Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-03-19 · Civilinė byla Nr. e2A-1153-910/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-02-20Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-03-19Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-19
Bylos Nr.
e2A-1153-910/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01993-2018-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Laima Ribokaitė, Rita Kisielienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Axinet“
Atsakovas
T. P.
Kategorijos
  • 1.3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3.5.3.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3.5.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.4.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-1153-910/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01993-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 1.3.5.3.15.1; 1.3.5.10; 3.3.1.20; 3.4.1.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Vilijos Mikuckienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Axinet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Axinet“ ieškinį atsakovei T. P. dėl darbo ginčo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. DGKS-6815 darbo byloje Nr. APS-36-21846/2017, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydama atsakovės reikalavimus dėl jos sutuoktinio A. P. darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių priteisimo atmesti bei priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškinyje nurodė, kad Darbo ginčų komisija išnagrinėjo atsakovės (darbuotojo turtinių teisių paveldėtojos) 2017 m. lapkričio 3 d. prašymą dėl jos sutuoktiniui neišmokėto darbo užmokesčio ir komandiruotės išlaidų išieškojimo iš įmonės, priimdama sprendimą, kuriuo tenkino atsakovės prašymą ir nurodė išieškoti jai iš įmonės 5 722,53 Eur darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 3 200 Eur dienpinigius. Ieškovės nuomone, atsakovė Darbo ginčų komisijai nepateikė įrodymų objektyviai pagrindžiančių jos reikalavimus, todėl jos reikalavimai turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Pažymėjo, kad Darbo ginčų komisija nustatė, jog atsakovės sutuoktinis įmonėje dirbo nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d. ir visą šį laikotarpį negavo nė vieno mokėjimo už atliekamą darbą, todėl iš įmonės atsakovei nurodė išieškoti atsakovės sutuoktinio darbo užmokestį už visą šį laikotarpį. Ieškovės nuomone, atsakovės nurodomos aplinkybės, kad jos sutuoktinis dirbo įmonėje negaudamas darbo užmokesčio nuo darbo teisinių santykių pradžios ir tai tęsėsi dvylika mėnesių, savaime turėjo sukelti abejonių Darbo ginčų komisijai dėl atsakovės reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, nes nė vienas darbuotojas įsidarbinęs pas naują darbdavį ir negaudamas darbo užmokesčio nuo pirmos darbo dienos, nebūtų dirbęs pas tokį darbdavį net dvylika mėnesių. Atsakovės sutuoktinis įmonėje dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, todėl komandiruotpinigiai jam buvo priskaičiuojami ir mokami kiekvieną mėnesį, tuo tarpu atsakovė Darbo ginčų komisijoje nurodė, kad komandiruotpinigiai jos sutuoktiniui nebuvo išmokėti tik už du paskutinius reisus, dėl kitų mėnesių komandiruotpinigių atsakovė reikalavimų nereiškė. Ieškovės vertinimu, atsakovės nurodomos aplinkybės apie beveik metus laiko nemokamą atlyginimą, tačiau mokamus komandiruotpinigius, yra nelogiškos ir parodo, kad atsakovė nori neteisėtai pasipelnyti įmonės sąskaita ir išsireikalauti jai nepriklausančias lėšas. Pažymėjo, kad atsakovė Darbo ginčų komisijos prašė priteisti 3 200 Eur dienpinigius, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių skaičiavimų. Ieškovės teigimu, atsakovės sutuoktiniui buvo išduota banko kortelė, į kurią bendra įmonės pervesta lėšų suma buvo 8 011,03 Eur, jam taip pat buvo atliekamos pinigų perlaidos per Western Union (2016 m. birželio 5 d. pervesta 1 296,46 Eur, 2016 m. rugsėjo 26 d. pervesta 381,40 Eur). Mirus darbuotojui, atsakovė įmonę apie tai iš karto telefonu informavo ir įmonė atsakovei pervedė 500 Eur, dar papildomai buvo duota 1 000 Eur suma. Iš viso darbuotojas grynaisiais pinigais iš įmonės gavo 1 540 Eur prieš išvažiuodamas į komandiruotes ir 7 250 Eur komandiruočių metu, kas atsispindi paties darbuotojo ranka pildytose kelionės ataskaitose. Ieškovės skaičiavimais, 2016 m. gruodžio 24 d. permoka darbuotojui sudarė 4 190,27 Eur. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino, kad darbuotojas įmonėje dirbo nelegaliai, prašymų dėl leidimo neatvykti administracijai leidus ar kasmetinėms atostogoms raštu neteikė, pranešdavo telefonu įmonės vadovybei, kad neatvyks į darbą dėl ligos ar kitų šeimyninių priežasčių; į atsakovės sutuoktiniui išduotą banko kortelę buvo pervesta 6 151,10 Eur jo darbo užmokesčiui, dienpinigiams apmokėti bei komandiruotės išlaidoms padengti.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė turėjo galimybę pateikti visus įrodymus ir argumentus ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje. Atsakovės įsitikinimu, kartu su ieškiniu ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių darbo užmokesčio išmokėjimą jos sutuoktiniui, o savo reikalavimus grindžia tariamais komandiruotpinigių mokėjimais, todėl ieškinys nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė atsakovei iš ieškovės 5 067,17 Eur (atskaičius mokesčius) galutinį atsiskaitymą ir 547 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė ieškovei iš atsakovės 275 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog 2016 m. sausio 4 d. ieškovė ir atsakovės sutuoktinis pasirašė darbo sutartį Nr. 69, pagal kurią atsakovės sutuoktinis nuo 2016 m. sausio 5 d. buvo priimtas dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. Darbo sutartimi ieškovė įsipareigojo darbuotojui mokėti 450 Eur darbo užmokestį per mėnesį, taip pat susitarė, kad darbuotojui taikoma visiška materialinė atsakomybė. Apie darbuotojo įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nebuvo pranešta, t. y. darbuotojas įmonėje dirbo nelegaliai, tą patvirtino pati ieškovė. 2016 m. gruodžio 26 d. darbuotojas mirė. Po darbuotojo mirties, atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo, teigdama kad jos sutuoktiniui nebuvo išmokėti dienpinigiai už paskutinius du reisus, o darbo užmokestis nuo darbo sutarties sudarymo (2016 m. sausio 4 d.) iki jo mirties (2016 m. gruodžio 26 d.) visai nebuvo mokamas. Su šiais ieškovės teiginiais ieškovė nesutiko, nurodydama, kad su darbuotoju ji atsiskaitė tinkamai ir yra netgi permokėjusi darbuotojui.

6. Iš į bylą pateiktų ieškovės buhalterinių dokumentų teismas nustatė, kad darbuotojas buvo siųstas į komandiruotes tokiais laikotarpiais: nuo 2016 m. vasario 20 d. iki 2016 m. kovo 31 d., nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. liepos 1 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. spalio 27 d., nuo 2016 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d. Atsakovė komandiruočių trukmių neginčijo, laikotarpiais tarp komandiruočių darbuotojui buvo fiksuojamas nedraudiminis laikotarpis, nedraudiminiu laikotarpiu darbuotojui darbo užmokestis nebuvo skaičiuojamas ir mokamas. Ieškovė nurodė, kad darbuotojas dirbo įmonėje nelegaliai ir prašymų dėl leidimo neatvykti administracijai leidus raštu neteikė. Ieškovės teigimu, darbuotojas pranešdavo telefonu įmonės vadovybei, kad neatvyks į darbą dėl ligos ar kitų šeimyninių priežasčių, tačiau byloje jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės teiginius dėl darbuotojo jai teiktų prašymų nevykti į darbą administracijos leidimu, nėra. Priešingai, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad darbo sutartis sudaryta 2016 m. sausio 4 d., joje susitarta, kad darbuotojas pradės darbą 2016 m. sausio 5 d., tačiau pagal įmonės dokumentus jis faktiškai darbą pradėjo tik po daugiau nei pusantro mėnesio, t. y. 2016 m. vasario 20 d., tuomet, kai buvo komandiruotas į pirmąją komandiruotę. Akivaizdu, kad jei darbuotojas būtų turėjęs poreikį nevykti į darbą administracijos leidimu dėl ligos ar šeimyninių aplinkybių, tai sudarant darbo sutartį joje būtų numatyta vėlesnė jo darbo pradžios data, tačiau to padaryta nebuvo.

7. Teismas nustatė, kad nuo pat darbo sutarties su darbuotoju sudarymo iki darbuotojo mirties, t. y. beveik metus laiko, nedraudiminis laikotarpis darbuotojui buvo fiksuojamas ir darbo užmokestis už šiuos laikotarpius nebuvo skaičiuojamas būtent tuomet, kai darbuotojas nebuvo komandiruojamas į užsienį ar nebuvo kasmetinėse atostogose. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad darbuotojas įmonėje dirbo nelegaliai, todėl darbdavė, nereikalaudama iš nelegaliai dirbančio darbuotojo pateikti rašytinius prašymus dėl neatvykimo į darbą administracijos leidimu ir / ar dokumentus, kitus įrodymus, pagrindžiančius darbuotojo prastą sveikatos būklę ar kitas negalėjimo atvykti į darbą priežastis, dėl kurių jis turėtų poreikį prašyti darbdavės neatvykti į darbą jos leidimu, pati sau prisiėmė neigiamas tokio savo pasyvaus ir teisės aktų nuostatas pažeidžiančio elgesio pasekmes.

8. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog darbuotojas prašė neatvykti į darbą administracijos leidimu, todėl nedraudiminis laikotarpis darbuotojui tarp jo komandiruočių ir kasmetinių atostogų buvo fiksuojamas įmonės interesais, nesant darbuotojo valios, dėl ko tarp komandiruočių ir kasmetinių atostogų darbuotojui nedraudiminis laikotarpis (neatvykimas į darbą administracijos leidimu) buvo fiksuotas nepagrįstai. Vadovaudamasis teismų praktika, teismas laikė kad darbuotojas, kaip tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, jam įmonės fiksuotu nedraudiminiu laikotarpiu dirbo budėjimo režimu, todėl jam darbo užmokestis už šiuos laikotarpius turėjo būti priskaičiuotas ir išmokėtas pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Darbo santykių metu darbuotojui iš viso nepagrįstai kaip nedraudiminis laikotarpis buvo užfiksuota 80 darbo dienų. Pagal darbo sutartį darbuotojo darbo užmokestis buvo 450 Eur, todėl vidutinis jo vienos darbo dienos darbuotojo užmokestis – 21,43 Eur (450 Eur / 21 d. d.). Už 80 nepagrįstai nedraudiminiu laikotarpiu žymėtų darbuotojo darbo dienų jam turėjo būti priskaičiuota 1 714,40 Eur (80 x 21,43 Eur) darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius – 1 302,95 Eur).

9. Teismas nustatė, kad darbo santykių metu tam tikromis dienomis darbuotojui buvo fiksuotos pravaikštos, už kurias darbo užmokestis darbuotojui nebuvo skaičiuojamas, taip pat darbuotojui buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 31 d. (30 kalendorinių dienų). Už komandiruotėse dirbtas dienas darbuotojui buvo priskaičiuota 2 798,38 Eur, taip pat priskaičiuota 428,57 Eur atostoginių. Bendra darbuotojui priklausiusi darbo užmokesčio kartu su atostoginiais suma, atskaičius mokesčius, sudarė 2 646,10 Eur.

10. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė neginčijo jos sutuoktiniui fiksuotų pravaikštų, suteiktų kasmetinių atostogų laikotarpio, darbdavės paskaičiuotų atostoginių, darbo užmokesčio už darbuotojo darbo dienas komandiruotėse sumų, taip pat į tai, kad darbdavė nepagrįstai darbuotojui fiksavo neatvykimą į darbą administracijos leidimu bei už šias dienas apskaičiavęs darbuotojo darbo užmokestį, teismas sprendė, kad visa darbuotojo darbo užmokesčio su atostoginiais suma už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 26 d. sudaro 4 941,35 Eur (1 714,40 Eur + 2 798,38 Eur + 428,57 Eur), kas atskaičius mokesčius sudaro 3 949,05 Eur (1 302,95 Eur + 2 646,10 Eur).

11. Remdamasi byloje pateiktais buhalteriniais dokumentais, teismas nustatė, kad bendra darbo santykių metu darbuotojui priklausiusi dienpinigių suma – 7 257 Eur, o kitų komandiruočių metu darbuotojo patirtų išlaidų suma – 4 400,08 Eur, kurią darbdavė taip pat darbuotojui turėjo kompensuoti.

12. Teismas nustatė, kad darbo santykių metu už įmonei padarytą žalą ieškovė iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaičiavo 2 003,16 Eur. Pagal darbo sutartį, darbuotojas buvo visiškai materialiai atsakingas. Atsakovė ieškovės padarytų išskaitų iš jos sutuoktinio darbo užmokesčio neginčijo. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus dėl atliktų išskaitų ir patirtų nuostolių, padarė išvadą, kad darbdavė iš darbuotojo darbo užmokesčio pagrįstai išskaičiavo penkių mėnesių darbo užmokestį, t. y. vieno mėnesio darbo užmokestį už atsiradusius nuostolius dėl medienos supelijimo, vieno mėnesio darbo užmokestį už krovininiam automobiliui DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei puspriekabei Krone, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą bei trijų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išskaitas už kuro trūkumus. Tačiau teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kokio dydžio ir kokius nuostolius įmonė patyrė dėl darbuotojo elgesio ir padarytų pravaikštų 2016 m. spalio 24-26 d., 2016 m. lapkričio 26-30 d., 2016 m. gruodžio 6-12 d., ir sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad šių įsakymų pagrindu turėjo teisę iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaičiuoti trijų mėnesių darbo užmokestį. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad ieškovė darbo santykių metu iš darbuotojo darbo užmokesčio dėl padarytos žalos įmonei turėjo teisę išskaičiuoti penkių mėnesių darbo užmokestį, t. y. 2 250 Eur, kas atskaičius mokesčius sudaro 1 710 Eur.

13. Nurodytų motyvų pagrindu teismas konstatavo, kad darbuotojui laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. (darbo įmonėje pradžios) iki 2016 m. gruodžio 26 d. (darbo santykių pabaigos darbuotojui mirus) darbdavė turėjo sumokėti 13 896,13 Eur atskaičius mokesčius (3 949,05 Eur darbo užmokestis kartu su atostoginiais + 7 257 Eur dienpinigiai + 4 400,08 Eur kitos komandiruotės išlaidos – 1 710 Eur išskaita nuostoliams padengti).

Šalies argumentai

14. Ieškovė nurodė, kad darbuotojui buvo išdavusi banko kortelę, kuria jis disponavo – išsigrynindavo pinigus, atsiskaitydavo už prekes ir / ar paslaugas komandiruočių metu, atsakovė aplinkybės, kad jos sutuoktiniui buvo išduota ši banko kortelė, neginčijo, taigi, akivaizdu, jog komandiruočių metu jis ja naudojosi. Ieškovė, atlikusi paskaičiavimus pateiktame banko sąskaitos, susietos su darbuotojo disponuota banko kortele, išraše, nurodė, jog į šią kortelę darbuotojui pervedė 6 151,10 Eur jo darbo užmokesčiui, dienpinigiams apmokėti bei komandiruotės išlaidoms padengti. Teismas sprendė, kad 6 151,10 Eur darbuotojas darbo santykių metu iš įmonės gavo. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad 1 000 Eur darbuotojas darbo santykių metu gavo grynaisiais pinigais, 1 296,46 Eur darbuotojui buvo išmokėta atlikus perlaidą Western Union, 381,40 Eur buvo išmokėta atlikus perlaidą Western Union atsakovei už darbuotoją. Atsakovė neginčijo, kad šie pinigai buvo skirti jos sutuoktiniui. Ieškovė taip pat teigė, kad darbuotojui buvo išmokėti grynaisiais 1 540 Eur prieš komandiruotes ir 7 250 Eur komandiruočių metu, tačiau neginčijamų įrodymų šiems ieškovės teiginiams pagrįsti byloje nepateikė. Teismas sprendė, kad abstraktūs ieškovės teiginiai, jog darbuotojo kelionių ataskaitų juodraščiai patvirtina, jog darbuotojas gavo 8 790 Eur grynaisiais pinigais iš įmonės, grynųjų pinigų išmokėjimo fakto nepatvirtina. Ieškovė taip pat teigė, kad sužinojusi apie darbuotojo mirtį iš karto pervedė 500 Eur atsakovei, tačiau teismas konstatavo, kad įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra. Teismas pabrėžė, kad ieškovė, įdarbinusi darbuotoją nelegaliai ir mokėdama nelegaliai dirbančiam darbuotojui grynuosius pinigus be kasos išlaidų orderių, perduodama jam grynuosius pinigus per kitus asmenis, pati prisiėmė sau tokio savo elgesio neigiamas pasekmes.

Žemesnės instancijos teismas

15. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad darbo santykių metu ieškovė darbuotojui iš viso sumokėjo 8 828,96 Eur (6 151,10 Eur + 1 000 Eur + 1 296,46 Eur + 381,40 Eur), vadinasi, darbuotojui įmonė liko skolinga 5 067,17 Eur galutinio atsiskaitymo sumą (13 896,13 Eur – 8 828,96 Eur).

16. Remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies. Darbo ginčų komisija ginčą nagrinėdama ikiteismine tvarka jį išnagrinėjo netinkamai, todėl teismas, ginčą išnagrinėjęs iš esmės, sprendė, kad yra pagrindas tenkinti darbuotojo sutuoktinės reikalavimus, teiktus Darbo ginčų komisijai, iš dalies – priteisti atsakovei, darbuotojo teisių perėmėjai, iš ieškovės 5 067,17 Eur, atskaičius mokesčius, galutinį atsiskaitymą, o kitą ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, ieškinio tenkinimo apimtį (43 proc.), šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkino iš dalies ir priteisė atsakovei iš ieškovės 547 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ieškovei iš atsakovės – 275 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

18. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Nesuprantama, kodėl teismas laikė nepagrįstomis ir neįrodytomis aplinkybes ir paaiškinimus, kuriuos apeliantė nurodė dėl darbuotojo nedraudiminių laikotarpių. Šias aplinkybes apeliantė grindė tokiais pačiais įrodymais, kuriuos teismas laikė tinkamais ir kuriais vadovavosi, nurodydamas komandiruočių laikotarpius ir naudojimąsi bankine kortele. Apeliantė teismo posėdžio metu paaiškino, kad darbuotojas dirbo pas apeliantę nelegaliai, todėl darbuotojas ir neteikė prašymų neatvykti į darbą administracijos leidimu raštu. Apeliantė pateikė teismui apeliantės direktoriaus įsakymus, kuriuose nustatyti laikotarpiai, kuriais darbuotojui buvo leista neatvykti į darbą apeliantės administracijos leidimu. Šių įsakymų, nurodytų laikotarpių ir aplinkybės, kad darbuotojui buvo leista neatvykti į darbą administracijos leidimu, neginčijo ir atsakovė.

18.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jei darbuotojas turėjo pradėti dirbti tik 2016 m. vasario 20 d., tai nebuvo reikalo darbo sutartyje nustatyti, jog darbuotojas dirbti pradeda nuo 2016 m. sausio 5 d. Darbo sutartyje su darbuotoju buvo sulygta, kad jis pradeda dirbti nuo 2016 m. sausio 5 d. tam, kad darbuotojas žinotų, jog turi darbo vietą ir neieškotų kito darbo, nes pervežimų verslas yra sunkiai prognozuojamas ir planuojamas (dažnai genda automobiliai, pervežimai vyksta nereguliariai, kurį laiką gali apskritai nebūti užsakymų, o kartais nėra galimybės visų užsakymų aptarnauti). Būtent dėl šios priežasties su darbuotoju darbo sutartis buvo sudaryta iš karto kai tik buvo sutarta dėl darbo sąlygų. Nepaisant to, pirmas reisas, į kurį apeliantė galėjo išsiųsti darbuotoją, prasidėjo tik 2016 m. vasario 20 d. Pažymėtina, kad faktinę darbuotojo darbo pradžią liudija ir į bylą pateiktas 2016 m. vasario 19 d. įsakymas dėl bankinės kortelės išdavimo Nr. 16-2/1, kuriame nurodyta išduoti darbuotojui bankinę kortelę. Būtent šia kortele naudojosi darbuotojas visų darbo teisinių santykių metu, todėl akivaizdu, kad faktiškai iki 2016 m. vasario 20 d. darbo santykiai tarp apeliantės ir darbuotojo nevyko.

18.3. Darbo tvarka, kuomet darbuotojui leidžiama po reiso kurį laiką savo noru neatvykti į darbą yra įprasta tarptautinių krovinių pervežimo paslaugomis besiverčiančiose įmonėse. Vairuotojai komandiruojami į reisus, kurie trunka po mėnesį ir ilgiau. Tokio pobūdžio darbas yra labai varginantis tiek fiziškai, tiek morališkai – vairuotojai ilgą laiko tarpą nebūna namie, nakvoja automobilyje, nemato šeimos. Dėl šių priežasčių, vairuotojams sudaromos galimybės po ilgo reiso pabūti namie su šeima, atgauti jėgas. Taip darbas buvo organizuojamas ir darbuotojo atžvilgiu – po kiekvieno reiso darbuotojui buvo sudaromos galimybės ilgesnį laiką pabūti namie. Taigi teismas nepagrįstai laikė, kad apeliantė privalėjo sumokėti darbuotojui 1 714,40 Eur (atskaičius mokesčius – 1 302,95 Eur).

Šalies argumentai

18.4. Pasisakydamas dėl priskaičiuotų dienpinigių ir darbuotojo patirtų išlaidų komandiruotės metu, teismas vadovavosi apeliantės pateiktais buhalteriniais dokumentais ir tuo, kad atsakovė neginčijo šių aplinkybių, o kitu atveju, t. y. spręsdamas dėl to, ar darbuotojui buvo perduodami grynieji pinigai, teismas nurodė, kad apeliantė šių aplinkybių neįrodė, nors tai yra atvaizduota tuose pačiuose buhalteriniuose dokumentuose, kuriuos teismas laikė pagrįstais ir jais vadovavosi, be to, šių aplinkybių taip pat neginčijo ir atsakovė. Akivaizdu, kad nė vienas darbuotojas nedirbtų pas darbdavį, kuris nuo pirmos darbo dienos beveik metus laiko nemoka jam darbo užmokesčio. Vien ši aplinkybė turėjo sukelti teismui rimtų abejonių atsakovės reiškiamo reikalavimo pagrįstumu.

18.5. Į bylą pateiktos paties darbuotojo ranka užpildytos suvestinės, kuriose nurodytos visos komandiruočių metu patirtos išlaidos. Šiose suvestinėse yra nurodyta, kiek ir kaip atsiskaitant (grynaisiais ar kortele), šios išlaidos buvo apmokėtos. Teismas nesivadovavo šiomis suvestinėmis, nurodydamas, kad į bylą nėra pateiktas jų vertimas. Pažymėtina, kad apeliantė kartu su 2018 m. liepos 25 d. lydraščiu pateikė teismui vieną kelionės ataskaitos juodraščio vertimą, iš kurio matyti ataskaitoje pildytų laukų pavadinimai. Į bylą pateiktos paties darbuotojo ranka surašytos ataskaitos, iš kurių matyti, kad darbuotojas atliko mokėjimus grynaisiais ir jose yra nurodęs, kiek lėšų darbuotojas grynaisiais gaudavo prieš reisą ir reiso metu. Tai neabejotinai patvirtina, kad darbuotojui buvo perduodamos grynųjų pinigų sumos, kuriomis jis disponavo. Pažymėtina ir tai, kad darbuotojo juodraštinėse ataskaitose nurodytos išlaidos perkeltos ir į apeliantės buhalterinius dokumentus – kelionės apyskaitas, kuriomis teismas vadovavosi nurodydamas, kiek darbuotojui priskaičiuota dienpinigių, kiek jis patyrė išlaidų komandiruočių metu.

18.6. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – juodraštinės darbuotojo ataskaitos, surašytos paties darbuotojo ranka, patvirtina, kad darbuotojas grynais gavo 6 090 Eur (2 150 Eur + 1 090 Eur + 2 100 Eur + 750 Eur) prieš reisų pradžią bei jų vykdymo metu, kurių teismas nepaskaičiavo, skaičiuodamas darbuotojo ir apeliantės tarpusavio įsiskolinimo balansą. Nurodytų piniginių lėšų perdavimas yra užfiksuotas ir apeliantės teismui pateiktoje dienpinigių suvestinėje už 2016 m. sausį – gruodį.

18.7. Į bylą pateiktas tarp darbuotojo ir apeliantės atstovo vykęs susirašinėjimas telefonu, kuriame pats darbuotojas klausia apeliantės atstovo, kodėl Kolia jam perdavė tik 1 000 Eur. Ši aplinkybė patvirtina, kad darbuotojas gavo grynais dar 1 000 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

18.8. Teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog darbuotojas gavo 6151,10 Eur jo darbo užmokesčiui, dienpinigiams apmokėti bei komandiruotės išlaidoms padengti, tačiau teismui pateiktas banko išrašas patvirtina, kad darbuotojui buvo pervesta didesnė piniginių lėšų suma – 8 011,03 Eur.

18.9. Apeliantė per visą darbo teisinių santykių laikotarpį turėjo sumokėti darbuotojui 14 303,18 Eur. Teismas nustatė, kad apeliantė pagrįstai iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio turėjo teisę išskaičiuoti 1 710 Eur, todėl apeliantė turėjo išmokėti darbuotojui 12 593,18 Eur. Iš viso darbuotojui darbo teisinių santykių metu buvo perduota 17 778,89 Eur (8 011,03 Eur + 1 296,46 Eur + 381,40 Eur + 1 000 Eur + 7 090 Eur), todėl darytina išvada, kad apeliantė yra visiškai atsiskaičiusi su darbuotoju ir net išmokėjusi jam daugiau nei privalėjo.

Atsiliepimas

19. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo dalį dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo iš ieškovės atsakovės naudai pakeisti bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

19.1. Pirmos instancijos teismais visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Šio ginčo dalyku yra reikalavimas išieškoti nesumokėtą darbo užmokestį už paskutinius du darbuotojo atliktus reisus ir jo įrodinėjimo našta tenka darbdaviui.

19.2. Remiantis teismų praktika, už tinkamą darbo sutarties sudarymą, tinkamą įmonės buhalterinę apskaitą, savalaikį ir tinkamą darbo užmokesčio mokėjimą, tinkamą darbuotojo siuntimą į komandiruotes, tai įforminant darbdavio priimtais įsakymais, ir pan. yra atsakingas darbdavys.

19.3. Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų tik ant vieno iš jų – darbo sutarties – yra abiejų darbo santykio dalyvių parašai. Jokių pirminių rašytinių duomenų dėl darbuotojo įdarbinimo byloje nėra. Darbuotojo parašų nėra ir ant kitų darbdavio pateiktų rašytinių įrodymų. Byloje taip pat nėra jokių darbuotojo supažindinimo su darbdavio jo atžvilgiu priimtais įsakymais duomenų ir pan., o tai rodo, jog darbdavys į savo pareigas ir įmonės duomenų tvarkymą žiūrėjo itin aplaidžiai ir, galimai, duomenis suformavo jau po fakto ir tai darė savo gynybinei pozicijai patvirtinti.

19.4. Darbdavio vadovo R. S. administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-3944- 1011/2017 buvo sprendžiamas jo atsakomybės už nelegalų įdarbinimą faktas, vadovas pripažintas dėl to kaltu ir nubaustas. Nurodytoje byloje priimta nutartis yra įsiteisėjusi, joje konstatuotos aplinkybės nagrinėjamoje byloje laikytinos prejudicinėmis.

Žemesnės instancijos teismas

19.5. Darbdavys įrodinėja, kad nėra skolingas darbuotojui, teigdamas, jog jam buvo išduota kortelė, į kurią jis pervedinėjo jam pinigus. Šiai aplinkybei įrodyti darbdavys pateikė įsakymus dėl kortelės išdavimo, išrašą iš sąskaitos ir užfiksuotas SMS žinutes, tačiau susipažinus su šių įrodymų turiniu, negalima daryti atsiskaitymo su darbuotojo išvados. Objektyvių duomenų, kad kortelė buvo išduota būtent atsakovės sutuoktiniui, ir kad ja naudojosi būtent jis, nėra. Įrašai sąskaitos išraše rodo, kad R. S. atlikdavo periodiškai sąskaitos papildymą, tačiau nėra jokių įrašų, kam tai daroma ir dėl ko, juolab nėra jokių įrašų apie tai, kad yra pervedamas darbo užmokestis ar su komandiruote susijusios išlaidos. SMS žinutės, kuriomis savo ieškinį grindžia ieškovas, neturi jokių asmens identifikavimo požymių, t. y. nerodo, kam ir kieno rašyta, iš kam priklausančio telefono numerio ir pan., taip pat nepatvirtina jokio pinigų gavimo ar atsiskaitymo fakto.

19.6. Ieškovės į bylą pateiktos atlyginimų priskaitymo suvestinės, nesant jokių pirminių juose esančių skaičių buvimą pagrindžiančių duomenų, neįrodo skolos darbuotojui nebuvimo. Jokių kitų ginčo nagrinėjimui svarbių rašytinių duomenų, pagrindžiančių nors vieną darbo užmokesčio atsakovui išmokėjimo faktą, byloje nėra.

19.7. Atsakomybė už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir įrodinėjimo našta ginčo atveju tenka ieškovei. Šiuo atveju bylos duomenys nepatvirtina atsiskaitymo su darbuotoju fakto.

19.8. Su darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta, susitarimo su darbuotoju dėl vėlesnio atsiskaitymo ar priešpriešinių reikalavimų įskaitymo nėra, darbuotojo kaltė dėl neatsiskaitymo su juo laiku byloje taip pat nenustatyta, todėl ieškovei turi būti taikomi iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti neatsiskaitymo su darbuotoju padariniai – vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos), kurios nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančiame DK reglamentuotos 147 straipsnio 2 dalyje. Kadangi atsakovė su prašymu į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2017 m. lapkričio 3 d., t. y. jau galiojant naujajam DK, iš ieškovės DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu turi būti priteistos netesybos už nesavalaikį atsiskaitymą už šešis mėnesius.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Byloje nustatytos aplinkybės

22. Byloje nustatyta, kad 2016 m. sausio 4 d. ieškovė ir atsakovės sutuoktinis A. P. sudarė darbo sutartį, pagal kurią jis nuo 2016 m. sausio 5 d. buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti darbuotojui 450 Eur darbo užmokestį per mėnesį, šalys taip pat susitarė, jog darbuotojui taikoma visiška materialinė atsakomybė ir suminė darbo laiko apskaita. Apie darbuotojo įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nebuvo pranešta, t. y. darbuotojas įmonėje dirbo nelegaliai. 2016 m. gruodžio 26 d. darbuotojas mirė.

23. Atsakovė, kaip mirusio darbuotojo teisių perėmėja, 2017 m. lapkričio 3 d. kreipėsi su prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir komandiruotės išlaidų į Darbo ginčų komisiją, kuri 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. DGKS-6815 darbo byloje Nr. APS-36-21846/2017 atsakovės (darbo byloje – ieškovės) prašymą patenkino: priteisė jai iš ieškovės (darbo byloje – atsakovės) 5722,53 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei 3200 Eur dienpinigių.

Dėl darbuotojui mokėtinų su darbo santykiais susijusių išmokų dydžio

24. Išanalizavęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad darbuotojui laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. (darbo įmonėje pradžios) iki 2016 m. gruodžio 26 d. (darbo santykių pabaigos darbuotojui mirus) ieškovės mokėtina suma sudarė 15 606,13 Eur, atskaičius mokesčius: 1302,95 Eur darbo užmokestis dirbant budėjimo režimu, 2646,10 Eur darbo užmokestis už komandiruotėse dirbtas dienas kartu su atostoginiais, 7257 Eur dienpinigiai, 4400,08 Eur kitos komandiruotės išlaidos. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė darbo santykių metu iš darbuotojo darbo užmokesčio dėl įmonei padarytos žalos turėjo teisę išskaičiuoti penkių mėnesių darbo užmokestį, t. y. 1710 Eur, atskaičius mokesčius, todėl bendra suma, kurią ieškovė turėjo išmokėti darbuotojui – 13 896,13 Eur atskaičius mokesčius.

25. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad per visą darbo santykių laikotarpį ji darbuotojui turėjo sumokėti ne 13 896,13 Eur, bet 12 593,18 Eur, t. y. apeliantė kvestionuoja prievolę mokėti darbuotojui 1302,95 Eur sumą, pirmosios instancijos teismo įvardytą kaip darbo užmokestis dirbant budėjimo režimu.

26. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nuo pat darbo sutarties su darbuotoju sudarymo iki darbuotojo mirties laikotarpiais, kai darbuotojas nebuvo komandiruojamas į užsienį ar nebuvo kasmetinėse atostogose (iš viso 80 darbo dienų), buvo fiksuojamas nedraudžiamasis laikotarpis, kurio metu darbuotojui darbo užmokestis nebuvo skaičiuojamas ir mokamas.

27. Apeliantės teigimu, darbuotojas dirbo nelegaliai, todėl prašymų dėl leidimo neatvykti administracijai leidus raštu neteikė, tačiau įmonės vadovybei telefonu pranešdavo, kad neatvyks į darbą dėl ligos ar šeimyninių priežasčių. Dėl to, apeliantės nuomone, nurodyti laikotarpiai įmonėje pagrįstai buvo fiksuoti kaip nedraudžiamieji. Apeliantė taip pat paaiškino, kad tokia darbo tvarka, kai darbuotojui leidžiama po reiso kurį laiką savo noru neatvykti į darbą, yra įprasta tarptautinių krovinių pervežimo paslaugomis besiverčiančiose įmonėse: vairuotojai komandiruojami į reisus, kurie trunka po mėnesį ir ilgiau, jie ilgą laiko tarpą nebūna namie, nakvoja automobilyje, nemato šeimos, todėl vairuotojams sudaromos galimybės po ilgo reiso pabūti namie su šeima, atgauti jėgas. Taip darbas buvo organizuojamas ir atsakovės sutuoktiniui.

28. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantė, nereikalaudama iš nelegaliai dirbančio darbuotojo pateikti rašytinius prašymus dėl neatvykimo į darbą administracijos leidimu ar kitus dokumentus, pagrindžiančius darbuotojo prastą sveikatos būklę, kitas negalėjimo atvykti į darbą priežastis, pati prisiėmė riziką dėl savo pasyvaus ir teisės aktų nuostatas pažeidžiančio elgesio.

29. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (DK 139 straipsnio 1 dalis). Dėl to vien ta aplinkybė, kad laikotarpiai tarp darbuotojo komandiruočių nebuvo tinkamai įforminti, savaime nereiškia, jog jie laikytini darbo laiku, už kurį darbdavys privalo darbuotojui mokėti darbo užmokestį.

30. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad darbuotojas, kaip tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, jam įmonės fiksuotu nedraudžiamuoju laikotarpiu dirbo budėjimo režimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad darbuotojui darbo užmokestis už šiuos laikotarpius turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta teisiškai nepagrįsta.

31. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog pagal Europos Sąjungos bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma: darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-412-403/2018; 2018 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-611/2018; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2018).

32. Nagrinėjamos bylos atveju nėra jokių duomenų, kad laikotarpiu tarp komandiruočių (įskaitant laikotarpį iki pirmosios komandiruotės) darbuotojas būtų vykdęs darbo ar su juo susijusias funkcijas, taip pat duomenų, kad darbuotojas šiuo laikotarpiu buvo darbdavės žinioje ir negalėjo savo laiku laisvai disponuoti, skirti jį savo ir šeimos interesams tenkinti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai). Aplinkybė, kad darbuotojas nebuvo darbdavės žinioje, be kita ko, patvirtina direktoriaus įsakymai dėl darbuotojo neatvykimo į darbą administracijos leidimu, kuriais darbuotojui leista įsakyme nurodytais laikotarpiais neatvykti į darbą (t. 2, b. l. 135-142). Taigi aptariamas laikotarpis (iš viso – 80 darbo dienų) nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos), todėl apeliantė neturėjo pareigos už jį mokėti darbo užmokestį.

33. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad darbo užmokestis už laikotarpius tarp komandiruočių (įskaitant laikotarpį iki pirmosios komandiruotės) darbuotojui nebuvo skaičiuojamas ir mokamas nuo pat darbo įmonėje pradžios. Byloje nėra jokių duomenų, kad darbuotojas dėl to apeliantei būtų reiškęs pretenzijas. Priešingai, darbo santykiai buvo tęsiami, darbuotojas ir toliau vykdė darbo funkcijas, kai su juo buvo atsiskaitoma tik už komandiruotėse dirbtas dienas.

34. Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. (darbo įmonėje pradžios) iki 2016 m. gruodžio 26 d. (darbo santykių pabaigos) apeliantė turėjo sumokėti darbuotojui 12 593,18 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, atskaičius mokesčius (13 896,13 Eur – 1302,95 Eur).

Dėl darbuotojui faktiškai išmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų

35. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbo santykių metu apeliantė darbuotojui sumokėjo iš viso 8828,96 Eur sumą: 6151,10 Eur pervedant į banko sąskaitą, susietą su darbuotojui išduota banko kortele, 1000 Eur grynaisiais pinigais, 1296,46 Eur atliekant perlaidą per Western Union darbuotojui ir 381,40 Eur atliekant perlaidą per Western Union darbuotojo sutuoktinei (atsakovei).

36. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateiktomis juodraštinėmis paties darbuotojo ranka surašytomis ataskaitomis, kurios, apeliantės nuomone, patvirtina, jog darbuotojas prieš reisų pradžią ir jų metu gavo grynaisiais 6900 Eur sumą. Apeliantė taip pat nurodo, kad šių lėšų perdavimas užfiksuotas ir teismui pateiktoje dienpinigių suvestinėje už 2016 m. sausio–gruodžio mėnesius.

37. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad darbuotojo kelionių ataskaitų juodraščiai nepatvirtina, jog darbuotojas gavo grynuosius pinigus iš įmonės, kartu nurodydamas, kad šie darbuotojo kelionių ataskaitų juodraščiai tinkamai neišversti į valstybinę kalbą (lentelių turinys liko neišverstas), nors teismas 2018 m. balandžio 30 d. ieškovei buvo išaiškinęs CPK 113 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl dokumentų teikimo į bylą valstybine kalba. Teismas taip pat pabrėžė, kad apeliantė, įdarbinusi darbuotoją nelegaliai ir mokėdama nelegaliai dirbančiam darbuotojui grynuosius pinigus be kasos išlaidų orderių, perduodama jam grynuosius per kitus asmenis, pati prisiėmė sau tokio savo elgesio neigiamas pasekmes.

38. Pažymėtina, kad apeliantė, tvirtindama, jog dalis su darbo santykiais susijusių išmokų, įskaitant lėšas komandiruotės metu patirtoms išlaidoms kompensuoti, darbuotojui buvo mokamos grynaisiais pinigais, byloje nepateikė kasos išlaidų orderių, kurie patvirtintų grynųjų pinigų sumokėjimo faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, perduodama darbuotojui grynuosius pinigus be kasos išlaidų orderių, prisiėmė riziką, kad, kilus ginčui dėl grynųjų pinigų sumokėjimo fakto, suvaržys galimybes įrodyti savo poziciją. Jau nurodyta, kad šioje byloje grynųjų pinigų sumokėjimo faktą apeliantė įrodinėja darbuotojo kelionių ataskaitų juodraščiais (t. 3, b. l. 78-93). Spręsdama dėl šių įrodymų vertinamosios reikšmės, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje pateikti juodraštiniai kelionių ataskaitų variantai neteikia pakankamo pagrindo konstatuoti grynųjų pinigų sumokėjimo darbuotojui faktą (CPK 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis).

39. Visų pirma, šių ataskaitų grafose, skirtose nurodyti duomenis apie darbdavio išduotus pinigus, ranka įrašyti duomenys nėra pakankamai aiškūs, jose atlikti įvairūs skaičiavimai, daug taisymų ir braukymų, be to, ranka atlikta įvairių prierašų tiek rusų, tiek lietuvių kalbą, nors darbuotojas buvo Baltarusijos pilietis. Taip pat pažymėtina, kad net ir laikant, jog kelionių ataskaitose nurodytas sumas darbuotojas gavo, iš ataskaitų turinio neaišku, ar šios sumos išmokėtos grynaisiais pinigais, ar kitu būdu. Jau nurodyta, kad byloje pirmosios instancijos teismo konstatuota ir ginčo dėl to nėra, jog darbo santykių metu apeliantė darbuotojui sumokėjo iš viso 8828,96 Eur sumą. Dėl to, byloje nesant kasos išlaidų orderių, ar kitų lygiaverčių dokumentų, patvirtinančių grynųjų pinigų išmokėjimą darbuotojui, neaišku, ar kelionių ataskaitose nurodytos sumos nepatenka į minėtą 8828,96 Eur sumą.

40. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad kelionių ataskaitų juodraščiai neįrodo darbuotojui išmokėtų grynųjų pinigų fakto, šių ataskaitų grafose apie darbdavio išduotus pinigus esančių duomenų pagrindu atlikti įrašai kituose apeliantės sudarytuose buhalteriniuose dokumentuose (įskaitant dienpinigių suvestinę už 2016 m. sausio–gruodžio mėnesius, kuria apeliaciniame skunde remiasi apeliantė) taip pat nelaikytini įrodančiais grynųjų pinigų sumokėjimą darbuotojui (CPK 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas į bendrą apeliantės darbuotojui sumokėtą sumą įskaičiavo ir grynaisiais pinigais gautus 1000 Eur, kurių gavimą patvirtina paties darbuotojo rašyta SMS žinutė (t. 2, b. l. 132; t. 3, b. l. 23). Dėl to nurodytas apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

42. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog, pervedant į banko sąskaitą, susietą su darbuotojui išduota banko kortele, darbuotojas gavo 6151,10 Eur. Apeliantės teigimu, banko išrašas patvirtina, kad darbuotojui buvo pervesta didesnė piniginių lėšų suma – 8011,03 Eur.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pati apeliantė pirmosios instancijos teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog į banko sąskaitą darbuotojo darbo užmokesčiui, dienpinigiams ir avansinėms išlaidoms padengti buvo pervesta 6151,10 Eur suma (t. 3, b. l. 74). Apeliantės byloje pateiktas banko sąskaitos išrašas taip pat patvirtina, kad darbuotojas, naudodamasis jam išduota banko kortele, atsiskaitė už pirkinius arba išgrynino pinigines lėšas už bendrą 6151,10 Eur sumą (t. 1, b. l. 101-132). Taigi apeliantės argumentas, kad darbuotojui banko pavedimu buvo sumokėta 8011,03 Eur, prieštarauja tiek pačios apeliantės teiktiems paaiškinimams, tiek faktinei bylos medžiagai, todėl yra atmestinas.

Dėl atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą reiškiamų reikalavimų

44. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, be kita ko, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo dalį dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo iš ieškovės atsakovės naudai pakeisti. Ieškovės manymu, kadangi su darbuotoju darbo santykių pabaigoje nebuvo visiškai atsiskaityta, iš ieškovės atsakovei turi būti priteistos netesybos pagal DK 147 straipsnio 2 dalį.

45. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

46. Pažymėtina, kad atsakovė, kreipdamasi į Darbo ginčų komisiją, prašė priteisti iš ieškovės darbo užmokestį ir komandiruotės išlaidas, tačiau reikalavimo dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nereiškė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė reikalavimo dėl netesybų priteisimo iš atsakovės taip pat nereiškė, nors buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovės pareikštos valios, neturėjo pagrindo spręsti dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisinių padarinių taikymo.

47. Atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodė, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, tačiau, nepaisant to, pareiškė reikalavimą priteisti atsakovės naudai delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. CPK nenustatyta šalims procesinės teisės atsiliepime į apeliacinį skundą reikšti materialaus pobūdžio reikalavimus. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja atsakovės atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą pareikšto reikalavimo dėl netesybų priteisimo ir plačiau dėl šio reikalavimo nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, konstatuota, kad apeliantė per visą darbo santykių laikotarpį (nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 26 d.) turėjo sumokėti darbuotojui 12 593,18 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, atskaičius mokesčius, taip pat nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu darbuotojui buvo sumokėta 8828,96 Eur suma (įskaitant 381,40 Eur, kurie buvo sumokėti darbuotojo sutuoktinei – atsakovei). Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantė liko skolinga darbuotojui 3764,22 Eur (12 593,18 Eur – 8828,96 Eur). Tokiu atveju ieškovės apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinys atmestas, tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, sumažinant atsakovei priteistiną galutinio atsiskaitymo sumą iki 3764,22 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

50. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė (apeliantė) patyrė 639 Eur bylinėjimosi išlaidų (239 Eur žyminio mokesčio ir 400 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti), o atsakovė – 960 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinį patenkino iš dalies (43 proc. ieškinio reikalavimų), skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovės priteisė 275 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės – 547 Eur bylinėjimosi išlaidų.

51. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažinant atsakovei priteistiną galutinio atsiskaitymo sumą iki 3764,22 Eur, laikytina, kad buvo patenkinta 58 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų (5158,31 Eur x 100 / 8922,53 Eur), todėl ieškovei iš atsakovės priteisina 370,62 Eur (639 Eur x 58 proc.), o atsakovei iš ieškovės 403,20 Eur (960 Eur x 42 proc.) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

52. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ieškovė (apeliantė) patyrė 416,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (114 Eur žyminio mokesčio ir 302,50 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti), o atsakovė – 575 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

53. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino 26 proc. ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo reikalavimų (1302,95 Eur x 100 / 5067,17 Eur), bei tai, kad šalių prašomos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, apeliantei iš atsakovės priteistina 108,29 Eur (416,50 Eur x 26 proc.), o atsakovei iš apeliantės 425,50 Eur (575 Eur x 74 proc.) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

patenkinti apeliacinį skundą iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą – sumažinti atsakovei T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Axinet“ (juridinio asmens kodas 302419772) priteistą galutinio atsiskaitymo sumą iki 3764,22 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 22 ct), atskaičius mokesčius.

Priteisti apeliantei (ieškovei) uždarajai akcinei bendrovei „Axinet“ (juridinio asmens kodas 302419772) iš atsakovės T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 370,62 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų 62 ct) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 108,29 Eur (šimtą aštuonis eurus 29 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti atsakovei T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Axinet“ (juridinio asmens kodas 302419772) 403,20 Eur (keturis šimtus tris eurus 20 ct) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 425,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt penkis eurus 50 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjos Rita KisielienėVilija MikuckienėLaima Ribokaitė