Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės ir Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo 2016-04-11 įsakymą Nr. 36VĮ-499- (14.36.2) dėl 2000-10-10 valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. PN68/2000-1736 nutraukimo. Nurodė, kad 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos miškų institutas ir Telšių apskrities viršininkas sudarė valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. PN68/2000-1736 ir panaudai suteikė 35 825 kv. m ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Plungės rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini). Pagal Sutarties 2 punktą, žemės sklypas suteikiamas naudotis iki 2099-08-09. Suteikto naudotis žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kitai paskirčiai (kitai ne žemės ūkio, miškų ūkio veiklai); ūkinės veiklos būdas – kitai specialiai paskirčiai. Taigi ieškovas nuo 2000 m. spalio 10 d. naudojo žemės sklypą pagal Sutartyje numatytą naudojimo paskirtį. Skundžiamas įsakymas priimtas dėl to, kad panaudai suteiktas plotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-16 nutarimu Nr. 1138 nebuvo priskirtas miškų mokslo tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miško plotams, ir atsižvelgiant į tai, kad neva funkcijos, kurioms vykdyti buvo perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas, pagal žemės naudojimo paskirtį ir būdą teisės aktais nebenumatytos. Tačiau pažymėjo, kad ieškovo funkcijos nėra pakeistos ir ieškovas iki šiol naudoja suteiktą žemės sklypą pagal sutartyje numatytą naudojimo paskirtį. Be to, ieškovas šiame žemės sklypo plote patikėjimo teise valdo pastatus, todėl atsakovei priėmus skundžiamą įsakymą, ieškovui yra užkertama teisė racionaliai naudotis jam patikėjimo teise priklausančiais pastatais.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. LR CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje nagrinėjamas ginčas dėl panaudos sutarties nutraukimo tuo pagrindu, jog panaudos gavėjas daiktą naudoja ne pagal panaudos sutartyje nurodytą paskirtį. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo 2016-04-11 įsakymą Nr. 36VĮ-499- (14.36.2) dėl 2000-10-10 valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. PN68/2000-1736 nutraukimo.Pirmosios instancijos teismas teisingai byloje nustatė, jog 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos miškų institutas (kurio teises ir pareigas perėmė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centras) ir Telšių apskrities viršininkas sudarė valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. PN68/2000-1736 (toliau – panaudos sutartis) ir vadovaujantis Telšių apskrities viršininko administracijos 2000-08-10 įsakymu Nr. 1258, 2000-10-09 įsakymu Nr. 1591 suteiktas panaudai 35 825 kv. m ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Plungės rajono savivaldybėje, Paežerės Rūdaičių kaime (toliau – žemės sklypas). Panaudos sutarties 2 p. nurodyta, kad žemės sklypas suteikiamas naudotis iki 2099-08-09, žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kitai paskirčiai: kitai ne žemės ūkio, miškų ūkio veiklai (panaudos sutarties 3 p.), ūkinės veikos pobūdis – kitai specialiai paskirčiai (panaudos sutarties 4 p.). 2016-04-11 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjas priėmė įsakymą Nr. 36VĮ-499-(14.36.2.) dėl 2000 m. spalio 10 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. PN68/2000-1736 nutraukimo (toliau – įsakymas), kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.641 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių patvirtinimo“ 2.2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1562 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 5 d. nutarimo Nr. 133 „Dėl miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir atsižvelgdamas į tai, kad funkcijos, kurioms vykdyti buvo perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas, pagal žemės naudojimo paskirtį ir būdą teisės aktais nebenumatytos, nusprendė nutraukti prieš terminą 2000 m. spalio 10 d. valstybinės panaudos sutartį Nr. PN68/2000-1736. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovui žemės sklypas buvo suteiktas neatsižvelgiant į tai, jog jis buvo įtrauktas į miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų plotus, kadangi, tik įtraukus ginčo žemės sklypą į miškų mokslinio tyrimo ir mokymo miškus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-05 nutarimu „Dėl miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų patvirtinimo“, buvo pasirašyta žemės panaudos sutartis. Ieškovui žemės sklypas buvo suteiktas panaudai atlikti mokslinius tyrimus ir vykdyti mokymo veiklą, remiantis panaudos sutartimi.LR CK 6.629 straipsnio 1 dalis numato, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, arba sutartyje numatytos būklės. LR CPK 6.633 straipsnio 1 dalis numato, kad panaudos davėjas privalo perduoti daiktą panaudos gavėjui tokios būklės, kuri atitinka sutarties nustatytas sąlygas ir daikto naudojimo paskirtį. Panaudos gavėjas privalo naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį (LR CK 6.637 str. 1 d.). Panaudos davėjas turi teisę reikalauti sutartį nutraukti prieš terminą, jeigu panaudos gavėjas: 1) naudoja daiktą ne pagal paskirtį; 2) nevykdo pareigos išlaikyti ir saugoti daiktą; 3) iš esmės pablogina daikto būklę; 4) be panaudos davėjo sutikimo perduoda daiktą trečiajam asmeniui (LR CK 6.641 str. 1 d.).Papildomai valstybinės žemės sklypų suteikimą neatlygintinai naudotis reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas ir Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-11-13 nutarimu Nr. 1428 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 2.2 punkte numatyta, kad pagal šias taisykles Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims gali būti perduodami neatlygintinai naudotis: valstybinės žemės sklypai, neužstatyti statiniais ar įrenginiais. Šie valstybinės žemės sklypai gali būti perduodami neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybės ar savivaldybės institucija, taip pat viešosioms įstaigoms – mokykloms.Žemės įstatymo 8 straipsnio 6 dalis numato, kad valstybinė žemė šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, išskyrus tradicines religines bendruomenes ir bendrijas, perduodama neatlygintinai naudotis tik valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Jeigu perduotas naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal panaudos sutartyje nurodytas sąlygas arba panaudos gavėjas nebeatlieka funkcijų, kurioms buvo perduotas valstybinės žemės sklypas, laikoma, kad perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį, ir panaudos davėjas turi nutraukti panaudos sutartį prieš terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 20 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A -2804/2012 nurodė, kad ši teisės norma turėtų būti aiškinama taip, kad valstybinės žemės panaudos sutartys turi būti nutraukiamos prieš terminą tais atvejais, kai panaudos gavėjas konkretų žemės sklypą faktiškai naudoja kitomis sąlygomis ir kitiems tikslams, nei buvo nurodyta panaudos sutartyje, arba kai panaudos gavėjas iš viso nebeatlieka funkcijų, kurioms įgyvendinti jam buvo perduotas žemės sklypas. Šioje byloje 2000-10-10 Sutartis Nr. PN68/2000-1736 dėl valstybinės žemės panaudos numatė, kad panaudos sutartis sudaroma vadovaujantis Telšių apskrities viršininko administracijos 2000-08-10 įsakymu Nr. 1258, 2000-10-09 įsakymu Nr. 1591 (Sutarties 1 punktas) ginčo žemės sklypas suteiktas naudotis iki 2099-08-09, skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos (Sutarties 2 punktas). Suteikiamo naudotis žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis – kitai paskirčiai: kitai ne žemės ūkio, miškų ūkio veiklai (Sutarties 3 punktas). Sutarties 4 punktas numato, kad ūkinės veiklos būdas – kita speciali paskirtis. Byloje pateikti Telšių apskrities viršininko administracijos 2000-08-10 įsakymas Nr. 1258 ir 2000-10-09 įsakymas Nr. 1591. Įsakymu Nr. 1258 numatyta, kad ginčo žemės sklypas suteiktas ieškovei devyniasdešimt devynerių metų laikotarpiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-11-13 nutarimu Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomones ne žemės ūkio paskirčiai <veiklai>“, Plungės rajono savivaldybės valdybos 2000-07-27 sprendimu Nr. 94 ir pagal faktinį naudojimą atliktais geodeziniais matavimais. Įsakymu Nr. 1591 buvo ištaisytas rašymo apsirikimas, padarytas Įsakyme Nr. 1428. Taigi, vadovaujantis sutartimi dėl valstybinės žemės panaudos, matyti, kad nėra numatyta, jog ginčo žemės sklypas, suteiktas panaudai, gali būti naudojamas tik mokslinei tiriamajai veiklai. Atkreiptinas dėmesys, jog Sutarties 8 punktas Sutarties šalims leido numatyti papildomus žemės naudojimo apribojimus, tačiau jų šalys nenumatė, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo žemės sklypo paskirtis – kitai paskirčiai (kita ne žemės ūkio, miškų ūkio veiklai), o ne tik mokslinei veiklai skirta valstybinė žemė. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Aplinkos apsaugos ministerijos atsiliepime nurodytos priežasties, dėl kurios ginčo žemės sklypas buvo išbrauktas iš miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų ploto sąrašo, tai yra, dėl to, kad ieškovė nepateikė duomenų apie ginčo sklype vykdomus mokslinius tyrimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių patvirtinimo“, priimto 1995 m. lapkričio 13 d. Nr. 1428, 2.2 punkte numatyta, kad valstybinės žemės patikėtiniai, sudarę valstybinės žemės panaudos sutartis, turi kontroliuoti, kaip valstybinės žemės sklypų panaudos gavėjai vykdo valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygas, o nustatę pažeidimus – reikalauti juos pašalinti arba inicijuoti sutarties nutraukimą ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis, kad būtų atlyginti nuostoliai. Šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėtinis, kontroliuojantis, kaip valstybinės žemės sklypų panaudos gavėjai vykdo valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygas, todėl Nacionalinei žemės tarnybai yra priskirta kontrolės funkcija – atlikti įvertinimą, ar žemės sklypas naudojamas pagal panaudos sutartyje nurodytas sąlygas arba ar panaudos gavėjas atlieka funkcijas, kurioms buvo perduotas valstybės žemės sklypas, t. y. ar žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl priežasčių, dėl kurių ginčo žemės sklypas nebuvo įtrauktas į miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 133 „Dėl miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų plotų patvirtinimo“ pagal Aplinkos ministerijos parengtą schemą buvo patvirtinti miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirti miškų plotai. Šioje schemoje buvo įtrauktas Lietuvos miškų institutas Telšių apskrityje, Plungės rajono savivaldybėje, Platelių girininkijoje, miško kvartale, schemoje žymimame Nr. 24, Paežerės Rūdaičių kaime, naudojantis 35 825 kv. m plotą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-05 nutarimo Nr. 133 „Dėl miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ pagal Aplinkos ministerijos parengtą schemą buvo patvirtinti miškų mokslo tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirti miškų plotai. Šioje schemoje Lietuvos miškų institutas, Paežerės Rūdaičių kaime, Plungės rajono savivaldybėje, naudojantis 35 825 kv. m plotą, nėra įtrauktas. Šis plotas nebuvo įtrauktas ir patvirtinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1562 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 5 d. nutarimo Nr. 133 „Dėl miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų plotų patvirtinimo“. Iš byloje pateiktų įrodymų, nustatyta, kad ginčo žemės sklypas neįtrauktas į miškų mokslo tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtus miškų plotus, kadangi ieškovas nepateikė miškų tvarkymo kontrolės institucijai – atsakovei duomenų, kokie būtent moksliniai tyrimai jame buvo ir yra vykdomi.Byloje nustačius, kad ieškovui panaudos sutartimi žemės sklypas yra suteiktas vykdyti kitą nei žemės ūkio, miško ūkio veiklą, t. y. nenustačius, kad panaudai suteikiamas žemės sklypas būtinai turi būti įtrauktas į miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų plotus, kurie patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1562 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 5 d. nutarimo Nr. 133 „Dėl miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, darytina išvada, kad nutarimas priskirti ginčo žemės sklypą ar ne į miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams priskirtų miškų plotus neturi teisinės reikšmės, kadangi tokia sąlyga į panaudos sutartį įtraukta nebuvo. Dėl apeliantės argumentų, kad ieškovas naudoja žemės sklypą ne pagal paskirtį, todėl yra pagrindas nutraukti panaudos sutartį, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad šis argumentas nagrinėtinas atsižvelgiant į Sutarties 3 punkte nurodytą sąlygą, jog suteikiamo naudotis žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita paskirtis (kitai nei žemės ūkio, miškų ūkio veiklai), o ūkinės veiklos būdas – kita speciali paskirtis. Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išraše taip pat nurodyta, kad ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 29 straipsnio 2 dalis numato, kad kitos paskirties žemės naudojimo sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Aiškinant ir taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovė vykdė ginčo žemės sklypo naudojimo pagal paskirtį kontrolę ir surašė du žemės naudojimo patikrinimo aktus, t. y. 2008-06-06 Nr. 224 ir 2013-04-19 Nr. 36ŽN-(14.36.73)-23. 2008-06-06 žemės naudojimo patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklype yra statinys, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ir nustatyta, kad esant dar vienam statiniui, naudotojų žemės sklypas naudojamas ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Siūlo raštu informuoti Lietuvos miškų institutą apie panaudos sutarties neatitinkančias sąlygas ir priimti sprendimus dėl panaudos sutarties peržiūrėjimo. Taigi šiame patikrinimo akte iš viso nekalbama apie tai, ar ieškovas vykdo mokslinę veiklą, ar naudoja suteiktą plotą miškų ūkio veiklai. 2013-04-19 žemės naudojimo patikrinimo akte nustatyta, kad apeitas plotas, miškas apžiūrėtas, mokslinių tyrimų veiklos ar eksperimentinės veiklos vykdymo nenustatyta, dokumentiniai įrodymai nepateikti. Iš 2013-04-19 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriaus rašto Nr. 36SD-(14.36.7)-844 dėl papildomų dokumentų pateikimo matyti, kad ieškovo buvo paprašyta iki 2013-05-02 pateikti mokslinių tyrimų veiklą šiame sklype įrodančius dokumentus.Tačiau, kaip minėta, byloje nustatęs, kad Sutartyje nurodyta žemės sklypo paskirtis – kita, o ūkinės veiklos būdas – kita speciali paskirtis, tačiau detaliai nenurodant, kad žemės sklypas suteikiamas panaudai tik mokslinių tyrimų ir eksperimentinių tyrimų veiklai vykdyti, apeliacinės instancijos teismas vertina tą faktą, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė vykdytų veiklą, pažeisdama panaudos sutartyje nurodytą ginčo žemės sklypo paskirtį, t. y. pažeistų Žemės įstatymo ar kitų įstatymų, reglamentuojančių kitos paskirties žemės sklypo naudojimo tvarką, nuostatas. Priešingai, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės vykdoma veikla neprieštarauja panaudos sutartyje numatytai žemės naudojimo tvarkai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog iš ieškovo byloje pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas 2009 m. su Žemaitijos nacionaliniu parku pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl tam tikrų mokslinių tyrimų veiklos vykdymo. Iš Lietuvos miškų instituto mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinės tyrimų programos medžioklės plotuose, esančiuose Žemaitijos nacionaliniame parke, matyti, kad ieškovas laikotarpiui nuo 2001 iki 2010 metų pasitvirtino programą mokslinei tiriamajai veiklai „Laukinės gyvūnijos išteklių tvarus naudojimas biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu“. Iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinės tyrimų programos mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010 iki 2015 metų pasitvirtino programą mokslinei tiriamajai veiklai „Medžiojamųjų gyvūnų išteklių tvarus naudojimas biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu“. Byloje taip pat pateikta Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto mokslo ir mokymo medžioklės plotuose taikytų gyvūnijos apsaugos ir naudojimo bei gausos reguliavimo priemonių ataskaita už 2014/2015 m. Iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinės tyrimų programos mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2016 iki 2020 metų pasitvirtino programą mokslinei tiriamajai veiklai „Medžiojamųjų gyvūnų išteklių tvarus naudojimas biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu“. Taip pat byloje pateiktas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus K. Š. daktaro disertacijos metodika, iš kurios matyti, kad tyrimo teritorija apima ir Telšių miškuose esančią Platelių girininkiją. Apeliantė apeliaciniame skunde ginčija anksčiau minėtus ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. ieškovo pateikta 2009 m. spalio 29 d. Bendradarbiavimo sutartis Nr. F9-91 (toliau – Bendradarbiavimo sutartis) sudaryta su Žemaitijos nacionaliniu parku, kuria perleidžiami įsipareigojimai, numatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. sausio 27 d. Nr. D1-51 įsakyme „Dėl mokslo ir mokymo medžioklės plotų naudojimo ir tvarkymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Žemaitijos nacionaliniu parkui. Tai reiškia, kad ieškovas nenaudoja jam panaudos sutartimi suteikto žemės ploto ir tai pažeidžia teisės aktus. Nesutiktina su apeliantės pozicija, jog 2009-10-29 Bendradarbiavimo sutartis tarp ieškovės ir Žemaitijos nacionaliniu parko sudaryta perleidžiant Žemaitijos nacionaliniam parkui ieškovui priklausančią žemę panaudos sutarties pagrindu, kadangi joje nurodyta, kad 2010-2015 laikotarpiu bus vykdomas bendradarbiavimas su ieškovu, turinčiu mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienetą Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Sutartis sudaryta abipusių įsipareigojimų pagrindu, nurodant, jog šalys viena kitai teiks informaciją apie plote vykdomus mokslinius tyrimus, informaciją, susijusią su plote vykdoma medžioke, medžiojamosios gyvūnijos tyrimais ir kt. Sutarties tekste nenumatyta, kad ieškovei panaudos sutartimi skirtas žemės plotas yra perleidžiamas kitam trečiajam asmeniui naudotis. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad „iš Lietuvos miškų instituto mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinės tyrimų programos medžioklės plotuose, esančiuose Žemaitijos nacionaliniame parke matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2001 iki 2010 metų patvirtino programą mokslinei tiriamajai veiklai „Laukinės gyvūnijos išteklių tvarus naudojimas biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu“. Tačiau iš teismui pateiktos minėtos programos nematyti nei jos parengimo datos, nei registracijos numerio, taip pat nepateikti dokumentai apie jos vykdymą.Iš dalies sutiktina su apeliantės argumentu, jog ieškovo pateikta 2001–2010 metų programa mokslinei tiriamajai veiklai „Laukinės gyvūnijos išteklių tvarus naudojimas biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu“ neturi kai kurių oficialiam dokumentui skirtų rekvizitų, tačiau į bylą yra pateikta 2010–2015 metų mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinė tyrimų programa mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete „Medžiojamųjų gyvūnų išteklių tvarus naudojimas biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu“. Taip pat pateikta ir 2016–2020 metams skirta analogiška mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinė tyrimų programa. Jose nurodyta, kuo remiantis yra patvirtintos šios programos. Taip pat siekdamas patvirtinti minėtos mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinės tyrimų programos, kaip oficialaus dokumento, autentiškumą ir pripažinimą tinkamu rašytiniu įrodymu, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi viešai prieinama informacija, skelbiama Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto tinklalapyje www.mi.lt, kuriame nurodoma, jog: „Žemaitijos nacionaliniame parke esanti valstybinių miškų teritorija skirta LAMMC filialui Miškų institutui, <...> šie plotai skirti kurti šiuolaikišką medžioklėtyros ir medžioklėtvarkos mokslo bei mokymo bazę, vykdant gyvūnijos, augalijos bendrijų ir biologinės įvairovės išsaugojimo bei gausinimo mokslinius tyrimus. Mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienetas (toliau – MMMPV) yra tvarkomas ir medžiojamųjų gyvūnų ištekliai naudojami, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei Miškų instituto mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinę tyrimų programą „Medžiojamųjų gyvūnų išteklių tvarus naudojimas biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu“ ir Miškų instituto MMMPV Žemaitijos nacionaliniame parke medžioklėtvarkos projektą, įgyvendinti kompleksinio ekologiškai pagrįsto miško bei medžioklės ūkio modelį saugomoms teritorijoms tvarios laukinių gyvūnų ir miško augalijos koegzistencijos ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu. Programa užtikrina mokslinės tiriamosios veiklos, vykdomos Miškų instituto medžioklėtyros srityje, tęstinumą ir numato jos vykdymą MMMPV plotuose.“ Taigi remiantis pateiktų įrodymų visetu, teismo vidiniu įsitikinimu, darytina išvada, kad tiek 2001–2010 laikotarpiu, tiek ir 2010–2015, 2016–2020 metų laikotarpiais buvo ir yra vykdomos „Medžiojamųjų gyvūnų išteklių tvaraus naudojimo biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu“ mokslo ir mokomosios veiklos plėtojimo kompleksinės tyrimų programos. Šios mokomosios veiklos programos tikslas glaudžiai susijęs su miškų ūkio veikla, todėl darytina išvada, jog tokia veikla neprieštarauja panaudos sutartyje nurodytai žemės paskirčiai. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš byloje pateiktos Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus K. Š. daktaro disertacijos metodikos matyti, kad tyrimo teritorija apima ir Telšių miškuose esančią Platelių girininkiją. Nurodo, jog tai neįrodo, jog ginčo plote yra vykdoma mokslinė veikla, kadangi metodikoje nurodytas nė vienas miško plotas, tačiau nenurodo, kad būtent ginčo teritorijoje vykdomi moksliniai tyrimai. Iš dalies sutiktina su apeliantės pozicija, jog iš K. Š. daktaro disertacijos metodikos, kurioje nurodyta tyrimo teritorija apima Platelių girininkiją, esančią Telšių miškų urėdijos miškuose, Miškų instituto mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete, neįmanoma nustatyti, ar būtent ginčo plotų vienete buvo atliktas tyrimas, tačiau byloje įvertinus pateiktų rašytinių įrodymų visumą, tai, kad ginčo plotas vis dėlto yra Miškų instituto mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete ir kad jame, kaip konstatuota anksčiau, yra vykdomi moksliniai tyrimai, darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog vis dėlto tyrimai, susiję su skirtingomis miškų kategorijomis, buvo atliekami ir ginčo žemės sklype, o tokia veikla neprieštarauja panaudos sutartyje nurodytai žemės paskirčiai (Sutarties 3 ir 4 punktai). Taigi tiek ieškovo atstovų paaiškinimai, tiek byloje pateikti rašytiniai įrodymai visiškai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog panaudai suteiktame žemės sklype vyksta mokslinė veikla ir žemės sklypas yra naudojamas pagal paskirtį, numatytą panaudos sutartyje, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo nutraukti panaudos sutartį prieš terminą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir neįvertino bylos sudėtingumo, t. y. šiuo atveju byla nebuvo sudėtinga, spręsti klausimai nėra teisiškai nauji, sudėtingi, todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti sumažintos.Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau tekste – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Be to, nustatant priteistino advokatui užmokesčio dydį, atsižvelgiama į advokato teiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-212/2009). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovui šioje byloje atstovavo advokato padėjėja R. S., o bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu, suma yra 800 Eur. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrindo nustatyti, kad iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos galėtų būti mažintinos, atsižvelgus į tai, jog ši byla yra teisiškai nesudėtinga, taip pat nėra pagrindo jų mažinti, ir vadovaujantis Rekomendacijų 5 punktu, kuris numato, jog už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Rekomendacijų 8 punkte nurodyta, kad už advokato teikiamas teisines paslaugas paruošiant ieškinį, numatytas koeficientas yra 2,5, todėl už ieškinio paruošimą maksimaliai priteistina suma yra 1 892,50 Eur, o įvertinus tai, kad šioje byloje ieškinys paruoštas advokato padėjėjos, maksimali advokato padėjėjui mokėtina suma už ieškinio paruošimą yra 1 514 Eur. Taigi įvertinus tai, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija advokato padėjėjui maksimalios priteistinos sumos, darytina išvada, kad nėra pagrindo mažinti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, detaliai atsakė į proceso šalių argumentus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantės nurodytu apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, už suteiktas teisines paslaugas, kurios sudaro 550 Eur.Palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti nepakeistą yra pagrindas spręsti klausimą dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. LR CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 str. 1 d.).Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikė duomenis, jog patyrė 550 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, jos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius (2015-03-19 redakcija). Taigi ieškovui iš atsakovės priteistina 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.

Priteisti ieškovui Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos.