Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-04-05 · Byla Nr. Iv-1213-171/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1213-171/2012Sprendimas · 2012-04-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-12-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-04-05
Bylos Nr.
Iv-1213-171/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02299-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
UAB „Nomera“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai
Piotras Orlovas
Kategorijos
  • 9.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1213-171/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02299-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams V. G. ir advokatui Piotrui Orlovui, atsakovės atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Nomera“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–5) ir patikslintu skundu (t. I, b. l. 35–39), kuriuose prašo panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2011-09-27 sprendimą Nr. S-219(7-151/2011), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011-06-02 sprendimas Nr. 69-129;

Šalies argumentai

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2011-06-02 sprendimo Nr. 69-129 dalį, kuria patvirtinta Tauragės AVMI 2010-01-28 sprendimo Nr. 5-3-3 dalis, kuria UAB „Nomera“ nurodyta sumokėti 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių, 11 884 Lt PVM baudą;

3) Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Tauragės AVMI) 2010-01-28 sprendimo Nr. 5-3-3 dalį, kuria UAB „Nomera“ nurodyta sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių ir 11 844 Lt PVM baudą.

Paaiškino, kad Komisija visiškai nenagrinėjo UAB „Nomera“ skundo dėl 2011-06-02 VMI prie LR FM sprendimo Nr. 69-129 dalies panaikinimo, nenagrinėjo nė vieno skundo argumento, o tiesiog konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2011-03-03 sprendime administracinėje byloje Nr. I-783-624/2011 buvo nurodęs, jog ginčijamos sprendimų dalys, kuriose nagrinėta UAB „Nomera“ teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal sandorius su Latvijos įmonėmis SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDY“ ir atitinkamai apskaičiuotas 47 537 Lt PVM, yra pagrįstos ir neturi pagrindo kvestionuoti VAAT sprendime išdėstytų motyvų. Pareiškėjos teigimu, minėtas VAAT sprendimas iš esmės yra priimtas jos naudai, kadangi skundžiami sprendimai buvo visiškai panaikinti ir bendrovės skundas buvo perduotas iš naujo nagrinėti VMI prie LR FM. Bendrovei nebuvo jokio pagrindo skųsti minėto VAAT sprendimo, kadangi teismų sprendimai skundžiami, atsižvelgus į jų rezoliucinę dalį. Teisės aktuose nėra nustatyta galimybė apskųsti atskirus teismų sprendimų motyvus. Dėl to, pareiškėjos manymu, skundžiamame Komisijos sprendime yra išreikštas visiškai nepagrįstas priekaištas, kad UAB „Nomera“ minėto VAAT sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neskundė.

Dėl ūkinių operacijų su Latvijos Respublikos įmone SIA „TEA“ pareiškėja nurodo, kad prekių tiekimo Latvijos įmonei SIA „TEA“ faktui pagrįsti bendrovė mokesčių administratoriui pateikė PVM sąskaitas faktūras, tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), Latvijos įmonės registravimo ir PVM pažymėjimo kopijas bei registrų duomenis. Už cukrų apmokėjimai įforminti pavedimais per banką „Snoras“. Tačiau padaryta išvada, kad patikrinimui nepateikta cukraus pirkimo–pardavimo sutartis, o CMR užpildyti nesilaikant 1956-05-19 Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos, t. y. nevisiškai, nes visų CMR 24 grafoje nenurodyta, kada krovinys gautas, atvykimo ir išvykimo laikas.

Pareiškėja pažymi, kad įrodymas, patvirtinantis, kad Latvijos įmonė SIA „TEA“ gavo prekes, yra šios įmonės spaudas ant tarptautinio krovinio transportavimo važtaraščio. Pareiškėjos teigimu, tai atitinka 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 56 str. reikalavimus.

Šalies argumentai

Pareiškėja remiasi PVMĮ komentare pateikiamu 56 str. aiškinimu ir nurodo, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnį (prekių tiekimas į kitą valstybę narę), privalo turėti įrodymą, kad prekės yra išgabentos iš Lietuvos, o tais atvejais, kai prekės tiekiamos kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – dar ir įrodymą, kad asmuo, kuriam prekės yra išgabentos, yra registruotas PVM mokėtoju kitoje valstybėje narėje.

PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabendamas prekes į kitą ES valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą ES valstybę faktą. Prekių išgabenimą į kitą valstybę narę gali įrodyti šie dokumentai: prekių gabenimo dokumentai (gaunami iš vežėjo atsakingo už prekių išgabenimą); užsakymai ar / ir kita korespondencija; vidinė įmonės korespondencija; PVM sąskaitos faktūros; prekių pakavimo dokumentai; draudimo dokumentai; prekių pirkimo–pardavimo sutartys; pirkėjo apmokėjimo dokumentai; pirkėjo patvirtinimas, kad prekės gautos; kiti papildomi dokumentai. PVM mokėtojo turimi dokumentai turi užtikrinti ne tik prekių pardavimo faktą, bet ir tai, kad jos buvo išgabentos iš Lietuvos. Nėra privaloma turėti visus PVMĮ išvardytus dokumentus, svarbu, tai, kad PVM mokėtojo turimi dokumentai aiškiai įrodytų, kad prekės buvo išgabentos į kitą valstybę narę.

Atkreipė dėmesį, kad dokumentų, įrodančių prekių išgabenimo faktą, pobūdis priklausys ir nuo to, kas tas prekes gabena – ar pardavėjas (tiekėjas) savo, ar nuomotu transportu, ar pasamdytas vežėjas, ar pats pirkėjas. Kai prekes veža tiekėjas savo transportu (nepasamdęs vežėjo įmonės), prekių išgabenimo faktą galėtų patvirtinti PVM sąskaitos faktūros egzempliorius (ar kopija), kuriame būtų nurodyti važtaraščio rekvizitai (jei teisės aktai leidžia naudoti šį dokumentą vietoje važtaraščio) su atitinkama gavėjo žyma su parašu, kad prekės gautos; gabenimo važtaraštis, išrašytas nebūtinai ant PVM sąskaitos faktūros egzemplioriaus, bet atitinkantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse nustatytus reikalavimus; kiti dokumentai, įrodantys prekių išgabenimo faktą.

Teigia, kad pagal PVMĮ komentarą, Lietuvos tiekėjas (pardavėjas) gali susitarti su ES pirkėju, kad šis jam atsiųstų važtaraščių kopijas su atitinkamomis žymomis ir parašais ir / ar kitus pirkėjo patvirtinimus, pagrindžiančius išgabenimą iš Lietuvos. Kai kuriose ES valstybėse tiekėjai, norėdami užsitikrinti reikalingų dokumentų gavimą, iš pirkėjo paima užstatą, kuris grąžinamas po dokumentų pateikimo.

Nurodo, kad 1956-05-19 Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 9 str. 1 d. nustatyta, kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priimant buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Pareiškėja teigia, kad byloje neįrodyta, kad krovinys neperėjo įmonei SIA „TEA“ ir kad važtaraščių įrašai neteisingi, todėl galioja anksčiau nurodytos prezumpcijos.

Pareiškėja pažymi, kad byloje neįrodyta, jog įmonei SIA „TEA“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros neatitinka tos valstybės narės, kurioje ji išrašyta, reikalavimų, keliamų tokiu atveju išrašomai PVM sąskaitai faktūrai.

Taip pat pažymėjo, kad iš PVMĮ 4 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog daugeliu atvejų (t. y. 1–3 punktuose, iš dalies 4 punkte nustatytų) prekių tiekimas siejamas su faktiniu jų perdavimu kitam asmeniui. Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui pagal PVMĮ įrodo, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos. Kilus ginčui byloje dėl sutarties nepateikimo, prekių perdavimo faktą byloje pagrindžia ir prekių gabenimo važtaraštis, patvirtinantis, kad prekės buvo pristatytos jų gavėjui, tai yra kitai sutarties šaliai.

Šalies argumentai

Pareiškėja mano, kad tai, jog UAB „Nomera“ realiai teikė prekes įmonei SIA „TEA“, o įmonė SIA „TEA“ visiškai apmokėjo už gautas prekes, nenuginčijamai patvirtina šie duomenys: mokesčių administratoriui bendrovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros, tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR), Latvijos įmonės registravimo ir PVM pažymėjimo kopijos bei registrų duomenys, taip pat daugkartiniai patikrinimai byloje, audito išvados, buhalterinės ekspertizės išvados, nutrauktos baudžiamosios bylos duomenys. Teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių 0 proc. PVM tarifo taikymą ūkinėms operacijoms su Latvijos įmone SIA „TEA“.

Dėl ūkinių operacijų su Latvijos Respublikos įmone SIA „GAUSS NDT“ teigia, kad įrodymas, patvirtinantis, kad Latvijos įmonė SIA „GAUS NDT“ gavo prekes, yra šios įmonės spaudas ant tarptautinio krovinio transportavimo važtaraščio, spaudas ant PVM sąskaitos faktūros ir banko pavedimai, iš kurių matyti, kad mokėtojas – SIA „GAUS NDT“.

Pažymi, kad byloje nėra jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Nomera“ nepardavė prekių (cukraus) įmonei, t. y. kad realiai nebuvo perduotas PVM apmokestinamas objektas. Nustatyta, kad bendrovė turėjo visus reikiamus dokumentus, kad galėtų pasinaudoti 0 PVM tarifu, t. y. tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščius, pažymėtus pirkėjo spaudu, sąskaitas faktūras, pažymėtas pirkėjo spaudu, Latvijos Respublikos mokesčių inspekcijos registracijos numerį ir banko pavedimus, iš kurių matyti, kad pinigus sumokėjo Latvijos įmonė. Bendrovė turėjo PVMĮ nurodytus reikiamus dokumentus, jų turinio atitiktis atliktoms operacijoms nepaneigtas, todėl pagrįstai manytina, kad UAB „Nomera“ savo veikla sukūrė mokesčio objektą (pridėtinę vertę) ir įgijo teisę atskaityti pirkimo PVM.

Pareiškėja daro išvadą, kad byloje yra visiškai įrodyta, jog UAB „Nomera“ perleido teisę disponuoti kilnojamuoju materialiniu turtu (cukrumi) įmonėms SIA „TEA“ ir SIA „GAUS NDT“ ir cukrus buvo išgabentas bei pristatytas įsigyjančioms įmonėms į Latviją, taigi įmonė turėjo pagrindą taikyti 0 proc. PVM tarifą.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skunduose išdėstytus argumentus. Akcentavo tai, kad byloje esančios PVM sąskaitos faktūros ir krovinių gabenimo važtaraščiai patvirtina, kad Latvijos įmonės prekes gavo. Šiuose dokumentuose yra tuo metu egzistavusių ūkio subjektų antspaudai. Įmonių atstovai susitarė, kad prekes gabens tik tuo atveju, kai bus atliktas apmokėjimas, jis atliktas per banką „Snoras“. Į prekės kainą buvo įskaičiuota ir pervežimo kaina. Teigia, kad, sudarydami sandorį, patikrino, ar įmonė yra PVM mokėtoja. Sandorio sudarymo dieną Latvijos įmonės buvo PVM mokėtojos ir ne pareiškėjos kompetencija sekti tų įmonių mokumą (t. II, b. l. 1–6).

Atsiliepimas

Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsiliepime (t. I, b. l. 56–60) paaiškino, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog parduodant prekes Latvijos įmonės SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ buvo registruotos PVM mokėtojomis, tačiau atsakovė mano, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina kitų 0 proc. PVM tarifo taikyti būtinų sąlygų egzistavimo, t. y. kad minėti pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo arba kad prekės buvo fiziškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos.

Nurodė, kad prekių išvežimo į Latvijos įmones SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ faktui pagrįsti pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė PVM sąskaitas faktūras, tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), Latvijos įmonių registravimo ir PVM pažymėjimų kopijas bei registrų duomenis. Bendrovės savininkas V. G. 2008-10-16 paaiškinime nurodė, kad Latvijos įmonės SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ bendrovę susirado pačios, norėdamas įsitikinti, kad šios įmonės yra veikiančios ir PVM mokėtojos, pareikalavo PVM pažymėjimų kopijų, pasitikrino interneto svetainėje. Sutartis surašė įmonės „Nomera“ patalpose.

Atsakovė pažymėjo, kad nustatyta, jog pagal PVM sąskaitas faktūras bendrovė atvaizdavo Latvijos įmonei SIA „TEA“ 72 000 kg cukraus pardavimą už 159 850,83 Lt. Už cukrų apmokėjimai įforminti pavedimais per banką „Snoras“, tačiau patikrinimui nepateikta cukraus pirkimo–pardavimo sutartis. Nustatyta, kad pati bendrovė įformino, kad teikė prekių transportavimo paslaugas Latvijos įmonei SIA „TEA“, ir per laikotarpį nuo 2006-06-28 iki 2006-07-27 už cukraus gabenimą išrašė 3 tarptautinius krovinio pervežimo važtaraščius. Nustatyta, kad CMR užpildyti nesilaikant 1956-05-19 Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (aktuali redakcija 1993-06-15), t. y. nevisiškai, nes visų CMR 24 grafoje nenurodyta, kada krovinys gautas, atvykimo ir išvykimo laikas. Vykdydama teisinės pagalbos prašymą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-08009-07 Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba informavo, kad apklausti kaip liudytojo Latvijos ribotos atsakomybės bendrovės SIA „TEA“ atsakingo asmens P. R. (P. R.) neįmanoma, nes juridiniu adresu SIA „TEA“ nėra. Iš Latvijos mokesčių administratoriaus gautoje medžiagoje pažymėta, kad įmonė SIA „TEA“ 2006-09-22 išregistruota iš VPT asmenų, privalančių mokėti pridėtinės vertės mokestį, registro.

Atsakovė nurodo, kad byloje nustatyta, jog pagal PVM sąskaitas faktūras bendrovė atvaizdavo Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“ 48 000 kg cukraus pardavimą už 104 246,94 Lt. Už cukrų Latvijos įmonė apmokėjo pavedimais per banką „Snoras“, tačiau patikrinimui nepateikta cukraus pirkimo–pardavimo sutartis. Nustatyta, kad pati bendrovė įformino, kad teikė prekių transportavimo paslaugas Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“, ir per laikotarpį nuo 2006-02-02 iki 2006-06-04 už cukraus gabenimą išrašė 2 tarptautinius krovinio pervežimo važtaraščius. Apmokėjimų už transporto paslaugas bendrovės apskaitoje neužfiksuota. Vykdydama teisinės pagalbos prašymą 2007-11-05 baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-08009-07 Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba informavo, kad Latvijos ribotos atsakomybės bendrovė SIA „GAUSS NDT“ 2006-06-13 išregistruota iš VPT asmenų, privalančių mokėti pridėtinės vertės mokestį, registro. Latvijos mokesčių administratorius pranešė, kad buhalterinių dokumentų Latvijos įmonė SIA „GAUSS NDT“ nepateikė. Apklaustas ribotos atsakomybės bendrovės „GAUSS NDT“ valdybos narys V. I. (V. I.) nurodė, kad įregistruotos bendrovės veiklos rūšis – statyba (sienų ir grindų apdaila). Jokių sandorių su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis įmonėmis, o kartu ir su įmone „Nomera“, SIA „GAUSS NDT“ neturėjo nei 2006, nei 2007 metais. Jis pats Lietuvoje nebuvo daugiau kaip 20 metų, jokio Gedmino nepažįsta, net nežino, kur yra Tauragės miestas. Jokių buhalterinių dokumentų, susijusių su sandoriais su įmone „Nomera“, neturi ir niekada neturėjo. Pinigų šiai įmonei taip pat nepervedė.

Taip pat atsakovė pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje buvo apklausti prekes į Latviją gabenę asmenys ir iš liudytojų apklausos protokoluose užfiksuotų duomenų apie prekių gabenimą į Latvijos įmones matyti, kad visi apklaustieji paliudijo, kad prekės (cukrus) buvo pakraunamos bendrovėje ir gabenamos į Latvijos įmones, tačiau jų pavadinimų prekes gabenę asmenys neprisimena, asmenų, su kuriais bendravo, vardų ir pavardžių nežino.

Atsakovė daro išvadą, kad įvertinus turimą ir gautą ikiteisminio tyrimo medžiagą iš Latvijos Respublikos apie bendrovės vykdytus sandorius, išanalizavus pateiktų PVM deklaracijų duomenis apie ES valstybių narių PVM mokėtojams pateiktas ir iš Lietuvos išgabentas prekes, byloje nustatyta, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2006-06-28 iki 2006-07-27 įformino ir deklaravo Latvijos įmonei SIA „TEA“ cukraus pardavimus už 159 850,83 Lt, laikotarpiu nuo 2006-02-02 iki 2006-06-04 Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“ cukraus pardavimus už 104 246,94 Lt ir pardavimams taikė 0 procentų PVM tarifą. Pagal bendrovės duomenis, prekes transportavo pati bendrovė, tačiau jos buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti atsiskaitymai su Latvijos įmonėmis tik už prekes, o išlaidos už transporto paslaugas neužfiksuotos, t. y. bendrovė Latvijos įmonėms PVM sąskaitų faktūrų už transporto paslaugas nepateikė. Bendrovės cukraus pardavimų Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba bei apskaitos dokumentuose nurodyti prekių įgijėjai nepatvirtino: įmonės SIA „TEA“ juridiniu adresu nėra, o SIA „GAUSS NDT“ jokių dokumentų, susijusių su įmone „Nomera“, nenustatyta.

Atsakovė pažymi, kad prekėms tiekti Europos Sąjungos viduje būtinos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad sandoris būtų laikomas įsigijimu Bendrijos viduje – turi būti perleidžiama teisė disponuoti kilnojamuoju materialiniu turtu; prekės turi būti atsiųstos arba atgabentos įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę. Prekės tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po išsiuntimo arba išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje.

Teigia, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti Latvijos ūkio subjektai (SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“) nepateikė duomenų, kad disponuoja dokumentuose nurodytomis prekėmis. Iš gautos ikiteisminio tyrimo medžiagos neaišku, kam prekės buvo patiektos, prekių paskirties vieta neaiški, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ir naudojimą. Bendrovė nepateikė prekių pirkimo–pardavimo, gabenimo sutarčių, prekių užsakymų, todėl neaiškūs asmenų, veikusių Latvijos įmonės vardu, pavardės ir vardai, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ar panaudojimą. Mano, kad yra pagrįstos jos išvados, jog prekės parduotos ne tiems ūkio subjektams, kurie nurodyti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, o tai iš esmės paneigia vieną iš būtinų sąlygų 0 proc. PVM tarifui taikyti, t. y. kad prekių pardavėjo apskaitos dokumentuose nurodytas prekių pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

Nurodo, kad pareiškėjos skunde nurodomi argumentai, jog jos pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai ir apmokėjimo dokumentai) nepaneigia minėtoje baudžiamojoje byloje ir patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kad prekių pirkėjai Latvijoje nedeklaravo įsigijimų iš bendrovės pagal jos išrašytus apskaitos dokumentus, to nepatvirtina ir Latvijos mokesčių administratorius, todėl minėti pareiškėjos pateikti dokumentai negali būti pakankami įrodymai, pagrindžiantys 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą. Mano, kad pagrįstai pareiškėjos deklaruotai 264 097,77 Lt (159 850,83 + 104 246,94) prekių pardavimo sumai pritaikytas standartinis 18 proc. PVM tarifas ir apskaičiuotas bei nurodytas sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundo netenkinti. Pažymėjo, kad tam, jog būtų pritaikytas nulinis mokesčio tarifas, nebuvo vienos iš sąlygų, t. y. nebuvo aišku, kas gavo prekę. Mokesčių administratorius negalėjo gauti įrodymų iš Latvijos mokesčių inspekcijos apie krovinio gavimą, įmonių neklausė, nes negalėjo jų rasti. Buvo vertinama įrodymų visuma ir mokesčių administratorius ne tik vertino Latvijos mokesčių inspekcijos pateiktą informaciją, bet rinko įrodymus ir savarankiškai. CMR važtaraščių nepakanka, jei mokesčių mokėtojas išregistruotas iš PVM mokėtojo tuo pačiu metu (t. II, b. l. 1–6).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės AVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 1–6).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad Tauragės AVMI atliko pareiškėjos 2005–2006 m. PVM ir PM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2009-11-30 patikrinimo aktu Nr. 2-3-34 jai papildomai apskaičiavo 999 366 Lt PVM, 512 652 Lt PVM delspinigių, 335 458 Lt PM, 163 167 Lt PM delspinigių (Komisijos byla, t. II, b. l. 153–190).

Tauragės AVMI 2010-01-28 sprendimu Nr. 5-3-3 (Komisijos byla, t. I, b. l. 181–188) patvirtino patikrinimo aktą ir, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 139 nuostatomis, atsižvelgusi į tai, kad bendrovė atliekant patikrinimą bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, tačiau vengė atlikti kai kuriuos mokesčių administratoriaus nurodytus veiksmus, įvertinusi pažeidimo pobūdį ir sunkumą, skyrė pareiškėjai 25 proc. dydžio PVM baudą (249 841 Lt) ir PM baudą (83 865 Lt).

Pareiškėja, nesutikdama su Tauragės AVMI sprendimu, jį apskundė VMI prie LR FM (Komisijos byla, t. I, b. l. 106–116). Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, VMI prie LR FM 2010-05-11 sprendimu Nr. 69-126 (Komisijos byla, t. I, b. l. 61–80) patvirtino Tauragės AVMI 2010-01-28 sprendimą.

Pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu (Komisijos byla, t. I, b. l. 117–127), prašydama panaikinti VMI prie LR FM 2010-05-11 sprendimą Nr. 69-126. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2010-08-19 sprendimu Nr. S-201(7-139/2010) patvirtino VMI prie LR FM 2010-05-11 sprendimą Nr. 69-126.

Nesutikdama su Komisijos sprendimu, pareiškėja pateikė skundą VAAT, kuris jį 2011-03-03 administracinėje byloje Nr. I-783-624/2011 patenkino iš dalies, t. y. panaikino Komisijos sprendimą ir perdavė pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (Komisijos byla, t. I, b. l. 42–59).

VMI prie LR FM, vykdydama VAAT sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš naujo ir 2011-06-02 sprendimu Nr. 69-129 (Komisijos byla, t. I, b. l. 29–37) dėl nurodymų sumokėti 951 829 Lt PVM, 497 325 Lt PVM delspinigių, 237 957 Lt PVM baudą, 335 458 Lt PM, 163 167 Lt PM delspinigių bei 83 865 Lt PM baudą pavedė vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Dėl ginčo dalies, susijusios su pareiškėjos teise taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal jos sandorius su Latvijos Respublikos įmonėmis SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“, centrinis mokesčių administratorius išskyrė papildomai mokėtinus delspinigius bei baudą ir patvirtino nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių (delspinigių apskaičiavimo lentelė pridėta) ir 25 proc. dydžio 11 884 Lt PVM baudą.

Nesutikdama su priimtu sprendimu, pareiškėja pateikė skundą Komisijai (Komisijos byla, t. I, b. l. 1–5), kurį išnagrinėjusi ji 2011-09-27 sprendimu Nr. S-219(7-151/2011) (Komisijos byla, t. III, b. l. 273–276) patvirtino VMI prie LR FM 2011-06-02 sprendimą Nr. 69-129.

Šios bylos ginčo dalykas – Tauragės AVMI 2010-01-28 sprendimo Nr. 5-3-3, VMI prie LR FM 2011-06-02 sprendimo Nr. 69-129 ir Komisijos 2011-09-27 sprendimo Nr. S-219(7-151/2011) teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip matyti iš pareiškėjos skundų tiek Komisijai (Komisijos byla, t. I, b. l. 1–5), tiek teismui (b. l. 35–39), ji nesutinka su VMI prie LR FM 2011-06-02 sprendimo dalimi, kuria patvirtinta Tauragės AVMI 2010-01-28 sprendimo Nr. 5-3-3 dalis įpareigoti sumokėti 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių ir 11 884 Lt PVM baudos. Taigi ginčas byloje vyksta dėl pareiškėjos teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal jos sandorius su Latvijos Respublikos įmonėmis SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“.

PVMĮ 49 str. 1 d. (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustato, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, teikiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Bylai reikšmingu laikotarpiu galiojęs PVMĮ 56 str. 1 d. (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), be kita ko, nustatė, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

Pagal PVMĮ 56 str. 4 d., nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. PVMĮ 56 str. 5 d. nustato, kad, nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-03-10 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A442-376/2004, nurodė, kad Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB (toliau – ir Šeštoji PVM direktyva), 28a straipsnio 3 dalies 1 pastraipa nustato, kad „prekių įsigijimas Bendrijos viduje“ yra teisės disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu įsigijimas, tampant jo savininku, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, iš kurios prekės yra išsiųstos arba išgabentos, atsiunčia arba atgabena pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo parduodančiojo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Šios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmojoje pastraipoje taip pat nustatyta, kad valstybės narės, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą toliau nurodytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą bei užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, atleidžia nuo mokesčio prekių, kurios pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens ar bet kurio jų vardu išsiųstos arba išgabentos iš Bendrijos viduje esančios teritorijos, tiekimą prekių pirkėjui, kuris yra kitas apmokestinamasis asmuo ar neapmokestinamasis juridinis asmuo, veikiantis kaip toks kitoje valstybėje narėje, nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, aiškindamas šias nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad prekės įsigijimas ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio tik kai pirkėjas įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje „Teleos“ ir kt., C-409/04, 42 punktas). Bendrijų teisė tiesiogiai nenustato, kam tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad prekės buvo išgabentos iš valstybės narės teritorijos, tačiau Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio pirmoji pastraipa įtvirtino, kad pareiga nustatyti tiekimo Bendrijos viduje atleidimo nuo mokesčio taikymo sąlygas, kurios, be kita ko, turėtų užkirsti kelią mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, tenka valstybėms narėms.

Tam tikros formalios mokesčio mokėtojų pareigos, susijusios su apskaitos vedimu, sąskaitų faktūrų išrašymu, deklaracijų bei suvestinių pateikimu mokesčių administratoriui, buvo numatytos Šeštosios PVM direktyvos 22 straipsnyje, o to paties straipsnio 8 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti kitas pareigas, kurias jos laiko būtinomis tam, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui bei piktnaudžiavimui mokesčių srityje. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, įgyvendindamos savo įgaliojimus, valstybės narės privalo laikytis bendrųjų teisės principų, pripažįstamų Bendrijos teisinės sistemos dalimi, o būtent teisinio saugumo ir proporcingumo principų (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Gabalfrisa ir kt., C 147/98, 52 punktas; 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Schmeink & Cofreth“ ir Strobelis, C 454/98, 59 punktas; 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje „Halifax“ ir kt., C 255/02, 92 punktas). Be to, valstybė narė savo įgaliojimais negali naudotis taip, kad keltų grėsmę PVM neutralumui, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės aktais numatytos bendrosios PVM sistemos principas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Schmeink & Cofreth ir Strobel, C-454/98, 59 punktas).

Pagal PVMĮ 56 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui, kuris privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

Vertinant, ar šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas reikalavimas atitinka minėtus Bendrijų teisės principus, pažymėtina, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog, panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remdamosi mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), todėl principas, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, nepažeidžia Bendrijos teisės, o tai lemia, jog būtent tam, kad būtų taikoma Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, prekių tiekėjas turi pateikti įrodymų, kad šio atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 punktas).

Teismas, atsižvelgdamas į Europos Bendrijų teisės normas ir minėtas PVMĮ nuostatas bei Teisingumo Teismo praktiką, daro išvadą, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir pirkėjas įgavo teisę jomis disponuoti kaip savo, tenka pareiškėjai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad parduodant prekes Latvijos įmonės SIA „TAE“ ir SIA „GAUSS NDT“ buvo registruotos PVM mokėtojomis, tačiau mokesčių administratorius teigia, kad pareiškėjos pateikti ir surinkti įrodymai nepatvirtina kitų 0 proc. PVM taikyti būtinų sąlygų egzistavimo, t. y. kad minėti pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

Pareiškėja prekių išvežimo į Latvijos įmones SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ faktui pagrįsti mokesčių administratoriui pateikė PVM sąskaitas faktūras, tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), Latvijos įmonių registravimo ir PVM pažymėjimų kopijas bei registrų duomenis.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad PVM sąskaitose faktūrose pareiškėja nurodė Latvijos įmonei SIA „TEA“ pardavusi 72 000 kg cukraus už 159 850,83 Lt. Už cukrų apmokėjimai įforminti pavedimais per banką „Snoras“. Cukraus pirkimo–pardavimo sutartis atsakovui nebuvo pateikta (Komisijos byla, t. I, b. l. 82–97; t. II, b. l. 153–190).

Prekių transportavimo paslaugų atlikimą Latvijos įmonei SIA „TEA“ įformino pati pareiškėja, kuri nuo 2006-06-28 iki 2006-07-27 už cukraus gabenimą išrašė 3 tarptautinius krovinio pervežimo važtaraščius (Komisijos byla, t. III, b. l. 38; t. II, b. l. 153–190).

Vykdydama teisinės pagalbos prašymą ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-08009-07 Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba informavo, kad neįmanoma apklausti kaip liudytojo Latvijos ribotos atsakomybės bendrovės SIA „TEA“ (registracijos numeris (duomenys neskelbtini) atsakingo asmens P. R. (P. R.), nes juridiniu adresu SIA „TEA“ nėra. Iš Latvijos mokesčių administratoriaus gautoje medžiagoje pažymėta, kad įmonė SIA „TEA“ 2006-09-22 išregistruota iš VPT asmenų, privalančių mokėti pridėtinės vertės mokestį, registro (Komisijos byla, t. III, b. l. 238, 265–266).

Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad PVM sąskaitose faktūrose pareiškėja nurodė Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“ pardavusi 48 000 kg cukraus už 104 246,94 Lt. Už cukrų Latvijos įmonė sumokėjo pavedimais per banką „Snoras“, tačiau patikrinimui nepateikta cukraus pirkimo–pardavimo sutartis. Pareiškėja įformino, kad pati teikė transportavimo paslaugą Latvijos įmonei SIA „TEA“, ir laikotarpiu nuo 2006-02-02 iki 2006-06-04 už cukraus gabenimą išrašė 2 tarptautinius krovinio pervežimo važtaraščius. Apmokėjimų už transporto paslaugas pareiškėjos apskaitoje neužfiksuota (Komisijos byla, t. II, b. l. 153–190, t. III, b. l. 39 ).

Vykdydama teisinės pagalbos prašymą 2007-11-05 baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-08009-07 Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba informavo, kad Latvijos ribotos atsakomybės bendrovė SIA „GAUSS NDT“ 2006-06-13 išregistruota iš VPT asmenų, privalančių mokėti pridėtinės vertės mokestį, registro. Latvijos mokesčių administratorius pranešė, kad buhalterinių dokumentų Latvijos įmonė SIA „GAUSS NDT“ nepateikė. Apklaustas ribotos atsakomybės bendrovės „GAUSS NDT“ valdybos narys V. I. (V. I.) nurodė, kad įregistruotos bendrovės veiklos rūšis – statyba (sienų ir grindų apdaila), jokių sandorių su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis įmonėmis, o kartu ir su „Nomera“, SIA „GAUSS NDT“ neturėjo nei 2006, nei 2007 metais. Nurodė, kad pats Lietuvoje nebuvo daugiau kaip 20 metų ir jokio G. nepažįsta, net nežino, kur yra Tauragės miestas. Jokių buhalterinių dokumentų, susijusių su sandoriais su įmone „Nomera“, neturi ir niekada neturėjo, pinigų šiai įmonei taip pat nepervedė (Komisijos byla, t. III, b. l. 224–228). Baudžiamojoje byloje buvo apklausti prekes į Latviją gabenę asmenys, iš kurių parodymų matyti, kad visi apklaustieji paliudijo, kad prekės (cukrus) buvo pakraunamos UAB „Nomera“ ir gabenamos į Latvijos įmones, tačiau jų pavadinimų prekes gabenę asmenys neprisimena, asmenų, su kuriais bendravo, vardų ir pavardžių nežino (Komisijos byla, t. III, b. l. 183–188).

Nors, kaip minėta, transporto paslaugas atliko pareiškėja, tačiau jos buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti atsiskaitymai su Latvijos įmonėmis tik už prekes, o išlaidos už transporto paslaugas neužfiksuotos, t. y. pareiškėja Latvijos įmonėms PVM sąskaitų faktūrų už transporto paslaugas nepateikė. Cukraus pardavimų Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba bei apskaitos dokumentuose nurodyti prekių įgijėjai nepatvirtino: įmonės SIA „TEA“ juridiniu adresu nėra, taip pat nėra jokių SIA „GAUSS NDT“ dokumentų, susisijusių su pirkimais iš UAB „Nomera“.

Pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti Latvijos ūkio subjektai SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ nepateikė duomenų, kad jiems buvo perleista teisė disponuoti cukrumi jį atgabenus į Latviją, o gautoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje taip pat nenustatyta, kam prekės buvo pateiktos, prekių paskirties vieta neaiški, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ir naudojimą. Pareiškėjai nepateikus prekių pirkimo–pardavimo, gabenimo sutarčių, prekių užsakymų, nėra galimybės nustatyti asmenų, veikusių Latvijos įmonės vardu, pavardžių ir vardų, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ar naudojimą, todėl darytina išvada, kad Tauragės AVMI bei VMI prie LR FM išvados, kad prekės neparduotos tiems ūkio subjektams, kurie nurodyti pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentuose, yra pagrįstos, nes tai paneigia vieną iš būtinų sąlygų 0 proc. PVM tarifui taikyti, o būtent sąlygą, jog prekių pardavėjo apskaitos dokumentuose nurodytas prekių pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

Taigi, pareiškėjos pateikti ir mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybių, kad minėti pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o Latvijos policijos ir mokesčių administratoriaus gauti duomenys patvirtina, kad nėra galimybės gauti SIA „TEA“ dokumentų, o SIA „GAUSS NDT“ jokių dokumentų, susisijusių su pirkimais iš UAB „Nomera“, nėra.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Tauragės AVMI pagrįstai pareiškėjos deklaruotai 26 4097,77 Lt (159 850,83 + 104 246,94) prekių pardavimo sumai taikė standartinį 18 proc. PVM tarifą ir apskaičiavo bei nurodė sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Tauragės AVMI 2010-01-28 sprendimo Nr. 5-3-3 dalis, kuria UAB „Nomera“ nurodyta sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių ir 11 844 Lt PVM baudą, VMI prie LR FM 2011-06-02 sprendimo Nr. 69-129 dalis, kuria patvirtinta Tauragės AVMI 2010-01-28 sprendimo Nr. 5-3-3 dalis, kuria UAB „Nomera“ nurodyta sumokėti 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių, 11 884 Lt PVM baudą, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl Komisijos 2011-09-27 sprendimo Nr. S-219(7-151/2011) pasakytina tai, kad Komisija, teismui panaikinus jos 2010-08-09 sprendimą ir mokesčių administratorių sprendimus ir motyvuose konstatavus, kad pagrįstai buvo netaikytas 0 tarifas, o tik delspinigiai apskaičiuoti ne nuo tos sumos, bei pareiškėjo skundą grąžinus centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti, pagrįstai iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjos teise taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal jos sandorius su Latvijos Respublikos įmonėmis SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“, nes teismas sprendimo dalyje dėl 0 PVM tarifo pagrįstumo taikymo buvo konstatavęs, kad šis tarifas netaikytas pagrįstai.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjos ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Nomera“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė