Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo Z. P.:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl R. T. sužalojimo 2014 m. gegužės 31 d.) nuteistas 40 parų areštu;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl R. T. sužalojimo 2014 m. rugpjūčio 3–4 d.) – 40 parų areštu;pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 11 metų;pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Z. P. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, ir Z. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš Z. P. nukentėjusiajam D. U. priteistas 14 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, o Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 178,87 Eur D. U. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė R. T. sveikatą, t. y. 2014 m. gegužės 31 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), tikslesnė vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu dūrė savo šeimos nariui – sugyventinei – R. T. į dešinį kelį, tokiu būdu padarydamas jai žaizdą dešinio kelio sąnaryje.

Be to, Z. P. vadovaujantis BK 140 straipsnio 2 dalimi nuteistas ir už tai, kad jis taip pat nežymiai sutrikdė R. T. sveikatą, t. y. 2014 m. rugpjūčio 3–4 d., po pietų, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), J. L. priklausančio buto virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė savo šeimos nariui – sugyventinei – R. T. į veidą nenustatytą kiekį smūgių, taip jai padarydamas kraujosruvas akių vokuose.

Z. P. nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis nežymiai sutrikdė D. U. sveikatą, t. y. 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), J. L. priklausančio buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu ne mažiau kaip 4 kartus dūrė D. U. į dešinę šlaunį, kairę šlaunį bei kapšelį, tokiais veiksmais padarydamas jam durtines-pjautines žaizdas: dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, dvi žaizdas kapšelio srityje.

Z. P. dar nuteistas ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis nužudė savo šeimos narį – sugyventinę – R. T., t. y. 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 23.05 val., (duomenys neskelbtini), J. L. priklausančio buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl nenustatytos priežasties tyčia peiliu vieną kartą dūrė gulinčiai lovoje sugyventinei R. T. į krūtinę, taip jai padarydamas durtai pjautą krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą, širdies dešiniojo skilvelio ir pertvaros sužalojimą, kuris sukėlė ūmų vidinį ir išorinį nukraujavimą, nuo kurio R. T. tuojau pat įvykio vietoje mirė.

Z. P., be kita ko, nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 23.10 val., (duomenys neskelbtini), J. L. priklausančio buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikydamas peilį rankoje ir jį atkišęs prieš D. R., grasindamas ją nužudyti, puolė jos link sakydamas „ar nori ir tave padursiu“, dėl to nukentėjusioji D. R. bijodama, jog jos nenužudytų, išbėgo į lauką, nes jai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis Z. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad nuteistojo veika yra teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nuteistojo gynėjas prašė atsižvelgti į tai, jog Z. P. nusikalstami veiksmai buvo atlikti po prieš jį panaudoto smurto ir sušvelninti jam paskirtą bausmę šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytose ribose. Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas nuteistasis Z. P., skųsdamas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir prašydamas jį pakeisti, ginčija tik apygardos teismo išvadas dėl jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikalstamą veiką, šios veikos teisinės kvalifikacijos, taip pat nukentėjusiajam D. U. priteisto neturtinės žalos dydžio.

Dėl Z. P. kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikalstamą veiką ir šios veikos teisinės kvalifikacijos

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų darytina išvada, kad nuteistasis Z. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, faktinėmis aplinkybėmis, atliktu bylos įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, šią baudžiamąją bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą, t. y. nuteistajam Z. P. paskyrė stacionarią teismo psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, gautas ekspertų išvadas ištyrė teismo posėdyje.

Remdamasi ikiteisminio tyrimo surinktais, pirmosios instancijos teismo patikrintais, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Z. P. be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, pagal kurį jis pripažintas kaltu už tyčinį savo šeimos nario – sugyventinės – R. T. nužudymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

Nuteistojo Z. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, pirmosios instancijos teismo patikrintais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs Z. P., nesuponuoja išvados, jog teismo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką yra neteisingos.

Apeliantas Z. P., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tvirtina, kad jis neturėjo jokios priežasties nužudyti R. T., mano, jog jo nusikalstamus veiksmus prieš ją išprovokavo nukentėjusiojo D. U. smurtiniai veiksmai prieš jį.

Tokie apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Z. P. kaltės tyčia dėl nenustatytos priežasties nužudžius R. T..

Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nužudymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam asmeniui ir norėjo ją atimti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą, po jo padarymo ir kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015).

Aptarti bylos įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Tokie įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, leido susiformuoti apygardos teismo vidiniam įsitikinimui, kad Z. P. vienas smūgis peiliu R. T. į krūtinę lėmė širdies dešiniojo skilvelio ir pertvaros sužalojimus, dėl kurių įvykus ūmiam vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, R. T. mirė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp Z. P. veiksmų – suduoto smūgio peiliu R. T. į krūtinės sritį, kurioje yra pats svarbiausias gyvybiškai žmogaus vidaus organas – širdis, ir pasekmių – R. T. mirties – yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvadomis dėl Z. P. kaltės formos ir rūšies, nes šios atitinka faktines bylos aplinkybes.

Apeliantas teigia, kad nužudant R. T. jis buvo fiziologinio afekto (didelio susijaudinimo) būsenos, kurią sukėlė neteisėti nukentėjusiojo D. U. veiksmai prieš jį, todėl prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 130 straipsnį, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už nužudymą labai susijaudinus.

Šis apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

BK 130 straipsnyje nustatyta privilegijuota kito asmens nužudymo sudėtis, kuri taikoma tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Kasacinis teismas formuojamoje teismo praktikoje yra išaiškinęs, kad neteisėtas asmens poelgis suprantamas kaip bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į žmogaus gyvybę, sveikatą, smūgių sudavimu ir pan., taip pat ir (ar) psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip (kasacinė nutartis Nr. 2K-92-699/2015). Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo (kasacinė nutartis 2K-176/2009). Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamu atveju nėra nė vienos iš sąlygų, būtinų Z. P. padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

Remiantis paties kaltinamojo Z. P., nukentėjusiųjų D. U. ir D. R., liudytojo T. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ištirtais teismo posėdyje, taip pat duotais teismo posėdyje, neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusioji R. T. jokių priešingų teisei veiksmų prieš nuteistąjį neatliko, nesikėsino į nuteistojo gyvybę, sveikatą, nesudavė jam smūgių ar pan., o ramiai gulėjo lovoje, žiūrėjo televizorių ir į tarp Z. P. ir D. U. kilusį tarpusavio konfliktą nesikišo bei niekaip nereagavo (1 t., b. l. 78-79; 85-90, 104-105, 124-125, 152; 2 t., b. l. 113-120, 162-173). Tarpusavio konfliktas kilo tarp Z. P. ir D. U., kuris nuteistajam priekaištavo dėl vartojamo smurto prieš jo motiną – nužudytąją R. T.. Šią aplinkybę patvirtina tiek paties nuteistojo Z. P., tiek nukentėjusiųjų D. U., D. R. ir liudytojo T. T. parodymai (1 t., b. l. 78-79; 85-90, 104-105, 124-125, 152; 2 t., b. l. 113-120, 162-173). D. U. neneigia tarpusavio konflikto metu prieš nuteistąjį Z. P. vartojęs smurtą. Aplinkybę, kad šio konflikto metu nuteistajam Z. P. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, patvirtina ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta 2014 m. rugpjūčio 11 d. specialisto išvada G243/14(11) (1 t., b. l. 154). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju aplinkybė apie D. U. smurtinius veiksmus prieš nuteistąjį pati savaime neįrodo dėl to kilusios Z. P. emocinės būsenos, pasiekusios didelį susijaudinimą (fiziologinį afektą). Ikiteisminio tyrimo metu Z. P. buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė ir joje konstatuota, kad Z. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo paūmėjęs lėtinis psichikos sutrikimas ar laikinai sutrikusi psichika, dėl kurių jis būtų negalėjęs suvokti savo veiksmų esmės ar juos valdyti, Z. P. nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, tačiau, ekspertų vertinimu, dėl tokio sutrikimo nuteistasis galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (2 t., b. l. 33-36).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad paminėtos ekspertizės akte neanalizuota aplinkybė, susijusi su nuteistojo emocine būsena, kilusia dėl neteisėtų D. U. veiksmų prieš nuteistąjį, todėl jis be pagrindo nuteistas už tyčinį nužudymą.

Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos duomenims.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistajam Z. P. buvo paskirta stacionari teismo psichologinė-psichiatrinė ekspertizė. Atliktos stacionarios teismo psichologinės-psichiatrinės ekspertizės akte konstatuota, kad objektyvių duomenų, jog Z. P. nusikalstamų veikų padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra, o nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Ekspertizės akte taip pat padaryta išvada, kad Z. P., 2014 m. rugpjūčio 9 d. padarydamas nusikalstamus veiksmus, nebuvo fiziologinio afekto būsenos (3 t., b. l. 25-29). Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad ekspertai prie tokios išvados priėjo išanalizavę ir įvertinę tiek bylos faktines aplinkybes, tiek nuteistojo medicininius dokumentus, taip pat atsižvelgę į paties nuteistojo paaiškinimus. Teisėjų kolegija abejoti pateiktomis ekspertų išvadomis ir pripažinti, kad nužudant R. T. Z. P. buvo fiziologinio afekto būsenos (staiga labai susijaudinęs), neturi jokio pagrindo. Šios ekspertizės išvados papildo ikiteisminio tyrimo metu atliktos Z. P. teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus, kitus bylos rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantą nusikalsti paskatino ne kokie nors (ne)teisėti veiksmai, koks nors susijaudinimas, bet pyktis, žemos paskatos ir suvartoto alkoholio kiekis. Alkotesterio 2014 m. rugpjūčio 10 d. 00.28 val. duomenimis, Z. P. nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,92 promilės (1 t., b. l. 143).

Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apskųstame teismo nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismas, priešingai nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, padarė teisingą išvadą, jog jis tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę – R. T.. Z. P. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Kaip minėta, nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad Z. P. pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, prašė įvertinti tai, jog Z. P. nusikalstami veiksmai buvo atlikti po prieš jį panaudoto smurto, ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Toks nuteistojo gynėjos prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmiau ištirtų bylos įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis, 2014 m. rugpjūčio 9 d. padarydamas nusikalstamus veiksmus, nebuvo fiziologinio afekto būsenos. Tai reiškia, kad Z. P. suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai jokios įtakos prieš jį atlikti D. U. smurtiniai veiksmai neturėjo.

Nuteistasis ir jo gynėjas kitų nesutikimo su nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu argumentų nenurodo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išsamiai ir motyvuotai išdėstė bei įvertino visas Z. P. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. tiek kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų bendrą visumą. Byloje neliko neįvertintos nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. Apygardos teismas už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą Z. P. paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Atkreiptinas nuteistojo gynėjo dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė ir yra tarp aptariamo baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų, o jos dydis mažesnis už sankcijoje nustatyto terminuoto laisvės atėmimo vidurkį, kuris sudaro 14 metų.

Dėl nukentėjusiajam D. U. priteistos neturtinės žalos dydžio

Apeliantas tvirtina, kad apygardos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam D. U. 14 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų išaiškinimų dėl priteistino neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose, tačiau šio savo teiginio nepagrindė jokiais argumentais. Todėl teisėjų kolegija šį apelianto teiginį pripažįsta deklaratyviu ir atmeta.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo įvertinti tai, kad neturtinei žalai atsirasti esminę reikšmę turėjo paties nukentėjusiojo D. U. neteisėtas elgesys, ir sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį iki 5 000 Eur (17 264 Lt).

Šis prašymas prieštarauja bylos duomenims, todėl netenkintinas.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai pinigais kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nuteistasis Z. P. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. U. sveikatą ir nužudė jo motiną – R. T.. Taigi akivaizdu, kad nukentėjusysis dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, nes buvo pats sužalotas ir neteko motinos. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad visi šie įstatymo leidėjo įtvirtinti kriterijai yra vertinamieji ir juos įvertina teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo byloje buvo pareiškęs 80 000 Lt (23 169,60 Eur) dydžio civilinį ieškinį. Kaip matyti iš apskųsto teismo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visus pirmiau aptartus įstatyme nustatytus kriterijus, taip pat įvertinęs ir pačios nužudytosios gyvenimo būdą atvaizduojančias aplinkybes, nukentėjusiojo byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį ir nukentėjusiajam iš viso priteisė 14 500 Eur (50 065,60 Lt) dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Kaip konstatuota anksčiau, apeliantą nusikalsti paskatino ne nukentėjusiųjų D. U. ir R. T. kokie nors provokuojantys, rizikingi, įžeidžiantys veiksmai, sukėlę nuteistojo didelį susijaudinimą, o pyktis, žemos paskatos, taip pat tam įtakos turėjo ir suvartoto alkoholio kiekis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priteista nukentėjusiajam D. U. neturtine žala, jos dydžiu, nes tokį dydį teismas nustatė apžvelgęs įstatyme įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kriterijų visumą, nepažeisdamas civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės normų (BPK 106 straipsnio 2 dalis, 109, 113, 115 straipsniai; CK 6.250 straipsnis). Toks nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis nėra akivaizdžiai per didelis ir, kitaip nei nurodo apeliantas, atitinka suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose nežymaus sveikatos sutrikdymo ir kvalifikuoto nužudymo atvejais (kasacinės nutartys 2K-118/2013, Nr. 2K-364/2014, 2K-453/2014, 2K-364-696/2015). Tuo tarpu, sumažinus priteistinos neturtinės žalos dydį iki 5 000 Eur, atsirastų pagrindas konstatuoti, kad toks dėl nusikaltimo asmens sveikatai ir gyvybės atėmimo patirtas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, neatitinka suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose.

Remdamasi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistojo apeliacinis skundas netenkintinas, o apygardos teismo nuosprendis nekeistinas.

Kitokia apelianto ir jo gynėjo nuomonė dėl bylos įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikacijos ir nukentėjusiajam priteistino neturtinės žalos dydžio, negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu keisti apskųstą iš esmės teisėtą teismo baigiamąjį aktą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Z. P. apeliacinį skundą atmesti.