- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-05
- Bylos Nr.
- A-438-2716-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02299-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nomera“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 9.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams V. G., P.O.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nomera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nomera“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Nomera“ kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, kuriuose prašė panaikinti:
1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. S-219(7-151/2011), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. 69-129;
2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM) 2011 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 69-129 dalį, kuria patvirtinta Tauragės AVMI 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 5-3-3 dalis, kuria UAB „Nomera“ nurodyta sumokėti 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių, 11 884 Lt PVM baudą;
3) Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Tauragės AVMI) 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 5-3-3 dalį, kuria UAB „Nomera“ nurodyta sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių ir 11 844 Lt PVM baudą.
Paaiškino, jog Komisija visiškai nenagrinėjo UAB „Nomera“ skundo dėl 2011 m. birželio 2 d. VMI prie LR FM sprendimo Nr. 69-129 dalies panaikinimo, nenagrinėjo nė vieno skundo argumento, o tiesiog konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2011-03-03 sprendime administracinėje byloje Nr. I-783-624/2011 buvo nurodęs, jog ginčijamos sprendimų dalys, kuriose nagrinėta UAB „Nomera“ teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal sandorius su Latvijos įmonėmis SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDY“ ir atitinkamai apskaičiuotas 47 537 Lt PVM, yra pagrįstos ir neturi pagrindo kvestionuoti VAAT sprendime išdėstytų motyvų. Pareiškėjo teigimu, minėtas VAAT sprendimas iš esmės yra priimtas jos naudai, kadangi skundžiami sprendimai buvo visiškai panaikinti ir bendrovės skundas buvo perduotas iš naujo nagrinėti VMI prie LR FM. Bendrovei nebuvo jokio pagrindo skųsti minėto VAAT sprendimo, kadangi teismų sprendimai skundžiami, atsižvelgus į jų rezoliucinę dalį. Teisės aktuose nėra nustatyta galimybė apskųsti atskirus teismų sprendimų motyvus. Dėl to, pareiškėjo manymu, skundžiamame Komisijos sprendime yra išreikštas visiškai nepagrįstas priekaištas, kad UAB „Nomera“ minėto VAAT sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neskundė.
Dėl ūkinių operacijų su Latvijos Respublikos įmone SIA „TEA“ pareiškėjas nurodė, kad prekių tiekimo Latvijos įmonei SIA „TEA“ faktui pagrįsti bendrovė mokesčių administratoriui pateikė PVM sąskaitas faktūras, tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), Latvijos įmonės registravimo ir PVM pažymėjimo kopijas bei registrų duomenis. Už cukrų apmokėjimai įforminti pavedimais per banką „Snoras“. Tačiau padaryta išvada, kad patikrinimui nepateikta cukraus pirkimo–pardavimo sutartis, o CMR užpildyti nesilaikant 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos, t. y. nevisiškai, nes visų CMR 24 grafoje nenurodyta, kada krovinys gautas, atvykimo ir išvykimo laikas. Pareiškėjas pažymėjo, kad įrodymas, patvirtinantis, kad Latvijos įmonė SIA „TEA“ gavo prekes, yra šios įmonės spaudas ant tarptautinio krovinio transportavimo važtaraščio. Pareiškėjo teigimu, tai atitinka 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 56 straipsnio reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas rėmėsi PVMĮ komentare pateikiamu 56 straipsnio aiškinimu ir nurodė, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnį (prekių tiekimas į kitą valstybę narę), privalo turėti įrodymą, kad prekės yra išgabentos iš Lietuvos, o tais atvejais, kai prekės tiekiamos kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – dar ir įrodymą, kad asmuo, kuriam prekės yra išgabentos, yra registruotas PVM mokėtoju kitoje valstybėje narėje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabendamas prekes į kitą ES valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą ES valstybę faktą. Prekių išgabenimą į kitą valstybę narę gali įrodyti šie dokumentai: prekių gabenimo dokumentai (gaunami iš vežėjo atsakingo už prekių išgabenimą); užsakymai ar / ir kita korespondencija; vidinė įmonės korespondencija; PVM sąskaitos faktūros; prekių pakavimo dokumentai; draudimo dokumentai; prekių pirkimo–pardavimo sutartys; pirkėjo apmokėjimo dokumentai; pirkėjo patvirtinimas, kad prekės gautos; kiti papildomi dokumentai. PVM mokėtojo turimi dokumentai turi užtikrinti ne tik prekių pardavimo faktą, bet ir tai, kad jos buvo išgabentos iš Lietuvos. Nėra privaloma turėti visus PVMĮ išvardytus dokumentus, svarbu, tai, kad PVM mokėtojo turimi dokumentai aiškiai įrodytų, kad prekės buvo išgabentos į kitą valstybę narę.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dokumentų, įrodančių prekių išgabenimo faktą, pobūdis priklausys ir nuo to, kas tas prekes gabena – ar pardavėjas (tiekėjas) savo, ar nuomotu transportu, ar pasamdytas vežėjas, ar pats pirkėjas. Kai prekes veža tiekėjas savo transportu (nepasamdęs vežėjo įmonės), prekių išgabenimo faktą galėtų patvirtinti PVM sąskaitos faktūros egzempliorius (ar kopija), kuriame būtų nurodyti važtaraščio rekvizitai (jei teisės aktai leidžia naudoti šį dokumentą vietoje važtaraščio) su atitinkama gavėjo žyma su parašu, kad prekės gautos; gabenimo važtaraštis, išrašytas nebūtinai ant PVM sąskaitos faktūros egzemplioriaus, bet atitinkantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse nustatytus reikalavimus; kiti dokumentai, įrodantys prekių išgabenimo faktą. Pareiškėjas teigė, kad pagal PVMĮ komentarą, Lietuvos tiekėjas (pardavėjas) gali susitarti su ES pirkėju, kad šis jam atsiųstų važtaraščių kopijas su atitinkamomis žymomis ir parašais ir / ar kitus pirkėjo patvirtinimus, pagrindžiančius išgabenimą iš Lietuvos. Kai kuriose ES valstybėse tiekėjai, norėdami užsitikrinti reikalingų dokumentų gavimą, iš pirkėjo paima užstatą, kuris grąžinamas po dokumentų pateikimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priimant buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Pareiškėjas teigė, kad byloje neįrodyta, kad krovinys neperėjo įmonei SIA „TEA“ ir kad važtaraščių įrašai neteisingi, todėl galioja anksčiau nurodytos prezumpcijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog įmonei SIA „TEA“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros neatitinka tos valstybės narės, kurioje ji išrašyta, reikalavimų, keliamų tokiu atveju išrašomai PVM sąskaitai faktūrai. Taip pat pažymėjo, kad iš PVMĮ 4 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog daugeliu atvejų (t. y. 1–3 punktuose, iš dalies 4 punkte nustatytų) prekių tiekimas siejamas su faktiniu jų perdavimu kitam asmeniui. Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui pagal PVMĮ įrodo, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos. Kilus ginčui byloje dėl sutarties nepateikimo, prekių perdavimo faktą byloje pagrindžia ir prekių gabenimo važtaraštis, patvirtinantis, kad prekės buvo pristatytos jų gavėjui, tai yra kitai sutarties šaliai.
Pareiškėjo nuomone, tai, jog UAB „Nomera“ realiai teikė prekes įmonei SIA „TEA“, o įmonė SIA „TEA“ visiškai apmokėjo už gautas prekes, nenuginčijamai patvirtina šie duomenys: mokesčių administratoriui bendrovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros, tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR), Latvijos įmonės registravimo ir PVM pažymėjimo kopijos bei registrų duomenys, taip pat daugkartiniai patikrinimai byloje, audito išvados, buhalterinės ekspertizės išvados, nutrauktos baudžiamosios bylos duomenys. Pareiškėjas teigė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių 0 proc. PVM tarifo taikymą ūkinėms operacijoms su Latvijos įmone SIA „TEA“. Dėl ūkinių operacijų su Latvijos Respublikos įmone SIA „GAUSS NDT“ pareiškėjas nurodė, kad įrodymas, patvirtinantis, jog Latvijos įmonė SIA „GAUS NDT“ gavo prekes, yra šios įmonės spaudas ant tarptautinio krovinio transportavimo važtaraščio, spaudas ant PVM sąskaitos faktūros ir banko pavedimai, iš kurių matyti, kad mokėtojas – SIA „GAUS NDT“.
Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Nomera“ nepardavė prekių (cukraus) įmonei, t. y. kad realiai nebuvo perduotas PVM apmokestinamas objektas. Nustatyta, kad bendrovė turėjo visus reikiamus dokumentus, kad galėtų pasinaudoti 0 PVM tarifu, t. y. tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščius, pažymėtus pirkėjo spaudu, sąskaitas faktūras, pažymėtas pirkėjo spaudu, Latvijos Respublikos mokesčių inspekcijos registracijos numerį ir banko pavedimus, iš kurių matyti, kad pinigus sumokėjo Latvijos įmonė. Bendrovė turėjo PVMĮ nurodytus reikiamus dokumentus, jų turinio atitiktis atliktoms operacijoms nepaneigtas, todėl pagrįstai manytina, kad UAB „Nomera“ savo veikla sukūrė mokesčio objektą (pridėtinę vertę) ir įgijo teisę atskaityti pirkimo PVM. Pareiškėjas padarė išvadą, kad byloje yra visiškai įrodyta, jog UAB „Nomera“ perleido teisę disponuoti kilnojamuoju materialiniu turtu (cukrumi) įmonėms SIA „TEA“ ir SIA „GAUS NDT“ ir cukrus buvo išgabentas bei pristatytas įsigyjančioms įmonėms į Latviją, taigi įmonė turėjo pagrindą taikyti 0 proc. PVM tarifą.
Šalies argumentai
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog parduodant prekes Latvijos įmonės SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ buvo registruotos PVM mokėtojomis, tačiau atsakovas mano, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina kitų 0 proc. PVM tarifo taikyti būtinų sąlygų egzistavimo, t. y. kad minėti pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo arba kad prekės buvo fiziškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Atsakovas nurodė, kad prekių išvežimo į Latvijos įmones SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ faktui pagrįsti pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė PVM sąskaitas faktūras, tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), Latvijos įmonių registravimo ir PVM pažymėjimų kopijas bei registrų duomenis. Bendrovės savininkas V. G. 2008 m. spalio 16 d. paaiškinime nurodė, kad Latvijos įmonės SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ bendrovę susirado pačios, norėdamas įsitikinti, kad šios įmonės yra veikiančios ir PVM mokėtojos, pareikalavo PVM pažymėjimų kopijų, pasitikrino interneto svetainėje. Sutartis surašė įmonės „Nomera“ patalpose.
Atsakovas pažymėjo, kad bykoje nustatyta, jog pagal PVM sąskaitas faktūras bendrovė atvaizdavo Latvijos įmonei SIA „TEA“ 72 000 kg cukraus pardavimą už 159 850,83 Lt. Už cukrų apmokėjimai įforminti pavedimais per banką „Snoras“, tačiau patikrinimui nepateikta cukraus pirkimo–pardavimo sutartis. Nustatyta, kad pati bendrovė įformino, kad teikė prekių transportavimo paslaugas Latvijos įmonei SIA „TEA“, ir per laikotarpį nuo 2006 m. birželio 28 d. iki 2006 m. liepos 27 d. už cukraus gabenimą išrašė 3 tarptautinius krovinio pervežimo važtaraščius. Nustatyta, kad CMR užpildyti nesilaikant 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (aktuali redakcija 1993 m. birželio 15 d.), t. y. nevisiškai, nes visų CMR 24 grafoje nenurodyta, kada krovinys gautas, atvykimo ir išvykimo laikas. Vykdydama teisinės pagalbos prašymą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-08009-07 Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba informavo, kad apklausti kaip liudytojo Latvijos ribotos atsakomybės bendrovės SIA „TEA“ atsakingo asmens P. R. (P. R.) neįmanoma, nes juridiniu adresu SIA „TEA“ nėra. Iš Latvijos mokesčių administratoriaus gautoje medžiagoje pažymėta, kad įmonė SIA „TEA“ 2006 m. rugsėjo 22 d. išregistruota iš VPT asmenų, privalančių mokėti pridėtinės vertės mokestį, registro.
Atsakovas nurodė ir tai, kad byloje nustatyta, jog pagal PVM sąskaitas faktūras bendrovė atvaizdavo Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“ 48 000 kg cukraus pardavimą už 104 246,94 Lt. Už cukrų Latvijos įmonė apmokėjo pavedimais per banką „Snoras“, tačiau patikrinimui nepateikta cukraus pirkimo–pardavimo sutartis. Nustatyta, kad pati bendrovė įformino, kad teikė prekių transportavimo paslaugas Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“, ir per laikotarpį nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. birželio 4 d. už cukraus gabenimą išrašė 2 tarptautinius krovinio pervežimo važtaraščius. Apmokėjimų už transporto paslaugas bendrovės apskaitoje neužfiksuota. Vykdydama teisinės pagalbos prašymą 2007 m. lapkričio 5 d. baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-08009-07 Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba informavo, kad Latvijos ribotos atsakomybės bendrovė SIA „GAUSS NDT“ 2006 m. birželio 13 d. išregistruota iš VPT asmenų, privalančių mokėti pridėtinės vertės mokestį, registro. Latvijos mokesčių administratorius pranešė, kad buhalterinių dokumentų Latvijos įmonė SIA „GAUSS NDT“ nepateikė. Apklaustas ribotos atsakomybės bendrovės „GAUSS NDT“ valdybos narys V. I. (V. I.) nurodė, kad įregistruotos bendrovės veiklos rūšis – statyba (sienų ir grindų apdaila). Jokių sandorių su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis įmonėmis, o kartu ir su įmone „Nomera“, SIA „GAUSS NDT“ neturėjo nei 2006, nei 2007 metais. Jis pats Lietuvoje nebuvo daugiau kaip 20 metų, jokio Gedmino nepažįsta, net nežino, kur yra Tauragės miestas. Jokių buhalterinių dokumentų, susijusių su sandoriais su įmone „Nomera“, neturi ir niekada neturėjo. Pinigų šiai įmonei taip pat nepervedė.
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje buvo apklausti prekes į Latviją gabenę asmenys ir iš liudytojų apklausos protokoluose užfiksuotų duomenų apie prekių gabenimą į Latvijos įmones matyti, kad visi apklaustieji paliudijo, kad prekės (cukrus) buvo pakraunamos bendrovėje ir gabenamos į Latvijos įmones, tačiau jų pavadinimų prekes gabenę asmenys neprisimena, asmenų, su kuriais bendravo, vardų ir pavardžių nežino. Atsakovas padarė išvadą, kad įvertinus turimą ir gautą ikiteisminio tyrimo medžiagą iš Latvijos Respublikos apie bendrovės vykdytus sandorius, išanalizavus pateiktų PVM deklaracijų duomenis apie ES valstybių narių PVM mokėtojams pateiktas ir iš Lietuvos išgabentas prekes, byloje nustatyta, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 28 d. iki 2006 m. liepos 27 d. įformino ir deklaravo Latvijos įmonei SIA „TEA“ cukraus pardavimus už 159 850,83 Lt, laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. birželio 4 d. Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“ cukraus pardavimus už 104 246,94 Lt ir pardavimams taikė 0 procentų PVM tarifą. Pagal bendrovės duomenis, prekes transportavo pati bendrovė, tačiau jos buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti atsiskaitymai su Latvijos įmonėmis tik už prekes, o išlaidos už transporto paslaugas neužfiksuotos, t. y. bendrovė Latvijos įmonėms PVM sąskaitų faktūrų už transporto paslaugas nepateikė. Bendrovės cukraus pardavimų Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba bei apskaitos dokumentuose nurodyti prekių įgijėjai nepatvirtino: įmonės SIA „TEA“ juridiniu adresu nėra, o SIA „GAUSS NDT“ jokių dokumentų, susijusių su įmone „Nomera“, nenustatyta.
Atsakovas pažymėjo ir tai, kad prekėms tiekti Europos Sąjungos viduje būtinos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad sandoris būtų laikomas įsigijimu Bendrijos viduje – turi būti perleidžiama teisė disponuoti kilnojamuoju materialiniu turtu; prekės turi būti atsiųstos arba atgabentos įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę. Prekės tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po išsiuntimo arba išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje. Teigė, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti Latvijos ūkio subjektai (SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“) nepateikė duomenų, kad disponuoja dokumentuose nurodytomis prekėmis. Iš gautos ikiteisminio tyrimo medžiagos neaišku, kam prekės buvo patiektos, prekių paskirties vieta neaiški, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ir naudojimą. Bendrovė nepateikė prekių pirkimo–pardavimo, gabenimo sutarčių, prekių užsakymų, todėl neaiškūs asmenų, veikusių Latvijos įmonės vardu, pavardės ir vardai, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ar panaudojimą. Atsakovo nuomone, yra pagrįsto jo išvados, jog prekės parduotos ne tiems ūkio subjektams, kurie nurodyti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, o tai iš esmės paneigia vieną iš būtinų sąlygų 0 proc. PVM tarifui taikyti, t. y. kad prekių pardavėjo apskaitos dokumentuose nurodytas prekių pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodomi argumentai, jog jos pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai ir apmokėjimo dokumentai) nepaneigia minėtoje baudžiamojoje byloje ir patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kad prekių pirkėjai Latvijoje nedeklaravo įsigijimų iš bendrovės pagal jos išrašytus apskaitos dokumentus, to nepatvirtina ir Latvijos mokesčių administratorius, todėl minėti pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti pakankami įrodymai, pagrindžiantys 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą. Atsakovo manymu, pareiškėjo deklaruotai 264 097,77 Lt (159 850,83 + 104 246,94) prekių pardavimo sumai pagrįstai pritaikytas standartinis 18 proc. PVM tarifas ir apskaičiuotas bei nurodytas sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Nomera“ skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad parduodant prekes Latvijos įmonės SIA „TAE“ ir SIA „GAUSS NDT“ buvo registruotos PVM mokėtojomis, tačiau mokesčių administratorius teigia, kad pareiškėjo pateikti ir surinkti įrodymai nepatvirtina kitų 0 proc. PVM taikyti būtinų sąlygų egzistavimo, t. y. kad minėti pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Pareiškėjas prekių išvežimo į Latvijos įmones SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ faktui pagrįsti mokesčių administratoriui pateikė PVM sąskaitas faktūras, tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), Latvijos įmonių registravimo ir PVM pažymėjimų kopijas bei registrų duomenis. Teismo vertinimu, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad PVM sąskaitose faktūrose pareiškėjas nurodė Latvijos įmonei SIA „TEA“ pardavusi 72 000 kg cukraus už 159 850,83 Lt. Už cukrų apmokėjimai įforminti pavedimais per banką „Snoras“. Cukraus pirkimo–pardavimo sutartis atsakovui nebuvo pateikta. Prekių transportavimo paslaugų atlikimą Latvijos įmonei SIA „TEA“ įformino pats pareiškėjas, kuris nuo 2006 m. birželio 28 d. iki 2006 m. liepos 27 d. už cukraus gabenimą išrašė 3 tarptautinius krovinio pervežimo važtaraščius. Vykdydama teisinės pagalbos prašymą ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-08009-07 Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba informavo, kad neįmanoma apklausti kaip liudytojo Latvijos ribotos atsakomybės bendrovės SIA „TEA“ (registracijos numeris (duomenys neskelbtini)) atsakingo asmens P. R. (P. R.), nes juridiniu adresu SIA „TEA“ nėra. Iš Latvijos mokesčių administratoriaus gautoje medžiagoje pažymėta, kad įmonė SIA „TEA“ 2006 m. rugsėjo 22 d. išregistruota iš VPT asmenų, privalančių mokėti pridėtinės vertės mokestį, registro. Teismo nuomone, remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog PVM sąskaitose faktūrose pareiškėjas nurodė Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“ pardavęs 48 000 kg cukraus už 104 246,94 Lt. Už cukrų Latvijos įmonė sumokėjo pavedimais per banką „Snoras“, tačiau patikrinimui nepateikta cukraus pirkimo–pardavimo sutartis. Pareiškėjas įformino, kad pats teikė transportavimo paslaugą Latvijos įmonei SIA „TEA“, ir laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. birželio 4 d. už cukraus gabenimą išrašė 2 tarptautinius krovinio pervežimo važtaraščius. Apmokėjimų už transporto paslaugas pareiškėjo apskaitoje neužfiksuota.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog vykdydama teisinės pagalbos prašymą 2007 m. lapkričio 5 d. baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-08009-07 Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba informavo, kad Latvijos ribotos atsakomybės bendrovė SIA „GAUSS NDT“ 2006 m. birželio 13 d. išregistruota iš VPT asmenų, privalančių mokėti pridėtinės vertės mokestį, registro. Latvijos mokesčių administratorius pranešė, kad buhalterinių dokumentų Latvijos įmonė SIA „GAUSS NDT“ nepateikė. Apklaustas ribotos atsakomybės bendrovės „GAUSS NDT“ valdybos narys V. I. (V. I.) nurodė, kad įregistruotos bendrovės veiklos rūšis – statyba (sienų ir grindų apdaila), jokių sandorių su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis įmonėmis, o kartu ir su „Nomera“, SIA „GAUSS NDT“ neturėjo nei 2006, nei 2007 metais. Nurodė, kad pats Lietuvoje nebuvo daugiau kaip 20 metų ir jokio Gedmino nepažįsta, net nežino, kur yra Tauragės miestas. Jokių buhalterinių dokumentų, susijusių su sandoriais su įmone „Nomera“, neturi ir niekada neturėjo, pinigų šiai įmonei taip pat nepervedė. Baudžiamojoje byloje buvo apklausti prekes į Latviją gabenę asmenys, iš kurių parodymų matyti, kad visi apklaustieji paliudijo, kad prekės (cukrus) buvo pakraunamos UAB „Nomera“ ir gabenamos į Latvijos įmones, tačiau jų pavadinimų prekes gabenę asmenys neprisimena, asmenų, su kuriais bendravo, vardų ir pavardžių nežino.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nors, kaip minėta, transporto paslaugas atliko pareiškėjas, tačiau jo buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti atsiskaitymai su Latvijos įmonėmis tik už prekes, o išlaidos už transporto paslaugas neužfiksuotos, t. y. pareiškėjas Latvijos įmonėms PVM sąskaitų faktūrų už transporto paslaugas nepateikė. Cukraus pardavimų Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba bei apskaitos dokumentuose nurodyti prekių įgijėjai nepatvirtino: įmonės SIA „TEA“ juridiniu adresu nėra, taip pat nėra jokių SIA „GAUSS NDT“ dokumentų, susisijusių su pirkimais iš UAB „Nomera“. Pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti Latvijos ūkio subjektai SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“ nepateikė duomenų, kad jiems buvo perleista teisė disponuoti cukrumi jį atgabenus į Latviją, o gautoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje taip pat nenustatyta, kam prekės buvo pateiktos, prekių paskirties vieta neaiški, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ir naudojimą. Pareiškėjui nepateikus prekių pirkimo–pardavimo, gabenimo sutarčių, prekių užsakymų, nėra galimybės nustatyti asmenų, veikusių Latvijos įmonės vardu, pavardžių ir vardų, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ar naudojimą, todėl darytina išvada, kad Tauragės AVMI bei VMI prie LR FM išvados, kad prekės neparduotos tiems ūkio subjektams, kurie nurodyti pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose, yra pagrįstos, nes tai paneigia vieną iš būtinų sąlygų 0 proc. PVM tarifui taikyti, o būtent sąlygą, jog prekių pardavėjo apskaitos dokumentuose nurodytas prekių pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjo pateikti ir mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybių, kad minėti pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o Latvijos policijos ir mokesčių administratoriaus gauti duomenys patvirtina, kad nėra galimybės gauti SIA „TEA“ dokumentų, o SIA „GAUSS NDT“ jokių dokumentų, susisijusių su pirkimais iš UAB „Nomera“, nėra. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Tauragės AVMI pagrįstai pareiškėjo deklaruotai 26 4097,77 Lt (159 850,83 + 104 246,94) prekių pardavimo sumai taikė standartinį 18 proc. PVM tarifą ir apskaičiavo bei nurodė sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tauragės AVMI 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 5-3-3 dalis, kuria UAB „Nomera“ nurodyta sumokėti į biudžetą 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių ir 11 844 Lt PVM baudą, VMI prie LR FM 2011 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 69-129 dalis, kuria patvirtinta Tauragės AVMI 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 5-3-3 dalis, kuria UAB „Nomera“ nurodyta sumokėti 47 537 Lt PVM, 15 327 Lt PVM delspinigių, 11 884 Lt PVM baudą, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Dėl Komisijos 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. S-219(7-151/2011) pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad Komisija, teismui panaikinus jos 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir mokesčių administratorių sprendimus bei motyvuose konstatavus, kad pagrįstai buvo netaikytas 0 tarifas, o tik delspinigiai apskaičiuoti ne nuo tos sumos, taiop pat pareiškėjo skundą grąžinus centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti, pagrįstai iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal jos sandorius su Latvijos Respublikos įmonėmis SIA „TEA“ ir SIA „GAUSS NDT“, nes teismas sprendimo dalyje dėl 0 PVM tarifo pagrįstumo taikymo buvo konstatavęs, kad šis tarifas netaikytas pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog visiškai nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjai nepateikus prekių pirkimo – pardavimo, gabenimo sutarčių, prekių užsakymų, nėra galimybės nustatyti asmenų, veikusių Latvijos įmonės vardu, pavardžių ir vardų, nėra informacijos apie tolesnį prekių gabenimą ar naudojimą, todėl Tauragės AVMI bei VMI prie LR FM išvados, kad prekės neparduotos tiems ūkio subjektams, kurie nurodyti pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentuose, yra pagrįstos, nes tai paneigia vieną iš būtinų sąlygų 0 proc. PVM tarifui taikyti, o būtent sąlygą, jog prekių pardavėjo apskaitos dokumentuose nurodytas prekių pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas darydamas šią išvadą neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neteisingai išaiškino ir netinkamai pritaikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas - pareiškėjo teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą už ūkines operacijas, kuriomis jis Latvijos įmonei SIA „TEA“, laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 28 d. iki 2006 m. liepos 27 d., pardavė 72 000 kg cukraus už 159 850,83 Lt., ir kitai Latvijos įmonei SIA „GAUSS NDT“, laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. birželio 4 d., pardavė 48 000 kg cukraus už 104 246,94 Lt..
Byloje nustatyta, kad tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko – pareiškėjo teisės į 0 proc. PVM tarifą už paminėtas ūkines operacijas, ginčas buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-783-624/2011. Šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjo skundą dėl aptariamų ūkinių operacijų atmesti kaip nepagrįstą. Sprendimo motyvuojančioje dalyje teismas konstatavo, kad <...>„Ginčijami sprendimai dalyje, kurioje pasisakyta dėl pareiškėjos UAB „Nomera“ teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal pareiškėjos sandorius su Latvijos Respublikos įmonėmis SIA „TEA“ ir SAI „GAUS NDT“, yra pagrįsti“<...> „Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, yra pagrindas manyti, kad mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos išvados, kad pareiškėjos pateikti ir mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybių, jog minėti pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo, yra pagrįstos: iš pareiškėjos UAB „Nomera“ pateiktų dokumentų nėra galima nustatyti, kokie asmenys minėtų įmonių vardu pasiėmė prekes (III tomas, b. l. 64-77), Latvijos policijos ir mokesčių administratoriaus gauti duomenys patvirtina, kad SIA „TEA“ dokumentų nėra galima gauti, o SIA „GAUSS NDT“ jokių dokumentų, susisijusių su pirkimais iš UAB „Nomera“, nėra (MGK byla, III tomas, b. l. 63-64, 84-162). Pažymėtina, kad pareiškėjai UAB „Nomera“, kuri pagal pateiktus duomenis pirkdavo bei parduodavo prekes kitų valstybių narių teritorijose esančioms įmonėms, turėjo būti žinomos teisės normų nuostatos dėl būtinybės gauti įrodymus, pagrindžiančius 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą, bei tokių įrodymų nesurinkimo pasekmės, tačiau minėtais atvejais to nebuvo paisoma.
Nors sprendimai dalyse, kurioje pasisakyta dėl pareiškėjos UAB „Nomera“ teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal pareiškėjos sandorius su Latvijos Respublikos įmonėmis SIA „TEA“ ir SAI „GAUSS NDT“ ir atitinkamai paskaičiuotas 47537 Lt PVM, yra pagrįsti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad PVM delspinigiai buvo paskaičiuoti nuo visos papildomai apskaičiuotos 999366 Lt PVM sumos ir delspinigių sumos nuo pagal sandorius su Latvijos Respublikos įmonėmis SIA „TEA“ ir SAI „GAUSS NDT“ paskaičiuotos PVM sumos išskirti nėra galimybės (MGK byla, II tomas, b. l. 23-24), sprendimas naikinamas ir šioje dalyje (kiek tai susiję papildomai paskaičiuotu PVM nuo sandorių su Latvijos Respublikos įmonėmis SIA „TEA“ ir SAI „GAUSS NDT“, taip pat su nuo šios PVM sumos paskaičiuotais delspinigiais ir bauda) tam, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, galėtų paskaičiuoti delspinigius nuo 47537 Lt PVM sumos, o pareiškėja UAB „Nomera“ ir teismas – vertinti tokio paskaičiavimo teisingumą.“ <...>
Iš šio teismo sprendimo matyti, kad teismas pilna apimtimi ištyrė ir įvertino faktines aplinkybes, sudarančias šio ginčo pagrindą bei išsprendė ir pareiškėjo subjektinės teisės – galimybės pritaikyti 0 proc. PVM tarifą už minėtas ūkines operacijas, klausimą, o atsakovui (centriniam mokesčių administratoriui) pavedė iš naujo perskaičiuoti tik delspinigių dydžio klausimą.
Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo teiginiai, kad teismas neišsprendė šio ginčo pilna apimtimi ir pan., yra nepagrįsti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“
Šis teisinis reguliavimas lemia, kad nagrinėjamoje byloje nereikia iš naujo įrodinėti aplinkybių susijusių su pareiškėjo teise į 0 proc. PVM tarifą už minėtas ūkines operacijas, kurios yra jau nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. I-783-624/2011.
Šiuo atveju ginčo dalyku galėtų būti tik baudos (11 884 Lt) ar delspinigių (15 327 Lt) dydžio, jų paskaičiavimo teisingumo ir pan. klausimai, kurie (bauda ir delspinigiai) pareiškėjui buvo perskaičiuoti atsakovo 2011 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 69-129, pastarajam vykdant minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ginčijamus šioje byloje jų sprendimus, taip pat grindė minėtomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir iš naujo pareiškėjo teisės į 0 proc. PVM tarifą už minėtas ūkines operacijas, iš esmės nerevizavo
Dėl paminėto apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėjas turi teisę į 0 proc. PVM tarifą už minėtas ūkines operacijas, yra nesvarstytini.
Byloje duomenų, kad pareiškėjui buvo nepagrįstai priskaičiuoti bauda ar delspinigiai ir neteisingai nustatytas jų dydis, nėra. Tokių aplinkybių teismui nenurodo ir pareiškėjas.
Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisingas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nomera“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.