Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-02-12 · Administracinė byla Nr. I1-1226-821/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-02-12Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-12
Bylos Nr.
I1-1226-821/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03670-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Iveta Pelienė (pirm.)
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1226-821/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03670-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 20.5.1; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 12 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. S. su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 1997 m. kovo mėnesio iki 2019 m. birželio 27 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Skunde paaiškina, kad jis kalėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) ir ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi visose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuri nuo bendro kameros ploto atskirta ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Toks sanitarinio mazgo atskyrimas neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra uždaros kabinos. Todėl pareiškėjas jautė didelį diskomfortą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, depresiją nepilnavertiškumo jausmą. Pareigūnai užeidavo be perspėjimo, todėl pasitaikydavo atvejų, kai pareiškėją aptikdavo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl jam atsirado nerimas. Pareiškėjo vertinimu, tokios kalinimo sąlygos yra žeminančios pareiškėjo orumą.

Pareiškėjas be kita ko, skunde rėmėsi Europos žmogaus teisių konvencija, Europos žmogaus teisių teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 12–15) pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas laikytas ir kartu laikytų asmenų skaičių.

Atsakovės atstovas prašo taikyti senaties terminą laikotarpiui nuo 1997 metų kovo mėnesio iki 2016 m. gruodžio 12 d. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1. 125 straipsnio 8 dalimi, nustatančia, jog reikalavimams dėl neturtinės žalos sutrumpintą trejų metų terminą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymi, kad pagal bendrąją ieškinio termino eigos pradžios taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe, t. y. – asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą. Atsakovė, vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Paaiškino, kad Vilniaus PN korpusų, buvusių adresu Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, teisės aktai nenustatė. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Pažymėjo, kad pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis teisės aktais, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų

Dėl neturtinės žalos nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civiliniame kodekse įtvirtintos nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, buvusiu gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 1997 metų kovo mėnesio iki 2019 m. birželio 27 d. (toliau – ginčo laikotarpis) neužtikrinimo, atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

Pareiškėjas nurodo, kad buvo neužtikrinamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nuo 1997 metų kovo mėnesio iki 2019 m. birželio 27 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2019 m. spalio 22 d. (vokas, b. l. 8), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2016 m. spalio 21 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimų, teigdamas, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo suėmimo vykdymą reglamentuojančių teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 1997 m. kovo mėnesio iki 2016-10-22 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo. Atsakovo prašymu pritaikius senatį (šiuo atveju trijų metų terminas) laikytina jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. birželio 27 d. imtinai (2019 m. birželio 27 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos antrąjį sektorių).

Skunde pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi kamerose, kuriose jis buvo laikomas esantis sanitarinis mazgas (tualetas) nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1,5 m. aukščio sienele ir užuolaida, todėl jam nebuvo užtikrintas privatumas.

Atsakovės atstovas nurodo, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K 2016-04-18 atvyko iš Laisvės vietų atėmimo ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 36, kurioje buvo laikomas vienas. Laikotarpyje nuo 2016-04-19 iki 2019-02-18 buvo laikomas kameroje Nr. 36 vienas. 2019-02-19 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 95, kurios plotas 7,94 m², buvo laikomas vienas. Laikotarpiu nuo 2019-02-20 iki 2019-06-26 buvo laikomas kameroje Nr. 95 vienas, 2019-06-27 išvyko Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos antrąjį sektorių.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Pažymėtina, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose Nr. 36 ir Nr. 95. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, duomenų, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų asmenų, byloje taip pat nėra. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir aukščiau nurodyta LVAT praktika tokį sanitarinio mazgo įrengimą laiko tinkamu, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis 1,5 m aukščio sienele ir pakabinama užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra pagrindo konstatuoti.

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. Nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas jau nustatė, kad Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė