- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2-990/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Driukas
- Atsakovas
- D. L., T. L., J. L.
- Ieškovas
- UAB „Medicinos bankas“
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutarties, kuria teismas netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, civilinėje byloje Nr. 2-727-781/2014 pagal ieškovo UAB „Medicinos bankas“ patikslintą ieškinį atsakovams T. L., D. L. bei J. L., trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (actio Pauliana).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).
Atskiruoju skundu ginčijamas nutarties, kuria teismas atsisakė pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, teisėtumas.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ (toliau - ieškovas) patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutartį, sudarytą atsakovo T. L. ir atsakovo D. L.; 2) actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini)d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 15 d. dovanojimo sutartį, sudarytą atsakovės J. L. ir atsakovo D. L.; 3) taikyti restituciją – grąžinti (duomenys neskelbtini) d. sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas) atsakovų T. L. ir J. L. nuosavybėn. Taikant restituciją teismo sprendime nurodyti, kad tik ieškovas turi teisę patenkinti savo reikalavimus pagal įsiteisėjusius ir vykdytinus teismų sprendimus: Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-217/2012, nukreipdamas išieškojimą į žemės sklypą; 4) priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įpareigoti VĮ „Registrų centras“ padaryti Nekilnojamojo turto registre įrašą apie draudimą disponuoti (duomenys neskelbtini) dalimis žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
2009 m. gruodžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo disponuoti (duomenys neskelbtini) d. žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai.
2014 m. vasario 24 d. atsakovas D. L. pateikė teismui prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o būtent – įpareigoti VĮ Registrų centras padaryti Nekilnojamojo turto registre įrašą apie draudimą disponuoti (duomenys neskelbtini) d. žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), leidžiant atsakovui D. L. rengti žemės sklypo, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, teikti žemės sklypo detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai tvirtinimui, remiantis patvirtintu detaliuoju planu padalinti planuojamą teritoriją į suprojektuotus žemės sklypus, skirtus vienbučio (dvibučio) gyvenamojo namo statybai, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą, atlikti performuotų detaliuoju planu žemės sklypų kadastrinius matavimus (taip pat nustatyti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimui ir eksploatacijai ir kitus būtinus servitutus), teikti juos tvirtinti ir įregistruoti VĮ Registrų centras, parengti planuojamoje teritorijoje numatytų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų techninius projektus, parengti, notariškai patvirtinti servitutų nustatymo sutartis, jas įregistruoti VĮ Registrų centras bei pasirašyti sutartis dėl paslaugų teikimo su inžinierinius tinklus eksploatuojančiomis organizacijomis.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė netenkinti prašymo pakeisti taikytą laikinąją apsaugos priemonę kita. Nurodė, kad atsakovai yra nurodę, kad atsakovas D. L. yra mokėjęs tam tikras sumas, susijusias su ginčo žemės sklypu, valstybei, ir dėl šių atsakovo D. L. turėtų išlaidų restitucija neturėtų būti taikoma. Tenkinus atsakovo D. L. prašymą, jis įgytų teisę investuoti į ginčo žemės sklypą papildomas lėšas ir šiomis naujomis investicijomis bandytų toliau motyvuoti restitucijos taikymo negalimumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartimi atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkino.
Teismas sprendė, kad tenkinus atsakovo prašymą, ginčo žemės sklypas nustotų egzistuoti kaip vienas nekilnojamasis daiktas ir vietoje jo atsirastų suprojektuoti atskiri žemės sklypai, kurie patys savaime nebuvo ginčo objektais. Tokia situacija sudarytų pagrindą papildomiems ginčams tarp šalių. Teismas sutiko, kad ginčo žemės sklypo padalinimas galimai padidintų žemės sklypo vertę ir sprendimo įsiteisėjimo atveju tai leistų padengti didesnę įsiskolinimo dalį ieškovui, tačiau pažymėjo, kad 2014 m. vasario 12 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju atsakovai turėtų galimybę kreiptis į ieškovą su prašymu atlikti ginčo žemės sklypo padalinimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas D. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį ir prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tenkinus atsakovo pašymą, ginčo žemės sklypas nustotų egzistuoti kaip vienas nekilnojamasis daiktas ir vietoje jo atsirastų suprojektuoti atskiri žemės sklypai, kurie patys savaime nebuvo ginčo objektais ir kad tokia situacija, sudarys pagrindą papildomiems ginčams tarp šalių. Priešingai, teismui tenkinus atsakovo prašymą, per apeliacinio skundo nagrinėjimo terminą, būtų sudarytos realios galimybės užbaigti ginčo sklypo detalųjį planą ir tokiu būdu padidinta jo vertė, kas aiškiai atitiktų ne tik atsakovo, bet ir ieškovo interesus, nes priešingu atveju ieškovas turės galimybę patenkinti savo kreditorinius reikalavimus žymiai mažesne apimtimi. Todėl toks laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas neprieštarauja ieškovo interesams ir tiesiogiai juos atitinka.Užbaigus detalaus plano rengimą ir suformavus naujus žemės sklypus, jie neabejotinai bus areštuoti ieškovo naudai, todėl ir šiuo aspektu, laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas jokios neigiamos įtakos ieškovui neturės.Teismo atsisakymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones įtakoja ir trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, nes taip yra užkertamas kelias detalaus plano rengimui ir gretimų žemės sklypų savininkams, dėl ko jie turės papildomų nuostolių.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.Bylos nagrinėjimo metu atsakovai, siekdami išvengti restitucijos taikymo, yra ne kartą nurodę, kad atsakovas D. L. yra mokėjęs tam tikras sumas, susijusias su ginčo žemės sklypu, valstybei, ir dėl turėtų išlaidų restitucija neturėtų būti taikoma. Patenkinus atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo, atsakovas D. L. įgytų teisę investuoti į ginčo žemės sklypą papildomas lėšas ir šiomis naujomis investicijomis bandytų toliau motyvuoti restitucijos taikymo negalimumą. Atsakovas siekia sudaryti kuo didesnes kliūtis restitucijai taikyti, t.y. priimto teismo sprendimo vykdymui, nes tokiu atveju reiktų spręsti ir atsakovo D. L. naujai padarytų investicijų kompensavimo klausimą. Patenkinus atsakovo prašymą, vietoj ginčo žemės sklypo atsirastų keli nauji atskiri žemės sklypai, kas sąlygotų naujų ginčų kilimą jau būtent dėl šių žemės sklypų, o pirmosios instancijos teisme išspręstas ginčas dėl jau nebeegzistuojančio žemės sklypo netektų prasmės. Tokia situacija leistų atsakovams iš esmės atnaujinti teisminį ginčą - kelti klausimus, ar visų šių žemės sklypų atžvilgiu turi būti taikoma restitucija, ar tik kai kurių iš jų, kokia šių žemės sklypų rinkos vertė (šioje civilinėje byloje ginčo žemės sklypo vertė yra vienas iš pagrindinių atsakovų ginčijamų klausimų) ir t.t. Atsakyti į šiuos klausimus būtų galima tik bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, t.y. tokia situacija leistų atsakovams sugrąžinti kilusį teisminį ginčą į pradinę stadiją. Atsakovas D. L. siekia pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti taip, kad būtų sudarytos kuo didesnės kliūtys teismo sprendimo vykdymui - restitucijos taikymui, o taip pat siekia teisminį ginčą grąžinti į pradinę jo stadiją, t.y. kuo labiau jį užvilkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys yra patenkinamas. Todėl teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti sunkiai įvykdomu arba visiškai nebeįmanomu įvykdyti (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo būsimo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
CPK 148 str. 1 d. numatyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai. Todėl teismas, spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi įvertinti, ar, pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tenkinus atsakovo prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, ginčo žemės sklypas nustotų egzistuoti kaip vienas nekilnojamasis daiktas ir vietoje jo atsirastų suprojektuoti atskiri žemės sklypai, kurie patys savaime nebuvo ginčo objektais, o tokia situacija sudarytų pagrindą papildomiems ginčams tarp šalių kilti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2010). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą, sugrąžinant skolininkui tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai, nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti). Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013). Patenkinus actio Pauliana ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o remiantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi skiriamas šį ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2010; 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013). Teismas, taikydamas restituciją, turi išsiaiškinti svarbias restitucijai taikytinas aplinkybes, t. y. ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima taikyti restituciją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, tenkinus atsakovo prašymą (t.y. leidus atsakovui rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, teikti žemės sklypo detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai tvirtinimui, remiantis patvirtintu detaliuoju planu padalinti planuojamą teritoriją į suprojektuotus žemės sklypus, skirtus vienbučio (dvibučio) gyvenamojo namo statybai, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą, atlikti performuotų detaliuoju planu žemės sklypų kadastrinius matavimus (taip pat nustatyti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimui ir eksploatacijai ir kitus būtinus servitutus), teikti juos tvirtinti ir įregistruoti VĮ Registrų centras, parengti planuojamoje teritorijoje numatytų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų techninius projektus, parengti, notariškai patvirtinti servitutų nustatymo sutartis, jas įregistruoti VĮ Registrų centras bei pasirašyti sutartis dėl paslaugų teikimo su inžinerinius tinklus eksploatuojančiomis organizacijomis), susiklostytų tokia situacija, kuomet galimai išnyktų ginčo objektas bei kiltų restitucijos taikymo problemų, t.y. galimai teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas, o pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų jų taikymu siekiamų tikslų.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, atsakovų T. L. bei J. L. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo yra priimtas ir artimiausiu metu bus nagrinėjamas Lietuvos apeliaciniame teisme. Tad įsiteisėjus priimtam teismo sprendimui (ieškovo ieškinio patenkinimo atveju) atsakovai turės galimybę kreiptis į ieškovą su prašymu atlikti ginčo žemės sklypo padalinimą, siekiant padidinti skolininko turto vertę.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ši nutartis neužkerta kelio atsakovui kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, pavyzdžiui, įkeičiant tokios pat vertės nekilnojamąjį turtą, arba teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 148 str. 1 d., 2 d., 3 d.).
Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas spręsti, jog byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina proceso šalių interesų pusiausvyrą ir nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina. Todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, pagrįstai atsisakė pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turto atžvilgiu, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.