Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-643-544/2018

teisėjas Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01814-2017-4

2018 m. lapkričio 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-482-839/2018 pagal pareiškėjos I. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui, VĮ Turto bankui, Utenos rajono savivaldybei, G. V. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7.Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos pareiškimą tik tuo motyvu, jog privatizavimo metu nenupirktu butu disponuoja vietos savivaldybė, priėmė siurprizinį sprendimą, nesuteikė jai teisės pasisakyti ir teikti papildomus įrodymus dėl aplinkybės, kad butas priklauso vietos savivaldybei, tuo pažeidė CPK 14 straipsnio 2 dalies, 263 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Dėl šių motyvų apeliantė taip pat prašo prijungti 2018 m. birželio 21 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos raštą Nr. (6.4)S-1518, kadangi šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo.

8. Nurodo, kad teismas savo išvadas grindė 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusia nuo 1993 m. gegužės 3 d., tuo pažeisdamas teisės normų galiojimo laike principus. Šiuo atveju sutartis dėl ginčo buto pardavimo buvo sudaryta 1992 m. liepos mėnesį, Antalgės paukštininkystės valstybinio ūkio, kaip pardavėjo, veikla nutraukta nuo 1993 m. sausio 1 d. Taigi, ginčo teisinis santykis susiformavo iki 1993 m. gegužės 3 d., todėl minėta įstatymo redakcija negalėjo būti taikoma.

9. Teigia, jog, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo butas negalėjo likti valstybine nuosavybe, nes ja niekada nebuvo. Būtent kolūkiai buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi, kolūkių/ūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą negalima tapatinti su valstybe. Be to, nepagrįstos teismo išvados, kad prie ginčo buto statybos prisidėti nereikėjo, nes namas buvo statomas valstybinėmis lėšomis. Priešingai, byloje pateiktas rašytinis įrodymas – 1983 m. gruodžio mėnesio aktas patvirtina, jog gyvenamasis namas buvo statomas Antalgės paukštininkystės tarybinio ūkio lėšomis, o Darbo knygelė Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog ji nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. dirbo Antalgės paukštininkystės tarybiniame ūkyje, t. y. kūrė tą pridėtinę vertę, kurios dalis buvo panaudota minėto gyvenamojo namo statybai.

10. Nurodo, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog tiek VĮ Turto bankas, tiek Utenos rajono savivaldybės administracija nepretenduoja į ginčo nekilnojamąjį turtą. Naujai į bylą pateiktame 2018 m. birželio 21 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos rašte aiškiai nurodyta, kad butas nėra įtrauktas į Utenos rajono savivaldybės butų apskaitą ir jai nepriklauso nuosavybės teise. Utenos rajono savivaldybės administracija nurodė kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo.

11. Pažymi, jog teismas nevertino, kad byloje pateikta 1992 m. liepos mėnesio sutartimi buvo aiškiai išreikšta Antalgės paukštininkystės valstybinio ūkio valia 2 kambarių butą perleisti I. V. nuosavybėn. Nuosavybės teisės perleidimas neįvyko ne dėl šalių valios, o dėl sutarties formos trūkumų – sutartis nebuvo patvirtina notariškai ir įregistruota tuometiniame Utenos valstybiniame inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biure.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinis skundas atmetamas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų

16. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2018 m. birželio 21 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos raštą Nr. (6.4)S-1518, nurodydama, kad naujas įrodymas apeliacinės instancijos teismui pateikiamas, nes jis buvo gautas bei jo pateikimo būtinybė iškilo tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, susipažinus su skundžiamo sprendimo motyvais. Apeliantė pateiktu papildomu įrodymu siekia pagrįsti, jog ginčo butas nėra įtrauktas į Utenos rajono savivaldybės butų apskaitą ir nepriklauso jai nuosavybės teise.

18. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės pateiktą dokumentą, nes jis neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamam klausimui bei teisingam bylos išsprendimui. Utenos rajono savivaldybės administracija tik patvirtino, jog ginčo buto nuosavybės teisės ar kitos daiktinės teisės nėra įregistruotos, butas į Utenos rajono savivaldybės butų apskaitą nėra įtrauktas, todėl siūlo svarstyti galimybę kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi CPK nustatyta tvarka. Šias aplinkybes dėl ginčo buto neapskaitymo savivaldybės/valstybės apskaitoje iš esmės konstatavo pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje surinktais įrodymais, įskaitant ir Utenos rajono savivaldybės atsiliepimo į pareiškimą teiginius bei įrodymus apie tai, kad minėtas butas neatiteko žemės ūkio bendrovės (toliau – ir ŽŪB) „Antalgė“ nuosavybėn. Todėl teikiamas įrodymas jokių naujų faktinių duomenų neturi ir kitokių teisinių pasekmių nesukurs.

Dėl ginčo esmės

19. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti pareiškėjos prašymą nustatyti juridinį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į dviejų kambarių butą su sandėliu ir priklausiniais, pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

21. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių jos prašymo pagrįstumą. Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, kad ginčo butas priklauso vietos savivaldybei. Pats teismas pripažino, kad butas buvo valdomas teisėtai, atvirai, nepertraukiamai daugiau kaip dešimt metų, todėl toks valdymas CK 4.68 straipsnio 1 dalies prasme turėjo transformuotis į nuosavybės teisę, įgytą įgyjamąja senatimi.

22. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

23. Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad buto privatizavimo teisės pareiškėja iki galo neįgyvendino, todėl butas liko valstybine nuosavybe, o nagrinėjamu atveju dėl pradėtos privatizavimo procedūros susidarė situacija, kai valstybės turtas – ginčo butas, kuriuo disponavo valstybinis ūkis, nebuvo privatizuotas, tačiau nebuvo ir perleistas/įtrauktas/apskaitytas savivaldybės/valstybės apskaitoje; teigti, jog butas, kaip įnašas, atiteko Antalgės valstybinio ūkio pagrindu susiformavusioms bendrovėms, nėra pagrindo, nes jokių duomenų apie perdavimą (atitekimą) nepateikta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo argumentais. Kaip matyti, Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal Įstatymo 8 straipsnį, privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Pagal Įstatymo 14 straipsnį (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsnį (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus.

25. Priešingai nei teigia apeliantė, sutiktina su tuo, kad butas, kaip buvęs valstybinio ūkio turtas, jeigu jis nebuvo privatizuotas, po ūkio likvidavimo negalėjo likti kaip bešeimininkis, nes šis turtas buvo sukurtas tarybinio ūkio, t. y. iš esmės pagal tuometinę santvarką valstybinėmis lėšomis, todėl butas šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės/valstybės nuosavybėje. Kaip minėta, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).

26. Draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo, todėl apeliacinio skundo argumentai apie pareiškėjos sąžiningą, atvirą ir nepertraukiamą ginčo buto valdymą nebeturi esminės reikšmės.

27.Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir jų pagrindu tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų, suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

28. Pažymėtina, kad asmenys turi teisę savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, patys spręsti visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus, įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti visumą įrodymų ir padaryti pagrįstas išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nuo aptariamu klausimu formuojamos teismų praktikos nenukrypo ir padarė faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neįrodė nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo įgyjamąja senatimi vienos iš būtinų sąlygų – teisėto daikto valdymo.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos pareiškimą tuo pagrindu, jog privatizavimo metu nenupirktu butu disponuoja vietos savivaldybė, priėmė siurprizinį sprendimą ir nesuteikė jai teisės pasisakyti ir teikti papildomus įrodymus dėl šios aplinkybės, tuo pažeisdamas CPK 14 straipsnio 2 dalies, 263 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškimo atmetimas dėl to, kad ginčo butu disponuoja valstybė (vietos savivaldybė), apeliantei negalėjo būti siurprizinis, kadangi: suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas dar 2017 m. spalio 16 d. atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos pareiškimas gali būti tenkinamas tik tada, jei ji įrodys, jog butas nėra valstybės nuosavybė ir ar juo nedisponuoja vietos savivaldybė; 2017 m. spalio 25 d. atsiliepime Utenos rajono savivaldybė taip pat nurodė, kad pareiškimas gali būti patenkintas, tik jei bus nustatyta, kad butas nepriklauso valstybei bei patvirtino, kad jis neįtrauktas į savivaldybės butų apskaitą; 2018 m. liepos 11 d. VĮ Registrų centro išrašo 11 punkte nurodyta, kad 9 namo butas neregistruotas, jo savininkas nenustatytas; 2018 m. vasario 27 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas būtent su tikslu išsiaiškinti, ar valstybinio ūkio butas atiteko ŽŪB „Antalgė“ ar liko valstybei; 2018 m. kovo 13 d. archyvo pažymoje nurodyta, kad nėra duomenų, jog minėtas butas priklauso minėtai bendrovei; 2018 m. vasario 25 d., 2018 m. vasario 7 d., 2018 m. balandžio 10 d. teismo posėdžiuose dalyvaujantys byloje asmenys ir/ar jų atstovai šia aplinkybe rėmėsi arba ją paneiginėjo, apie ją davė paaiškinimus, o teismas ją tyrė ir vertino.

30. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus, nėra tikslinga kartoti.

31. Taigi, daroma išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176 – 185 straipsniai), tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus apeliantės apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.