Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgio Kiškio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir M. B. gynėjo advokato E. A. Žalnerausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 5 val., jei tai nesusiję su darbu.

M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 5 val., jei tai nesusiję su darbu.

Iš A. B. ir M. B. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 277 Eur (du šimtai septyniasdešimt septyni eurai) žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajam A. V. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, A. B. palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. B. ir M. B. nuteisti už tai, kad jie 2017 m. rugsėjo 16 d., apie 23 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, tarpusavio konflikto metu, M. B. tyčia sudavus smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. V. į galvos sritį, tuo metu A. B. tyčia sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, iš karto po to M. B. ranka, sulenkta per alkūnę, apkabinus nukentėjusiojo A. V. kaklą ir verčiant jį ant žemės, tuo metu A. B. tyčia sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam į galvą, po ko M. B. parvertus nukentėjusįjį ant žemės, abu bendrais veiksmais rankomis ir kojomis spaudė jį prie žemės. Tęsdami nusikalstamą veiką, jie bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. V., suduodant smūgius kojomis nukentėjusiajam į galvą, bet ne mažiau kaip dešimt smūgių, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. V. poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kaktoje abipus, kairio skruosto-smilkinio srityje, kraujosruvas po abiejų akių obuolio junginėmis, odos nubrozdinimus nosyje, sprande, kaklo dešinėje, pakaušio sumušimą, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžio A. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip dešimt dienų laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistųjų A. B. ir M. B. gynėjo advokato E. A. Žalnerausko apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nuteistųjų gynėjas pateiktą apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino susidariusią būtinosios ginties situaciją, netinkamai įvertino nukentėjusiojo A. V. elgesį – jo smurtinius veiksmus moterų atžvilgiu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė kilusio konflikto kilmės, priežasčių ir pradžios momento, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad A. B. ir M. B. padarė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, nesant būtinosios ginties situacijos.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir teismo posėdyje atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, išklausiusi proceso dalyvių baigiamąsias kalbas, nepritaria apeliacinio skundo argumentams dėl nepagrįsto nuteistųjų veiksmų nevertino kaip atliktų esant būtinosios ginties situacijai, neperžengiant jos ribų. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl to, jog byloje yra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistieji neveikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. nesigynė patys ir kitų asmenų negynė nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Apylinkės teismas, padarydamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas išvadas, pagrįstai atmetė nuteistųjų keliamas versijas dėl nenustatytos kilusio konflikto pradžios momento bei eigos ir motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais vadovaujasi, o kuriuos vertina kritiškai, kaip nepatikimus ir prieštaringus. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes įrodymus vertino ne selektyviai, tačiau įvertindamas įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, lygindamas juos tarpusavyje. Skundžiamas nuosprendis atitinka visus BPK 305-307 straipsniuose nustatytus reikalavimus, o tai, jog priimtas galutinis procesinis sprendimas neatitiko nuteistųjų lūkesčių, nėra pagrindas išvadai, jog apylinkės teismas padarė kokių nors esminių pažeidimų.

8. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-120-628/2018). Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo, vis dėlto, padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2013, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017).

9. Įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: 1) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; 2) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015).

10. Taigi, pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis kilusio konflikto iniciatorių, nukentėjusiojo elgesį su nuteistaisiais bei kitais kartu buvusiais asmenimis, nukentėjusiojo atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, taip pat turėjo būti įvertinti konfliktavusių asmenų tarpusavio santykiai, liudytojų parodymų visuma. Visų proceso dalyvių parodymai turėjo būti gretinami su jų anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat tarpusavyje, o konkrečios išvados daromos tik visų bylos duomenų kontekste, nesureikšminant kurio nors vieno duomens. Analizuojamu atveju aptarti aspektai buvo pakankamai išsamiai išanalizuoti, todėl padarytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

12. Teisėjų kolegija, prieš pradėdama analizuoti 2017 m. rugsėjo 16 d. vakare įvykusio incidento aplinkybes, priežastis bei pasekmes, atkreipia dėmesį, kad visi vakaronėje dalyvavę asmenys, įskaitant nukentėjusįjį bei nuteistuosius, vartojo stiprius alkoholinius gėrimus, buvo apsvaigę, kas turėjo įtakos tiek jų veiksmams, tiek vėliau gebėjimui atgaminti ir papasakoti tikslią įvykių eigą. Be to, įvertinama ir tai, kad visi pas S. B. namuose susirinkę asmenys buvo susiję tarpusavyje giminystės ar draugystės ryšiais, iš esmės tik nukentėjusysis A. V., atvykęs su žmona J. V., buvo S. B. kaimynas, t. y. nebuvo artimas vakaronės šeimininkės draugas ar pažįstamas. Todėl visų liudytojų parodymus būtina vertinti itin kruopščiai bei atidžiai.

13. Nuteistųjų advokato teigimu, apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo smurtinius veiksmus, atliktus D. K., J. V. ir V. K. atžvilgiu, bei pasikėsinimo atlikti smurtinius veiksmus S. B. atžvilgiu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiojo A. V. elgesys vakaronės metu buvo rizikingas, t. y. neatitinkantis geros moralės normų, tačiau tai nelemia smurto jo atžvilgiu naudojimą bei pateisinimą. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad konfliktas prasidėjo tarp D. K. ir A. V.. D. K. sėdėjo nukentėjusiajam ant kelių ir bandė įdėti jam į burną gabaliuką šašlyko, tačiau toks veiksmas sukėlė A. V. skausmą, kadangi šiam tuo metu buvo gydomi dantys, todėl, pajautęs skausmą, nukentėjusysis nustūmė D. K. ranką, kurioje ji laikė gabalėlį mėsos. Koks konkrečiai veiksmas buvo atliktas, dėl liudytojų parodymų prieštaringumo nėra galimybės objektyviai nustatyti. D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad A. V. jai griebė už pirštų ir juos užlaužė (1 t., b. l. 148-150, 3 t., b. l. 12-26), A. V. teigė, kad nustūmė nuo savęs įkyriai prie jo lindusią D. K., o ar buvo suėmęs jai už rankos, neprisimena (3 t., b. l. 21), liudytoja J. V. teigė mačiusi, kaip jos sutuoktinis suėmė D. K. už kairės rankos riešo ir trumpai palaikęs paleido (1 t., b. l. 132-134), teisme nurodė, jog nukentėjusysis D. K. tiesiog stumtelėjo nuo savęs (3 t., b. l. 24-25), liudytojas V. Š. teigė, kad A. V. paėmė D. K. dešinę ranką ir ją stipriai pasuko, liudytoja D. S. nurodė, kad A. V. buvo suėmęs D. K. rankų pirštus, o ši bandė išsilaisvinti. Kiti byloje apklausti liudytojai D. K. rankos suspaudimo (užlenkimo ar pasukimo) momento nematė, tame tarpe ir nuteistieji A. B. ir M. B.. D. K., atėjusi prie kitų vakaronės dalyvių, pati pasisakė, jog jai nukentėjusysis užgavo ranką. Tačiau nei vienas liudytojas nepastebėjo, kad moters ranka būtų paraudusi, ištinusi ir pan., be to, D. K. į medikus nesikreipė. Taigi, net jei A. V. iš tiesų buvo suspaudęs minėtos liudytojos ranką ir ši dėl to juto fizinį skausmą, tai nesudaro pagrindo nukentėjusiojo veiksmų laikyti kaip itin agresyvių, juolab, kad toks veiksmas buvo atliktas spontaniškai, sukėlus nukentėjusiajam skausmą, pačiai D. K. elgiantis netinkamai. Po šio incidento D. K. atsitraukė nuo A. V. ir pastarasis jos atžvilgiu daugiau jokių nederamų veiksmų neatliko. Pažymėtina ir tai, kad po nukentėjusiojo sumušimu pasibaigusio konflikto D. K. per „Messenger“ programą atsiuntė žinutę (1 t., b. l. 59) A. V. žmonai, kurioje atsiprašė, jei dėl jos viskas taip įvyko, teigė nesitikėjusi nieko bloga. Taigi, D. K. iš esmės pripažino, kad vakaronės metu rodė nepageidaujamą dėmesį nukentėjusiajam, elgėsi netinkamai, kas ir išprovokavo jo veiksmus liudytojos atžvilgiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis incidentas negalėjo sudaryti būtinosios ginties situacijos.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad po kontakto su D. K. A. V. smurtavo sutuoktinės J. V. atžvilgiu, tačiau apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog tyčinių smurtinių nukentėjusiojo veiksmų savo žmonos atžvilgiu taip pat nėra galimybės nustatyti dėl įvykio liudytojų parodymų prieštaringumo. A. V. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad žmoną tik pastūmė iš jį dėl D. K. užgavimo puolusių moterų būrio, kad ši nenukentėtų. J. V. priekaištų sutuoktinio elgesiui savo atžvilgiu neturėjo. Tuo tarpu nuteistasis A. B. ir liudytojas V. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. V. sutuoktinei sugriebė už gerklės (kaklo) ir stūmė į sieną, kitas nuteistasis M. B. šio veiksmo nepastebėjo. D. K. tik abstrakčiai nurodė, jog nukentėjusysis mušė savo sutuoktinę, visi stumdėsi. Liudytoja I. S. nematė J. V. suėmimo už kaklo momento, bet teigė mačiusi, kaip nukentėjusysis grubiai stumtelėjo savo žmoną. Liudytoja V. K. teigė, kad apie mušamą J. V. pranešė į pirtį atėjusi D. K.. Tuomet ji išėjo pasižiūrėti, kas vyksta, ir pamatė A. V., už kaklo suėmusį savo sutuoktinę. Ji pribėgusi papriekaištavo A. V. dėl jo netinkamo elgesio su moterimis ir dėl to jai buvo suduota vieną kartą kumščiu į kairės pusės žandikaulį. Po šio smūgio ji iš karto atsitraukė. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl pastarojo įvykio, t. y. dėl galimai panaudoto smurto V. K. atžvilgiu yra nagrinėjama atskira baudžiamoji byla, todėl skundžiamame nuosprendyje šie veiksmai nėra detaliai aptarti. Vis dėlto, liudytojai D. K., S. B., G. Š. bei nuteistasis A. B. nurodė, jog matė smūgio V. K. sudavimo momentą. Nuteistasis M. B. girdėjo tik V. K. klyksmą, jog A. V. jai sudavė, o liudytojos I. S. ir D. S. teigė mačiusios sumuštą V. K. žandą, tačiau smūgio sudavimo aplinkybių tiesiogiai nestebėjo.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad būtent po smūgio V. K. viešąją tvarką ir viešąjį interesą stojo ginti nuteistieji A. B. ir M. B.. Abu nuteistieji neigia sudavę kokius nors smūgius nukentėjusiajam, tačiau pripažįsta, jog pargriovė A. V. ant žemės ir jį prispaudę laikė, kad šis nusiramintų ir nebesielgtų agresyviai. Tiek nuteistieji, tiek įvykio liudytojai patvirtina, kad nukentėjusysis ant žemės buvo parverstas du kartus. Nuteistieji aiškina, kad pirmąjį kartą A. V. susistumdė su V. Š., su kuriuo ir buvo nugriuvęs ant žemės. Tačiau šios nuteistųjų versijos nepatvirtina nei nukentėjusysis, nei pats V. Š., nei kiti vakaronėje buvę asmenys. A. V. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad po to, kai D. K. garsiai visiems pranešė, jog jis ją užgavo, subėgo visos moterys ir puolė jį tampyti, stumdyti. Tuomet nukentėjusiojo sutuoktinė bandė sustabdyti įpykusias moteris, užglaistyti (nutraukti) konfliktą, tačiau jis J. V. nustūmė, kad nenukentėtų, taip pat pripažino, kad besigindamas galėjo suduoti V. K. smūgį į veidą, tačiau tai nebuvo padaryta piktybiškai. Fizinį smurtą jo atžvilgiu naudojo tik A. B. ir M. B., V. Š. smūgių nesudavė, tuo tarpu abu nuteistieji smūgiavo jam kumščiais į galvos sritį, o parvertę ant žemės taip pat spardė ir kojomis. V. Š. neigė smurtavęs A. V. atžvilgiu, jo teigimu, moterys jį įstūmė į pirties patalpą ir sakė, jog pačios viską išsiaiškins, taigi, jis jokių veiksmų nesiėmė ir neatliko. Vėliau, išėjęs iš pirties, pamatė ant žemės gulintį A. V., kurį laikė M. B., tačiau jis nukentėjusiojo laikyti nepadėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. Š. parodymai patvirtina nukentėjusiojo teiginį, kad pirmiausia A. V. priekaištų sulaukė iš moterų, kurios, būdamos išgėrusios ir suirzusios, galėjo jį stumtelėti, dėl ko šis galėjo suduoti V. K.. Vis dėlto, nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo smurtiniai veiksmai buvo intensyvūs ar itin pavojingi, dėl ko jį reikėjo ne tik pargriauti ant žemės (kad nusiramintų), tačiau ir suduoti daugybinius smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvos sritį.

16. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G2684/2017(02), A. V. nustatyta poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kaktoje abipus, kairio skruosto-smilkinio srityje, kraujosruvos po abiejų akių obuolio junginėmis, odos nubrozdinimai nosyje, sprande, kaklo dešinėje, pakaušio sumušimas, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžis. Visi šie sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis, koja ar kitas panašaus pobūdžio daiktas, dėl ne mažiau kaip dešimties trauminių poveikių. Sužalojimų visuma griuvimui nebūdinga (1 t., b. l. 77-78). Šios išvados bei patikslinamosios (papildomos) specialisto išvados Nr. pG1524/2018(02) (1 t., b. l. 82-83) rezultatai paneigia nuteistųjų aiškinimą, kad jie nesmūgiavo nukentėjusiajam, o tik parvertę laikė prispaudę prie žemės. Kaip matyti iš paminėtų išvadų, nuo prispaudimo prie žemės net ir asmeniui muistantis tokio pobūdžio sužalojimai negalėjo atsirasti. Be to, būtų nelogiška teigti, jog pats nukentėjusysis (savo) veidą daužė ar spaudė į žemę, tokiu būdu pats save žalodamas. Pažymėtina ir tai, kad A. V. neturi pagrindo apkalbėti nuteistųjų. Bylos medžiaga patvirtina, kad iš pradžių nukentėjusysis jį sumušusiems asmenims jokių pretenzijų neturėjo, tik po to, kai jam buvo nustatytas dešinės akiduobės sienelės lūžis, t. y. kai paaiškėjo smurtinių veiksmų pakankamai rimtos pasekmės, A. V. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nors nei vienas liudytojas, išskyrus nukentėjusiojo sutuoktinę, teigė nematęs, kad A. V. kas nors būtų sudavę smūgius į galvos sritį, tačiau šioje nutartyje jau minėta, kad iš esmės visi liudytojai yra artimi nuteistųjų draugai ar giminaičiai, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog liudytojai suinteresuoti dėl nuteistiesiems palankesnių parodymų davimo. Nepaisant to, liudytojai vieningai nurodė, kad nukentėjusįjį ant žemės pargriovė būtent nuteistieji. V. K. teigė, kad nukentėjusįjį pargriovė A. B., D. K. matė pribėgusius prie nukentėjusiojo abu nuteistuosius, G. Š. taip pat matė abu nuteistuosius, laikančius prispaustą prie žemės A. V., kuris buvo ramus, nespurdėjo, nieko nesakė ir nešaukė. V. Š. ir D. S. matė M. B., laikantį nukentėjusįjį, o S. B. nurodė, jog pirmą kartą matė, kaip M. B. laikė nukentėjusįjį, o antrą kartą jos sūnus A. B. parvertė A. V. ant žemės, kai šis kėsinosi jai įspirti. Taigi, tiesioginį kontaktą su nukentėjusiuoju turėjo tik nuteistieji.

17. Nors J. V. yra nukentėjusiojo žmona, todėl tam tikras įvykio detales taip pat gali hiperbolizuoti, pasakoti sutuoktiniui naudinga linkme, tačiau visiškai netikėti jos parodymais nėra objektyvaus pagrindo. Ji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad A. V. puolė būtent A. B. su M. B., užlaužė jos vyrui rankas ir pargriovė ant žemės. A. V. nejudėjo ir nesipriešino, tačiau nuteistieji jį gulintį mušė, spardė į galvą, M. B. buvo net užšokęs nukentėjusiajam ant nugaros. Teisėjų kolegija pažymi, kad sužalojimai nugaros srityje A. V. nėra konstatuoti, tačiau neatmestina galimybė, jog J. V. galėjo sąžiningai suklysti, nurodydama kūno vietą, ant kurios buvo užšokta. Bylos duomenimis nukentėjusiajam ant galvos buvo rastas bato pėdsakas, t. y. išskirti trys kvadratai, panašūs į bato protektoriaus raštą. Todėl neatmestina versija, jog M. B. galėjo užšokti (užminti) A. V. ant galvos, o ne ant nugaros, juo labiau, kad byloje nenustatyta, kokiu atstumu nuo vyro J. V. stebėjo jo mušimo veiksmus.

18. Byloje taip pat neginčytinai nenustatyta, kad A. V. siekė įspirti S. B., kuri paprašė nukentėjusįjį išeiti iš jos namų teritorijos. S. B. išgirdo tik šauksmą: „S., saugokis“, tačiau nuo ko saugotis, nematė. Šį perspėjimą S. B. išsakė liudytoja V. K., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ši liudytoja po jai galimai nukentėjusiojo suduoto smūgio į veido sritį pasitraukė į priepirtį, tuo tarpu muštynės vyko lauke. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu teisingai įvertino M. B. ir S. B. parodymus apie tai, kad įvykio metu lauke buvo tamsu, šviesa degė tik priepirtyje, todėl V. K., būdama apšviestoje patalpoje, negalėjo aiškiai matyti to, kas vyko tamsoje. Neatmestina galimybė, jog ji galėjo sąžiningai klysti dėl nukentėjusiojo neva taikymosi įspirti S. B.. Be to, liudytojų parodymai taip pat nėra vieningi: vieni teigia, kad buvo ketinama įspirti, kiti – kad buvo siekiama suduoti kumščiu, treti matė ir keliamą koją, ir tuo pačiu metu keliamą ranką, dar kiti iš viso nieko nematė. Todėl A. V. veiksmus vertinti kaip agresyvius, keliančius realų pavojų, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog nuteistiesiems jokie sužalojimai nebuvo padaryti, kas patvirtina nukentėjusiojo poziciją, kad jis tik saugojosi gaunamų smūgių lavinos, pats smurtu neatsakė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad būtinoji gintis galima ne nuo pavojingo asmens ar šio asmens tam tikrų asmeninių savybių, ankstesnio jo poelgio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju A. V. rizikingas, netinkamas elgesys moterų atžvilgiu jau buvo pasibaigęs, todėl jo tramdyti (tokiu, koks nustatytas, būdu) tikrai nebuvo pagrindo. Nuteistieji veikė tiesiogine tyčia ne gindami nuskriaustas moteris, tačiau kerštaudami, supykę dėl tokio netinkamo nukentėjusiojo elgesio, norėdami parodyti savo pranašumą ir pan.

19. Apeliaciniame skunde prašoma įvertinti specialistės S. B. netikslius paaiškinimus dėl įvykio vietos dangos ir galimybės akiduobės vidinę sienelę deformuoti būtent kontaktuojant su žvyro sudėtyje esančiais glotniais akmenukais. Gynėjo teigimu, apylinkės teismas pernelyg sureikšmino teismo medicinos ekspertės išvadas bei duotus paaiškinimus, kurie yra nutolę nuo mokslinio pagrindimo. Teisėjų kolegija šiai nuteistųjų gynėjo pozicijai nepritaria. S. B. pirmosios instancijos teisme išsamiai aptarė abi savo duotas specialisto išvadas ir jokių pakeitimų jose nepadarė. Nors skundo autorius bando įrodyti, kad specialistė įvykio vietos dangą klaidingai įvardijo kaip akmens skaldą, o ne žvyrą, tačiau S. B. aiškiai įvardijo, kaip suvokė paviršių, ant kurio buvo pargriautas nukentėjusysis. Žemę ji įsivaizduoja kaip plokščią paviršių, tačiau net ir nukentėjusiajam griūnant veidu ant žvyro, jos išvada nesikeistų. Žvyre yra stambesnių ir smulkesnių akmenukų, taip pat smėlio, t. y. jo sudėtis yra įvairios faktūros. Tokiu atveju pirmiausia kontaktuoja atsikišusios veido dalys – nosis, smakras, kakta. Ant šių veido dalių turėtų būti nubrozdinimai, žaizdos, o ne poodinės kraujosruvos. Tuo tarpu A. V. abiejų akių vokuose ir pačiuose akių obuoliuose buvo užfiksuotos būtent kraujosruvos. Akies obuolys yra giliai akiduobėje, toks sužalojimas visiškai nebūdingas griuvimui. Specialistė pažymėjo ir tai, kad akiduobė negali lūžti asmeniui muistantis ar jį prispaudžiant prie minėtos žemės dangos. Tokiu atveju būtų ir žaizdos, tačiau tose vietose, kur nuteistųjų advokatas įžvelgė žaizdeles, S. B. paaiškino, jog tai aptraiškanojusi akis ir kraujosruvos likučiai. Specialistė kategoriškai patvirtino, kad dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžis padarytas tik smūgiuojant. Abejoti specialistės, turinčios solidų aštuoniolikos metų darbo stažą ir patirtį šioje srityje, paaiškinimais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, juo labiau, kad nuteistųjų gynėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokiems moksliniams išaiškinimams prieštarauja S. B. padarytos išvados. Be to, byloje esančios S. B. namo kiemo nuotraukos (1 t., b. l. 30-35) patvirtina, kad kiemo danga yra daugiausia išvažinėtas smėlis, purus žvyras, keli didesni akmenukai matosi tik prie išbetonuotos kiemo dalies. Todėl atmestina nuteistųjų gynėjo iškelta versija, jog nukentėjusysis akį susižalojo pats griūdamas ir atsitrenkdamas į kokį nors didesnį kieme esantį akmenuką.

20. Įvertinus aptartus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusysis A. V., nors ir elgėsi rizikingai, t. y. lengvabūdiškai tikėjosi, kad jo elgesys D. K., J. V. ir V. K. atžvilgiu neišprovokuos nusikalstamos kaltininkų veikos prieš jį, arba iš viso nevertino savo elgesio kaip rizikingo, nors galėjo ir turėjo numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininkų veiką prieš jį, tačiau neužėmė nei gynybinės, nei puolimo pozicijos, niekam negrasino ir nesiautėjo, jo elgesio negalima laikyti nei provokuojančiu, nei vis labiau agresyvėjančiu, nei keliančiu realią grėsmę asmens gyvybei ar sveikatai. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai nukentėjusiojo elgesį pripažino provokuojančiu, t. y. sąmoningai skatinusiu kaltininkus pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Vis dėlto, nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nustatyta teisingai, nes įstatymų leidėjas rizikingą ar provokuojantį nukentėjusiojo elgesį numato alternatyviai. Kadangi analizuojamoje situacijoje būtinoji gintis nekilo, todėl nėra pagrindo vertinti, ar nebuvo peržengtos jos ribos. A. B. ir M. B. pasirinko netinkamą kaimyno drausminimo būdą, t. y. vietoj policijos iškvietimo nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kadangi nuteistieji nesigynė ir negynė kitų asmenų nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus kėsinimosi, todėl jie pagrįstai pripažinti kaltais ir nubausti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistųjų atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių santykį, jų asmenybių charakteristikas, teistumų neturėjimą, kitas aplinkybes ir pagrįstai paskyrė laisvės apribojimo bausmes su minimaliais įpareigojimais.

21. Remiantis išdėstytu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. B. ir M. B. gynėjo advokato E. A. Žalnerausko apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.