Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Algirdas Gaputis, teisėjai Donatas Jatužis ir Bronė Vidzėnienė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini) “ apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 281 straipsnio 6 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi J. G. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, nuteistajam paskiriant galutinę laisvės atėmimo ketveriems metams bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi 2 dalies 7, 10 punktais J. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trims metams, įpareigojant jį bausmės atidėjimo laikotarpiu kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (taip pat ir alkoholio).

Priteista iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini) “ A. M. 384,50 Eur turtinės ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, E. Š. 8,13 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki priteistų sumų visiško atlyginimo.

Priteista iš J. G. A. M. 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki priteistos sumos visiško atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 3 d. apie 15.30 val. kelyje P.-K. 4 kilometre, ties P. kaimu, R. rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,95 promilės) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairuodamas savo automobilį “SAAB 93” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 99, 100, 119 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių bei sukeldamas pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kurioje susidūrė su A. M. vairuojamu automobiliu “Škoda Fabia” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio “SAAB 93” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivei V. G. buvo padarytas kūno sumušimas, įvykus dešinės pusės 7-9-o šonkaulių lūžiams, plaučių sumušimu, dešinės gūžduobės lūžiui, šlaunikaulio išnirimui dešinėje, dešinio blauzdikaulio artimojo galo lūžiui, kas komplikavosi abipusiu serofibriniu plaučių uždegimu, lėtiniu inkstų uždegimu, kraujo užkrėtimu, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos ir inkstų funkcijos nepakankamumu ir dėl to ji 2015-05-27 (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė, keleivei M. R. dėl muštinės žaizdos apatinėje lūpoje, burnos prieangyje ir 11-21 dantų dantenose, 11-to danties išnirimo buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, automobilio “Škoda Fabia” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojai A. M. dėl 6-7-8-9-10 šonkaulių lūžių, dešinio plaučio pažeidimo, diafragmos plyšimo, kairės plaštakos 2,3,4 delnakaulių lūžių, dešinio kulnakaulio lūžio buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, keleivei G. Š. dėl muštinės žaizdos apatinės lūpos gleivinėje buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, keleiviui E. Š. dėl krūtinės sumušimo sukeltas fizinis skausmas.

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini) “ skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai A. M. bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam E. Š., prašo šioje dalyje nuosprendį pakeisti.

Nurodo, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau -TPVCAPD įstatymas) 15 straipsnio 6 dalį asmeniui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas vadovaudamasis dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes. To paties įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog atsakingas draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagristos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Tai reiškia, kad padaryta žala atlyginama tik pateikus ją pagrindžiančius dokumentus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau - Taisyklės) 7 punkte taip pat numatyta, jog nukentėjusio trečiojo asmens sveikatai padarytos žalos dydį dėl išlaidų, susijusių su sveikatos grąžinimu, nustato atsakingas draudikas ar Biuras, atsižvelgdamas į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydi įrodančius dokumentus ir vadovaudamasis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau vadinama - Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba), teismo medicininės ekspertizės komisijos ar nepriklausomų ekspertų išvadomis apie sužalojimo pobūdį ir (ar) žalos dydį, asmens sveikatos priežiūros ištaigų išrašais apie sužalojimo pobūdį, sveikatos būklę ir sveikatai gražinti reikiamų gydymo metodų, procedūrų ir priemonių būtinumą, taip pat kitais gautais dokumentais apie sužalojimo aplinkybes, pobūdį ir žalos dydį. Sveikatos grąžinimo išlaidos, atlyginamos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, apima tas gydymo išlaidas, kurios kyla dėl būtinybės panaudoti tokius gydymo metodus, procedūras ir priemones, kurie nėra apmokami nukentėjusiam trečiajam asmeniui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir kurie buvo skirti sužalotą asmenį gydančio gydytojo, taip pat kitos su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Šiame Taisyklių punkte nurodytas nebaigtinis sąrašas dokumentų ir įrašų, kuriais eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo gali pagrįsti savo išlaidas, susijusias su eismo įvykio metu patirtais sveikatos sužalojimais bei sveikatos atstatymu.

Nagrinėjamojoje situacijoje nukentėjusiojo E. Š. pateikti medicininiai dokumentai nepatvirtina skirtų medikamentų būtinumo bei to, jog jie buvo skirti būtent eismo įvykio metu patirtų sužalojimų gydymui. Dėl šios priežasties draudimo bendrovė neturi jokio pagrindo atlyginti E. Š. reikalaujamą turtinę žalą.

Policijos įstaigos 2015 m. rugsėjo 10 d. pateiktame pranešime nurodyta, jog 2015 m. gegužės 3 d. eismo įvykio metu nukentėjo V. G., kuri 2015 m. gegužės 27 d. dėl komplikacijų mirė, nukentėjo A. M., M. R. bei G. Š. ir nėra duomenų apie tai, kad nukentėjo E. Š.. Be to jam specialisto išvadoje sužalojimai nenustatyti. Vien tai, kad jis po įvykio kreipėsi į medikus, nereiškia, kad nustatyti sveikatos sutrikimai yra tiesiogiai susiję su eismo įvykiu. Dėl tų pačių priežasčių – nenustačius jam sveikatos sutrikdymo, nėra pagrindo atlyginti ir prašomą priteisti neturtinę žalą. Vien tai, jog, jo teigimu, jis eismo įvykio metu patyrė fizinį skausmą, negali būti laikoma pakankamu pagrindu laikyti asmenį patyrus neturtinės žalos, nes nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Taip pat teismas nustatė, kad nukentėjusiajam E. Š. autoįvykio metu buvo padarytas krūtinės ląstos sumušimas ir jo gydymui gydytojas paskyrė vaistus, todėl išlaidas vaistams įvertino kaip atsiradusias dėl nagrinėjamo nusikaltimo ir jų atlyginimą priteisė iš apelianto. Taip pat teismas nusprendė, kad šiam nukentėjusiajam nagrinėjamu nusikaltimu buvo padaryta 100 eurų neturtinė žala, kurią taip pat priteisė iš apelianto.

Teismo sprendimą priteisti E. Š. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą apeliantas ginčija motyvuodamas tuo, kad byloje nėra įrodymų, kad E. Š. buvo sužalotas autoįvykio metu, todėl žalos atlyginimas apskritai jam priteistas nepagrįstai, o sprendimą dėl turtinės žalos priteisimo A. M. – kad reabilitaciją ji galėjo atlikti ligoninėje, kurioje buvo gydoma po patirtų sužalojimų, todėl jai nebuvo būtina vykti į D. ir ten gyventi.

Kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas priteisti iš materialiai atsakingo už dėl J. G. kaltės sukelto autoįvykio padarinius asmens E. Š. turėtas išlaidas, susijusias su vaistų, skirtų autoįvykio metu patirtų sužalojimų gydymu, įsigijimu bei dėl nusikaltimo padarytos neturtinės žalos atlyginimą yra teisėtas ir pagrįstas, o sprendimas priteisti A. M. turėtas kelionės į D. bei apgyvendinimo ten išlaidas – nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą ( BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį. Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016)

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant, ar dėl sveikatos sutrikdymo padarinių šalinimo atsiradusios gydymo išlaidos turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, atsižvelgiama į tai, ar išlaidos, susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, ar jos pagrįstos pateiktais įrodymais, ar nurodytos gydymo išlaidos yra realios ir būtinos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nukentėjusiosios kartu su civiliniu ieškiniu pateikto medicinos dokumentų išrašų / siuntimų kopijų (2 t. b.l. 41, 42) 2015-09-25 nukentėjusiajai A. M. dėl politraumos buvo paskirtas ambulatorinės reabilitacijos II etapas, kurią ji nuo 2015-10-02 iki 2015-10-18 atliko AB „(duomenys neskelbtini) “.

Atsiliepime į apeliacinį skundą A. M. bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje jos atstovas nurodė, kad A. M., atsižvelgiant į tai, kad jos gyvenamojoje vietoje – O. reabilitacijos paslaugos nėra teikiamos, todėl ji pasirinko optimaliausią variantą – kad nevažinėti kiekvieną dieną į vietovę, kur tokios paslaugos yra teikiamos, vieną kartą nuvykus ten ir apsigyventi reabilitacijos laikotarpiui.

Taigi, akivaizdu, kad A. M. dėl autoįvykio metu patirtų sužalojimų buvo būtinos ambulatorinės reabilitacijos paslaugos. Nukentėjusioji gyvena R. rajono O. mieste, kuris nuo R., kur yra gydymo įstaiga, teikianti ir medicininės reabilitacijos paslaugas ir kur tokios paslaugos jai galėjo būti suteiktos, yra už 15 kilometrų, tačiau nukentėjusioji pati pasirinko reabilitaciją sanatorijoje D., kurie yra už beveik 300 kilometrų nuo jos namų ir reabilitacijos laikotarpiui ten apsigyveno vienviečiame kambaryje.

Byloje nėra ir nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių apeliacinio skundo argumentus, kad jai būtinų ambulatorinės reabilitacijos paslaugų, kurias, beje, apmokėjo Ligonių kasa, ji negalėjo gauti R. ligoninėje, todėl kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju kelionė į D. ir apsigyvenimas ten nebuvo būtini, o šias paslaugas A. M. galėjo gauti patirdama tik reabilitacijos laikotarpiui būtinas kelionės iš O. į R. ir atgal išlaidas, t.y. iš viso nuvažiuodama tik apie 480 kilometrų, kas, taikant analogišką kelionės kainos apskaičiavimo metodiką, kurią taikė pirmos instancijos teismas, būtų kainavę tik (480x0,08x1,024) 39,32 €. Beje, kaip matyti iš 2015-11-12 AB „(duomenys neskelbtini) “ pranešimo apie žalos atlyginimą (2 t. b.l. 27), apeliantas A. M. geranoriškai atlygino šioms kelionėms reikalingo kuro išlaidas – 50 eurų.

Kolegija visiškai sutinka, kad reabilitacijos laikotarpiui apsigyventi šias paslaugas teikiančioje sanatorijoje nukentėjusiajai yra žymiai patogiau nei kiekvieną dieną keliasdešimt kilometrų važiuoti į gydymo įstaigą iš namų. Tačiau šioje vietoje pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas nusprendė, jog nagrinėjamo autoįvykio metu nukentėjusiajai A. M. buvo padaryta 5000 € neturtinė žala, kurios didžiąją dalį – 3800 € civilinis atsakovas jai atlygino dar iki nuosprendžio. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tai reiškia, kad neturtinė žala be kita ko yra ir kompensacija už nepatogumus, tame tarpe ir, kaip nagrinėjamu atveju, atsirandančius dėl būtinumo daugiau nei įprasta skirti laiko ir pastangų sveikatos atstatymui, todėl reikalauti, kad už nusikaltimu padarytą žalą atsakingas asmuo, atlyginęs neturtinę žalą, kaip turtinę žalą atlygintų daugiau nei būtinas išlaidas, šiuo atveju už reabilitaciją komforto sąlygomis, nėra jokio pagrindo.

Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis dalyje keičiamas, naikinant jo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš AB „(duomenys neskelbtini) “ A. M. 384,50 eurus turtinės žalos atlyginimo, šioje dalyje A. M. civilinį ieškinį atmetant (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad nagrinėjamame autoįvykyje (įvykusiame 2015-05-03 15.30 val.) dalyvavo A. M. vairuojamas automobilis, kuriame tuo metu kaip keleivis važiavo ir E. Š., kuris, kaip matyti iš Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo kopijos (2 t., b.l. 60), 2015-05-03 16.50 val. kreipėsi į gydymo įstaigą ir nurodė, kad autoįvykio metu patyrė traumą, kad skauda kvėpuojant. Nustatyta diagnozė – krūtinės ląstos sumušimas, skausmo skalė 1-2, skirtas medikamentinis gydymas. Iš teismo medicinos specialisto išvados (1 t. b.l. 85) matyti, kad teismo medicinos specialistas, E. Š. neapžiūrėjęs, o remdamasis tik medicininiais dokumentais, padarė išvadą, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie E. Š. patirtus sužalojimus.

Šioje vietoje pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu fizinio skausmo sukėlimas neabejotinai laikytinas asmeniui padaryta fizine žala. Tam, kad konstatuoti fizinio skausmo sukėlimą būtina nustatyti, kad dėl fizinio kontakto nukentėjęs asmuo pajuto skausmą ir toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasi į medikus pagalbos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014)

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, akivaizdu, kad jo kreipimosi į medicinos įstaigą iš karto po nagrinėjamo įvykio metu buvo nustatyta prieš kreipimąsi padaryta žala E. Š. sveikatai ir nėra jokio pagrindo logiškai teisingam manymui, kad ši žala E. Š. sveikatai galėjo būti padaryta ne nagrinėjamo autoįvykio metu.

BPK 20 straipsnyje nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys ir kad įrodymais gali būti bet kokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Ši įstatymo nuostata reiškia, kad visi byloje esantys duomenys turi vienodą įrodomąją reikšmę ir įstatymų leidėjas jokiems įrodymams prioriteto nesuteikia, todėl tai, kad policijos įstaiga apeliantui nenurodė, kad nagrinėjamo autoįvykio metu E. Š. nukentėjo, o teismo medicinos specialistas E. Š. nenustatė jokių objektyvių sužalojimų, išvados, kad nagrinėjamo autoįvykio metu buvo padaryta žala E. Š. sveikatai sukeliant jam fizinį skausmą niekaip nepaneigia, nes skausmo pojūtis gali būti išreiškiamas ir tik subjektyviai – kai išoriškai jokie sužalojimo požymiai nematomi. Be to, tik teismas nuosprendžiu nustato visas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tame tarpe ir jos apimtį.

Esant šioms aplinkybėms pirmos instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamo autoįvykio metu E. Š. sveikatai buvo padaryta žala, yra visiškai teisinga, todėl jis nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu pripažintas pagrįstai ir pagrįstai patenkintas jo civilinis ieškinys.

Minėta, kad po apžiūros medicinos įstaigoje E. Š. buvo skirtas medikamentinis gydymas – išrašyti skausmą malšinantys vaistai Ibuprofen. Kaip matyti iš teismui pateiktų receptų, E. Š. 2015-05-05 įsigijo skausmą malšinančius vaistus Nimesil, sekančią dieną – taip pat skausmą malšinančius vaistus Deep relief gel.

Nors E. Š. neįsigijo būtent jam gydytojo skirto pavadinimo vaistų, bet jis tuoj po gydytojo apžiūros įsigijo analogiškus vaistus jam gydytojo skirtiems, todėl apylinkės teismo išvada, kad šie vaistai buvo būtini E. Š. autoįvykio metu sukelto skausmo malšinimui, yra teisinga, o šią išvadą paneigiančių duomenų byloje nėra.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ir asmens sveikatai.

Kadangi E. Š. sveikatai nagrinėjamo nusikaltimo metu žala buvo padaryta neabejotinai, pirmos instancijos teismo sprendimas priteisti iš už šio nusikaltimo kaltininko veiksmus materialiai atsakingo asmens E. Š. neturtinės žalos atlyginimą yra visiškai teisingas. Kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu E. Š. priteistos neturtinės žalos dydis – 100 eurų yra pakankamai motyvuotas. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad E. Š. priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, todėl skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija tokios išvados daryti neturi jokio pagrindo.

Dėl aukščiau nurodytų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir keisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl E. Š. priteistos turtinės ir neturtinės žalos nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini) “ A. M. priteista 384,50 eurų turtinės žalos atlyginimo ir A. M. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.