Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-85-387/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-03-06
Bylos Nr.: 1A-85-387/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-03-4-00025-2018-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Algimantas Valantinas, Linas Žukauskas
Nuteistasis: D. M.
Advokatai: Aušra Ručienė

Kategorijos

1.2.17.1.3Strateginių prekių, nuodingųjų, stipriai veikiančių, narkotinių, psichotropinių medžiagų arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrabanda (BK 199 str. 3 d.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-387/2020Teisminio proceso Nr. 1-03-4-00025-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.1.3; 1.2.23.2.2.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Lino Žukausko,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Irmantui Mikelioniui,nuteistajam D. M., jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas:

• pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

• pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta galutine bausme – 40 MGL dydžio, tai yra 1 506,40 Eur – bauda ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose ir 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio, tai yra 1 506,40 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų šešių eurų 40 ct) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. balandžio 8 d. iki Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir bausmės dalis, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 23 d. baudžiamąjį įsakymą.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis konfiskuota transporto priemonė –automobilis Citroen DS5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu iki 2018 m. balandžio 5 d. iš anksto susitaręs su nenustatytais bendrininkais iš Ispanijos Karalystės į Rusijos Federaciją nugabenti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir susitaręs dėl narkotinių medžiagų perdavimo jam Ispanijos Karalystėje vietos ir laiko, vykdydamas susitarimą su nenustatytais bendrininkais, iš anksto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimui parinktu automobiliu „Citroen DS5”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su specialiai jame įrengtomis slėptuvėmis (toliau – ir Automobilis), nenustatytų bendrininkų koordinuojamas ir kontroliuojamas, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. nuvyko į tiksliau nenustatytą sutartą vietą Ispanijos Karalystėje Malagos provincijoje, su bendrininkais suderintomis aplinkybėmis ir veiksmais pasirūpino, kad į Automobilio slėptuves būtų pakrautos narkotinės medžiagos – 72 765,655 gramai kanapių dervos (toliau – ir Narkotinės medžiagos), kuomet tokiu būdu Narkotines medžiagas iš bendrininkų perėmė tolesniam gabenimui ir įgijo;

1.1. tęsdamas nusikalstamą veiką, nenustatytų bendrininkų koordinuojamas ir kontroliuojamas, Automobilyje laikė ir juo gabeno šias Narkotines medžiagas nuo Malagos provincijos per Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijas, 2018 m. balandžio 8 d., apie 7.10 val., įvežė jas iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos užkardą, ir toliau gabeno apie 650 m Lietuvos Respublikos teritorijoje iki kelio Nr. A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 97 kilometro, Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, kur buvo sulaikytas muitinės pareigūnų.

2. Taip pat D. M. nuteistas už tai, kad tais pačiais veiksmais, tomis pat aplinkybėmis veikdamas bendrininkų grupe kartu su nenustatytais asmenimis, neturėdamas leidimo, nepateikdamas muitinės kontrolei ir jos išvengdamas, iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos užkardą, esančią Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, 2018 m. balandžio 8 d., apie 7.10 val., automobiliu „Citroen DS5”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) specialiai jame įrengtose slėptuvėse gabeno narkotines medžiagas – 72 765,655 gramus kanapių dervos.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

3. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti D. M. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

4. Anot nuteistojo, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus, nesilaikė kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, vadovaudamasis tik byloje iškeltomis kaltinimą pagrindžiančiomis prielaidomis ir aplinkybėmis, kurios nebuvo neginčijamai patvirtintos byloje esančių duomenų visuma. Pasak D. M., pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, o visas abejones aiškino jo nenaudai, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai ir vienpusiškai, dėl to skundžiamo nuosprendžio teiginiai dėl apelianto kaltės yra nepagrįsti ir nelogiški, grindžiami ne įrodymais, o spėjimais.

5. Anot nuteistojo, jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra grindžiama tik prielaidomis, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad jis įvykdę šį nusikaltimą. D. M. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos R. A. M. parodymais, visiškai nekreipdamas dėmesio į jų prieštaringumą ir į tai, kad nuteistojo mama atsisakė teisme būti apklausiama kaip liudytoja bei nepatvirtino jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių.

6. Pasak apelianto, išsamiai išanalizavus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad jo kaltė dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis iki 2018 m. balandžio 5 d. ir įvežimo šių medžiagų 2018 m. balandžio 8 d., apie 7.10 val., iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, yra grindžiama tik prielaidomis. Vadovaudamasis tiek galiojančiais teisės aktais, tiek tarptautinių ir nacionalinių teismų formuojama praktika, D. M. nurodo, kad draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl bylai reikšmingų aplinkybių priimti asmeniui apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti kaip nusikaltimą, kurio požymiai nėra neginčytinai ir nustatyta tvarka įrodyti.

7. Apelianto teigimu, byloje nėra ginčo dėl jam inkriminuojamos veikos (BK 260 straipsnio 3 dalis) objektyviosios pusės požymių buvimo, tačiau tam, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Taigi nagrinėjamu atveju būtina įrodyti, kad kaltininkas suvokia, jog jis gabena draudžiamas medžiagas ir siekia tai daryti.

8. Cituodamas savo parodymus, D. M. akcentuoja, kad jis viso proceso metu teigė galvojęs, kad veža pinigus. Anot jo, V. G., pasinaudojęs apelianto patiklumu, jį apgavo, paslėpdamas nuteistojo vairuojamame automobilyje narkotines medžiagas. Pasak nuteistojo, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios sakė apie tai teisėsaugos pareigūnams, tačiau jie iš pradžių pažadėję ieškoti V. G., paskui jokių veiksmų dėl to nesiėmė ir jį teisinančių aplinkybių netyrė. Pasak apelianto, analogiškai pasielgė ir teismas, be jokio pagrindo pripažindamas jį kaltu dėl nusikaltimų, kurių D. M. nepadarė. Nuteistasis akcentuoja, kad skundžiamame nuosprendyje iš viso nėra aptarta ta aplinkybė, kad jis buvo įsitikinęs, jog veža pinigus, nes jau vieną kartą vežė juos V. G. į Maskvą, todėl net nepagalvojo, kad šį kartą gali būti vežami ne pinigai.

9. Pasak D. M., liudytojų A. R., R. B., E. G. parodymai patvirtina tik narkotinių medžiagų radimo jo vairuojamame automobilyje faktą, tačiau nepagrindžia jo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Priešingai, anot nuteistojo, minėti liudytojai patvirtino, kad viso patikrinimo metu jis buvo ramus, o susijaudino tik tuomet, kai suprato, kad automobilyje buvo rasti ne pinigai, bet narkotikai. Apeliaciniame skunde pažymima, kad D. M. žinojimo apie paslėptas draudžiamas medžiagas, taip pat apie automobilyje įrengtas slėptuves nepatvirtina ir kiti bylos duomenys (specialisto išvados ir kt.).

10. Pasak D. M., skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad nusikalstama veika yra įvykdyta jam veikiant su bendrininkais suderintomis aplinkybėmis, tačiau nenurodyta, kaip ir kokiu būdu tai buvo padaryta, taip pat kas ir kokius veiksmus atliko. Nuteistasis akcentuoja, kad jo mamos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo prieštaringi. Teisme ji atsisakė duoti paaiškinimus ir nurodė, kad jos anksčiau nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. D. M. teigimu, 2019 m. vasario 6 d. liudytojai net nebuvo išaiškinta, kad ji gali neduoti parodymų prieš savo sūnų, tad tokia apklausa laikytina neteisėta. O 2018 m. balandžio 11 d. R. A. M. davė visai kitokius paaiškinimus. Anot nuteistojo, nesant byloje jokių kitų jo motinos parodymus patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas negalėjo jais vadovautis spręsdamas jo kaltės klausimą.

11. Nuteistojo teigimu, konstatavus, kad jis nežinojo, jog veža narkotines medžiagas, jis turi būti išteisintas ir dėl BK 199 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog asmens kaltė gali būti grindžiama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, tačiau skundžiamame nuosprendyje taip konkrečiai ir nėra nurodyta kokiais netiesioginiais įrodymais buvo vadovautasi nagrinėjamoje byloje. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad jam buvo žinoma apie narkotines medžiagas, yra tik prielaida, o ne tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais pagrįsta išvada dėl jo kaltės. Anot nuteistojo, tokių įrodymų byloje nėra.

13. D. M. teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai, nesilaikydamas kasacinės instancijos teismo praktikos, aiškino tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimą, padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje nustatytus nusikaltimus. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis panašaus pobūdžio bylose, nuteistasis nurodo, kad asmuo turi konkrečiai, o ne bendrais bruožais suvokti, jog jis disponuoja tam tikros rūšies narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis ir tik toks suvokimas atitinka tiesioginės tyčios sampratą. Anot D. M., priešingas („bendrais bruožais“) tiesioginės tyčios aiškinimas traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal aptariamus straipsnius, neatitinka BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų, prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui, įtvirtintam Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, BPK, neatitinka šiuo klausimu formuojamos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.

14. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neatskleidė kuo pasireiškė D. M. inkriminuotas disponavimas narkotinėmis medžiagomis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš skundžiamo nuosprendžio neaišku kada prasidėjo apeliantui inkriminuojama veika ir kiek laiko ji truko. Anot nuteistojo, byloje tik yra nustatyta, kad sustabdžius jo vairuojamą automobilį jame buvo rastos narkotinės medžiagos, tačiau fizinis objekto buvimas tam tikroje vietoje nėra tapatus BK 260 straipsnyje įtvirtintam disponavimo požymiui. D. M. nurodo, kad „disponavimas“ reiškia, kad asmenį su konkrečiu objektu sieja tam tikras ryšys, kad asmeniui tas objektas priklauso ar yra jo dispozicijoje, todėl siekiant pagrįsti teiginį, kad nuteistasis disponavo narkotinėmis medžiagomis, reikėjo nustatyti aplinkybes, įrodančias jo ryšį su jomis. Apelianto nuomone, jo veiksmai negali būti laikomi disponavimu narkotinėmis medžiagomis, nes tuo metu, kai jis sužinojo apie jas, jos jau buvo pareigūnų žinioje.

15. Pažymėdamas, kad nagrinėjamoje byloje visos kilusios abejonės buvo aiškinamos jo nenaudai, tuo pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, D. M. nurodo, kad byla buvo išnagrinėta šališko teismo. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad visi jį teisinantys įrodymai nebuvo aptarti arba buvo aptarti tik ta apimtimi, kiek jie pagrindė D. M. pareikštus kaltinimus. Anot apelianto, tuo pačiu buvo pažeistas ir rungtyniškumo principas.

16. Apelianto nuomone, tai, kad skundžiamas nuosprendis buvo priimtas visiškai neįsigilinus į bylos medžiagą, patvirtina jam paskirta aiškiai neteisėta bausmė. Anot D. M., pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis turi mažametį vaiką, kuriuo rūpinasi vienas, nes žmona dėl prastos sveikatos būklės to padaryti negali, prižiūri savo mamą. Be to, nuteistojo teigimu, jo paties sveikata labai pablogėjo. Dėl jam pareikštų nepagrįstų kaltinimų, būdamas suimtas, jis didžiąją laiko dalį praleido Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. D. M. pažymi turėjęs galvos traumą, dėl kurios ilgą laiką buvo be sąmonės, iš naujo mokinosi vaikščioti, kalbėti, gydėsi pas psichiatrus, vartojo ir tebevartoja stiprius psichotropinius vaistus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad jam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė.

17. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl D. M. kaltės padarius jam inkriminuojamas veikas

18. Apeliaciniame skunde D. M. nurodo nesutinkantis su Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nuosprendžiu, nes jo veiksmuose nėra būtinojo jam inkriminuotų nusikaltimų sudėčių subjektyviosios pusės požymio – tyčinės kaltės. Pasak apelianto, jis visą laiką galvojo vežęs pinigus, o ne narkotines medžiagas. Nieko nežino nei apie automobilyje įrengtas slėptuves, nei apie jose paslėptą kanapių dervą. D. M. teigimu, byloje nėra jokių tiesioginių ir (ar) netiesioginių įrodymų, paneigiančių jo paaiškinimus. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo argumentais.

19. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir norėdamas taip veikti, t. y. tiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, kad asmens kaltė gali būti grindžiama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Tačiau D. M. neteisingai nurodo, kad tokių duomenų byloje nėra. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, bet jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

20. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Pažymėtina, kad apie kaltės formą, rūšį, turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes, kurių šaltinis gali būti tiek kaltinamo asmens parodymai, tiek kiti įrodymai.

21. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo kaltę patvirtina liudytojų A. R., R. B., E. G., R. A. M., iš dalies paties D. M. parodymai (t. 1, b. l. 45–46, 54–55, 59–60, 110–111, 124–130, 131–133; t. 4, b. l. 104–107; t. 6, b. l. 11–13, 22–23, 23–25, 49–52), daiktų apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 16–18; t. 3, b. l. 93–106), kitų objektų apžiūros protokolas (t. 3, b. l. 54–88), automobilių valstybinių numerių atpažinimo sistemos duomenys (t. 2, b. l. 178–179), telekomunikacijų operatorių apie telekomunikacinius įvykius pateikti duomenys (t. 2, b. l. 180–187; t. 3, b. l. 4–21), kiti byloje surinkti įrodymai.

22. Vertindama D. M. pateikiamą įvykio versiją ir jo nurodomas aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apelianto parodymų nenuoseklumą, jo paaiškinimų prieštaravimą kitiems byloje surinktiems įrodymams ir jų nelogiškumą.

23. Nors apeliantas nurodo viso proceso metu teigęs pareigūnams, kad manė, jog veža pinigus, šis jo argumentas neatitinka tikrovės. Liudytojų A. R., E. G. parodymais nustatyta, kad automobilio apžiūros metu suradus jame įrengtas slėptuves ir paslėptas narkotines medžiagas, apeliantas tylėjo. Į klausimą, kas tai per paketai, nieko neatsakė. Abu liudytojai patvirtino, kad iš pradžių teigęs, jog važiuoja iš Vokietijos, paskui D. M. pradėjo sakyti, kad buvo ir Prancūzijoje. Pasak liudytojų, tai sukėlė įtarimų. Akcentuotina, kad analogiškas aplinkybes dėl kelionės metu aplankytų valstybių, o būtent tai, kad jie buvo nuvažiavę tik iki Vokietijos, nurodė ir kartu su D. M. keliavusi R. A. M.. Byloje nustačius, kad važiuodami nuteistasis ir jo mama kirto net kelių valstybių sienas (Ispanijos, Prancūzijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos), galima teigti, kad prieš tai jie buvo aptarę, ką sakys pareigūnams jų automobilio tikrinimo atveju (t. 1, b. l. 45–46, 59–60; t. 6, b. l. 11–13, 23–25). Nors D. M. būnant įsitikinusiam, kad jis veža pinigus, tokiam pareigūnų klaidinimui – slepiant tai, kad apeliantas ir jo mama važiuoja būtent iš Ispanijos – nebūtų jokios priežasties.

24. Neigdamas savo kaltę, D. M. taip pat nurodo, kad automobilio patikrinimo metu jis buvo ramus ir sunerimo tik tada, kai pamatė narkotines medžiagas. Pasak apelianto, tai patvirtino liudytojai A. R. ir E. G.. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Antai apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas E. G. parodė, kad jam buvo keista, jog automobilio patikrinimo metu D. M. bandė nukreipti jo dėmesį – kalbėjo apie bitkoinus, apie savo verslą. Nuteistojo automobilis buvo ardomas – išimamos sėdynės, kitos detalės – o jis kalbėjo apie gyvenimą, kelionę ir pan. Pasak liudytojo, jam ši reakcija pasirodė nenormali, neadekvati, nes kiti žmonės analogiškose situacijose paprastai reaguoja kitaip. Liudytojas taip pat paaiškino, kad pareigūnams radus narkotines medžiagas, D. M. atrodė susinervinęs, o ne nustebęs (t. 6, b. l. 24).

25. Atsisakęs nurodyti bet kokias su įvykiu susijusias aplinkybes 2018 m. balandžio 9 d. (t. 4, b. l. 99), pirmus paaiškinimus D. M. davė tik 2018 m. balandžio 16 d. (t. 4, b. l. 102–108). Tuomet nuteistasis parodė, kad dažnai vyksta į Maskvą, nes ten gyvena jo žmona ir dukra. Pasak apelianto, jis keliaudavo lėktuvu, traukiniu, automobiliu. Apie metus laiko naudojosi automobiliu Citroen, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. M. paaiškino, kad 2018 m. kovo mėnesį jam būnant Maskvoje, sugedo jo automobilis. Su prašymu padėti jį sutaisyti, nuteistasis kreipėsi į savo pažįstamą V. G.. Mašiną tvarkė kelias savaites. Pasak apelianto, per tą laiką jis buvo grįžęs į Lietuvą, pabuvojo Turkijoje, o paskui vėl atvažiavo į Maskvą. Sutaisytą automobilį jam perdavė V. G., kuriam D. M. sumokėjo rubliais. Anot nuteistojo, V. G. žinojo, kad D. M. turėjo finansinių problemų. Pasiūlė padėti jam jas išspręsti. Sakė, kad reikės atvežti iš Ispanijos pinigus. Už darbą pažadėjo 5 000 Eur. Nuteistasis sutiko ir iš karto išvažiavo į Lietuvą. Grįžęs namo, pasiūlė į Ispaniją važiuoti mamai. Ši sutiko, bet mamą jis paliko Vokietijoje pas anūkę, o į Ispaniją važiavo vienas. Pasak D. M., pasiekęs Malagą, jis apsistojo motelyje. Nusiuntė jo pavadinimą V. G., o šis ryte jam atrašė: „Ok, gali važiuoti atgal“. Mašiną per naktį buvo palikęs prie viešbučio užrakintą, o kitą rytą rado pastatytą šiek tiek kitaip. Mano, kad jo automobilio remonto Rusijoje metu, V. G. pasigamino kitus automobilio raktus. D. M. taip pat paaiškino nieko nežinojęs nei apie slėptuves, nei apie narkotines medžiagas.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, D. M. davė jau kitokius paaiškinimus. Įvertinus juos ir palyginus tiek su paties apelianto anksčiau proceso metu duotais parodymais, tiek su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pagrįstai manytina, kad tokiam apelianto pozicijos pasikeitimui turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo metu surinktais objektyviais duomenimis byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Antai ikiteisminio tyrimo metu teigęs, kad sulaukė iš V. G. pasiūlymo dėl pinigų atvežimo iš Ispanijos tik 2018 m. kovo mėnesį, teisme D. M. nurodė, kad prieš tai jau važiavo į Ispaniją 2017 m. lapkričio pabaigoje ir atvežė iš ten V. G. 10 000 Eur. Reikėtų pažymėti, kad D. M. lankymosi 2017 m. lapkričio pabaigoje Ispanijoje, Malagoje, faktas neginčijamai nustatytas byloje esančiais rašytiniais įrodymais: automobilių valstybinių numerių atpažinimo sistemos duomenimis, patvirtinančiais, kad 2017 m. lapkričio 23 d. automobilis, kuriuo naudojosi D. M., per Kalvarijos pasienio kontrolės punktą išvyko iš Lietuvos Respublikos, o atvyko tik 2017 m. gruodžio 3 d.; AB „SEB bankas“ pateiktais R. M. banko sąskaitų išrašais ir mokėjimo kortelių panaudojimo duomenimis, patvirtinančiais, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. gruodžio 2 d. R. M. išduota mokėjimo kortelė buvo panaudota už Lietuvos Respublikos ribų, o būtent Malagos mieste, Ispanijoje ir Prancūzijoje (t. 2, b. l. 143–147, 153, 155); R. A. M. parodymais, kur ji nurodė, kad Ispanijoje 2018 m. balandžio mėnesį lankėsi pirmą kartą, ir patvirtino, kad dar iki sulaikymo jos sūnus buvo kažkur važiavęs ir prašė leisti jam pasinaudoti motinos vardu išduota mokėjimo kortele (t. 1, b. l. 131–132).

27. Apklausiamas teisme D. M. taip pat paaiškino, kad pirmą kartą į Ispaniją važiavo kartu su V. G., kuris, jiems jau būnant Malagoje, padavė apeliantui 10 000 Eur. Šiek tiek vėliau, tos pačios apklausos metu, apeliantas jau teigė, kad V. G. jam parodė kur sudėti pinigai. Pasak nuteistojo, pinigus jis vežė dėtuvėje už plastmasės (t. 6, b. l. 29–30). Akcentuotina, kad būtent toje vietoje – priekinėje panelėje po priekiniu stiklu – automobilio apžiūros metu buvo rasta viena iš slėptuvių, kurioje buvo vežama narkotinė medžiaga (t. 1, b. l. 16–37). Taigi šiais parodymais D. M. iš esmės paneigė jo paties nurodomas aplinkybes, kad jis nieko nežinojo nei apie slėptuves, nei apie jų įrengimą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apžiūrint automobilį, bagažinėje, buvo rasta rudos spalvos kartotinė dėžutė, kurioje buvo sudėti įvairūs įrankiai, tarp kurių buvo du chromuoti keičiamų varžtų ir veržlių antgaliai. Automobilio apžiūros protokole nurodoma, kad apžiūrėjus šiuos įrankius buvo matyti, kad jie yra tinkami atsukti sėdynių, po kuriomis buvo rasta pirmoji slėptuvė, tvirtinimo varžtus. Aptikus antrąją slėptuvę, pasinaudojus D. M. naudoto automobilio bagažinėje rastais įrankiais, nuo variklio dangčio buvo nusukti keturi metaliniai savisriegiai varžtai. Atkėlus dangtį, po skiaute, ertmėje buvo aptikti supresuoti paketai, analogiški rastiems slėptuvėje, įrengtoje po automobilio sėdynėmis (t. 1, b. l. 17–18).

28. Pažymėtina, kad kalbėdamas apie slėptuves, D. M. buvo nurodęs, kad jos galėjo būti įrengtos jo automobilio remonto Rusijoje metu. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, to neneigia ir pats apeliantas, kad automobilis Citroen DS5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, Maskvos apskrityje, buvo remontuojamas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 21 d. Automobilis buvo grąžintas D. M. 2018 m. kovo 21 d. (t. 3, b. l. 56–57). Taigi pirmą kartą į Malagą nuteistasis vyko dar iki mašinos remonto Rusijoje. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad D. M. buvo žinoma apie jo naudotame automobilyje įrengtas slėptuves, jis net vežiojosi įrankius, skirtus šioms slėptuvėms atidaryti. Šios išvados pagrįstumą netiesiogiai patvirtina ir tai, kad 2018 m. balandžio 5 d. rytą, D. M. ir jo motinai būnant Malagoje, sugedus automobiliui, nuteistasis nesibaimindamas paliko jį autoservise, nors, jo paties teigimu, tuo metu pinigai jau buvo sudėti į mašiną. Anot apelianto, jis žinojo, kad antrą kartą veš apie 100 000 Eur, tačiau nesigilino, kur jie galėtų būti sudėti. Taigi apibendrinus D. M. paaiškinimus, reikėtų teigti, kad jis, žinodamas, kad jo automobilyje kažkur, jam nežinomoje vietoje, yra paslėpta 100 000 Eur, svetimoje šalyje paliko mašiną visiškai jam nepažįstamiems asmenims, o tai yra ne tik kad sunkiai suvokiamas, bet ir logiškai visiškai nepaaiškinamas elgesys. Apeliantas žinojo, kad slėptuvės yra gerai įrengtos ir, specialiai jų neieškant, nebus aptiktos, todėl jautėsi saugus, palikdamas taisyti automobilį.

29. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad narkotinės medžiagos buvo paslėptos automobilyje žinant apie tai D. M.. Byloje neginčijamai nustatyta, kad automobiliu Citroen DS5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi tik apeliantas. Surinkti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. kovo 29 d., automobilis buvo taisomas Lietuvoje, A. S. individualiojoje įmonėje (t. 3, b. l. 56–57, 70–73) Liudytojas A. S. patvirtino, kad per šį laikotarpį apelianto naudotą automobilį taisė penkis kartus. Paskutinį kartą 2018 m. kovo 29 d., D. M. grįžus iš Rusijos, kur buvo tik nustatytas, bet nepašalintas, automobilio gedimas (t. 1, b. l. 110–111). Be automobilio taisymo Rusijoje, D. M. nenurodė jokių kitų aplinkybių, susijusių su kitų žmonių disponavimu automobiliu Citroen DS5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) be apelianto žinios. Tiek teisminio, tiek ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, kad pašaliniai žmonės į jo automobilį galėjo patekti pasinaudojus raktais, kurie galėjo būti pagaminti, jam apie tai nežinant, automobilio remonto Rusijoje metu. Savo argumentus apeliantas iš esmės grindė tuo, kad automobilio remonto darbus koordinavo ir organizavo jo pažįstamas V. G., kuriam jis ir sumokėjo už mašinos remontą. Pasak apelianto, minėtas žmogus paprašė jo atvežti iš Ispanijos 100 000 Eur (t. 6, b. l. 50–51). Šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

30. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad automobilis Citroen DS5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Rusijoje buvo taisomas autoservise OOO "ASC Service 2", adresu 141410, MO Chimki, Leningradskoe shosse, vlad. 16. Užsakymo lape nurodoma, kad automobilis atiduotas taisyti (užsakymas pradėtas) 2018 m. kovo 9 d. (t. 3, b. l. 54–88). Vadovaujantis D. M. pase esančiomis atžymomis, tą kartą jis atvyko į Rusiją 2018 m. kovo 8 d. (t. 3, b. l. 45, 50). Liudytojas A. S. parodė, kad iš Maskvos autoserviso pateiktų dokumentų buvo matyti, jog gedimas pasireiškė D. M. išvažiavus iš Maskvos apie 100 km ( t. 1, b. l. 110–111). Įvertinus šiuos duomenis, galima teigti, kad mašina nuteistajam sugedo netikėtai, automobilis buvo pradėtas taisyti jau sekančią D. M. buvimo Rusijoje dieną, tad jis neturėjo pakankamai laiko kreipimuisi į pažįstamus, autoserviso paieškoms ir pan. Akcentuotina, kad visuose dokumentuose kaip užsakovas nurodomas pats D. M.. Be to, apžiūros protokole pažymima, kad prie užsakymo lapo buvo prisegti keturi 2018 m. kovo 22 d. kvitai, kuriuose kaip mokėtojas nurodytas PAO "Moskovskij kreditnyj bank", o gavėjas – OOO "ASC Service 2"(t. 3, b. l. 57). Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia D. M. teiginius, kad už automobilio remontą jis mokėjo grynais pinigais V. G., kuris organizavo remonto darbų atlikimą ir perdavė apeliantui automobilį. Juo labiau, kad visi aukščiau aptarti oficialūs su automobilio remonto darbų atlikimu Rusijoje susiję dokumentai, pareigūnų buvo rasti pas patį D. M., jo naudotame automobilyje.

31. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į nuteistojo parodymų prieštaringumą ir nelogiškumą. Antai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. M. nurodė, kad vakare, jau būdamas Ispanijoje ir parašęs SMS žinutę V. G., paliko automobilį užrakintą (t. 4, b. l. 106). Nors prieš tai teigė nežinojęs, ar V. G. turėjo jo mašinos raktus. Pažymėtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, D. M. jau nurodė palikęs automobilį atrakintą (t. 6, b. l. 51). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad D. M. pats rūpinosi savo automobilio remonto darbais Rusijoje, tad jokie papildomi jo naudoto automobilio raktai be apelianto žinios tąkart negalėjo būti pagaminti. Atitinkamai ir į nuteistojo automobilį, jam apie tai nežinant, niekas patekti taip pat negalėjo.

32. Šiais byloje esančiais duomenimis iš esmės paneigiami ir apelianto teiginiai dėl V. G. kaltės padarius D. M. inkriminuotus nusikaltimus. Nors nuteistasis teigia tikėjęsis, kad pareigūnai ieškos pastarojo žmogaus, tačiau nenurodė jokių jo kontaktinių duomenų – telefono numerio, galimo adreso, jų susitikimo vietos 2017 m. rudenį, ar pan. – kuriuos turėtų turėti, nes teisme paaiškino bendravęs su šiuo žmogumi draudimo klausimais dar iki savo pirmo važiavimo į Ispaniją. Reikėtų pažymėti ir tai, kad nuo pat D. M. pirmos apklausos šiame procese jis turėjo gynėją, tačiau nei pats apeliantas, nei pastaroji, būdami susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga, neteikė jokių prašymų dėl V. G. paieškos, jo asmenybės nustatymo ar pan.

33. Skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme D. M. parodė ir tai, kad atvykęs į Malagą praleido ten kelias paras ir tik po to išvažiavo į Lietuvą. Anot apelianto, 2018 m. balandį jie su mama apsistojo motelyje. Mamai skaudėjo galvą, todėl D. M. nuėjo į barą. Ten susipažino su prostitute vardu Tania. Sumokėjo lenkui vardu T. 70 Eur. Praleidęs su Tania laiką, norėjo susitikti su ja dar kartą, tačiau ji liepė jos ieškoti per T., todėl užsirašė pastarojo telefono numerį. Kitą rytą gavo iš V. G. žinutę, kad viskas gerai, kad jis gali važiuoti, bet nutarė dar pabūti su mama Ispanijoje. Jiems važinėjant po miestą, sugedo automobilis. Suradęs autoservisą, paliko mašiną ten ir išėjo su mama pasivaikščioti. Pasak nuteistojo, automobilį jis atsiėmė tik apie 19 val.–19.30 val. Prieš tai buvo skambinęs T., kuris SMS žinute paprašė atsiųsti jam adresą, kur jis galėtų surasti D. M.. Palikęs mamą automobilyje, apeliantas susirado barą, kuriame galima buvo parūkyti kaljaną. Susiskambino su T., kuris atvežė jam kelias ukrainietes. Anot nuteistojo, jis praleido su merginomis laiką, sumokėjo joms 150 Eur ir sėdo važiuoti, tačiau pavažiavo netoli, nes buvo išgėręs. Nusprendė pamiegoti kažkur degalinėje. Pasak D. M., jo mama visą laiką buvo mašinoje. O jis, pamiegojęs apie 3 val., pradėjo kelionę atgal į Lietuvą (t. 6, b. l. 50). Tokie nuteistojo paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys ne tik byloje surinktais įrodymais nustatytoms faktinėms aplinkybėms, bet ir logikai, todėl teisėjų kolegijos vertintini kaip apelianto bandymas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

34. Telekomunikacijų operatorių apie telekomunikacinius įvykius pateiktais duomenimis (t. 2, b. l. 180–187; t. 3, b. l. 4–21) byloje nustatyta, kad D. M. ir R. A. M. Ispanijos Karalystėje buvo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 2 d., 16.52 val. iki 2018 m. balandžio 5 d., 22.57 val. Tiek nuteistasis, tiek jo mama nurodė, kad motelyje jie nakvojo tik vieną naktį. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. parodė, kad pernakvojęs motelyje ir gavęs iš V. G. žinutę, jis iš karto išvažiavo į Lietuvą (t. 4, b. l. 106). Panašias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi ir R. A. M., kuri parodė, kad jiems pernakvojus motelyje ir ryte susiruošus važiuoti atgal į Lietuvą, sugedo automobilis. Anot liudytojos, apeliantas surado autoservisą, kur automobilį pataisė, o ji tuo metu sėdėjo lauke ant suoliuko. Pataisus automobilį, jie toliau važiavo namų kryptimi ir buvo sustoję pailsėti tik Prancūzijoje (t. 1, b. l. 133). Šias aplinkybes liudytoja patvirtino ir jos apklausos apeliacinės instancijos teisme metu, papildomai paaiškinusi, kad gali būti, jog naktį po automobilio remonto ji ir jos sūnus praleido automobilyje. Tuo pačiu liudytoja pažymėjo, kad tiksliai jau nebeprisimena įvykio aplinkybių, todėl negali šito teigti vienareikšmiškai (t. 6, b. l. 125). Taigi R. A. M. nepatvirtino D. M. paaiškinimų, kur jis nurodo, kad, pataisius mašiną, jis beveik visai nakčiai buvo palikęs ją automobilyje, o pats išėjo į barą, kur rūkė kaljaną ir leido laiką su prostitutėmis.

35. Teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad apelianto parodymų keitimą tikėtina įtakojo ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Šiuo atveju – užfiksuoti D. M. ir žmogaus, nuteistojo telefone įvardinto kaip T. E., kontaktai apelianto buvimo Ispanijos Karalystėje metu (t. 3, b. l. 96–98). Proceso pradžioje nurodęs, kad iš karto po nakvynės Malagoje iškeliavo atgal į Lietuvą, teisme D. M. pradėjo teigti, kad dar beveik visą naktį po to, kai į jo automobilį buvo sudėti, pasak apelianto, pinigai, jis buvo praleidęs bare su prostitutėmis. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 5 d. D. M. skambino abonentui T. E., kurio telefono numeris buvo išsaugotas jo telefone ir kuris naudojosi Ispanijoje registruotu telefono numeriu, taip pat rašė jam SMS žinutę nurodydamas baro, kuriame tuo metu buvo, adresą. D. M. T. skambino kelis kartus – 0.54 val., 1.38 val., ir 1.58 val. (t. 3, b. l. 32, 96). Taigi bent iki 2 val. nakties apeliantas buvo bare. Paskui, anot jo, jis grįžo į mašiną, kur buvo jo mama, ir ketino važiuoti, tačiau nusprendė pamiegoti. Pamiegojo apie 3 val. ir pradėjo kelionę. Vadovaujantis apelianto paaiškinimais, jis turėjo išvažiuoti iš Malagos 2018 m. balandžio 5 d., apie 6 val. Byloje nustatyta, kad kelionė iš Malagos iki valstybinės sienos su Prancūzija (miesto Perpinjanas, t. 3, b. l. 36) trunka apie 11–12 val. Esant šioms aplinkybėms, galima pagrįstai teigti, kad kirsti Ispanijos Karalystės valstybinę sieną ir įvažiuoti į Prancūzijos teritoriją D. M. turėjo 2018 m. balandžio 5 d., apie 17–18 val., tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Prancūzijoje D. M. ir jo mama buvo žymiai vėliau, t. y. 2018 m. balandžio 5 d., apie 23–24 val. (t. 2, b. l. 185).

36. Byloje taip pat nustatyta, kad Prancūzijoje apeliantas ir R. A. M. praleido beveik 24 valandas, o tai atitinka pastarosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur ji nurodė, kad Prancūzijoje ji ir jos sūnus buvo sustoję pailsėti. Prieš tai, pasak liudytojos, jie nuo Malagos važiavo be sustojimų (t. 1, b. l. 133). Atsižvelgiant į aukščiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių visumą, darytina pagrįsta išvada, kad narkotinės medžiagos į D. M. naudojamą automobilį, jam apie tai žinant, buvo sudėtos naktį iš balandžio 4 d. į balandžio 5 d., t. y. netrukus po apelianto bendravimo su žmogumi, jo telefone įvardintu kaip T. E.. Iš karto po to apeliantas ketino išvažiuoti, tačiau negalėjo to padaryti dėl automobilio gedimo. Pataisius automobilį, D. M. kartu su R. A. M. nedelsdami pradėjo kelionę link Lietuvos ir vėlai vakare įvažiavo į Prancūzijos teritoriją.

37. Apelianto nurodoma įvykio versija, kur jis teigia palikęs savo senyvo amžiaus motiną naktį svetimoje šalyje automobilyje, faktiškai gatvėje, su, pasak jo, mašinoje paslėpta didele pinigų suma, ne tik prieštarauja byloje esantiems įrodymams, bet yra visiškai neįtikinama ir logiškai nepaaiškinama.

38. Įvertinus aukščiau aptartų byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuotina, kad D. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes jis, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, įgijo Ispanijoje, laikė ir, nepateikdamas muitinės kontrolei bei išvengdamas jos, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), nes D. M. veiksmuose yra visi minėtų nusikaltimų sudėčių požymiai.

39. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų, leidžiančių teigti, kad įvykdydamas jam inkriminuojamus nusikaltimus D. M. veikė kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis (nuteistojo tiek buvimo Ispanijoje, tiek grįžtant į Lietuvą užfiksuoti telefoniniai skambučiai (t. 2, b. l. 182–183; t. 3, b. l. 97–99); jo paties teiginiai, kur jis nurodo veikęs ne vienas ir kt.), nepakanka konstatavimui, kad šiuo atveju buvo veikta bendrininkų grupe. Vadovaujantis BK 25 straipsnio 2 dalimi, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tačiau iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl kiekvieno iš kartu su D. M. veikusių asmenų vaidmens nusikaltimų padaryme. Tas pats pasakytina ir dėl kitų asmenų nuteistojo veiksmų kontroliavimo nusikalstamų veikų padarymo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad D. M. buvo koordinuojamas kitų asmenų, tačiau jų nepakanka išvadai, kad nuteistojo veiksmai buvo kontroliuojami. Šios aplinkybės šalintinos iš nuteistojo įvykdytų veikų aprašymo.

40. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias nuteistojo įvykdytų nusikaltimų padarymo aplinkybes:

40.1. D. M. laikotarpiu iki 2018 m. balandžio 5 d., iš anksto susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis iš Ispanijos Karalystės į Rusijos Federaciją nugabenti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir susitaręs dėl narkotinių medžiagų perdavimo jam Ispanijos Karalystėje vietos ir laiko, iš anksto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimui parinktu automobiliu „Citroen DS5”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su specialiai jame įrengtomis slėptuvėmis, koordinuojamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. balandžio 5 d., nuvyko į tiksliau nenustatytą sutartą vietą Ispanijos Karalystėje Malagos provincijoje, o ten pasirūpino, kad į automobilio slėptuves būtų pakrautos narkotinės medžiagos – 72 765,655 gramai kanapių dervos, kuomet tokiu būdu narkotines medžiagas iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų perėmė tolesniam gabenimui ir įgijo;

40.1.1. tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų koordinuojamas, automobilyje laikė ir juo gabeno šias narkotines medžiagas nuo Malagos provincijos per Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijas, 2018 m. balandžio 8 d., apie 7.10 val., įvežė jas iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos užkardą, ir toliau gabeno apie 650 m Lietuvos Respublikos teritorijoje iki kelio Nr. A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 97 kilometro, Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, kur buvo sulaikytas muitinės pareigūnų.

40.2. Taip pat D. M., tais pačiais veiksmais, tomis pačiomis aplinkybėmis veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neturėdamas leidimo, nepateikdamas muitinės kontrolei ir jos išvengdamas, iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos užkardą, esančią Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, 2018 m. balandžio 8 d., apie 7.10 val., automobiliu „Citroen DS5”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) specialiai jame įrengtose slėptuvėse gabeno narkotines medžiagas – 72 765,655 gramus kanapių dervos.

3. Apelianto aiškinimas, kad jis iš tikrųjų nesuvokė, kokiu tikslu keliauja į Ispaniją ir nežinojo, kad už kelių tūkstančių eurų užmokestį turėjo gabenti narkotines medžiagas, yra visiškai neįtikinantis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pabrėžta, kad nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma ir „ <...> teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų“. Asmuo, gavęs pasiūlymą pargabenti krovinį į kitą valstybę, žinoma, gali sąmoningai nesidomėti, netikrinti, kokius konkrečius daiktus ar medžiagas siūloma gabenti, koks yra jų kiekis, tačiau toks elgesys draudžiamų medžiagų gabenimo atveju negali būti vertinamas nei kaip draudžiamas medžiagas gabenančio asmens, nei kaip kitų asmenų, dalyvavusių organizuojant tokio pobūdžio kelionę, baudžiamąją atsakomybę šalinanti ar kaltę paneigianti aplinkybė. Toks teisinis situacijos vertinimas nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos principo, nes teisinėje praktikoje daroma išvada, kad tam tikros teisinės ir faktinės prezumpcijos yra suderinamos su šiuo principu (žr., pvz., EŽTT 1988 m. spalio 7 d. sprendimas byloje Salabiaku prieš Prancūziją, (peticijos Nr. 10519/83); 2004 m. spalio 19 d. nutarimas byloje Falk prieš Nyderlandus, (peticijos Nr.66773/01)). Pagal formuojamą teismų praktiką asmens sąmoningas sutikimas su tokiais pasiūlymais, kaip ir tokios siuntos, kurioje vėliau randamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, gabenimas, turi būti vertinamas kaip nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-604/2014, 2K-426-507/2016).

4. Apeliaciniame skunde D. M. taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jam skundžiamą nuosprendį, negalėjo vadovautis jo mamos – R. A. M. – ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes duodama paaiškinimus 2019 m. vasario 6 d. ji nebuvo įspėta dėl galimybės atsisakyti duoti parodymus prieš savo sūnų. Bylos medžiaga nustatyta, kad prieš apklausiant liudytoją R. A. M. 2018 m. balandžio 11 d., jai buvo išaiškinta jos teisė atsisakyti duoti parodymus prieš D. M.. R. A. M. pasirašė teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolą, tuo patvirtindama, kad minėtos teisės ir pareigos jai yra išaiškintos (t 1, b. l. 123). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad papildomai apklausiant liudytoją 2019 m. vasario 6 d. jai nebuvo primintos jos teisės, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad apklausą atliko ta pati pareigūnė, kuri apklausinėjo R. A. M. 2018 m. balandžio 11 d. ir kuri jau buvo išaiškinusi jai jos BPK 82 straipsnyje nustatytas teises. Be to, pačioje apklausos pradžioje liudytoja patvirtino supratusi, kad duoda parodymus byloje, kurioje įtariamuoju yra pripažintas jos sūnus, ir sutiko būti pakartotinai apklausinėjama (t. 1, b. l. 131). Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojo duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o gali būti naudojami tik byloje esantiems kitiems įrodymams patikrinti. Būtent tokiu aspektu į šiuos parodymus buvo atsižvelgta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nors papildomos R. A. M. apklausos metu ir nebuvo preciziškai laikytasi įstatymo normų, reglamentuojančių liudytojo apklausos ypatumus, tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu ir neturi įtakos pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumui.

Dėl teismo šališkumo

5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, tvirtinant, kad tai rodo teismo šališkumą. Pasak apelianto, teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad visos nagrinėjamoje byloje kilusios abejonės buvo aiškinamos jo nenaudai, tuo pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009).

7. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi (subjektyvusis aspektas). Kalbant apie objektyvųjį aspektą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu niekuo nepagrįstą nuteistojo nuomonę, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, išvadas darė remdamasis prielaidomis ar vertino tik jį kaltinančius įrodymus, kaip kad teigia D. M., nenurodant jokių konkrečių savo žodžius patvirtinančių duomenų. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus, tačiau šia teise nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar neobjektyvus tirdamas ir vertindamas įrodymus, darydamas išvadas dėl apelianto kaltumo, veikų kvalifikavimo, bausmių skyrimo ir (ar) kitais klausimais. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti pagrindu pripažinti teismą šališku BPK 58 straipsnio prasme.

8. Skundžiamame nuosprendyje, vertinant tiek nuteistojo D. M., tiek kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti ne atsietai vieni nuo kitų, o atsižvelgiant į jų tarpusavio santykį. Atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir pakartotinai įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuojamas veikas.

Dėl D. M. paskirtos bausmės

9. Kreipdamasis į teismą su apeliaciniu skundu, nuteistasis prašė taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Savo prašymą D. M. grindė tuo, kad jis rūpinasi savo mažamečiu vaiku ir senyvo amžiaus mama. Be to, pasak apelianto, jo sveikatos būklė yra bloga. D. M. pažymi anksčiau turėjęs galvos traumą, dėl kurios iš naujo mokinosi vaikščioti, kalbėti, gydėsi pas psichiatrus, vartojo ir tebevartoja stiprius psichotropinius vaistus. Pasak nuteistojo, paskyrus jam suėmimą ir apribojus laisvę, jo sveikatos būklė dar labiau pablogėjo.

10. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir paskyrė jam teisingą ir proporcingą galutinę subendrintą bausmę – vienuolikos metų laisvės atėmimą. Švelninti ją vadovaujantis apelianto nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

11. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tiek BK 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), tiek 260 straipsnio 3 dalies sankcijose nurodyta vienintelė bausmės rūšis – ilgalaikis laisvės atėmimas. Taigi būtent šią bausmės rūšį turėtų skirti teismas asmenims, padariusiems minėtuose straipsniuose nustatytas veikas, parinkdamas jiems atitinkamą bausmės dydį.

12. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta išimtis iš to paties straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios teismą skirti bausmę pagal sankcijos ribas. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Ši norma įtvirtina galimybę teismams bausmių skyrimo procese tiesiogiai taikyti teisingumo principą. Tačiau tokiais atvejais švelnesnės, nei nurodyta sankcijoje, bausmės skyrimas privalo būti motyvuojamas. Kartu teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos, kadangi teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir žmogaus, visuomenės bei valstybės interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

13. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Aptariamoms nuostatoms taikyti ne mažiau svarbi ir kaltininko asmenybė, kurios vertinimas leistų daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑348/2013).

14. Prašydamas sušvelninti jam bausmę, D. M. akcentuoja, kad rūpinasi savo mažamečiu vaiku ir mama. Taip pat nurodo, kad dėl jaunystėje patirtos sunkios galvos traumos jis vartojo ir tebevartoja psichotropinius vaistinius preparatus. Anot nuteistojo, šiuo metu jo sveikatos būklė pablogėjo, beveik visą jam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – laiką jis praleido Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nelaikytinos mažinančiomis nuteistojo asmenybės pavojingumą. Pažymėtina, kad rūpinimasis artimaisiais nesulaikė nuteistojo nuo tyčinių sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų darymo. Be to, nors D. M. apeliaciniame skunde ir nurodo, kad jo žmona negali pasirūpinti jų mažamete dukra, byloje nėra jokių objektyvių jo žodžius patvirtinančių duomenų. Priešingai, byloje nustatyta, kad nuteistojo šeima gyvena kitoje valstybėje, o nuteistasis kartu su jais būna tik epizodiškai. Taigi didžiąją laiko dalį D. M. dukra tikėtina visgi praleidžia su ja besirūpinančia mama arba kitais artimaisiais, o ne su nuteistuoju. Šios išvados pagrįstumą patvirtino ir liudytoja R. A. M., kuri apeliacinės instancijos teisme parodė, kad sūnaus žmona moka kelias kalbas, dirbo vertėja, o šiuo metu dirba renginių organizatore. Liudytoja taip pat paaiškino, kad gauna pensiją ir save išlaiko pati. Pasak jos, ji labiau padeda apeliantui, o ne atvirkščiai (t. 6, b. l. 126).

15. D. M. anksčiau buvo teistas, baustas administracine tvarka, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Taigi įvertinus nuteistojo nurodomas aplinkybes ir kitus aukščiau aptartus jo asmenybę apibūdinančius duomenis, negalima teigti, kad BK 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalies sankcijose nustatytų bausmių paskyrimas apeliantui būtų neteisingas.

16. Tokios išvados negalima padaryti ir įvertinus nuteistojo įvykdytų veikų pavojingumą, kuris nagrinėjamu atveju nėra mažesnis nei rūšinis jam inkriminuotų nusikaltimų pavojingumas. Byloje nustatyta, kad D. M. įgijo ir kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotinę medžiagą – kanapių dervą – kurios kiekis labai daug kartų (daugiau kaip 582 kartus) viršija Sveikatos apsaugos ministerijos 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nustatytas labai didelio šios medžiagos kiekio minimalias ribas. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistojo padarytos veikos nelaikytinos išimtinai mažesnio pavojingumo nusikalstamomis veikomis. Byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad D. M. įvykdyti nusikaltimai buvo suplanuoti, jiems buvo ruoštasi iš anksto, įvykdyti nuteistajam veikiant kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad veika, kurią įvykdė D. M. (BK 260 straipsnio 3 dalis), sukelia sunkius padarinius, žaloja visuomenę, ypač jaunimą, o tai neabejotinai didina jos pavojingumą.

17. Nenustatęs pagrindų taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi baudžiamajame įstatyme įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 straipsnyje, taip pat BK 41 straipsnyje įtvirtintomis bausmės paskirties nuostatomis ir, atsižvelgęs į visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, paskyrė D. M. teisingas, jo įvykdytų veikų ir asmenybės pavojingumą atitinkančias bausmes, kurių dydis yra itin artimas minimalioms D. M. inkriminuotų nusikaltimų sankcijose nustatytoms bausmėms.

18. Nuteistajam pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės – atitinkamai ketverių ir vienuolikos metų laisvės atėmimas – pirmosios instancijos teismo pagrįstai subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę, teismui konstatavus, kad D. M. įvykdytos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

19. Prašydamas sušvelninti jam bausmę, apeliantas akcentavo savo psichikos sveikatos būklę, tačiau atlikus D. M. stacionarinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, byloje nustatyta, kad šiuo metu apeliantas neserga lėtiniu ir laikinu psichikos sutrikimu. Jam nustatytas adaptacijos sutrikimas ir organinis asmenybės sutrikimas, o tai šiuo metu netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Ekspertizės akte Nr. 75U-I-34/2018 taip pat konstatuota, kad nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. taip pat buvo veiksnus (t. 4, b. l. 76–80). Taigi šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad dėl savo sveikatos būklės nuteistasis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir atlikti jam paskirtos bausmės. Pablogėjus D. M. sveikatos būklei bausmės vykdymo metu, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl apelianto atleidimo nuo tolesnio jam paskirtos bausmės atlikimo dėl ligos (BK 76 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Ernesta MontvidienėAlgimantas ValantinasLinas Žukauskas