- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-18
- Bylos Nr.
- 3K-3-412/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis (pirm.), Gintaras Kryževičius, Egidijus Laužikas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- O. Š.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. ir suinteresuoto asmens O. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolis Saulius Užkuraitis, G. L., O. Š.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Skundo esmė
Pareiškėjas 2006 m. liepos 10 d. kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą su skundu dėl antstolio veiksmų ir nurodė, kad antstolis S. Užkuraitis vykdo Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 2 d. išduotą vykdomąjį raštą dėl 2003 m. birželio 27 d. E. Š. ir G. L. taikos sutarties. Joje šalys susitarė, kad E. Š. jam nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kitus statinius (duomenys neskelbtini), parduos G. L. nurodytam trečiajam asmeniui už 20 tūkst. Lt. Pareiškėjo nuomone, šalys susitarė baigti ginčą teisme sudarydamos preliminariąją sutartį. Įvykdyti iš jos kylančią prievolę, t. y. sudaryti pagrindinę sutartį, kiekviena iš šalių turi per vienerius metus, jei kitoks terminas nenustatytas sutartyje. Dėl šių priežasčių pareiškėjas manė, kad antstolis neteisėtai pradėjo vykdomąją bylą ir areštavo pareiškėjui ir jo sutuoktinei O. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą.
Pareiškėjas, remdamasis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3.117 straipsnio 1 dalimi, 6.35 straipsniu, 6.165 straipsnio 3–5 dalimis, 6.213 straipsnio 2 dalimi, CPK 629 straipsniu, prašė teismo: 1) pripažinti, kad antstolis S. Užkuraitis neteisėtai pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0034/06/00232 dėl vykdymo G. L. naudai iš E. Š.; 2) panaikinti antstolio 2006 m. birželio 27 d. patvarkymą; 3) 2006 m. birželio 27 d. patvarkymo pagrindu priimtą 2006 m. birželio 27 d. turto arešto aktą, kuriuo areštuotas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini); 4) nutraukti vykdomąją bylą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino: 1) pripažino, kad antstolis S. Užkuraitis neteisėtai pradėjo vykdyti vykdomąją bylą Nr. 0034/06/00232 G. L. naudai iš E. Š. ir ją nutraukė; 2) panaikino antstolio 2006 m. birželio 27 d. patvarkymą, jo pagrindu nekilnojamajam turtui (duomenys neskelbtini), registruotam E. Š. vardu, pritaikytą areštą pagal 2006 m. birželio 27 d. turto arešto aktą Nr. 0606000823; 3) priteisė valstybei iš antstolio S. Užkuraičio 24,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nutartyje nurodė, kad šalių sudaryta taikos sutartis laikytina preliminariąja sutartimi, nes atitinka tokios sutarties požymius (CK 6.165 straipsnio 1, 3 dalys). Teismas pažymėjo kad liudytojos G. D. parodymai patvirtina, kad nuo 2005 m. gruodžio mėn. R. L. prašymu ji pradėjo prekiauti pastatais, bandė juos parduoti už 80 tūkst. Lt. Teismas pripažino, kad vieneri metai nuo preliminariosios sutarties sudarymo (nuo 2003 m. birželio 27 d.) buvo praėję. Nei suinteresuotas asmuo G. L., nei jo atstovai teismui nepateikė jokių įrodymų, kad per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo G. L. būtų nurodęs E. Š. trečiąjį asmenį, su kuriuo Šis turėjo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas taip pat nurodė, kad suinteresuoto asmens G. L. atstovo R. L. paaiškinimai, kad jo brolis išvyko į užsienį 2004 metais, įgaliojimas jam išduotas 2006 metais, patvirtina aplinkybes, jog suinteresuotas asmuo G. L. nesidomėjo taikos sutarties įvykdymu. Be to, remdamasis liudytojų G. D. ir E. Š. sūnaus parodymais, teismas pripažino, kad pastatus mėginta parduoti už visiškai kitokią negu taikos sutartyje nustatyta kainą ir kad E. Š. po taikos sutarties sudarymo ieškojo L., bet nerado, todėl G. L. nepardavė namo ir E. Š. pats pradėjo tvarkyti turtą. Remdamasis CPK 651 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad, prieš 2006 m. birželio 27 d. priimdamas vykdyti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties, antstolis turėjo patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. CPK 651 straipsnio 2 dalyje nustatytas akivaizdžių kliūčių sąrašas nėra baigtinis. Teismas nurodė, kad, gavęs iš išieškotojo vykdomąjį dokumentą, antstolis iš jo teksto matė, jog vykdomasis raštas išduotas dėl taikos sutarties neįvykdymo. Teismas padarė išvadą, kad antstolis turėjo įvertinti CK 6.165 straipsnį, taip pat tai, jog taikos sutartyje nebuvo nustatytas turto pardavimo terminas, o nesudarius pagrindinės sutarties per metus prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė. Nurodytą išvadą teismas pagrindė tuo, kad, teismo procesiniu sprendimu patvirtinus taikos sutartį, tokio procesinio sprendimo galiojimo apimtis ir trukmė yra susaistyta taikos sutarties sąlygų. Be to, taikos sutartis sukuria šalims ir materialinius–teisinius santykius, todėl jos pasibaigimo, nutraukimo, pripažinimo negaliojančia pagrindai nustatyti CK normose. Dėl to teismas konstatavo, kad antstolis vykdomąjį raštą priėmė esant akivaizdžių kliūčių jam priimti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 31 d. nutartimi patenkino suinteresuoto asmens G. L. atstovų advokato D. Svirinavičiaus ir R. L. atskirąjį skundą ir panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, išspręsdama klausimą iš esmės: netenkindama pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų. Kolegija nutartyje nurodė, kad ginčo šalys, t. y. pareiškėjas E. Š. ir suinteresuotas asmuo G. L., sudarė apibrėžtos rūšies susitarimą – taikos sutartį, kurios tikslas – baigti teisminį ginčą ne teismo sprendimu, tačiau pačioms šalims nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad taikos sutartyje aiškiai apibrėžtos sutarties šalių teisės ir pareigos, sudarančios sutarties turinį, kuris neprieštarauja civilinėje materialinėje teisėje galiojančiam sutarties laisvės principui, pateikdamos šią taikos sutartį tvirtinti teismui ir siekdamos tokiu būdu baigti bylą, šalys įgyvendino civilinį procesinį dispozityvumo principą. Teismas pažymėjo, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 2 dalis, CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taikos sutarties, kai vykdytino dokumento pagrindu išieškotojas turi teisę prašyti išduoti vykdomąjį dokumentą (šiuo atveju – vykdomąjį raštą), kuris yra pagrindas vykdymo veiksmams atlikti (CPK 586, 587 straipsnio 1 punktas). Teismas nurodė, kad Kauno rajono apylinkės teismas 2003 m. birželio 27 d. nutartimi patvirtinto ginčijamą taikos sutartį, todėl šios nutarties pagrindu išduotas vykdomasis raštas pateiktas vykdyti nepraleidus CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatyto dešimties metų termino. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta taikos sutartis nėra preliminarioji sutartis, nes toks šios sutarties prigimties ir turinio aiškinimas neatitinka ginčo šalių teisinių santykių pobūdžio ir preliminariosios sutarties instituto paskirties ir tikslų. Be to, ginčo šalių taikos sutartis pasirašyta ne ikisutartinių santykių stadijoje, kai teisės subjektų veiksmai yra nukreipti į civilinių materialinių sutartinio pobūdžio santykių sukūrimą ateityje, bet tada, kai materialiniai teisiniai santykiai jau buvo transformavęsi į procesinį – ginčo teisinį santykį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad, sudarius preliminariąją sutartį, galima alternatyvi situacija: šalis gali įvykdyti sudaryti pagrindinę sutartį arba, nevykdydama šios prievolės, atlyginti žalą. Teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas, todėl vienai iš taikos sutarties šalių savo sutartinių prievolių nevykdant geranoriškai, kita šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir pateikti jį vykdyti antstoliui. Teismas nurodė, kad, nepaisant to, jog ginčo turtas šiuo metu priklauso ne tik taikos sutartį sudariusiam pareiškėjui, bet ir jo sutuoktinei suinteresuotajam asmeniui O. Š., vykdymo procesas yra galimas. Šį teiginį teismas grindė tuo, kad išieškojimas iš fizinių asmenų yra nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje, taip pat dalį jungtinėje nuosavybėje, o skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo tvarka pagal išieškotojo arba bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių prašymą (CPK 666, 667 straipsniai). Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad antstolis teisėtai priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas E. Š. ir suinteresuotas asmuo O. Š. prašo panaikinti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.983 straipsnį, nes atmetė galimybę, sprendžiant ginčą dėl taikos sutarties vykdymo, taikyti CK normas. Dėl to teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad jeigu taikos sutartyje yra sąlygų, kurių vykdymas priklauso nuo tam tikrų sąlygų ar šalies veiksmų, tai tokios sutarties vykdymo klausimas sprendžiamas ne pagal CPK vykdymo proceso teisės normas, bet pagal materialiosios teisės normas, kurios taikytinos šalių susitarimui, ir kilęs ginčas spręstinas teisme, bet ne antstolio nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. Vižainiškio pareiškimą dėl baudos skyrimo esant neįvykdytam teismo sprendimui, byla Nr. 3K-3-261/2005). Ginčo šalių taikos sutartyje nustatyta sąlyginė E. Š. pareiga parduoti daiktą, nes ji priklauso nuo G. L. veiksmų: šis sutartyje įsipareigojo nurodyti pirkėją.Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.165 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, bet ne CPK 606 straipsnyje įtvirtintą dešimties metų terminą vykdomiesiems dokumentams pateikti vykdyti, nes ginčijama taikos sutartis yra preliminarioji sutartis, kurios vykdymas reglamentuojamas CK (šalių taikos sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius).Be to, apeliacinės instancijos teismas CK 1.8 straipsnio 3 dalį, CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes neteisingai išsprendė bendrosios ir specialiosios teisės normų koliziją. Kasatorių manymu, CPK 606 straipsnis yra bendroji, o CK 6.165 straipsnis – specialioji teisės normos. Esant bendrosios ir specialiosios teisės normų kolizijai pirmenybė teikiama specialiajai teisės normai. Dėl to ginčo atveju reikėjo taikyti CK 6.165 straipsnį. Kauno apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad antstolis pažeidė CPK 650, 651 straipsnius, nes vykdomąjį dokumentą priėmė vykdyti iš asmens, neturėjusio teisės jo pateikti. Vykdomąjį dokumentą vykdyti pateikė G. L., kuris neturėjo teisės reikalauti sudaryti pagrindinę sutartį, nes neįvykdė taikos sutartyje nustatytos sąlygos: nepasiūlė daikto pirkėjo. Dėl to G. L. neteko teisės reikalauti, kad E. Š. įvykdytų prievolę, o šiam atsirado teisė atsisakyti vykdyti sutartį, kuria jis pasinaudojo (CK 6.62 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalys pasirašė konkrečią CK reglamentuotą taikos sutartį, kuri yra tik vykdytinas dokumentas ir kuriai negalima taikyti CK normų, reglamentuojančių preliminariąsias sutartis, yra nepagrįsta. Šį argumentą kasatoriai grindžia tuo, kad CK normose, kuriose reglamentuota taikos sutartis, nedraudžiama sudaryti taikos sutartį, kurioje būtų nustatyti prievolinių teisinių santykių dalyku esantys įsipareigojimai. Dėl to jeigu taikos sutartyje nustatyti prievoliniai įsipareigojimai, tai ginčas dėl jų turi būti sprendžiamas taikant CK normas (nagrinėjamoje byloje CK 6.165 straipsnis).Aiškindamas, kad sudaryti pagrindinę sutartį galima reikalauti per CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatytą dešimties metų terminą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes taikos sutartyje nustatyta nekilnojamojo daikto kaina per tokį ilgą laiko tarpą nebeatitinka realios turto vertės. Šiuo atveju, kasatorių manymu, CK 1.5 nustatytus principus atitinka turto pardavimas ne vėliau kaip per vienerius metus pagal CK 6.165 straipsnį.Atsisakydamas taikyti CK 6.165 straipsnį, Kauno apygardos teismas turėjo atsižvelgti bent jau į CK 6.35 straipsnį, pagal kurį galima atsisakyti įvykdyti G. L. reikalaujamą susitarimą, nes reikalavimas pateiktas per nepagrįstai ir neprotingai ilgą terminą. Teismas nurodytos aplinkybės nevertino, nors pagal CK 6.62, 6.204 straipsnius ir CPK 284 straipsnį galima pakeisti sutarties sąlygas, jeigu jos tampa sudėtingos įvykdyti arba neįvykdytinos.Apeliacinės intonacijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, areštavęs taikos sutartyje nurodytą turtą, antstolis viršijo savo įgaliojimus, nes nurodytas turtas yra kasatorių bendroji jungtinė nuosavybė. Suinteresuotas asmuo O. Š. neįsipareigojo G. L. parduoti nurodyto turto. Taigi G. L. ir antstolis verčia E. Š. parduoti ne vien jam priklausantį turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą antstolis S. Užkuraitis prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriai neteisingai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. Vižainiškio pareiškimą dėl baudos skyrimo esant neįvykdytam teismo sprendimui, byla Nr. 3K-3-261/2005, nes joje nėra suformuluotos kasatorių nurodytos teisės aiškinimo taisyklės. Be to, nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos, nes kasaciniame skunde nurodytoje byloje spręstas klausimas dėl baudos skyrimo neįvykdžius teismo sprendimo. Taigi, antstolio nuomone, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 606 straipsnio 2 dalį, nes patvirtinta teismo taikos sutartis įgauna priverstinai vykdytino pagal CPK vykdymo proceso normas dokumento galią, pagal kurią teismas G. L. išdavė vykdomąjį raštą (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Antstolio manymu, kasatoriai neteisūs teikdami, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes jais neprivalėjo vadovautis. Ginčo santykiai aiškiai reglamentuoti įstatyme – CPK 606 straipsnio 2 dalyje, todėl privalu remtis šia teisės norma (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Jeigu ginčo šalių santykiai nebūtų reglamentuoti įstatyme, tai tik tada teismas turėtų vadovautis bendraisiais principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Atsiliepime ginčijami kasatorių argumentai, kad G. L. neturėjo reikalavimo teisės. Antstolis nurodė, kad vykdomajame rašte išieškotoju įrašytas G. L., todėl jis turėjo teisę pateikti vykdyti vykdomąjį raštą (CPK 650 straipsnio 1 dalis). S. Užkuraičio manymu, kasacinio skundo argumentas dėl CPK 650, 651 straipsnių pažeidimo, priimant vykdomąjį raštą ne iš to asmens, nepagrįstas, nes antstolis neturi teisės kvestionuoti teismo išduotų vykdomųjų raštų turinio. Suinteresuotas asmuo tvirtina, kad kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.35 straipsnio taikymo yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje ypatingosios teisenos byloje patikrinamas tik antstolio veiksmų teisėtumas, bet ne taikos sutartis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė skundą dėl antstolio veiksmų. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriai nepagrįstai prašo kasacinio teismo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, remiantis tuo, jog antstolio areštuotas turtas yra bendroji jungtinė kasatorių nuosavybė, o viena iš savininkių kasatorė O. Š. nesutinka parduoti daikto. Antstolis teigia, kad vykdytinas teismo dokumentas yra susijęs su vienos iš taikos sutarties šalies pareiga perleisti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, o išieškojimas iš fizinių asmenų yra nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje, taip pat ir jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnis). Antstolis taip pat mano, kad ginčijama taikos sutartis negali būti preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, nes neatitinka kasacinio teismo išaiškintos šios sutarties rūšies sampratos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., byla Nr. 3K-P-382/2006). Be to, taikos sutartis pasirašyta nesant ikisutartinių santykių, bet materialiniams santykiams transformavusis į procesinį – ginčo teisinį santykį, kurį ir siekta užbaigti nurodyta taikos sutartimi.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo G. L. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apygardos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, pateikiami iš esmės tokie pat argumentai, kaip ir antstolio S. Užkuraičio atsiliepime. Papildomai G. L. nurodė, kad, pateikdamos teismui tvirtinti ginčijamą taikos sutartį, šalys įgyvendino civilinį procesinį dispozityvumo principą. Teismo patvirtinta taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas, kurio pagrindu išieškotojas turi teisę prašyti išduoti vykdomąjį dokumentą (vykdomąjį raštą), galintį būti pateiktą vykdyti per dešimt metų nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 6.985 straipsnio 2 dalis, CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 586 straipsnis, 587 straipsnio 1 punktas, 606 straipsnio 2 dalis). Atsiliepime teigiama, kad G. L. nepraleido nurodyto termino. Suinteresuotas asmuo nesitunka su pirmosios instancijos išvada, kad ginčijama taikos sutartis yra preliminarioji sutartis, nes tai konkreti taikos sutartis, sudaryta nesant ikisutartinių santykių. Be to, esant preliminariajai sutarčiai jos šalis turi dvi alternatyvas: reikalauti sudaryti pagrindinę sutartį arba prašyti atlyginti nuostolius. Tuo tarpu, šaliai nevykdant teismo patvirtintos taikos sutarties, kita šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo ir pateikti jį vykdyti antstoliui. Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad vykdymo procesas negalimas, nes ginčo turtas priklauso ne tik taikos sutartį sudariusiam pareiškėjui, bet ir suinteresuotam asmeniui O. Š.. Ieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje, skolininko dalis nustatoma teismo tvarka pagal išieškotojo arba bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių prašymą (CPK 666, 667 straipsniai). Be to, G. L. nurodė, kad kasacinis teismas 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kasatorių kasacinį skundą, byla Nr. 3K-3-175/2007, konstatavo, kad kol nenuginčyta taikos sutartis ir galioja teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, tol nutartis gali būti vykdoma. Dėl to, suinteresuoto asmens nuomone, antstolis teisėtai priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamą sutartį laikė preliminariąja sutartimi dėl to, kad pagrindinę sutartį įsipareigoja ateityje sudaryti preliminariosios sutarties šalys. Pagal ginčijamą taikos sutartį pardavėjas įsipareigojo parduoti G. L. nurodytam trečiajam asmeniui, kuris nėra taikos sutarties šalis. Be to, pagal taikos sutartį E. Š. pardavė, bet neįsipareigojo ateityje parduoti namą. Galiausiai tai, ar taikos sutartyje nurodytas namas bus nupirktas, priklauso nuo G. L. nurodyto trečiojo asmens, bet ne nuo paties G. L. valios. Atsiliepime nurodoma, kad praėjus daugiau negu metams po taikos sutarties patvirtinimo E. Š. sutiko parduoti ginčijamą turtą, nes kelis kartus leido su turto agente apžiūrėti namų valdą ir joje esantį namą, todėl tariamos preliminariosios sutarties terminas prasitęsė (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Teismo 2003 m. birželio 27 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, pobūdis buvo toks, kad jis objektyviai sudarė kliūčių jai įvykdyti per vienerių metų terminą. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes neanalizavo bylos, kurioje patvirtinta taikos sutartis, faktinių aplinkybių. Suinteresuotas asmuo mano, kad kasatorių nurodyta kasacinio teismo nutartis nepriskirtina prie formuojančių teismų praktiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi patvirtinta G. L., UAB „Velintas“ ir E. Š. taikos sutartis, pagal kurią E. Š. parduoda jam nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su rūsiu, ūkinius pastatus ir kitus statinius G. L. nurodytam asmeniui už 20 tūkst. Lt. Nurodytas turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso skolininkui E. Š. ir jo sutuoktinei. Antstolio S. Užkuraičio kontoroje 2006 m. birželio 27 d. gautas Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 2 d. vykdomasis raštas dėl pirmiau nurodytos taikos sutarties vykdymo. Antstolio 2006 m. birželio 27 d. turto arešto aktu areštuotas turtas, dėl kurio susitarta ginčijamoje taikos sutartyje.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CK 6.983 straipsnyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje. Taigi taikos sutartimi gali būti sprendžiamas jau kilęs teisminis ginčas arba užkertamas kelias teisminiam ginčui kilti ateityje. Kilęs teisminis ginčas, t. y. kai teisme dėl ginčo iškelta civilinė byla, proceso šalių taikos sutartimi gali būti išsprendžiamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu teismas tokią sutartį patvirtina pagal CPK 140 straipsnio nuostatas ir bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 5 punktas). CK 6.985 straipsnyje nurodyta, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir tokia taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas.
Byloje yra nustatyta, kad Kauno rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjų G. L. ir UAB „Verintas“ skundą atsakovams E. Š., Kauno rajono antstolių kontorai dėl antstolio veiksmų. Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria šalys nusprendė bylos nagrinėjimą baigti taikiai ir kreiptis į teismą dėl civilinės bylos nutraukimo. Nurodyta taikos sutartimi G. L. ir UAB „Velintas“ atsisakė skundo dėl teismo antstolio veiksmų, o E. Š. įsipareigojo parduoti jam nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kitus statinius Kauno rajone, Vandžiogaloje, Ateities g. 30, G. L. nurodytam trečiajam asmeniui už 20 tūkst. Lt. Be to, teismui patvirtinus taikos sutartį, G. L. ir UAB „Velintas“ įsipareigojo kreiptis į Kauno rajono apylinkės teismą su prašymu atnaujinti civilinę bylą Nr.2-139-07/2003 ir atsisakyti keliamų reikalavimų.
Remiantis pirmiau nurodyta taikos sutartimi buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdyti antstoliui. Kasatorių nuomone, šalys susitarė baigti ginčą teisme sudarydamos preliminariąją sutartį. Įvykdyti iš jos kylančią prievolę, t. y. sudaryti pagrindinę sutartį, kiekviena iš šalių turi per vienerius metus, jei kitoks terminas nenustatytas sutartyje. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo taip pat manė, kad antstolis neteisėtai pradėjo vykdomąją bylą ir areštavo pareiškėjui ir jo sutuoktinei O. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą.
Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. Vižainiškio pareiškimą dėl baudos skyrimo, esant neįvykdytam teismo sprendimui, byla Nr. 3K-3-261/2005, suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle, kasatoriai pagrindiniu kasacinio skundo argumentu nurodo tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.983 straipsnį, nes atmetė galimybę, sprendžiant ginčą dėl taikos sutarties vykdymo, taikyti CK normas. Dėl to, kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad jeigu taikos sutartyje yra sąlygų, kurių vykdymas priklauso nuo tam tikrų aplinkybių ar šalies veiksmų, tai tokios sutarties vykdymo klausimas sprendžiamas ne pagal CPK nustatytas vykdymo proceso teisės normas, bet pagal materialiosios teisės normas, kurios taikytinos šalių susitarimui, ir kilęs ginčas spręstinas teisme, bet ne antstolio nuožiūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorių nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Kasatorių nurodytoje byloje taikos sutartis buvo įvykdyta praleidus terminą, todėl pasisakyta dėl termino taikos sutarčiai įvykdyti praleidimo, kaip esminio sutarties pažeidimo, ir galimybės ją nutraukti (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje iš esmės keliamas ne termino taikos sutarčiai įvykdyti praleidimo klausimas, bet ginčijama, ar teisėti buvo antstolio veiksmai, pradėjus vykdomąją bylą pagal taikos sutarties pagrindu išduotą vykdomąjį raštą, ir teigiama, kad taikos sutartis gali būti vertinama kaip preliminarioji sutartis. Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad negalima teigti, jog nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl taikos sutarties vykdymo, o iš tikrųjų CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka buvo nagrinėjamas skundas dėl antstolio veiksmų – dėl antstolio patvarkymo priimti vykdyti teismo patvirtintos taikos sutarties pagrindu išduotą vykdomąjį raštą ir areštuoti kasatoriams priklausantį nekilnojamąjį turtą (taikos sutarties objektą). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, esant skirtingoms kasaciniame skunde pateiktos ir nagrinėjamos bylų faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturėjo remtis kasatorių nurodytoje kasacinio teismo nutartimi ir nenukrypo nuo joje suformuluotų taisyklių (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorių argumentu, kad nagrinėdamas skundą dėl galimybės vykdyti taikos sutartį apeliacinės instancijos teismas netaikė CK normų. Būtent apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl preliminariosios sutarties instituto taikymo sudarytai taikos sutarčiai ir nutartyje pateikė argumentus, kodėl ginčijama taikos sutartis negali būti aiškinama kaip preliminarioji sutartis. CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Šiai sutarčių rūšiai būdingi šie bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tokia sutartimi nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, kas yra būdinga pagrindinėms sutartims. Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja. Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir A. N, byla Nr. 3K-P-382/2006). Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CK normas, reglamentuojančias preliminariąją sutartį, ir padarė pagristą išvada, kad šios bylos šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartis negali būti laikoma preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi.
Be to, būtina pažymėti, kad, kitoje civilinėje byloje, tenkindamas pareiškėjo G. L. atstovo prašymą, Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 27 d. nutartimi areštavo Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartyje nurodytą E. Š. nekilnojamąjį turtą ir uždraudė savininkui disponuoti areštuotu turtu, išskyrus pardavimą pareiškėjui G. L. O. Š. atskirąjį skundą dėl nurodytos nutarties peržiūrėjimo atsisakyta priimti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 31 d. nutartimi ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartimi. Išnagrinėjusi kasacinį skundą dėl šių teismo nutarčių peržiūrėjimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. L. ir UAB „Velintas“ skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-175/2007, pasisakė, jog pagrindas vykdomajam raštui išduoti yra įsiteisėjusi Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis, kuria patvirtinta ieškovų G. L., UAB „Velintas“ ir atsakovo E. Š. sudaryta taikos sutartis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad kol ši teismo nutartis galioja ir taikos sutartis nenuginčyta, tol teismo nutartis gali būti vykdoma, ir kol neišspręstas vykdymo pagrindo klausimas, tol nebus galima paneigti vėlesnių teismo veiksmų, susijusių su vykdymu. Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje daro išvadą, kad, galiojant teismo patvirtintai taikos sutarčiai ir esant pagal ją išduotam vykdomajam raštui, negalima kvestionuoti taip pat ir antstolio veiksmų, susijusių su tokio vykdomojo rašto priėmimu vykdyti, išskyrus CPK 651 straipsnyje nustatytų antstolio pareigų nevykdymą.
Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl taikos sutarties vykdymo termino, G. L. teisės pateikti vykdomąjį raštą vykdyti iš esmės yra susiję su teismo patvirtintos taikos sutarties vykdymo tvarka (2–4, 6, 7 kasacinio skundo argumentai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK nustatyta, kad jeigu teismo sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti, nekeisdamas jo turinio (CPK 278 straipsnio 1 dalis). Ši proceso teisės norma gali būti taikoma ir teismo nutarčiai, kuria patvirtinta taikos sutartis, nes šiuo atveju byla užbaigiama nepriėmus sprendimo. Taigi byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti teismo išaiškinti, kaip turėtų būti įvykdyta teismo nutartis, kuria buvo įsipareigota parduoti turtą trečiajam asmeniui, ir kaip gali būti aiškinamos tokios taikos sutarties sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokią procesinę teisę byloje dalyvaujantys asmenys turi, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra neįvykdyti (CPK 278 straipsnio 2 dalis). Be to, įstatyme dar nustatyta antstolio teisė kreiptis dėl teismo procesinio sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis). Nurodytos proceso teisės normos sudaro vieną visumą. Jos skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti taip pat tais atvejais, kai teismo procesinis sprendimas yra vykdytinas ir iškyla jo vykdymo neaiškumų. Dėl to teisė kreiptis dėl teismo procesinio sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo suteikta ne tik CPK 278 straipsnio 1 dalyje įvardytiems asmenims, bet ir antstoliui, kuris ją turi įgyvendinti CPK 589 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys nepasinaudojo teise prašyti teismo išaiškinti teismo patvirtintos taikos sutarties vykdymo tvarką, žemesniųjų instancijų teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose nagrinėjo tik antstolio veiksmų teisėtumo klausimą, neaiškino taikos sutarties vykdymo tvarkos, todėl kasacinis teismas taip pat neturi pasisakyti dėl jos, nes priešingu atveju būtų peržengtos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriai teigia tai, kad, areštavęs taikos sutartyje nurodytą turtą, antstolis viršijo savo įgaliojimus, nes nurodytas turtas yra kasatorių bendroji jungtinė nuosavybė: suinteresuotas asmuo O. Š. taikos sutartimi neįsipareigojo parduoti G. L. nurodyto turto. Taigi, kasatorių nuomone, G. L. ir antstolis verčia E. Š. parduoti ne vien jam priklausantį turtą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu argumentu kasatoriai kvestionuoja Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutarties, kuria teismas patvirtino taikos sutartį, pagrįstumą ir teisėtumą. Tik toje byloje, kurioje teismas nutartimi patvirtino taikos sutartį, gali būti patikrintas nurodytos teismo nutarties teisėtumas. Nagrinėjamos bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra teismo nutarčių, kurios priimtos CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka išnagrinėjus skundas dėl antstolio veiksmų: dėl antstolio patvarkymo priimti vykdyti teismo patvirtintos taikos sutarties pagrindu išduotą vykdomąjį raštą ir areštuoti kasatoriams priklausantį nekilnojamąjį turtą (taikos sutarties objektą). Taigi nagrinėjamoje byloje nespręsta ginčo, dėl kurio šalys sudarė taikos sutartį. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad O. Š., manydama, jog teismas įsiteisėjusia nutartimi nusprendė dėl jos, kaip neįtraukto į bylą asmens, teisių ar pareigų, turi galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties kasaciniame skunde nurodytais argumentais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.