Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-12-19 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-131-491/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-19
Bylos Nr.
AN2-131-491/2017
Teisminio proceso Nr.
4-08-3-00453-2017-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Valdas Meidus
Pareiškėjas
A. G.
Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-131-491/2017
Proceso Nr. 4-08-3-00453-2017-7Procesinio sprendimo kategorija : 21.11.10. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 19 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimu kreipėsi į policiją dėl jo kaimyno S. B. šuns keliamo triukšmo (lojimo). Policija šį jo pareiškimą persiuntė Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Velžio seniūnijai (toliau – Institucija), kuri 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi šis nutarimas buvo panaikintas ir byla buvo grąžinta Institucijai papildomam tyrimui atlikti. Ši nutartis įsiteisėjo 2016 m. sausio 27 d., Panevėžio apygardos teismui netenkinus Institucijos apeliacinio skundo. Institucija 2016 m. kovo 14 d. nutarimu dar kartą atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi panaikino šią apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį bei Institucijos 2016 m. kovo 14 d. nutarimą ir A. G. pareiškimą grąžino tirti iš naujo Institucijai.Institucija 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu trečią kartą atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi šis Institucijos nutarimas vėl buvo panaikintas ir byla buvo grąžinta Institucijai papildomam tyrimui atlikti. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 4 d. nutartimi tokį apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Institucija 2017 m. birželio 9 d. nutarimu vėlgi atsisakė pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi šis Institucijos nutarimas buvo paliktas nepakeistas.Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. G. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir priimti naują sprendimą. Jis nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamą nutartį priėmė visiškai neįsigilinęs į bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat teismo atliktas šių įrodymų vertinimas prieštarauja anksčiau priimtuose teismų sprendimuose išdėstytam tų pačių įrodymų vertinimui.Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jis nenurodė galimo S. B. nusižengimo laiko bei nepateikė garso ar vaizdo įrašų, kuriuose būtų užfiksuotas šuns lojimas. Jis teigia, kad prieš tai tiek apylinkės, tiek apygardos teismuose nagrinėtose bylose buvo pateikti tokie garso įrašai, juose užfiksuotas S. B. šuns lojimas bei nurodoma įvykio data bei laikas, be to, ir jo pareiškimą tyręs seniūnas nenurodė, kad tokie įrodymai nebuvo pateikti. Nurodo, kad į bylą pateiktu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas jo atliktas eksperimentas, jis siekė įrodyti, kad S. B. šuns lojimo priežastis nėra kaimynai ir jų veiksmai. Remiantis šuns elgsenos specialistės samprotavimais, šio eksperimento metu šuo nieko blogo neprisiminė, nes nelojo ir niekaip kitaip nereagavo į S-nę.Jis nesutinka ir su apylinkės teismo išvada, kad byloje nėra patvirtinta, jog S. B. šuo loja nuolat ir trikdo A. G. ramybę. Apeliantas teigia, kad pats šuns lojimo faktas abejonių jau nebekelia. Šiuo klausimu ankstesnėse bylose yra pasisakę apylinkės ir apygardos teismai. Šuns lojimo faktą patvirtina bylose esantys garso įrašai. Todėl vien tai, kad jo atlikto eksperimento metu šuo nelojo, nepaneigia garso įrašuose užfiksuotų faktų. Nurodo, kad šuns lojimo matavimo rezultatus apylinkės teismas nepagrįstai įvertino kaip nepakankamus, kadangi tereikia šiuos gautus rezultatus palyginti su skaičiais, esančiais teismo nutartyje nurodomoje higienos normoje, kuria apygardos teismas ir nurodė vadovautis kaip bendrąja norma. Kadangi nėra aišku, kurią naktį S. B. šuo los, o tai jau vyksta nuo 2015 m., todėl ir atlikti tokius matavimus tuo metu (kai šuo loja) nėra įmanoma. Jo nuomone, priešingai nei nurodoma skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje, atliktų matavimų rezultatai patvirtina, kad šuns skleidžiamas garsas yra gerokai didesnis nei leidžiama minėta higienos norma. Dėl administracinio nusižengimo bylos Nr. A13-385-1026/2017 nurodo, kad šioje byloje buvo nagrinėtas analogiškas atvejis dėl S. B. šuns keliamo triukšmo, skiriasi tik įvykio data ir šį įvykį tyrusi institucija. Minimoje byloje apylinkės teismas disponavo iš esmės tais pačiais įrodymais kaip ir šioje byloje, tačiau abiejose bylose buvo priimti visiškai priešingi sprendimai. Teigia, kad liudytojos R. S. natūraliai priimamas šuns lojimas neįpareigoja jo elgtis taip pat, juolab ši liudytoja gyvena atokiau nuo S. B. ir ją triukšmas pasiekia gerokai mažesnis. Apeliantas kritiškai vertina ir apylinkės teismo išvadą, kad Institucija, priimdama nutarimą nepradėti administracinio nusižengimo teisenos, įvertino ir liudytojo R. M., apklausto ir apylinkės teisme, parodymus. Pažymi, kad šis liudytojas nei viename iš teismo posėdžių, vykusių dėl S. B. šuns keliamo triukšmo, nedalyvavo ir nebuvo apklaustas, jis parašė tik rašytinį paaiškinimą. Atkreipia dėmesį, kad 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodoma, jog seniūnas A. V. turėtų kritiškai vertinti toliau gyvenančių kaimynų pretenzijų dėl šuns nebuvimą ir atidžiau reaguoti į informaciją, gautą iš arčiausiai šuns voljero gyvenančių asmenų. Tačiau skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas jau nurodo, kad kritiškai vertintini jo argumentai, jog kaimynai yra nutolę 80-100 m atstumu nuo šuns ir yra per toli.Apeliantas skunde cituoja civilinę bylą Nr. 3K-3-148/2012, kurioje nurodoma, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Septintojo protokolo 4 straipsnis negali būti aiškinamas taip plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinis nubaudimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Kitaip tariant, keli elgesio epizodai laiko ir erdvės atžvilgiu nėra vieningi (nesudaro vientisos veikos), o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (šio teismo sprendimai S. Z. prieš Rusiją bylose : 2007 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 14939/03, § 31, ir 2009 m. vasario 10 d. Didžiosios kolegijos sprendimas, § 92-93). Pasak jo, byloje Nr. A13-385-1026/2017 S. B. buvo nubaustas už administracinį nusižengimą, kurį jis padarė konkrečią dieną ir laiku. Kad ši byla buvo nagrinėjama ne kaip tęstinis įvykis patvirtina ir tai, kad teismas atsisakė prijungti prie bylos kaip įrodymus S. B. teikiamus 2015 metų rugpjūčio mėnesio vaizdo įrašus, fotonuotraukas, motyvuodamas savo sprendimą tuo, kad šie įrašai nėra susiję su jam inkriminuojamu 2017 m. vasario 11 d. 3 val. įvykiu. Todėl apeliantas mano, kad 2015 m. rugpjūčio mėnesio ir 2017 m. vasario 11 d. įvykiai skiriasi, todėl tapatinti jų negalima, be to, 2015 m. rugpjūčio mėnesio įvykio nagrinėjamas užsitęsė dėl Institucijos vilkinimo atlikti tyrimą. Pažymi, kad nuo Institucijos nutarimo priėmimo iki bylos nagrinėjimo apylinkės teisme į bylą buvo pateikti nauji įrodymai, iš kurių vienas yra jo atliktas eksperimentas. Kiti faktai, apelianto manymu, nėra pakankamai svarūs, kad galėtų iš esmės pakeisti prieš tai atliktą apylinkės ir apygardos teismų aplinkybių vertinimą. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovas A. V. nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jo netenkinti ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjo A. G. pareiškimas buvo tiriamas daugiau nei 2 metus, per kuriuos buvo atlikti visi tiek būtini, tiek prašomi ir apygardos teismo nutartimis nurodomi atlikti veiksmai. Įvertinus šių veiksmų pagrindu gautus duomenis, nepasitvirtino A. G. pareiškime nurodytos aplinkybės, todėl administracinio nusižengimo teisena negalėjo būti pradėta. Pareiškėjo A. G. teiginiai apie asmenį, erzinantį šunį, yra niekaip nesusiję su šia byla ir paimti iš kitos administracinio nusižengimo bylos, kurioje jie buvo vertinami tik tos bylos ribose, o ne dėl viso ginčo tarp kaimynų. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo S. B. taip pat nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jo netenkinti ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjo A. G. skundas nemotyvuotas ir paremtas tik jo subjektyviu byloje esančių įrodymų vertinimu. Teigia, kad triukšmo lygio matavimai nėra taikomi gyvūnams, todėl negali būti vertinami kaip įrodymai. Dėl kitose bylose esančių garso įrašų nurodo, kad šie taip pat neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nes nėra aišku, kokiu būdu ir sąlygomis jie buvo gauti. Tvirtina, kad yra natūralu, jog gyvūnas leidžia tam tikrus garsus, reaguodamas į aplinkos dirgiklius. Apeliacinis skundas netenkinamas.Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, pareiškėjas A. G. mano, jog administracinio nusižengimo teisena pagal jo 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą turi būti tęsiama. Tokią savo poziciją jis grindžia šiais esminiais argumentais : 1) yra pakankamai įrodymų pagrįsti S. B. kaltę pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį, t.y. pasak apelianto, S. B. kaltę patvirtina nagrinėtose bylose esantys garso įrašai, pateiktas vaizdo įrašas, aplinkos garso lygio matavimo rezultatai; 2) kaimynai girdi labai silpną S. B. šuns lojimą arba visiškai jo negirdi, kadangi nuo jo namo yra nutolę pakankamai dideliu atstumu; 3) tie patys įrodymai skirtingose, tačiau dėl tų pačių faktinių aplinkybių (šuns lojimo) nagrinėtose bylose, buvo vertinami nevienodai; 4) šioje byloje nėra jokių priežasčių tuos pačius bylos įrodymus vertinti kitaip, nei prieš tai dėl šio įvykio priimtuose apylinkės ir apygardos teismų sprendimuose; 5) S. B. šuns lojimo negalima vertinti kaip tęstinio pobūdžio, kadangi tai yra skirtingi to paties elgesio pasireiškimo atvejai, t. y. skiriasi jų laikas.Tuo tarpu iš skundžiamos nutarties matyti, kad apylinkės teismas pritarė Institucijos nutarimui nepradėti administracinio nusižengimo teisenos pagal A. G. 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą dėl S. B. šuns keliamo triukšmo. Tokią išvadą teismas grindė šiais dviem motyvais : 1) šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad S. B. šuo iš tiesų kelia triukšmą ir taip trikdo žmonių ramybę ir viešąją rimtį; 2) byloje Nr. A13-385-1026/2017 įsiteisėjusiu teismo sprendimu S. B. buvo paskirtas įpareigojimas perkelti savo šunį į kitą vietą ir tokiu atstumu, kad jis nekeltų triukšmo, netrikdytų kaimynų G. ir S. ramybės bei viešosios tvarkos, todėl Institucijos nutarimo panaikinimas ir naujo sprendimo priėmimas, kaip to reikalauja apeliantas, perkeliant šunį į kitą vietą ar jį konfiskuojant, prieštarautų dvigubo nubaudimo negalimumo principui. Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs apelianto skundo argumentus, skundžiamos teismo nutarties motyvus, tiek šioje byloje, tiek ir kitoje apygardos teisme nagrinėjamoje byloje (Nr. AN2-132-337/2017) surinktus dokumentus, sprendžia, kad galima sutikti su apelianto skundo argumentais, jog įrodymai dėl tų pačių faktinių aplinkybių (šuns lojimo) bylas nagrinėjusių teismų buvo vertinami skirtingai, tačiau nagrinėjamu atveju situacija yra kiek kitokia, nei anksčiau dėl to paties įvykio nagrinėtose bylose. Esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad A. G. 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimo tyrimo bei skundų nagrinėjimo teismuose metu Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. priėmė nutarimą nubausti S. B. pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį, tuo pačiu įpareigodamas jį perkelti savo šunį į kitą vietą ir tokiu atstumu, kad jis nekeltų triukšmo, netrikdytų kaimynų G. ir S. ramybės bei viešosios tvarkos. Šis nutarimas įsiteisėjo 2017 m. rugpjūčio 10 d. Panevėžio apygardos teismui priėmus šį nutarimą paliekančią galioti nutartį. Tokiu būdu, pritariant apylinkės teismo nutarties motyvams, galima laikyti, kad dėl to paties poelgio S. B. jau buvo nubaustas ir nebegali būti baudžiamas antrą kartą iš esmės už tą pačią veiką.ANK 591 straipsnio 8 punkte numatyta, kad administracinių nusižengimų teisena negalima, jei dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui yra priimtas teismo ar ne teismo tvarka institucijos (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba yra įvykdytas administracinis nurodymas, arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, arba dėl to nusižengimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šia teisės norma įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu – Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalyje, minėtame ANK 591 straipsnio 8 punkte. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad negalima ne tik bausti du kartus, bet ir persekioti ar teisti du kartus dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (to paties poelgio) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; 2015 m. balandžio 30 d. sprendimas Kapetanios ir kiti prieš Graikiją, peticijos Nr. 3453/12; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas Š. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-570/2010). Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą patį teisės pažeidimą, turi būti vertinamos konkrečios veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, jog asmuo antrą kartą baudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-54-303/2017). Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad šuns keliamu triukšmu nepatenkinti yra tik arčiausiai S. B. gyvenantys G. ir S., tačiau nepagrįstai sprendė, kad byloje esančių įrodymų nepakanka S. B. šuns pastovaus lojimo faktui pagrįsti. Todėl skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad šioje dalyje skundžiama apylinkės teismo nutartis priimta nepakankamai išsamiai išanalizavus byloje esančius duomenis. Visgi tai nesudaro absoliutaus pagrindo laikyti, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Tokią išvadą apygardos teismas daro dėl šių priežasčių. Yra logiška ir suprantama, kad kiekvienas žmogus – tiek gyvenantis arti triukšmo šaltinio, tiek toliau nuo jo, iš tikrųjų gali šuns lojimą girdėti bei tuo labiau jį toleruoti skirtingai. Bylose apklausti liudytojai ir nepaneigė, kad S. B. šuo neloja, jie tik teigė, kad šuo jiems jokių problemų nekelia, kai kurie iš jų jo net negirdi. Tuo tarpu arčiausiai S. B. gyvenantys G. ir S. kategoriškai teigė, kad S. B. šuo loja ir tai daro nuolat, ypač vakaro ir nakties metu, todėl šie gyventojai negali ramiai ilsėtis. Taigi, aptariamu atveju yra susidariusi tokia situacija, kurios kaimynai išspręsti paprasčiausiai bendraudami vienas su kitu nesugebėjo, todėl jų ginčas persikėlė į teismą ir kitas institucijas (policiją, seniūniją). Tokiu būdu byloje yra skirtingi parodymai dviejų nesutariančių pusių : S. B. teigia, kad jo šuo loja tiek, kiek reaguoja į jį supančią aplinką, ir šis lojimas negali trukdyti kaimynams, tuo tarpu A. G. teigia, kad šis šuo loja nuolat vakaro ir nakties metu bei tai daro be jokios priežasties. Taigi, tiek S. B., tiek A. G. susidariusią problemą dėl šuns keliamo triukšmo vertina skirtingai, tačiau pats šuns lojimo faktas išties abejonių jau nebekelia. Kita vertus, priešingai apelianto skundo teiginiams, skundą nagrinėjantis teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad S. B. šuns lojimą galima vertinti kaip tęstinio pobūdžio. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ esančių apylinkės ir apygardos teismų sprendimų, priimtų dėl S. B. šuns keliamo triukšmo, bei nagrinėjamoje byloje esančių dokumentų matyti, kad dėl šuns keliamo triukšmo (jo pastovaus lojimo) A. G. skundžiasi nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio. Sutiktina su apeliantu, kad nagrinėjamas įvykis yra apibrėžtas diena ir laiku, tačiau negalima nepaisyti to, kad tiek bylos nagrinėjimo apylinkės ir apygardos teismuose metu, tiek savo skunduose apeliantas iš esmės pabrėžia, kad S. B. šuo kelia triukšmą (loja) nuolat. Todėl vertinti tai, kaip kelis skirtingus S. B. elgesio pasireiškimo atvejus, tikrai negalima. Pagal paties apelianto žodžius, tokie epizodai dėl šuns lojimo yra ne pavieniai, o jų yra labai daug, todėl iš esmės dėl kiekvieno iš jų gali būti paduodamas pareiškimas įgaliotoms institucijoms ir dėl jo pradedamas tyrimas. Įvertinęs tai, skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad begalinis tokių procesų inicijavimas skirtingose institucijose iš esmės dėl tų pačių faktinių aplinkybių yra beprasmis ir perteklinis veiksmas bei prieštarauja ekonomiškumo principui. Visgi, šiuo atveju esminė aplinkybė yra tai, kad dėl to paties fakto – S. B. šuns lojimo (vieno iš tokių epizodų), jau yra priimtas apylinkės teismo nutarimas jį nubausti pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį bei, kaip minėta, tuo pačiu nutarimu S. B. buvo įpareigotas perkelti savo šunį į kitą vietą ir tokiu atstumu, kad jis nekeltų triukšmo, netrikdytų kaimynų G. ir S. ramybės bei viešosios tvarkos. Aptariamas įpareigojimas savo esme yra toks, kuriuo siekiama užkirsti kelią analogiško nusižengimo pasikartojimui ateityje bei, kaip nurodoma Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje, socialinės taikos atstatymo. Todėl, apygardos teismo vertinimu, S. B. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. nutarimu jau buvo nubaustas už jo šuns lojimą, o tuo pačiu nutarimu jam paskirtas minėtas įpareigojimas yra pakankamas, kad aptariamas S. B. elgesys – neužtikrinimas, kad jo šuo netrukdytų kitiems žmonėms bei netrikdytų viešosios tvarkos, nesikartotų. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi įstatymo galią. Todėl S. B. privalo vykdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarimu jam paskirtą įpareigojimą perkelti savo šunį į kitą vietą, kitaip už šios pareigos nevykdymą jam gali kilti teisinės pasekmės. Atsižvelgdamas į šias išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, jog prieš S. B. administracinio nusižengimo teisena šioje byloje, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 8 punktu, buvo nepradėta pagrįstai, esant tam įstatyminiam pagrindui, nes dėl to paties S. B. poelgio yra priimtas nutarimas skirti jam administracinę nuobaudą bei tuo pačiu nutarimu jam skirtas minėtas įpareigojimas. Dėl šių priežasčių skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo A. G. skundas netenkinamas. Dėl priimamo sprendimo pobūdžio, apygardos teismas nepasisako dėl kitų apelianto skundo argumentų bei skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvų, kadangi jie nebėra reikšmingi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir pareiškėjo A. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Valdas Meidus