Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys L. B., I. B., antstolis I. G., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas įvertina skundžiamos nutarties pagrįstumą bei teisėtumą atsižvelgiant skundo argumentus (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Nustatyta, kad antstolis I. G. vykdo Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro 2011-01-14 išduotą vykdomąjį įrašą Nr.LM-92 dėl 66 071,02 Lt skolos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko L. B. išieškotojos V. B. naudai (v.b.t.1,b.l.2,4). Antstolis vykdymo proceso metu areštavo bendrą sutuoktinių L. B. ir I. B. turtą – žemės sklypą ir pastatą-sodybinį gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) sav., žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (v.b.t.1, b. l. 37-38, t. 2, b.l. 74-75) ir CPK 667 str. pagrindu pasiūlė išieškotojai V. B. kreiptis į teismą dėl skolininko turto, kuris yra bendra su sutuoktine I. B. nuosavybė, dalies nustatymo (v.b.t.2, b.l.76). Vykdomosios bylos duomenys patvirtina, kad didžioji dalis skolos jau yra išieškota iš varžytinių pardavus skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bei dalį skolos sumokėjus pačiam skolininkui ar už jį kitiems asmenims (v.b.t.2, b.l. 48, 52-71).

Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į jo asmeninį turtą, į jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat į jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). Tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 str. nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 -10-17 nutartis c.b. Nr.3K-3-484/2005). CPK 667 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo.

Apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi kaip esminį argumentą nurodydamas, kad vykdomajame dokumente yra nurodyta bendra L. B. ir jo sutuoktinės skola. Todėl prieš pasiūlydamas kreiptis į teismą CPK 667 str. tvarka, antstolis pagal prievolės teisinę prigimtį ir išieškotojo teisių įgyvendinimo tvarką turėjo įsitikinti, ar turi būti išskiriama nurodyto sutuoktinio turto dalis, ar išieškojimas galimas iš bendro šeimos turto. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros – dalinės ar solidarios. Priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo, prievolės gali būti vykdomos: iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str.); prievolei esant asmeninei - iš asmeninio sutuoktinių turto, o jeigu asmeninio turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies (CK 3.112 str.); iš asmeninio sutuoktinių turto, kai abu kreditoriai yra solidarieji skolininkai, o kreditorių reikalavimams patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį: tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-03 nutartis c.b. Nr.3K-7-242/2009; 2007-12-29 nutartis c.b. Nr.3K-3-607/2007). Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas ir yra kiekvienu konkrečiu atveju bylos nagrinėjimo iš esmės metu kvalifikuojamas teismui identifikuojant ginčo santykį ir kreditoriaus pareikštą reikalavimą, nustatant, ar reikalavimas reikiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 str. nuostatas. Tai reiškia, jog nesant teismo sprendimo dėl antrojo sutuoktinio, teismas neturi įstatyminio pagrindo proceso dalyvių ar savo iniciatyva įtraukti į procesą naują skolininką (kitą sutuoktinį) nei byloje, susijusioje su vykdymo procedūrų įgyvendinimu, nei byloje dėl su antstolio veiksmų teisėtumo vertinimo, nei panašioje. Priešingu atveju teisės ir pareigos būtų nustatytos byloje nedalyvavusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarimas c.b. Nr.3K-P-186/2010;2010-02-17 nutartis c.b. Nr.3K-3-81/2010).

Nors skola, apie kurią kalbama šioje byloje, buvo priteista ne teismo sprendimu, o vykdoma pagal notaro išduotą vykdomąjį dokumentą, minėtas kasacinio teismo išaiškinimas aktualus ir nagrinėjamojoje byloje. Jis reiškia, kad tik teismo sprendimu dėl to nagrinėtoje byloje patvirtinus sutuoktinės solidariąją pareigą, ji taptų bendraskole, atitinkamai vykdant šios skolos išieškojimą iš bendrojo sutuoktinių turto. Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro 2011-01-14 išduotame vykdomajame įraše Nr.LM-92 skolininku įvardijamas L. B.. Darytina išvada, kad kreditorė savo valią remtis tik paskolų šalių teisiniu ryšiu buvo aiškiai išreiškusi, t.y. sutuoktinių prievolės pobūdžio klausimas iš viso nebuvo keliamas, todėl yra pagrindas kalbėti tik apie skolininko L. B. asmeninio pobūdžio prievoles kreditoriui, kaip yra numatyta Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro 2011-01-14 išduotame vykdomajame įraše Nr.LM-92. Nesant duomenų apie tai, kad L. B. sutuoktinė I. B. būtų laidavusi už skolininką dėl šios iš jo išieškomos skolos, ar pasirašiusi kitą skolos dokumentą kreditorei, ar abu sutuoktiniai su kreditore būtų sudarę taikos sutartį, kaip atskirą sandorį, dėl tos pačios skolos ir nesant teismom sprendimo skolą solidariai priteisti ir iš jos, pripažintina, jog I. B. nėra solidarios atsakomybės pagal šią prievolę subjektas. Dėl šios priežasties teismas neturėjo pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą dėl skolininko L. B. dalies bendrojoje sutuoktinių jungtinėje nuosavybėje nustatymo.

Atmestinas ir tas apelianto skundo argumentas, kad išieškojimas pradėtas varžytynėse pardavus žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) nes nustatyta, jog šis turtas buvo šeimos turtas. Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad nurodytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) iki jo pardavimo varžytinėse priklausė L. B. asmeninės nuosavybės teise, o jokių įrašų apie tai, kad nurodytas turtas yra šeimos turtas Nekilnojamojo turto registre nėra (v.b.t.1, b.l.134). Be to, šeimos turtu pripažįstama tik šeimos gyvenamoji patalpa arba kilnojamieji daiktai, skirti namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 3.84 str. 1,2 d. 1,2 p.).

Pasisakant dėl apelianto ir suinteresuoto asmens I. B. argumentų, kad skolos likutį (10 881,26 Lt) buvo galima išieškoti ir nesikreipiant dėl skolininko turto dalies nustatymo, t.y. nukreipiant išieškojimą į bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), arba į skolininko darbo užmokestį, pažymėtina, kad skolininkas, turėdamas galimybę sumokėti išieškotojai skolos likutį, ir siekdamas, kad išieškojimas nebūtų nukreiptas į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, turi teisę pasinaudoti CPK 663 str. 1 d. numatyta galimybe pateikti antstoliui įrodymus, kad išieškomą sumą galima išieškoti per 6 mėn. darant išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų.

Apelianto atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė L. B. priklausančio nekilnojamojo turto dalies naudojimosi tvarkos, taip pat nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį pripažinti nepagrįsta ar neteisėta. Kaip matyti iš nutarties, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje tenkino iš dalies, motyvuodamas tuo, kad pagal CPK 667 str. paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 str. pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis c.b. Nr.3K-3-23/2006). Toks išieškojimas galimas tiek esant nustatytai idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja privalomai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Tik remdamasis pagal CPK 667 str. 1 d. išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu teismas, nustatęs skolininko dalį, turi vadovautis CPK 667 str. 2 d. nuostatomis ir nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra ta, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kaina, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-121/2005; 2005-09-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-360/2005).

Kita vertus, pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis (šiuo atveju – žemės sklypo ar pastato dalis), bet ir teisė į jį (idealioji dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-06 nutartis c.b. Nr. 3K-3-448/2006; 2007-12-05 nutartis c.b. Nr.3K-3-542/2007). Kai skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 str. 2 d. neprivalo būti nustatoma. Pažymėtina, kad šia nuostata nėra apribojama bendraturčių teisė bendru susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.81 str. 1 d.), nesusitarus – įgyvendinti šią teisę teismine tvarka (CK 4.75 str. 1 d.). Be to, įstatyme įtvirtinta galimybė ir pačiam kreditoriui ginčo teisena reikalauti atidalyti skolininko dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad iš jos būtų galima išieškoti (CK 4.80 str. 3 d.), nors, minėta, nustatyti naudojimosi tvarką visų pirma turi būti suinteresuotas pats skolininkas - tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už aukštesnę kainą. Apeliantas, siekdamas pasinaudoti galimybe jam priklausančią ginčo turto dalį parduoti už aukštesnę kainą, turi teisę tartis su bendrosios nuosavybės dalyviais dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo arba kreiptis dėl šios teisės įgyvendinimo į teismą. Šios teisės (nustatyti naudojimosi tvarką) įgyvendinimas neturėtų būti priskiriamas išieškotojui ir antstoliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-05 nutartis c.b. Nr.3K-3-542/2007). Atsižvelgiant į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad naudojimosi tvarkos nustatymas gali būti atliekamas vėliau, jeigu tam kiltų poreikis.

Apeliantas skundžiamos nutarties neteisėtumą grindžia dar viena aplinkybe, kad į bylą suinteresuotu asmeniu nebuvo patrauktas AB SEB bankas, kurio naudai yra įkeistas antstolio areštuotas žemės sklypas ir pastatas-sodybinis gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad AB SEB bankas, kurio naudai įregistruota žemės sklypo ir pastato-sodybinio gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka, turi pirmumo teisę vykdant išieškojimą iš hipoteka apsunkinto daikto prieš kitus kreditorius (CK 4.170 str. 3 d.), todėl jo teisės ir interesai, nustačius L. B. dalį įskaitytinai ir įkeistame turte, kad iš jo būtų galimas išieškojimas pagal vykdomąjį įrašą, nebus pažeistos. Hipotekos turėtojo teisės ir pareigos nagrinėjamu atveju nėra taip susijusios su nagrinėjamu klausimu, kad būtų privalomas jo dalyvavimas byloje suinteresuotu asmeniu (CPK 443 str. 3 d.). Be to, antstolis apie hipoteka apsunkinto turto areštą 2013-04-13 pranešimu informavo AB SEB bankas (v.b.t.2, b.l.78).

Taip pat nesutiktina su tokiais apelianto skundo argumentais, kad pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka teismas negalėjo objektyviai įvertinti visų bylos aplinkybių. Pagal CPK 593 str. ir 667 str. nuostatas pareiškimas dėl skolininko dalies nustatymo yra nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Teismas būtinumo šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenustatė, o apeliantas nepagrindė, kokie teismo vertinti ir nustatyti faktai neatitinka tikrovės, dėl ko buvo būtina skirti pareiškimą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nepateikė argumentų, dėl kurių skundžiama nutartis iš esmės būtų neteisėta ir nepagrįsta. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo pasirinkta proceso forma sudarė galimybes šiam teismui priimti nutartį, nepakankamai atskleidus bylos esmę ar remiantis klaidingais duomenimis.

Pasisakytina ir dar vienu aspektu. Apeliantas tvirtindamas, kad antstolis gali areštuoti turtą tik skolos dydžio ribose, neatsižvelgia į tai, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (t.y., priešingai negu teigia apeliantas, antstolis turi teisę areštuoti turtą ir antstolio atlyginimo dalyje (CPK 675 str. 2 d.). Be to, antstolis 2013-04-12 turto arešto aktu (v.b.t. 2, b.l.74-75) pareiškėjos naudai areštavo visą sutuoktiniams priklausantį bendrą turtą vadovaudamasis CPK 667 str. 1 d., kuriame nurodyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantas dėl antstolio I. G. veiksmų neteisėtumo į teismą nėra kreipęsis. Apelianto argumentai dėl antstolio piktnaudžiavimo turimomis teisėmis, nagrinėjant atskirąjį skundą dėl nutarties byloje pagal išieškotojos prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo, neanalizuotini ir nevertintini kaip nesusiję su šios bylos dalyku.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas iš esmės atsižvelgiant į CPK nuostatas bei formuojamą teismų praktiką, todėl pagrindo naikinti skundžiamą nutartį nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.