Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas R. V. (toliau –pareiškėjas) ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą proceso šalims pranešta įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas neišreiškė pageidavimodalyvauti teismo posėdyje. Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus (b. l. 18).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų (veikimo ar neveikimo), atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas2016 m. sausio 11 d. - 2017 m. kovo 13 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas 6 kartus ir Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas šiais periodais: nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 14 d.; nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 23 d.; nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. gegužės 20 d.; nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d.; nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 4 d.; nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 13 d.Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas, susipažinęs su Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK pateiktu atsiliepimu, neginčijo juose nurodytų faktinių duomenų, nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis apie pareiškėjo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpius.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Dėl šios priežasties reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl apsipirkimo parduotuvėje ir maitinimo

Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė tai, kad areštinėje nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti parduotuvėje, o areštinėje tiekiamas maistas yra nepakankamas, todėl areštinėje jis buvo priverstas būti pusiau alkanas.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas trylikai metų laisvės atėmimo bausme, pirmus trejus laisvės atėmimo bausmės metus skiriant ją atlikti kalėjime, o kitą dalį – pataisos namuose. Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko Vilniaus pataisos namuose (b. l. 47,105). Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu dėl teismuose nagrinėjamų bylų nuteistojo statusą turintis pareiškėjas periodiškai buvo pristatomas į Panevėžio AVPK areštinę. Įvertinus bylos proceso dalyvių pateiktus rašytinius paaiškinimus, daroma išvada, kad dėl šių aplinkybių ginčo nėra.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose bei nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas). Suėmimo vykdymo įstatymo 2straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtieji teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl bylų nagrinėjimo teisme; toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos; teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 13 d., toliau – Veiklos taisyklės).Nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad policijos areštinėje laikomam asmeniui, tarp jų - ir nuteistajam, taikytinos Veiklos taisyklės, išskyrus šiose taisyklėse numatytas išimtis. Vidaus tvarką Panevėžio AVPK areštinėje reglamentuoja Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Areštinės vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442.

Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnis numato suimtųjų ir nuteistųjų asmenų, kalinamų tardymo izoliatoriuose, maisto produktų ir higienos reikmenų apsipirkimą tardymo izoliatoriuose esančiose parduotuvėse, tačiau paminėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šio įstatymo 28 straipsnis netaikomas teritorinėms policijos įstaigų areštinėms. Išanalizavus Veiklos taisyklių ir Areštinės vidaus tvarkos taisykliųnuostatas, daroma išvada, kad šis teisės aktas asmenims, laikomiems teritorinių policijos įstaigų areštinėse, apsipirkimo parduotuvėse nenumato. Nurodytų argumentų pagrindu, pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos galimybės apsipirkti parduotuvėje atmetami kaip nepagrįsti.

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog areštinėje jis buvo priverstas būti pusiau alkanas, teismas nustatė, kad Veiklos taisyklių 59 punktas įtvirtina, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinėse laikomiems asmenims maistas ruošiamas, gabenamas ir išduodamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka (Veiklos taisyklių 60 punktas). Tokia tvarka yra nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintose Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse (ginčui aktuali 2015m. liepos 16 d. įsakymo Nr. V-270 redakcija, toliau - Maitinimo taisyklės), kurios reglamentuoja maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Veiklos taisyklių 59 punktas imperatyviai nustato, kad policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad maitinimo paslaugas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu teikė D. Ž. įmonė, pagal Panevėžio AVPK ir individualios įmonės sudarytą asmenų maitinimo sutartį (b. l. 17). Panevėžio AVPK pateikė D. Ž. įmonės parengtus valgiaraščius, pagal kuriuos ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims buvo tiekiamas maistas (b. l. 74-103). Išanalizavus pateiktų valgiaraščių turinį, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu areštinėje laikomiems asmenims (taip pat ir pareiškėjui) buvo patiekiama angliavandenių, baltymų ir riebalų turinčio maisto: pusryčiams – duonos ar batono, margarino ar sviesto, dešros, kiaušinių, dešrelių, sūrio; pietums – sriubų, daržovių salotų, mėsos ar paukštienos patiekalų su garnyru, duonos; vakarienei – įvairių košių, pieno produktų, makaronų duonos. Byloje nėra duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas, jog maisto paslaugas teikusi įmonė būtų netinkamai vykdžiusi savo pareigas tiekti fiziologines mitybos normas atitinkantį maistą. Nustatyta, kad jokių pareiškėjo nusiskundimų dėl maisto kokybės ir kiekio Panevėžio AVPK administracijoje nebuvo gauta. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius apie nepakankamą maitinimą Panevėžio AVPK areštinėje.

Dėl pasivaikščiojimų

Pareiškėjas neturtinės žalos patyrimą siejo ir su teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimu areštinėje.

Iš pareiškėjo skundo argumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės pripažinęs, kad teisė 1 valandą pasivaikščioti gryname ore jam buvo užtikrinama, laikėsi pozicijos, kad jam turėjo būti suteikiamos 3 valandos per parą pasivaikščioti gryname ore.

Minėta, kad policijos areštinėje laikomam asmeniui, tarp jų - ir nuteistajam, taikytinos Veiklos taisyklės, išskyrus šiose taisyklėse numatytas išimtis. Vidaus tvarką Panevėžio AVPK areštinėje nustato Areštinės vidaus tvarkos taisyklės. Veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantys Veiklos taisyklių 54 ir 55 punktai nustato, kad policijos areštinės viršininkas, o jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas, privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą dienos metu pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus, pasivaikščioti. Asmenų, laikomų areštinėje, teisę į ne trumpesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore įtvirtina ir Areštinės vidaus tvarkos taisyklių 6.11 punktas.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad atsakovės atstovas, suteikdamas pareiškėjui teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pasimatymų ir skambučių

Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinėje nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su artimaisiais, paskambinti telefonu artimiesiems.

Byloje nustatyta, kad nuteistojo statusą turintis pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas jo paties iniciatyva, tai yra pareiškėjui pageidaujant dalyvauti Panevėžio apygardos administracinio teismo ir Panevėžio miesto apylinkės teismo posėdžiuose (b. l. 109, 111, 113, 115.). Ginčo laikotarpiu galiojusių ir panašius santykius reguliavusių teisės aktų nuostatos numatė, kad nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos ar laikinai perkeltiems į areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos kitų asmenų padarytų nusikaltimų bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama (Veiklos taisyklių 7.6 p., 21 p., Areštinės vidaus tvarkos taisyklių 43 punktas). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatas bei sistemiškai vertinant Areštinių veiklos taisyklėse ir Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims taikytinų Areštinių veiklos taisyklių teisės normas, teismas daro išvadą, kad teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomiems asmenims, turintiems nuteistojo statusą, draudžiama pasimatyti su giminaičiais, įskaitant ir draugus.Išanalizavus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad areštinėje nebuvo sudarytos galimybės pasimatyti su artimaisiais. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo pareigą tinkamai individualizuoti skundą ir jį pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis apie tai, kada ir su kuo siekė pasimatyti, kada kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją dėl pasimatymų suteikimo, kada ir su kuo Panevėžio AVPK nesudarė galimybės pareiškėjui pasimatyti.Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2017 m. rugpjūčio 18 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-521-739/2017, kurioje pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK areštinės, nes 2017 m. sausio 3 d. Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo leista pasimatyti su drauge. Taigi, nurodytoje byloje taip pat buvo keliamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl pasimatymų Panevėžio AVPK areštinėje. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje nagrinėjamas ir administracinėje byloje Nr. I-521-739/2017 išnagrinėtas reikalavimas yra tapatūs, kadangi administracinėje byloje Nr. I-521-739/2017 teismas sprendė tik dėl konkretaus pareiškėjo nurodyto atvejo, kuomet nebuvo leidžiama jam pasimatyti su drauge. Tačiau ta aplinkybė, kad pareiškėjas savo skunde administracinėje byloje Nr. I-521-739/2017konkrečiai įvardijo,jog 2017 m. sausio 3 d. Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo leista pasimatyti su drauge, o šiame skunde jokių konkrečių asmenų ar faktų, pagrindžiančių jo skundo reikalavimą nenurodė, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju šioje administracinėje byloje pateiktu skundu pareiškėjas tik hipotetiškai teigia, kad jam ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su artimaisiais, kas patvirtina skundo nepagrįstumą.

Pareiškėjas nurodė, kad areštinėje nebuvo sudaryta galimybė paskambinti nei telefonu, nei vaizdo skambučiu.Šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Pareiškėjas skunde net nenurodė, jog prašė leisti paskambinti telefonu ar vaizdo skambučiu, tačiau pareigūnai tam nesudarė galimybių. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė pareigūnų neteisėtų veiksmų buvimo fakto, o tik hipotetiškai išdėstė savo teiginius dėl skambinimo galimybių Panevėžio AVPK areštinėje. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Dėl religinių apeigų

Pareiškėjas nurodė, kad areštinėje nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas, nes areštinėje nėra jokios koplyčios.

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių pagrįstumo, teismas nustatė, kad teisės aktai, reglamentuojantys areštinių veiklą, nenumato reikalavimo areštinėse įrengti koplyčios, tačiau Veiklos taisyklių 7.8 punktas nustato areštinėje laikomų asmenų teisę tenkinti savo religinius poreikius, turėti su savimi savo tikybos religinių knygų bei reikmenų. Skunde pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis išpažįsta kokią nors religiją, bei jokių aplinkybiųkad, siekdamas įgyvendinti tikėjimo teisę, jis kreipėsi į areštinės administraciją su prašymais ir tokie prašymainebuvo patenkinti. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų, patvirtinančių, kad jo tikėjimo teisė buvo suvaržyta ir dėl to pareiškėjas patyrė stiprių neigiamų pergyvenimų. Abstraktūs pareiškėjo teiginiaitik atspindi subjektyvią pareiškėjo nuomonę dėl galimybės atlikti religines apeigas areštinėje ir neįrodo nei pareiškėjo teisių pažeidimo fakto, nei neturtinės žalos atsiradimo, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žaląatmetamas kaip nepagrįstas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti, kad Panevėžio AVPK areštinės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų ar nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t.y. nėra pagrindo Panevėžio AVPKareštinės darbuotojų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Atsižvelgiant į aptartą, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamasLietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.