- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-94-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Dalia Kačinskienė (pran.), Neringa Švedienė
- Ieškovas
- J.B. M.
- Trečiasis asmuo
- N. T.
- Atsakovas
- V. T.
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J.B.M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J.B.M. ieškinį atsakovui V. T., dalyvaujant trečiajam asmeniui N. T., dėl pirkimo - pardavimo sutarties patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas J.B. M. 2006-11-10 dieną kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: 1) patvirtinti pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą 2005-09-27 tarp ieškovo ir atsakovo V. T., kurį atstovavo motina N. T., pagal kurią atsakovas už 60 000 Lt pardavė, o ieškovas nupirko 0,4000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso sumokėdamas pagal sutartį 30 000 Lt; 2) įpareigoti ieškovą po sprendimo įsiteisėjimo sumokėti atsakovui likusią 30 000 Lt sumą; 3) patvirtinti, kad nurodytas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ieškovui (t. 1, b.l.1-3, 22-24, 62-64). Ieškinyje ir dublike (t. 1, b.l.48-49) nurodė, kad 2005-07-22 ieškovas su N. T., atstovaujančia V. T., susitarė dėl dviejų 0,33 ha ir 0,4 ha dydžio žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) pardavimo. Bylos šalys 2005-07-27 sudarė notariškai patvirtintą 0,33 ha žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Užbaigus paveldėjimo ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūras, 0,4 ha dydžio žemės sklypas 2006-10-18 buvo įregistruotas VĮ Registrų centre. Atsakovas atsisakė sudaryti notariškai patvirtintą 0,4 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį už 60 000 Lt, iš kurių 30 000 Lt ieškovas per kelis kartus jau buvo pastarajam sumokėjęs anksčiau. Kadangi 0,33 ha ir 0,4 ha žemės sklypai yra vienas greta kito, tai, norint tiesti inžinerines komunikacijas į 0,33 ha žemės sklypą, reikia kirsti besiribojantį 0,4 ha sklypą. Tikina, kad be 0,4 ha sklypo 0,33 ha sklypo įsigijimas tampa beprasmis. Maža to, už 0,33 ha žemės sklypą ieškovas sutiko mokėti 1,5 karto brangiau (~ 50 000 Lt vietoj ~ 20 000 Lt) su sąlyga, jog ieškovui bus parduotas ir ginčo sklypas.
Atsiliepimas
Atsakovas V. T. bei tretysis asmuo N. T. atsiliepimuose į ieškinį (t. 1, b.l. 31-38, 41-42) ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti. Neigia bet kokias sąsajas tarp abiejų žemės sklypų pardavimo. 0,33 ha žemės sklypas ieškovui buvo parduotas 2005-07-27, o po 2 mėnesių - 2005-09-27 – bylos šalys pasirašė preliminarų susitarimą dėl ginčo sklypo pardavimo už 1 500 Lt/ a, iš viso 60 000 Lt (0,4 ha x 1500 Lt už arą) kainą. Susitarimo sudarymo metu 0,4 ha sklypas dar nebuvo suformuotas. Suformavus jį paaiškėjo, jog tik 0,1 ha iš 0,4 ha ploto sudaro pelkės, o 0,3 ha – ariama žemė. Todėl atsakovas atsisakė ariamos žemės dalį parduoti už pelkės kainą (t.y. po 1 500 Lt už arą), o ieškovas nesutiko mokėti daugiau. Teigia, kad norint nutiesti inžinerines komunikacijas nebūtina kertamą sklypą įsigyti nuosavybės teise. Jei 0,33 ha sklypas ieškovui yra bevertis, atsakovas pasiruošęs jį atpirkti už tą pačią kainą; taip pat sutinka grąžinti ieškovui jam sumokėtus 30 000 Lt. Nesudarius ginčo žemės sklypo pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties per 1 m., prievolė sudaryti tokią sutartį pasibaigia. Preliminarios sutarties patvirtinti negalima.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus raj. apylinkės teismas 2007-10-31 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 1, b.l.154-159). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bylos šalys 2005-09-27 pasirašė susitarimą, kurio pagrindu atsakovas pažadėjo parduoti ieškovui 0,4 ha žemės sklypą, kuris iš pietų pusės ribojasi su ieškovui priklausančiu 0,33 ha sklypu, kai tik 0,4 ha sklypas bus pamatuotas ir paruošti nuosavybės dokumentai. Minėtą susitarimą teismas vertino kaip preliminarų, nes šalys įsipareigojo ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; aptarė esmines būsimos sutarties sąlygas, susitarimas išreikštas raštu (CK 1.73 str. 1 d. 7 p., 6.165 str. 1-2 d., 6.159 str.). Ginčo sklypas buvo galutinai suformuotas ir įteisintas tik 2006-10-18. Tai esminė aplinkybė, leidžianti daryti išvadą, jog šalys sudarė ne pagrindinę ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o preliminarią, nes neįmanoma sudaryti pagrindinės sutarties, tvirtinamos notaro, nesant pirkimo – pardavimo sutarties objekto, t.y. 0,4 ha sklypo (CK 6.306 str., LR Žemės įstatymo 14 str.). Susitarimas dėl pinigų perdavimo yra už preliminarios sutarties ribų, tačiau iš principo leistinas kaip neprieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Tuo tarpu preliminari sutartis pagal CK 1.93 str. 4 d. negali būti patvirtinta, todėl ieškinys atmestinas.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-10-31 sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti (t. 2, b.l.1-6). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog, nei sudarant 2005-09-27 susitarimą dėl ginčo žemės sklypo, nei 2006-10-18 jį įteisinus kaip kadastrinį vienetą, sklypo konfigūracija, vieta arba ribos (dydis) nesikeitė ir negalėjo keistis, nes ginčo sklypą supa vietinės reikšmės kelias (1-2, 2-3 koordinatės), griovys (7-1 koordinatė) ir anksčiau suformuoti sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atsakovas elgėsi nesąžiningai: tik įregistravęs ginčo sklypą padavė skelbimus laikraščiuose apie ginčo žemės sklypo pardavimą, o su ieškovu derybų (dėl didesnės kainos) nevedė. Nors šalys susitarė dėl ginčo sklypo pirkimo – pardavimo už 60 000 Lt, o VĮ Registrų centro pažymoje sklypo vertė dabartiniu metu nurodyta 71 275 Lt, bet vėlesnis kainos pasikeitimas neduoda pagrindo teigti, jog atsakovas, sudarydamas sandorį, būtų iš esmės suklydęs (CK 1.90 str.). Tvirtina be antrojo sklypo nebūtų pirkęs pirmojo. Vienoda kaina abiems sklypams buvo numatyta todėl, kad dėl jų abiejų pardavimo buvo derėtasi vienu metu; be to, abu šiuos sklypus jungti bendri inžineriniai įrengimai. Pirmosios instancijos teismo atliktas 2005-09-27 susitarimo aiškinimas prieštarauja įstatymo nuostatoms tiek teismų praktikai. Iš 2005-09-27 susitarimo turinio akivaizdžiai matyti, kad šalys susitarė dėl pirkimo - pardavimo sutarties dalyko (individualizavo jo dislokacijos vietą) ir kainos, taigi neliko sąlygų, kurias reikėtų aptarti ateityje. LR Žemės įstatymo 14 straipsnio prasme ginčo žemės sklypas buvo suformuotas Vilniaus apskrities viršininkui 2006-02-22 priėmus atitinkamą įsakymą, apibrėžiantį ginčo sklypo dislokacijos vietą, dydį, gretimybes. 0,4 ha ginčo žemės sklypo teisinė registracija atsakovo vardu neturi juridinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, jog ieškovas įvairiomis sumomis mokėjo atsakovui už 40 arų ginčo žemės sklypą iki ir po Vilniaus apskrities viršininko 2006-02-22 įsakymo priėmimo.
Atsiliepimas
Atsakovas V. T. ir tretysis asmuo N. T. atsiliepimuose į apeliacinį skundą (t. 2, b.l.11-18) apeliacinį skundą laiko nepagrįstu ir prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Tvirtina, kad abiejų žemės sklypų pardavimas negali būti siejamas. Apelianto teiginius, jog ginčo žemės sklypas buvo suformuotas jau sudarant 2005-09-27 preliminarų susitarimą, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų apie 40 a ginčo žemės sklypo suformavimo proceso eigą (2006-05-19 žemės sklypo ribų matavimo akto, 2006-08-31 sprendimo Nr. 2.5-41-23185 atkurti nuosavybės teises). Suformavus ginčo žemės sklypą, tapo aišku, jog ginčo sklypo tik ¼ sudaro pelkės, likusi dalis – ariama žemė, o ariamos žemės kaina negali prilygti pelkės žemės kainai. Bylos šalys 2005 m. negalėjo sudaryti pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties, kadangi atsakovas neturėjo subjektinės teisės į ginčo žemės sklypą. Žemės sklypo planas yra privaloma bet kurios rūšies žemės sandorio sudėtinė dalis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tokių šiuo atveju nenustatyta.
Nagrinėjamojoje byloje kilo šalių ginčas dėl pirkimo – pardavimo ikisutartinių ir sutartinių teisinių santykių turinio, jų pobūdžio, dėl šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo. Kolegija, išklausiusi šalių ir atstovų paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino materialines ir procesines teisės normas, šiuo klausimu susiformavusią teismų praktiką, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą sprendimą, šį sprendimą panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.
Aplinkybė, jog atsakovui buvo sumokėta tam tikra pinigų suma, negali būti laikoma įrodančia, kad buvo vykdoma pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis, šis apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Sutartyje numatytos pinigų sumos sumokėjimas nelaikytinas argumentu, leidžiančiu kvalifikuoti preliminariąją sutartį kaip pagrindinę žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį. Pinigų sumos kaip avanso sąvoka gali būti vartojama tiek preliminariojoje sutartyje, tiek ir pagrindinėje pirkimo – pardavimo sutartyje, nes teisės aktai avanso turinio neatskleidžia. Tą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuojantis vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.), Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje 2006-11-06 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 (Teismų praktika Nr. 26), taip pat joje pasisakęs, jog nors iš CK 6.165 str. pateiktos preliminariosios sutarties sampratos galima daryti išvadą, kad preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo – atsiskaitymo funkciją, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybes. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Susitarimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai bus už preliminariosios sutarties ribų CK 6.165 str. 1 d. pateikiama siaurąja jos sampratos reikšme. Tačiau toks perdavimas jokiu būdu nereikš prieštaravimo imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 str. 1 d. Perduodami pinigai gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas, ne mokėjimo ir atsiskaitymo, funkcijas. Šios reikšmės ir funkcijos priklauso nuo to, bus preliminarus įsipareigojimas įvykdytas ar ne. Šiuo atveju šalys susitarė, kad, sudarius žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sumokėta pradinė įmoka bus užskaityta į pardavimo kainą, arba liks pardavėjui kaip netesybos, jei pagrindinę sutartį atsisakytų sudaryti pirkėjas (t.1, b.l. 6-7). Taigi perduotieji pinigai turėjo būti įskaitomi į mokėjimus pagal pagrindinę sutartį, arba kompensuoti pardavėjo nuostolius, o toks susitarimas nėra draudžiamas.
Aptartinos ir susitarimo nuostatos, leidžiančios kvalifikuoti šią konkrečią sutartį kaip preliminariąją. CK 6.165 str. apibrėžia, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Taigi preliminariąja sutartimi įstatymų leidėjas laiko šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t.y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 str. prasme. Būtini preliminariosios sutarties elementai yra: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 str., 6.165 str. 1 ir 2 dalys, 1.73 str. 1 d. 7 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 pažymėjo, kad tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Vertinant kokia buvo tikroji tam tikros sutarties šalių valia, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 str. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus (šalių valią ir tikslą, kurio siekta sudarant tokį susitarimą), ir būtent pagal tai kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą.
Sprendžiant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai. Pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties, – aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Bylą nagrinėjęs teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, padarė teisingą išvadą, kad susitarimas buvęs preliminarus. Šioje byloje nustatyta, kad 2005-09-27 susitarimą su papildymu (t.1, b.l. 6-7), pagal kurį atsakovas įsipareigojo parduoti žemės sklypą, lėmė tai, kad, sudarant preliminariąją sutartį, dar nebuvo pirkimo – pardavimo objekto. Tokia sąlyga yra akivaizdi ir iš paties susitarimo teksto – „kai šis 0,4 ha žemės sklypas bus atmatuotas, sutvarkyti ir paruošti pardavimui nuosavybės dokumentai“, „jeigu šis 0,4 ha žemės sklypas bus atmatuotas“, „jeigu bus sugrąžinta nuosavybė“, „jeigu atmatuojant keistųsi žemės sklypo plotai“. Neturi teisinės reikšmės toks apelianto nurodomas argumentas, kad sklypo ribos, jį suformavus bei įregistravus, faktiškai liko tapačios, kaip ir preliminarios sutarties sudarymo metu. Tai, kad žemės sklypas de facto egzistavo natūroje kaip toks dar nereiškia ir jo egzistavimo de jure, t.y. galėjimo būti notariškai tvirtintino pirkimo - pardavimo sandorio objektu, atsakovui jis tuo metu nuosavybės teise dar nepriklausė.
Skundo argumentai dėl nesąžiningo atsakovo elgesio, dėl nepakitusios žemės sklypo vertės taip pat nesudaro prielaidų kilusio ginčo išspręsti per sutarties patvirtinimo institutą, įtvirtintą CK 1.93 str. 4 d. Jau minėta, kad bylą nagrinėjęs teismas teisingai kvalifikavo šalių santykius kaip ikisutartinius, teisingai nustatė buvus sudarytai būtent preliminariai sutarčiai dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, o pirkimo-pardavimo sandoris, priešingai nei teigia apeliantas, sudarytas nebuvo, taigi negali būti ir patvirtintas. Todėl tokie apelianto skundo motyvai, kaip kad skelbimų patalpinimas laikraščiuose apie ginčo sklypo pardavimą, nepasiūlymas pačiam ieškovui parduoti žemės sklypo už kitą, didesnę kainą teisinės reikšmės neturi, jie galėtų būti nagrinėjami bei vertinami tik sprendžiant ginčą dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus bei nustatytus faktus įvertino teisingai, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, tinkamai savo išvadas motyvavo. Esant tokioms aplinkybėms, apskųstas teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 470 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 98 str.). Išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas yra spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijas). Nors tokių išlaidų atsakovas patyrė 2000 Lt, įvertinus ginčo pobūdį (tuo klausimu pakankamai aiškiai yra susiformavusi teismo praktika), bylos apimtį, procesinių dokumentų skaičių, tai, kad tas pats advokatas dalyvavo ir pirmosios instancijos teisme, maksimali kompensuojama suma už teisines paslaugas galėtų būti tik 470 Lt (0,5 MAA, nustatyto iki 2008-01-01, arba 350 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą; 120 Lt už 1 atstovavimo apeliacinės instancijos teisme valandą (1 val. x 0,15 MMA, nustatyto nuo 2008-01-01), Rekomendacijų 7 p., 8.11 p., 8.18 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Juozo B. M. 470 ( keturis šimtus septyniasdešimt ) litų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme V. T. naudai.