Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3., 2.4.1.4., 2.4.2.2., 2.4.2.12., 2.6.10.2., 2.6.10.2.4.2., 2.6.10.5.2., 3.3.1.1., 3.3.1.13., 3.3.1.18, 3.3.1.22. (S)

2017 m. balandžio 10 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė, pranešėja) Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2169-451/2016 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovams A. K. ir VĮ Registrų centrui, trečiajam asmeniui J. K. (buvusi pavardė G.) dėl nuosavybės teisių gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė L. B. prašė teismo 1) pripažinti A. K. ūkinio pastato, plane pažymėto 2J1Ž, pastatyto SB „A.“ sodo sklype Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, pastatymą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą jį nugriauti. 2) pripažinti atliktą ūkinio pastato 2J1Ž, kurio adresas (duomenys neskelbtini) Kauno rajonas, įregistravimą savininko A. K. vardu VĮ Registrų centre neteisėtu ir jį panaikinti. 3) priteisti ieškovei 2 000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutiko, nes priestato statybai turėjo ieškovės L. B. sutikimą, statybas leidžiantys dokumentai šiam statiniui nėra privalomi, pusę žemės sklypo ir statinių pardavė trečiajam asmeniui J. K., ieškovės teisių nepažeidė.

3. Atsakovė VĮ Registrų centras su ieškinio reikalavimu nesutiko ir nurodė, kad pagrįstai įrašė į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie ginčo statinio statybos metus: rėmėsi kadastrinių matavimų byla, kurioje nurodyti statybos pradžios ir pabaigos metai – 2012 m. Nenuginčijus kadastrinių matavimų, ieškinio argumentas apie statybos metus yra teisiškai nepagrįstas. Reikalavimas pripažinti teisinę registraciją neteisėta yra perteklinis, be to, neišlaikyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dėl praleistų terminų ja jau nebegalima pasinaudoti, todėl prašė šią bylos dalį nutraukti. Dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovės manymu, reikalavimas yra nekonkretus.

4. Trečias asmuo J. K. su ieškinio reikalavimu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad ieškovė nepareiškė reikalavimų jai kaip trečiam asmeniui.

5. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 18 d. sprendimu, bylos dalį dėl reikalavimų pripažinti VĮ Registrų centre atliktą ūkinio pastato 2J1Ž, (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, įregistravimą savininko A. K. vardu neteisėtu ir jį panaikinti, nutraukė. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė valstybei iš ieškovės L. B. 11,48 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad ieškovės L. B. vardu įregistruota nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Atsakovui A. K. ir trečiajam asmeniui J. G. (K.) įregistruotos po ½ dalį asmeninės nuosavybės teisės į žemės sklypą, sodo namelį bei pastatą – ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) Kauno rajone. Teismas sprendė, kad atsakovais gali būti patraukti asmenys, kuriuos nurodo ieškovas, todėl ieškovei atsisakius įtraukti J. G. į bylą dalyvaujančiu asmeniu atsakovo pusėje, teismas įtraukė J. G. į bylą trečiuoju asmeniu. Teismas konstatavo, kad ginčo ūkio paskirties statiniui privalomi statybą leidžiantys dokumentai, be to atstumas nuo ieškovės sklypo ribos iki ginčo pastato negali būti mažesnis nei 3 metrai. Šiuo atveju atsakovas A. K. ieškovės leidimą įrengti pastatą gavo davus ieškovei sutikimą ginčo statybai. Teismas akcentavo, kad ieškovė L. B. byloje neginčijo pasirašyto sutikimo dėl ūkinio priestato statybos arčiau kaip 3 metrai iki sklypo Nr. 2 ribos. Atsakovės VĮ Registrų centro duomenimis ūkinio pastato 2I1ž kadastro duomenys užfiksuoti 2013 m. sausio 8 d., o statybos pradžios ir pabaigos metai – 2012 m. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo pastatas pastatytas ir įregistruotas atsakovo vardu neteisėtai. Teismas sutiko su atsakovės VĮ Registrų centras argumentu, kad ieškovė prašydama panaikinti ginčo ūkio pastato registraciją nesilaikė privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir dėl praleistų terminų ja jau nebegalima pasinaudoti, todėl šią bylos dalį nutraukė. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo kaip neįrodytą.

6. Apeliaciniu skundu ieškovė L. B. prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują teismo sprendimą, ieškovės ieškinį patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

6.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintina jo dalis, kuria atsisakyta tenkinti ieškinį dėl A. K. priklausančio sodininkų bendrijoje „A.“ sodo namo priestato, plane pažymėto 2J1Ž, pripažinimo neteisėta statyba ir jo nugriovimo.

6.2. Teismas neatkreipia dėmesio, kad atsakovas A. K., perleidęs dalį pastato ir žemės sklypo trečiam asmeniui J. K., siekia atitolinti ieškovei galimybę įstatymo nustatyta tvarka pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus, statant šalia sodo namelio priestatą. Teismas nepagrįstai kaltina ieškovo šalį, kad ji atsisako prašyti teismo, kad J. G. būtų byloje patraukta atsakove. Ieškovė negali reikšti ieškinio asmeniui, kuris neturi prievolės atsakyti pagal ieškinį (CPK 45 str. l d.).

6.3. Teismui buvo pagrindas daryti išvadą, kad pirkimo–pardavimo sutartis daroma siekiant pasunkinti ieškovei nuginčyti neteisėtą pagalbinio statinio statybą. J. K. dalies nekilnojamojo turto įgijimas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nėra priežastis atleisti atsakovą A. K. nuo atsakomybės dėl neteisėtai pastatyto ginčo pagalbinio pastato. Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir rezultato aiškinimas nebuvo ieškinio dalykas ir teismui to neprivalu aiškintis byloje. Juo labiau remti sprendimo išvadas.

6.4. Teismas netiki apeliantės paaiškinimais teismui, tačiau tiki atsakovo A. K. aiškinimais, kuris nepastatytą ūkinį statinį įregistravo VĮ RC 2012 m. kaip pastatytą. Atsakovo A. K. netiesos sakymas pagrįstas valstybiniais dokumentais, todėl nesuprantama, kodėl teismas netiki ieškove, jog ant atsakovo sukurto dokumento apeliantė nepasirašė. Apeliantė ir negalėjo ant tokio turinio dokumento rašytis, nes jis neatspindi apeliantės valios. Nėra pažymėta dokumento surašymo vieta (CK 1, 69 str.). Atsakovo pateiktas teismui dokumentas tik galėjo liudyti jo namelio ir priestato statybos vykdymą.

6.5. Teismas atsakovo A. K. nežinia kokioje vietoje surašytą sutikimą laiko sandoriu, tačiau Lietuvos Respublikos CK 1.76 str. 1 d. reikalauja, jog rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys, tačiau atsakovo valia šiame rašte neišreikšta. Ieškovės, valia negalėjo būti išreikšta jau dėl anksčiau tarp šalių atsiradusios nesantaikos. Ieškovė nepamena tokio rašto surašymo ir pasirašymo fakto, todėl raštui negali būti taikoma sandorio sąvoka (CK 6.181 str.). Jei teismas mano, jog atsakovo A. K. parašytas tekstas ir pavadintas susitarimu yra sandoris, tai turėjo vadovautis priimant sprendimą CK 6.227 str. 2 d. Absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes gali konstatuoti teismas ex officio (savo iniciatyva)“. To teismas nepadarė

6.6. Teismas ieškovės atsisakymą atlikti grafinę ekspertizę vertina kaip ieškovės savo parašo pripažinimą atsakovo sukurtame rašte „Sutikimas“. Taip nėra. Ieškovė buvo įpareigota teismo sumokėti 800 eurų įmoką į teismo sąskaitą. Ieškovė tokių pinigų neturi ir tai buvo priežastis atsisakyti ekspertizės. Tačiau teismas vertina kaip pripažinimą atsakovo pateiktame dokumente ieškovės valios išreiškimą. Tai akivaizdi teismo klaida, vertinant ieškovės elgesį. CPK 17 str. nurodoma, jog šalių procesinės teisės lygios. Teismas turėjo pasiūlyti atsakovui sumokėti įmoką už ekspertizės padarymą, tačiau to nepadarė.

6.7. Ieškovės paaiškinimai teismui, liudytojo K. B. ir kitų paaiškinimai, taip pat į bylą pateiktos fotografijos (b. 1. 11–12) paneigia atsakovo VĮ Registrų centrui duomenų pateikimą, kad jis pastatė 2012 m. ginčo pagalbinį statinį. Teismas, priimdamas sprendimą, šios svarbios aplinkybės nevertino. Tai įrodo, kad teismas nebuvo objektyvus, vertindamas atsakovo A. K. melagingus paaiškinimus. Priimdamas nepagrįstą sprendimą, teismas nesivadovavo Statybos įstatymo reikalavimais, byloje duotais bylos šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais, liudijančiais neteisėtus atsakovo A. K. veiksmus statant paminėtą ūkinį pastatą.

6.8. Teismas neteisingai įvertino ieškovės valios išraišką „sutiki m e“, kurio nebuvo. Nevertino atsakovo neteisingo pranešimo VĮ Registrų centrui, kad statinio pradžios ir pabaigos metai yra 2012 m. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teismas padarytų sprendime tiesą atitinkančią išvadą, jog paminėta statinio registracija yra neteisėta. Byloje pats atsakovas paneigė teismo tvirtinimą, kad priestatas statytas 2012 m. Apie pastato registracijos faktą suinteresuotam asmeniui – ieškovei nebuvo pranešta, neatsiųsti jokie dokumentai nei iš registracijos įstaigos, nei iš atsakovo.

Todėl sprendime padaryta išvada, kad ieškovė praleido terminą skųsti neteisėtą registraciją, yra nepagrįsta. Teismas, nustatęs atsakovo veiksmų neteisėtumą vienoje iš ieškinio dalių, kartu turi išspręsti ir priimti sprendimą dėl kitos ieškinio dalies toje pačioje byloje. To nepadarė. Todėl ir ši teismo sprendimo dalis nepagrįsta ir naikintina.

6.9. Ieškovė jaučiasi pažeminta atsakovo ir kaip SB „A.“ pirmininko. Teismas šių aplinkybių nevertino, todėl ir šioje dalyje priėmė neteisingą sprendimą.

7. Atsakovas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamo teismo sprendimo nekeisti, apeliacinį skundą atmesti, bylos nenagrinėti žodinio proceso tvarka.

7.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas priėjo prie teisingos išvados, kad nėra jokio teisinio pagrindo manyti, jog atsakovas ginčijamą priestatą pastatė neteisėtai.

7.2. Teismas ieškinio dalį dėl reikalavimo panaikinti to pastato (priestato) registraciją VĮ Registrų centre pagrįstai nutraukė.

8. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria civilinė byla dėl A. K. vardu atliktos ginčo statinio teisinės registracijos buvo nutraukta, palikti nepakeistą, o likusią dalį – L. B. apeliacinio skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra.

8.1. Teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, jog reikalavimas pripažinti A. K. vardu atliktą ginčo statinio teisinę registraciją neteisėtas ir ją panaikinti yra perteklinis.

8.2. Teismo išvada, kad ieškovė yra praleidusi terminą „skųsti neteisėtą registraciją yra teisinga.“ 8.3. Ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino aplinkybių, susijusių su ginčo statinio statybos pradžios ir pabaigos metais. Apeliaciniame skunde nėra nurodytas nei vienas teises aktas, kurį teismas galimai pažeidė, priimdamas 2016 m. spalio 18 d. sprendimą. VĮ Registrų centro nuomone, nesant Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose nurodytų pagrindų bei atsižvelgus ir į šiame atsiliepime išdėstytus argumentus, teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas visa apimtimi.

9. Trečias asmuo J. K. prašė apeliacinį skundą atmesti, nenagrinėti bylos žodinio proceso tvarka, nes tai neracionalu dėl bylinėjimosi išlaidų ir gaišaties. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos dalies teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

11. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

12. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi apeliantė, todėl prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis).

13. Dėl atsakovo A. K. teisės perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą

CK 4.37 straipsnio1 dalyje pasakyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. To paties straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas A. K. nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą įregistravo 2013 m. vasario 7 d. (b. l. 44–45). Vėliau atsakovas A. K. nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo 2015 m. spalio 7 d. sutartimi perleido 300/601 dalis žemės sklypo iš bendro 0,0601 ha žemės ploto un. Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini); ½ dalis pastato – sodo namelio 1S1p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis pastato – ūkio pastato 2I1ž unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) trečiam asmeniui J. G. (b. l. 59–70). Taigi atsakovas A. K. realizavo turto savininkui numatytą įstatymu teisę perleisti nuosavybės teisę į priklausantį atsakovui asmeninės nuosavybės teise nekilnojamą turtą, taip, kaip tai numato anksčiau paminėtas įstatymas.

Pateikti į bylą rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės ieškinio pareiškimas teismo raštinėje užregistruotas 2015 m. spalio 21 d. (b. l. 3), atsakovas A. K. ir J. G. nuosavybės teisės į ginčo turtą įregistravo 2015 m. spalio 12 d. (b. l. 56–58), taigi anksčiau nei ieškovė kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių. Todėl atsakovo A. K. veiksmai perleidžiant asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą J. G. negali būti kvalifikuojami kaip atsakovo A. K. siekis atitolinti sprendimą pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais perleidžiant dalį nekilnojamo turto J. K., nes tokiai išvadai padaryti byloje nesurinkta įrodymų.

Bylos duomenimis, tarp bendraturčių A. K. ir J. K. nebuvo nustatyta nekilnojamo turto (žemės sklypo iš bendro 0,0601 ha žemės ploto un. Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini); Pastato – sodo namelio 1S1p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini); pastato – ūkio pastato 2I1ž unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini).) naudojimosi tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išaiškinti ieškovei teisę įtraukti į nagrinėjamą bylą atsakovais du bendraturčius: A. K. ir J. K., o ne vieną – atsakovą A. K., kaip šiuo atveju padarė ieškovė. Ieškovei nesutikus įtraukti į bylą be atsakovo A. K., antrą atsakovą – J. K., pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje įtraukė J. K. trečiuoju asmeniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo veiksmai atitiko CPK 41 str.1 d., 45 str. nuostatas.

14. Dėl ieškovės pasirašyto sutikimo statybos darbams atlikti.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovės L. B. vardu VĮ Registrų centro Kauno filialui buvo surašytas ir pasirašytas 2013 m. sausio 31 d. sutikimas (b. l. 71), kur nurodyta: ,,Aš L. B. sutinku, kad kaimynas A. K. gimimo m. 1952-11-23 (duomenys neskelbtini) S.B. ,,A.“ (duomenys neskelbtini). Kauno raj. Statomas ūkinis priestatas arčiau kaip 3 metrai prie mano sklypo rybos.“ (tekstas netaisytas)

Ieškovė teigia, jog nepamena tokio rašto (sutikimo) surašymo fakto, raštas surašytas nežinia kur, ieškovė negalėjo sutikti ir pasirašyti tokio turinio rašto. Tačiau paminėti ieškovės argumentai vertinami kaip prielaidos apie tariamai neatliktus ieškovės veiksmus, todėl nesudaro pagrindo nepasitikėti pateiktu į bylą rašytiniu įrodymu.

Apklaustas byloje atsakovas A. K. paaiškino, jog sutikimą atspausdino ir būdamas žiemą sode pateikė pasirašyti ieškovei. Apklausta teismo posėdyje ieškovė iš esmės neneigė, kad galimai pasirašė kažkokį raštą, tačiau tai, jos manymu, nebuvo sutikimas priestato statybai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, surinktų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės sutikimą laikė vienašaliu sandoriu (CK 1.63 str. 3 d.). Pateiktas į bylą ieškovės vardu sutikimas surašytas paprasta rašytine forma (CK 1.73 str. 1 d. 10 p.), vienašalio sandorio sudarymo vieta laikoma sandorio šalies išreiškimo vieta (CK 1.69 str. 1 d.). Tai, kad sutikime nenurodyta vienašalio sandorio sudarymo vieta, o ieškovė teigia nepamenanti sutikimo surašymo vietos, nesudaro pagrindo laikyti ginčo sutikimą negaliojančiu, nes to nenumato įstatymas. Ieškovė aiškindama CK 1.76 straipsnio nuostatas, kur nurodyta, kad rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys, teigia, kad sutikimą turėjo pasirašyti jį sudarę asmenys. Kaip matyti iš esančio byloje sutikimo, šis dokumentas surašytas ieškovės vardu, tad ir pasirašytas vieno asmens L. B.. Todėl sprendžiama, kad sutikimas pasirašytas tinkama tvarka.

Ieškovė nurodo, kad esantis byloje sutikimas negali būti aiškinamas kaip ieškovės valios išreiškimas dėl buvusios tarp ginčo šalių nesantaikos, nebent sutikimas galėtų liudyti atsakovo namelio ir priestato statybos vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad sutikimo surašymo (2013 m. sausio 31 d.) metu tarp ieškovės ir atsakovo A. K. buvo nesantaika, dėl kurios ieškovė negalėjo duoti sutikimo statyboms tokiomis sąlygomis, kaip nurodyta sutikime. Priešingai nei nurodė ieškovė, pateikti į bylą rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė skundė atsakovo A. K. atliekamus statybos darbus po pasirašyto sutikimo, t. y. nuo 2014 m. gegužės 21 d. Valstybinei teritorinei planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui (b. l. 15–16, 52–53). Todėl ieškovės nurodyta aplinkybė dėl buvusios tarp ginčo šalių nesantaikos sutikimo surašymo metu laikoma neįrodyta.

Negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad sutikimo turinį galima aiškinti kitaip nei nurodyta sutikime. Kaip nustatyta anksčiau sutikimas surašytas ieškovės vardu, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė gali savo nuožiūra po daugiau nei dviejų metų, priešingai nei nurodyta sutikime, aiškinti sutikimo teksto turinį jai palankiu būdu. Pirma, dokumentas surašytas VĮ Registrų centro Kauno filialui, tad ieškovė galėjo suprasti, kad sutikimas bus panaudotas valstybinėje įmonėje. Antra, ieškovės vardu surašytas sutikimas atitiko statybą leidžiantį dokumentą, todėl ieškovė prieš dokumento surašymą galėjo pasidomėti, kaip tai tikėtina padarytų protingas ir apdairus asmuo, kokias teisines pasekmes gali sukelti atsakovui A. K. ir ieškovei, jos vardu VĮ Registrų centro Kauno filialui surašytas sutikimas. Trečia, po to kai ieškovė pasirašė 2013 m. sausio 31 d. sutikimą statybai, atsakovai A. K. ir VĮ Registrų centro Kauno filialas neturėjo pagrindo abejoti ieškovės valios išreiškimu, todėl atsakovui A. K. buvo leista supaprastintu būdu įteisinti pastato statybą ir atlikti pastato registraciją. Vėliau, po atliktos teisinės registracijos, atsakovas A. K. sudarė pirkimo–pardavimo sandorį, dalį pastatų perleido trečiam asmeniui J. K.(G.). Todėl ieškovės neigimas apie duotą atsakovui A. K. sutikimą statyti ūkinį priestatą arčiau kaip 3 metrai nuo ieškovės sklypo ribos yra nesąžiningas, neprotingas ir neteisingas (CK 1.5 str.).

Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti absoliutaus ieškovės vardu surašyto sutikimo negaliojimo fakto ir teisines pasekmes konstatuoti ex officio, nes tam nebuvo įstatyminio pagrindo.

Bylos duomenimis ieškovė nesutinka apmokėti ekspertizės išlaidų dėl sutikime esančio ieškovės parašo tikrumo nustatymo aiškindama, kad neturi pakankamai lėšų ekspertizės išlaidoms sumokėti. Taip pat ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ekspertizės paskyrimo ir apmokėjimo klausimą, nesivadovavo CPK 17 str. ir nepasiūlė atsakovui sumokėti rašysenos (grafinės) ekspertizės išlaidas savo lėšomis. Tačiau su tuo sutikti negalima.

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamojoje byloje ieškovė teigia, kad tariamai nepasirašė 2013 m. sausio 31 d. sutikimo, tačiau įrodymų šiai aplinkybei įrodyti savo lėšomis nenori apmokėti. Pažymėtina, kad nagrinėdamas privatų ginčą teismas negali būti aktyvesnis už pačią to ginčo šalį ar veikti tik vienos šalies naudai bei interesais, antraip pažeistų pamatinius šalių teisių lygybės įstatymui ir teismui, teismo nešališkumo, šalių rungimosi procese principus (CPK 6 str., 12 str., 17 str., 21 str.). Vadinasi, nei faktinių, nei teisinių prielaidų konstatuoti civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo bendradarbiavimo pareigos vykdymą (CPK 8 str.), nesuteikimą ieškovei galimybės pateikti į bylą įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, tad skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

16. Dėl pastato teisinės registracijos neatitikimo statybos metams.

Apeliantė savo skunde pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos minėjo ieškinio pareiškime teigdama, kad pastato – ūkio pastato 2I1ž unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) statyba buvo atlikta vėliau nei pastatas buvo įregistruotas VĮ Registrų centro Kauno filiale kaip baigtas statyti. Minėti argumentai jau buvo jos pateikti ir pirmosios instancijos teismui ir buvo pirmosios instancijos teismo tinkamai ištirti, įvertinti bei dėl jų pasisakyta teismo sprendime. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir konstatuoja, kad bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo statinys ir nuosavybės teisė į jį atsakovo A. K. vardu buvo įregistruotas 2013 m. vasario 7 d. (1 t., b. l. 57). Dokumentas sudarytas remiantis 2013 m. vasario 4 d. deklaracijos Nr. 1 apie statybos užbaigimą, VĮ Registro centro Kauno filialo parengtais darbuotojų įrašais apie kadastro duomenis (1 t., b. l. 40–42, 122–138). Apklausti liudytojai A. K., V. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad ginčo pastatas buvo pastatytas 2013 m. Iš pateikto į bylą ieškovės ir Valstybinės teritorinės planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus susirašinėjimo matyti, kad skundo patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovas A. K. 2014 m. birželio 4 d. statė ūkio paskirties statinį, kurio statyba pradėta 2013 m. sausio viduryje ir įrenginėjo lietaus nuotekų tinklą. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad VĮ Registro centro Kauno filialo duomenimis priestatas 2I1ž yra 2013 m. įregistruotas atsakovo vardu.

Atsakovo A. K. paaiškinimą, kad atsakovas pastatė 2012 metais gruodžio mėnesį priestatą, vėliau 2013–2014 metais ginčo pastatas buvo perstatytas, nes 2013 m. pastatą apgriovė vėjas, kad naujas pastatas yra pastatytas toje pačioje vietoje pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojai. Liudytojas V. G. paaiškino, kad pastatas keitėsi iš pradžių tai buvo laikino pobūdžio pastatas – pavėsinė įrankiams sudėti, 2013 metais rugpjūčio gale pastatas pasikeitė ir atrodė kitaip, 2015 metais matė priestatą, kuris skyrėsi nuo ankstesnio pastato, tačiau pastatas pastatytas toje pačioje vietoje. Liudytojas A. K. paaiškino, kad 2012 m. ūkio pastatas buvo juodos spalvos, vėliau 2013 m. pastatą apgriovė vėjas, tuomet atsakovas A. K. atstatė pastatą toje pačioje vietoje.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pastato statybų, nes nesivadovavo liudytojo K. B. fotonuotraukomis ir paaiškinimais, iš kurių matyti, kad statybos faktas užfiksuotas 2014 m. balandžio 5 d.–2014 m. rugsėjo 20 d. laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, užfiksuotos nuotraukoje aplinkybės nepaneigia atsakovo A. K. paaiškinimo, kad ūkio pastatas buvo 2012 metais pastatytas ir perstatytas 2013 metais, kad dar vėliau statybų metu buvo iš naujo įrengtas drenažas ir perstatytas anksčiau buvęs ūkio pastatas. Kad atsakovo A. K. žemės sklype 2014 m. vyko statybos darbai taip pat nustatė Valstybinės teritorinės planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovas tikrinęs ieškovės skundus. Tačiau visos nurodytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad atsakovas A. K. pateikęs VĮ Registro centro Kauno filialui atitinkamą komplektą dokumentų, taip pat ir pasirašytą deklaraciją apie statybų užbaigimą 2013 m. deklaravo užbaigęs ūkio pastato 2I1ž unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybą, todėl atsakovo A. K. vardu 2013 m. vasario 7 d. buvo įregistruotas ginčo ūkio pastatas (Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 12 str.1 d.5 p., 2 d., 22 str. 10 p.) Nekilnojamo turto kadastro nuostatų 84 (1).2.2.3 punktu). Kaip nustatyta byloje, registracijos faktas nebuvo ieškovės užginčytas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje VĮ Registro centro Kauno filialo duomenimis apie ginčo ūkio pastato statybos registracijos ir nuosavybės teisių į šį pastatą registracijos datą, o ne liudytojo K. B. paaiškinimu ir fotonuotraukomis, manydamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, visi nekilnojamo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.

Negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad ji nebuvo informuota ir negalėjo gauti duomenų apie ginčo ūkio pastato registraciją atsakovo A. K. vardu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 4.261 straipsniu, Nekilnojamo turto registro įstatymo 42 str. 1 d. nekilnojamo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre yra vieši, todėl ieškovė turėjo galimybę sužinoti apie 2013 m. vasario 7 d. VĮ Registro centro Kauno filialo sprendimą dėl ginčo statinio ir nuosavybės teisių registracijos atsakovo A. K. vardu. Taip pat esantis byloje Valstybinės teritorinės planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. sausio 29 d. raštas Nr. (15.2)-210-1445 patvirtina, kad ieškovei buvo pranešta, kad statiniai, tarp jų ir ginčo ūkio pastatas 2I1ž VĮ Registro centro Kauno filialo duomenimis įregistruoti nuosavybės teise atsakovo A. K. vardu (b. l. 52–53, 1 t.). Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę gauti pakankamai duomenų dėl ginčo pastato registracijos atsakovo A. K. vardu ir nesutikdama su teritorinio kadastro ir registro tvarkytojo sprendimu per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos galėjo sprendimą apskųsti Centriniam registratoriui, Centrinio registratoriaus sprendimą – teismui. Kadangi ieškovė nepasinaudojo išankstine privalomą ginčų nagrinėjimo tvarka, praleido nustatytus įstatymu terminus (Nekilnojamo turto registro įstatymo 30, 31 str., Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 15 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią civilinės bylos dalį nutraukė (CPK 293 str. 2 p.).

17. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams svarstomu klausimu, pripažįsta, kad apeliantė nenurodo konkrečių teismo padarytų įrodinėjimo instituto taikymo ar įrodymų vertinimo klaidų, vien deklaratyviai nesutikdama su teismo atliktu įrodymų įvertinimu bei siekdama tų pačių duomenų pagrindu jai palankių išvadų padarymo, nepagrįstai apeliuodama ir į nepakankamą teismo aktyvumą, neveikimą ex officio (savo iniciatyva), siekiant surinkti kitų duomenų, kurie, kaip teigiama, būtų leidę patenkinti jos ieškinį.

18. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, vertino įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.