- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-03-22
- Bylos Nr.
- 1-117-1009/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05914-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigita Kazlauskienė
- Kaltinamasis
- L. B.
- Nukentėjusysis
- D. S., J. Z.
- Advokatai
- Angelė Fominienė
- Kategorijos
- 1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike (BK 3 str.)
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
- 1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 1.1.8.10.3Bausmių bendrinimas jas iš dalies sudedant (BK 63 str. 1, 4 d.)
- 1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
- 1.1.8.13Bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės (BK 65 str.)
- 1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
- 1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
- 2.1.15.1.1Turtinė žala
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Jurgitai Gudiškienei,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:
L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Kaune, (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kaune, gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), Kaune, vedęs, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, teistas:
1) Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme;
2) Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. nuosprendžiu, pagal BK 284 straipsnį, 187 straipsnio 1 dalį (trys veikos) paskirta galutinė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrinta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė sumažinta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ir dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
L. B. 2019 m. vasario 9 d. apie 18:00 val. prie (duomenys neskelbtini) namo, penktos laiptinės, Kaune, kaire ranka sugriebus mažamečiui J. Z. už striukės gobtuvo ir dešine ranka sugriebus mažamečiui D. S. už striukės gobtuvo, taip laikydamas juos tempė vieną link kito, po ko J. Z. ir D. S. susitrenkus galvomis, jis dešine koja vieną kartą įspyrė J. Z. į pilvą, o kairės rankos kumščiu vieną kartą sudavė D. S. į veidą, tokiais veiksmais, t. y. smurtaudamas, padarė D. S. minkštųjų audinių sumušimą ir kraujosruvą kairės akies vokuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sukėlė mažamečiams D. S. bei J. Z. fizinį skausmą.
Kaltinamasis L. B. teisminio nagrinėjimo metu kaltę pripažino, tačiau neigė nukentėjusiuosius sutrenkęs galvomis bei spyręs J. Z. ir trenkęs D. S.. Paaiškino, kad būdamas namuose girdėjo, kaip į jo butą kažkas įėjo, atidarė stalčių ir išėjo, o po to pamatė, kaip vaikai nubėgo į laiptinę. Nuėjęs prie vaikų ir atpažinęs juos pagal vilkėtas striukes, juos barė. Teigė, jog vaikai sakė, kad į jo butą buvo įėję kiti vaikai ir šie pabėgo, tačiau jis nukentėjusiuosius atpažino. L. B. nurodė, jog dėl ligos ir invalidumo neatsimena visų įvykio aplinkybių, ir nors viskas galėjo būti kaip nurodyta kaltinime, tačiau neprisimena, jog būtų sudavęs smūgius koja ir kumščiu ir sutrenkęs vaikus galvomis. Po įvykio su nukentėjusiųjų tėvais nebendravo, jam nebuvo leista atsiprašyti. Teismui apklausiant liudytoją I. S. neigė sakęs liudytojai, jog smurtavo prieš vaikus, tačiau pripažino paklausęs, kur yra pastarosios vaikas. Civilinių ieškinių nepripažįsta, mano, jog norima pasipinigauti, o be to, neturėtų galimybės jų atlyginti, tačiau teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis sutiko atlyginti civilinius ieškinius, nukentėjusiųjų įstatyminėms atstovėms sumažinus jų reikalavimų dydžius. Baigiamosios kalbos metu išreiškė gailėjimąsi dėl savo veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Nepilnametis nukentėjusysis D. S. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad vakare, apie 18.00 val., kartu su J. nuėjo iki draugo G., kuris gyvena penktame aukšte. Ten laiptinėje draugiškai su J. susistumdė, ir šis atsirėmė į kaltinamojo buto duris. Po to jie nusileido iki trečio aukšto ir girdėjo, kaip atsidarė durys. Pagalvoję, kad išeis kokia močiutė ir pradės rėkti, nusileido iki apačios ir stovėjo prie laiptinės durų. Po kelių minučių išėjo vyras, kurį galėtų atpažinti, pradėjo rėkti ir keiktis, sakė, kad jie mėgino įsilaužti į jo butą. Jie vyrui pasakė, kad buvo prie jo durų, bet nebandė eiti į vidų. Po to vyras paėmė jį už kapišono, kaklo nugarinės dalies, o J. už pakarpos ir sudaužė juos galvomis. Po to, J. stovint šonu, keliu spyrė J.į šoną, o nukentėjusiajam trenkė į akį, dėl ko jis apsvaigo ir užkliuvęs už tvorelės vos nenukrito. Po to vyras iškart nuėjo, sakydamas, kad daugiau jų nematytų. Viskas truko tik kelias minutes. D.namo palydėjo J.ir G., kadangi jie gyvena netoliese. J. po spyrio susirietė, sakė kad jam skaudėjo ir buvo sunku kvėpuoti. Po to kai sutrenkė galvomis skausmą juto kelias minutes. Nukentėjusysis paaiškino, kad mėlynė po akimi matėsi apie dvi savaites, o skaudėjo palietus apie savaitę, lipo akys ir pirmas dienas jautė jaudulį, eidamas pasižiūri per petį, nes galvoja, kad tas vyras gali grįžti. Nors nukentėjusiajam į akis kaltinamasis nieko nesakė, bet kažką sakė G. mamai. Grįžę namo visi papasakojo apie įvykį savo mamoms.
Mažametis nukentėjusysis J. Z., teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad vakare, apie 18.00 val., sekmadienį, kartu su D. nuėjo pasitikti draugo G.. Jiems būnant laiptinėje, J. susistumdė su D. ir dėl to J. atsitrenkė į buto duris. Pradėjo juoktis, nubėgo į trečią aukštą, galvojo, kad išeis kokia bobutė ir pradės rėkti, todėl išbėgo iš laiptinės. Jiems stovint lauke, prie laiptinės, išėjo vyras, kuris pradėjo keiktis, sugriebė nukentėjusįjį už kapišono ir kaklo ir sugriebęs kartu D., sutrenkė juos galvomis, dešiniu galvos šonu, dėl ko galvą skaudėjo apie pusvalandį. Po to spyrė nukentėjusiajam dešine koja į dešinę pilvo pusę, tada paleido vos nenustūmęs ir ta pačia ranka trenkė D. į veidą. Paaiškino, kad po spyrio jam buvo sunku kvėpuoti, jautė skausmą ne tik po to, bet ir tą naktį ir kitą dieną. D. po akimi mėlynė matėsi apie savaitę. Paskui vyras išeidamas pasakė, kad kitą kartą pamatęs užmuš, todėl kelias savaites bijojo eiti į mokyklą, nes reikėjo eiti pro įvykio vietą. Iškart po to, kai vyras išėjo, jie gal palydėjo D. namo ir patys grįžo namo. Vėliau G. paprašė jo mamos telefono numerio ir visi nuėjo iki policijos komisariato, tačiau jiems buvo liepta grįžti į įvykio vietą. Ar įvykį kas nors matė, nežino.
Nukentėjusiojo mažamečio J. Z. atstovė pagal įstatymą G. Z., teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jai dirbant apie 19.00 val. paskambino G. mama, ir papasakojo apie situaciją, kad kaimynas sumušė jos vaiką ir D.. Kadangi darbe nevisada gali atsiliepti, tuoj pat perskambino savo vaikui, atsiprašė iš darbo ir telefonu susisiekusi su D. mama, susitarė susitikti prie „(duomenys neskelbtini)“ ir užregistruoti įvykį, bet komisariato patalpos buvo užrakintos. Apie įvykį pranešė bendruoju pagalbos telefonu ir visi nuvyko į įvykio vietą, prie G. namų, kur atvyko policijos pareigūnai. Sūnus jai pasakojo analogiškas įvykio aplinkybes, kurias nurodė teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja paaiškino, kad jos sūnus buvo išsigandęs, perbalęs, jam trūko oro ir skaudėjo galvą, todėl davė vaistų nuo skausmo ir raminamųjų, nes jis trukčiojo iš baimės. Kadangi sūnus jaučia išgąstį iki šiol, norėtų jį nuvežti į sanatoriją, už ką, tikisi, jog apmokės kaltinamasis. Sūnui padarytą neturtinę žalą vertina 500,00 eurų, tačiau teisiamojo posėdžio metu sumažino reikalavimo sumą iki 300,00 eurų.
Nukentėjusiojo mažamečio D. S. atstovė pagal įstatymą Z. S., teisiamojo posėdžio metu pateikė analogiškus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes kaip ir G. Z. bei D. S. ir civilinio ieškinio reikalavimą turtinei ir neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 350,00 eurų.
Mažametis liudytojas G. S., teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad draugai J. ir D. atėjo jo pasikviesti į lauką. Jis apsirengė ir visi nuėjo į laiptinę. Tuo metu J. su D. susistumdė ir kažkuris atsitrenkė į kaimyno duris. Jiems nuėjus į lauką, iš laiptinės išėjo vyras, kuris paėmė J. ir D. už striukės kapišono, abu į vienas kitą sudaužė, spyrė J. koja ir tuomet trenkė D. kairės rankos kumščiu tiesiai į akį. J. spyrė koja į pilvo šoną, tikriausiai, kad į dešinę pusę ir J. sakė, kad jam buvo sunku kvėpuoti, o D. prie akies pamėlynavo viskas, akis buvo raudona, o mėlynė matėsi apie dvi savaites. Įvykio metu jis stovėjo priešais juos, maždaug stalo atstumu. Paaiškino, kad jo mamai tas vyras sakė, kad kitas bus jis. Po įvykio J. jautėsi nustebęs. D. sakė, kad jam truputį paskaudėjo ir viskas, pats buvo nustebęs, šoko būsenoje, tačiau nesijaučia nukentėjęs nuo šio įvykio.
Liudytoja I. S. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2020 m. sausio 9 d., G. išėjo su draugais-klasiokais į kiemą, tačiau po 10 minučių, atėjęs kaimynas – kaltinamasis L. B., pasakė, kad sumušė vaikus, vienam spyrė, kitam trenkė ir klausė, kur yra jos vaikas, kadangi jis bus sekantis. Ji tuoj pat puolė skambinti savo sūnui, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, jo telefonas iškrito ir sudužo. Kuomet ji ieškojo sūnaus lauke, jis tuo metu grįžo į namus pats. Sūnus paaiškino, kad jiems atsirėmus į kaltinamojo buto duris, šis nusivijo juos laiptais žemyn ir vienam nukentėjusiajam spyrė į pilvą, dėl ko jis duso, o kitam trenkė. Iš sūnaus gavusi nukentėjusiųjų mamų telefonus susisiekė su jomis ir sužinojo, kad sūnaus pasakojimas yra tiesa. Tuomet visi, kartu su vaikais, nuėjo į komisariatą, tačiau kadangi buvo sekmadienis ir jis nedirbo, paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112. Teigė mačiusi ant vieno iš nukentėjusiųjų mėlynę akies zonoje, kuri buvo patepta blizgiu tepalu. Dėl šio įvykio patyrė šoką ir iš pradžių netikėjo, kad vaikai galėjo būti sumušti, tačiau ką kalbėjo L. B. ji užsirašė telefone, pagalvojusi, kad jei tai tiesa, reikės parodyti policijos pareigūnams.
Liudytojas T. L., teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 80–81) ir paaiškino, kad kaip įvyko konfliktas nematė, tik pro buto langą matė, jog buvo sujudimas lauke, stovėjo kaimynai su vaikais ir buvo atvykusi policija. Kitą dieną L. B. klausė, ar kaimynų vaikai nebando įeiti į jo butą ir pasakė, kad vaikai mėgino įeiti į jo butą, todėl jis juos nusivijęs į apačią aprėkė. Iš kaimyno V. sužinojo, kad vaikai buvo sumušti, tačiau liudytojas neprisimena, kiek vaikų dalyvavo konflikte ir kokie sužalojimai buvo padaryti.
Ekspertas Sigitas Simanauskas, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nėra pagrindo kaltinamajam atlikti pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę.
Iš 2020 m. vasario 9 d. G. Z. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad 2020 m. vasario 9 d. apie 18:00 val. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune sugrįžęs pareiškėjos G. Z. mažametis sūnus J. Z., gim. (duomenys neskelbtini), pranešė, kad jį ir jo draugą D. S., gim. (duomenys neskelbtini), sumušė vyriškis vardu L., gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kaune. J. Z. jai papasakojo, jog jis su draugu D. S. ėjo pas kitą savo draugą G. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenantį (duomenys neskelbtini), Kaune ir D. juokais su savo pečiu stumtelėjo jos sūnų ir šis atsitrenkė į 80-o buto duris. Vėliau susitikę su G. visi nuėjo prie šio namo 2-os laiptinės, bei eidami išgirdo, kaip atsidarė kažkokio buto durys. Jiems būnant prie laiptinės staiga išėjęs jų minėtas vyriškis vardu L., kuris ir gyvena (duomenys neskelbtini) bute pradėjo koneveiktis necenzūriniais žodžiais bei grasindamas susidorojimu suėmė jos sūnų už striukės kapišono, taip pat ir jo draugą D. trenkė juos vienas į kitą ir jie susidaužė galvomis, vėliau koja spyrė jos sūnui į pilvą, o D. rankos kumščiu trenkė į veidą. Pas teismo medikus jie nesikreips, nes jokių sužalojimų jos sūnus nepatyrė, jam buvo sukeltas tik fizinis skausmas (1 t., b. l. 10–15).
Iš 2020 m. vasario 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad J. Z. iš jam pateiktų 6 nuotraukų, pagal veido formą ir praplikimą, atpažino asmenį pažymėtą Nr. 2, t. y. L. B., kaip G. kaimyną, kuris 2020 m. vasario 9 d. prie laiptinės jo ir D. galvas sutrenkė ir po to jam įspyrė į pilvą, o D. sudavė į veidą (1 t., b. l. 30–32).
Iš 2020 m. vasario 18 d. asmens aprodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad D. S. iš jam pateiktų 6 nuotraukų, pagal veido bruožus ir plaukus atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 1, t. y. L. B., kaip vyriškį, kuris 2020 m. vasario 9 d. prie laiptinės jį ir J. sutrenkė galvomis, tada įspyrė J. ir trenkė jam pačiam į veidą (1 t., b. l. 49–51).
Iš 2020 m. vasario 10 d. specialisto išvados Nr. G473/2020(02) matyti, kad D. S. minkštųjų audinių sumušimas ir kraujosruva kairės akies vokuose padaryti vienu smūgiu buku daiktu ir būdingi sužalojimams, padaromiems smūgiuojant kumščiu. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu ir atitinka užduotyje nurodytą laiką ir aplinkybes (1 t., b. l. 55).
Prie baudžiamosios bylos prijungti medicininiai duomenys, patvirtinantys kaltinamojo gydymąsi psichiatro įskaitoje (saugomi atskirame segtuve prie bylos).
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas
Vadovaujantis BK 2 straipsnio nuostatomis, asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, jei jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiam asmeniui sukėlus fizinį skausmą. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, baudžiamoji atsakomybė yra galima tik už veiką – fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų nukentėjusiojo sveikatos sužalojimą konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kitokiu smurtavimu padarytu mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį.
Kaltinamasis L. B. teigė, jog dėl ligos ir turimo invalidumo neatsimena visų įvykio aplinkybių, tačiau sutiko, jog įvykio aplinkybės kaltinime nurodytos teisingai, taigi laikytina, jog savo kaltę pripažino pilnai, o be to – sutiko atlyginti civilinius ieškinius.
Kaltinamojo L. B. kaltė be jo prisipažinimo, laikytina visiškai įrodyta aukščiau aptartais ir teisme ištirtais įrodymais, kurie patvirtina, jog kaltinamasis 2019 m. vasario 9 d. vakaro metu, apie 18.00 val. prie (duomenys neskelbtini) namo, penktos laiptinės, Kaune, rankomis sugriebęs mažamečiams J. Z. ir D. S. už striukių gobtuvų, juos tempė vieną link kito ir taip sutrenkė nukentėjusiuosius galvomis. Kaltinamasis tuoj po to dešine koja vieną kartą įspyrė J. Z. į pilvo sritį ir paleidęs jį, tapačia ranka kumščiu vieną kartą sudavė D. S. į veido sritį. Šie kaltinamojo veiksmai, priežastiniu ryšiu neabejotinai sietini su D. S. nežymiu sveikatos sutrikdymu, pasireiškusiu minkštųjų audinių sumušimu ir kraujosruva kairės akies vokuose bei sukeltu mažamečiams D. S. bei J. Z. fiziniu skausmu.
Pažymėtina, jog L. B. teigė konfliktą su mažamečiais pradėjęs dėl to, jog būdamas namuose išgirdo, kaip buvo atidarytos jo buto durys ir atidarytas stalčius, todėl pastebėjęs bėgančius vaikus bei atpažinęs jų striukes, nusivijo juos iki apačios, kur įvyko konfliktas. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina liudytojo T. L. parodymai apie tai, kad kaltinamasis jam pasakojo būtent tokią konflikto kilimo priežastį ir teiravosi, ar pas liudytoją į namus nebuvo bandyta įeiti. Tačiau konflikto kilimo priežastis nukentėjusieji, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, bei pasakodami savo įstatyminėms atstovėms nurodė kitokias ir jas paaiškino nuosekliai, todėl teismas neturi objektyvaus pagrindo jais netikėti, ir priešingai – kaltinamojo pateiktą konflikto kilimo priežastį vertina kritiškai, kadangi šis teisiamojo posėdžio metu nepateikė visų įvykio aplinkybių, nenurodė, jog buvo nuėjęs iki liudytojos I. S., kuriai pripažino smurtavęs prieš mažamečius ir nurodė, kad jos sūnus bus kitas. Nukentėjusieji J. Z. ir D. S. paaiškino, kad nuėję pasikviesti į lauką G. S., kuris gyvena penktame aukšte, juokaudami susistumdė ir dėl to D. S. atsirėmė į kaltinamojo duris, tačiau durų nemėgino atidaryti. Nusileidę iki trečio aukšto girdėjo, kaip atsidarė kažkurio buto durys, tačiau pagalvoję, kad išeis kokia močiutė ir pradės rėkti, nusileido iki apačios ir stovėjo prie laiptinės durų. Po kelių minučių išėjęs kaltinamasis puolė rėkti ir koneveiktis įvairiais žodžiais teigdamas, kad šie mėgino įsilaužti į jo butą. Nors nukentėjusieji teigė, kad tik buvo prie jo durų, tačiau nebandė eiti į jo buto vidų, kaltinamasis jų neklausęs paėmė D. S. už kapišono, kaklo nugarinės dalies, o J. Z. už pakarpos ir sudaužė juos galvomis, dėl ko abu juto skausmą, ir J. Z. stovint šonu, keliu spyrė į šoną, dėl ko jis iš skausmo susirietė ir negalėjo kvėpuoti. Kaltinamasis paleidęs J. Z. rankos kumščiu trenkė į akį D. S., dėl ko jis apsvaigo ir užkliuvęs už tvorelės vos nenukrito ir nueidamas kaltinamasis pagrasino susidorojimu, kas neabejotinai padidino nukentėjusiųjų išgąstį, o tą patvirtino ir jų įstatyminės atstovės – mamos Z. S. ir G. Z.. Be to, analogiškas įvykio aplinkybes, konflikto kilimo priežastį ir eigą patvirtino ir tiesioginis liudytojas – mažametis G. S.. Kaltinime nurodytas aplinkybes ir nukentėjusiųjų bei liudytojo G. S. nuoseklius parodymus patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklausti Z. S., G. Z., I. S. bei T. L.. Be kita ko minėtus įrodymus papildo ir kiti rašytiniai įrodymai. Iš 2020 m. vasario 17 – 18 dienomis atliktų procesinių veiksmų – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką – užfiksuotų protokoluose matyti, kad abu nukentėjusieji – J. Z. ir D. S., iš jiems pateiktų 6 nuotraukų, pagal veido formą ir plaukus atpažino kaltinamąjį L. B., kaip G. kaimyną, kuris 2020 m. vasario 9 d. prie laiptinės sutrenkė nukentėjusiuosius galvomis, įspyrė į J. Z. į pilvą, o D. S. kumščiu sudavė į veidą, kas neabejotinai sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą, o D. S. atveju – ir nežymų sveikatos sutrikdymą, ką patvirtina specialisto išvada Nr. G473/2020(02) kurioje nurodyta, kad D. S. nežymus sveikatos sutrikdymas pasireiškė minkštųjų audinių sumušimu ir kraujosruva kairės akies vokuose, kurių susidarymas būdingas smūgiuojant kumščiu.
Išvardinti byloje esantys įrodymai esmingai sutampa tarpusavyje. Byloje nėra duomenų, kad šie įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos. Šie įrodymai tarpusavyje susiję ir sudaro vieningą visumą, kurių viseto pagrindu darytina išvada ir neginčijamai nustatyta, jog kaltinamasis L. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Įrodymų, prieštaraujančių išvardintiems, baudžiamojoje byloje nėra.
Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda kitam asmeniui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015). Šiuo atveju kaltinamasis, būdamas suaugęs ir pakaltinamas, suėmęs mažamečius už striukių gobtuvų ir taip laikydamas ir tempdamas juos vienas link kito ir sutrenkęs juos galvomis, o po to vienam jų koja spyręs į pilvo šoną, o kitam – kumščiu sudavęs į veidą ir pataikęs į akį, suvokė, kad neišvengiamai sukels padarinius – arba nežymų sveikatos sutrikdymą arba fizinį skausmą, bent vieno iš šių padarinių norėjo ir leido jam kilti, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Atsižvelgiant į tai, L. B. padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiant į veiką kvalifikuojančius požymius, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai.
Dėl bausmės skyrimo
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje (padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumo laipsnis, nusikalstamos veikos stadija, kaltės forma, veikos padarymo motyvai, kaltininko asmenybė, atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės, nusikalstama veika padaryta žala). Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.
Kaltinamasis L. B. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, teisiamas trečią kartą, administracine tvarka baustas ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 115–116), priklausomybės ligų centre neregistruotas (1 t., b. l. 121), nors registruotas ir gydytas gydytojų psichiatrų, tačiau jam skirti teismo ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę nėra pagrindo (1 t., b. l. 126), ką teismo posėdžio metu patvirtino ekspertas, atsižvelgęs į naujausius kaltinamojo L. B. medicininius duomenis, yra pakaltinamas, nedirba.
Kaltinamojo L. B. atsakomybę lengvinti aplinkybė – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiams asmenims, kaltinamajam skirtina arešto bausmė, jos dydį skaičiuojant nuo sankcijos vidurkio iki minimumo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu bendrintina su Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu dvi laisvės apribojimo bausmės dienas prilyginant vienai arešto parai. Į paskirtos galutinės bausmės laiką įskaitytina bausmės dalis, jau atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. nuosprendį.
Dėl bausmės vykdymo atidėjimo
Nagrinėjamu atveju aktuali BK 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujoji Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio redakcija (patvirtina 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XI-1861), kuri nedraudžia atidėti bausmės vykdymą padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai pat nustatė galimybę atidėti arešto bausmės vykdymą, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo kaltinamajam L. B..
Pagal BK 75 straipsnį asmeniui bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015).
Sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo L. B., pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Pažymėtina, kad teismas gali atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų tuo atveju, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Nors arešto bausmės atidėjimo institutas yra naujas, tačiau teismų praktikoje sprendžiant klausimus dėl terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikomasi nuomonės, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą netiesiogiai įpareigojo teismus neapriboti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-386-746/2015), todėl esamomis aplinkybėmis pagrįstai manytina, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti ir be realaus arešto bausmės atlikimo, o realus arešto bausmės vykdymas neigiamai pakenktų jaunos ir darbingo amžiaus kaltinamosios socialinius ryšius, kas ją, atlikus bausmę pastūmėtų ne į elgesio korekciją, o tik į naujus nusikaltimus taip realiai ir nepasiekus bausmės tikslų.
Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis L. B. padarė vieną smurtinę nusikalstamą veiką, nukreiptą prieš dvejus mažamečius asmenis, arešto bausme teisiamas pirmą kartą, sutiko atlyginti padarytą žalą. Kaltinamasis yra darbingo amžiaus, tačiau šiuo metu nedirba, turi psichologinės sveikatos sutrikimų ir jam reikalingas gydymas, todėl bausmės, susijusios su laisvės atėmimu atlikimas, gali pakenkti kaltinamojo psichologinei būsenai, taip pat jam gali tapti sunkiau integruotis visuomenėje, o tai prieštarauja bausmės paskirčiai, kuri prioritetą skiria kaltų asmenų elgesio koregavimui. Pažymėtina, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas. Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad L. B. arešto bausmės paskyrimas ir vykdymas padarytų itin teigiamos įtakos jo ankstesniam elgesiui. Taigi atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, į probacijos instituto galimybes taisyti nusikaltusius asmenis laisvėje, teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai L. B. atžvilgiu gali būti pasiekti jam suteikiant galimybę koreguoti savo netinkamą elgesį ne įkalinimo įstaigoje, o laisvėje, todėl jam taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjo nuomone, asmens neizoliuojant nuo visuomenės, būtų efektyviau plėtojamas su laisvės atėmimu nesusijusių baudžiamosios atsakomybės formų (bausmių, probacijos, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemonių) taikymas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, optimizuojamas baudžiamosios atsakomybės formų vykdymas ir siekiama veiksmingos nuteistojo socialinės reabilitacijos, o taip pat mažinamas nuteistųjų nusikalstamų veikų recidyvas.
Kaip jau minėta, BK 75 straipsnis nustato, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja bausmės vykdymo atidėjimo termino parinkimo taisyklių. Šis klausimas yra išskirtinė teismo kompetencija. Šiuo atveju L. B. padaryto nusikaltimo pobūdis ir jo veiką kvalifikuojančios aplinkybės, tai, kad kaltinamasis yra darbingo amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tai kad bausmės tikslai, įvardyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, yra kaltininką ne tik nubausti ir sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, bet ir kontroliuoti jo elgesį, kad jis ateityje nebepažeistų visuomenėje nustatytų taisyklių, taptų pilnaverčiu visuomenės nariu, ir teismo nuomone, atsižvelgiant į skiriamą maksimalią galutinės arešto bausmės trukmę, gali būti pasiekti L. B. taikant 6 (šešių) mėnesių arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminą.
Atidedant arešto bausmės vykdymą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, kaltinamajam, arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, skirtina intensyvi priežiūra – nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), Kaune, buvimo laiką nuo 23.00 val. iki 6.00 val. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 straipsnio 3 dalis).
Dėl civilinio ieškinio
BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Mažamečio J. Z. įstatyminė atstovė, mama G. Z., atstovaudama sūnų ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį 500,00 eurų neturtinei žalai atlyginti, tačiau teisiamojo posėdžio metu ieškinio reikalavimą sumažino iki 300,00 eurų.
Mažamečio D. S. įstatyminė atstovė, mama Z. S., atstovaudamas sūnų, ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį 18,00 eurų turtinei ir 600,00 eurų neturtinei žalai atlyginti, tačiau teisiamojo posėdžio metu ieškinio reikalavimą sumažino iki 350,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Žala padaryta nukentėjusiesiems J. Z. ir D. S..
Kaltinamasis L. B., teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiųjų įstatyminėms atstovėms sumažinus pareikštų reikalavimų sumas, sutiko atlyginti padarytą žalą.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartus įrodymus neabejotinai nustatyta, jog tiek mažametis J. Z., tiek mažametis D. S., dėl kaltinamojo veiksmų patyrė moralinę žalą, iki šiol jaučiasi nesaugūs, o D. S. atveju – ir turtinę žalą dėl įsigytų medikamentų, todėl civiliniai ieškiniai laikytini pilnai įrodytais aukščiau išvardintais įrodymais ir yra tenkintini. Iš kaltinamojo L. B. priteistina J. Z. 300,00 eurų neturtinei žalai atlyginti, o D. S. ir 350,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam L. B. paliktina ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
L. B. medicininiai duomenys, saugomi atskirame segtuve prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini medicininėms įstaigoms (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Kompaktiniai diskai, esantys baudžiamojoje byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti baudžiamojoje byloje, kaip bylos medžiaga (b. l. 1 t., 75, 2 t., b. l. 43, antro tomo viršelio galinėje dalyje) (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 303 straipsnio 4 dalimi, 304–305 straipsniais, 307 straipsniu, teismas
nusprendžia:
L. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 50 parų arešto bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę bendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu dvi laisvės apribojimo bausmės dienas prilyginant vienai arešto parai, pridėti dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirti galutinę subendrintą 90 parų arešto bausmę.
Į bausmės laiką įskaityti bausmę, iš dalies atliktą pagal Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. nuosprendį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos galutinės subendrintos arešto bausmės vykdymą atidėti 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, paskiriant intensyvią priežiūrą – nustatant jos sąlygas: buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), Kaune, buvimo laiką nuo 23.00 val. iki 06.00 val.
Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Išaiškinti L. B., kad probuojamasis, kuriam paskirta intensyvi priežiūra, privalo:
1. dėvėti elektroninio stebėjimo įtaisą;
2. laikytis nustatytos dienotvarkės;
3. dalyvauti probuotojo parinktose elgesio pataisos programose;
4. pranešti probuotojui apie bet kokį dienotvarkės nesilaikymo atvejį;
5. pranešti probuotojui apie pastebėtą elektroninio stebėjimo įtaiso gedimą ar praradimą;
6. leisti probuotojui ar kitam asmeniui, vykdančiam elektroninio stebėjimo įtaiso techninę priežiūrą, patikrinti probuojamojo dėvimą elektroninio stebėjimo įtaisą;
7. grąžinti probuotojui ar kitam asmeniui, atliekančiam elektroninio stebėjimo įtaiso techninę priežiūrą, elektroninio stebėjimo įtaisą pasibaigus intensyviai priežiūrai.
L. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Iš L. B. priteisti J. Z. 300,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Iš L. B. priteisti D. S. 350,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.
L. B. medicininius duomenis, saugomus atskirame segtuve prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti medicininėms įstaigoms (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Kompaktinius diskus, esančius baudžiamojoje byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje, kaip bylos medžiagą (b. l. 1 t., 75, 2 t., b. l. 43, antro tomo viršelio galinėje dalyje) (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.