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2011 m. liepos 29 d., todėl laikė, kad jis praleido ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Pažymėjo, kad žinodamas, jog 2011 m. birželio 3 d. Komisija priėmė išvadą, po kurios turi sekti vieno iš pretendentų, kuriuo jis taip pat buvo, skyrimas į pareigas, galėjo aktyviai domėtis priimamais sprendimais ir laiku apginti savo teises bei teisėtus interesus, tačiau to nepadarė.

Dėl 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymo apskundimo pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2011 m. liepos 14 d. raštu Nr. 17-10.-956 pareiškėjas kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydamas leisti susipažinti su Komisijos posėdžio protokolu ir rašytine išvada. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamu 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymu nuspręsta laikyti T. K., Generalinės prokuratūros skyriaus prokurorą, 2011 m. gegužės 17 d. grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į OLAF laikotarpiui, ir T. K. nuo 2011 m. gegužės 17 d. paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas. Grąžinus T. K. į pareigas prokuratūroje, jis įgijo teisę dalyvauti atrankoje į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduoto pareigas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad T. K. kartu su kitais dviem pretendentais, tarp kurių buvo ir K. V., 2011 m. birželio 2 d. dalyvavo Komisijos posėdyje, kaip vienas iš pretendentų. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymo turinys jam tapo žinomas tik 2011 m. liepos 14 d. Akivaizdu, jog jau 2011 m. birželio 2 d. Komisijos posėdyje K. V. žinojo, kad T. K. yra grąžintas į tarnybą prokuratūroje, nes, priešingu atveju, jis nebūtų galėjęs dalyvauti atrankoje į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Todėl teismas atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojamas terminas skundui paduoti laikė 2011 m. birželio 2 d., t. y. dieną, kada K. V. dalyvavo Komisijos posėdyje, kuriame kaip kandidatas į tas pačias pareigas dalyvavo ir T. K. Atitinkamai, teismas nustatė, kad paduodamas skundą teismui pareiškėjas 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymui apskųsti praleido ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas teismui dėl termino paduoti skundą praleidimo nepateikė jokių įrodymų, o jo nurodytos priežastys yra subjektyvios, priklausančios nuo paties pareiškėjo K. V. valios. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti K. V. termino skundui dėl 2011 m. birželio 10 d. Sprendimo, 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymo ir 2011 m. birželio 10 d. Įsakymo paduoti ir bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti šiuos administracinius aktus, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 6 punktu, nutraukė.

Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Generalinei prokuratūrai paskelbti naują atranką į Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti minėtus administracinius aktus, todėl administracinę bylą dalyje dėl šio reikalavimo nutraukė tuo pačiu ABTĮ 101 str. 6 punkto pagrindu.

Dėl prašymo kreiptis į LVAT ir Konstitucinį Teismą, teismas padarė išvadą, jog tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Prokuratūros įstatymo 26 str. 8 punkto nuostata neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams nėra pagrindo, nes, nutraukus bylą, pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumas nebėra sprendžiamas iš esmės, o tai reiškia, kad nebėra taikoma ir prašoma ištirti Prokuratūros įstatymo nuostata.

III.

Nesutikdamas su priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d nutartimi, pareiškėjas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. birželio 3 d. skundą Nr. 17.10-780, pateiktą Aprašo 47 punkto nustatyta tvarka. Generalinis prokuroras šį sprendimą priėmė išsprendęs ginčą ne teismo tvarka. Todėl vadovaujantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, įvertinus tai, kad 2011 m. birželio 10 d. Sprendimą Nr. 17.9-1266 gavo 2011 m. liepos 4 d., ir paskutinė skundo dėl šio sprendimo padavimo teismui diena buvo 2011 m. liepos 25 d., pareiškėjas skundą teismui padavė 2011 m. liepos 29 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių praleido kreipimosi į teismą terminą (ABTĮ 34 str. 1 d.).

Pažymėjo, kad informacija apie tai, kad Generalinis prokuroras trečiąjį suinteresuotą asmenį paskyrė Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, 2011 m. birželio 10 d. buvo paskelbta Lietuvos Respublikos prokuratūros interneto puslapyje. Būtent nuo šios datos – viešo paskelbimo – turi būti skaičiuojamas vieno mėnesio skundo padavimo terminas (ABTĮ 33 str. 1 d.), o paskutinė skundo dėl šio sprendimo padavimo teismui diena buvo 2011 m. liepos 11 d. (ABTĮ 66 str. 4 d.). Todėl konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2011 m. liepos 29 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą bei pabrėžė, kad pareiškėjo atostogos negali pateisinti termino praleidimo. Atkreipė dėmesį, kad jam grįžus iš atostogų 2011 m. liepos 4 d. terminas skundui paduoti dar buvo nepasibaigęs, todėl vertino, kad pareiškėjas buvo nepakankamai rūpestingas siekdamas apskųsti šį įsakymą.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS442-04/2012 aptarta faktinė situacija nėra tapati. Be to, remdamasis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) turi pažeisti asmens teises ar įstatymų saugomus interesus jo priėmimo (įvykdymo) metu. Padarė išvadą, kad 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas jo išleidimo metu akivaizdžiai negalėjo pažeisti pareiškėjo, kaip 2011 m. birželio 2 d. atrankos į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas dalyvio, teisių. Todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta.

IV.

Pareiškėjas K. V. 2012 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A143- 335/2012 (II t., b. l. 146-149). Taip pat prašo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutarties dalies dėl išlaidų priteisimo vykdymą.

Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, kadangi apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vertinant sužinojimo apie generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. P-444 turinį. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria remiantis, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužinojo apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8 249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartis byloje N r. A S7-100/2005). Pabrėžia, kad šiuo atveju skundžiamas 2011 m. birželio 10 d. Įsakymas nebuvo paskelbtas viešai, o tik buvo paskelbta informacija, kurioje nurodyta, kad paskirtas Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas (trečiasis asmuo T. K.) pradės tarnybą birželio 13 dieną ir bus atsakingas už tarptautini bendradarbiavimą ir teisinės pagalbos koordinavimą. Pačiame 2011 m. birželio 10 d. Įsakyme T. K. teisės ir pareigos (jo kompetencija) taip pat nėra apibrėžtos. Jos įvardinamos tik Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2011 m. rugpjūčio 26 d. nurodyme Nr. PN-26, kuriuo T. K. nustatoma atsakomybės sritis, kuri suformuoja teises ir pareigas pagal kompetenciją. Pabrėžia, kad 2011 m. birželio 10 d. informacine žinia buvo paskelbtas tik teisės aktą priėmęs subjektas bei adresatas, kuriam jis buvo skirtas, tačiau trečiojo asmens teisės ir pareigos buvo nustatytas tik 2011 m. rugpjūčio 26 d. Todėl ši paskutinė data, pagal LVAT suformuotą teisminę praktiką, ir turėtų būti laikoma galutine sužinojimo data, nuo kurios turėtų būti skaičiuojamas terminas.

Pažymi, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartyje nurodė, kad nagrinėjamos bylos faktinė situacija nėra tapati bylos Nr. AS442-04/2012 faktinei situacijai, pažymėjo, jog LVAT paminėtoje byloje 2012 m. kovo 2 d. nutartyje iš esmės sprendė: pirma, ar vien formalus skundžiamo atsakovo administracinio akto paskelbimas atsakovo interneto tinklalapyje yra pakankamas pagrindas pradėti skaičiuoti terminą minėtam aktui apskųsti; antra, kiek svarbios yra faktinio (realaus) sužinojimo apie skundžiamą aktą aplinkybės. Pabrėžė, kad šie du esminiai momentai buvo tyrinėjami ir administracinėje byloje Nr. AS143-335/2012, todėl mano, kad nėra svarbu, jog nesutampa kitos faktinės aplinkybės, nes abejose bylose buvo sprendžiamas ne materialinės teisės taikymo, o procesinis, t. y. dėl termino atnaujinimo, iš esmės panašiomis aplinkybėmis, klausimas. Pabrėžė, kad administracinėje byloje Nr. AS442-04/2012 atskirojo skundo pagrindas yra iš esmės panašus (pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus vienam mėnesiui nuo informacijos apie skundžiamą sprendimą viešo paskelbimo internete, joje nebuvo paneigtas pareiškėjo paaiškinimas, kad apie skundžiamą atsakovo sprendimą jis faktiškai sužinojo po mėnesio laiko, atsakovas klaidino pareiškėją dėl tikrosios paskelbimo datos, o šiuo atveju atsakovas internetinėje svetainėje nepilnai pateikė informaciją, taip pat suklaidindamas pareiškėją). Todėl darytina išvada, kad LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartyje šioje dalyje netaikydamas priimto precedento be pagrindo nukrypo nuo vienodos LVAT suformuotos praktikos.

Žemesnės instancijos teismas

Prašydamas atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kadangi teismo nutartyje padaryta išvada, jog administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) turi pažeisti asmens teises ar įstatymų saugomus interesus jo priėmimo (įvykdymo) metu, prieštarauja ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pažymi, jog LVAT suformavo praktiką, kad, vadovaujantis šia teisės norma, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (LVAT 2010 m. spalio 22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS143 -560/2010). Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Todėl pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas atsisakyti priimti skundą ar nutraukti bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-208/2009, 2.011 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-47/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-30/2012, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-80/2012).

Pabrėžia, kad Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas jo priėmimo dieną nepažeidė pareiškėjo teisių, nes jis nepretendavo į šio asmens užimtą vietą Vilniaus apygardos prokuratūroje. Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas pareiškėjui sukėlė pasekmes nuo tada, kai jis ir T. K. tapo pretendentais į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę ir kai pareiškėjui tapo žinoma, jog pretendentas T. K. kandidatuoja į minėtą pareigybę, pažeidžiant Lietuvos Respublikos prokuratūros 26 straipsnio reikalavimus. Mano, kad šių dviejų aplinkybių visuma yra atskaitos taškas nustatant pasekmių atsiradimo pradžią, nes nepanaikintas 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas pažeidė pareiškėjo, kaip asmens teises dalyvauti atrankos procedūrose vienodomis su T. K. sąlygomis, nustatytomis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo.

Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi jo skundas (dalyje ir dėl generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymo panaikinimo) buvo priimtas nagrinėti, t. y. pripažinta, jog skundo dalykas yra pagrįstai suformuluotas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartyje akcentuota jog šioje aptariamojoje byloje pareiškėjas turėjo ir prokuroro įgalinimus (ABTĮ 110 str. 1 ir 2 dalys). Mano, kad valstybės institucijos pareigūno priimtas aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, todėl prokuroras turi ne tik teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis. Viena iš tokių priemonių yra numatyta ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje - prokuroro teisė ginti įstatymo saugomus interesus. Todėl skunde administraciniam teismui nurodytas reikalavimas - pripažinti generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymą Nr. P-365 neteisėtu ir jį panaikinti, atitinka ir viešojo intereso gynimo sampratą.

Atkreipia dėmesį, kad Prokuratūros įstatymo 26 straipsnis yra materialinės teisės norma, todėl nagrinėjamu atveju, atnaujinus procesą dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo ir iš esmės išnagrinėjus šią administracinę bylą, būtų pripažintas negaliojančiu ir panaikintas generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas, kuris priimtas akivaizdžiai pažeidžiant Prokuratūros įstatymo reikalavimus. Taip būtų apgintos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai dalyvauti vienodomis teisėmis ir sąlygomis atrankos procese į kandidatuotas pareigas bei apgintas viešasis interesas.

Pareiškėjo nuomone, procesas turėtų būti atnaujinamas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kadangi LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartimi dalyje (dėl generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymo) nutraukdamas bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, tokį savo sprendimą (nutartį), neišnagrinėjus bylos iš esmės, motyvavo hipotetine nuomone ir nepagrindė būtinais argumentais, dėl kokių priežasčių nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, administracinėje byloje Nr. AS143-335/2012, priimta 2012 m. birželio 28 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2012 m. rugsėjo 25 d. (III t., b. l. 146-149), konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju yra nepraleistas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo, vertinant sužinojimo apie generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. Įsakymo turinį. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo sužinojo apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006 ir kt.). Atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju skundžiamas 2011 m. birželio 10 d. Įsakymas nebuvo paskelbtas viešai, o buvo paskelbta tik tam tikra informacija apie teisės aktą priėmusį subjektą ir jo adresatą, tačiau nebuvo įvardytos juo suteikiamos teisės ir pareigos.

Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010). Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose (t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006, 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006, 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8 249/2006) faktinė situacija nėra tapati, kadangi jose pareiškėjai apie skundžiamus aktus sužinojo gavę iš atsakovo ar kitos institucijos raštus, kuriuose buvo nurodoma apie priimtus skundžiamus aktus, jų turinį, ir todėl teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, skundo padavimo pradžią siejo su tokio rašto gavimo momentu. Pareiškėjo prašyme minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartyje byloje Nr. AS5-132/2006 pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai apie skundžiamą sprendimą sužinojo tada, kai dalyvavo tarybos posėdyje ir pasisakė svarstomu klausimu, o 2005 m. kovo 24 d. nutartyje byloje N r. A S7-100/2005 nustatyta, kad dar 2003 m. balandžio 11 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendime (civilinėje byloje Nr. 2-180-08/03) pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ji turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl ginčo aktų panaikinimo, todėl teismas laikė, kad būtent nuo šio momento pareiškėja sužinojo apie skundžiamą aktą. Paskutinėje pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006 padaryta išvada, kad terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjų, kurie į teismą kreipėsi dėl neišmokėto darbo užmokesčio, realaus sužinojimo apie Utenos rajono policijos komisariato įsakymus, kadangi Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės nenumatė tvarkos ir būdo, kuriuo valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, valstybės tarnautojų darbo užmokestį skaičiuodamos pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, skelbtų savo aktus, kuriais nustatomi konkretūs indeksavimo koeficientai, taip pat nenumatė tokių aktų privalomo įteikimo ar pranešimo apie juos valstybės tarnautojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nei vienoje iš pareiškėjo nurodytų nutarčių apie skundžiamus sprendimus nebuvo skelbiama viešai (internete pateikiant informaciją ar panašiu būdu), kaip yra nustatyta šiuo atveju, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytų administracinių bylų ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos, todėl šios bylos negali būti precedentu nagrinėjamai bylai. Pirmiau nurodytose administracinėje bylose buvo nustatyta, kad apie skundžiamus aktus pareiškėjai buvo informuoti raštu arba sužinojo apie tai netiesiogiai (kaip pvz. iš teismo sprendimo kitoje byloje ar dalyvaujant komisijos posėdyje dėl ginčo klausimo), tačiau kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, pareiškėjas apie skundžiamą 2011 m. birželio 10 d. Įsakymą turėjo sužinoti tada, kai informacija apie tai buvo oficialiai paskelbta prokuratūros internetinėje svetainėje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu turinį, sprendžia, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, kadangi jo manymu teismas „sužinojimo“ apie skundžiamą aktą momentu turėjo laikyti 2011 m. rugpjūčio 26 d., kai šios dienos nurodyme Nr. PN-26 buvo nustatytos T. K. teisės ir pareigos. Tačiau pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Todėl įvertinęs šiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, kadangi būdamas prokuroru (dėl jo atliekamų pareigų pobūdžio) ir dalyvaudamas konkurse naujoms pareigoms užimti, galėjo aktyviau domėtis jo rezultatais, o susipažinęs su internete paskelbta informacija apie tai, jog Generalinis prokuroras trečiąjį suinteresuotą asmenį paskyrė Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, turėjo pilnai suprasti tokios informacijos turinį ir tuo sukeliamas teisines pasekmes.

Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) turi pažeisti asmens teises ar įstatymų saugomus interesus jo priėmimo (įvykdymo) metu, prieštarauja ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pažymi, kad įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Jo nuomone, 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas pareiškėjui sukėlė pasekmes nuo tada, kai jis ir T. K. tapo pretendentais į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę ir kai pareiškėjui tapo žinoma, jog pretendentas T. K. kandidatuoja į minėtą pareigybę, pažeidžiant Prokuratūros 26 straipsnio reikalavimus. Mano, kad skundo reikalavimas pripažinti 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymą neteisėtu ir jį panaikinti atitinka ir viešojo intereso gynimo sampratą, todėl būdamas prokuroru, remdamasis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę kreiptis į teismą siekdamas apginti įstatymo saugomus interesus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, pareiškėjas iš esmės ginčija ne ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies apeliacinės instancijos teismo taikytos normos aiškinimą ir taikymą, o nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas pareiškėjui nesukelia jokių pasekmių bei šiuo aspektu apeliacinio teismo padarytomis išvadomis. Darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais ir siekia, kad būtų priimtas kitoks procesinis sprendimas.

Kaip jau buvo minėta, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo nesutikimas su teismo motyvais bei tai, kad jo nuomone teismo motyvai yra nepakankamai išsamūs ar turėjo būti kitokie, jokiu būdu nesudaro pagrindo procesui byloje atnaujinti. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo teisę paduoti skundą gindamas viešąjį interesą laikytini tik jo subjektyvia nuomone, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Tuo tarpu pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, nesutikdamas su atrankos į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę, į kurią pats pretendavo, rezultatais, todėl jo argumentai laikytini nepagrįstais.

Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodyta ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies teisės norma yra procesinės, o ne materialinės teisės norma. Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl procesinės teisės normos pažeidimo, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas prašyme mini Prokuratūros įstatymo 26 straipsnį, kurį pareiškėjo teigimu pažeidė atsakovas priimdamas ginčijamus sprendimus, pažymėtina, kad nors ši teisės norma laikytina materialinės teisės norma, tačiau apeliacinės instancijos teismas byloje, kurioje siekiama atnaujinti procesą, šios normos netaikė, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai taip pat nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui. Be kita ko, prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų naujai patikrintos bylos aplinkybės, t. y. jog būtų revizuojama apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis. Tačiau proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Be to, pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-180/2010 ir kt.). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija prieš Ispaniją, Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepateikė motyvų, dėl kokių priežasčių šiuo atveju bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymą nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu. Pareiškėjo teigimu, teismas, neišnagrinėjęs bylos iš esmės, tokį sprendimą motyvavo hipotetine nuomone ir nepagrindė būtinais argumentais, dėl kokių priežasčių nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartyje yra išsamiai motyvuojamos teismo padarytos išvados, nurodoma, kad ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina taip, kad administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) turi pažeisti asmens teises ar įstatymų saugomus interesus jo priėmimo (įvykdymo) metu. Atsižvelgiant į tai, teismas pabrėžė, kad Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. P-365 jo išleidimo metu akivaizdžiai negalėjo pažeisti pareiškėjo, kaip 2011 m. birželio 2 d. atrankos į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas dalyvio, teisių. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad remiantis ABTĮ 5 str. 1 dalimi, pareiškėjo ginčijamas 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas dėl T. K. tarnybos prokuratūroje nepažeidžia pareiškėjo subjektinių teisių ar teisėtų interesų ir kaip individualus administracinis aktas pareiškėjui tiesioginių teisių ar pareigų nesukuria. Tokiu būdu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra iš esmės palaikomos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, t. y. pritariama pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties motyvams dėl to, kad 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymas nepažeidė pareiškėjo teisių, todėl bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. Įsakymą ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu nutraukta pagrįstai. Todėl įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas palaikė pirmosios instancijos teismo motyvus, ir jokie apeliacinio skundo argumentai neliko apeliacinės instancijos teismo neaptarti ir neįvertinti.

Kaip buvo minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie, išsamesni ar pan. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta be motyvų. Todėl pagrindo šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. AS143-335/2012 atsisakytina atnaujinti. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo prašymas sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutarties dalies dėl išlaidų priteisimo vykdymą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. V. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. AS143-335/2012 pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRamūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius