Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. vasario 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-131-544/2007 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Daisruna“ ieškinį atsakovui A. V. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Teismas iš 2006 m. vasario 15 d. buhalterinės pažymos turinio bei liudytojų parodymų nustatė, kad buvo nurašytos bendrovei priklausę 110 218,39 Lt vertės maisto prekės, kaip sugedusios, sudužusios, praradusios prekinę išvaizdą. Nors liudytojos ir teigia, kad buvo surašyti šių prekių nurašymo aktai, kurie turėjo būti perduoti administratoriui, tačiau liudytojų parodymai prieštarauja ieškovo atstovo paaiškinimams bei 2006 m. vasario 28 d. akto duomenims, kurie patvirtina, kad prekių nurašymo aktų byla už 2006 metus iš viso neperduota, o perduotoje byloje už 2005 metus tokių aktų nėra. Vertindamas liudytojų parodymus, teismas nurodė, kad jie yra nevisiškai nuoseklūs, nesutampa su kitais įrodymais bei atsižvelgė į aplinkybę, kad viena iš liudytojų yra atsakovo žmona, o kitoms atsakovas yra buvęs darbdavys ir padarė išvadą, kad liudytojų parodymus kaip įrodymus yra pagrindas vertinti tiek, kiek jie neprieštarauja kitų įrodymų pagrindu nustatytoms bylos aplinkybėms. Teismas taip pat nustatė, kad dokumentų perdavimo akte eilutėje Nr. 108 yra įrašas, jog administratoriui perduodamas segtuvas „Inventorizacijos aktai, prekių nurašymai“, tačiau tai dokumentai už 2005 metus, o segtuve tėra 8 medžiagų (prekių), kurios buvo naudojamos bendrovės organizacinėje ūkinėje veikloje, nurašymo aktai, bet nėra maisto prekių ir gėrimų, skirtų perparduoti, nurašymo aktų bei komisijos nutarimų (sprendimų) nurašyti prekes. Pasak teismo, paskirtas bankroto administratorius neturėjo jokių įgaliojimų ką nors bendrovėje leisti ar drausti, o prekių, kurios faktiškai buvo vienintelis vertingesnis atsakovo turtas, nurašymas jau po paties inicijuoto bankroto bylos iškėlimo nutarties priėmimo, be kita ko, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo, sąžiningo verslo principams. Bendrovės vadovas laikomas atlikusiu neteisėtus veiksmus, jei jis pažeidžia savo, kaip įmonės vadovo, pareigas, jų nevykdo ir veikia priešingai įmonės interesams. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, jau esant jo paties inicijuotai ir pradėtai bendrovės bankroto procedūrai teisme, nesant bendrovės valdymo organo ar tam tikslui sudarytos komisijos sprendimo, vienasmeniškai nurašė visą didesnės vertės turtą, kurį pagal priimtos teismo nutarties nurodymus, nutarčiai įsiteisėjus, privalėjo perduoti administratoriui, nors nebuvo to turto netinkamumo naudoti faktus patvirtinančių įrodymų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, teikiančius pagrindą civilinei atsakomybei atsirasti: nesiėmė tinkamų ir pakankamų priemonių bendrovės turto apsaugai užtikrinti, nerūpestingai atliko savo pareigas, neišsaugojo turto ir nutarė jį nurašyti, nesant duomenų apie jo netinkamumą realizuoti, ir šiais veiksmais padarė žalą, kurią privalo atlyginti, nes turto neišsaugojimas ir nurašymas tiesiogiai susijęs su netinkamu bendrovės vadovo pareigų atlikimu (ABĮ 37 str., CK 6.246 str. 1 d.). Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga - kaltė - yra preziumuojama, t.y. ieškovas, pareiškęs ieškinį bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo, neprivalo įrodinėti, kad įmonės vadovas yra kaltas (CK 6.248 str.). Atsakovas kaltės prezumpcijos nepaneigė.

1. Bylos medžiaga patvirtina, kad iki prekių nurašymo UAB „Jargala“ naudai buvo areštuotos ir paimtos ieškovo prekės, turinčios didžiausią paklausą, tad bendrovė nebegalėjo vykdyti savo pagrindinės veiklos. Parduotuvės buvo uždarytos, o jose likusios prekės pervežtos į ieškovo pagrindinę buveinę, esančią Beržų g. Panevėžyje. Atsakovas, vykdydamas bendrovės vadovo funkcijas, didesnę dalį prekių perdavė (grąžino) tiekėjams, taip sumažindamas bendrovės įsipareigojimus. Remiantis liudytojų E. K. , D. V. ir R. R. parodymais, prekės, prieš jas nurašant, buvo skaičiuojamos, tikrinama jų būklė, galiojimo ar naudojimo terminai, t.y. buvo nustatomas pagrindas prekėms nurašyti. Atsakovas prekes nurašė ne vienasmeniškai. Liudytojos D. V. ir R. R. patvirtino, kad bendrovėje prekių nurašymui buvo sudaryta nuolatinė komisija, susidedanti iš A. V. , D. V. , R. R. , o liudytoja G.K. patvirtino pasirašiusi pažymą apie prekių nurašymą. Teismas nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus ir jais nesirėmė, taip pat nesirėmė ir liudytojų bei atsakovo teiginiu, kad apie prekių nurašymą buvo informuotas teismo paskirtas administratorius, kuris tam pritarė.

2. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes perkėlė atsakovui prievolę pateikti įrodymus apie neteisėtos veiklos, žalos dydžio, priežastinio ryšio ir žalos nebuvimą. Atsakovo kaltę dėl žalos atsiradimo turėjo ir privalėjo įrodyti ieškovas. Atsakovo kaltės prezumpcija dėl prekių nurašymo (ir iš to atsiradusios žalos) negali būti taikoma. Teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, privalėjo taikyti deliktinės atsakomybės taisykles. Kaltės prezumpcija, galiojanti deliktinėje atsakomybėje, nepanaikina ieškovo pareigos įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepateikė į bylą įrodymų apie prekių nurašymą, nurašytų prekių sąrašų, dokumentų, įrodymų, pagrindžiančių ieškovui atsiradusią žalą, nurašyto turto vertę.

3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovas atsakingas už žalą tik todėl, kad nesurašė turto nurašymo akto, jo neperdavė administratoriui nustatytais terminais ir tvarka. Ieškovas ir liudytojai patvirtino, kad prekių nurašymo aktai buvo surašyti ir pasirašyti komisijos narių: A. V. , D. V. , R. R. . Aktai kartu su kita įmonės dokumentacija buvo perduoti administratoriui. Segtuvo ,,Inventorizacijos aktai, prekių nurašymai“ lapai yra nesunumeruoti, nėra dokumentų aprašo, o esantys aktai yra suplėšyti, tad atsakovo parodymus patvirtinantys dokumentai galėjo dingti arba būti išimti. 2006 m. vasario 15 d. buhalterinės pažymos buvimas pas ieškovą įrodo, kad prekių nurašymas buvo atliktas teisėtai ir pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Akcinės (uždarosios akcinės) bendrovės administracijos vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (Akcinių bendrovių įstatymo 2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835 redakcija, 19 str. 1 d., 37 str. 1 d.), jis vadovauja administracijai, kuri organizuoja ir vykdo bendrovės ūkinę veiklą, atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, vykdo kitus nustatytus įgaliojimus. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai, taigi ir administracijos vadovas, privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Taigi bendrovės valdymo organai, tarp jų ir jos vadovas, neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę–ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (bendrovės turto švaistymas ir kt.) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir UAB ,,Daisruna“ įstatų 44 straipsnyje.

Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organų pareigos bei esminiai jų veiklos principai yra įtvirtinti CK 2.87 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui ir pan. Administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, teisinis statusas, imperatyvus įstatymo reikalavimas veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai lemia tai, kad įstatyme nustatyti specialūs administracijos vadovo turtinės atsakomybės pagrindai. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą juridiniam asmeniui atlyginti visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Pagal UAB ,,Daisruna“ įstatų 78 straipsnį, jei administracijos vadovas sudarė sandorį, viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atliko kitus neteisėtus veiksmus ir taip padarė bendrovei žalos (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to administracijos vadovas gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės ar jos akcininkų sąskaita, bendrovė ir bendrovės akcininkas ar akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą (įskaitant ir negautą pelną).

Šioje byloje yra nustatytos ir neginčijamos aplinkybės, kad 2006 m. vasario 15 d., atsakovui A. V. vykdant UAB ,,Daisruna“ direktoriaus pareigas, buvo nurašyta šiai bendrovei priklausančių prekių, kurių bendra vertė 110 21,39 Lt. Tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, tarp jų ir prekių nurašymo aktų, leidžiančių daryti išvadą apie šių prekių nurašymo pagrindą ir apie tai, kad nurašytos prekės buvo netinkamos realizuoti. Apie prekių nurašymo pagrindą negalima spręsti ir iš byloje esančios 2006 m. vasario 15 d. buhalterinės pažymos, kurioje tenurodyta nurašomų prekių kiekvienoje parduotuvėje suma bei bendra nurašomų prekių suma (pinigine išraiška), tačiau joje nenurodyti nei prekių pavadinimai, nei kiekiai, nei įsigijimo data, nei realizavimo terminai. Todėl toks dokumentas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, leidžiančiu daryti išvadą, kad buvo nurašytos ir sunaikintos netinkamos realizuoti, todėl neturinčios vertės prekės. Priešingai, pažymoje nurodyta bendra nurašomų prekių suma pinigine išraiška - 110 218,39 Lt, atskirai nenurodant šios sumos reikšmės, reiškia, kad prekių nurašymo momentu tokia buvo nurašomų prekių vertė ir tai paneigia atsakovo teiginius apie tai, kad nurašytos prekės buvo netinkamos vartoti ir realizuoti.

Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 19 dalies nuostatą, ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą yra ūkinė operacija. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Bendrovei, kaip ūkio subjektui, priklausančių prekių nurašymas keičia jos turto dydį, todėl tai yra ūkinė operacija, kuri turi būti pagrįsta apskaitos dokumentais. Kaip jau minėta, pateiktoji 2006 m. vasario 15 d. pažyma apie prekių nurašymą neįrodo, kad buvo nurašytos netinkamos realizuoti, todėl neturinčios vertės prekės. Pažymėtina ir tai, kad ši pažyma, kaip neatskleidžianti prekių nurašymo, taigi ūkinės operacijos, turinio, negali būti pripažįstama tinkamu apskaitos dokumentu, kurio privalomi rekvizitai nurodyti Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje.

Kadangi, kaip jau minėta, prekių nurašymas yra ūkinė operacija, tai ji gali būti pagrįsta tik įstatymo reikalavimus atitinkančiais apskaitos dokumentais. Todėl faktas, kad nurašytos ieškovui priklausiusios prekės buvo netinkamos realizuoti ir neturinčios vertės, negali būti nustatomas liudytojų parodymais ir pirmosios instancijos teismas šiam faktui nustatyti liudytojų parodymais nesirėmė pagrįstai.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes perkėlė atsakovui prievolę pateikti įrodymus apie neteisėtos veiklos, žalos dydžio, priežastinio ryšio ir žalos nebuvimą. Kaip jau minėta, atsakovas, kaip įmonės administracijos vadovas, neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės tikslams. Nepagrįstas ir neteisėtas prekių, kurios galėjo būti realizuotos ir duoti bendrovei pajamų, nurašymas niekaip nesiderina su jos įstatuose (3.1 p.) įtvirtintu pagrindiniu bendrovės tikslu - veiklos įplaukų ir pelno gavimas - bei iš esmės šiam tikslui prieštarauja. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatą, už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Todėl nesant duomenų, kad ieškovui priklausiusios prekės buvo nurašytos įstatymo nustatytu pagrindu ir laikantis įstatymo nustatytos tvarkos, pirmosios instancijos pagrįstai preziumavo atsakovo, kaip buvusios bendrovės administracijos vadovo, atsakingo už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, kaltę dėl nepagrįsto prekių nurašymo. Atsakovas, perduodamas teismo paskirtam bankroto administratoriui įmonės turtą bei dokumentus, bet neperdavęs prekių nurašymo aktų, t.y. įstatymo nustatytų apskaitos dokumentų prekių nurašymui, kaip ūkinei operacijai, pagrįsti, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėto ir nepagrįsto prekių nurašymo ir dėl to ieškovui atsiradusios žalos. Nesutikdamas su ieškiniu, atsakovas privalėjo įrodyti, kad prekės buvo nurašytos pagrįstai, kaip netinkamos realizuoti ir todėl praradusios vertę.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas atsakovo neteisėtais veiksmais pagrįstai pripažino jo neveikimą, nesiimant tinkamų ir pakankamų priemonių bendrovės turto apsaugai užtikrinti, nerūpestingai atliekant savo pareigas, neišsaugojus turto ir nutarus jį nurašyti, nesant duomenų apie jo netinkamumą realizuoti. Ieškovo patirta žala ir yra paties atsakovo pasirašytoje pažymoje nurodyta nepagrįstai nurašyto turto vertė, nes tokios vertės turto ieškovas neteko dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Aplinkybė, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų apie prekių nurašymą, nurašytų prekių sąrašų, dokumentų apie turto vertę, negali atleisti atsakovo nuo atsakomybės už žalą, padarytą nepagrįstai nurašant prekes, tuo labiau, kad atsakovas pats neįvykdė pareigos perduoti teismo paskirtam administratoriui visus įmonės apskaitos dokumentus, jeigu prekių nurašymo aktai ir būtų tinkamai surašyti.

Byloje yra pateiktas UAB ,,Daisruna“ 2006 m. vasario 28 d. bylų (dokumentų) perdavimo aktas (b.l. 84-88), pagal kurį atsakovas perdavė bendrovės apskaitos dokumentus teismo paskirtam bankroto administratoriui. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, dokumentų perdavimo akte eilutėje Nr. 108 yra įrašas, pagal kurį administratoriui buvo perduotas segtuvas „Inventorizacijos aktai, prekių nurašymai“. Tačiau tai dokumentai už 2005 metus, o byloje pateiktame 2005 m. Inventorizacijos ir prekių nurašymo aktų segtuve tėra 8 medžiagų (prekių), kurios buvo naudojamos bendrovės organizacinėje ūkinėje veikloje, nurašymo aktai. Tuo tarpu šiame segtuve nėra maisto prekių ir gėrimų, skirtų perparduoti, nurašymo aktų bei komisijos nutarimų (sprendimų) nurašyti prekes. Esant tokioms aplinkybėms, faktiniams bylos duomenims prieštarauja apelianto teiginys, kad prekių nurašymo aktai kartu su kita įmonės dokumentacija buvo perduoti administratoriui. Dėl fakto, kad segtuvo „Inventorizacijos aktai, prekių nurašymai“ lapai yra nesunumeruoti bei nėra dokumentų aprašo, yra atsakingas pats atsakovas, pagal įstatymą pats privalėjęs atsakyti už apskaitos įmonėje organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą bei, iškėlus bankroto bylą, juos perduoti teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui. Todėl atsakovo teiginiai, kad jo atsikirtimus patvirtinantys dokumentai galėjo dingti arba būti išimti, negali jo atleisti nuo atsakomybės.

Pažymėtina ir tai, kad prekių nurašymo pažyma surašyta 2006 m. vasario 15 d. (b.l. 7), t.y. po to, kai Panevėžio apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartimi (b.l. 6) UAB ,,Daisruna“ buvo iškelta bankroto byla. Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovas buvo nesąžiningas, t.y. žinodamas apie bankroto bylos iškėlimą jo vadovaujamai įmonei, nelaukdamas nutarties įsiteisėjimo, ėmėsi veiksmų, kuriais buvo sumažintas įmonės turtas ir taip apsunkinta jos galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Niekuo nepagrįstas apelianto teiginys, kad tokie veiksmai buvo suderinti su teismo paskirtuoju įmonės bankroto administratorium, tuo labiau, kad ši aplinkybė taip pat negalėtų atleisti atsakovo nuo civilinės atsakomybės, nes, neįsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, administratorius negalėjo priimti jokių sprendimų dėl disponavimo įmonės turtu.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis bei tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ir kad yra visos įstatymo nustatytos sąlygos, sudarančios pagrindą jo civilinei atsakomybei atsirasti. Todėl ieškinį teismas patenkino pagrįstai. Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

n utaria:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. V. 18,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.