- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-355-932/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20601-2022-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Rasa Paužaitė, Ugnius Trumpulis
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Advokatai
- Janas Kučinskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, S. A. (S. A.) gynėjui advokatui Janui Kučinskiui (Jan Kučynski) (per Zoom platformą),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla S. (S.) A. nutraukta, neįrodžius, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalyje.
Nukentėjusiosios D. B. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 metų balandžio 12 d. nutartimi baudžiamoji byla S. A., kuris buvo kaltinamas tuo, kad 2022 m. birželio 8 d., apie 02.00 val., (duomenys neskelbtini), įmesdamas per pastogės langą nenustatytą daiktą į gyvenamojo namo palėpę, jį sudaužė, dėl ko nuo įmesto daikto užsidegė palėpėje esančios lentos, ir taip padegė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį D. B., bei taip visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą ir padarė 2 000 eurų turtinę žalą, nutraukta, neįrodžius, kad S. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroras Sergejus Korotčenka prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. balandžio 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria pripažinti, kad S. A., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Skundu taip pat prašoma: 1) kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, teismo nutarčiai įsiteisėjus, panaikinti; 2) daiktus, turinčius reikšmės baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai tirti ir nagrinėti (kartoninę dėžę su stiklainiu ir skuduru, pagal 2022 m. liepos 27 d. kvitą B serija BBB Nr. ŠARPK001895 saugomus Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate), teismo nutarčiai įsiteisėjus, sunaikinti; 3) kompaktinį diską su vaizdo įrašais palikti saugoti kartu su baudžiamąją byla; 4) pilnai tenkinti nukentėjusiosios D. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
2.1. Prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, todėl padarė klaidingas išvadas ir S. A. nepagrįstai nutraukė bylą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš karto po įvykio apklaustas S. A. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuojamą veiką (past. – skunde šie parodymai detaliai aptariami). Apibendrindamas šiuos parodymus, prokuroras yra įsitikinęs, kad taip išsamiai nupasakoti nusikalstamos veikos eigą galėjo tik asmuo, kuris ir įvykdė nusikalstamą veiką. Pažymima, kad S. A. nurodė logišką priežastį, dėl kurios padarė nusikaltimą, t. y. dėl prieš tai vykusio konflikto norėjo pagąsdinti kaimyną. Tokią įvykių seką patvirtina ir nukentėjusiosios D. B. ir liudytojo J. B. parodymai, kuriuose užfiksuota, kaip pastarieji, išbėgę iš namo, prie jo durų rado akmenį, kas patvirtina S. A. versiją, jog pamatęs, kad sukėlė gaisrą, jis metė akmenį į nukentėjusiųjų gyvenamojo namo duris, kad šie prabustų, pamatytų degančią palėpę ir nenukentėtų nuo jo veiksmų. Nors teismo ekspertas nurodė, jog S. A. psichikos sutrikimai daro įtaką jo parodymams, jie gali būti netikslūs, dėl ko tokiais parodymais remtis negalima, tačiau, prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visgi turėjo vertinti iš karto po įvykio duotus S. A. parodymus, kadangi jie yra logiški ir atitinka faktines įvykio aplinkybes.
2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo įvardinti aplinkybių prieštaravimai ir nesutapimai, pavyzdžiui, tai, kad ant degiu skysčiu sumirkusio skuduro buvo rastas dyzelinas, nors S. A. nurodė į stiklinį butelį įpylęs benziną, yra mažareikšmiai ir jie nepaneigia asmens prisipažinimo ir logiškai nupasakotos BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos eigos. Pabrėžiama, kad nukentėjusioji D. B. ir jos sutuoktinis J. B. parodė, kad dar porą mėnesių iki nagrinėjamo įvykio buvo pjaustomos jiems priklausančio automobilio padangos, padegtas vazonas su gėlėmis, sudaužytas stiklinis indas, be to, įvykio dieną nukentėjusiajai paskambinusi kaimynė nurodė, kad S. A., priėjęs prie nukentėjusiosios namo, stovi ir žiūri į namo palėpę, kurioje įvykio naktį kaip tik ir įvyko padegimas. Taigi nukentėjusiajai nekilo abejonių, kad palėpę padegė būtent S. A., kurį išvežus gydytis nebesikartoja jokie išpuoliai. Kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad įvykio vietoje jiems buvo nurodyta, kad padegimą galėjo įvykdyti S. A..
2.3. Skunde aptariami ir S. A. motinos N. V. parodymai. Akcentuojama, kad iš karto po įvykio sulaikius jos sūnų ir paklausus pastarosios, ar šis galėjo įvykdyti nusikaltimą, N. V. atsakė „o kas daugiau“. Ir nors proceso eigoje liudytojos parodymai pasikeitė, pastaroji tvirtino, kad įvykio naktį jos sūnus miegojo namuose ir ji negirdėjo, kad šis būtų atsikėlęs ir išėjęs, tačiau tuo pačiu iš liudytojos parodymų matyti, kad S. A. yra konfliktiška asmenybė, linkęs nusikalsti, nuo 18 metų jam nustatytas psichinis sutrikimas, dėl kurio jam tekę gydytis psichiatrinėje ligoninėje. Be to, nors apklausiama liudytoja nurodė, kad jie neturėjo namuose benzino, tačiau iš karto po įvykio ji pareigūnui yra nurodžiusi, kad S. A. buvo nupirkęs benzino žoliapjovei. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad vienas iš apklaustų pareigūnų patvirtino ne kartą lankęsis S. A. namuose, kadangi šeimoje kildavo daug konfliktų, yra tekę pastarąjį vežti ir į psichiatrinę ligoninę, kadangi, būdamas neblaivus, jis tapdavo pavojingu. Taip pat pažymima, kad Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos surinktoje medžiagoje nurodyta, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras kilo dėl žmogaus veiklos, techninių gaisro kilimo priežasčių nenustatyta.
2.4. Prokuroro vertinimu, surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti nuoseklūs nukentėjusiųjų, liudytojų, galiausiai paties S. A. parodymai, specialistų išvados bei asmenį, kaltinamą padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, charakterizuojanti medžiaga (teistas, ne kartą baustas administracine tvarka), pagrįstai leidžia teigti, jog S. A., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.
3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nagrinėjamoje byloje prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei tvirtina, kad baudžiamoji byla S. A. nutraukta nepagrįstai, kadangi surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka aiškiai konstatuoti, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.
6. Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas S. A. bylą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, sprendė esant neįrodyta, jog pastarasis padarė jam inkriminuotą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tokią išvadą skundžiamą nutartį priėmęs teismas padarė konstatavęs, kad nėra tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, jog S. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, o likusiuose įrodymuose yra pernelyg daug prieštaravimų, kurių negalima pašalinti ir kurie kelia abejones dėl S. A. dalyvavimo nurodytos veikos padaryme. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, nutartyje ir skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti bylą S. A. yra pagrįstas. Prokuroro apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų pagrįstumo ir neleidžia tvirtinti, kad byloje yra nustatyta, jog būtent S. A. padegė nukentėjusiosios namo palėpę.
7. Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis S. A. pripažino kaltę, nurodė esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, taip pat paaiškino tokių savo veiksmų priežastis. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pvz., teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-511/2022, 2K-157-976/2022). Nagrinėjamoje byloje S. A. teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas dėl jam konstatuotos paranoidinės šizofrenijos, dėl kurios jis negali teisingai suprasti bylos aplinkybių (2 t., b. l. 5-13). Teisiamajame posėdyje ekspertas Mantas Juodakis patvirtino, kad S. A. parodymais remtis negalima, dėl nustatyto psichikos sutrikimo jie yra nepatikimi, priderinti prie kitų bylos faktinių aplinkybių (2 t., b. l. 81-82). Taigi aptarti argumentai leidžia konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti vertinami kaip atitinkantys savarankiško įrodymų šaltinio bei patikimumo reikalavimus. Pastebėtina, kad baigiant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras, sakydamas baigiamąją kalbą, taip pat nurodė, jog negalima vadovautis S. A. parodymais, tačiau apeliaciniu skundu, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį ir įrodinėdamas, kad asmuo, kuriam prašė taikyti priverčiamąsias medicinos prievartos priemones, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, iš esmės jau vadovaujasi šio asmens duotais parodymais, kas rodo prieštaringą valstybinio kaltintojo poziciją.
8. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad įtariamojo apklausa vyko jį sulaikius tą pačią dieną, kai ir buvo padegta nukentėjusiajai priklausančio namo palėpė, tačiau apklausoje nedalyvavo gynėjas. Apklausos metu S. A. iškart nurodė, kad prieš du mėnesius gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, yra įrašytas į įskaitą, nuolat geria vaistus (1 t., b. l. 122). Dar iki įtariamojo apklausos policijos pareigūnams atvykus į S. A. gyvenamąją vietą, taip pat kilo abejonių dėl jo psichikos būklės, o pastarojo motina pareigūnams aiškiai nurodė, kad sūnus yra sergantis, ne kartą gydęsis psichiatrinėje ligoninėje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sulaikymą vykdžiusiems pareigūnams S. A. taip pat buvo pakankamai gerai žinomas asmuo. Pareigūnas J. M. (J. M.) vėliau patvirtino, kad ir iki nagrinėjamo įvykio jį yra tekę vežti į psichiatrinę ligoninę. Taigi atliekant įtariamojo apklausą jau buvo žinomos aplinkybės dėl S. A. psichikos sutrikimų, ribojančių galimybę suvokti įtarimų bei atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų esmę. Esant tokioms aplinkybėms, ikiteisminio tyrimo tyrėja privalėjo paskirti įtariamajam gynėją, siekiant užtikrinti realias galimybes gintis nuo pareikšto įtarimo. Tuo tarpu gynėjas BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu paskirtas tik 2022 m. rugsėjo 29 d. (2 t., b. l. 19). Paminėtų aplinkybių visuma ne tik neleidžia įtariamojo parodymų pripažinti savarankišku bei patikimu įrodymų šaltiniu, kuriuo būtų galima bent iš dalies grįsti prokuroro nutarime nurodytas aplinkybes, bet ir sudaro pagrindą išvadai apie pažeistą teisę į gynybą.
9. Nagrinėjamoje byloje be ikiteisminio tyrimo metu duotų paties S. A. parodymų daugiau nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų prokuroro nutarime nurodytas aplinkybes. Nors apeliaciniame skunde S. A. kaltinančiais įrodymais prašoma remtis nukentėjusiosios D. B. bei liudytojo J. B. parodymais, tačiau pastarųjų asmenų parodymų turinys nėra informatyvus ir, juo labiau, jų parodymuose nėra įvardintos konkrečios aplinkybės, sudarančios objektyvų pagrindą spręsti, kad tai S. A. padarė jam inkriminuotą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Iš nukentėjusiosios D. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų matyti, kad pastaroji manymą, jog namo palėpę padegė S. A., grindė tuo, kad šis iki nagrinėjamo įvykio buvo atėjęs prie jų namo ir jį stebėjo. Be to, nukentėjusioji teigė, kad ir anksčiau buvo supjaustytos jų automobilio padangos, padegtas vazonas, tačiau dėl šių įvykių į policiją nesikreipė. Taip pat D. B. paaiškino, kad praeityje S. A. jų kaime yra išdaužęs langus, padaręs žalos ir kitiems asmenims, todėl ji neabejojo, kad ir šiuo atveju jų palėpę padegė būtent jis (1 t., b. l. 75-76, 79-80; 2 t., b. l. 90-94). Tuo tarpu liudytojas J. B. patvirtino tik patį padegimo faktą ir anksčiau sukeltus nemalonumus dėl pradurtų padangų, tačiau nenurodė jokių duomenų dėl palėpę padegusio asmens (2 t., b. l. 90-94). Iš to, kas aptarta, matyti, kad nukentėjusiosios parodymai dėl to, kad jų namo palėpę padegė S. A., yra tik spėlionės bei prielaidos, paremtos išskirtinai ankstesniais įvykiais (beje, jokių konkrečių duomenų, kad ir tuos ankstesnius įvykius iniciavo S. A., taip pat nėra), ar tuo, kad dar iki nagrinėjamos veikos S. A. stebėjo nukentėjusiosios namą, kas niekaip nesudaro pagrindo pagrįstam manymui, kad namo palėpę padegė būtent S. A.. Akivaizdu, kad baudžiamojoje byloje inkriminuotos faktinės aplinkybės negali būti grindžiamos tokiais pasvarstymais, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusioji D. B. nenurodė jokių aplinkybių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų, kad gaisras buvo sukeltas S. A. veiksmais.
10. Apeliaciniame skunde kaip reikšmingos vertinamos S. A. motinos N. V. iškart po įvykio policijos pareigūnams nurodytos aplinkybės, t. y. akcentuojama, kad N. V. pareigūnams patvirtino, kad tai jos sūnus padegė kaimynų namo palėpę. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, praėjus kelioms valandoms po įvykio N. V. bendravo su atvykusiais policijos pareigūnais. Tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad atsakydama į pareigūnų klausimą ji nurodė, jog sūnus galėjo padegti kaimynų namo palėpę (1 t., b. l. 22). Tokias liudytojos nurodytas aplinkybes apklausiami patvirtino ir su ja bendravę policijos pareigūnai R. K. (R. K.), J. M. (1 t., b. l. 96-97, 102-103; 2 t., b. l. 81-82). Visgi apklausiama kaip liudytoja S. A. motina N. V. tvirtino priešingai ir parodė nesakiusi, kad jos sūnus galėjo padegti kaimynų namo palėpę (1 t., b. l. 90-91; 2 t., b. l. 90-94). Atkreiptinas dėmesys, kad N. V. apie padegimą sužinojo tik anksti ryte, įvykio metu miegojo savo namuose, ten pat, jos teigimu, miegojo ir sūnus S. A.. Iš to galima spręsti, kad liudytojai, kuri įvykio naktį miegojo, apskritai nebuvo žinomos bylai reikšmingos aplinkybės. Nors neatmestina, kad įmigusi liudytoja galėjo negirdėti to, kad naktį jos sūnus galimai buvo atsikėlęs ir išėjęs, vis tik vien tokia tikimybe negali būti grindžiama išvada, kad S. A. nakties metu iš tiesų atsikėlė ir išėjo iš namų, juo labiau, padarė inkriminuotą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tarnybiniame pranešime užfiksuoti bei pareigūnų parodymuose nurodyti N. V. samprotavimai apie tai, ar jos sūnus (ne)galėjo padegti kaimynų palėpę, niekaip nesudaro pagrindo pritarti prokuroro argumentams, kad ji neva aiškiai patvirtino aplinkybes apie sūnaus veiksmais sukeltą gaisrą.
11. Likusioje bylos medžiagoje iš esmės nėra jokių reikšmingų duomenų, kad tai S. A. sukėlė gaisrą. Priešingai, kita bylos medžiaga tik sukelia papildomas abejones dėl to, ar nagrinėjama baudžiamojo įstatymo uždrausta veika pagrįstai inkriminuota S. A., į ką pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Antai, apklaustas į įvykio vietą atvykęs ugniagesys V. P. (V. P.) patvirtino tik patį gaisro faktą, tačiau jam nebuvo aišku, kaip kilo gaisras, neaišku, ar buvo įmestas koks daiktas, matėsi tik išsilydžiusios medžiagos, įtartinų daiktų nerasta (1 t., b. l. 107; 2 t., b. l. 81-82). Atlikus patikrinimą taip pat neaptiktas daiktas, kuris galėjo būti įmestas per išdaužtą palėpės langą ir sukėlęs gaisrą. Neaptikta ir medžiagų, dėl kurių galėjo kilti gaisras (1 t., b. l. 55-57). Ištyrus iš gaisro vietos paimtas stiklo šukes bei popieriaus gniužulus, ant jų degių skysčių pėdsakų nenustatyta (1 t., b. l. 64-65). Prie nukentėjusiosios namų ant kelio aptiktos dyzelino dėmės taip pat neleidžia jų susieti su kilusiu gaisru, kadangi gaisro vietoje skysčių pėdsakų neaptikta. Taigi visuma išanalizuotų bylos aplinkybių leidžia spręsti, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių S. A. veiksmais padarytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant, ar nepakaltinamas asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami asmens, kuriam inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas, naudai. Pripažinti asmenį padariusiu baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galima tik surinkus pakankamai neabejotinų įrodymų, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Nagrinėjamu atveju kaltinanti išvada negali būti grindžiama paties S. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, jie neatitinka ir patikimumo kriterijaus, be kita ko, buvo gauti suvaržius jo teisę į gynybą, taip pat negali būti grindžiama nukentėjusiosios iškeltomis prielaidomis bei liudytojos N. V. samprotavimais.
12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų ir baudžiamąją bylą S. A. pagrįstai nutraukė neįrodžius, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tokia išvada reiškia nesant pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.