- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-10
- Bylos Nr.
- 1A-99-531/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18169-2024-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Sigitas Bagdonavičius, Valdas Petras Meidus
- Kaltinamasis
- R. N.
- Advokatai
- Gintarė Leškevičienė
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gylytės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
R. N. iš valstybės lėšų priteista 1 900 Eur patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. N. buvo kaltinamas tuo, kad vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2024 m. gegužės 12 d., apie 16.51 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu, pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), atbuline eiga važiuodamas jam priklausančiu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl neatsargumo atsitrenkė į stovėjusį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį L. K., po ko nepranešęs apie padarytą eismo įvykį iš eismo įvykio vietos pasišalino ir vengdamas eismo įvykio aplinkybių nustatymo, vartojo alkoholį po eismo įvykio padarymo iki jo aplinkybių nustatymo, kai jam alkoholio kiekio matuokliu iškvėptame ore 18.45 val. nustatytas 2,55 promilių neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė A. Gylytė pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują – pripažinti R. N. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 60 MGL dydžio (3 000 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 68 straipsniu paskirti R. N. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 2 metus naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones).
2.1. Nurodo, kad teismas neginčijamai nustatė, kad R. N., vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, sukėlė eismo įvykį, iš kurio jis sąmoningai pasišalino. Grįžęs iš parduotuvės namo jis vartojo alkoholį. Iš alkotesterio „(duomenys neskelbtini)“, Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad 2024 m. gegužės 12 d. 18:45:47 val., t. y. praėjus beveik 2 valandoms po eismo įvykio, R. N. nustatytas 2,55 prom. neblaivumas. Vis tik, teismo vertinimu, vien šių aplinkybių nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, kadangi pagal šią normą atsako tik toks asmuo, kuriam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Teismas konstatavo, kad tikrinant R. N. neblaivumą, nebuvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, t. y. jo neblaivumas alkotesteriu buvo patikrintas tik vieną kartą. Nurodė, kad pakartotinis asmens neblaivumo tikrinimas, kai pirmojo tikrinimo metu yra nustatomas 1,51 promilių ir didesnis neblaivumas, yra skirtas tam, jog būtų galima įvertinti tikrinimo metu gautų duomenų patikimumą, išvengti klaidų, kurias gali nulemti naudojamų techninių priemonių atsitiktiniai gedimai ir pan. Taigi šiuo atveju neblaivumo laipsnio nustatymo alkotesteriu rezultatai negali būti vertinami kaip patikimi duomenys, kurie be jokių abejonių patvirtina R. N. neblaivumo lygį. Be to, ir neturint specialių žinių yra aišku, kad vartojant alkoholį bei iš karto po alkoholio pavartojimo jo koncentracija žmogaus organizme didėja ir tik vėliau ji pradeda mažėti. Šiuo atveju pagal bylos duomenis negalima įvertinti, ar tuo metu, kai R. N. buvo tikrinamas blaivumas, alkoholio koncentracija jo organizme didėjo ir buvo pasiekusi tokią ribą, kai kyla baudžiamoji atsakomybė. Tokį vertinimą būtų buvę galima atlikti, jeigu R. N. neblaivumas alkotesteriu būtų tikrinamas taip, kaip numatyta galiojančiuose teisės aktuose. Šioje baudžiamojoje byloje negalima daryti neabejotinos išvados, jog R. N. iškvėptame ore buvo 2,55 promilės etilo alkoholio. Koks būtų po pakartotino tikrinimo neblaivumo nustatymo rezultatas ir ar jis atitinkamai viršytų 1,51 promilių neblaivumo ribą ar ne, taip ir liko nenustatyta. Šiuo metu pašalinti kilusių abejonių dėl R. N. neblaivumo laipsnio nustatymo, neatlikus jam pakartotino patikrinimo naudojant alkotesterį, ir nepatikrinus jo neblaivumo medicinos įstaigoje, galimybių jau nėra. Prielaidomis grįsti nuosprendžio, preziumuoti bei samprotauti, koks galėtų būti taikant alkotesterį nustatomas neblaivumas praėjus 15 minučių ir nepraėjus 30 minučių po pirmojo patikrinimo, negalima.
2.2. Mano, jog teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis R. N. atžvilgiu, dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus bei išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.
2.3. Nesutikdama su minėtomis apylinkės teismo išvadomis, prokurorė paaiškina, kad nagrinėjamu atveju, pareigūnai tikrino R. N. kaip asmenį, susijusį su įvykusiu eismo įvykiu (transporto priemonės savininkas), o ne kaip vairuotoją. Be to, pagal teismo nustatytas aplinkybes, apie tai, kad R. N. buvo eismo įvykio dalyvis (vairuotojas), pareigūnai objektyvių aplinkybių nežinojo (nebuvo akivaizdžių vaizdo įrašų ar liudytojų parodymų) ir negalėjo žinoti – pats asmuo pirmiausia teigė, kad niekur nevažiavo, vėliau – kad buvo išvažiavęs pas draugą, dar vėliau – kad automobilį vairavo kaimynas. Policijos pareigūno liudytojo L. V. teigimu, kad nuo jų (policijos pareigūnų) atvykimo iki neblaivumo patikrinimo praėjo pusvalandis. Neblaivumą tikrino vieną kartą, nes pradžioje nebuvo jokių duomenų, kad R. N. vairavo automobilį, todėl tikrino jį kaip susijusį asmenį. Du kartus neblaivumą tikrina tuomet, kai būna aiškus vairuotojas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad R. N. neblaivumas alkotesteriu buvo tikrinamas vieną kartą, patikrinus alkotesteriu neblaivumą, nustatytas 2,55 prom. neblaivumas, su kuriuo R. N. sutiko. Šiuo atveju, nors policijos pareigūnai ir neatliko kai kurių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5-V-242 patvirtintame Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos apraše nurodytų veiksmų, tačiau šis padarytas pažeidimas laikytinas neesminiu, kadangi nepaneigia neblaivumo nustatymo procedūros teisėtumo, vien ta aplinkybė dėl pakartotinio neblaivumo tikrinimo nebuvimo, negali būti lemiama sąlyga konstatuoti, jog R. N. po eismo įvykio nebuvo nustatytas didesnis kaip 1,5 neblaivumas.
2.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog R. N. po eismo įvykio vartojo alkoholį, pripažino ne tik jis pats, bet tokią išvadą padarė ir teismas. Teismas nepateikė jokių argumentų kodėl neblaivumo laipsnio nustatymo alkotesteriu rezultatai, kai neblaivumas tikrinamas metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus, gali būti vertinami kaip nepatikimi duomenys, kurie be jokių abejonių, kaip šiuo atveju, patvirtino R. N. neblaivumo lygį.
2.5. Pabrėžia, kad antro pūtimo reikalavimas buvo nustatytas tam, kad siekiant tikslaus matavimo asmens burnoje neturi būti likę alkoholio garų, atsirandančių ką tik pavartojus alkoholinių gėrimų ar alkoholio turinčių produktų. Daugelyje alkotesteriu naudojimo instrukcijų nurodomas 15 minučių terminas, kaip saugus laikas, kuriam praėjus alkoholio garų viršutiniuose kvėpavimo takuose nelieka. Siekiant išvengti abejonių dėl tikrinimo rezultatų, taip pat galimybių tikrinamam asmeniui vėliau neigti tikrinimo rezultatus motyvuojant tuo, kad alkoholį vartojo prieš pat tikrinimą, buvo pasiūlyta nustatyti antrojo tikrinimo taisyklę. Siekiant, kad nebūtų skirtingai aiškinami ir vertinami pirmojo ir antrojo tikrinimo rezultatai, siūloma aiškiai nustatyti, kad tais atvejais, kai pirmojo ir pakartotinio tikrinimo rezultatai skiriasi, laikoma, kad per tikrinimą nustatyta asmens iškvėptame ore esanti etilo alkoholio koncentracija yra ta, kuri yra mažiausia iš nustatytų per pirmąjį ir pakartotinį tikrinimą.
2.6. Ir nors teismas akcentavo, kad praktikoje pripažįstama, jog teismai, nagrinėdami baudžiamąsias bylas, kuriose asmuo kaltinamas pažeidęs kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, turi įvertinti, ar nustatant kaltininko apsvaigimą buvo tinkamai taikomos teisės aktų, reglamentuojančių neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisykles ir patvirtintas metodikas, nuostatos, tačiau nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad iš esmės tai ir buvo padaryta. O būtent, pagal policijos pareigūno liudytojo L. V. parodymus, R. N. neblaivumas buvo patikrintas po 30 min. nuo bendravimo pradžios, o per visą tą laiką asmuo buvo stebimas ir neatliko jokių veiksmų, galinčių nulemti naudojamų techninių priemonių atsitiktinį gedimą ir pan. Vadinasi, R. N. neblaivumas buvo patikrintas pagal alkotesterio naudojimo instrukcijas ir byloje nėra jokių abejonių dėl jam 18.45 val. nustatyto 2,55 promilių neblaivumo.
2.7. Sprendžiant dėl teismo argumento, ar tuo metu, kai R. N. buvo tikrinamas blaivumas, alkoholio koncentracija jo organizme didėjo ir buvo pasiekusi tokią ribą, kai kyla baudžiamoji atsakomybė, galima remtis, jog pagal Vidmarko formulę yra apskaičiuojamas dėl oksidacijos (redukcijos) žmogaus organizme dėsningai mažėjantis alkoholio kiekis. Suaugusio asmens fermentinės sistemos alkoholį metabolizuoja vidutiniškai 100-125 mg/kg/val. greičiu, o jo koncentracija kraujyje sumažėja vidutiniškai 0,15-0,2 promilės/val. Tad šiuo konkrečiu atveju, kai nustatytas 2.55 promilių, net ir po 30 min. atliekant pakartotinį patikrinimą, jis niekaip nesumažėtų mažiau kaip 1,5 promilių.
2.8. Todėl apibendrinus bylos aplinkybes, kad pareigūnai neturėjo objektyvių duomenų, jog R. N. yra vairuotojas, kuris padarė eismo įvykį, tačiau pagal alkotesterio instrukcijas jam nustatė 2,55 promilių girtumą, kartu atsižvelgus į subjektyvųjį požymį, kad asmuo padarė eismo įvykį ir tai žinodamas vis tiek po to vartojo alkoholį (tyčinė kaltės forma), bei remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (antro pūtimo nebuvimu), įvertintus surinktų įrodymų pakankamumą, jų nuoseklumą, galimus jų prieštaravimus, logiškumą, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybes, bei įrodymų šaltinių patikimumą – R. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta.
3. Teismo posėdyje prokurorė palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o R. N. ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Prokurorė pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su R. N. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.
7. BK 281¹ straipsnyje įstatymo leidėjas nustatė baudžiamąją atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo. Šio straipsnio 1 dalyje išskirti trys alternatyvūs būtinieji nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai: 1) vairavimas transporto priemonės, esant neblaiviam (1,5 ir daugiau promilių neblaivumas); 2) vengimas neblaivumo patikrinimo, kai asmeniui buvo nustatyti neblaivumo požymiai; 3) alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir asmeniui nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
8. Šiuo atveju yra aktuali nusikalstama veika – vartojimas alkoholio po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už šią alternatyvią veiką, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kad: 1) asmuo, vairuodamas transporto priemonę, padarė eismo įvykį, 2) po to vartojo alkoholį, iki bus nustatytos to įvykio aplinkybės, ir 3) asmeniui buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-387/2022).
9. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad R. N. 2024 m. gegužės 12 d., apie 16.51 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu, pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), atbuline eiga važiuodamas jam priklausančiu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl neatsargumo atsitrenkė į stovėjusį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po ko, nepranešęs apie padarytą eismo įvykį, iš eismo įvykio vietos pasišalino ir grįžęs namo vartojo alkoholį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2024 m. gegužės 12 d. 18.45 val. R. N. nustatytas 2,55 prom. neblaivumas. Vis tik, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad vien šių aplinkybių nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog buvo padaryta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika, kadangi pagal šią normą atsako tik toks asmuo, kuriam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis, negalima įvertinti, ar tuo metu, kai R. N. buvo tikrinamas blaivumas, alkoholio koncentracija jo organizme didėjo ir buvo pasiekusi tokią ribą, kai kyla baudžiamoji atsakomybė. Šiuo atveju tikrinant R. N. neblaivumą, nebuvo laikomasi teisės aktų reikalavimų. Taigi, byloje negalima daryti neabejotinos išvados, jog R. N. iškvėptame ore buvo 2,55 prom. etilo alkoholio, o šiuo metu pašalinti kilusių abejonių dėl R. N. neblaivumo laipsnio nustatymo, galimybių jau nėra. Prielaidomis grįsti nuosprendžio negalima. Todėl R. N. iš kaltinimų pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
10. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai R. N. išteisino iš kaltinimų pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
11. Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje asmuo kaltinamas pažeidęs kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, turi įvertinti, ar nustatant kaltininko apsvaigimą buvo tinkamai taikomos tų teisės aktų, reglamentuojančių neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisykles ir patvirtintas metodikas, nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-594/2023).
12. Kaip teisingai nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, aptariamoje situacijoje, nustatant R. N. neblaivumo laipsnį turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5-V-242 patvirtintu Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašu (toliau – Aprašas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintomis Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis (toliau – Taisyklės).
13. Aprašo 5 punkte įtvirtina, kad policijos pareigūnas, nustatęs asmens neblaivumo požymių (iš burnos sklindantis alkoholio kvapas (šiam požymiui nustatyti gali būti naudojamas bekontaktis alkoholio detektorius), neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai): 5.1. pagal Bendros asmens būklės įvertinimo metodiką įvertina bendrą asmens būklę (išskyrus atvejus, kai to neįmanoma padaryti dėl asmens sveikatos būklės): 5.1.1. ar gali eiti tiesia linija – pėda po pėdos; 5.1.2. ar stovėdamas gali pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs); 5.2. pagrįstai įtaręs, kad asmuo neblaivus (neblaivumo požymiams pasitvirtinus bendros asmens būklės vertinimo metu, bekontakčiu alkoholio detektoriumi aptikus alkoholio ar esant kitų pagrįstų įtarimų), asmeniui pasiūlo pasitikrinti neblaivumą ir žodžiu paaiškina atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisinius padarinius; 5.3. prieš tikrindamas paklausia, prieš kiek laiko asmuo vartojo alkoholį; 5.4. įvertinęs asmens nurodytą alkoholio vartojimo laiką ir laikydamasis alkoholio kiekio matuoklio gamintojo instrukcijoje nurodytų sąlygų, atlieka tikrinimą; 5.5. per tikrinimą nustatęs, kad įtariamo neblaivumu vairuotojo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra ne mažesnė negu 0,41 promilės, o pradedančiųjų vairuotojų, lengvųjų automobilių, kuriais vežami keleiviai už atlygį pagal užsakymą, taksi automobilių, mopedų, motociklų, triračių, lengvųjų keturračių, keturračių, galingųjų keturračių, transporto priemonių, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3,5 t arba kurios turi daugiau kaip 9 sėdimąsias vietas, arba kuriomis vežami pavojingieji kroviniai, vairuotojų – daugiau kaip 0 promilių, ne anksčiau kaip po 15 minučių ir ne vėliau kaip po 30 minučių nuo pirmojo tikrinimo atlieka pakartotinį tikrinimą. Vairuotojas visą laiką nuo pirmojo tikrinimo iki pakartotinio tikrinimo turi būti stebimas, kad neatliktų veiksmų, galinčių turėti įtakos tikrinimo rezultatui.
14. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai per tikrinimą nustatę, kad įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra didesnė už leidžiamą Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ne anksčiau kaip po 15 minučių ir ne vėliau kaip po 30 minučių nuo pirmojo tikrinimo atlieka pakartotinį tikrinimą. Kai pirmojo ir pakartotinio tikrinimo rezultatai skiriasi, laikoma, kad per patikrinimą nustatyta asmens iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra ta, kuri yra mažiausia iš nustatytų per pirmąjį ir pakartotinį tikrinimą.
15. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, aptariamu atveju, R. N. neblaivumo patikrinimo aktas surašytas nebuvo, o jo girtumas alkotesteriu buvo tikrintas tik vieną kartą, praėjus beveik dviem valandom po eismo įvykio – 18:45:47 val. jam nustatytas 2,55 prom. neblaivumas (1 t., 62 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje tikrinant R. N. neblaivumą nebuvo laikytasi teisės aktų reikalavimų. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklaustas policijos pareigūnas L. V. parodė, kad neblaivumą tikrino tik vieną kartą, nes pradžioje nebuvo jokių duomenų, kad R. N. vairavo automobilį, todėl tikrino jį kaip susijusį asmenį. Apeliacinės instancijos teismas šiuos liudytojo paaiškinimus vertina kritiškai, tik kaip siekį pateisinti savo netinkamai atliktas tarnybines pareigas. Jokie teisės aktai neįtvirtina galimybės, policijos pareigūnams atvykus pas asmenį į namus, neįtariant jo teisės pažeidimo padarymu, tikrinti jo neblaivumą. Gi nėra uždrausta asmeniui būnant namuose vartoti alkoholį. Įvertinus susiklosčiusią situaciją bei bylos duomenis akivaizdu, kad policijos pareigūnai pas R. N. atvyko įtardami, jog būtent jis sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko ir tikrino jo neblaivumą. Juk prieš vykdami pas R. N., policijos pareigūnai peržiūrėjo parduotuvės kamerų vaizdo įrašus, kuriuose buvo užfiksuotas automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, kurį parduotuvės vedėja Ž. B. nurodė atpažįstanti, kad tai buvo R. N.. Be kitą ko, byloje nustatyta, jog prie parduotuvės, be paminėtų, jokių kitų automobilių nebuvo. Atlikus pirmąjį R. N. neblaivumo patikrinimą alkotesteriu buvo privalu ne ankščiau kaip po 15 minučių ir ne vėliau kaip po 30 minučių atlikti pakartotinį tikrinimą, tačiau, kaip minėta, tai nebuvo padaryta. Byloje nėra duomenų, kad R. N. nebūtų sutikęs pasitikrinti girtumą antrą kartą. Todėl vienareikšmiškai konstatuoti, kad R. N. iškvėptame ore buvo 2,55 prom. etilo alkoholio negalima. R. N., apklausiamas teisme, parodė, kad policijos pareigūnai į alkotesterį jam davė pūsti nuo atvykimo praėjus 5-7 minutėms, o prieš tai jis buvo vartojęs alkoholio. Liudytojai policijos pareigūnai L. V. bei I. B. nurodo priešingas aplinkybes, t. y. L. V. teigimu nuo jų atvykimo iki neblaivumo patikrinimo praėjo gal pusvalandis, o I. B. – apie 20 minučių. Be to, ji visą tą laiką matė R. N., tuo metu, jis alkoholio nevartojo. Nagrinėjamoje situacijoje šių R. N. ir liudytojų parodymų prieštaravimų pašalinti nėra galimybės, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kada gi po policijos pareigūnų atvykimo buvo tikrinamas R. N. blaivumas. O tai yra itin svarbu, kadangi jis atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad alkoholį vartojo neseniai. Tą patvirtina L. V. ir I. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 91-92; 99-100 b. l.). Policijos pareigūnų kūno kameros, kurios galėtų pašalinti šias kilusias abejones, šiuo atveju nebuvo įjungtos (neveikė). Tad lieka neaišku, ar tuo metu, kai R. N. buvo tikrinamas neblaivumas, alkoholio koncentracija jo organizme jau iš tikrųjų buvo tokia, nuo kurios asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Juk antrasis patikrinimas alkotesteriu nebuvo atliekamas, o tai, kaip matyti, susidariusioje situacijoje, buvo būtinas veiksmas. Todėl atmestini prokurorės apeliacinio skundo teiginiai, jog šiuo atveju galima vadovautis Vidmarko formule pagal kurią apskaičiuojamas dėl oksidacijos (redukcijos) žmogaus organizme dėsningai mažėjantis alkoholio kiekis. Be kita ko, tokie skaičiavimai tebūtų prielaidos, kuriomis asmens kaltė negali būti grindžiama. Nagrinėjamu atveju visi neaiškumai privalo būti aiškinami būtent R. N. naudai, todėl konstatuoti jį padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtiną nusikaltimą, nėra teisinio pagrindo. Įvertinus išdėstytą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, policijos pareigūnų padaryti neblaivumo patikrinimo pažeidimai šioje konkrečioje situacijoje laikytini esminiais ir nebegali būti ištaisomi.
16. 2025 m. gegužės 20 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, buvo pateiktas prašymas priteisti R. N. jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-374/2012; 2011 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2011). Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė prokurorė, ji nesutiko su R. N. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Šis apeliacinis skundas atmetamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. N. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynė advokatė G. Leškevičienė. Už gynybos paslaugas R. N. advokatei sumokėjo 1 200 Eur. Tą patvirtina 2025 m. gegužės 20 d. teisinių paslaugų ataskaita baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. balandžio 4 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. balandžio 4 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitas Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, apeliaciniu skundu keltus ir byloje nagrinėtus klausimus, taip pat tai, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacijoje yra būtinas bei tai, kad advokatė į teismo posėdį atvyko iš Vilniaus (registruotos darbo vietos), sprendžia, kad nurodoma gynybos išlaidų suma nėra per didelė, todėl šios išlaidos pripažintinos protingomis, pagrįstomis ir jos išteisintajam turi būti atlygintos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gylytės apeliacinį skundą atmesti.
Iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka priteisti R. N. 1 200 (vieną tūkstantį du šimtus) Eur jo patirtų išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.