- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-348/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-00230-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Svajūnas Knizleris (pran.), Elena Vainienė
- Nuteistasis
- E. M.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo E. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 50 BBD (MGL) (6500 litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu ir 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010-04-16 iki 2010-04-26 (10 parų), vieną parą prilyginant 2 BBD (260 litų) dydžio baudai, tai yra 20 BBD (2600 litų), ir paskirta galutinė 30 BBD (MGL) (3900 litų) litų dydžio bauda, įpareigojant E. M. šią baudą sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus E. M. atžvilgiu nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. M. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad disponavo suklastotu dokumentu, t.y. ne vėliau kaip 2010-04-16, turėdamas tikslą įgyti netikrą dokumentą – išrašą iš medicininių dokumentų ir jį panaudoti, pateikė savo asmens duomenis nenustatytam asmeniui, o šis, vykdydamas bendrą sumanymą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, panaudodamas E. M. perduotus anketinius duomenis, pagamino netikrą dokumentą – tariamą išrašą iš medicininių dokumentų, forma Nr. 027/a, jame įrašydamas neatitinkančius tikrovės duomenis, kad 2010-02-26 VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų Nervų sistemos ligų ambulatoriniame skyriuje E. M. išduotas išrašas iš medicininių dokumentų (forma Nr. 027/a), išraše nurodydamas neatitinkančius tikrovės duomenis, kad 2010-02-24 VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų Nervų sistemos ligų ambulatoriniame skyriuje E. M. buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresija, potrauminio streso sindromas, bei nurodydamas neatitinkančius tikrovės duomenis apie E. M. medicininės apžiūros eigą ir išrašą patvirtindamas netikru gydytojo spaudu Nr. 211507 ir neįskaitomu parašu, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą – išrašą iš medicininių dokumentų, o E. M. ne vėliau kaip 2010-04-16 nenustatytomis aplinkybėmis šį žinomai netikrą išrašą įgijo iš nenustatyto asmens, laikė jį prie savęs ir 2010-04-16 11.55 val. atgabeno į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, esantį Vytauto pr. 91, Kaune, ir pateikė jį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus vyresniajai tyrėjai Renatai Matonienei, tokiu būdu panaudojo žinomai netikrą dokumentą – išrašą iš medicininių dokumentų.
E. M. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus dėl pasikėsinimo nužudyti du ir daugiau asmenų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, t.y. tuo, kad jis 2010-02-24, apie 18 val., prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą nužudyti du ir daugiau asmenų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, tyčia šovė ne mažiau kaip šešis kartus šaunamuoju ginklu – pistoletu „Glock 19“ Nr. (duomenys neskelbtini) , į greta jo esančius ir vėliau nuo jo sprunkančius asmenis, taip padarė M. N. šautinę-kiaurinę žaizdą galvoje su šūvio įėjimo anga dešinėje smilkininėje srityje su dešinio smilkinkaulio skeveldriniu lūžimu, kietojo galvos smegenų dangalo sužalojimu, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimu, kaukolės pamato vidurinės daubos lūžimu, dešinės akiduobės lateralinės sienelės lūžimu, dešinės akies obuolio sužalojimu, šūvio išėjimo anga dešinėje akiduobėje per akies obuolį, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, T. P. padarė šautinį kiauryminį pilvo sužalojimą su nusileidžiančios žarnos pasaito, plonžarnės, dešinio inksto, krūtinės arterijos, nusileidžiančios žarnos pasaito bei kiaurinį kepenų pažeidimą, kraujo susikaupimą pilvaplėvės ertmėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, bei A. A. padarė šautinę-kiaurinę žaizdą su šūvio įėjimo anga kakle ir išėjimo anga nugaroje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu tyčia pasikėsino nužudyti M. N. , T. P. ir A. A. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes M. N. , T. P. ir A. A. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamosios bylos dalį E. M. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus, nutraukė nustatęs, jog E. M. veiksmai šaudant ir sutrikdant nukentėjusiųjų M. N. , T. P. ir A. A. sveikatą buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.
Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla E. M. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: E. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose, ir nuteisti laisvės atėmimu 10 metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, šią bausmę ir bausmę paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę 10 metų laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmę įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2010-04-16 iki 2010-04-26 (10 parų). Pilnai tenkinti Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiųjų M. N. , T. P. ir A. A. gydymo išlaidų ir priteisti iš E. M. 11466,37 litų Valstybinės ligonių kasos naudai. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas, išsamiai išanalizavęs visus duomenis, sugretinęs juos tarpusavyje ir vienais jų pasiremdamas, kitus motyvuotai atmesdamas, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiuosius A. A. , M. N. ir T. P. įvykio vietoje 2010 m. vasario 24 d. sužalojo E. M. , tačiau nepagrįstai konstatavo E. M. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – veikimą būtinosios ginties ribose, dėl ko nepagrįstai jo atžvilgiu bylą nutraukė. Apeliantė nesutinka su apygardos teismo išvada, kad E. M. veikė (šaudė) dar nepasibaigus pavojingam kėsinimuisi ir tai darė gindamas save ir kitus asmenis. Tokia teismo išvada, pasak apeliantės, prieštarauja liudytojų, kurie įvykį matė atsitiktinai ir nėra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymams, taip pat liudytojo V. P. parodymams, kuris buvo tarp puolusių asmenų, tačiau teisme atskleidė tikrąsias įvykio aplinkybes, taip pat specialistų išvadoms, objektų apžiūrai ir kitiems duomenimis. Iš byloje esančių specialisto išvadų matyti, kad įvykio metu nukentėjusiajam M. N. padaryta šautinė-kiaurinė žaizda galvoje su šūvio įėjimo anga dešinėje smilkininėje srityje ir šūvio išėjimo anga dešinėje akiduobėje per akies obuolį, t.y. buvo šauta iš dešinės iš užpakalio į priekį ir nežymiai iš viršaus žemyn. Be to, ant M. N. striukės rasta pavienių šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastose tūtelėse (kaip nustatyta šautose iš E. M. ginklo). Šis nedidelis šūvio pėdsakų dalelių skaičius leidžia manyti, kad M. N. , šaudant E. M. , nebuvo artimame atstume su juo, taigi, nekėlė jam tiesioginės grėsmės. Be to, duomenų, kad M. N. įvykio metu būtų turėjęs šaunamąjį ginklą, su kuriuo būtų galima sužaloti iš tolimesnio atstumo, byloje nėra. Nukentėjusiajam T. P. konstatuotas šautinis kiauryminis pilvo sužalojimas. Tikėtina, kad į T. P. galėjo būti šauta iš kairės pusės. Nukentėjusiajam A. A. konstatuota viena šautinė-kiaurinė žaizda su šūvio įėjimo anga kakle ir išėjimo anga nugaroje. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad kategoriškai tai patvirtinti remiantis medicininių dokumentų duomenimis pagal esančių žaizdų aprašymą nėra galimybės. Šioje išvadoje nurodyta, kad sužalojimo metu A. A. galėjo būti pasisukęs kairiąja kūno puse į jį šaudančio asmens atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju pats nukentėjusysis A. A. teisme kategoriškai nurodė, kad jam buvo pataikyta į nugarą. Šią aplinkybę patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas V. P. . Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-880 (11), ištyrus A. A. drabužiuose esančius pažeidimus, nurodyta, kad kulkos įėjimo vieta yra A. A. striukės nugaros pusėje kairėje viršutinėje dalyje, kulkos išėjimo vieta yra striukės priekyje kairėje viršutinėje dalyje, prie apykaklės. Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad A. A. šūvio į jį metu buvo pasisukęs nugara į šovusįjį ir tikėtina pasilenkęs į priekį. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad iš tiesų įvykio metu A. A. buvo pataikyta į nugarą. Toje pačioje išvadoje konstatuota, kad pažeidimai A. A. striukėje, sportiniame bliuzone ir marškinėliuose padaryti šaunant iš atstumo, kuriame nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai, kas leidžia manyti, kad A. A. nebuvo artimu atstumu prie asmens, kuris į jį šaudė, taigi, tiesiogiai nekėlė jam grėsmės. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad A. A. būtų turėjęs su savimi šaunamąjį ginklą, kuriuo iš didesnio atstumo galėtų sužaloti į jį šaudantį asmenį, taigi jo paties sužalojimo metu nekėlė realios grėsmės jį sužalojusiam asmeniui, kaip nustatyta E. M. .
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, jog iš liudytojo V. P. , kuris dalyvavo užpuolant A. M. , parodymų teisme, taip pat liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, t.y. Nr. 1 ir Nr. 2, kuriems taikomas anonimiškumas, R. B. ir M. Š. parodymų galima daryti išvadą, kad įvykio vietoje buvo puolamas A. M. , arba kaip nurodo liudytojas Nr. l, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo mušamas vienas asmuo. Objektyvių duomenų, kad užpultųjų asmenų būtų mušami M. K. ir E. M. , byloje nėra, išskyrus pačių M. K. , A. M. , E. M. parodymus bei kelių E. M. prašymu ikiteisminiame tyrime atsiradusių liudytojų (A. D. ir D. K. ) parodymus, tačiau šie asmenys teisme savo parodymus keitė, nebuvo nuoseklūs. Iš pirmiau paminėtų, bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad automobilio nelietuviškais valstybiniais numeriais stiklą išdaužė M. K. metaline lazda ir tai padarė prieš pat pasišalindamas iš kiemo, kas rodo, kad lazdas turėjo ir ši pusė. Be to, akivaizdu, kad M. K. nebuvo rimčiau sužalotas, jei sugebėjo dar tyčia lazda be priežasties išdaužti kitų asmenų automobilio stiklą.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorė nesutinka ir su apygardos teismo išvada, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad E. M. šaudė į nubėgančius asmenis. Nurodo, kad A. A. įvykio metu buvo pataikyta į nugarą. Liudytojas V. P. nurodė, kad į juos bėgančius taikėsi E. M. ir šaudė, o A. A. bėgo greta jo, dėl ko jis žino, kad pastarajam šūvių metu buvo pataikyta į nugarą. Iš specialisto išvados matyti, kad artimo šūvio pėdsakų ant A. A. drabužių nėra, kas rodo, kad jis nebuvo prie E. M. ir į jį buvo pataikyta iš toliau. Pats A. A. nurodo, kad jam buvo pataikyta į nugarą, kai jis bėgo nuo šaudančio asmens (nors nurodo, kad šaudė ne E. M. ). Ir jei pagal esamas aplinkybes galima manyti, kad E. M. prieš šaudydamas galimai iššovė įspėjamąjį šūvį (prie automobilio, iš kurio pasiėmė ginklą), tai, kaip matyti iš kitų aplinkybių, liudytojų parodymų (kad buvo vienas šūvis, o po jo su tam tikra pertrauka kiti), būtent po šio šūvio asmenys puolę A. M. pradėjo bėgti iš įvykio vietos, po ko E. M. toliau šaudė, taigi, tai darė, kai kėsinimasis jau buvo atremtas ir nebuvo būtina šaudyti, o užpuolę A. M. asmenys jau bėgo iš įvykio vietos. Objektyvių duomenų, kad po įspėjamojo šūvio kas nors būtų šaudęs į jį patį byloje nėra (išskyrus jo paties parodymus).
Apeliantė taip pat ginčija apygardos teismo išvadą, jog T. P. buvo peršautas ne tuo metu, kai sėdėjo automobilyje ir išvažinėjo iš kiemo, o anksčiau, prieš įlipant į automobilį. Nurodo, jog įvertinus įvykio vietoje rastų ir kaip nustatyta iššautų iš E. M. ginklo tūtelių išsidėstymo vietą ir trajektoriją, liudytojo R. B. parodymus ir jo nurodytą automobilio, kuriuo iš įvykio vietos išvažinėjo T. P. , buvimo vietą bei išvažiavimo kryptį, liudytojos M. Š. parodymus, T. P. kūne konstatuotus sužalojimus ir šūvio kryptį (iš kairės pusės), galima daryti išvadą, kad T. P. buvo sužalotas besitraukiantis iš įvykio vietos automobiliu, tuo metu, kai E. M. intensyviai šaudė į atbuline eiga nuvažinėjantį jo automobilį. Šiuo atveju E. M. akivaizdžiai ne gynėsi ar gynė kitą asmenį, o aktyviai puolė, nesant grėsmės, tuo tarpu iš T. P. vairuojamo automobilio buvo tik atsišaudoma besiginant ir bėgant iš įvykio vietos. Nei vienas iš liudytojų (R. B. , M. Š. ) nenurodė matęs, kad į šį automobilį liptų jau sužalotas vairuotojas, ar iš viso tuo metu į jį liptų vairuotojas, nes jis tuo metu, kai buvo šaudoma į automobilį, jau buvo jame ir jį vairavo atbuline eiga. Taip pat nėra jokių duomenų, kad tuo metu dar būtų mušamas A. M. (ar M. K. ), kuriuos reikėtų apginti nuo T. P. ar kartu su juo buvusio asmens. Be to, prokurorė atkreipia dėmesį, kad liudytojai (nesuinteresuoti bylos baigtimi), duodami parodymus apie įvykį, nurodė apie vieną mušamą asmenį – A. M. , kuriam ir yra konstatuoti sužalojimai. Tuo tarpu nei M. K. , nei E. M. jokie sužalojimai nėra nustatyti, jie į medikus dėl to nesikreipė, todėl jokių objektyvių duomenų, išskyrus jų pačių ir suinteresuotų liudytojų parodymus, apie jų atžvilgiu naudotą fizinį smurtą byloje nėra.
Prokurorė teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai pripažino įrodyta aplinkybę, kad iš E. M. buvo bandoma atimti ginklą, tuo metu, kai jis šaudė, t.y. kad jis tuo metu buvo puolamas. Iš pirmiau paminėtų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi ir yra neutralūs, parodymų matyti, jog nei vienas iš jų nematė, kad kas nors būtų atiminėjęs ginklą iš šaudančio asmens, būtų į jį šaudęs ar kaip kitaip jį puolęs. Liudytojas V. P. taip pat nurodė, kad tuo metu, kai E. M. šaudė, jo niekas nepuolė. Duomenys apie tai, kaip tariamai iš E. M. buvo atiminėjamas ginklas jam šaunant įspėjamąjį šūvį ir toliau šaudant, byloje atsirado tik tuo metu, kai parodymus, praėjus dviem mėnesiams nuo įvykio, davė tuo metu įtariamieji E. M. , A. M. ir M. K. , kurie iki tol nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo pasislėpę, buvo paskelbta jų paieška. Šiuos parodymus jie davė prieš tai kartu susitikę ir aptarę bendrą versiją (beje melagingą) dėl parodymų davimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ką teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir pats E. M. bei liudytojai A. M. ir M. K. . Bylą nagrinėjant teisme šie asmenys savo parodymus pakeitė ir nurodė kitokias įvykio aplinkybes, todėl, apeliantės nuomone, nei vienais iš jų duotų parodymų tikėti negalima. Nors aplinkybes, kad iš E. M. buvo atiminėjamas ginklas, patvirtino liudytojai A. D. , D. K. , R. V. , tačiau prokurorė atkreipia dėmesį, kad šie liudytojai byloje atsirado tik po to, kai įtariamasis ir jo gynėjas susipažino su visa bylos medžiaga bei pateikė papildomus prašymus apklausti A. D. , ko pasekoje kaip asmenys, matę įvykį, buvo įtraukti ir liudytojai R. V. ir D. K. . Nors vien ta aplinkybė, kad jie apklausti tuo metu įtariamojo prašymu, neduoda pagrindo netikėti parodymais ar juos menkinti, ar tvirtinti, kad kitų liudytojų parodymai yra pranašesni nei minėtų liudytojų parodymai, tačiau svarbu yra tai, kad šių liudytojų parodymai nebuvo nuoseklūs, jie keitėsi ir tam tikrose aplinkybėse nesutapo tarpusavyje. Liudytojas A. D. , teisme iš esmės patvirtinęs dalį savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, papildomai nurodė naują aplinkybę, kurią teisme naujai nurodė didžioji dalis savo parodymus pakeitusių nukentėjusiųjų, liudytojų ir pats E. M. , apie du asmenis, šaudžiusius nuo 26-to namo, ko jis nenurodė tyrimo metu. Tyrimo metu nurodęs, kad užpuolusieji asmenys šaudė dujiniais pistoletais (ką jis aiškiai suprato, nes gerai nusimano ginkluose ir juos gali atskirti pagal šūvio garsą), teisme jau nurodė, kad kažkokie asmenys nuo 26-to namo šaudė koviniais ginklais. Taigi, akivaizdu, kad šiuo liudytoju negalima tikėti ir atsižvelgiant į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu jis kituose posėdžiuose nedalyvavo, tačiau kartu su kitais parodymus keičiančiais asmenimis, juos pakeitė ta pačia nauja aplinkybe, galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis šiuos duomenis sužinojo per vieną iš šių asmenų ir jų paprašytas ar įtakotas davė tokius parodymus. Panašiai yra su liudytoju D. K. , kuris tyrime atsirado, kaip asmuo, tariamai atsitiktinai buvęs su A. D. jo namuose, kai įvyko konfliktas ir tariamai kartu su juo per langą matęs šį konfliktą, nors jų parodymai taip pat dėl tam tikrų detalių skiriasi (dėl mamos bute buvimo, dėl momento, nuo kada jie atsiraukė nuo lango, dėl dar vieno asmens, kuris tariamai šaudė koviniu ginklu, atbėgdamas tarp 26-to ir 18-to namo). D. K. ikiteisminio tyrimo metu ir nurodęs, kad tariamai kažkoks pašalinis asmuo šaudė į T. P. automobilį, parodė, kad minėtas automobilis išvažinėjo priekiu iš kiemo, nors iš tiesų jis išvažinėjo atbulas (ką puikiai atsiminė visi bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai). Nurodydamas vietą, iš kur automobilyje asmuo (E. M. ) pasiėmė ginklą, jis vėlgi klydo (nurodė, kad pasiėmė iš vairuotojo pusės, tuo tarpu pasiėmė iš keleivio pusės). Šis liudytojas klydo dėl tokių aplinkybių, kurias įvykio vietoje buvęs ir matęs asmuo turėtų atsiminti ir kiti asmenys akivaizdžiai tai atsiminė. Be to, šis liudytojas, pasiūlius jam pasitikrinti savo parodymus poligrafu, atsisakė tai daryti. Visos šios aplinkybės, pasak apeliantės, leidžia manyti, kad įvykio vietoje įvykio dieną šis asmuo nebuvo, o jo parodymų tikslas buvo tik patvirtinti tą aplinkybę, kad iš E. M. šaudymo metu buvo atiminėjamas ginklas ir jis buvo puolamas, tuo metu, kai šaudė, bei įtraukti į bylą jam pažįstamą asmenį – R. V. , kuris paliudytų kaip jis pats atiminėjo ginklą iš E. M. . Be to, teisminio nagrinėjimo metu liudytojo D. K. parodymai buvo papildyti tuo, kad jis dar matė ir muštynes įvykio dieną, o šį parodymų pasikeitimą jis paaiškino tuo, kad vėliau atsiminė, kad matė ir muštynes, ne tik šaudymą. Jei tikėti šio liudytojo ir liudytojo A. D. parodymais, tai asmuo, kuris iš „Audi“ automobilio išsiėmė ginklą (E. M. ) stovėjo prie šio automobilio ir šovė į viršų, po ko ant jo sušokę keli asmenys atiminėjo ginklą, o jis šaudė į viršų (prie apklausos liudytojas D. K. nupiešė schemą kur tai buvo, šią vietą parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu). Tokiu atveju visos iššautos tūtelės turėtų būti rastos prie automobilio „Audi“ stovėjimo vietos, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad didžioji dalis iš E. M. ginklo iššautų tūtelių rastos ne toje vietoje, kur stovėjo minėtas automobilis, o gerokai arčiau tos vietos, kur buvo grupė besimušančių asmenų. Be to, toje vietoje, kur rastos tūtelės, kurios nustatytos kaip šautos iš E. M. ginklo, liudytojas D. K. nurodė į automobilį „Mercedes“ šaudantį visai kitą žmogų, o ne E. M. . Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad vieta, kurioje rastos tūtelės, šautos iš E. M. ginklo, iš esmės net ir nelabai matosi nuo tos vietos, kurioje teigia buvęs D. K. , ką akivaizdžiai galima matyti iš eksperimento protokolo ir nuotraukų, darytų iš A. D. buto lango, pro kurį tariamai buvo stebimas vaizdas, kurie patvirtina, kad išvažiavimo iš kiemo vaizdas, t.y. vieta, kurioje buvo T. P. „Mercedes Benz“ automobilis, net nesimato. Dėl šių aplinkybių apeliantė daro išvadą, kad liudytojo D. K. parodymai taip pat nėra patikimi, jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl vertintini kritiškai. Liudytojo R. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsinti teisme (kadangi į teismą jis neatvyko) dėl tų pačių priežasčių (tūtelių ir šaudančio asmens, iš kurio atiminėjamas ginklas, buvimo vietos, šaudančio kito asmens) taip pat neatitinka tiesos. Tačiau jo parodymai dar ir yra visiškai nelogiški – matydamas, jog į jo draugo T. P. automobilį taikosi šaunamuoju ginklu kitas pašalinis asmuo (ne E. M. ), jis puola atiminėti ginklą iš E. M. , kuris, pasak R. V. , ne tik, kad nesitaiko į T. P. , bet iš jo dar ginklą atiminėja keli kiti asmenys, o jis ginklą laiko nukreipęs į viršų. Kaip nurodė R. V. , jis taip pat puolė atiminėti ginklą, nes norėjo apsaugoti draugą T. P. , nors tuo metu, pagal jo parodymus, kitas asmuo niekieno netrukdomas ir esantis arčiau jo paties taikėsi tiesiai į T. P. automobilį. Taigi, D. K. ir R. V. , atsiradę byloje įtariamajam E. M. susipažinus su bylos medžiaga, nurodė vieną naują asmenį, kuris tariamai šaudė į T. P. automobilį, kai tuo tarpu E. M. tariamai grūmėsi su asmenimis, norėjusiais atimti iš jo ginklą. Abu jie nurodė, kad šis asmuo atbėgo tariamai nuo tarpo tarp namo Nr. 26 ir Nr. 18, kur stovėjo A. M. automobilis „BMW“. Tuo tarpu teisme pakeitus parodymus liudytojams, suinteresuotiems bylos baigtimi nukentėjusiesiems ir pačiam E. M. , pašaliniai iki tol nežinomi šaudantys asmenys jau „atsirado“ prie 26-ojo namo, giliau automobilių stovėjimo aikštelėje, nei stovėjo automobilis „Audi“, kuriuo į įvykio vietą atvyko E. M. . Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prokurorė daro išvadą, kad vertinti liudytojų D. K. , A. D. ir R. V. parodymus kaip patikimus ir jais remtis negalima, taigi ta aplinkybė, kad iš E. M. įvykio metu buvo atiminėjamas ginklas ir jis tokiu būdu netyčia galėjo pataikyti į nukentėjusiuosius, paneigta. Liudytojais, kurie buvo užpuolusioje pusėje (išskyrus V. P. ), bei nukentėjusiais taip pat negalima tikėti. Jų parodymai keitėsi, nebuvo nuoseklūs, netgi tyčia klaidinant teisėsaugos pareigūnus bei teismą, todėl teismas pagrįstai juos įvertino kritiškai ir rėmėsi jais tiek, kiek jie neprieštaravo kitiems duomenims (dėl įvykio laiko, vietos, paties sužalojimo fakto pan.). Be to, pasak prokurorės, E. M. , kaip legaliai ginklą turintis asmuo, turėjo pareigą apie ginklo panaudojimą pranešti policijai, tačiau to nepadarė, nepranešė ir apie jų pačių užpuolimą. Jei E. M. iš tiesų manė ir buvo įsitikinęs, kad panaudojo legaliai išduotą šaunamąjį ginklą besigindamas, tokiu atveju neaišku, kodėl jis to nepadarė, o priešingai, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpė, per tą laiką suderino parodymus su A. M. ir M. K. ir tik po 2 mėnesių nuo įvykio atvyko į policiją (kai namuose jau buvo atlikta krata ir jam tapo žinoma, kad policijos pareigūnai nustatė įvykio vietoje šaudžiusį asmenį). E. M. kaip nepranešimo policijai priežastį nurodė, kad kitą dieną sužinojo, jog apšaudė su nusikalstamu pasauliu susijusius asmenis, dėl ko bijojo, tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos apie tai, kas įvyko, pranešti policijai. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad apie šį įvykį kurį laiką viešai nebuvo skelbiama, todėl iš visuomenės informavimo priemonių E. M. apie įvykį galėjo sužinoti tik vėliau.
Prokurorės nuomone, byloje surinkti duomenys, atmetus nepatikimų liudytojų parodymus, leidžia daryti išvadą, kad tuo metu, kai E. M. šaudė ir sužalojo nukentėjusiuosius, pavojingas kėsinimasis į A. M. , jau buvo pasibaigęs, o į M. K. ir E. M. iš viso nebuvo kėsinamasi. Asmenys, kurie puolė, jau buvo nutraukę savo veiksmus ir pradėjo bėgti iš įvykio vietos, kai E. M. toliau šaudė, kas rodo, kad E. M. gynyba nuo tokio kėsinimosi peraugo į puolimą, tuo metu A. M. sveikatai ir gyvybei realus pavojus nebegrėsė, pavojingo veikimo realizacija buvo nutrūkusi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla E. M. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad E. M. dalyvavo padarant nusikaltimo požymius turinčias veikas.
Nuteistojo E. M. gynėjas nurodo, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog E. M. , M. K. ir A. M. buvo užpulti, kad kėsinimasis, kurį jie patyrė, buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, jog E. M. galėjo nuo užpuolikų gintis pats bei ginti kartu su juo buvusius ir užpuolusiųjų asmenų smurtą patyrusius M. K. bei A. M. , tačiau šio teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiuosius T. P. , M. N. ir A. A. , šaudydamas iš legaliai turėto pistoleto, sužalojo E. M. , gynėjo manymu, prieštarauja byloje esantiems, teisiamajame posėdyje ištirtiems faktiniams duomenims. Apeliantas pažymi, jog apygardos teismas nuosprendyje sutiko su tuo, jog ne visais atvejais šaudant šovinių tūtelės nukrenta ant žemės, kad šovinių tūtelių neradimas neliudija, kad nebuvo šaudoma iš kitų ginklų, tačiau, darydamas išvadą, jog būtent E. M. , šaudydamas iš pistoleto „Glock 19“ Nr. (duomenys neskelbtini) pataikė į T. P. , M. N. ir A. A. ir padarė pastariesiems nustatytus sužalojimus, nepagrįstai sureikšmino tą aplinkybę, kad įvykio vietoje buvo rastos labai plačiai po visą kiemą išsibarsčiusios penkios šovinių tūtelės ir viena kulka. Kaltinamajame akte buvo tvirtinama, jog nukentėjusieji buvo sužaloti E. M. šovus ne mažiau kaip šešis kartus, tuo tarpu šovinių tūtelės buvo rastos tik penkios. Be to, teismas turėjo įvertinti tai, kad įvykio vieta buvo apžiūrima tamsiu paros metu, o kieme buvo pakankamai daug sniego. Nors objektų paieškos metu buvo naudotas metalo ieškiklis, tačiau tai nerodo, jog tyrėjams pavyko surasti visus metalinius objektus, juo labiau, kad teisme buvo nustatyta, jog toje vietoje įvykio metu buvo daug žmonių, kurie bėgiojo po visą kiemą, todėl dalis objektų galėjo būti nevalingai užtrypti, apie ką rašoma tarnybinio šuns panaudojimo akte, nes rastosios tūtelės buvo sniego paviršiuje, dalis – išspardyta, kadangi objektai buvo rasti išsibarstę po visą kiemą, nors duomenų, kad tose vietose E. M. būtų šaudęs, byloje nėra. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti vieni pirmųjų į įvykio vietą atvykę policijos darbuotojai Ž. S. ir S. P. , tačiau iš jų parodymų nuspręsti, ar visi galimai nusikalstamų veikų pėdsakai buvo surasti, ar tinkamai buvo ieškoma, praktiškai neįmanoma. Aplinkybę, kad apžiūros metu rastieji objektai negali būti laikomi neginčytinu įrodymu, pasak apelianto, patvirtina kiti bylos duomenys. Įvykio vietos apžiūros metu tarp namų Nr. 18 ir Nr. 20 buvo rastos dėmės, panašios į kraują. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo nukentėjusiojo M. N. palikti kraujo pėdsakai. Nors netoli tos vietos buvo rastos dvi tūtelės, kurios, pasak specialisto, buvo šautos pistolete „Glock 19“, Nr. (duomenys neskelbtini), o Nr. 8 pažymėtas objektas, taip pat šautas tame pačiame pistolete, buvo rastas žymiai toliau, aikštelėje prie namo Nr. 26, tačiau niekas nepatvirtino, kad ten būtų šaudęs E. M. . Byloje yra užfiksuota, jog įvykio apžiūros metu buvo filmuojama, tačiau dėl techninių trukdžių įrašas laikmenoje nebuvo išsaugotas, todėl nebuvo galimybės teisiamajame posėdyje patikrinti šio procesinio veiksmo kokybės, taigi, tam tikros abejonės dėl įvykio vietos apžiūros tinkamo atlikimo išliko ir teisme nepavyko pašalinti abejonių dėl to, ar vien tik E. M. galėjo šaudyti iš kovinio ginklo jo ir kitų asmenų užpuolimo metu. Nors specialistas, ištyręs įvykio vietoje rastas tūteles, nustatė, jog visos jos buvo šautos E. M. naudotame pistolete „Glock 19“, Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau tokia išvada, pasak gynėjo, kategoriškai nepaneigia versijos, kad tuo metu buvo šaudoma ir iš kitų kovinių ginklų, nors kitos tūtelės ir nebuvo rastos. Apžiūrint įvykio vietą, prie (duomenys neskelbtini) g. 26 esančio namo buvo rasta kulka, kurią ištyrę specialistai negalėjo patvirtinti, jog ji iššauta iš E. M. ginklo arba kad ji sudarė vieną visumą su bent viena iš įvykio vietoje rastų tūtelių. Vien tai, jog tas objektas buvo 9 mm kalibro Luger kulka, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad ji buvo iššauta iš E. M. ginklo. Tas objektas nebent galėtų patvirtinti aplinkybę, kad E. M. šaudė į viršų, ir viena kulka nukrito ant žemės. Ikiteisminio tyrimo metu 2010-03-20 buvo apžiūrėtas lengvasis automobilis „Mercedes Benz S500“, kuriuo į (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį kiemą buvo atvažiavęs nukentėjusysis T. P. . Šio procesinio veiksmo metu priekinėje transporto priemonės panelėje buvo rastas šaunant padarytas pažeidimas, o kulkos padarytoje skylėje buvo aptikta ir pati kulka. Rastą objektą ištyręs specialistas davė išvadą, jog tai yra 9 mm kalibro Browning šovinio kulka, kuri negalėjo būti iššauta iš E. M. turėto pistoleto. Nukentėjusysis T. P. , duodamas 2010-09-30 parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnei, pabrėžė, kad visi automobilio sugadinimai buvo padaryti tada, kai jis buvo peršautas, kas taip pat leidžia manyti, jog 2010-02-24 į nukentėjusiuosius galėjo šaudyti ne E. M. , o ikiteisminio tyrimo metu neišaiškintas asmuo.
Apeliantas teigia, kad teismas, konstatuodamas, jog į nukentėjusiuosius galėjo pataikyti tik iš E. M. pistoleto iššautos kulkos, turėjo atkreipti dėmesį ir į kitas tokiai išvadai svarbias objektyvias aplinkybes. Operacijos metu iš nukentėjusiojo T. P. kūno buvo išimta kulka. Ištyręs ir šį objektą, specialistas negalėjo patvirtinti, kad ta kulka iššauta iš E. M. turėto šaunamojo ginklo, kad ji sudarė vieną visumą su bent viena iš įvykio vietoje rastų penkių tūtelių, todėl teiginys, kad tik E. M. galėjo pataikyti į T. P. , galėtų būti paremtas vien prielaida, tuo tarpu baudžiamojo proceso principai draudžia nuosprendį paremti spėjimu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti ir tiriami nukentėjusiojo A. A. drabužiai. Specialistas konstatavo, jog nukentėjusiojo striukėje, sportinėje palaidinėje bei marškinėliuose yra šautiniai pažeidimai, padaryti kulka, tačiau negalėjo atsakyti į klausimą, kokio kalibro kulka šie pažeidimai padaryti. Be to, specialistas atkreipė dėmesį, kad artimo šūvio pėdsakų ant A. A. rūbų nerasta. Taigi ir šis įrodymų šaltinis neduoda pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog į nukentėjusįjį pataikė iš E. M. ginklo iššauta kulka. Įvykio metu buvo peršautas ir M. N. . Teismo medicinos specialistas nustatė kiaurinę šautinę žaizdą jo galvoje su šūvio įėjimo anga dešinėje smilkininėje srityje, o išėjimo – dešinėje akiduobėje per akies obuolį, dešinio smilkinkaulio skeveldrinį lūžimą, kietojo galvos smegenų dangalo sužalojimą, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimą, kaukolės pamato vidurinės daubos lūžimą, dešinės akiduobės lateralinės sienelės lūžimą, dešinės akies obuolio sužalojimą. Specialistas taip pat konstatavo, jog M. N. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas vienu šūviu iš nežinomo kalibro šaunamojo ginklo. Taigi, minėta specialisto išvada neįrodo, kad į nukentėjusįjį šovė būtent E. M. . Nors apygardos teismas nuosprendžio išvadą, jog į nukentėjusiuosius pataikė nuteistojo iššautos kulkos, grindė tuo, kad ant M. N. ir T. P. drabužių, kuriais jie vilkėjo įvykio metu, rastos šūvio pėdsakų dalelės, kurios vienodos su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastose tūtelėse, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog nukentėjusiųjų drabužiai turėjo kontaktą su šūviu, o M. N. ir T. P. drabužiai turėjo kontaktą būtent su iš kaltinamojo ginklo padarytu šūviu, nes byloje patvirtinta, kad įvykio vietoje rastos tūtelės iššautos iš kaltinamojo ginklo, tačiau gynėjas pažymi, kad šūvio pėdsakai ant asmens drabužių – tai šūvio metu susidarančių kapsulės medžiagos sprogimo ir parako degimo produktų dalelės, išsisklaidančios artimoje ginklo aplinkoje ir nusėdančios ne tik ant šovusiojo rankų, veido, plaukų ir viršutinių drabužių, bet ir ant šalia šaudančiojo esančio žmogaus rūbų. Dėl to, atliekant šūvio pėdsakų ant kliūties, taip pat ir ant drabužių, bei šūvio aplinkybių tyrimus, vienu iš svarbiausių uždavinių yra šūvio atstumo nustatymas. Kriminalistikoje šūvio atstumas skirstomas į šūvį įrėmus ginklą, artimą šūvį ir tolimą šūvį. Šūvis, kai šūvio metu ginklo vamzdžio laibgalys liečia pažeidžiamą objektą (kliūtį) ar yra prispaustas prie pažeidžiamo objekto, vadinamas šūviu įrėmus. Artimu šūviu vadinamas toks šūvis, kai ant pažeisto objekto lieka papildomų šūvio pėdsakų: parako degimo dujų mechaninio ir terminio poveikio žymių, šūvio suodžių, ginklų alyvos, apdegusių parako dalelių. Šaudant iš graižtvinių ginklų, artimo šūvio pėdsakai aptinkami iki 150 cm. Šūvis iš atstumo, kuriame papildomi šūvio veiksmai (pėdsakai) nepasireiškia, kriminalistikoje vadinamas tolimu šūviu. Be to, atlikus šūvio pėdsakų tyrimą, nėra galimybės nustatyti, kokiu ginklu buvo šauta: dujiniu, koviniu ar kitokiu, nes šūvio pėdsaką sudarančios dalelės yra kapsulėje buvusių inicijuojančių medžiagų likučiai, kurie, be abejo, pasižymi specifine chemine kokybine sudėtimi ir geometrija, tačiau tos pačios inicijuojančios medžiagos naudojamos daugelio rūšių šaudmenyse. Ištyrus nukentėjusiųjų drabužius nė ant vieno iš jų nebuvo rasti artimo šūvio pėdsakai. Be to, ant M. N. striukės rastos tik pavienės šūvio pėdsakų dalelės, vienodos su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastose penkiose tūtelėse. Ant nukentėjusiojo A. A. kelnių aptikta viena šūvio pėdsako dalelė galėjo apskritai atsirasti iš kito šovinio, nei pateiktos tirti penkios tūtelės. Ant nukentėjusiojo T. P. striukės rasta daug, o ant kelnių ir marškinių – tik pavienės šūvio pėdsakų dalelės, vienodos su tokiais pačiais pėdsakais, aptiktais įvykio vietoje paimtose tūtelėse. Gynėjo manymu, šie įrodymai nepatvirtina teismo išvados, jog į paminėtus nukentėjusiuosius šaudė E. M. . Remiantis atitinkamais kriminalistikos mokslo teiginiais galima galvoti, kad M. N. ir T. P. buvo toliau nei 1,5 m atstumu nuo į juos pataikiusio šaulio, nes, kaip minėta, artimo šūvio pėdsakai ant jų nebuvo rasti, tačiau buvo netoli nuo apskritai šaudžiusio žmogaus, kadangi ant jų rūbų šūvio pėdsakų dalelės vis dėlto nusėdo. Taip pat yra pagrindas manyti, jog jie buvo šalia žmogaus, šaudžiusio iš ginklo, kurio šaudmenys užpildyti tokiomis pačiomis inicijuojančiomis medžiagomis, kokios naudojamos 9 mm kalibro Luger šoviniuose, o gal netgi bandė atimti iš į viršų šaudančio asmens ginklą. Be to, šis įrodymų šaltinis neleidžia visiškai atmesti prielaidos, kad jie patys šaudė iš ginklų, kurių šovinių užpildas yra toks pats, koks yra naudojamas 9 mm kalibro Luger šoviniuose, o nukentėjusysis A. A. – iš kitokio ginklo arba jis buvo šalia žmogaus, šaudžiusio iš tokio šaunamojo ginklo. Labai norint galima būtų surasti ir daugiau variantų, kodėl ant šių nukentėjusiųjų rūbų atsirado šūvio pėdsakų dalelės, bet apygardos teismas pasirinko vienintelę iš daugelio galimų pėdsakų atsiradimo versijų, kad į nukentėjusiuosius šaudė ne kas kitas, o E. M. . Gynėjo manymu, toks pasirinkimas nebuvo teisingas ir dėl kitų priežasčių. Liudytojas R. B. pirmuosiuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose pažymėjo, kad įvykio metu galėjo būti šaudoma iš keturių skirtingų ginklų. Apklausiamas 2012-05-17 tas pats liudytojas ikiteisminio tyrimo pareigūnei patvirtino, jog iš skirtingų šūvių garsų jis nustatė, kad buvo šaudoma iš keturių skirtingų ginklų, taip pat pažymėjo, jog šūvių buvo labai daug, jų garsas sklido iš įvairių vietų, o į nuvažinėjantį automobilį šūvius paleido tik vienas iš šaudžiusiųjų. Teisiamajame posėdyje R. B. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, taip pat pabrėžė, kad šaudoma buvo labai daug, jo skaičiavimu, galėjo būti šauta iki trylikos kartų. Be to, iš liudytojo parodymų galima daryti išvadą, jog buvo šaudoma keliose skirtingose vietose. Be to, šis liudytojas nepasakė, kad šaudė E. M. , o priešingai, teisme jis parodė, jog į iš kiemo išvažinėjantį automobilį šaudantis vyriškis ant galvos buvo užsidėjęs sportinę kepurę, nors E. M. tą dieną kepurės nedėvėjo. Su kepure buvo vienintelis iš užpultųjų – A. M. , kuris tą kepurę pametė įvykio vietoje, o ją radus, ant jos buvo aptikti ne E. M. , bet A. M. biologiniai pėdsakai, tačiau, kaip nustatyta byloje ištirtais įrodymais, A. M. šaunamojo ginklo neturėjo ir šaudyti negalėjo. Padėties nekeičia ir tai, kad atlikus odorologinę ekspertizę ant tiriamos kepurės buvo rastas ne tik A. M. , bet ir E. M. kvapas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tais atvejais, kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, jog asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas. Šioje byloje fakto, jog įvykio vietoje rastą kepurę buvo užsidėjęs E. M. , nepatvirtino jokie kiti faktiniai duomenys. Šiuo atveju liudytojo R. B. aiškinimas apie tai, jog šūvių garsai sklido iš kelių vietų, taip pat ir nuo tos pusės, kurioje stovi (duomenys neskelbtini) g. 30 numeriu pažymėtas pastatas, leidžia manyti, kad į nukentėjusiuosius galėjo šaudyti prie namo Nr. 26 stovėjusio juodos spalvos automobilio „BMW“ pardavėjai, pamatę, jog minia vyrų užpuolė tris asmenis, tarp kurių buvo ir jų pažįstamas A. M. , kadangi R. B. paminėtas pastatas yra už (duomenys neskelbtini) g. 26 namo, nes būtent toje pusėje yra liudytojo nurodyta mokykla. Versijos, kad būtent prie namo Nr. 26 buvę automobilio parduoti atvažiavę vyrai, gindami užpultuosius, paleido šūvius į nukentėjusiuosius, nepaneigia ir kitų, kaip nurodė teismas, su bylos dalyviais nesusijusių liudytojų parodymai. Liudytoja M. Š. teisiamajame posėdyje parodė, jog šaudęs asmuo buvo tarp namo Nr. 26 ir priešais esančio namo. Tokie parodymai labai artimai siejasi su versija apie tai, kad į nukentėjusiuosius šaudė vyriškis, išlipęs iš juodo „BMW“ automobilio, stovėjusio prie (duomenys neskelbtini) g. 26 namo. Tokios versijos nepaneigė ir liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas.
Nuteistojo gynėjas nurodo, jog apygardos teismas, atmesdamas E. M. , liudytojų A. M. ir M. K. parodymus apie tai, jog nuteistasis į žmones nešaudė, rėmėsi E. M. bei minėtų liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau BPK 276 straipsnio prasme savarankišką įrodomąją galią turi tik parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba teisme. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūno užfiksuoti parodymai gali būti naudojami tik kaip pagalbinė priemonė, kuria siekiama patikrinti pilnaverčius įrodymus. Teisiamajame posėdyje apklausus įvykio liudininkus neginčijamai buvo nustatyta, jog būtent transporto priemonės pardavėjai, buvę prie namo Nr. 26, gindami užpultuosius E. M. , M. K. ir A. M. , galėjo pataikyti į asmenis, pripažintus nukentėjusiaisiais. Antra vertus, šią aplinkybę patvirtino ir duomenys, gauti iš kitų įrodymų šaltinių. Teismas, atmesdamas nukentėjusiųjų bei jiems artimų liudytojų parodymus, kad į žmones šaudė aukštas tamsiaplaukis, tokį sprendimą motyvavo tuo, jog tokia versija atsirado tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau toks teismo teiginys nėra visiškai tikslus. Nukentėjusysis T. P. 2010-03-18 apklausoje pareiškė, jog į jį šaudė aukštas tamsiaplaukis vyras. Nukentėjusysis A. A. , duodamas parodymus 2010-03-02, taip pat paminėjo matęs tamsiais rūbais vilkintį vyrą, kurio plaukai buvo gana ilgi. Liudytojas D. Z. ikiteisminio tyrimo metu (2010-03-24) taip pat pabrėžė, kad šaudė vilkintis tamsius rūbus, turintis tamsius, ilgokus plaukus vyras. Teisiamajame posėdyje visi nukentėjusieji ir didžioji dauguma liudytojų parodė, jog į žmones šaudė ne E. M. , bet kitas asmuo – aukšto ūgio, vilkintis tamsius rūbus vyras, turėjęs tamsius, ilgokus plaukus. Jis, anot parodymus davusių asmenų, šaudyti pradėjo būdamas prie dvylikaaukščio namo, t. y. prie namo Nr. 26, ir šaudydamas artėjo prie T. P. automobilio. Iš teisme nustatytų aplinkybių galima manyti, kad visi nukentėjusieji buvo sužeisti tuo metu, kai buvo netoli tarp namų Nr. 20 ir 18 esančio praėjimo bei šalia namo Nr. 18 esančio išvažiavimo iš kiemo, kuriuo atbulas judėjo T. P. automobilis. Kiti liudytojai, davę parodymus apie šaudymą kieme, galėjo matyti antrąjį pardavėją, kuris, beje, galėjo dėvėti ir R. B. matytą sportinę kepurę. Nors apygardos teismas nuosprendyje pabrėžė, jog nerealu, kad į nukentėjusiuosius galėjo šaudyti su įvykiu niekaip nesusiję ir neužpulti asmenys, tačiau toks teismo pamastymas, apelianto nuomone, prieštarauja įvykio metu susiklosčiusiai situacijai. Iš byloje esančių duomenų yra pagrindas manyti, kad automobilį pardavinėję žmonės pažinojo A. M. . Pamatę, jog šį asmenį bei kartu su juo buvusius du beginklius vyrus užpuola apsiginklavę lazdomis ir šaunamaisiais ginklais vaikinai, kurių galėjo būti iki trisdešimties, kad užpuolikai šaudo ir muša užpultuosius, „BMW“ pardavėjai galėjo turimais šaunamaisiais ginklais pastaruosius ginti. Atrodo, jog būtent dėl to E. M. , pasinaudojęs nuo namo Nr. 26 paleistų šūvių sukeltu sąmyšiu užpuolikų gretose, galėjo nueiti ar nubėgti prie M. K. automobilio, pasiimti savąjį ginklą ir bandyti šūviais į viršų apginti toliau mušamus A. M. bei M. K. . Be to, pasak gynėjo, teisiamajame posėdyje buvo neginčijamai nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti E. M. ir liudytojų M. K. bei A. M. parodymai neatitiko tikrųjų įvykio aplinkybių, dėl ko yra pakankamas pagrindas manyti, jog šių asmenų papasakota parodymų pasikeitimo teisiamajame posėdyje priežastis yra pakankamai įtikinanti, ypač turint galvoje aplinkybę, su kuo netrukus po įvykio visuomenės informavimo priemonėse buvo siejami nukentėjusieji. Įtikinančiai, apelianto manymu, atrodo ir nuteistojo bei su juo buvusių A. M. ir M. K. pasakojimas apie tai, kad prieš eidami į policijos įstaigą jie susitarė dėl to, ką kalbės, jog nusprendė nepasakoti apie šaudžiusius automobilio pardavėjus, nes nebuvo aišku, kas jie tokie. Apelianto nuomone, nieko nekeičia aplinkybė, jog nei nuteistasis, nei A. M. nenurodė pardavėjų pavardžių ar gyvenamųjų vietų, nes pakankamai realiai atrodo A. M. pasakojimas, jog pardavėją G. jis yra matęs tik automobilių turguje, o daugiau neatsimena apie jį jokios svarbios informacijos. Gynėjas pažymi ir tai, kad dalis parodymus davusių liudytojų ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo pripažinti įtariamaisiais, todėl visiškai suprantamas jų noras kuo labiau atsiriboti nuo 2010-02-24 vakaro įvykių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis E. M. ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, bylą tikrina paduotų apeliacinių skundų ribose, todėl iš esmės apeliacine tvarka netikrinama nuosprendžio dalis, kuria E. M. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam už šią nusikalstamą veiką paskirta 50 BBD (MGL) (6500 Lt) dydžio bauda, nes dėl šios dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstas išvadas, kad E. M. įvykio metu padarė baudžiamojo įstatymo (BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktai) numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, tačiau taip jis veikė gindamasis nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į savo ir kitų asmenų sveikatą ir gyvybę, taip pat į savo nuosavybę, ir teisingai konstatavo, jog ši aplinkybė šalina E. M. baudžiamąją atsakomybę (BK 28 straipsnio 2 dalis). Prokurorės bei nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai šių apygardos teismo išvadų nepaneigia.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš prokurorės apeliacinio skundo turinio, pastaroji iš esmės neginčija apygardos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad 2010-02-24, apie 18 val., susitikę A. M. , M. K. ir E. M. Kaune, (duomenys neskelbtini) g. kieme prie namo Nr. 26 apžiūrėjo automobilį „BMW“, kurį norėjo pirkti E. M. , kad tuo metu į įvykio vietą sumušti A. M. atvyko didelė asmenų grupė (apie 10-30 žmonių), tarp kurių buvo nukentėjusieji A. A. , T. P. , M. N. , o taip pat D. Z. , A. R. , V. P. , V. Š. , R. V. ir kiti nenustatyti asmenys, kad jie su savimi turėjo medines lazdas, metalinius strypus ir šaunamuosius ginklus, puolė A. M. , smurtavo jo atžvilgiu. Taip pat prokurorė neginčija apygardos teismo nustatytų aplinkybių, kad nustatytus šautinius sužalojimus nukentėjusiesiems A. A. , M. N. ir T. P. įvykio metu šaudamas iš teisėtai laikomo šaunamojo ginklo – pistoleto „Glock 19“ Nr. (duomenys neskelbtini) padarė E. M. . Tačiau apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad E. M. šaudė ir sužalojo nukentėjusiuosius dar nepasibaigus pavojingam kėsinimuisi ir tai darė gindamas save ir kitus asmenis, nes, pasak prokurorės, įvykio metu grupė asmenų, kurių tarpe buvo ir nukentėjusieji A. A. , T. P. ir M. N. , puolė tik A. M. , į M. K. ir E. M. nesikėsino, o tuo metu, kai E. M. šaudė ir sužalojo nukentėjusiuosius, pavojingas kėsinimasis į A. M. jau buvo pasibaigęs, puolusieji jau buvo nutraukę savo veiksmus ir pradėjo bėgti iš įvykio vietos, A. M. sveikatai ir gyvybei realus pavojus nebegrėsė. Tuo tarpu nuteistojo E. M. gynėjas apeliaciniame skunde neginčydamas apygardos teismo nustatytų aplinkybių, kad E. M. įvykio metu veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, nes teisėtai laikomą šaunamąjį ginklą panaudojo siekdamas atremti pavojingą kėsinimąsi į savo ir kitų kartu su juo buvusių asmenų – A. M. ir M. K. sveikatą ir gyvybę, taip pat į savo nuosavybę, teigia, kad tokiais savo veiksmais E. M. nukentėjusiųjų A. A. , M. N. ir T. P. nesužalojo, nes visus šūvius paleido į orą, o į nukentėjusiuosius šaudė kitas įvykio vietoje buvęs asmuo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie prokurorės ir nuteistojo gynėjo apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.
Dėl Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinio skundo.
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamas ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo, tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir beisiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t.y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t.t. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams, t.y. reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-212/2009, 2K-279/2010, 2K-7-428/2010, 2K-467/2013 ir kt.). Be to, teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2009).
Bylos duomenimis, nuteistasis E. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad jam būnant su A. M. ir M. K. įvykio vietoje, juos užpuolė link jų atbėgantys asmenys, kurių buvo apie dešimt. Užpuolikai šaudė, pribėgę pargriovė A. M. ir M. K. , mušė juos. Tuomet šaudyti pradėjo į įvykio vietą atvykę prieš tai jų apžiūrėtą „BMW“ automobilį norintys parduoti asmenys ir užpuolikai lyg atsitraukė nuo A. M. ir M. K. , bet po to vėl juos puolė, smurtavo prieš A. M. , M. K. . Jis pats taip pat mušėsi su asmenimis, kurie juos užpuolė, muštynės vyko maždaug 5 metrų atstumu nuo automobilio „Audi“, kuriuo jis buvo atvykęs. Kai antrojo užpuolimo metu buvo mušami A. M. ir M. K. , jis matė, kad nuo dvylikaaukščio namo ((duomenys neskelbtini) g. Nr. 26) du asmenys, norėję parduoti automobilį „BMW“, šaudė, šūviai buvo ir į užpuolikų automobilius „Mercedes“. Vienas šaudžiusių automobilio pardavėjų buvo ilgesniais juodais plaukais. Antro puolimo metu jis iš automobilio pasiėmė savigynai išduotą ginklą, šovė 5-6 šūvius, nes prie jo atbėgo keli asmenys ir jį puolė, šoko ant nugaros. Jis šaudė į viršų, todėl negalėjo pataikyti į kitus asmenis, nukentėjusiuosius galėjo sužaloti asmenys, kurie norėjo parduoti automobilį „BMW“. Kai jis šaudė į viršų, tuo metu A. M. ir M. K. gulėjo ant žemės, užpuolikai juos spardė. Jam šovus į viršų, užpuolikai nutraukė smurtinius veiksmus prieš A. M. ir M. K. . Kai įvykis pasibaigė, priėjo prie A. M. ir M. K. . A. M. buvo sužalotas, padėjo jam atsikelti ir eiti. M. K. trenkė į užpuolikų automobilio „Mercedes“ stiklą, po to jie trise sėdo į automobilį ir išvažiavo. Įvykio metu jis buvo mušamas lazda, sužalotas, dujiniu pistoletu apdeginta galva. Taip pat buvo sužalotas ir M. K. . Po įvykio dėl sužalojimo kreipėsi į mediką, tačiau nenori atskleisti jo tapatybės. Ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad šaudė į žmones, nes taip sakyti jam liepė pareigūnas, aiškino, jog tokiu atvejus bus savigyna (t. 9, b.l. 117-120). Ikiteisminio tyrimo metu E. M. parodė, kad įvykio metu jį, A. M. ir M. K. užpuolė grupė asmenų, jų buvo apie 10-15, ginkluoti lazdomis, metaliniais strypais, šaunamaisiais ginklais. Pirmiausiai jie pargriovė ant žemės M. K. , o po to ir A. M. , spardė šiuos kojomis, mušė lazdomis, du asmenys užpuolė ir jį patį, tačiau jis sugebėjo išsisukti. Ištrūkęs iš užpuolikų jis pribėgo prie automobilio, kuriuo kartu su M. K. atvyko į įvykio vietą, iš jo pasiėmė legaliai laikomą savigynai išduotą pistoletą „Glock“ ir, pasitraukęs kelis žingsnius nuo automobilio, iššovė vieną įspėjamąjį šūvį į orą. Kadangi užpuolikai į tai nesureagavo, o du iš jų paleido šūvius į jį, bet nepataikė, jis šaudė į tuos asmenis, kurie rankose turėjo ginklus, tai greičiausiai buvo revolveriai, nes turėjo būgnus, taikėsi šiems į kojas. Šaudę užpuolikai buvo veidu į jį, jis į juos iššovė du ar tris kartus, tikslo nužudyti neturėjo. Kadangi jam šaudant kažkas trenkė į nugarą ir griebė už rankos su ginklu, kitus šūvius, kurių buvo apie du tris, jis šaudė nevalingai, ranką, laikančią ginklą, jis suko ratu, todėl galėjo pataikyti bet kur. Kad būtų pataikęs į atbuline eiga iš kiemo išvažiuojantį automobilį, nepastebėjo. Po šūvių viskas nurimo, užpuolikai išsilakstė. Tuomet jis priėjo prie M. K. ir A. M. . M. K. atsikėlė pats, o A. M. jie padėjo atsikelti, visi trys sėdo į M. K. vairuojamą automobilį „Audi“ ir išvažiavo. Dėl ko buvo užpulti, nesuprato, įvykio metu jam buvo sumušta galva, tačiau į medikus jis nesikreipė, pastebėjo, kad apsvilę plaukai dešinėje pusėje, žandas, lyg būtų nuo šūvio iš šono dujiniu ginklu, jautė, kad graužia akis. Apie tai, kad įvykio metu buvo sužaloti asmenys, sužinojo vėliau iš laikraščių, įvykio metu jis nepagalvojo, kad galėjo juos sužaloti, nes buvo šaudoma ir iki jo paleistų šūvių. Sužinojęs, kad sužaloti jam nepažįstami asmenys priklauso organizuotoms gaujoms, išsigando jų keršto ir pasislėpė (t. 6, b.l. 168-171, 182). Tokius savo parodymus, taip pat ir tai, kad iš automobilio paimtu pistoletu šaudė į atbėgančius ir jo draugus mušusius jaunuolius, E. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 6, b.l. 185-190). Liudytojas A. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio vietoje juos užpuolė 10 asmenų grupė, jie buvo su pagaliais, strypais, šautuvais. Užpuolikai parbloškė ant žemės ir smurtavo prieš jį, E. M. ir M. K. . Tuomet nuo parduodamo automobilio „BMW“ pusės pasigirdo šaudymo garsai. Jis su M. K. atsistojo pažiūrėti, bet vėl buvo parblokšti užpuolikų. Šaudė asmuo vardu G. ir kitas su juo buvęs asmuo, kurie pardavinėjo automobilį „BMW“, o į jų pusę šaudė du užpuolikai. Įvykio vietoje matė du automobilius „Mercedes“, vienas jų buvo angliškais numeriais. Matė, kaip vienas vaikinas buvo priklaupęs prie automobilio „Mercedes“ ir sėdo į jį, o asmuo vardu G. jį apšaudė. Taip pat matė, kad tuo metu E. M. laikė iškėlęs ranką, o jį užpuolę keturi ar penki asmenys laikė jam už rankos, tuomet pasigirdo E. M. iššauti 4 šūviai, jis šovė į orą iškėlęs ranką į viršų, šaudant muistėsi. Šaudymo metu E. M. buvo toje pačioje vietoje, netoli automobilio, nejudėjo. Jis nematė, kad E. M. būtų nuleidęs ranką ir šaudęs į užpuolusius asmenis. Konfliktui pasibaigus E. M. ir M. K. jį pakėlė, įsodino į automobilį ir vežė, jis pats ėjo sunkiai, nes jam strypais sudaužė ir sužalojo kojas. Įvykio metu M. K. taip pat buvo sužalotas. Dėl ko buvo sumuštas, nežino (t. 9, b.l. 111-114). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. M. parodė, kad įvykio metu juos užpuolė apie 10 asmenų grupė, ginkluoti lazdomis, metaliniais strypais ir šaunamaisiais ginklais. Pirmas ant žemės buvo parverstas M. K. , o po to – ir jis pats, jį mušė kojomis ir lazdomis, daugiausiai smūgiavo į kojas, taip pat sudavė smūgius į galvą ir nugarą. Suprato, kad yra apsuptas, nes vienu metu buvo smūgiai iš skirtingų pusių. Mušimo metu matė, kad E. M. taip pat grūmėsi su užpuolikais, o atsigynęs nuo jų rankomis, nubėgo prie automobilio „Audi“, su kuriuo atvyko į įvykio vietą, ir iš jo pasiėmęs pistoletą vieną kartą šovė į orą, matė į viršų pakeltą ranką su ginklu. Po pirmo E. M. šūvio jam suduodami smūgiai sumažėjo, tikriausiai dalis jį mušusių asmenų pasitraukė. Po to dar girdėjo šūvių garsus, panašius, kaip ir pirmojo E. M. paleisto šūvio į orą. Po šių šūvių jo jau niekas nemušė. Po mušimo jis negalėjo pats atsikelti, todėl jam padėjo E. M. ir M. K. , po ko jie visi trys sėdo į automobilį „Audi“ ir išvažiavo iš įvykio vietos (t. 5, b.l. 114-115, 182-184). Liudytojas M. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio vietoje kartu su E. M. ir A. M. buvo užpulti 10-15 asmenų grupės, kurie turėjo lazdas, ginklus, šaudė. Jį užpuolikai smūgiu lazda parbloškė ant žemės ir mušė. Tuomet nuo tos pusės, kur stovėjo parduodamas automobilis „BMW“, taip pat pasigirdo šūviai, šaudė iš daugiau nei vieno ginklo. Kas šaudė nematė, tik girdėjo šūvių garsus. Matė, kad E. M. stovėjo prie automobilio, jį buvo apstoję keli asmenys, o jis šaudė į viršų iškėlęs ranką. Nematė, kad E. M. būtų nuleidęs ranką su ginklu ir šaudęs. Po konflikto jis ir E. M. pakėlė A. M. , padėjo jam atsistoti, pasodino į automobilį ir išvyko iš įvykio vietos. Prieš išvažiuodamas jis rasta užpuolikų lazda trenkė į automobilį. Tiek jį, tiek A. M. , tiek E. M. užpuolikai sužalojo, o išgelbėjo automobilio „BMW“ pardavėjai, nes jiems pradėjus šaudyti, užpuolikai nutraukė veiksmus. Įvykio metu iš viso buvo išauta 10-15 kartų, šaudoma koviniais, dujiniais ginklais. Automobilio „BMW“ pardavėjai, kurių vardų nežino, šaudė koviniu ginklu (t. 9, b.l. 114-117). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. K. parodė, kad įvykio metu juos užpuolė apie 15-20 asmenų grupė, jie buvo ginkluoti medinėmis ir metalinėmis lazdomis, šaunamaisiais ginklais. Kažkas iš tos grupės sudavė jam į galvą, nuo ko jis nukrito ant žemės, ant pilvo, po to pajuto apie 10-20 smūgių. Mušė ne vienas asmuo, nes smūgius jautė iš visų pusių. Gulėdamas jis išgirdo šūvius, iš pradžių vieną, po to dar 3-4, pagal garsą buvo panašūs į kovinio ginklo šūvius. Protarpiais matė, kad E. M. puola su ginklais ir lazdomis, taip pat, kad šis, būdamas maždaug 10-20 metrų atstumu nuo jo, rankoje laikydamas ginklą šovė į viršų. Konkrečiai kada kas vyko – kada puolė E. M. ir kada šis šaudė, neprisimena. Vėliau jis dar girdėjo šūvių seriją, gal trijų. Kiek kartų ir kas šovė konkrečiai negali pasakyti. Kai pajuto, kad jo niekas nebemuša, atsistojo. Tada pamatė, kad ant žemės, maždaug už 3 metrų nuo jo guli A. M. . Tuo metu priėjo E. M. , jie kartu padėjo A. M. atsikelti, sėdo į jo automobilį ir išvažiavo. Kur dingo kiti asmenys nežino. Po įvykio buvo mėlynės galvos srityje, taip pat ant nugaros, dėl sužalojimų į medikus nesikreipė (t. 5, b.l. 116-117, t. 6, b.l. 128-131). Taigi, kaip teisingai savo apeliaciniame skunde pažymėjo prokurorė, tiek nuteistojo E. M. , tiek kartu su juo įvykio vietoje buvusių liudytojų A. M. ir M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, dėl tam tikrų įvykio aplinkybių, o būtent dėl paties E. M. veiksmų bei į nukentėjusiuosius šaudžiusio asmens, nebuvo nuoseklūs. Tas pats pasakytina ir apie nukentėjusiojo A. A. , liudytojų D. Z. , V. Š. , kurie, kaip ir kiti kartu su jais buvę asmenys, apskritai viso proceso metu vengė nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes, t.y. faktiniais bylos duomenimis nustatytą tikrąjį jų atvykimo į įvykio vietą tikslą bei įvykio vietoje atliktus nusikalstamus veiksmus, taip pat liudytojo A. D. , D. K. parodymus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis A. A. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną automobiliu „Mercedes Benz“ (angliškais numeriais) kartu su V. P. važiavo į Šilainius, (duomenys neskelbtini) g., nes žinojo, kad ten bus jo brolis D. Z. . Važiuodamas pamatė kitu automobiliu važiuojančius D. Z. ir V. Š. , todėl važiavo paskui juos į kiemą. Ten buvo 5-6 nepažįstamų asmenų sambūris, šaudė. Kai jis, D. Z. , V. Š. išlipo iš automobilių, prasidėjo šaudymas nuo dvylikaaukščio namo pusės, šaudė 30-35 metų amžiaus, tamsios spalvos drabužiais apsirengęs vidutinio sudėjimo, ilgais plaukais asmuo, todėl jis pradėjo bėgti, dėl šaudymo buvo sužalotas į nugarą. Šaudantis asmuo pradžioje stovėjo prie dvylikaaukščio namo, jis šovė daug kartų į tą pusę, kur buvo asmenų sambrūzdis, ir judėjo link jo. Tarp jo paties ir šaudančio asmens buvo 10-15 metrų atstumas. Konflikto metu buvo šaudoma iš dviejų ginklų, kas turėjo antrą ginklą, negali pasakyti, nepastebėjo. Į įvykio vietą buvo atvažiavęs pažįstamas T. P. , matė jo automobilį, jis buvo pastatytas už jo paties automobilio. Kada T. P. išvažiavo nematė, tik vėliau sužinojo, kad buvo peršautas ir pastarasis bei M. N. . Įvykio metu šaudė ne E. M. , jo įvykio vietoje nematė. Įvykio vietoje buvo D. Z. , V. P. , V. Š. , T. P. . Nematė, kad įvykio metu buvę asmenys atiminėtų ginklą iš kito asmens, taip pat nematė nukritusių ir mušamų asmenų. Jis pats, D. Z. , V. Š. ginklo neturėjo, kodėl buvo šaudoma į jį, nežino, priežasties nebuvo, jų atvykimo tikslas nebuvo susidorojimas su A. M. , įvykio vietoje prieš kitus asmenis nesmurtavo (t. 9, b.l. 54-57). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. A. parodė, kad atvykus į įvykio vietą ir išlipus iš automobilio, jam iš priekio pasigirdo šūviai, tačiau kas šaudė ir jį sužalojo nematė, įvykio vietoje pastebėjo tik vieną asmenį, kuris buvo normalaus kūno sudėjimo, ne visai trumpai kirptų plaukų, vilkėjo tamsiais drabužiais, tačiau ginklo jo rankose nematė. Išgirdęs šūvį jis išsigando, pasisuko nugara į tą pusę, iš kurios buvo šauta, ir pradėjo bėgti. Dar girdėjo apie penkis šūvius. Girdėjo, kad jam iš paskos bėga dar du asmenys. Kiek nubėgo nuo savo automobilio, kai pajuto, kad yra peršautas, negali pasakyti, pajuto skausmą iš nugaros pusės, skaudėjo kairę pusę. Suklupęs greta pamatė brolį D. Z. , kuris jį prilaikė ir tada jau bėgo kartu su juo (t. 1, b.l. 100-102). Liudytojas D. Z. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną kartu su V. Š. , pastarojo vairuojamu automobiliu, važiavo susitikti su N. T. , jiems iš paskos važiavo jo brolis A. A. su kitu draugu. Šilainiuose įsuko į kiemą, kur buvo daug (apie 10) asmenų, vyko sambrūzdis, muštynės, šaudymas. Išlipęs iš automobilio stebėjo įvykius 15-20 m atstumu. Iš kito automobilio išlipo A. A. . Kai išlipo iš automobilio, pasigirdo šūviai. Matė, kad prie dvylikaaukščio namo stovėjo automobilis „BMW“ ir nuo tos pusės asmenys šaudė. Vienas šaudantis asmuo buvo lieso kūno sudėjimo, aukštas, ilgais plaukais, abu turėjo ginklus. Šie asmenys šovė į automobilį, kuriuo jis buvo atvykęs, o vieno iš jų šūviu į nugarą buvo sužalotas A. A. , kai bėgo pasigirdus šūviams. Taip pat matė, kad buvo sužaloti T. P. , M. N. , šis nukrito, T. P. sužalojo tie patys du šaudantys asmenys. Jis pats ginklo neturėjo, jo pažįstami asmenys nešaudė, E. M. įvykio vietoje nematė. (t. 9, b.l. 5-7). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. Z. parodė, kad įvykio metu šaudė tamsiais drabužiais vilkintis vyriškis tamsios spalvos ilgesniais plaukais, buvęs jam iš priekio, arčiau darželio pastato (t. 2, b.l. 59-62). Liudytojas V. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad į įvykio vietą automobiliu atvyko kartu su D. Z. , taip pat automobiliu „Mercedes“ atvyko pastarojo brolis A. A. su V. P. . Ten matė stovinčius 3-4 asmenis. Kai jis kartu su D. Z. išlipo iš automobilio, iš visų pusių pradėjo bėgti nepažįstami asmenys su beisbolo lazdomis, jų buvo apie 10, atbėgantys asmenys šaudė, bėgo link minėtos 3-4 asmenų grupelės ir puolė juos mušti. Tuomet 2 ar 3 iš užpultųjų nugriuvo, o užpuolikai juos daužė, spardė, šaudė. Taip pat buvo užpultas, mušamas E. M. , nes jis buvo užpultųjų asmenų grupelėje. Po to iš juodos spalvos automobilio „BMW“, stovėjusio prie namo Nr. 26, išlipo du jauni, aukšti vaikinai, vienas jų – ilgais plaukais ir abu pradėjo šaudyti. E. M. jų tarpe nebuvo. Tuomet kažkurie iš užpuolikų puolė ir juos, įvyko susišaudymas. Jis matė, kaip E. M. ištrūko iš mušančių asmenų ir nubėgo link „Audi“ automobilio, o A. A. ir D. Z. bėgo link namų, po to A. A. suklupo. Mano, kad pastarąjį sužeidė tie du asmenys išlipę iš „BMW“ automobilio. Po to jis išgirdo šūvį ir pamatė, kaip iš E. M. 3-4 asmenys iš užpuolikų grupės atiminėja šautuvą. Konflikto pabaigoje matė, kaip tie du vyrai iš „BMW“ šaudė į juodą nuvažiuojantį atbulą „Mercedes“ automobilį, ar iš jo kas atsišaudė, nematė. Po to kažkas prieš jį panaudojo dujinį ginklą (t. 8, b.l. 167-170). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. Š. parodė, jog atvykęs į įvykio vietą matė tik apie 10 asmenų grupę, prie kurios nuėjo D. Z. . Jis taip pat ėjo D. Z. iš paskos, tačiau paėjus 4-5 metrus prieš jį buvo panaudotas dujinis ginklas, todėl jis atsitūpė ir kas vyko toliau nematė tik girdėjo 3-4 pavienius šūvius ir triukšmą (t. 5, b.l. 98-99, 129-130, 132-135). Liudytojas A. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną, išgirdęs kieme triukšmą ir šūvius, pro savo buto langą pamatė, kad grupė žmonių su lazdomis, ginklais rankose puolė tris asmenis, užpuolikai šaudė. Iš užpultųjų vienas atsitraukinėjo, ėjo link mašinos, išsitraukė ginklą, o paskui jį bėgo trys asmenys, persekiotojai bandė atimti ginklą. Tuomet užpultasis iššovė įspėjamąjį šūvį, po to jam ant nugaros užšoko trys asmenys, pasigirdo padriki penki šūviai, šaudė visur. Tuomet užpuolikai bėgo į skirtingas puses. Kai šaudė užpultasis (stambesnis vyriškis), tuo metu šaudė ir kiti asmenys iš skirtingų rūšių ginklų, šūvių buvo daug. Puldami tris asmenis užpuolikai šaudė dujiniais ginklais, dar du asmenys, stovėję prie 26 namo, šaudė koviniais ginklais į užpuolikus (t. 9, b.l. 87-90). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. D. parodė, kad per buto langą matė 6-8 vyrus, iš kurių trys ar keturi šaudė iš smulkaus kalibro dujinių pistoletų. Šie vyrai bėgo link trijų prie (duomenys neskelbtini) g. 26 namo buvusių vyrų. Pastarieji tikriausiai išsigando puolančiųjų ir du iš jų nubėgo link jo namo kampo, o vienas, aukštesnis ir stambesnis – į priešingą pusę ir pro langą jis jam geriausiai matėsi. Po to jis girdėjo muštynių triukšmą, bet pačių muštynių nematė. O tas stambesnis ir aukštesnis vyras pribėgo prie tamsios spalvos automobilio „Audi“, atsidarė automobilio dureles, po ko iškėlė ranką su ginklu ir šovė į viršų, pagal garsą tikriausiai iš kovinio ginklo. Taip pat matė, kad link automobilio bėgantį stambesnį vyriškį vijosi vienas asmuo, tačiau prisivijęs ir pamatęs, kad yra vienas, nubėgo link krūmo, apibėgo jį, po ko šaudantį stambesnį vyrą puolė iš nugaros ir pakibo jam ant rankos. Tuo pačiu metu iš už namo kampo atbėgo du ar trys vyrukai, kurie taip pat pakibo ant to šaudančio vyro, bandydami atimti ginklą, po ko šaudantysis paleido 5-6 padrikus šūvius, šaudė nesitaikydamas, kadangi šaudyti jam trukdė jį užpuolę asmenys. Po to jis pats, išsigandęs, kad nepataikytų į langą, už kurio buvo, nuo jo pasitraukė, pasitraukti liepė kartu buvusiam D. K., ir jie abu išėjo iš to kambario, kas vyko toliau, nematė. Visa tai truko apie 5-10 minučių (t. 7, b.l. 120-121). Liudytojas D. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2010 m. vasario mėn., Kaune, (duomenys neskelbtini) g., namo numerio nepamena, penkiaaukštyje, buvo pas užsakovą ir derino sąmatą. Išgirdęs riksmus ir šūvius, bėgo į kitą kambarį ir pro langą pamatė, kad grupė asmenų, jų buvo septyni-aštuoni, mušė tris asmenis, smūgiavo lazdomis. Tuomet pasigirdo šūviai nuo kito namo pusės ir trys mušti asmenys ėmė trauktis. Du asmenys, kuriuos mušė, pasitraukė į kairę pusę namo, kuriame jis buvo, o paskui juos bėgo didesnė grupė asmenų, kurie prieš tai juos mušė, rankose turėjo lazdas ir ginklus. Trečias iš mušamų asmuo (stambus, apvalaus veido) bėgo link „Audi“ automobilio, išsitraukė ginklą, šaudė į viršų, tuomet jį puolę asmenys nuo jo pasitraukė. Ant jo iš nugaros puolė du ar trys vaikinai ir bandė atimti ginklą, vienas jų buvo jo pažįstamas R. V. . Nematė, kad šis asmuo būtų šaudęs į asmenis. Matė, kad kitas tamsiai apsirengęs, aukšto ūgio (180 cm), liekno kūno sudėjimo, ilgais, tamsios spalvos plaukais, be kepurės asmuo, kuris nebuvo nei mušusių, nei mušamų asmenų grupėje, atbėgo ir šaudė į automobilį „Mercedes“, kuris bandė išvažiuoti iš kiemo, paleido 3-5 šūvius. Taip pat matė, kad du asmenys, kurie prieš tai buvo mušami, atbėgo, sėdo į automobilį ir kartu su trečiuoju išvažiavo (t. 9, b.l. 34-37). Taigi, kaip matyti iš aptartų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, pastarieji, taip pat, kaip ir E. M. , A. M. ir M. K. , teisminio bylos nagrinėjimo metu ėmė teigti, kad konflikto metu į užpuolikus šaudė kiti asmenys, buvę prie (duomenys neskelbtini) g. 26 namo stovėjusio automobilio „BMW“, kurių vienas buvo tamsiais ilgais plaukais, nors ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių taip pat nebuvo nurodę. Dėl šių aplinkybių proceso metu nebuvo nuoseklūs ir nukentėjusiojo M. N. parodymai. Bylos duomenimis, nukentėjusysis M. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną Šilainiuose važiavo automobiliu „Seat Ibiza“, pamatė automobiliu važiuojantį draugą A. A. , nusprendė su juo pasisveikinti, todėl važiavo paskui, tikslo susidoroti su A. M. neturėjo. Įvažiavęs į kiemą sustojo, išlipo ir pamatė grupę asmenų, tuomet pasigirdo šūviai. Matė, kaip vyras, nukreipęs ginklą, šaudė į kitą vyrą (sužinojo, kad tai T. P. ), kuris buvo prie automobilio „Mercedes“, suprato, kad į jį pataikė, nes jis susilenkė ir įsiropštė į automobilį. Tada šaudantis asmuo atsisuko į jį, todėl jis nusprendė bėgti, apsisuko ir pasileido bėgti, daugiau nieko neprisimena. Įvykio metu jam buvo sužalota galva ir akis. Šaudęs asmuo buvo apie 30 metų amžiaus, tamsiais ir ilgesniais plaukais, matė jo veidą, tai buvo ne E. M. . Vyras šaudė pistoletu, šovė į T. P. ir į jį. Jis pats šaudančio asmens nepuolė, kodėl šis šaudė, nežino. Tarp jo ir šaudančio asmens buvo apie 2-3 metrų, o tarp T. P. ir šaudančio asmens – apie 5 metrų atstumas (t. 8, b.l. 69-71). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. N. parodė, kad būdamas įvykio vietoje ir eidamas link A. A. automobilio išgirdo šūvį, o kas vyko po to neprisimena (t. 1, b.l. 125, 127). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu parodęs, jog vos tik išlipęs iš automobilio ir eidamas link A. A. jis buvo sužalotas ir daugiau nieko neprisimena, teisminio bylos nagrinėjimo metu M. N. ėmė teigti, jog matė konfliktą, apibūdino šaudžiusį ir jį bei T. P. sužalojusį asmenį. Kita vertus, apygardos teismas, vertindamas byloje surinktų faktinių duomenų patikimumą ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė tiek į pirmiau išvardintų, tiek ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymų nenuoseklumą, ir todėl juos vertino tiek, kiek jie atitiko kitus faktinius bylos duomenis.
Iš pirmiau aptartų faktinių duomenų matyti, kad nuteistasis E. M. bei liudytojai A. M. ir M. K. , duodami parodymus apie užpuolikų veiksmus jų atžvilgiu, viso proceso metu buvo nuoseklūs ir vienodai aiškino, kad visi trys buvo netikėtai užpulti didelės grupės asmenų, ginkluotų medinėmis lazdomis, metaliniais strypais, šaunamaisiais ginklais bei jų sužaloti, kad šie asmenys parvertė ant žemės M. K. , o po to A. M. , juos mušė rankomis, lazdomis, spardė kojomis, taip pat puolė ir E. M. , kuris, pavykus apsiginti ir ištrūkti, nubėgo prie automobilio, kuriuo atvyko į įvykio vietą, iš jo pasiėmė teisėtai laikomą ginklą ir juo šaudė, taip pat, kad E. M. iššovus pirmą įspėjamąjį šūvį į orą užpuolikai tęsė smurtinius veiksmus – toliau mušė A. M. ir M. K. , puolė E. M. , bandė atimti ginklą, o išsibėgiojo tik po to, kai šūviai buvo paleisti į pačius užpuolikus. Nors nuteistasis E. M. ir liudytojas M. K. nepateikė objektyvių įvykio metu patirtus sužalojimus patvirtinančių duomenų, E. M. nevykdė savo pareigos ir apie teisėtai laikomo ginklo panaudojimą po įvykio nepranešė policijai, taip pat jis bei liudytojai A. M. ir M. K. kurį laiką vengė bendradarbiauti su teisėsauga, teisėjų kolegija daro išvadą, kad netikėti pirmiau aptartais nuosekliais jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apygardos teismas neturėjo pagrindo. Byloje nėra šiuos jų parodymus paneigiančių objektyvių duomenų, be to, juos vienu ar kitu aspektu patvirtina tiek nukentėjusiųjų A. A. , M. N. , T. P. ir liudytojų D. Z. , V. Š. , A. R. , A. D. , D. K. , R. V. parodymai, kurių patikimumu prokurorė abejoja (nukentėjusieji A. A. , M. N. ir T. P. , liudytojas D. Z. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad įvykio vietoje buvo konfliktas, kurio metu buvo šaudoma; liudytojas V. Š. bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad užpuolikai šaudė, mušė lazdomis, spardė kojomis nukritusius užpultuosius, taip pat puolė iš jų išsilaisvinusį ir prie automobilio nubėgusį E. M. , atiminėjo iš jų ginklą; liudytojas A. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad įvykio vietoje vyko muštynės, 4-5 asmenys stumdėsi, grūmėsi, kažkas puolė, mušė E. M. , kažkas pradėjo šaudyti (t. 8, b.l. 73-74); liudytojai A. D. ir D. K. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino pro buto langą matę konfliktą, kurio metu grupė asmenų užpuolė kelis asmenis, šaudė į juos, vijosi, taip pat matė, kaip vienas iš užpultųjų nubėgo prie automobilio „Audi“, pasiėmė iš jo ginklą ir iššovė į orą, po ko jį užpuolė keli vyrai ir atiminėjo ginklą, o šis šaudė (t. 7, b.l. 134-137, t. 9, b.l. t. 9, b.l. 34-37); liudytojas R. V. ikiteisminio tyrimo metu (jo parodymai teisme buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu) patvirtino įvykio vietoje matęs vykstančias muštynes: daug žmonių mušė lyg tai du vyrus strypais, gal beisbolo lazdomis, taip pat kojomis ir rankomis, keli asmenys puolė vyrą su ginklu rankoje ir bandė šį ginklą iš jo atimti, prie pastarųjų prisijungė ir jis pats. Bandant paimti ginklą iš to žmogaus, jis pradėjo šaudyti, iššovė apie 2-3 šūvius, po ko visi iš šio asmens bandę atimti ginklą, pradėjo bėgti, prasidėjo sumaištis, pabėgo ir jis pats (t. 7, b.l. 140-142), asmenų parodymų atpažinti pagal jų nuotraukas metu liudytojas R. V. atpažino E. M. kaip asmenį, iš kurio įvykio metu jis kartu su kitais trimis nepažįstamais vyriškiais bandė atimti rankoje laikomą pistoletą (t. 7, b.l. 154-158), tiek ir liudytojų V. P. , R. B. , M. Š. , liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai, kurių patikimumo apeliantė neginčija, teisėjų kolegija abejoti jais taip pat neturi pagrindo. Liudytojas V. P. , ikiteisminio tyrimo metu neigęs, jog buvo įvykio vietoje, teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną jis, pakviestas A. A. arba D. Z. , ir kiti asmenys, kurių galėjo būti nuo 20 iki 30, tarp jų buvo T. P. , N. T. , A. R. , D. Z. , A. A. , M. N. , važiavo mušti A. M. , nes prieš tai tarp pastarojo ir N. T. buvo įvykęs konfliktas. Kažkuris iš jų grupės žinojo, kad Šilainiuose prie to namo, kur įvyko konfliktas, gyveno A. M. draugė ir kažkas tyčia pradūrė jos automobilio „BMW“ padangą, o A. M. atvažiavo ją pakeisti. Konfliktą pradėjo jų grupė, partrenkė A. M. ant žemės ir visi jį mušė rankomis, spardė kojomis, lazdų, metalinių pagalių neturėjo. Tik T. P. turėjo ginklą, juo gąsdino gulintį A. M. . Kai užpuolė A. M. , pastarasis buvo kartu su E. M. ir dar vienu vyriškiu. Jie pradėjo bėgti, nes buvo užpuolimas. Vienas iš tų trijų vyrų nubėgo už monolito, kitas nubėgo per penkiaaukščių namų kiemus. V. P. matė, kaip įvykio vietoje prie automobilio, maždaug 5-7 metrų atstumu nuo jų stovintis E. M. iš rankinės išsitraukė ginklą ir pradėjo šaudyti, šaudė į juos, tuomet jie išsibėgiojo, pabėgo ir jis – V. P. . E. M. jų nesivijo, kiek kartų šovė, negali pasakyti. Viskas vyko trumpai, apie 2-3 minutes. Nematė, kad E. M. būtų kas puolęs, negali pasakyti, ar jam buvo iškilusi grėsmė. Kad T. P. būtų šaudęs, nematė, jis tik atsišaudė, kai į juos pradėjo šaudyti. A. A. buvo prie jo iš dešinės, kur buvo M. N. , negali pasakyti, jie visi buvo krūvoje. Šaudymo metu nukentėjusieji nesėdėjo automobilyje, nematė, kad jie išvažinėtų, taip pat nematė, kuriuo metu T. P. atsisėdo į automobilį. Matė, kad A. A. peršovė kiaurai per nugarą, vėliau sužinojo, kad buvo sužaloti T. P. ir M. N. . Šūvių į orą nematė, įvykio vietoje daugiau niekas nešaudė. Kai E. M. išsitraukė ginklą ir pradėjo šaudyti, jis iš karto apsisuko ir pradėjo bėgti, daugiau nieko nematė (t. 8, b.l. 67-69). Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad 2010-02-24, apie 17.50 val., būdamas savo namuose, (duomenys neskelbtini), Kaune, išgirdo muštynių triukšmą, sklindantį iš kiemo, po to išgirdo šūvių garsus. Pasižiūrėjęs pro langą pamatė kieme stovinčius šešis įtartinus automobilius ir septynis ar daugiau vaikinų, kurie mušėsi, vieni į kitus šaudė, pagal šūvių garsą galimai iš keturių skirtingų ginklų. Ar asmenys susistumdė, ar mušė vieną asmenį, neprisimena, nukritusių asmenų jis nematė. Po to keletas vaikinų sėdo į tamsios spalvos automobilį ir išvažinėjo iš (duomenys neskelbtini) g. 26-o namo kiemo atbuline eiga, o kitas vyriškis, atėjęs nuo (duomenys neskelbtini) g. 20-o namo kampo, į šį automobilį šaudė, iššovė apie 4 šūvius, į grupelę besistumdančių nešaudė, o iš nuvažiuojančio automobilio trimis šūviais atsišaudė pro priekinių keleivio durelių langą ranką iškišęs žmogus. Tuo metu tie kiti išsibėgiojo, nubėgo link (duomenys neskelbtini) g. 30-o namo, iš tos pusės, ties mokyklos kampu girdėjosi dar dviejų rūšių šūviai, tačiau kas šaudė, nesimatė. Kaip buvo pataikyta į asmenį, jis nematė. Kai šūviai nutilo, netrukus prie paliktų automobilių grįžo keli vaikinai, iš kurių vienas lazda kelis kartus sudavė per palikto su užvestu varikliu automobilio „Mercedes Benz“ priekinio lango stiklą (t. 1, b.l. 194-195, 196, t. 8, b.l. 92-93, t. 9, b.l. 102-108). Liudytoja M. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio metu būdama namuose, (duomenys neskelbtini) g. 26-ame name, išgirdo kažkokius riksmus, sklindančius tarp (duomenys neskelbtini) g. 26-o ir 18-o namų. Pasižiūrėjusi pro langą pastebėjo ant žemės, netoli gyvenamojo namo ant sniego gulintį žmogų, kurį du ar trys asmenys spardė kojomis, po to jie pasišalino, nubėgo už kampo. Po kelių akimirkų pamatė nuo darželio atbuline eiga iš kiemo išvažiuojantį tamsios spalvos automobilį, po to išgirdo kelis šūvius ir bėgantį vyrą. Jai atrodė, kad šaudo tas bėgantis vyras, bet ginklo ji nematė. Šaudantis vyras buvo tarp (duomenys neskelbtini) g. 26-o namo ir priešais esančio namo, apie 10 m atstumu nuo automobilio, judėjo link šio automobilio priekio. Prisimena, kad šūvis ar keli pataikė į priekinį automobilio langą, po to viskas nurimo. Taip pat matė, kaip du asmenys pakėlė gulintį sniege sumuštą žmogų ir nuėjo link (duomenys neskelbtini) g. (t. 1, b.l. 197-198, 199, t. 8, b.l. 93-94). Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010-02-24, apie 17.45 val., netoli (duomenys neskelbtini) g. 26-o namo pamatė stovintį pilkos spalvos automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o netoliese jo besikalbančius tris vyriškius. Tuomet išėjo į kitą kambarį ir nebematė, kas vyksta. Maždaug po 5 minučių sugrįžo į tą patį kambarį ir išgirdo triukšmą kieme – balsus, šūkaliojimus, ir tada pamatė kieme, arčiau 18-o namo, pamatė jau daugiau nei 5 asmenis, jų buvo gal net iki 10, vienas asmuo gulėjo ant nugaros, ant sniego, o aplink apstoję asmenys jį mušė rankomis bei kažkokiais blizgančiais, tamsiais daiktais, taip pat spardė kojomis. Tada pamatė dar vieną vyriškį, kuris tai asmenų grupei buvo iš kairės pusės, t.y. nuo 20-o namo pusės, maždaug 2-3 metrų atstumu, su ginklu rankoje. Tuomet liudytojas atsitraukė nuo lango ir išgirdo vieną šūvį, o po to – dar apie tris. Vėliau pro langą pasižiūrėjo jau tuomet, kai viskas nurimo. Matė, kaip toje vietoje, kur vyko muštynės, ant sniego guli vienas asmuo, o iš tos pusės, kur buvo asmuo su ginklu, atbėgo du asmenys, kurie paėmė gulintį sumuštą asmenį už pažastų ir nusivedė link netoliese aikštelėje stovėjusio mėlynos spalvos automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasodino į jį ant sniego gulėjusį asmenį ir išvažiavo. Paskui šiuos du asmenis atbėgo dar du asmenys, kurie nubėgo prie automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vienas iš jų pasiėmė kažkokį daiktą iš automobilio ir, priėjęs prie netoliese stovėjusio nelietuviškais numeriais automobilio, sudaužė priekinio lango stiklą (t. 2, b.l. 9-10). Teisme šis liudytojas nurodė, kad įvykio aplinkybių neprisimena, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino kaip teisingus (t. 9, b.l. 86). Taigi, liudytojo R. B. parodymai, kad įvykio metu įvykio vietoje buvę asmenys mušėsi, vieni į kitus šaudė ir buvo panaudoti skirtingi šaunamieji ginklai, patvirtina tą aplinkybę, kad įvykio metu užpuolikai ne tik smurtavo prieš puolamuosius, bet ir panaudojo prieš juos šaunamuosius ginklus, nes bylos duomenimis nustatyta, jog iš užpultųjų šaunamąjį ginklą turėjo ir panaudojo tik E. M. . Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai patvirtina, jog užpuolikai puolamuosius ne tik mušė rankomis, spardė kojomis, bet panaudojo ir su savimi turėtus įrankius – medines lazdas, metalinius strypus. Liudytojo V. P. parodymai, kad jų grupė, kurioje buvo ir nukentėjusieji A. A. , M. N. , T. P. , atvykusi mušti A. M. , užpuolė tiek pastarąjį, tiek kartu su šiuo buvusius M. K. ir E. M. , kuris, pabėgęs nuo užpuolikų, išsitraukė iš automobilio ginklą ir ėmė šaudyti į juos, o T. P. atsišaudė, patvirtina E. M. bei A. M. ir M. K. nurodytas aplinkybes apie jų trijulės užpuolimą bei E. M. parodymus, kad į jį buvo šaudoma, taip pat, kad užpuolikai, E. M. iššovus įspėjamąjį šūvį į orą, smurto prieš puolamuosius nenutraukė, todėl šis ėmė šaudyti į juos. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir liudytojo R. B. parodymai, kad grupelė besigrumiančių asmenų išsibėgiojo, kai buvo pradėta šaudyti į atbuline eiga išvažiuojantį automobilį, bei liudytojos M. Š. parodymai, kad išgirdusi triukšmą ir pažvelgusi pro langą ji pamatė ant sniego gulintį žmogų, kurį du ar trys asmenys spardė kojomis, o po to pasišalino, nes bylos duomenimis nustatyta, jog konflikto pradžioje puolamuosius mušė kur kas daugiau užpuolikų, nei du ar trys, o ir automobilis, kuriuo atbuline eiga išvažinėjo T. P. , iš įvykio vietos pajudėjo jau konflikto pabaigoje. Pažymėtina, kad tas aplinkybes, jog konflikto metu buvo panaudotas ne tik E. M. teisėtai laikomas šaunamasis ginklas – pistoletas „Glock 19“, be pirmiau aptartų liudytojo R. B. ir V. P. parodymų patvirtina ir kiti byloje esantys faktiniai duomenys, t.y. liudytojų V. Š. , Ž. S. , S. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš kurių matyti, kad įvykio metu buvo panaudotas dujinis ginklas (2, b.l. 5-6, 7-8, t. 5, b.l. 98-99, 129-130, 132-135, t. 8, b.l. 166-170, t. 9, b.l. 32-33), 2010-04-16 specialisto išvada Nr. 140-(2562)-IS1-2864 ir 2010-04-19 specialisto išvada Nr. 140-(3018)-IS1-3167 iš kurių matyti, kad automobilio „Mercedes Benz S 500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo, kaip nustatyta į įvykio vietą atvyko ir iš jos išvyko nukentėjusysis T. P. , skydelyje rasta 9 mm kalibro BROWNING (9x17 mm) šovinio kulka nebuvo iššauta iš E. M. pistoleto „Glock 19“ Nr. (duomenys neskelbtini) ar kito tokio pat modelio ginklo (t. 3, b.l. 107-109, 123-129), o taip pat 2011-06-03 specialisto išvada Nr. 11-1347 (11), iš kurios matyti, kad ant A. A. kelnių buvo aptikta viena šūvio pėdsakų dalelė, skirtingos cheminės sudėties negu šūvio pėdsakai iš penkių tūtelių, rastų įvykio vietoje, šios dalelės kilmės šaltinis yra šūvio pėdsakai iš kito šovinio negu pateiktos tyrimui penkios tūtelės, arba papildomi cheminiai elementai dalelės sudėtyje atsirado atsitiktinai, kaip atsitiktiniai užteršimai (t. 3, b.l. 180-182), o tai, kaip teisingai konstatavo apygardos teismas, rodo, jog nukentėjusysis A. A. pats galėjo panaudoti šaunamąjį ginklą arba įvykio metu būti šalia asmens, kuris tokį ginklą panaudojo.
Prokurorė, nesutikdama su apygardos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo ir ginčydama nuteistojo E. M. , liudytojų A. M. , M. K. , A. D. , D. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, liudytojo R. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bei liudytojo V. Š. parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad užpuolimo metu fizinis smurtas buvo naudojamas ne tik prieš A. M. , bet ir prieš M. K. ir E. M. ir iš pastarojo buvo atiminėjamas ginklas, patikimumą savo apeliaciniame skunde akcentuoja tai, jog tokių aplinkybių nenurodė nei vienas bylos baigtimi nesuinteresuotas liudytojas, t.y. R. B. , M. Š. , V. P. , liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 1 ir Nr. 2. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog prokurorės nurodytų liudytojų parodymai patvirtina, kad pastarieji viso konflikto nuo pat pradžių iki pabaigos nuolat nestebėjo, be to jį stebėjo iš skirtingų vietų – iš savo namų, taigi matė tik tam tikrą konflikto dalį. Be to įvykyje dalyvavo daug asmenų, buvo sumaištis, viskas įvyko per pakankamai trumpą laiko tarpą (iki 10 minučių), ir šios aplinkybės, kaip ir bauginanti įvykio situacija, o taip pat ir paros metas, kuomet vyko įvykis (vasario 24 d., apie 18 val.) neabejotinai turėjo reikšmės šių liudytojų fiksuojamoms aplinkybėms. Iš liudytojo R. B. parodymų matyti, kad pastarasis, namuose išgirdęs muštynių bei šūvių garsus ir pažvelgęs pro langą, labiausiai dėmesį atkreipė į vyriškį, šaudžiusį į jau iš įvykio vietos išvažiuojantį automobilį, iš kurio buvo atsišaudoma, bei asmenį, lazda sudavusį per automobilio „Mercedes Benz“ priekinio lango stiklą, o kaip ir kada buvo sužaloti nukentėjusieji, kas į juos šaudė, nematė, taigi negalėjo matyti ir tos aplinkybės, ar E. M. pradėjus šaudyti, jis buvo puolamas ir iš jo atiminėjamas ginklas, ar ne. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas R. B. nurodė nematęs nei vieno ant žemės nukritusio ir mušamo asmens, taigi, šio liudytojo parodymai nepaneigia ir tos aplinkybės, kad konflikto metu buvo mušamas ne tik A. M. , bet ir M. K. . Liudytojos M. Š. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2 parodymai patvirtina, jog pastarieji matė tik konflikto pabaigą (jau minėta, kad M. Š. matė, kaip keli užpuolikai mušė gulintį asmenį ir kaip buvo šaudoma į išvažiuojantį automobilį; liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2 nurodė matęs tik tai, kad vienas vyriškis nubėgo link darželio teritorijos, du likę vyriškiai dairėsi į šonus, o dar vienas vyriškis gulėjo ant žemės, taip pat matė, kaip vienas iš vyriškių pasiėmė iš automobilio „Audi“ metalinę lazdą ir ja trenkė per automobilio „Mercedes“ priekinio lango stiklą, po ko padėjo atsikelti ant žemės buvusiam vyriškiui ir palydėjo jį link automobilio (t. 2, b.l. 12-13, t. 9, b.l. 85-86). Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodė, kad matė, kaip didelė grupė asmenų mušė vieną asmenį, tačiau vos pastebėjęs vyriškį su ginklu rankoje, tuoj pat atsitraukė nuo lango ir tuo metu išgirdo šūvius. Tuo tarpu liudytojas V. P. , duodamas parodymus teisme, iš esmės neneigė tos aplinkybės, kad konflikto pradžioje buvo užpultas ne tik A. M. , bet ir kiti kartu su pastaruoju buvę asmenys, t.y. M. K. ir E. M. . Be to, liudytojas V. P. , nors ir teigė, kad parverstas ant žemės buvo tik A. M. bei kad visi užpuolikų grupėje buvę asmenys buvo krūvoje ir mušė A. M. , iš esmės negalėjo detalizuoti, ką užpuolimo metu veikė kiekvienas jų didelės grupės narys, kur tuo metu buvo M. N. , tik nurodė, kad šalia jo buvo A. A. , taip pat matė T. P. , kuris grasino ginklu A. M. ir atsišaudė, kai į juos pradėjo šaudyti E. M. . Nors liudytojas V. P. nurodė, jog įvykio metu jis nematė, kad kas būtų puolęs E. M. , tačiau tuo pačiu paaiškino, kad vos E. M. pradėjus šaudyti į jų pusę, jis apsisuko ir pabėgo iš įvykio vietos, todėl kas vyko toliau, t.y. po to, kai E. M. pradėjo šaudyti į užpuolikus, nematė. Taigi, liudytojų M. Š. , V. P. bei liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 1 ir Nr. 2 parodymai taip pat negali būti vertinami kaip paneigiantys aplinkybes, jog konflikto pradžioje buvo užpultas ir mušamas ne tik A. M. , bet ir M. K. ir E. M. , taip pat, kad pastarajam iššovus įspėjamąjį šūvį į orą, o po to – kelis šūvius į užpuolikus, jis vėl buvo puolamas ir iš jo buvo bandoma atimti ginklą. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei įvykio metu užpuolikai būtų smurtavę tik vieno A. M. atžvilgiu, ir nepuolę E. M. bei M. K. , ši aplinkybė, įvertinus faktinių bylos duomenų visetu nustatytą įvykio situaciją, taip pat negalėtų būti vertinama kaip paneigianti nuteistojo E. M. teisę į būtinąją gintį, t.y. tiek jo teisę gintį kitą asmenį – A. M. nuo jau prasidėjusio realaus pavojingo kėsinimosi į pastarojo sveikatą ir gyvybę, tiek jo teisę gintis nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi į jo paties sveikatą ir gyvybę, o taip pat ginti nuo tokio gresiančio pavojaus kartu įvykio vietoje buvusį M. K. , nes įvykio metu užpuolikų ir puolamųjų jėgų santykis akivaizdžiai buvo nelygus – didelė, apie 10-30 agresyviai nusiteikusių asmenų, ginkluotų medinėmis lazdomis, metaliniais strypais ir šaunamaisiais ginklais, užpuolė asmenis, kurie buvo viso labo trise ir su savimi neturėjo jokių ginklų (nors automobilyje, kuriuo į įvykio vietą atvyko E. M. ir M. K. , buvo E. M. teisėtai laikomas šaunamasis ginklas, o taip pat lazda, kuria vėliau M. K. smogė į automobilio priekinį stiklą, tačiau nei minėto ginklo, nei įrankio pastarieji užpuolimo metu su savimi neturėjo, šaunamąjį ginklą E. M. iš automobilio pasiėmė tik po to, kai užpuolimas jau prasidėjo ir jam pavyko pabėgti nuo užpuolikų, o M. K. lazdą iš automobilio paėmė jau po užpuolimo), aktyviai smurtavo, panaudojo turimus grėsmingus įrankius, grasino ginklu, šaudė. Be to, šiuo konkrečiu atveju svarbu yra tai, kad didelės ginkluotos grupės asmenų, kurių tarpe buvo ir nukentėjusieji, užpuolimas nuteistajam E. M. , kaip ir kartu su juo buvusiems A. M. ir M. K. buvo netikėtas, nei vienam iš puolamųjų nebuvo aiški nei užpuolimo priežastis, nei užpuolikų tikslai ar jų planai, todėl net ir tuo atveju jei užpuolikai įvykio metu būtų smurtavę tik prieš A. M. , kartu su šiuo įvykio vietoje buvęs ir nuo užpuolikų pabėgęs E. M. negalėjo būti tikras, jog pastarieji, sumušę A. M. , savo nusikalstamų veiksmų nenukreips ir į jį ar į M. K. . Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant pavojingo kėsinimosi realumą, svarbu atsižvelgti ir į pačių užpuolikų asmenybes –nukentėjusysis T. P. , taip pat kartu su juo įvykio vietoje buvę A. R. ir N. T. įtariami dalyvavę ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, nukentėjusysis M. N. šiuo metu jau yra nuteistas už tyčinį dviejų asmenų sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
Prokurorė, ginčydama apygardos teismo nustatytas faktines įvykio aplinkybes, o būtent pavojingo kėsinimosi pabaigą, teigia, jog nukentėjusiojo A. A. , liudytojų V. P. , R. B. , M. Š. parodymai ir specialisto išvados dėl nukentėjusiesiems A. A. , M. N. ir T. P. konstatuotų sužalojimų bei jų padarymo mechanizmo, taip pat dėl nukentėjusiojo A. A. drabužių pažeidimų mechanizmo bei dėl ant nukentėjusiųjų drabužių rastų šovinio pėdsakų dalelių patvirtina, kad pastarieji buvo sužaloti tuomet, kai nutraukę savo smurtinius veiksmus, bėgo iš konflikto vietos, o T. P. – išvažinėjo automobiliu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai taip pat yra nepagrįsti. Nors nukentėjusysis A. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad buvo sužalotas tuo metu, kai bėgo nuo į jį šaudančio asmens, tačiau, kaip jau pirmiau buvo minėta šioje teisėjų kolegijos nutartyje, pastarasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme tikrųjų įvykio aplinkybių nepasakojo, pats įvykio metu elgėsi nusikalstamai, todėl jo parodymais, kaip ir jo brolio liudytojo D. Z. parodymais, galima vadovautis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys. Tuo tarpu tokių liudytojo V. P. parodymų, kaip kad nurodo prokurorė savo apeliaciniame skunde, t.y. kad į juos bėgančius taikėsi E. M. ir šaudė, o A. A. buvo greta jo, dėl ko jis žino, kad pastarajam šūvių metu buvo pataikyta į nugarą, teisiamojo posėdžio protokole (pastabų dėl šiame procesiniame dokumente užfiksuotų duomenų teisingumo proceso dalyviai nepareiškė) nėra užfiksuota. Kaip jau minėta, liudytojas V. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad jis matė, kaip maždaug už 5-7 m nuo tos vietos, kur buvo mušamas A. M. , prie automobilio „Mercedes“ stovintis E. M. išsitraukė šautuvą ir pradėjo šaudyti, tada jie išsibėgiojo. Šūvio į orą nematė, E. M. šaudė į jų pusę, stovėjo į juos nusitaikęs. Kai E. M. pradėjo šaudyti, A. A. buvo prie jo – V. P. po dešine. Kur tuo metu buvo M. N. , negali pasakyti, jie buvo krūvoje, automobilyje niekas iš nukentėjusiųjų tuo metu nesėdėjo ir neišvažinėjo. Pasišalinęs iš įvykio vietos jis apibėgo ratą apie namą ir grįžęs matė, kaip išveža jo automobilį. Taip pat matė, kad A. A. peršovė kiaurai per nugarą, vėliau sužinojo kad buvo sužaloti ir kiti (t. 8, b.l. 67-69). Taigi, aplinkybių, kad A. A. buvo sužalotas jo akivaizdoje bėgantis iš įvykio vietos, liudytojas V. P. nenurodė, o priešingai – patvirtino, kad tuo metu, kai E. M. pradėjo šaudyti į užpuolikus, A. A. buvo šalia jo konflikto vietoje ir jie visi smurtavo A. M. atžvilgiu. 2010-03-03 specialisto išvadoje Nr. G 976/10(02) nurodyta, kad nukentėjusiajam A. A. konstatuota viena šautinė-kiaurinė žaizda su šūvio įėjimo anga kakle ir išėjimo anga nugaroje, kuri padaryta vieno šūvio pasėkoje. Kategoriškai tai patvirtinti remiantis medicininių dokumentų duomenimis pagal esančių žaizdų aprašymą nėra galimybės. Sužalojimas padarytas galimai 2010-02-24, šaunamuoju ginklu, nukentėjusiajam įvykio metu galimai būnant pasisukus kairiąja kūno puse į jį šaudančio asmens atžvilgiu (t. 1, b.l. 113-114). Pažymėtina, jog būtent toks A. A. sužalojimo mechanizmas E. M. ir buvo inkriminuojamas, prašymo pakeisti kaltinimą prokurorė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė. 2011-06-03 specialisto išvada Nr. 11-1347(11) ir 2011-06-03 specialisto išvada Nr. 11-880(11) patvirtina, kad ant A. A. kelnių aptikta viena šūvio pėdsakų dalelė, skirtingos cheminės sudėties negu šūvio pėdsakai iš tirti pateiktų penkių tūtelių, rastų įvykio vietoje. Šios dalelės kilmės šaltinis yra šūvio pėdsakai iš kito šovinio negu pateiktos tyrimui penkios tūtelės, arba papildomi cheminiai elementai dalelės sudėtyje atsirado atsitiktinai, kaip atsitiktiniai užteršimai. Ant kitų A. A. drabužių (striukės, bliuzono ir marškinėlių) šūvio pėdsakų neaptikta. A. A. striukėje, sportiniame bliuzone ir marškinėliuose yra šautiniai pažeidimai, padaryti vienu šūviu apvalkaline, vario lydinio apvalkalą turinčia kulka. Kulkos įėjimo vieta yra A. A. striukės nugaros pusėje kairėje viršutinėje dalyje, kulkos išėjimo vieta – striukės priekyje, kairėje viršutinėje dalyje, prie apykaklės. Šautiniai pažeidimai A. A. striukėje, sportiniame bliuzone ir marškinėliuose padaryti šaunant iš atstumo, kuriame nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai. A. A. šūvio į jį metu buvo pasisukęs nugara į šovusįjį ir tikėtina pasilenkęs į priekį. Ant M. N. striukės yra pavienių šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastose penkiose tūtelėse. Ant kitų M. N. drabužių (bliuzono, kelnių, marškinėlių) šūvio pėdsakų neaptikta, jo drabužiuose pažeidimų, kuriuos galima būtų susieti su tiriamuoju įvykiu, nėra (t. 3, b.l. 180-182, 184-186). Taigi, iš aptartų faktinių duomenų galima daryti neabejotiną išvadą, jog sužalojimo metu nukentėjusieji A. A. ir M. N. nebuvo šalia į juos šaudančio ir sužalojusio asmens, taip pat nebuvo pasisukę į jį priekiu, tačiau, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia prokurorė, tai dar nepatvirtina, kad pastarieji bėgo iš konflikto vietos, juolab, kad nekyla abejonių, jog konflikto metu užpuolikai, taip pat ir nukentėjusieji A. A. , M. N. ir T. P. , buvo apsupę užpultuosius, mušė juos rankomis, lazdomis, spardė kojomis, taigi, nuolat judėjo, keitė savo padėtį, dalis jų buvo pasisukę į E. M. veidu, dalis šonu, o dalis – nugara. Be to, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų bei byloje esančių specialisto išvadų Nr. 140-(2032)-IS1-3167 ir 140-(1735)-IS1-694, įvykio vietoje, arčiau (duomenys neskelbtini) g. 18 ir 20 namo, t.y. konflikto vietoje, rastos M. N. kraujo dėmės bei 9 mm kalibro Luger šovinių tūtelės, šautos iš E. M. 9 mm kalibro pistoleto „Glock 19“, Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 19-41, t. 3, b.l. 115-117, 161-166), kas rodo, jog M. N. buvo sužalotas ne kur kitur, o būtent konflikto vietoje. Tai patvirtina ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai, kad jis matė, kaip konfliktui pasibaigus, toje vietoje, kur vyko muštynės, du asmenys paėmė už pažastų ant žemės gulintį asmenį ir nusivedė bei pasodino pastarąjį į automobilį, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o bylos duomenys patvirtina, kad šiuo automobiliu į įvykio vietą atvyko nukentėjusysis M. N. . Be to, net ir pripažinus tą aplinkybę, kad dalis užpuolikų, taip pat ir nukentėjusysis A. A. , E. M. pradėjus šaudyti, savo neteisėtus veiksmus nutraukė ir pradėjo bėgti iš įvykio vietos ir sužalotas buvo tuo metu, pirmiau aptarti faktiniai bylos duomenys rodo, jog likusi dalis užpuolikų savo nusikalstamus veiksmus tęsė ir toliau smurtavo prieš užpultuosius, taigi, konstatuoti, jog tuo metu pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ir E. M. tai suprato, nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog visi šūviai sekė vienas po kito ir šaudoma buvo taikantis ne į konkretų asmenį, o į konflikto vietoje buvusią užpuolikų grupę. Teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl pavojingo kėsinimosi pabaigos ir būtinosios ginties sąlygų išnykimo galėtų būti svarstomas nebent dėl šaudymo į atbuline eiga išvažiuojantį T. P. automobilį. Kita vertus, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia prokurorė, bylos duomenys nepatvirtina, kad T. P. buvo sužalotas tuo metu, kai buvo savo automobilyje ir išvažinėjo iš įvykio vietos, nors tokias aplinkybes šis nukentėjusysis nurodė ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 149-152). Iš 2010-03-18 specialisto išvados Nr. G 1350/10(02) matyti, kad T. P. konstatuotas sužalojimas, t.y. šautinis kiauryminis pilvo sužalojimas su nusileidžiančios žarnos pasaito, plonžarnės, dešinio inksto, krūtininės arterijos, nusileidžiančios žarnos pasaito bei kiauriniu kepenų pažeidimu, kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, buvo padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje, šaudančiam asmeniu galimai būnant T. P. iš kairės (t. 1, b.l. 162-163). Tuo tarpu paties nukentėjusiojo T. P. bei liudytojo R. B. parodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo T. P. automobilis konflikto metu stovėjo (duomenys neskelbtini) g. 26-o namo kieme, priekiu į šį namą, ir iš šio kiemo įvykio metu atbuline eiga išvažinėjo į (duomenys neskelbtini) gatvę, o ginkluotas vyras, pasak liudytojo R. B. ir M. Š. , į atbuline eiga išvažiuojantį automobilį šaudė būdamas šiam automobiliui iš dešinės (nuo (duomenys neskelbtini) g. 18 ir 20 namo) bei iš priekio. Tai atitinka ir kitas R. B. nurodytas aplinkybes, kad iš išvažiuojančio automobilio pro priekinių keleivio durelių langą ranką iškišęs žmogus atsišaudė, nes tuo atveju, jei šaudantis asmuo būtų buvęs automobiliui iš kairės, o ne iš dešinės ar iš priekio, nebūtų prasmės atsišaudyti iš automobilio dešinės pusės. Taigi, prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti faktiniai duomenys, t.y. liudytojo R. B. , M. Š. parodymai bei konstatuotas T. P. sužalojimas ir nustatytas šio sužalojimo padarymo mechanizmas kaip tik ir paneigia tą aplinkybę, kad T. P. buvo sužalotas tuo metu, kai buvo įsėdęs į automobilį ir išvažinėjo iš įvykio vietos atbuline eiga. Be to, pažymėtina, jog tai, kad T. P. buvo sužalotas dar iki to, kai įsėdo į automobilį, kuriuo pasišalino iš įvykio vietos, teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino tiek pats nukentėjusysis T. P. , tiek nukentėjusysis M. N. bei liudytojas D. Z. , teigdami, jog pradėjus šaudyti pirmiausiai buvo sužalotas T. P. , kuris susilenkė ir įsėdo į savo automobilį, o po to šaudantis asmuo sužalojo M. N. , kuris nukrito.
Esant tokių aplinkybių visetui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas išsamiai išanalizavęs visus byloje surinktus faktinius duomenis, tinkamai nustatė faktines įvykio aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis E. M. įvykio metu turėjo teisę gintis ir ginti kitus asmenis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jų sveikatą ir gyvybę, taip pat į jo paties nuosavybę, ir tokią savo teisę realizavo tuo metu, kai pavojingas kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs. Įvertinus byloje nustatytas pirmiau aptartas įvykio aplinkybes, konstatuoti, kad panaudodamas prieš užpuolikus šaunamąjį ginklą ir juo sužalodamas nukentėjusiuosius E. M. viršijo būtinosios ginties ribas, nėra pagrindo.
Dėl nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinio skundo.
Atmetami kaip nepagrįsti ir nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiuosius A. A. , M. N. ir T. P. įvykio metu sužalojo ne E. M. , o kitas asmuo. Dėl gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, t.y. dėl įvykio metu panaudotų kelių ginklų, šūvio pėdsako dalelės, rastos ant nukentėjusiojo A. A. kelnių, nukentėjusiųjų A. A. , M. N. ir T. P. buvimo vietos konflikto ir jų sužalojimo metu, T. P. automobilyje rastos kulkos, vertinimo teisėjų kolegija jau pirmiau pasisakė šioje nutartyje, todėl su tuo susijusių argumentų nekartoja.
Kaip jau minėta, nuteistasis E. M. , teisminio bylos nagrinėjimo metu parodęs, kad jis, gindamas save ir kartu su juo buvusius A. M. ir M. K. , iš teisėtai laikomo šaunamojo ginklo šaudė tik į orą, bet ne į užpuolikus, o juos sužaloti galėjo prie (duomenys neskelbtini) g. 26 namo stovėjusio automobilio „BMW“ buvę ir į užpuolikus šaudę šio automobilio pardavėjai, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ištrūkęs iš užpuolikų jis pribėgo prie automobilio, kuriuo kartu su M. K. atvyko į įvykio vietą, iš jo pasiėmė legaliai laikomą savigynai išduotą pistoletą „Glock“ ir, pasitraukęs kelis žingsnius nuo automobilio, iššovė vieną įspėjamąjį šūvį į orą, o užpuolikams nesureagavus į tai ir toliau smurtaujant A. M. ir M. K. atžvilgiu, be to, pradėjus šaudyti į jo pusę, ginklą nukreipė į šaudančius asmenis ir į juos iššovė du ar tris šūvius, po to buvo užpultas iš nugaros, iš jo buvo bandoma atimti ginklą, todėl likusius šūvius jis iššovė nevalingai, ranką, laikančią ginklą suko ratu, todėl galėjo pataikyti bet kur. Tokius savo parodymus, t.y. kad iš automobilio paimtu pistoletu jis šaudė į atbėgančius ir jo draugus mušusius jaunuolius, E. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 6, b.l. 168-171, 182, 185-190, t. 9, b.l. 117-120). Būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo E. M. parodymai atitinka kitus byloje surinktus faktinius duomenis, kuriuos apygardos teismas pagrįstai įvertino kaip patikimus ir rėmėsi nustatydamas faktines įvykio aplinkybes. Be to, priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, neįtikinanti ir nelogiška yra nuteistojo E. M. nurodyta priežastis, dėl ko jis save apkalbėjo ikiteisminio tyrimo metu, nes net ir tuo atveju, jei jis pats bei liudytojai A. M. ir M. K. , nežinodami apie tai, kuo užsiima jų nurodyti automobilio „BMW“ pardavėjai, būtų bijoję apie juos pasakoti policijos pareigūnams, E. M. nebūtų jokio reikalo atsakomybę už šių asmenų veiksmus prisiimti sau. Tuo labiau neįtikinantis E. M. aiškinimas, kad tokius parodymus jam siūlė duoti pareigūnai, žadėdami, jog tokiu atveju bus pripažinta būtinoji gintis. Kaip jau minėta, liudytojas V. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, jog tuo metu, kai jis kartu su kitais į įvykio vietą atvykusiais asmenimis smurtavo užpulto ir ant žemės pargriauto A. M. atžvilgiu, į juos nukreipęs ginklą šaudė ne kas kitas, o nuteistasis E. M. (t. 8, b.l. 67-69). Iš liudytojos M. Š. parodymų matyti, jog pastaroji triukšmą konflikto metu girdėjo sklindant iš tarpo esančio tarp (duomenys neskelbtini) g. 26-o ir 18-o namo, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2 taip pat nurodė, kad šaudymo garsai sklido kieme tarp namų Nr. 18, 20 ir 26, t.y. būtent iš tos pusės, kur vyko muštynės ir kur su šaunamuoju ginklu buvo nuteistasis E. M. , taigi, ne nuo (duomenys neskelbtini) g. 26-o namo kampo, kur, pasak E. M. , taip pat nukentėjusiojo A. A. , liudytojų A. M. , M. K. , D. Z. , V. Š. ir A. D. , stovėjo parduodamas automobilis „BMW“ ir nuo kur šaudė ten buvę šio automobilio pardavėjai. Liudytojai R. B. ir M. Š. taip pat parodė, kad asmuo, šaudęs į atbuline eiga išvažiuojantį automobilį, atėjo nuo (duomenys neskelbtini) g. 20-o namo, buvo tarp (duomenys neskelbtini) g. 26-o namo ir priešais esančio namo (bylos duomenimis, namo Nr. 18), taigi, iš priešingos pusės nei kad buvo E. M. , nukentėjusiųjų ir pirmiau išvardintų liudytojų nurodyta dviejų automobilio „BMW“ pardavėjų buvimo vieta. Nors nuteistojo gynėjas teigia, jog nuo 20-o namo ateiti ir šaudyti į T. P. automobilį galėjo antrasis automobilio „BMW“ pardavėjas, tačiau pažymėtina, kad tokių aplinkybių nenurodė nei vienas įvykio dalyvis. Be to, liudytojas R. B. nurodė, kad tuo metu, kai buvo šaudoma į atbuline eiga išvažiuojantį automobilį, užpuolikų grupelė nubėgo link (duomenys neskelbtini) g. 30-o namo, kuris, bylos duomenimis, yra už (duomenys neskelbtini) g. 26-o namo, žiūrint nuo konflikto vietos, taigi, tokiu atveju, jei į užpuolikus būtų šaudęs prie automobilio „BMW“ buvęs ir link konflikto vietos ir T. P. automobilio artėjęs asmuo, užpuolikai faktiškai būtų bėgę ne nuo šaudančių asmenų, bet tiesiai į juos, kas yra visiškai nelogiška. Šiuo atveju liudytojo R. B. parodymai apie tai, kad užpuolikų grupelei nubėgus link (duomenys neskelbtini) g. 30-o namo iš tos pusės dar pasigirdo šūvių garsai, gali patvirtinti nebent tą aplinkybę, jog pastarieji, nubėgdami iš įvykio vietos taip pat dar šaudė, ką nuosprendyje ir konstatavo apygardos teismas. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, 2010-03-04 specialisto išvados Nr. 20-4-(4129)-IS1-494, 2010-04-14 specialisto išvados Nr. 140-(1763)-IS1-2779 ir 2010-04-19 specialisto išvados Nr. 140-(3018)-IS1-3167 matyti, kad visos penkios 9 mm kalibro Luger (9x19 mm) šovinių tūtelės, rastos įvykio vietoje, taip pat ir toje vietoje, kur vyko konfliktas ir kur buvo rasti M. N. kraujo pėdsakai, buvo iššautos iš E. M. pistoleto „Glock 19“ Nr. (duomenys neskelbtini) , o dvi 9 mm kalibro Luger (9x19 mm) kulkos, rastos įvykio vietoje ir T. P. kūne, buvo iššautos iš tos pačios rūšies ginklo ir tai galėjo būti 9 mm kalibro pistoletas „Glock 19“ (t. 1, b.l. 19-41, t. 3, b.l. 89-92, 96-98, 123-129), taigi, minėtos kulkos taip pat galėjo būti iššautos iš E. M. priklausančio ginklo. 2011-06-03 specialisto išvada Nr. 11-1347(11) patvirtina, kad ant T. P. striukės, kelnių ir marškinių bei ant M. N. striukės buvo aptiktos šūvio pėdsakų dalelės, vienodos su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastose penkiose tūtelėse (t. 3, b.l. 180-182), kurios, kaip jau minėta buvo iššautos iš nuteistojo E. M. pistoleto „Glock 19“ Nr. (duomenys neskelbtini) , kas taip pat patvirtina, jog šių nukentėjusiųjų drabužiai galėjo turėti kontaktą su iš E. M. ginklo padarytu šūviu. Taigi, nors byloje esančios specialisto išvados kategoriškai nepatvirtina, kad kulka, rasta T. P. kūne, buvo iššauta iš E. M. ginklo, taip pat nepavyko nustatyti, iš kokio konkrečiai ginklo buvo padaryti sužalojimai A. A. ir M. N. , o nuteistasis E. M. , nukentėjusieji A. A. , M. N. , T. P. bei liudytojai A. M. , M. K. , D. Z. , V. Š. , A. D. , D. K. teisme ėmė tvirtinti, kad įvykio metu į užpuolikus šaudė ne E. M. , šie duomenys, kaip ir kiti gynėjo apeliaciniame skunde pasirinktinai analizuojami įrodymai, turi būti ir buvo apygardos teismo buvo įvertinti kartu su kitais byloje surinktais, skundžiamame nuosprendyje bei šioje teisėjų kolegijos nutartyje aptartais vienas kitą papildančiais patikimais faktiniais duomenimis, kurie patvirtina apygardos teismo nustatytas aplinkybes, jog nukentėjusiuosius A. A. , M. N. ir T. P. konflikto vietoje šaudydamas iš teisėtai laikomo ginklo – pistoleto „Glock 19“ Nr. (duomenys neskelbtini) , gindamas save ir kitus kartu buvusius A. M. ir M. K. nuo juos užpuolusių asmenų, sužalojo nuteistasis E. M. , ir tuo pačiu paneigia teisminio bylos nagrinėjimo metu iškeltą versiją apie įvykio vietoje šaudžiusius ir nukentėjusiuosius sužalojusius du automobilio „BMW“ pardavėjus.
Nuteistojo E. M. gynėjas apeliaciniame skunde daug dėmesio skyrė įvykio vietos apžiūrai, šio procesinio veiksmo atlikimui bei jo metu rastiems objektams, taip pat šūvio dalelių pėdsakams, rastiems ant nukentėjusiųjų drabužių, bei iškėlė prielaidą, kad įvykio vietoje tokiu pačiu koviniu ginklu galėjo šaudyti ne tik E. M. , tačiau, kaip jau minėta, teisminio bylos nagrinėjimo metu iškelta įvykio versija, kad į nukentėjusiuosius šaudė ir juos sužalojo prie (duomenys neskelbtini) g. 26-o namo buvę du automobilio „BMW“ pardavėjai, nepasitvirtino, o duomenų, kad įvykio metu į nukentėjusiuosius A. A. , M. N. ir T. P. be E. M. būtų šaudę dar kokie nors asmenys ar kad užpuolikai būtų šaudę vieni į kitus, byloje nėra.
Nuteistojo gynėjas teisingai pažymi, kad parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui neturi savarankiškos įrodomosios galios. Kita vertus, pagal teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste. Šie duomenys gali turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus laikantis BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–192/2008, 2K-206/2008, 2K-200/2009). Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-193/2014). Taigi, šiuo konkrečiu atveju apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas nuteistojo E. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis buvo pripažinęs, kad šaudė į užpuolikus ir nieko nepasakojo apie kitus du į pastaruosius šaudžiusius asmenis, taip pat kaip ir nukentėjusiųjų bei kai kurių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie neatitiko teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų jų parodymų, šių nuostatų nepažeidė.
Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo E. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus atmesti.