Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lilija Tarčevskaja, sekretoriaujant Viktorijai Melnikovai, dalyvaujant prokurorui Antanui Gubistai, advokatui Ramūnui Mikulskiui, nukentėjusiosios atstovui advokatui Gintarui Petukauskui, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuva, pilietybė Lietuvos, faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), Vilnius, Lietuva, deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), Lietuva, vedęs, dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, teistas 2012-01-12 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį 20 MGL (2600 Lt) bauda, kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 245 straipsnyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. J. apgaule savo naudai vengė didelės vertės turtinės prievolės:

jis, turėdamas tikslą savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, apgaule inicijavo ir 2013-11-11 pasirašė taikos sutartį, kurią 2013-12-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-47742-432/2013 patvirtino Vilniaus m. apylinkės teisėjas Visvaldas Kazakiūnas. Taikos sutartimi R. J. įsipareigojo per tris mėnesius nuo arešto jo turtui - namui ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje panaikinimo grąžinti R. G. 163 789 Lt (kas atitinka 47 436,57 eurų) skolą, šiam tikslui iš pasirinktos kredito įstaigos gavus tikslinį kreditą su būtina sąlyga, kad kreditas bus išmokėtas R. G.. Neįvykdžius pastarojo įsipareigojimo R. J. ta pačia taikos sutartimi įsipareigojo sumokėti R. G. 20 000 Lt (kas atitinka 5 792,4 eurų) baudą. 2014-02-26 antstoliui išregistravus turto areštą R. J. prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, o savo namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje 2014-04-07 įkeitė Kredito unijai „Sostinės kreditas“, pateikęs paraišką ir gavęs UAB (duomenys neskelbtini) vardu 500 000 Lt Lt (kas atitinka 144 810,01 eurų) kreditą apyvartinėms lėšoms. R. J. šiais veiksmais vengė 53 228,97 eurų vertės turtinės prievolės R. G..

R. J. taip pat buvo kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 245 straipsnį tuo, kad aukščiau paminėtais veiksmais jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, tai yra jis nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-19 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-47742-432/2013, įpareigojusios jį vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal taikos sutartį.

2013-03-04 antstolė areštavo R. J. nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje; (t.1, b.l. 26-31)

Motyvuojamoji dalis

Bylos duomenų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Trunkamų nusikalstamų veikų – jos tęsiamos visą laiką, - atveju svarbu yra apibrėžti šių veikų baigtumo laiką, t.y. kaltinamojo elgesio laikotarpį, kurį vertina baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamosios teisės teorijoje trunkamos nusikalstamos veikos pabaiga paprastai pripažįstamas laikas, kai kaltininkas pats nutraukia nusikalstamos veikos darymą (t.y. pradeda vykdyti prievolę) arba kai jam dingsta pareiga veikti (pvz. kreditorius atsisako prievolės vykdymo), arba kai į vykdomą nusikalstamą veiką įsikiša teisėsaugos institucijos. Aktualus šioje byloje yra pastarasis atvejis. Teismų praktika šiuo klausimu yra nevienareikšmė. Sutinkama nuomonių, kad trunkamos nusikalstamos veikos pabaiga laikytina teismo nuosprendžio priėmimo ar net jo įsiteisėjimo data. Tokiai nuostatai bylą nagrinėjantis teismas nepritaria, nes tokiu atveju, t.y. laikotarpiu nuo nuosprendžio priėmimo iki jo įsiteisėjimo, nuteistojo elgesys apskritai lieka neįvertintas. Be to, kaip numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 1 dalyje, baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji yra perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kitaip tariant, tai veika ar veikos, dėl kurių buvo pradėtas ir atliktas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas - tai ir yra teisėsaugos institucijos įsikišimas į trunkamą nusikalstamą veiką, todėl šis teismas laikosi nuostatos, kad ikiteisminio tyrimo subjekto sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą yra kaltininko trunkamos veikos laikotarpio pabaiga, taigi ikiteisminio tyrimo dalykas yra laikotarpis iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Remdamasis šiais argumentais teismas nuosprendį grindžia vertindamas kaltinamojo R. J. veiką laikotarpiu nuo 2014-05-26 (tai jo prievolės pagal taikos sutartį įvykdymo pabaigos data) iki 2016-05-05, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal R. G. pareiškimą. (t. 1, b.l. 13-14). Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje gana nuosekliai laikomasi nuostatos, kad jei po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo trunkama veika tęsiama toliau, kaltininkas vėl gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už sekantį laikotarpį. (LAT nutartis Nr. 2K-7-68/2009)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs gana aiškią bei nuoseklią teismų praktiką sukčiavimo bylose esant veiką kvalifikuojančiam turtinės prievolės vengimo požymiui. Yra laikomasi požiūrio, kad sukčiavimas išvengiant turtinės prievolės nuo „tradicinio“ sukčiavimo (t.y. turto įgijimo apgaule) skiriasi apgaulės būdu. „Tradicinio“ sukčiavimo atveju kaltininko apgaulė pasireiškia nukentėjusiojo paveikiu, ko pasėkoje šis – esminės, – jo apsisprendimą nulėmusios apgaulės įtakoje atlieka sau žalingus, o kaltininkui naudingus turtinio pobūdžio veiksmus. Tuo tarpu sukčiavimas turtinės prievolės išvengimo atveju apgaulė pasireiškia nebūtinai ir ne tik nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, ir ne tik siekiant, kad suklaidintas nukentėjusysis patvirtintų kaltininkui reikalingą juridinį faktą. Šiuo atveju sukčiavimo objektyviajai pusei pakanka konstatuoti, kad kaltininkas sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios nukentėjusysis negali išreikalauti turtinės prievolės įvykdymo. Apgaulė išvengiant turtinės prievolės gali pasireikšti neiškreipiant objektyvios tiesos, nepaveikiant nukentėjusiojo valios, nukentėjusiajam pačiam net neatlikus nė vieno kaltininkui naudingo veiksmo, nepraradus teisės į turtinės prievolės įvykdymą, turtinei prievolei egzistuojant ir būnat pripažįstamai tiek civilinio santykio šalių, tiek ir valstybės institucijų (LAT kasacinės nutartys Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-224/2008, 2K-81/2011, 2K-117/2013). Apgaulę išvengiant turtinės prievolės kaltininkas naudoja siekdamas išvengti situacijos, kuri priverčia jį vykdyti prievolę (pvz., turtas perleidžiamas kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo). Teismų praktikoje daug kartų pasisakyta, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nenulemia baudžiamosios atsakomybės dėl turtinės prievolės išvengimo apgaule, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis Būtent apgaulės panaudojimas, dėl kurios iš esmės apsunkinamas arba net tampa negalimas pažeistos teisės atstatymas civilinio proceso tvarka yra pagrindinis baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojamasis kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387-2008, 2K-329-2011, 2K-535-2011). Turto savininkas, valdytojas ar asmuo, turintis prievolės teisę, gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau esmė yra ta, kad nusikalstamo suklaidinimo (apgaulės) atveju pažeistosios teisės atkūrimas tampa problemiškas ar išvis negalimas be kriminalinės justicijos įsikišimo (LAT nutartis Nr. 2K-587/2013).

Apibendrinant, kaltinamojo R. J. nusikalstamą elgesį (o ne tiesiog civilinės prievolės nevykdymą) rodo duomenys apie tai, kad jis atliko veiksmus, kurie apsunkino ar padarė negalimą jo prievolės pagal 2013-12-19 teismo patvirtintą taikos sutartį sumokėti R. G. 163 789 Lt (47 436 Eur) skolą įvykdymą.

Nustatyta, kad R. J. nevykdė tarp jo ir R. G. 2013-11-11 sudarytos taikos sutarties, kurią 2013-12-19 nutartimi patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas, salygų. Byloje dėl to nėra jokio ginčo ar prieštaravimų, pastarąjį faktą patvirtina tiek visų teisme apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai duomenys. Taikos sutarties sąlygas sąžiningai vykdžiusios R. G. sutikimu antstoliui panaikinus areštą R. J. žemės sklypui ir gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaltinamasis, priešingai, nei buvo taikiai susitarta, nepaėmė (negavo) tikslinio kredito ir negrąžino R. G. priteistos skolos - 163 789 Lt (47 436 Eur), o pasinaudojęs arešto jo vertingam nekilnojamajam turtui panaikinimo situacija, įkeitė šį turtą Kredito unijai „Sostinės kreditas“ , ko pasėkoje, tuomet jau savo vieno valdomos UAB (duomenys neskelbtini) vardu gavo ir pasinaudojo 2014-04-07 minėtos Kredito unijos suteiktu 500 000 Lt kreditu įmonės apyvartinėms lėšoms. Tokiais veiksmais R. J. sukūrė situaciją, dėl kurios tapo nebegalimas jo turtinės prievolės R. G. įvykdymas taip, kaip tai buvo sutarta jųdviejų 2013-11-11 sudarytoje taikos sutartyje. Nekilnojamasis turtas, buvęs prievolės R. G. įvykdymo garantas, R. J. veikiant sąmoningai ir tyčia, tapo visai kitos paskirties kredito - ne prievolės R. G., o kitos prievolės užtikrinimo priemone, kas galop ir atsitiko, kai 2017-06-13 pagal turto perdavimo išieškotojui aktą šis turtas buvo perduotas Kredito unijai „Mano unija“ (t. 5, b.l. 1-3). Vien to jau pakanka konstatuoti nusikalstamą R. J. veiksmų pobūdį, nes tai yra sąmoningai sukurta situacija, kai R. G. nebeteko iki tol turėtos galimybės apginti savo pažeistą teisę civilinio proceso tvarka išieškojimą nukreipus į R. J. nekilnojamąjį turtą.

Kaltinamasis apskritai vengė savo prievolės įvykdymo bet kokiais kitais būdais ir, kaip seka iš antstolės Daivos Prunskienės parodymų bei vykdomosios bylos medžiagos, jis išvis ignoravo situaciją ir tik reikalavo panaikinti areštą antstolės pakartotinai 2015-03-12 areštuotam jo turtui. Kaltinamasis net neslepia, jog nesiruošia vykdyti savo prievolės taip, kaip jis pats pasiūlė sudarydamas taikos sutartį t.y. iškart sumokant visą sumą. Teisme jo išsakytas požiūris apie R. G. esą ji „ką norėjo, tą ir gavo“ reiškia, kad prievolę kaltinamasis nusiteikęs vykdyti labai ilgai mokant nereikšmingas sumas.

Reikšminga ir iš dalies kaltinamojo elgesį siekiant išvengti savo turtinės prievolės galinti paaiškinti aplinkybė yra tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini) vienvaldžiu savininku R. J. tapo tuo pat laikotarpiu, kai 2013-11-13 Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1674-553/2013 dėl priverstinio akcijų pardavimo ir žalos atlyginimo patvirtino taikos sutartį tarp jo (55 procentų įmonės akcijų turėtojo) ir R. G. (45 procentų įmonės akcijų turėtojos). Iš minėtos taikos sutarties turinio akivaizdu, kad R. J. patyrė reikšmingą asmeninio bei įmonės turto netektį.

Teismas kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės vertina R. J. versiją neva tik įmonės vardu jam pavyko gauti kreditą ir, kad apie kredito sutarties išlygą, jog kredito lėšos bus pervedamos ne tiesiogiai UAB (duomenys neskelbtini)“, o prekių tiekėjams jis sužinojo tik pasirašęs kredito sutartį. Pirma. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis apie sunkumus gauti tikslinį kreditą būtų informavęs R. G., kas bylotų jo sąžiningą elgesį ir geranorišką ketinimą įvykdyti prievolę. R. J. kreipdamasis dėl paskolos neinformavo Kredito unijos apie tai, kad turi finansinių įsipareigojimų R. G., ką parvirtina Kredito unijos „Mano unija“ 2017-04-04 raštas ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir liudytojos J. R. parodymai. (t. 3, b.l. 49). Antra. Teiginys apie tai, kad pasirašydamas kredito sutartį kaltinamasis neatkreipė dėmesio į tai, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis kreditas bus išmokamas kontekste to, kad kaltinamasis turi ilgametę sėkmingo verslo patirtį bei gavo pusės milijono (tuomet) litų dydžio kreditą ir, juolab turėdamas reikšmingą asmeninį finansinį įsipareigojimą pagal teismo nutartį yra tiek neįtikinamas, kad nėra vertas net platesnio vertinimo. Sąlyga, kad kredito lėšos bus pervedamos tiesiogiai prekių tiekėjams yra aiškiai nurodyta kredito sutarties 6 punkte. Pasirašydamas Kredito linijos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) R. J. papildomai patvirtino faktą, kad prieš pasirašant sutartį visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam paaiškintos, yra aiškios, suprantamos ir priimtinos ir, kad sutarties pasirašymo dieną jis neturi jokių kitų finansinių įsipareigojimų, teisminių ir kitų procesų išskyrus tuos, kurie yra šalims žinomi sutarties pasirašymo dieną (12 sutarties punktas) (t. 1, b.l. 56-71). Taip pat nėra ir jokių duomenų ar svarių argumentų, kuriais galima būtų pagrįsti kaltinamojo versiją neva nukentėjusioji R. G. žinojo apie tai, kad kreditas buvo imamas įmonės vardu ir, kad ji tam neprieštaravo ir, kad tai esą matoma iš to, kad R. G. pretenzijas pradėjo reikšti praėjus ilgam laikui po to, kai pasibaigė taikos sutartimi R. J. nustatytas trijų mėnesių skolos sumokėjimo terminas. Tokia aplinkybė reikštų, kad šalys veikė išvien slapta susitarusios apeiti jų pačių pasirašytą ir teismo patvirtintą taikos sutartį. Tai neįtikinama ir neįtikėtina. Byloje esančių teismų sprendimų gausa bei jų vykdymo istorijos byloja apie didelį šalių tarpasmeninį bei turtinį konfliktą. Tą viso proceso metu tvirtino R. G. teigdama, kad jos bendravimas su kaltinamuoju vyko tik per advokatus. Antra vertus, teismas, vis dėlto, abejoja, kad apie R. J. jau paimtą kreditą UAB (duomenys neskelbtini) vardu R. G. sužinojo tik 2015 metų pradžioje, kuomet antstolei Daivai Prunskienei pateikė vykdomąjį raštą. Pastarąją abejonę sustiprina kaltinamojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo SMS žinutėmis turinys, kuris užfiksuotas 2018-02-20 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu atlikus R. J. mobilaus ryšio telefone išsaugotų žinučių apžiūrą (t. 4, b.l.157-177 ). Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga R. J. veiksmų vertinimui, nes R. G. sužinojimas apie paimtą kitą paskolą neatleidžia kaltinamojo nuo turtinės prievolės nukentėjusiajai įvykdymo. R. G., akivaizdu, turėjo vienintelį pasirinkimą – laukimą ir lūkestį, kad kaltinamasis įvykdys savo prievolę bent jau iš įmonei suteikto kredito ir bent jau artėjant kredito, kuris buvo suteiktas tik vieneriems metams grąžinimo terminui.

Labai reikšmingas kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės pagrindimo aspektas yra tai, kad R. J. apsunkino ir iš esmės panaikino R. G. galimybę apginti savo pažeistą teisę civilinio proceso tvarka ne tik tuo, kad tyčia ir sąmoningai „atėmė“ iš jos turtinės prievolės įvykdymo garantą (sklypą ir namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje), o ir tuo, kad jis, akivaizdu, sąmoninai faktiškai nutraukė UAB (duomenys neskelbtini)“ veiklą. Teisme liudijusi UAB (duomenys neskelbtini) ilgametė buhalterė I. S. parodė, kad 2014-04-07 gautą 500 000 Lt kreditą įmonė panaudojo naujiems verslams - Kazachstane buvo perkami grūdai, Afrikoje metalai ir kava, Rumunijoje ar Bulgarijoje kuras, tačiau nė vienas iš verslų nepavyko ir nuo 2016 metų įmonė pajamų neturi, o R. J. nuo 2016 metų yra neapmokamose atostogose, pajamų negauna, nors jis yra labai verslus žmogus. Liudytojos I. S. parodymus visiškai patvirtina UAB (duomenys neskelbtini) finansinės atskaitomybės duomenys, banko sąskaitų išrašai, duomenys apie kaltinamojo nedarbingumo ir neapmokamų atostogų laikotarpius (t. 2, b.l. 4, 8, 9, 156-200). Visa tai rodo kaltinamojo neabejotinai sąmoningai demonstruojamą tiek asmeninę, tiek ir UAB (duomenys neskelbtini)“ nemokumo situaciją, atsiradusią neva nenusisekus visiems verslams. Pažymėtina, kad „pradanginta“ yra net 500 000 Lt (144 810,01 eurų) suma. Tai tiesioginės tyčios vengiant turtinės prievolės požymis.

Kaltinamojo tyčia vengiant turtinės prievolės pasireiškė ne tik nemokumo situacijos sąmoningu sukūrimu, kas, kaip minėta, teismų praktikoje jau vertinama kai civilinės atsakomybės ribas peržengiantis elgesys, o ir nukentėjusiosios apsisprendimą nulėmusios esminės apgaulės panaudojimu, pasireiškusiu, visų pirma, jo iniciatyva ir nukentėjusiosios įkalbėjimu sudaryti jos interesams itin rizikingą taikos sutartį. Iš antstolių Daivos ir Vitalio Milevičių kontoroje vykdytos vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad dar 2013 metų pradžioje kaltinamasis kreipėsi į antstolį prašydamas panaikinti areštą jo sklypui ir namui (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kaltinamasis teikė antstoliui banko „Nordea“ raštus apie esą jam suteikiamą kreditą skolai padengti, nors byloje yra „Nodea“ banko oficiali pažyma, kad nei R. J. nei UAB (duomenys neskelbtini) dėl kredito suteikimo į banką išvis nesikreipė (t. 1, b.l. 52). Visa tai R. J. darė nebendraudamas su pačia išieškotoja. Ir tik antstoliui nepanaikinus arešto bei išaiškinus skolininkui, kad tokiam veiksmui reikalingas išieškotojo sutikimas, kaltinamasis ėmėsi apgaulingos taikos sutarties iniciatyvos, pasiūlydamas R. G. neva vienintelį įmanomą greitesnį pinigų jai išmokėjimo būdą. R. J. taikos sutartį pasirašė įkalbėjęs R. G., kad ši panaikintų areštą jo sklypui ir namui iš anksto žinodamas, kad neims skolos grąžinimui paskolos ir neįkeis R. G. nuo arešto atlaisvintą savo nekilnojamąjį turtą kaip, kad pasižadėjo taikos sutartimi.

Aptarti faktiniai bylos duomenys teismo yra pripažįstami įrodymais - jie surinkti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Pateikta įrodymų analizė rodo, kad kaltinamojo R. J. veiksmai atitinka visus trunkamos neveikimu pasireiškusios nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje sudėties požymius esant kvalifikuojantiems turtinės prievolės išvengimo ir didelės vertės turto (tai turtas viršijantis 250 MGL dydžio sumą) požymiams. Veikos kvalifikacija teisinga.

2013-11-11 šalių pasirašytos taikos sutarties sudarymo aplinkybės bei tai, kad šią sutartį 2013-12-19 nutartimi patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas yra ne kas kita, o sukčiavimo naudojant esminę apgaulę realizavimo būdas. Teismo vertinimu, tai tėra sukčiavimo objektyviosios pusės požymis, o ne atskira nusikalstama veika. R. J. pagal Baudžiamojo kodekso 245 straipsnį išteisintinas, nes nepadaryta šios nusikalstamos veikos požymius atitinkanti veika.

Dėl bausmės

R. J. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą prie sunkių nusikaltimų. Kaip kaltinamąjį charakterizuojanti aplinkybė vertinama tai, kad veika trunka iki šiol ir kaltinamasis demonstruoja nuostatą nebevykdyti savo turtinės prievolės nukentėjusiajai taip, kaip tai buvo sutarta jųdviejų dar 2013-11-11 taikos sutartyje.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

R. J. buvo teistas už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą. Teistumas išnykęs. ( t. 4, b. l. 48-53). Jis 2016-2017 metais baustas administracine tvarka pagal LR ATPK 417 str. 3 d., 124 (1) str. 2 d.. ( t. 4, b. l. 55-56)

Psichikos, elgesio, asmenybės ar priklausomybių sąlygoti sutrikimai kaltinamajam nediagnozuoti – jis niekada nesigydė šio profilio sveikatos priežiūros įstaigose. (t. 4, b.l. 62-64)

Kaltinamasis slepia tiek savo veiklų pobūdį, nors teigia, kad jų turi daug, tiek ir pajamų šaltinį. Akivaizdu, kad tai yra tiesa, sprendžiant iš byloje esančių duomenų apie R. J. Lietuvos Respublikos sienos kirtimus (t. 4, b.l. )bei iš to, kad būdamas traukiamu baudžiamojon atsakomybėn asmeniu R. J. procese savo nuožiūra dalyvavo tuomet, kai tai netrukdė jo reikalams.

Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio sankcijoje esant numatytai tik vienai bausmės rūšiai – laisvės atėmimo bausmei ir nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių kaltinamajam turėtų būti skiriama ilgesnė ar trumpesnė šios bausmės rūšies trukmė, R. J. skirtina bausmė, artima straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Teismas, spręsdamas dėl R. J. skiriamos laisvės atėmimo vykdymo tvarkos vertina, kad R. J., vis dėlto, nėra asociali degradavusi ar kriminalinę praeitį turinti asmenybė. Vertinama ir tai, kad abiejų nusikalstamų veikų - tiek veikos, už kurią R. J. buvo nuteistas 2012-01-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, tiek ir veikos, už kurią jis yra pripažįstamas kaltu šioje byloje, - kilmę sąlygojo ilgamečio bendro gyvenimo pabaigą ir skyrybas lydėjęs didelis tarpasmeninis kaltinamojo ir nukentėjusiosios konfliktas užgyvento solidaus bendro turto dalybų kontekste. Iš esmės tai vis dar yra ambicijų, nuoskaudų ir principų persmelktas šalių ginčas dėl turto. Paminėtos aplinkybės lemia teismo nuostatą, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas, juolab kai šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės trukmė galima tik gana ilga, nei atitiktų bausmės esmę, nei atliktų jos paskirtį. Kaltinamojo baudimas ilgalaike laisvės atėmimo bausme iš esmės tik dėl buvisių ilgamečių gyvenimo partnerių turtinio ginčo, būtų neteisingas.

Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Šiuo nuosprendžiu teismas vertina R. J. trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpį nuo 2014-05-26 iki 2016-05-05 (ikiteisminio tyrimo pradžia), pastarąją datą laikydamas veikos, kurios teisinis vertinimas atliekamas šiame nuosprendyje, pabaiga.

2016-05-05 galiojusi Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies redakcija numatė galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam už tyčinį – taip pat ir sunkų, - nusikaltimų ne daugiau kaip ketveriems metams (2015-03-19 Įst. Nr. XII-1554 red.). Nuo 2017-10-05 ir šiuo metu galiojanti Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies redakcija nebenumato galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą už sunkų nusikaltimą nuteisiamam asmeniui (2017-09-28 Įst. Nr. XIII-653 red.), taigi pastarasis įstatymas sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikomas R. J. atveju.

R. J. Baudžiamojo taikant jo padėtį lengvinančią Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies 2015-03-19 Įst. Nr. XII-1554 redakciją atidėtinas skiriamos laisvės atėmimo bausmės vykdymas bei skirtinas įpareigojimas įvykdyti turtinę prievolę R. G..

Turtinė prievolė, kilusi iš turto dalybų, vėliau iš taikos sutarties, kurios išvengimu yra kaltinamas R. J. iki šiol nėra įvykdyta didžiąją dalimi. Tai nėra turtinė žala, todėl teismas, atidėdamas bausmės vykdymą negali skirti Baudžiamojo kodekso 69 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemones, numatančios galimybę taikyti turtinės žalos atlyginimo įpareigojimą.

Tačiau Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo diskrecijos teisė savo nuožiūra paskirti asmeniui kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Taigi teismas, atidėdamas R. J. laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įpareigoja jį įvykdyti turtinę prievolę R. G., todėl teismas skiria kaltinamajam įpareigojimą nuosprendžio vykdymo metu įvykdyti savo prievolę.

Dėl civilinio ieškinio

R. G. pareiškė civilinį prašydama jai iš kaltinamojo priteisti 8528,25 Eur turtinės žalos, t.y. 5 procentus metinių palūkanų už uždelstą prievolės įvykdymo laikotarpį – už tris metus, tris mėnesius ir 9 dienas laikotarpį nuo , taip pat 5000 Eur neturtinės žalos ir 1500 Eur advokato išlaidų. (t. 4, b.l. 113-114)

Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta žala, kurią sudaro tiesioginė turtinė žala ir materialiniai nuostoliai, taip pat neturtinė žala ir gali būti negautos pajamos (Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis). Turtinė žala - tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų(Civiinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame procese atlyginama yra tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad padaryta žala turi būti priežastiniame ryšyje su nusikalstama veika. Tuo tarpu nukentėjusiosios R. G. reikalaujamos palūkanos nepatenka į padarytos turtinės žalos sampratą ir nėra susiję priežastiniu ryšiu su kaltinamojo R. J. nusikalstama veika. Netesybos pagal Civilinio kodekso 6.71 straipsnio nuostatas yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, tačiau šis būdas baudžiamojoje byloje negali būti taikomas, nes kaltininko civilinė atsakomybė šiuo atveju yra ne sutartinė, o deliktinė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad baudžiamojoje byloje pareiškiamu civiliniu ieškiniu gali būti sprendžiami tik deliktinės civilinės atsakomybės klausimai. Deliktinę atsakomybę reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus trečiajame skirsnyje įtvirtintos normos, kurios delspinigių pagal prievolę atlyginti žalą nenumato. Delspinigiai nėra nusikaltimu padarytos turtinės žalos dalis, todėl jų priteisimas šiuo atveju negalimas. Taigi pagal teisinį reglamentavimą R. G. ieškinys dalyje dėl delspinigių išieškojimo negali būti tenkinamas.

Ieškinys dalyje dėl Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas. Kaltinamojo trunkamas nusikalstamas elgesys nevykdant turtinės prievolės nukentėjusiajai tęsiasi ilgą laiką. Vengdamas prievolės įvykdymo kaltinamasis ciniškai ir įžūliai apgavo nukentėjusiąją, tuo pat metu iš jos atimdamas ir lūkestį per protingą laiką atgauti ženklią jai priteistą piniginę kompensaciją bei, tikėtina, iš lūkestį planuoti savo gyvenimą, vystyti verslą, keisti gyvenamojo būsto sąlygas, planuoti išlaidas gydymui ir pan. Be kita ko, tai reiškia nuolatinę įtampą, stresą, gyvenimo dezorganizaciją. Nukentėjusiosios R. G. prašoma 5000 Eur neturtinės žalos suma, vertinant tai, kad dalinto kaltinamojo ir nukentėjusiosios turto apimtis byloja gana aukštą pragyvenimo lygį, nėra pernelyg didelė.

Ieškinys dalyje dėl išlaidų advokato darbui apmokėti, tenkintinas pripažįstant šias išlaidas proceso išlaidomis (Baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalis ir 105 straipsnio 1 dalis). Pastarųjų išlaidų 1500 Eur dydis pagristas 2017-12-04 pinigų priėmimo kvitu serija LAT Nr. 579632 ir 2018-01-02 mokėjimo nurodymu (t. 4, b.l. 115, 116).

Kitų proceso išlaidų ir tyrimui reikšmingų daiktų nėra, laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.

Rezoliucinė dalis

Teismas nusprendė:

pripažinti R. J. kaltu pardarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu keturiems metams.

Taikyti Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį (2015-03-19 Įst. Nr. XII-1554 red.) ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Įpareigoti R. J. per pirmuosius dvylika šio nuosprendžio vykdymo mėnesių įvykdyti likusią turtinę prievolę R. G., kilusią iš 2013-11-11 taikos sutarties, mokant ne mažiau kaip po 5000 Eur (penki tūkstančiai eurų) kas mėnesį, pasirinktinai pervedant pinigus arba į priverstinį skolos išieškojimą vykdančio antstolio depozitinę sąskaitą, arba į nukentėjusiosios R. G. banko sąskaitą iki kol prievolė bus visiškai įvykdyta. (Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalis).

R. J. išaiškinama, kad nepaisant aukščiau nustatytos įpareigojimo vykdyti turtinę prievolę tvarkos, jis turi teisę šią prievolę įvykdyti nedelsiant.

Bausmės vykdymo atveju į atliktos bausmės laiką R. J. įskaityti jo laikinojo sulaikymo trukmę – vieną dieną, - 2017-10-24.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomąją priemonę R. J. palikti įpareigojimą kas antrą savaitę - antradienį registruotis Vilniaus aps. VPK KP NNTV 2-ajame skyriuje. Nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę panaikinti.

R. J. pagal Baudžiamojo kodekso 245 straipsnį išteisinti, nes ši nusikalstama veika nebuvo padaryta. (Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Išieškoti iš R. J. R. G. 5000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinės žalos kompensaciją ir 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai) išlaidų advokato darbui apmokėti.

R. G. ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą, paduodant apeliacinį skundą.