- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-21
- Bylos Nr.
- I-2814-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00488-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Ž. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 18249 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5-6).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo apgyvendintas perpildytose kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjui jose teko iki 1,8 kv. m. gyvenamojo ploto. Daug kameros ploto užėmė baidai – 4 dviaukštės lovos, stalas, 4 kėdės, 5 spintelės, praustuvė, unitazas, dėl ko pareiškėjas turėjo nuolat gulėti lovoje. Stalas buvo pritaikytas 4 asmenims, todėl valgyti turėjo atsisėdęs ant lovos arba laukti kol kiti pavalgys. Neturėjo galimybės rašyti laiškų, nes dėl vietos trūkumo jautėsi nuolat stebimas. Pažymėjo, kad dėl gyvenamojo ploto trūkumo reiškė pareigūnams pretenzijas, tačiau jam atsakydavo, kad nėra laisvų vietų. Neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pasivaikščioti buvo išleidžiamas tik kartą per parą, tačiau pareiškėjui to nepakako, dėl ko pareiškėjas patyrė sąnarių skausmus. Kalint perpildytoje kameroje trūko oro. Kameros buvo vėdinamos per langus, tačiau dėl atvirų langų susidarydavo skersvėjai, dėl ko gydėsi peršalimo ligas. Žiemą dėl atviro lango kameroje būdavo šalta, temperatūra nukrisdavo iki minusinės, o vasarą - karšta. Dušai tardymo izoliatoriuje netvarkingi, nėra tinkamai dezinfekuojami, dėl to pareiškėjas susirgo odos grybeliu. Pažymėjo, kad laikydamas pareiškėją minėtomis sąlygomis, atsakovas žemino pareiškėjo orumą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, dėl ko pareiškėjui atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis patyrė fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, pasidarė dirglus, kilo depresija, tapo emociškai prislėgtas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 9-13) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad beveik visą pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus kameros plotas, kadangi pareiškėjui kameroje teko nuo 3,68 iki 8,83 kv. m. gyvenamojo ploto. Kamerų įrengimas izoliatoriuje atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Kauno visuomenės sveikatos centras tardymo izoliatoriuje reguliariai atlieka patikrinimus, tačiau ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, patikrinimai nebuvo atlikti. Ginčo laikotarpiu Kauno visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą dušo patalpoje, pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad įstaiga yra sudariusi sutartį su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri atlieka vabzdžių bei graužikų kontrolę ir naikinimą, sutartiniai įsipareigojimai vykdomi. Įstaigoje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 kv. m. iki 17,43 kv. m., dviejuose kiemeliuose yra įrengta sporto įranga bei teniso kambarys, kur nuteistieji gali sportuoti. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinę tarnybą kreipėsi tris kartus, jo psichinė būklė buvo gera. Pareiškėjas skundėsi problemomis, susijusiomis su narkotikų vartojimu, nervinimusi dėl teismo. Mano, kad pareiškėjo tikslas yra noras pasipelnyti. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl jo reikalavimas yra nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto), vienam asmeniui kamerose teko iki 1,8 kv. m., be to, daug vietos užėmė baldai, kitas inventorius, taigi dėl vietos trūkumo teko nuolat gulėti lovoje ir pan.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad M. Ž. į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2015 m. birželio 2 d. ir su pertraukomis jame buvo laikomas iki 2015 m. lapkričio 19 d. (b. l. 14).
Minėtais duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose kamerose: nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. birželio 9 d. kameroje Nr. 345, 2015 m. birželio 22 d. – kameroje Nr. 341, nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. – kameroje Nr. 326, nuo 2015 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. – kameroje Nr. 217. Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kamerose gyveno iki 8 asmenų.
Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktos Pažymos apie M. Ž. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje (b. l. 15-18) matyti, jog mažesnio, nei teisės aktai numato, ploto sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas pusę paros 2015 m. lapkričio 16 d. kameroje Nr. 217, kurioje pareiškėjui teko 3,48 kv. m. gyvenamojo ploto. Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pusę paros pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą minimalią 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad daug kameros ploto užėmė baldai, kitas inventorius, dėl vietos trūkumo kameroje neturėjo galimybės judėti, turėjo nuolat gulėti lovoje, negalėjo rašyti laiškų, nes jautėsi nuolat stebimas kitų. Tačiau teismas akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, jog asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų bei kito inventoriaus. Teismas pažymi, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista, nepilną parą (pareiškėjui trūko 0,12 kv. m.). Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuojamas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Teismo vertinimu, 0,12 kv. m. gyvenamojo ploto trūkumas pusę paros negalėjo pareiškėjui sukelti jo skunde nurodytų neigiamų pasekmių ir išgyvenimų, kuriuos būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, juo labiau, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis tardymo izoliatoriaus administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Be to, ginčo laikotarpiu daugeliu atveju pareiškėjui teko nuo 4,29 iki 8,83 kv. m. gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kameroje nebuvo tinkamo vėdinimo, jam trūko oro, kadangi kameros buvo vėdinamos tik per langus, dėl ko susidarydavo skersvėjis. Pažymėjo, kad žiemą kameroje buvo šalta, temperatūra nukrisdavo iki minusinės, vasarą – karšta.
Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau– Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.10 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Pareiškėjas neneigia, kad kameros Kauno tardymo izoliatoriuje buvo vėdinamos per atvirus langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Be to, iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų foto nuotraukų matyti, kad kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 22-23). Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos kamerose atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad temperatūra kameroje žiemą dėl atviro lango buvo neigiama. Tačiau teismas pažymi, kad, bylos duomenimis, pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas ne žiemos laikotarpiu, todėl jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemeliai maži, pasivaikščioti buvo išleidžiamas tik kartą per parą, tačiau pareiškėjui to nepakako. Kadangi negalėjo tinkamai judėti, patyrė sveikatos pablogėjimą, sąnarių skausmus.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo (b. l. 33-35) 13 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Akcentuotina tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno tardymo izoliatoriuje įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 kv. m. iki 17,43 kv. m., dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga bei teniso kambarys. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 39). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriuje dušai netvarkingi, nėra tinkamai dezinfekuojami, dėl to jis susirgo odos grybeliu.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 57 punktą, sanitariniai techniniai įrenginiai turi būti plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veiklą (HN 76:2010 60 p). Pagal Higienos normos HN 134:2015 28 punktą, dušo patalpoje daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami, dušinės, prausyklos patalpos kasdien turi būti valomos ir dezinfekuojamos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno tardymo izoliatorius nuo 2013 m. lapkričio 12 d. su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ yra sudaręs dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią Kauno TI patalpose atliekamos dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros (b.l. 46-48). Byloje nėra pateikta duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Pareiškėjo teiginius apie nedezinfekuotus dušus paneigia Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 6 d. patikrinimo aktas Nr. 36-1573 (b. l. 49-51), iš kurio matyti, kad dušo patalpose dezinfekcija atliekama iš karto, kai nuteistieji baigia maudytis, patikrinimo metu pažeidimų dušo patalpoje nenustatyta. Iš dušinės foto nuotraukų (b. l. 27-29) matyti, kad patalpos yra tvarkingos, neapleistos. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie nedezinfekuotas ir netvarkingas dušų patalpas nepateikė, o teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad jis vykdo pareigą užtikrinti Kauno TI laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl nešvarių, nedezinfekuotų dušų atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad stalas kameroje buvo mažas (keturvietis), nors kameroje buvo laikoma iki 8 asmenų, dėl ko nebuvo kur atsisėsti pavalgyti.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo normose nurodoma, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas stalas (1 vnt.), taburetės (1 vnt. asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.). Taigi, teisės aktai nereglamentuoja stalo konstrukcinių ypatumų.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas tik sienele, dėl ko pareiškėjas jautė pažeminimą, gėdą.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų foto nuotraukų matyti, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus (b. l. 20, 21). Minėtos nuotraukos patvirtina atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos lengvai valomos sienelės įrengimą. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų/neveikimo dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, negali būti konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, taigi pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 18249 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė pažeminimu, dvasiniais skausmais, depresija, pablogėjusia sveikata ir pan. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl nemigos, nerimo, galvos svaigimo, virškinamojo trakto sutrikimų (b. l. 57-70). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, depresijos požymių nepastebėta (b. l. 63, 65), o nerimas kilo dėl bylos nagrinėjimo (b. l. 64, 70). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjas vartoja narkotines medžiagas, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl narkotinių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo (pusę paros pareiškėjui trūko 0,12 kv. m.), tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti ir nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.