Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-24 · Administracinė byla Nr. eI-3340-561/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-24
Bylos Nr.
eI-3340-561/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01281-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Jolita Rasiukevičienė, Milda Vainienė
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3340-561/2017Proceso Nr. 3-61-3-01281-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3; 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui L. S.,atsakovės atstovei G. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. R. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 metų kovo 17 d. raštą Nr. 1SS-698-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – Tarnybos Sprendimas); panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 metų rugsėjo 6 d. raštą Nr. 49SF-2074-(14.49.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Sprendimas); įpareigoti Tarnybą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjos pasirinktu būdu – atkuriant nuosavybės teises natūra, o nesant tokios galimybės, perduoti žemės sklypą individualiai statybai ir likusią dalį atkurti perduodant lygiavertį miško plotą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. lapkričio 10 d. buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko, pareiškėjos tėvo, V. B. turėtą žemę ir mišką – 2,345 ha Vilniaus mieste O. G.-R.. Prašyme buvo nurodyta, kad pageidaujama gauti žemės sklypą individualaus namo statybai, o už likusią žemę pageidaujama kompensacijos miško plotu Vilniaus apskrities ribose.

Pareiškėja pabrėžė, kad valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, buvo pakeista, nurodant, kad nuosavybės teises prašoma atkurti žemę grąžinant natūra. Prašymas Vilniaus miesto skyriuje gautas 2003 m. vasario 18 d.. 2010 m. rugsėjo 9 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patikslinimo, kadangi buvusioje V. B. žemėvaldoje buvo išlikę statinių pamatai. 2010 m. lapkričio 30 d. Valstybinė miškų tarnyba, atsakydama į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus kreipimąsi, informavo, kad nėra pagrindo išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų buvusio savininko V. B. turėtos žemėvaldos vietoje esančių žemės plotų. 2010 m. vasario 24 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Tarnybą, prašydama suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, o nesant galimybės grąžinti žemę natūra, perduoti nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste, o už likusią žemę perduoti lygiavertį miško žemės sklypą Vilniaus apskrities teritorijoje. 2011 m. balandžio 5 d. Tarnyba pateikė atsakymą, kuriame iš esmės pripažino pareiškėjos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Taigi, visų pareiškėjos pateiktų prašymų turinys leidžia daryti išvadą, kad nuo pat pradžių buvo siekiama, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant žemę natūra, o nesant galimybės atkurti natūra, perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas individualiai statybai ir lygiavertis miško žemės sklypas.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. kovo 30 d. kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, pakartotinai prašant parengti išvadą dėl miško sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Atsakymas į 2016 m. kovo 30 d. prašymą buvo parengtas tik 2016 m. rugsėjo 6 d., kuriame buvo teigiama, kad pareiškėja iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino – iki 2003 m. balandžio 1 d., neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Taip pat nurodoma, kad pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, ir prašyti atkurti nuosavybės teises perduodant lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje, buvo galima iki 2015 m. kovo 1 d.. Dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Sprendimo Tarnybai 2016 m. spalio 6 d. buvo pateiktas skundas. Tarnyba skundą išnagrinėjo tik 2017 m. kovo 17 d. ir jį atmetė. Nurodytas Tarnybos Sprendimo turinys suponuoja išvadą, kad Tarnyba pripažįsta, kad pareiškėjos valia gauti lygiavertį miško sklypą už valstybės išperkamą žemę buvo išreikšta tinkamai. Tačiau rašte nurodoma, kad tik dėl to, jog nebuvo nurodyta konkreti kadastro vietovė, kurioje pageidaujama gauti lygiavertį miško sklypą, nuosavybės teisės šiuo nurodytu būdu negali būti atkuriamos. Toks aiškinimas prieštarauja Atkūrimo įstatymui, kuris nenumato reikalavimo nurodant būdą, kuriuo pageidaujama atkurti nuosavybės teises į žemę, kartu nurodyti ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti lygiavertį žemės sklypą. Taip pat pažymėtina, kad Atkūrimo įstatyme nenustatyti terminai, iki kurių privaloma nurodyti kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti lygiavertį žemės sklypą. Todėl Tarnybos argumentas, kad išreiškusi valią gauti lygiavertį miško sklypą, tačiau nenurodžiusi kadastro vietovės, kurioje jį pageidaujama gauti, pareiškėja laikoma neišreiškusia valios, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tarnyba nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių nuostatas (įsigaliojusias nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) pilietis iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti valią dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdo tuo atveju, jeigu natūra sugrąžinti žemės mieste nėra galimybės ir jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, t. y. prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Tarnybos Sprendime nurodyta, kad pareiškėja nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo suteikta galimybe ir iki 2015 m. kovo 1 d. nepateikė prašymo dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Kaip jau nurodyta anksčiau, pareiškėjos valia dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu buvo išreikšta ankstesniuose prašymuose, todėl nebuvo pagrindo pagal Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių nuostatas, įsigaliojusias nuo 2014 m. lapkričio 1 d., ją pakeisti. Atkreiptinas dėmesys, kad pati Tarnyba 2011 m. balandžio 5 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-773 pripažino, kad pareiškėja išreiškė valią gauti lygiavertį miško sklypą ir paaiškino, kaip ši valia įgyvendinama. Tarnyba savo veiksmais leido pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pareiškėjos pasirinktu būdu – grąžinant žemę natūra, o jos nesant lygiaverčiu miško plotu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas ginčą dėl valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, akcentavo, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą savo nuožiūra atsiranda tik tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškia jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas taip pat pažymėjo, kad Tarnyba privalo pati raštu pasiūlyti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, kai piliečių pasirinktu būdu nuosavybės teisių atkurti negalima ar piliečių pasirinktas būdas nenumatytas įstatyme. Teismas taip pat pažymėjo, kad piliečiui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (LVAT 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-587/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-505-146/2016). Pažymėtina, kad LVAT 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-2240/2014 pažymėjo, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Teismas taip pat pažymėjo, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, pirmosios instancijos teismo nurodyta Nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Taigi, ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.“ Taigi, formuojama teismų praktika, kad viešojo administravimo subjektas, vykdantis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, privalo informuoti piliečius apie galimybę pakeisti valią dėl būdo kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, kai įstatymas nustato kitokius piliečių valios išreiškimo terminus. Administraciniuose teisiniuose santykiuose į viešojo administravimo instituciją besikreipiantis asmuo laikomas silpnesniąja šalimi, todėl viešojo administravimo institucijai paprastai nustatoma pareiga padėti asmeniui įgyvendinti jo teises, suteikti informaciją, padedančią asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus. Tarnyba niekada raštu pareiškėjos neinformavo, kad pareiškėjos pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teises nėra galimybės. Taip pat pareiškėjai nebuvo siūloma pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Todėl laikytina, kad Tarnybai nekilo abejonių, kad pareiškėjos valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, išreikšta tinkamai, ir nuosavybės teisės į žemę gali būti atkuriamos pareiškėjos pasirinktu būdu. Taip pat Tarnyba iki 2016 m. rugsėjo 6 d. nė karto neinformavo, kaip to reikalauja Atkūrimo įstatymas, kad atkurti nuosavybės teises pareiškėjos pasirinktu būdu (natūra, lygiaverčiu miško plotu) nėra galimybės. Taigi, apibendrinant ankščiau išdėstytas aplinkybes pažymėtina, kad, visų pareiškėjos pateiktų prašymų turinys leidžia daryti išvadą, kad nuo pat pradžių buvo siekiama, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant žemę natūra, o nesant galimybės atkurti natūra, perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas individualiai statybai ir lygiavertis miško žemės sklypas.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba paaiškino, kad žemė yra ypatingas nuosavybės teisės objektas. Lietuvos Respublikos žemės įstatyme numatyti bendrieji žemės santykių teisinio reguliavimo principai išreiškia viešąjį interesą, kad žemė būtų tinkamai naudojama. Žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išsidėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai. Šiais principais būtina vadovautis taikant Žemės įstatymo ir kitų įstatymų, taip pat poįstatyminių teisės aktų normas, reglamentuojančias žemės santykius, taip pat nustatant kriterijus konkrečiam ginčui dėl žemės sklypo dalių paskyrimo bendraturčiams naudotis spręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 536/2006).

Tarnyba nurodė, kad institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo tvarka) bei kitais teisės aktais.

Tarnyba paaiškino, kad pareiškėja 2001 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. B. iki nacionalizacijos Vilniaus mieste (buvusioje O. G.-R. teritorijoje) valdytą žemę. Prašymu pareiškėja pageidavo suteikti „žemės sklypą individualiai gyvenamojo namo statybai, likusią žemės dalį kompensuoti mišku Vilniaus apskrities ribose“. Taigi, pareiškėja pasirinko pageidaujamą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą – žemės sklypą individualiai gyvenamojo namo statybai ir kompensaciją mišku Vilniaus apskrities ribose. Pareiškėja 2003 m. vasario 18 d. pateikė dar vieną prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. B. iki nacionalizacijos Vilniaus mieste (buvusioje O. G.-R. teritorijoje) valdytą žemę, kuriame nurodė, kad „prašau grąžinti mano tėvo 2,345 ha žemės sklypą buvusį ir esantį Vilniaus mieste O. G.-R. (dabar Vilniaus miesto Naujosios Vilnios seniūnija palei (duomenys neskelbtini). Sklypo Nr. 13)“. Taip pat šiuo prašymu buvo prašoma „2001-11-10 pateikto prašymo antrą punktą dėl nekilnojamojo turto atkūrimo būdo laikyti negaliojančiu“. Todėl Tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėja 2003 m. vasario 18 d. teiktu patikslintu prašymu pakeitė savo valią, išreikštą pirminiame prašyme. Pareiškėja pirminiame prašyme pageidavo gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį miško sklypą, tačiau šio pageidavimo atsisakė bei nurodė, kad pageidauja susigrąžinti žemę natūra ir gauti naują žemės sklypą individualiai statybai.

Tarnyba nurodė, kad 2003 m. spalio 23 d. buvo atlikta O. G.-R. žemės sklypo kartografija ir surašytas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-185. Minėtus dokumentus Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 31/03/17-3389 pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, inter alia prašydama nustatyti, ar buvusio savininko V. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtas 2,3450 ha žemės sklypas Vilniaus mieste yra laisvas (neužstatytas) ir nepriskirtas valstybės išperkamam. Vilniaus miesto savivaldybė 2004 m. vasario 17 d. raštu Nr. 51-210-(3.6) informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kad minėto savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtas žemės sklypas Vilniaus mieste yra priskirtas valstybės išperkamam, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“. Taigi, Vilniaus apskrities viršininko administracija sužinojo, kad ginčo teritorijoje nėra galimas atkūrimas natūra, tik gavusi Vilniaus miesto savivaldybės 2004 m. vasario 17 d. raštą Nr. 51-210-(3.6), t. y. po įstatymų leidėjo nustatyto termino dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo pasirinkimo keitimo (2003 m. balandžio 1 d.).

Pabrėžtina, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012-01-31) piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, žemės reformą vykdanti institucija iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Tarnyba paaiškino, kad skunde nurodoma, jog „Nacionalinė žemės tarnyba niekada raštu neinformavo, kad pareiškėjos pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teises nėra galimybės. Taip pat pareiškėjai nebuvo siūloma pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą“. Tarnyba 2011 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-773 inter alia informavo, kad prašymą dėl lygiaverčio miško sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietovėje pareiškėja turi pateikti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Šiame prašyme pareiškėja turi nurodyti vietovę (nurodyti pageidaujamą apskritį, rajoną, seniūniją), kurioje pageidauja gauti lygiavertį turėtajam miško sklypą. Remiantis tuo kas išdėstyta, konstatuotina, kad Tarnyba informavo pareiškėją apie galimybę išreikšti (pakeisti) valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Tarnyba atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje, remiantis oficialia konstitucine doktrina, ne kartą akcentuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai (LVAT praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, apibendrinimas, patvirtintas 2012 m. rugsėjo 19 d. pasitarime). Precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 27 d. nutarimas). Tarnybos nuomone, skunde teismui nurodomų bylų nagrinėjimo dalykas skiriasi nuo administracinės bylos Nr. eI-3340-561/2017 nagrinėjimo dalyko. Paminėtina, kad pareiškėjos įvardintoje LVAT 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A- 505-146/2016 buvo sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, buvo ginčijami administraciniai aktai, motyvuojant, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas (atlyginimas pinigais) neatitinka pirmajame kreipimesi į žemės reformą vykdančią instituciją pareikštos ir vėliau nekeistos valios dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo būdo (ekvivalentine natūra).

Atsiliepimas

Teisminio nagrinėjimo metu Tarnybos atstovė patvirtino atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2001 m. lapkričio 10 d. (Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas 2001 m. gruodžio 6 d.) Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. B. iki nacionalizacijos Vilniaus mieste (buvusioje O. G.-R. teritorijoje) valdytą žemę. Prašymu pareiškėja pageidavo suteikti jai žemės sklypą individualiai gyvenamojo namo statybai, likusią žemės dalį kompensuoti mišku Vilniaus apskrities ribose (toliau – 2001-12-06 Prašymas).

2003 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo gautas dar vienas pareiškėjos prašymas, kuriame ji prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. B. iki nacionalizacijos Vilniaus mieste (buvusioje O. G.-R. teritorijoje) valdytą žemę, kuriame pareiškėja nurodė, kad prašo grąžinti jos tėvo 2,345 ha žemės sklypą, buvusį ir esantį Vilniaus mieste O. G.-R. (dabar Vilniaus miesto Naujosios Vilnios seniūnija palei (duomenys neskelbtini). Sklypo Nr. 13). Be to, pareiškėja minėtame prašyme nurodė, kad prašo 2001-11-10 pateikto prašymo antrą punktą dėl nekilnojamojo turto atkūrimo būdo laikyti negaliojančiu (toliau – 2003-02-18 Prašymas).

Remiantis Prašymo registracijos data (2001 m. gruodžio 6 d.) pareiškėja buvo įrašyta į Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (eilės Nr. 2577).

2016 m. kovo 30 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašydama parengti išvadą dėl miško sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Žemesnės instancijos teismas

Tarnybos Vilniaus miesto skyrius Sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino, nurodydamas, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

2016 m. spalio 6 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su skundu dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Sprendimo panaikinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Tarnyba Sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

Byloje kilęs ginčas dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Sprendimo bei Tarnybos Sprendimo, kuriais buvo netenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl lygiaverčio miško sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, teisėtumo bei pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei Atkūrimo tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje pažymėjo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką (2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 423/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimas nereiškia savaiminio šių teisių tęstinumo, todėl asmenys, patenkantys į nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, turi tik teisę atkurti nuosavybės teisę, bet ne nuosavybės teisę, kaip tokią. Todėl darytina išvada, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra hipotetinė teisė, t. y. Atkūrimo įstatyme numatytais terminais yra įtvirtinta galimybė šią teisę realizuoti ir vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Taigi, asmuo, norintis realizuoti šią teisę, turi veikti aktyviai, teikti prašymus, o valstybinės žemės patikėtinė (Tarnyba), atsižvelgdama į išreikštą asmenų valią, pradeda atitinkamas administracines procedūras.

LVAT savo praktikoje ne kartą konstatavo, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdariai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybėms institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (LVAT 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-912/2008).

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos patvirtina (redakcija, galiojusi iki 2012-01-31), kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, žemės reformą vykdanti institucija (iki 2010-06-30 – apskrities viršininko administracija, nuo 2010-07-01 – Tarnyba) iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėja 2001-12-06 Prašymu pageidavo suteikti jai žemės sklypą individualiai gyvenamojo namo statybai, likusią žemės dalį kompensuoti mišku Vilniaus apskrities ribose, o 2003-02-18 Prašymu pareiškėja prašė grąžinti jos tėvo 2,345 ha žemės sklypą buvusį ir esantį Vilniaus mieste O. G.-R. (dabar Vilniaus miesto Naujosios Vilnios seniūnija palei (duomenys neskelbtini). Sklypo Nr. 13) bei prašė 2001-11-10 pateikto prašymo (2001-12-06 Prašymas) antrą punktą dėl nekilnojamojo turto atkūrimo būdo laikyti negaliojančiu, t. y. teismas konstatuoja, kad pareiškėja 2003-02-18 Prašymu pakeitė savo valią, išreikštą 2001-12-06 Prašyme.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Byloje surinkti bei ištirti įrodymai patvirtina, kad 2003 m. spalio 23 d. buvo atlikta O. G.-R. žemės sklypo kartografija ir surašytas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-185. Šį aktą Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 31/03/17-3389 „Dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pil. V. R.“ pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, prašydama nustatyti, ar buvusio savininko V. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtas 2,3450 ha žemės sklypas Vilniaus mieste yra laisvas (neužstatytas) ir nepriskirtas valstybės išperkamam. Vilniaus miesto savivaldybė 2004 m. vasario 17 d. raštu Nr. 51-210-(3.6) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (buv. O. G.-R.) suformavimo; nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra“ informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kad minėto savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtas žemės sklypas Vilniaus mieste yra priskirtas valstybės išperkamam, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“.

Remdamasis minėtais raštais, teismas daro išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija apie tai, jog ginčo teritorijoje nėra galimas atkūrimas natūra sužinojo, tik gavusi Vilniaus miesto savivaldybės 2004 m. vasario 17 d. raštą Nr. 51-210-(3.6), t. y. po įstatymų leidėjo nustatyto termino dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo pasirinkimo keitimo (terminas buvo nustatytas iki 2003 m. balandžio 1 d.).

Atlikęs išsamią teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, analizę, teismas daro išvadą, kad valstybinės žemės patikėtiniui (iki 2010-06-30 – apskrities viršininko administracija, nuo 2010-07-01 – Tarnyba) priklausė diskrecijos teisė keisti (nekeisti) valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, tačiau valstybinės žemės patikėtinis turėjo susijusius asmenis informuoti apie tokią įstatymo leidėjo numatytą galimybę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas daro išvadą, kad Tarnyba 2011 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-773 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ informavo pareiškėją, kad prašymą dėl lygiaverčio miško sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietovėje ji turi pateikti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Tokiame prašyme ji turi nurodyti vietovę (nurodyti pageidaujamą apskritį, rajoną, seniūniją), kurioje pageidauja gauti lygiavertį turėtajam miško sklypą, t. y. teismas daro išvadą, kad Tarnyba tinkamai informavo pareiškėją apie galimybę išreikšti (pakeisti) valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Todėl teismas daro išvadą, kad yra atmestini pareiškėjos argumentai, jog Tarnyba niekada raštu neinformavo, kad pareiškėjos pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teises nėra galimybės bei kad pareiškėjai nebuvo siūloma pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Teismas daro išvadą, kad, kaip nustatyta, Tarnyba informavo pareiškėją apie galimybę pareiškėjai išreikšti (pakeisti) valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o ne kategoriškai nurodė, kad būtent tam tikru būdu bus vykdomas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas, todėl Tarnybos Vilniaus miesto skyrius neturi jokio pagrindo parengti išvadą pareiškėjai dėl miško telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pageidaujamoje vietovėje už mieste turėtą žemę. Todėl teismas daro išvadą, kad yra atmestini pareiškėjos argumentai, jog Tarnyba savo veiksmais leido pagrįstai tikėtis, kad nuosavybes teisės bus atkurtos pareiškėjos pasirinktu būdu – grąžinant žemę natūra, o jos nesant lygiaverčiu miško plotu.

Be to, teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-11-01), kad pilietis iki 2015-03-01 galėjo pakeisti valią dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdo tuo atveju, jeigu natūra sugrąžinti žemės mieste nėra galimybės ir jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, t. y. teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė Tarnybai prašymo dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad tiek Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, tiek Tarnyba objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė tai reglamentuojančius teisės aktus, todėl tiek Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Sprendimas, tiek Tarnybos Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti ir jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjos pasirinktu būdu – atkuriant nuosavybės teises natūra, o nesant tokios galimybės, perduoti žemės sklypą individualiai statybai ir likusią dalį atkurti perduodant lygiavertį miško plotą yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimų panaikinti Tarnybos bei Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Sprendimus. Teismui konstatavus, kad Tarnybos bei Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, yra atmestinas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjos pasirinktu būdu – atkuriant nuosavybės teises natūra, o nesant tokios galimybės, perduoti žemės sklypą individualiai statybai ir likusią dalį atkurti perduodant lygiavertį miško plotą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos V. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasJolita RsiukevičienėMilda Vainienė