Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas J. S. 2015-06-08 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 50 000 € neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-13).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas šiose kamerose: 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (1-3 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 161 (2-4 asm.), 8,11 kv. m ploto kameroje Nr. 294 (2-4 asm.), 7,69 kv. m ploto kameroje Nr. 283 (3-4 asm.), 7,92 kv. m ploto kameroje Nr. 278 (3-4 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 181 (1-4 asm.), 7,48 kv. m ploto kameroje Nr. 126 (2-4 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 154 (3-4 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 143 (3-4 asm.), 7,76 kv. m ploto kameroje Nr. 290 (3-4 asm.), 7,53 kv. m ploto kameroje Nr. 334 (3-4 asm.), 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 347 (1-3 asm.), 7,35 kv. m ploto kameroje Nr. 376 (1-3 asm.), 7,72 kv. m ploto kameroje Nr. 338 (1-4 asm.), 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1 asm.), 8,10 kv. m ploto kameroje Nr. 342 (1-4 asm.), 32,33 kv. m ploto kameroje Nr. 398 (1-5 asm.), 7,79 kv. m ploto kameroje Nr. 270 (1-4 asm.), 36,51 kv. m ploto kameroje Nr. 390 (1-4 asm.), 6,79 kv. m ploto kameroje Nr. 385 (1-2 asm.), 7,37 kv. m ploto kameroje Nr. 375 (2-3 asm.), 26,96 kv. m ploto kameroje Nr. 388 (1-2 asm.), 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 216 (1 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 95 (1-2 asm.). Dalį buvimo šiose kamerose laiko ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų kameros neatitiko.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010).

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. taip pat nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, o jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Pažymėtina, kad pareiškėjas argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo atitvėrimu ir jam kilusių pasekmių, nenurodo. Todėl teismas vertina, kad atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo aspektu nenustatytas.

Lietuvos higienos normos 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos medžiaga patvirtina, kad Lukiškių TI-K mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) bei grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.

Pagal Lietuvos higienos normos 22 p., natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi atitikti šiuos reikalavimus: šiltuoju metų periodu – patalpos oro temperatūra 18–28 ⁰C, šaltuoju metų periodu atitinkamai 18–22 ⁰C (26 p.). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo (b. l. 44-90). Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu galiojo deratizacijos, dezinsekcijos ir dezinfekcijos paslaugų teikimo sutartys (b. l. 91-109). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal šio straipsnio 2 d., pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Bausmių vykdymo kodekso 85 str. 1 d. 4 p., 86 str. 1 d. 3 p. nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o drausmės grupei priskirtieji – vieną valandą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės atmetami. Pareiškėjas nurodo, kad 2015-03-10 jis nebuvo išvestas pasivaikščioti. Šį teiginį paneigia Lukiškių TI-K 2015-03-25 raštas (b. l. 25), kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl minėtos aplinkybės, nurodant, kad pareiškėjas pats atsisakė eiti pasivaikščioti; duomenų, kad pareiškėjas šį atsakymą ginčijo teisme, nenustatyta.

Vadovaujantis Nuteistų vyrų ir moterų, gydomų laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei gydymo ir pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, patvirtintomis teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams priklauso 1 rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Tualetinio popieriaus kokybės teisės aktai nereglamentuoja. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo argumentai dėl tualetinio popieriaus atmetami.

Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 p. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d. nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Vadovaujantis patvirtintomis fiziologinėmis mitybos normomis, dienos maisto kaloringumas kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo įstaigose laikomiems nedirbantiems vyrams turi būti 2298 kcal. Duomenų, jog pareiškėjui tiektas maistas neatitiko šių normų ar valgiaraščio, nenustatyta, o pareiškėjas iš esmės to ir neginčija, tačiau abstrakčiai nurodo, kad maistas buvo netinkamos kokybės.

Pareiškėjas skundžiasi, kad kelis kartus buvo laikomas ne atskirai nuo kitų sulaikytų asmenų. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p., suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, anksčiau neatlikę laisvės atėmimo bausmės, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K 2015-01-22, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl šių aplinkybių, nurodant, kad pareiškėjas į laikino sulaikymo kamerą uždarytas buvo laikantis šio reikalavimo, o pareiškėjas į pareigūnus nesikreipė (b. l. 19). Duomenų, kad pareiškėjas ginčijo šį administracijos atsakymą, nenustatyta, įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo paaiškinimą, nėra.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K registruoja ne visus skundus, tačiau duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, nenustatyta, o byloje paties pareiškėjo pateikti Lukiškių TI-K atsakymai į jo skundus nurodo priešingai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės bei panašūs dirbiniai nenaudojami.

Kaip minėta, pareiškėjas Lukiškių TI-K tam tikrą laikotarpį buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui. Tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, sudarančios pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, pareiškėjas negrindžia žalos dydžio, byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimo trukmę, sukeltas pasekmes, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), teismas pripažįsta, kad 2 000 € dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 € (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.