Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Citadele faktoringas ir lizingas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas J. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

1) Sudarant draudimo sutartį, atsakovė ieškovo tinkamai nesupažindino su draudimo taisyklėmis, todėl teismas negalėjo remtis standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis. Draudikui tenka pareiga supažindinti draudėją su atitinkamomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinėmis sąlygomis). Šios draudiko pareigos vykdymas skiriasi priklausomai nuo to, ar draudimo sutartį sudaro fizinis asmuo (vartotojas) ar juridinis asmuo (verslininkas) (CK 6.992 straipsnis). Sutarties standartinės sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tada, jeigu draudikas tinkamai įvykdė supažindinimo su standartinėmis sąlygomis pareigą. Draudimo sutartį ieškovas su atsakove sudarė apsikeitęs tik keliais elektroniniais laiškais, kuriuose buvo aptartos dvi esminės draudimo sutarties sąlygos. Draudimo apsaugos tipas - „Remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu“ arba „Remontas organizuojamas apdraustojo pasirinkimu“. Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu. Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui – tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1072- 565/2013 yra nurodyta, jog aplinkybės, kad ieškovės vyrui telefonu buvo pasiūlyta draudimo bendrovių interneto svetainėse susipažinti su standartinėmis draudimo bendrovių sutarčių sąlygomis, todėl ieškovė galėjo su jomis susipažinti atsakovo interneto svetainėje, nelaikytinos tinkamu atsakovo pareigos supažindinti ieškovę su Taisyklėmis ir aiškiai atskleisti jai Taisyklėse nustatytas sąlygas dėl nedraudžiamųjų įvykių įvykdymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015, vertinant draudiko supažindinimo su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis tinkamumą, buvo konstatuota, kad, vertinant draudėjo supažindinimo su standartinėmis sutarties sąlygomis tinkamumą, reikšminga ir tai, kad individualiai aptartos sutarties sąlygos turi prioritetą prieš standartines, o nagrinėjamu atveju individualiai aptartose ir sudėtine draudimo sutarties dalimi (priedu prie draudimo liudijimo) esančiose draudimo sąlygose Taisyklės nėra minimos. Nagrinėjamoje byloje atsakovė taip pat nesiėmė bet kokiu būdu išaiškinti kitas, nei draudimo sutartyje sulygtas sąlygas. Draudimo sutartyje taip pat nėra ir ieškovo parašo. Kadangi aplinkybę, jog kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis, vien tik įmokos sumokėjimas nėra pakankamas to įrodymas. Atsakovė tinkamai neįvykdė supažindinimo su draudimo Taisyklėmis pareigos (neatskleidė esminės jų sąlygos – draudimo išmokos apskaičiavimo būdo). Todėl teismas negalėjo remtis standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis, konstatuodamas, kad draudimo išmokos apskaičiavimas kitokiu būdu, nei numatyta individualiose draudimo sutarties sąlygose, yra tinkamas.

2) Sudaryta draudimo sutartis yra vartojimo sutartis, dėl to ją sudariusios šalys yra nelygiavertės. Be to, atsakovės parengtų standartinių sutarties sąlygų 9.6.1.1. punkto sąlyga yra nesąžininga ir neaiški, todėl turėjo būti aiškinama ją pasiūliusios šalies nenaudai. Draudžiama sutartyje įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios yra įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis. Teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Aiškinant vartojimo sutartis, kartu su bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis turi būti taikoma specialioji CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (contra preferentem), kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Kadangi šalių sudarytoje Draudimo sutartyje buvo nustatyta sąlyga, kad „Transporto priemonės remontas organizuojamas apdraustojo pasirinkimu“, įvykus draudžiamajam įvykiui, ieškovas informavo atsakovę, kad arba remontą organizuos pats, arba transporto priemonę parduos neremontuotą, todėl nurodė atsakovei apskaičiuoti remonto darbų išlaidas. Po draudimo išmokos išmokėjimo tapo aišku, kad atsakovė keičiamoms dalims pritaikė taip vadinamą 20 procentų nuolaidą, nes jei apgadintas automobilis būtų remontuojamas draudiko nurodytame servise, šis servisas pritaikytų 20 procentų nuolaidą. Toks atsakovės elgesys nelaikytinas sąžiningu draudimo sutarties vykdymu. Taisyklių 9.6.1. punkto sąlyga - „atsižvelgiant į kainas, kurią už detales ir (ar) dalis sumokėtų draudikas“, su kuria ieškovas nebuvo tinkamai supažindintas, akivaizdžiai prieštarauja ieškovo pasirinktam draudimo apsaugos variantui – „Transporto priemonės remontas organizuojamas apdraustojo pasirinkimu“. Atsakovė draudimo išmokos dydį apskaičiavo pagal pigesnį draudimo apsaugos variantą, kadangi Taisyklių 9.6.1.1. punkte yra net dvi į pigesnįjį draudimo apsaugos variantą nukreipiančios draudimo išmokos apskaičiavimo sąlygos. Taisyklių 9.6.1.1. punkto sąlyga yra neišsami bei neaiški ir tuo aspektu, jog žalos atlyginimo būdas yra išskirtinai susijęs su draudiko ir trečiųjų asmenų susitarimais, apie kuriuos duomenų nėra net Taisyklėse. Ši sąlyga yra tinkamai neatskleista, dėl to suteikia atsakovei galimybę piktnaudžiauti ja, kaskart taikyti vis kito dydžio „nuolaidas“ ir taip mažinti pagrįstą žalos dydį. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kada pagal Taisyklių 9.6.1.1. punkto nuostatas sutartyje neįmanoma įvertinti visų remonto atvejų, išskiriant, kokią kainą kada mokės draudikas. Taip aiškindamas Taisyklių nuostatas, teismas ne tik be pagrindo atleido atsakovę nuo pareigos užtikrinti draudimo sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų tarpusavio suderinamumą, tačiau jas interpretavo savaip, net nebuvus tokių atsakovės atstovo paaiškinimų. Teismas klaidingai nurodė, kad draudikas neturi galimybės Taisyklėse nurodyti visų skirtingų remonto kainų, nes Taisyklėse kalbama tik apie detalių kainą (nuolaidą), kurią už jas mokėtų draudikas. Taisyklėse nebūtų sudėtinga nurodyti, kokio dydžio kiekvienos markės automobilio detalėms draudikas turi jo partnerių suteiktą nuolaidą.

3) Teismas netinkamai sprendė dėl nuostolių atlyginimo paskirties, savaip interpretavo Taisyklėse apibrėžtą nuostolio dydžio nustatymo tvarką bei be pagrindo priskyrė ieškovui pareigą įrodinėti tam tikras aplinkybes. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika žala yra asmens turto sužalojimas, o nuostoliai, kaip piniginė žalos išraiška, yra turėtos būtinosios išlaidos sugadinto automobilio remonto darbams, medžiagoms, keičiamoms dalims bei detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kaltojo asmens neteisėtų veiksmų (neveikimo) sugadintą turtą iki būklės, buvusios prieš pat įvykį. Šios nuostatos yra perkeltos ir į teisės aktus. Pvz., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse analogiškai nustatyta, jog žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Atsakovės parengtų Taisyklių 9.5 punkte taip pat apibrėžta, kad transporto priemonės sugadinimo atveju nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Posėdžio metu šalys ir mėgino paaiškinti teismui, kad ekspertizės skyrimas nėra tikslingas ir tik bereikalingai padidintų bylinėjimosi išlaidas, nes ginčas yra susijęs tik su draudimo sutarties sąlygų aiškinimo skirtumais. Pagal CPK 182 straipsnį nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Ieškovas neišsaugojo detalių įsigijimą patvirtinančių dokumentų, kadangi nesitikėjo, kad pasirinkęs draudimo apsaugos variantą, jog remontą gali organizuoti pats, privalo rinkti ir tai patvirtinančius dokumentus. Dalį šių dokumentų ieškovas yra išsaugojęs, tačiau teismui nepateikė tik dėl to, kad tokiu atveju teismas laikytų, kad turimos sąskaitos tik ir patvirtina ieškovo išlaidas. Tačiau vartojimo teisiniuose santykiuose nustatytas teisinis reglamentavimas visų pirma susijęs su kliento interesų prioritetu, apsauga ir paslaugų teikėjo (verslininko) pareiga tinkamai informuoti klientą, todėl sprendime padaryta išvada, kad ieškovas privalėjo kiekvienu atveju kreiptis į atsakovę, siekdamas išsiaiškinti aplinkybes dėl mokėtinos draudimo išmokos, yra taip pat nepagrįsta. Draudikas ne tik draudimo sutarties sudarymo metu, tačiau ir atsitikus draudžiamajam įvykiui, ieškovo jokiu būdu neinformavo ir neįspėjo, kad, tuo atveju, jei ieškovas nepateiks detalių įsigijimą patvirtinančių dokumentų, draudimo išmoka bus apskaičiuota, pritaikius 20 procentų nuolaidą. Ši su draudimo išmokos dydžio nustatymu susijusi sąlyga turėtų būti nurodyta bent jau su draudžiamojo įvykio administravimu susijusiame dokumente. Aplinkybė, jog nebuvo išsaugoti visi detalių įsigijimą patvirtinantys dokumentai, be jokios abejonės, negali atleisti draudiko nuo pareigos atlyginti pagrįsto dydžio nuostolius ir grąžinti ieškovą į padėtį, buvusią iki žalos transporto priemonei padarymo.

4) Teismas nesivadovavo Lietuvos banko priežiūros Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento sprendimu, nurodęs, kad jis yra tik rekomendacinio pobūdžio. Tačiau šiai valstybės institucijai įstatymo leidėjas vis tik yra suteikęs išimtinę teisę atlikti ikiteisminį finansų rinkos dalyvių sudaromų finansinių paslaugų sutarčių tikrinimą, už jų vykdymo pažeidimus taikyti sankcijas, o be to, Lietuvos Respublikos banko įstatymo 47 straipsnio 2 straipsnio 13 dalies nuostatoje įtvirtinta, kad vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką laikantis šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų dėl ginčo išnagrinėjimo sustabdo ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, jog atsakovė sutinka su visais teismo išdėstytais argumentais. Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai ir motyvuotai išaiškino tarp šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatas, draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teises normas, todėl teismo sprendimas turi būti paliktas nepakeistas. Ieškovas nepateikė jokių transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, todėl jam draudimo išmoka buvo apskaičiuota remiantis 9.6.1.1. ir 9.6.1.2. punktais. Iš bendravimo su klientu žalos administravimo metu matyti, kad ieškovas puikiai suprato draudimo išmokos apskaičiavimo metodiką ir būdą. Tai patvirtina prie atsiliepimo pridedamas elektroninis susirašinėjimas su klientu. Klientas pats pareikalavo draudimo išmoką apskaičiuoti pagal numatomą remonto darbų sąmatą. Ieškovas yra vienos didžiausių Lietuvoje veikiančių draudimo bendrovių teisininkas, kuris atstovauja savo įmonę teisminiuose ginčuose su klientais, todėl manytina, kad draudimo santykiai jam yra puikiai žinomi ir suvokiami. Ieškovas laisvai, be prievartos ir savo iniciatyva sudarė su atsakove draudimo sutartį, kuri buvo sudaryta pagal atsakovės parengtas standartines taisykles ir individualiai aptartas sąlygas. Ieškovas su atsakove susitarė dėl visų Draudimo sutartyje numatytų sąlygų, šalių teisių bei pareigų, prisiimtos atsakovės rizikos dalies, draudžiamųjų bei nedraudžiamųjų įvykių ir kitų sąlygų. Tai, kad dalis bendrųjų sąlygų (Taisyklių nuostatų) buvo pakeistos individualiomis (aptartomis draudimo sutartyje) tik pagrindžia aplinkybę, kad sutartis buvo sudaroma konsensuso būdu ir susitarus dėl konkrečios rizikos ir draudimo apsaugos. Atsakovės sumažinta draudimo išmokos suma nėra 20 procentų nuolaida. Tai yra kaina, kurią sumokėtų atsakovė, jei transporto priemonė būtų objektyviai tvarkoma, nes kitaip atsakovė neturėtų galimybės apskaičiuoti tikslią rinkoje vyraujančią transporto priemonės remonto kainą. Ši kaina yra kaip atskaitos taškas, kad atsakovė galėtų tinkamai atlyginti ieškovo patirtą žalą ir visiškai patenkintų ieškovo interesus. Šalys draudimo sutartyje ir susitarė būtent dėl tokios nuostolių apskaičiavimo metodikos, kad jei ieškovas nepateiks transporto priemonės remonto išlaidas patvirtinančių dokumentų, tai transporto priemones remonto kaštai bus apskaičiuojami pagal tokias remonto kainas, kokias sumokėtų atsakovė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos dydžio, jos apskaičiavimą nustatančių taisyklių aiškinimo ir taikymo.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas su atsakove 2013 m. gruodžio 17 d. sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (Kasko), pagal kurią laikotarpiui nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. ieškovas apdraudė automobilį Mercedes Benz (el. b. l. 13). Ieškovas pasirinko draudimo sąlygas: „draudimas neišskaitant nusidėvėjimo“ ir „remontas organizuojamas apdraustojo pasirinkimu“ (el. b. l. 13-26). Ieškovo automobilis buvo apgadintas 2014 m. spalio 17 d. eismo įvykio metu (el. b. l. 27). Ieškovas 2014 m. spalio 17 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl įvykusio eismo įvykio išmokėti draudimo išmoką (el. b. l. 28-29, 95-97). Atsakovė, įvertinusi transporto priemonės apgadinimus, apskaičiavo, kad draudimo išmoka yra 14 371 Lt (4 162,13 Eur) ir ją esant lizingo davėjos (naudos gavėjos) UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ sutikimui išmokėjo ieškovui (el. b. l. 29-34, 55-63, 70). Tačiau atsakovė, apskaičiuodama remonto ir dalių kainą, pritaikė 20 procentų nuolaidą, lygią 840,42 Eur (el.b.l. 34). Atsakovė šį draudimo išmokos sumažinimą grindė Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, kurios yra draudimo sutarties dalis, 9.6.1.1. punktu, pagal kurį, jeigu nepateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai įkainiai, ir draudiko nurodytus keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių, naudotų, o jų nesant rinkoje, naujų originalių), atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį, atsižvelgiant į kainą, kurią už detales ir (ar) dalis sumokėtų draudikas. Tuo tarpu ieškovas nagrinėjamu atveju nebuvo pateikęs atsakovei jokių transporto priemonės remonto išlaidų ir apmokėjimą patvirtinančių dokumentų.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Iš dalies sutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog pagal CK 6.992 straipsnį atsakovei tenka pareiga supažindinti draudėją su draudimo taisyklėmis, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudikas privalo įrodyti aplinkybę, jog kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas vertino ieškovo nurodytas aplinkybes dėl jo parašo draudimo sutartyje nebuvimo bei kitas sutarties sudarymo sąlygas. Reikšminga šioje byloje yra aplinkybė, jog ieškovas yra teisininkas, turintis patirties draudimo teisės srityje. Byloje esantis ieškovo ir atsakovės atstovų susirašinėjimas el. paštu šią aplinkybę patvirtina: laiškuose abi šalys vartoja specifinius išsireiškimus bei „profesinį žargoną“, laiškų stilius neformalus (el.b.l. 912). Iš laiškų turinio matyti, jog dėl sąlygų tariasi asmenys, gerai išmanantys draudimo sutarčių sudarymo taisykles ir sąlygas, taip pat arba pažįstantys vienas kitą asmenys, arba jų bendravimas yra prasidėjęs anksčiau ir ieškovas pateikia tik dalį laiškų. Todėl pripažintina, kad ieškovas turėjo žinoti sudarytai draudimo sutarčiai taikomų Taisyklių turinį. Pažymėtina, kad ir Lietuvos bankas savo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas, sudarydamas su draudiku draudimo sutartį, patvirtino, kad buvo supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir jam buvo įteikta jų kopija (el. b.l. 37). Todėl pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovui sudarant sutartį Taisyklėse nustatytos sąlygos buvo aiškios ir žinomos, jis joms pritarė.

Sutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog jo sudaryta draudimo sutartis yra vartojimo sutartis, o pats ieškovas šiuose sutartiniuose teisiniuose santykiuose yra vartotojas. Šią aplinkybę pripažino ir pirmos instancijos teismas, tačiau pabrėžė, jog vartotojo statusas nelemia to, kad esant pakankamai aiškiai sutarties struktūrai, t. y. suprantamai vidutiniškai protingam ir apdairiam asmeniui, ji turėtų būti aiškinama draudiko nenaudai vien tik dėl ieškovo, kaip vartotojo, statuso. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia išvada ir pažymi, kad Taisyklėse nustatytos sąlygos neprieštarauja sutartyje individualiai aptartoms sąlygoms, tik jas detalizuoja, atsižvelgiant į patį draudiminį įvykį, jo žalos dydžio nustatymo būdą ir kitas aplinkybes. Ieškovas draudimo sutartimi pasirinko individualiai aptartą sąlygą, jog transporto priemonės remontas bus organizuojamas apdraustojo pasirinkimu. Taisyklių 3.6 punkte taip pat yra išskirti galimi draudimo sąlygų variantai, tarp kurių pagal 3.6.4 punktą transporto priemonės remontas organizuojamas apdraustojo pasirinkimu, tai yra atsitikus draudžiamajam įvykiui, transporto priemonė remontuojama apdraustojo pasirinktose remonto dirbtuvėse Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pagal 3.6.5. punktą transporto priemonės remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu, tai yra atsitikus draudžiamajam įvykiui, transporto priemonė remontuojama draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse Lietuvos Respublikos teritorijoje arba draudimo išmoka apskaičiuojama vadovaujantis draudiko nurodytais remonto darbų įkainiais ir keičiamų dalių bei naudojamų medžiagų kainomis. Tuo tarpu Taisyklių 9 dalis reglamentuoja nuostolio nustatymą, draudimo išmokos apskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal 9.5 punktą transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio, kurias sudaro: remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė. Taisyklių 9.6.1. punktas išskiria kelis transporto priemonės remonto išlaidų apskaičiavimo būdus, atsižvelgiant į tai, ar draudėjas pateikė šias išlaidas ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Pagal 9.6.1.1. punktą, jeigu nepateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai įkainiai, ir draudiko nurodytus keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių, naudotų, o jų nesant rinkoje, naujų originalių), atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį, atsižvelgiant į kainą, kurią už detales ir (ar) dalis sumokėtų draudikas. Pagal 9.6.2.1 punktą, jeigu pateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai atkūrimo išlaidos dalių ir (ar) detalių keitimo, remonto, dažymo ir papildomiems darbams apskaičiuojamos pagal draudiko nurodytos dalių ir (ar) detalių keitimo, remonto, dažymo ir papildomus darbus atliekančios įmonės darbų įkainius, išskyrus, kai transporto priemonė apdrausta su sąlyga „remontas organizuojamas draudėjo pasirinkimu“. Jei transporto priemonė apdrausta su sąlyga „remontas organizuojamas draudėjo pasirinkimu“, atkūrimo išlaidos apskaičiuojamos pagal draudėjo pateiktus remonto išlaidas patvirtinančius dokumentus, bet neviršijant tos transporto priemonės gamintojo atstovo Lietuvoje (ar draudiko nurodyto atstovo) nustatytų įkainių.

Negalima sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog 9.6.1. punkto sąlyga prieštarauja ieškovo pasirinktam draudimo apsaugos variantui, kadangi Taisyklių 9.6.2.1 punkte yra atskirai aptariama, kaip nustatomas remonto išlaidų dydis, kada draudėjas yra pasirinkęs sąlygą „remontas organizuojamas draudėjo pasirinkimu“. Taigi, Taisyklių 9.6.2.1. punktas neprieštarauja ieškovo pasirinktoms individualioms draudimo sąlygoms, o 9.6.1.1. punkte nustatyta sąlyga yra taikoma tik tada, kai nepateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai. Pripažintina, kad šios sąlygos yra pakankamai išsamios ir aiškios, kiekvienam draudimo santykiuose dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suprantama, kokią reikšmę turi patirtos žalos atstatymo išlaidas pagrindžiantys dokumentai, kokia yra jų teisinė reikšmė bei kokios gali būti pasekmės, jų neišsaugojus, siekiant įrodyti realų patirtos žalos dydį. Ieškovas nepateikė nei atsakovei, nei teismui automobilių detalių įsigijimą pagrindžiančių dokumentų, todėl atsakovė pagrįstai vadovavosi ne Taisyklių 9.6.2.1., o 9.2.1.1. punktu ir detalių kainą mažino, atsižvelgdama į kainą, kurią ji pati sumokėtų už pakeistas detales. Ieškovo apeliacinio skundo argumentas, jog jam pasirinkus draudimo sąlygą, pagal kurią remontas organizuojamas draudėjo pasirinkimu, ieškovas nesitikėjo, jog privalės rinkti tai patvirtinančius dokumentus, yra nepagrįstas. Be to, ieškovas teismo proceso metu taip pat nenurodė, kur ir kokia įmonė atliko jo automobilio remontą. Todėl teismas net negali patikrinti, kokius įkainius galėjo taikyti remontą atlikusi įmonė, ir ar tikrai atsakovė neatlygino visų realiai ieškovo patirtų nuostolių. Pažymėtina, kad priešingu atveju, jeigu ieškovo automobilį būtų remontavusi įmonė, taikanti tokius pačius įkainius, kaip ir apskaičiavo atsakovė, ieškovo reikalavimo, be išlaidas pagrindžiančių dokumentų, atlyginti jam bendrą vidutinę detalių rinkos vertę patenkinimas sukeltų nepagrįstus nuostolius draudikui.

Pagal Lietuvos Respublikos banko įstatymo 47 straipsnio 5 dalį Lietuvos banko sprendimas dėl ginčo esmės yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas. Todėl pirmos instancijos teismas neprivalėjo vadovautis ir ieškovo pateiktu Lietuvos banko priežiūros 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu. Pažymėtina, kad šalių teisinių santykių metu galiojusi Banko įstatymo 47 straipsnio 15 dalies nuostata, jog vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką laikantis šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų dėl ginčo išnagrinėjimo sustabdo ieškinio senaties terminą, nereiškia Banko sprendimo teismui privalomumo. Ieškinio senaties terminas yra tik įstatymo nustatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Taigi ginčo nagrinėjimo laikotarpis tik pratęsia šį terminą, tačiau Lietuvos banko sprendimas neužkerta kelio šaliai su tuo pačiu reikalavimu kreiptis į teismą. Šiuo atveju teismo sprendime turi būti nurodyti motyvai, kodėl teismas nesutinka su Lietuvos banko sprendimu. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas analizavo Lietuvos banko sprendimą ir pasisakė, kodėl, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, priėmė priešingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad draudėjui nepateikus jokių remonto ir detalių išlaidas patvirtinančių dokumentų bei net nepateikus duomenų, kokioje įmonėje buvo remontuojama transporto priemonė, draudiko taikomas išlaidų apskaičiavimo būdas, atsižvelgiant į jo paties mokėtinas kainas, yra pagrįstas ir užtikrina draudiko interesą nepatirti nepagrįstai didelių nuostolių bei nesudaryti sąlygų draudikui nepagrįstai praturtėti, neatskleidžiant tikrosios transporto priemonės remonto kainos. Todėl Lietuvos banko sprendimo išvada, kad ginčijamas nuostolių apskaičiavimo būdas reikštų perdėtą draudiko pranašumą ir iš esmės pažeistų kitos draudimo sutarties šalies interesus, vertintina kaip nepagrįsta.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.